Bet kuris rusas, gyvenantis Rusijoje, jums pasakys tiesiai: toje Pribaltikoje visi gyveno, kaip kapitalistai, parduotuvėse visko buvo, taip kad nėra čia ko skųstis. Ir, kaip bebūtų keista, toks rusas bus teisus. Aišku, žvelgiant iš jo paties, o ne iš mūsų pozicijų. Viskas priklauso tik nuo to, ką su kuo lyginsime. Ir lyginame juk su savimi – taip ir gaunasi skirtingi požiūriai.

Pilnut pilnutėlės LTSR krautuvės

Sovietinės parduotuvės vitrina

Čia aišku, ne iš LTSR nuotrauka, o iš kažkokios Rusijos, bet mūsiškės vitrinos atrodydavo veik taip pat, dar ir su tokiais pat rusiškais užrašais dažnai. O prekių pasirinkimas parduotuvėje būdavo maždaug toks pat, kaip ir pačioje vitrinoje.

Taip, jos būdavo pilnos prekių. Užeini į kokią parduotuvę – o ten visos lentynos pridėtos prekių. Penktadalis lentynų – slovikai su sultimis (slyvų, obuolių sultys, beržų sula, gal kokios keturios-penkios rūšys iš viso) ir buteliai su mineraliniu (rodos, tik Vytautas ir Birutė, kiti buvo deficitas) bei limonadu (dauguma limonado rūšių būdavo iš kažkokių naftos aromatų ir dažiklių, bet su tikru cukrum, be sacharino, o kai kurie iš limonadų buvo ir labai neblogi), dar penktadalis lentynų – kokių 10 rūšių sausainiai (gal tik viena rūšis tebūdavo valgoma, kur iš aukščiausios rūšies miltų, o kiti savo skoniu būdavo panašūs į kažkokį popierių) ir džiūvėsiai. Jei pasisekdavo, dar kartais pasitaikydavo sausainių “Pasaka”, bet tai jei pasisekdavo. Dar koks penktadalis lentynų būdavo užkrauta keliomis rūšimis ypatingai šlykščių ir vandenyje suyrančių makaronų. Jei norite pajusti tokių makaronų skonį, tai į verdantį vandenį įpilkit miltų ir pavirinkit truputį, kad gautųsi košė – maždaug tokia pat košė gaudavosi ir iš tų makaronų. Tokių makaronų jau seniai nebūna, bet galiu tik pasakyti, kad itališkų (importinių) makaronų, panašių į dabar įprastus, irgi būdavo, bet tik per pajokus, ne parduotuvėse.

Kas ten dar būdavo? A, dar kruopos ir miltai. Irgi koks penktadalis lentynų. Grikių kruopų nebūdavo – deficitas. Ryžių – kaip kada, bet dažniau būdavo. Visada būdavo tik perlinių kruopų (grucės). Dar kažkiek konservų, tiesa, kokių tai visai atliekinių. Tušonkė ar geresni žuvies konservai būdavo gaunami ne per parduotuves, o iš pajokų. Ir dar truputį prekių būdavo kur nors pakraščiuose, palei sienas – pienas, kefyras, sviestas, kažkiek rūšių lydytų sūrelių, o dar cielų penkių rūšių duonos gaminiai: juoda “Kauno” duona, forminė duona (forma panaši į dabar būnančią sumuštinių baltą, bet tokia pilka, popieriaus skonio), batonas, bulkutės po 3 kapeikas, o vėlesniais laikais (nuo kokių 1983 gal?) – dar ir duona “Palanga” (kad jūs žinotumėt, kokios eilės buvo prie parduotuvių pirmomis savaitėmis, kai ta “Palanga” pasirodė – tai buvo neįtikėtina).

Žodžiu, apie prekių pasirinkimą – viskas. Berods išvardinau viską, tiesiog nėra daugiau, ką vardint.

Eilė prie parduotuvės

Tipiškas, bet geras vaizdelis. Geras dėl to, kad jei jau eilė - reiškia, kažką išmetė, pasisekė žmonėms

Tiesa, vėlesniais laikais, jau prie Gorbačiovo, situacija kuriam laikui pagerėjo, atsirado kiek įvairesnių produktų, pvz., vienu metu parduotuvėse buvo pasirodžiusi kosminė duona. Ją kepdavo “Vilniaus Duona” – vieno kąsnio didumo kepaliukais, pakuodavo į polietileninę plėvelę (normali duona nebūdavo pakuojama niekaip – būdavo cieli kepalai, daugelyje parduotuvių pačiam reikdavo atsipjaut pusę ar ketvirtį kepalo). Realiai būtent tokia kosminė duona ir būdavo siunčiama į kosmosą. Bet jos buvo labai trumpai, tik keliose parduotuvėse, o kaina kandžiojosi. Žodžiu, tiesiog neįprastas daiktas. Labai trumpam buvo pasirodžiusi ir “Borodino” duona, keisto skonio, bet labai maloni. Su ja buvo ažiotažas, panašus, kaip su “Palangos” duona, tik dar įnirtingesnis, nes jei “Palanga” pasirodė ir nedingo, tai “Borodino” pasirodydavo tik kartais ir ribotais kiekiais. Dar paskui atsirado prancūziški batonai – bagetės bei kažkokie pagerinti paprasti batonai – arbatiniai. Čia jau buvo kaip reikiant pasirinkimas.

Dar buvo atskiras reiškinys – sovietiniai saldainiai, kur variacijų buvo įvairiausių – pradedant deficitiniu “Paukščių pienu” ir baigiant kažkokiais visiškai nevalgomais naftalininiais. Bet apie tuos sovietinius saldumynus jau esu kadais rašęs, tad nesikartosiu.

Toks dabar įprastas dalykas, kaip jogurtas, Lietuvoje pasirodė tik Nepriklausomybės laikais. O sovietmečiu kai kurie pagyvenę užsieniuose pasakodavo mitus apie tai, kad jie ten Vakaruose kefyrą valgo pasaldintą, su vaisiais ir uogom. Kitaip tiesiog nesigaudavo įvardinti to dalyko.

Daržovės? Daržovių parduotuvės neužmirštamos, ypač jos džiugindavo vasarą, kai dėl karščio tos daržovės imdavo pūti. Įsivaizduokit parduotuvę, kur krūvos pūvančių svogūnų, burokų, morkų ir bulvių. Pagal puvenų skleidžiamą smarvę daržovių parduotuvės vietą kartais būdavo galima nuspėti dar esant už pusės kilometro nuo jos, neperdedant – vėjelis kaip dvoksteldavo į veidą smarvės (tokią pat, tik tūkstanteriopai silpnesnę, vasaromis ima skleist seniai neišvežti buitinių atliekų konteineriai), tai net ir nežinomoje vietoje būdamas, suprasdavai, kad ten ir ten yra daržovių krautuvė. Vasarą būdavo labai geras laikas apsilankymui tose daržovių parduotuvėse, mat kartais jos gaudavo konservuotų žirnelių. Per karščius dėl neįtikėtinos smavės žmonės tų parduotuvių vengdavo, tad tokiu metu žirnelių neišpirkdavo, neužsukdavo net iš po prekystalio gaut, tad pardavėjos norom nenorom imdavo pardavinėti juos ir paprastiems žmonėms. Žirneliai buvo didelis deficitas.

Bet daržovių būdavo mažai, o dažnai jos būdavo tokios prastos, kad sunku net nupasakoti. Įsivaizduokit, kad nusiperkat bulvių, o  pusę jų išmetate, net nepradėję lupti, nes kiaurai perpuvusios, paspaudus – glitėsiai varva. O kitą pusę lupate, bet išpjaustote tokius didelius gabalus, kad telieka tik pusė. Sumoje – daugiausiai ketvirtadalis tinka valgymui. Čia buvo normali bulvių kokybė. Kitos daržovės irgi pūdavo ne blogiau. Tiesa, apie 1986 reikalai su bulvėmis pasitaisė – SSRS užsipirko ir vežė kažkokias bulves iš Kubos, šios buvo didelės, sveikos, bet keistos oranžinės spalvos. Įsivaizduojate, į Lietuvą importuojamos kubietiškos bulvės?

Manau, kad suprantama, kodėl kiekvienas miestietis svajojo apie kolektyvinį sodą, o kaimo gyventojai buvo laikomi turčiais. Jie juk užsiaugindavo netgi nuosavas kiaules, turėdavo mėsos. Netgi svarbiausioje, turistams matomoje Vilniaus parduotuvėje – Centriniame Gastronome nebūdavo mėsos, o vien tik kaulai. Žinot, kiek ir kokių būdavo dešrų? Man rodos, visas atsimenu iki šiol: daktariška (tokia pati permalta atliekų masė, kaip ir dabar, tais laikais ją vadindavo “šlapianka”), mėgėjiška (ta pati daktariška, bet su lašinių gabalais), lašiniuotis (išvis gryni malti lašiniai), kraujinė, kepeninė. Vat ir viskas. Servelatas? Servelatas buvo tik partijos veikėjams ir pan., jo net pajokuose pas normalius žmones nebūdavo.

Panašiai ir su buitinėmis prekėmis būdavo, tačiau tai jau atskira tema. Žinote tokią sąvoką – “komiso parduotuvė”? Tai tokia parduotuvė, kur žmonės priduoda senus daiktus už savo nurodytą kainą, o kai parduotuvė parduoda tuos daiktus, žmogus gauna pinigus. Parduotuvė už paslaugas pasiima kažkokį procentą. Taigi, Vilniuje tokia parduotuvė buvo Juozapavičiaus gatvėje, šalia parduotuvės “Elektronika”. Komiso parduotuvė, skirtingai nuo Vniešposyltorgo, buvo prieinama visiems, kas tik turi pinigų. Tie, kurie ypatingai būdavo viskuo aptekę, komise galėdavo nusipirkti japonišką magnetofoną už kokią nors visiškai nesusvietną kainą, bet legaliai. Tiesiog primeskit: turguje maistas būdavo porą kartų brangesnis, nei parduotuvėje, o komise, prekiaujančiame naudotomis prekėmis, buitinės prekės būdavo iki 10 kartų brangesnės, nei perkant tiesiai iš valstybės.

Ai, dar pridėkim, kad parduotuvių kiekis buvo maždaug 10 kartų mažesnis, nei dabar, o atėjus, bent pusę valandos tekdavo atstovėti eilėje. Eilės… Jūs žinote, kiek stovėjo eilė prie Rubiko Kubiko, kai jis atsirado gal 1982 ar 1983, parduotuvėje “Pasidaryk Pats” (ten dabar Lietuvos Geležinkelių muziejus)? Eilė sustojo vakare, kai parduotuvė užsidarė ir stovėjo iki ryto, kol atsidarė vėl, ji buvo daugiau, kaip šimto metrų ilgio, nuo pat Baldų, kur dabartinė Mindaugo Maxima. Tie, kurie pavėlavo, kubiko negavo.

Iš Rusijos atvažiavę turistai nepaprastai stebėdavosi, kaip visko yra mūsų parduotuvėse ir kaip mes gerai gyvename. Nes jų parduotuvėse lentynos dažnai būdavo išvis tuščios. Literaliai – tuščios ir viskas. Be prekių: spėjai anksčiau iš darbo išbėgt – nusipirkai duonos, o nespėjai – tai ir neliko. Nei duonos, nei makaronų, nei kruopų. Daktariška šlapdešrė jiems buvo toks pat stebuklas, kokiu mums buvo servelatas. Štai todėl Lietuva jų ir būdavo suprantama, kaip “bližneje zarubežje”, “fašisty-kapitalisty-buržujy”, etc..

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Web | Twitter | Google+ | More Posts (916)