Sovietmetis: parduotuvės, lūžtančios prekių gausa

Bet kuris rusas, gyvenantis Rusijoje, jums pasakys tiesiai: toje Pribaltikoje visi gyveno, kaip kapitalistai, parduotuvėse visko buvo, taip kad nėra čia ko skųstis. Ir, kaip bebūtų keista, toks rusas bus teisus. Aišku, žvelgiant iš jo paties, o ne iš mūsų pozicijų. Viskas priklauso tik nuo to, ką su kuo lyginsime. Ir lyginame juk su savimi – taip ir gaunasi skirtingi požiūriai.

Pilnut pilnutėlės LTSR krautuvės

Sovietinės parduotuvės vitrina

Čia aišku, ne iš LTSR nuotrauka, o iš kažkokios Rusijos, bet mūsiškės vitrinos atrodydavo veik taip pat, dar ir su tokiais pat rusiškais užrašais dažnai. O prekių pasirinkimas parduotuvėje būdavo maždaug toks pat, kaip ir pačioje vitrinoje.

Taip, jos būdavo pilnos prekių. Užeini į kokią parduotuvę – o ten visos lentynos pridėtos prekių. Penktadalis lentynų – slovikai su sultimis (slyvų, obuolių sultys, beržų sula, gal kokios keturios-penkios rūšys iš viso) ir buteliai su mineraliniu (rodos, tik Vytautas ir Birutė, kiti buvo deficitas) bei limonadu (dauguma limonado rūšių būdavo iš kažkokių naftos aromatų ir dažiklių, bet su tikru cukrum, be sacharino, o kai kurie iš limonadų buvo ir labai neblogi), dar penktadalis lentynų – kokių 10 rūšių sausainiai (gal tik viena rūšis tebūdavo valgoma, kur iš aukščiausios rūšies miltų, o kiti savo skoniu būdavo panašūs į kažkokį popierių) ir džiūvėsiai. Jei pasisekdavo, dar kartais pasitaikydavo sausainių „Pasaka“, bet tai jei pasisekdavo. Dar koks penktadalis lentynų būdavo užkrauta keliomis rūšimis ypatingai šlykščių ir vandenyje suyrančių makaronų. Jei norite pajusti tokių makaronų skonį, tai į verdantį vandenį įpilkit miltų ir pavirinkit truputį, kad gautųsi košė – maždaug tokia pat košė gaudavosi ir iš tų makaronų. Tokių makaronų jau seniai nebūna, bet galiu tik pasakyti, kad itališkų (importinių) makaronų, panašių į dabar įprastus, irgi būdavo, bet tik per pajokus, ne parduotuvėse.

Kas ten dar būdavo? A, dar kruopos ir miltai. Irgi koks penktadalis lentynų. Grikių kruopų nebūdavo – deficitas. Ryžių – kaip kada, bet dažniau būdavo. Visada būdavo tik perlinių kruopų (grucės). Dar kažkiek konservų, tiesa, kokių tai visai atliekinių. Tušonkė ar geresni žuvies konservai būdavo gaunami ne per parduotuves, o iš pajokų. Ir dar truputį prekių būdavo kur nors pakraščiuose, palei sienas – pienas, kefyras, sviestas, kažkiek rūšių lydytų sūrelių, o dar cielų penkių rūšių duonos gaminiai: juoda „Kauno“ duona, forminė duona (forma panaši į dabar būnančią sumuštinių baltą, bet tokia pilka, popieriaus skonio), batonas, bulkutės po 3 kapeikas, o vėlesniais laikais (nuo kokių 1983 gal?) – dar ir duona „Palanga“ (kad jūs žinotumėt, kokios eilės buvo prie parduotuvių pirmomis savaitėmis, kai ta „Palanga“ pasirodė – tai buvo neįtikėtina).

Žodžiu, apie prekių pasirinkimą – viskas. Berods išvardinau viską, tiesiog nėra daugiau, ką vardint.

Eilė prie parduotuvės

Tipiškas, bet geras vaizdelis. Geras dėl to, kad jei jau eilė - reiškia, kažką išmetė, pasisekė žmonėms

Tiesa, vėlesniais laikais, jau prie Gorbačiovo, situacija kuriam laikui pagerėjo, atsirado kiek įvairesnių produktų, pvz., vienu metu parduotuvėse buvo pasirodžiusi kosminė duona. Ją kepdavo „Vilniaus Duona“ – vieno kąsnio didumo kepaliukais, pakuodavo į polietileninę plėvelę (normali duona nebūdavo pakuojama niekaip – būdavo cieli kepalai, daugelyje parduotuvių pačiam reikdavo atsipjaut pusę ar ketvirtį kepalo). Realiai būtent tokia kosminė duona ir būdavo siunčiama į kosmosą. Bet jos buvo labai trumpai, tik keliose parduotuvėse, o kaina kandžiojosi. Žodžiu, tiesiog neįprastas daiktas. Labai trumpam buvo pasirodžiusi ir „Borodino“ duona, keisto skonio, bet labai maloni. Su ja buvo ažiotažas, panašus, kaip su „Palangos“ duona, tik dar įnirtingesnis, nes jei „Palanga“ pasirodė ir nedingo, tai „Borodino“ pasirodydavo tik kartais ir ribotais kiekiais. Dar paskui atsirado prancūziški batonai – bagetės bei kažkokie pagerinti paprasti batonai – arbatiniai. Čia jau buvo kaip reikiant pasirinkimas.

Dar buvo atskiras reiškinys – sovietiniai saldainiai, kur variacijų buvo įvairiausių – pradedant deficitiniu „Paukščių pienu“ ir baigiant kažkokiais visiškai nevalgomais naftalininiais. Bet apie tuos sovietinius saldumynus jau esu kadais rašęs, tad nesikartosiu.

Toks dabar įprastas dalykas, kaip jogurtas, Lietuvoje pasirodė tik Nepriklausomybės laikais. O sovietmečiu kai kurie pagyvenę užsieniuose pasakodavo mitus apie tai, kad jie ten Vakaruose kefyrą valgo pasaldintą, su vaisiais ir uogom. Kitaip tiesiog nesigaudavo įvardinti to dalyko.

Daržovės? Daržovių parduotuvės neužmirštamos, ypač jos džiugindavo vasarą, kai dėl karščio tos daržovės imdavo pūti. Įsivaizduokit parduotuvę, kur krūvos pūvančių svogūnų, burokų, morkų ir bulvių. Pagal puvenų skleidžiamą smarvę daržovių parduotuvės vietą kartais būdavo galima nuspėti dar esant už pusės kilometro nuo jos, neperdedant – vėjelis kaip dvoksteldavo į veidą smarvės (tokią pat, tik tūkstanteriopai silpnesnę, vasaromis ima skleist seniai neišvežti buitinių atliekų konteineriai), tai net ir nežinomoje vietoje būdamas, suprasdavai, kad ten ir ten yra daržovių krautuvė. Vasarą būdavo labai geras laikas apsilankymui tose daržovių parduotuvėse, mat kartais jos gaudavo konservuotų žirnelių. Per karščius dėl neįtikėtinos smavės žmonės tų parduotuvių vengdavo, tad tokiu metu žirnelių neišpirkdavo, neužsukdavo net iš po prekystalio gaut, tad pardavėjos norom nenorom imdavo pardavinėti juos ir paprastiems žmonėms. Žirneliai buvo didelis deficitas.

Bet daržovių būdavo mažai, o dažnai jos būdavo tokios prastos, kad sunku net nupasakoti. Įsivaizduokit, kad nusiperkat bulvių, o  pusę jų išmetate, net nepradėję lupti, nes kiaurai perpuvusios, paspaudus – glitėsiai varva. O kitą pusę lupate, bet išpjaustote tokius didelius gabalus, kad telieka tik pusė. Sumoje – daugiausiai ketvirtadalis tinka valgymui. Čia buvo normali bulvių kokybė. Kitos daržovės irgi pūdavo ne blogiau. Tiesa, apie 1986 reikalai su bulvėmis pasitaisė – SSRS užsipirko ir vežė kažkokias bulves iš Kubos, šios buvo didelės, sveikos, bet keistos oranžinės spalvos. Įsivaizduojate, į Lietuvą importuojamos kubietiškos bulvės?

Manau, kad suprantama, kodėl kiekvienas miestietis svajojo apie kolektyvinį sodą, o kaimo gyventojai buvo laikomi turčiais. Jie juk užsiaugindavo netgi nuosavas kiaules, turėdavo mėsos. Netgi svarbiausioje, turistams matomoje Vilniaus parduotuvėje – Centriniame Gastronome nebūdavo mėsos, o vien tik kaulai. Žinot, kiek ir kokių būdavo dešrų? Man rodos, visas atsimenu iki šiol: daktariška (tokia pati permalta atliekų masė, kaip ir dabar, tais laikais ją vadindavo „šlapianka“), mėgėjiška (ta pati daktariška, bet su lašinių gabalais), lašiniuotis (išvis gryni malti lašiniai), kraujinė, kepeninė. Vat ir viskas. Servelatas? Servelatas buvo tik partijos veikėjams ir pan., jo net pajokuose pas normalius žmones nebūdavo.

Panašiai ir su buitinėmis prekėmis būdavo, tačiau tai jau atskira tema. Žinote tokią sąvoką – „komiso parduotuvė“? Tai tokia parduotuvė, kur žmonės priduoda senus daiktus už savo nurodytą kainą, o kai parduotuvė parduoda tuos daiktus, žmogus gauna pinigus. Parduotuvė už paslaugas pasiima kažkokį procentą. Taigi, Vilniuje tokia parduotuvė buvo Juozapavičiaus gatvėje, šalia parduotuvės „Elektronika“. Komiso parduotuvė, skirtingai nuo Vniešposyltorgo, buvo prieinama visiems, kas tik turi pinigų. Tie, kurie ypatingai būdavo viskuo aptekę, komise galėdavo nusipirkti japonišką magnetofoną už kokią nors visiškai nesusvietną kainą, bet legaliai. Tiesiog primeskit: turguje maistas būdavo porą kartų brangesnis, nei parduotuvėje, o komise, prekiaujančiame naudotomis prekėmis, buitinės prekės būdavo iki 10 kartų brangesnės, nei perkant tiesiai iš valstybės.

Ai, dar pridėkim, kad parduotuvių kiekis buvo maždaug 10 kartų mažesnis, nei dabar, o atėjus, bent pusę valandos tekdavo atstovėti eilėje. Eilės… Jūs žinote, kiek stovėjo eilė prie Rubiko Kubiko, kai jis atsirado gal 1982 ar 1983, parduotuvėje „Pasidaryk Pats“ (ten dabar Lietuvos Geležinkelių muziejus)? Eilė sustojo vakare, kai parduotuvė užsidarė ir stovėjo iki ryto, kol atsidarė vėl, ji buvo daugiau, kaip šimto metrų ilgio, nuo pat Baldų, kur dabartinė Mindaugo Maxima. Tie, kurie pavėlavo, kubiko negavo.

Iš Rusijos atvažiavę turistai nepaprastai stebėdavosi, kaip visko yra mūsų parduotuvėse ir kaip mes gerai gyvename. Nes jų parduotuvėse lentynos dažnai būdavo išvis tuščios. Literaliai – tuščios ir viskas. Be prekių: spėjai anksčiau iš darbo išbėgt – nusipirkai duonos, o nespėjai – tai ir neliko. Nei duonos, nei makaronų, nei kruopų. Daktariška šlapdešrė jiems buvo toks pat stebuklas, kokiu mums buvo servelatas. Štai todėl Lietuva jų ir būdavo suprantama, kaip „bližneje zarubežje“, „fašisty-kapitalisty-buržujy“, etc..

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook27Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

82 thoughts on “Sovietmetis: parduotuvės, lūžtančios prekių gausa

  1. makatumbis

    88 m. buvau kūdikis, bet mama pasakojo, kad už mane gaudavo talonėlių grikiams, nes tipo mažiems vaikams sveikai augti reikia. Ir dar, eidavo su manim ant rankų stovėti eilėj prie dešros ar tų pačių grikių -- su mažais vaikais kaip ir leisdavo į priekį eilės stovėtojai. Aišku, daug kas eidavo sotvėt su vaikais, tai vis tiek kelios valandos gaudavosi (veiksmas miestelyje su < 10 000 gyventojų).
    Bet dar mama pasakojo, kad tortai būdavo labai pigūs, ir kad jinai kas savaitę po tortą nupirkdavo namo būtinai.
    Ai, ir dar kava. Buvo miežinės kavos, kurioje tikros kavos kaip ir pėdsakų nebuvo. Tai visi tokią gerdavo. O kartais pasitaikydavo "tikros", kuri net kvepėdavo kava -- tai joje, sakė, kokie 5 procentai tikros kavos ir net skystis pasidažydavo kažkiek rudai. Sakė, kas turėjo ryšių su užsieniu, tai turėdavo normalios, šimtaprocentinės kavos, kurią darydavosi tik šventėms arba prieš svečius pasipuikuoti, labai tausodavo, tikrai neberdavo viso šaukštelio į vieną puodelį, kaip dabar įprasta. Paskui atsirado galimybė įsigyti kavos pupelių kažkokių išsivadėjusių, bet čia jau gal po 90-tų…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su kava buvo prastai, bet bent jau Vilniuje -- būdavo jos, pupelėmis. Ją reikdavo malti, o jau kavos malūnėlį gauti būdavo gal ir sudėtingiau. Negana to, tie kavos malūnėliai gesdavo tiesiog neįtikėtinai lengvai -- dažniausiai variklių apvijos sudegdavo. O vat tirpi kava būdavo tiktai per pajokus.

      Reply
  2. Romas

    Būdavo pirkti sorų kruopų. Nepažįstu nei vieno, kuris jas būtų pirkęs, o valgyti teko kariuomenėje -- labai neskani košė.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aš tai kažkaip pripratau prie jų tais laikais. Niekas iš aplinkinių nesupranta, bet man visai netgi skani ta sorų košė.

      Reply
      1. ksi

        buvo dar toks Pochliobkinas, kurio kulinarines knygas ir dabar perleido neseniai -- mama jo prisiskaičius ir perlines, ir suorų kruopas sugebėdavo į labai skanias košes paverst… irgi kartais pasiilgstu 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Pochliobkinas buvo labai geras, nes jo knygos buvo gana neblogai priderintos prie sovietinės realybės, produktai didesne dalimi buvo tokie, kurių įmanoma gauti.

          Reply
      2. Rokas Arbušis

        pamenu, jog tikrai skani buvo ta geltona košė. bet dabar nedrįsčiau paragauti.
        brolis pasakojo, sovietiniame Afganistano kare ta pati košė vadinosi „Korm Nr 64“. tiesiog.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Sorų yra parduotuvėse ir dabar. Labai neutralaus skonio ir įdomios tekstūros kruopos. Skanu su dideliu kiekiu sviesto, tinka vietoj garnyro prie paukštienos su švelniais padažais.

          Reply
  3. msn

    Sorų kruopas pirkdavau papūgoms. Dar išeidavo tas kruopas turguje perparduoti kaip lesalą, aišku, papildomai užsidirbant kelias kapeikas.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, lesalo prekyba irgi buvo šis tas. Visgi kai kurie veislinių gyvūnėlių augintojai užsidirbdavo daugiau 🙂

      Reply
  4. Darius

    I daržovių parduotuves vasara arbūzų užveždavo, maisto prekių parduotuvėse vietoj mėsos kiaulių kanopos gulėdavo, pagirti galiu konditerijos skyrelius ten pyragėlių ir sausainiu visada būdavo, dar buvo tokios nupigintu prekių parduotuves kur guminiu kaliošu, vailoku ir visokio kito sugadinto šūdo buvo

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Arbūzų, jo. Ir tos prekės nupigintos -- jas paskui kabindavo prie einamų ir parduodavo kartu. O vailokai, taip gerai pagalvojus, velniškai geras buvo dalykas. Žiemą nepaprastai šiltas. Tik kad jau būdavo labai nefasonas juos nešiot, tai nebent kokia visai sena bobulencija per didžiausius šalčius užsimaudavo, su sąlyga, kad tik savo kieme su jais bus ir nieks nepamatys 🙂

      Reply
  5. c2h5oh

    Tarybinės parduotuvės aprašymui trūksta svarbiausio elemento -- konservuotų žalios spalvos pomidorų trilitriakuose.

    O pristatoma jų būdavo pilnos lentynos -- kad neatrodytų tuščia (nes ir tuomet tuščios lentynos buvo laikomos gėda, ir prekybos darbuotojai turėdavo stengtis jas kūrybiškai užmaskuoti).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ne tik pomidorai būdavo konservuoti, dar būdavo kažkokios šlykštynės, kurių niekas nevalgydavo. Net neatsimenu, kaip tai vadinosi. Kažkokie žali nežinau, kas.

      O būdavo raudoni, Globus berods pomidorai konservuoti -- tie tai buvo skanūs. Pomidorai pomidorų sultyse. Labai geras dalykas.

      Reply
  6. Romas

    Studijų laikais man vienas spekuliantas iš Kauno siūlė fiktyviai apsiženyti (už kiek, gaila, neatsimenu). Jaunavedžiams duodavo talonų apsipirkti jaunavedžių salone. Ten būdavo patalynės, rankšluosčių, importinių batų ir kitokių deficitų už standartines sovietines kainas. Pamenu, kad vyriški batai kainuodavo 35 rublius. Tiek jie kainuodavo nepriklausomai nuo kokybės. Spekuliantai už gražius importinius batus prašydavo kokius du šimtus. Geras biznis buvo tiems, kurie kažkokiu būdų prieidavo gauti ir sugebėdavo perparduoti kokybiškas prekes.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      A, jo, su talonais vestuvėms -- buvo tas reiškinys. Parduotuvėse būdavo specialūs skyriai, kur pagal talonus vestuvėms apsipirkt galima būdavo.

      Reply
  7. Pseudohistorian

    O su vaikų mainais susidurti neteko? Išmesdavo kokių „sosiskų“ po puse kilogramo ant galvos, tai šeimimynkės su vaikais eidavo pirkti: viena atsiveda trys vaikus, nusperka du kilus, prie parduoduvės vaikus kaimynė perima ir pati į eilę stoja.
    O dar kartais pardavėja jeigu atpažindavo ir neparduodavo…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, būdavo tų dalykų. Bet čia tik kai kur ir kai kada tų vaikų prireikdavo. Bet o ką daryt, suktis tai reikia, ar ne? 😀

      Reply
  8. Adis

    „Slovikas“… beveik susigraudinau, tokią transkripciją perskaitęs :DDD

    Iš parduotuvių -- labiausiai užstrigo pienas piramidinėse pakuotėse. Vėliau įstrigo pieno produktų etiketės/dangteliai iš folgos, tiesiai ant butelių dedamos. Sidabrinė -- paprastas pienas, žalia -- kefyras, sidabrinė su auksine juosta per vidurį -- berods, grietinė. Beje, jaunetoli iki nepriklausomybės buvo atsiradęs ir kažkoks jogurto analogas (sidabrinė su vyšnine juosta per vidurį, ar gal net dviem), bet neišėjo jo gert, nes… nu kažkoks bezpredielas -- kaip ir kefyras, bet saldus :/

    Beje, iki ~86 dar buvo kažkoks specialus pienas vaikams/kūdikiams -- atseit geresnis. Tokiais 0,25 ar 0,33 buteliukais, kurių talpa dar būdavo sugraduota.

    Čia dar reiktų paminėti ir taros supirktuves. Dėžes buteliams -- su ratukais! -, „konvejerį“. Beje, būtent taros supirktuvėje pirmąkart gavau ir lietuviškus centus. Jau paauglys buvau, bet kieme pasklido gandas, kad supirktuvėje jau centais moka. Lėkiau namo, griozdžiau visas pakampes, sukrapščiau kelis butelius ir vakare visiems šeiminykščiams išdidžiai rodžiau, kaip lietuviški centai atrodo 😀 Variniai, 10 ct vertės buvo, jei neklystu 😀

    Iš daržovių parduotuvių srities tai niekada nepamiršiu bananų. Tiksliau, eilės dėl jų, jau kokiais 88-89.

    Reply
      1. Rokiškis Post author

        Vat aš dabar galvoju ir bandau prisiminti, kokia buvo grietinės kamštelio spalva… Nu ir neprisimenu. Atsimenu, kad pagal tas spalvas skyrėsi, bet neatsimenu, kur kokia buvo.

        Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, taros punktuose dėžės su ratukais buvo labai smagios. Ir kadangi supirkėjai ten irgi norėdavo papildomų pinigų, tai išbrokindavo dalį butelių tiesiog tam, kad pasidarytų iš jų navaro. Padlos.

      Dėl pieno kūdikiams -- jis ne normaliose parduotuvėse būdavo, o kūdikių maisto punktuose. Buvo toks reikalas. Ten ne karvių pienas būdavo, o kažkoks kitoks, tiems kūdikiams, kurie laktozės nepakelia.

      Pienas piramidėse dar būdavo iki kokių 1986 gal, ar kada. Jei nesipainioja atmintyje, jau maždaug prie Andropovo pasirodė plėveliniai pokai, piramidės beveik išnyko, o kai kokiais 1986 pasirodė nauji tetrapakai, piramidžių linijos buvo uždarytos.

      Tos piramidės, beje, ir buvo originalūs tetrapakai (pats pavadinimas „tetrapack“ kilęs iš tų piramidžių, tai firmos išradimas -- maksimalus tūris iš minimalaus popieriaus kiekio), bet tik tiek, kad linijos toms piramidėms pirktos buvo gal kokiais ~195x, tad apie 1980 jos buvo tokios nudilusios ir išsiderinusios, kad visi tie pokai gaudavosi nekokybiški, varvėdavo ir tekėdavo.

      Reply
      1. skirtumas

        Jo, aš dar atsimenu tą specifinį judesį, kuriuo bobos supirkimo punktuose tikrindavo butelių kakliukus 😉

        Reply
      2. Adis

        Dėl to spec. pieno -- matyt tie kūdikių spec. punktai būdavo išskirstyti po įprastas mikrorajonines parduotuves, nes bent jau Antakalnio „Pavasaryje“ jo kartais duodavo ir šiaip, be jokių blatų ir talonų. Gal netipinė pardavėja buvo, gal kartais per daug atveždavo (bet jei taip, tai taip nutikdavo gana periodiškai), bet užtekdavo būti nuolatiniu klientu, mandagiai pasisveikinti, nusišypsoti ir paklausti, ar yra to „specialaus“ 😉

        Įdomi detalė čia ta, kad dauguma tikrai nežinojo kas yra ta netolerancija laktozei, juo labiau jos ir neturėjo, ale „spec“ yra „spec“, todėl geriau, ir viskas 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Dėl tų spec., kurie yra spec. -- čia labai rimtas pastebėjimas. Todėl atsirasdavo tas supratimas, kad jei jau ribotas priėjimas prie produkto, tai reiškia, kad jis labai geras, skirtas lygesniems.

          Dėl tų punktų, per kuriuos skirstydavo tą pieną -- kadangi pačiam neteko naudotis tuo, tai nelabai žinau detalių. Kiek suprantu, buvo kažkaip pirma paskiri, paskui bandė juos derinti su normaliom parduotuvėm, paskui vėl paskirai, dar kažkaip ligoninėse padarydavo juos. Kažkaip ten nerišliai su jais buvo.

          Reply
      3. Adis

        Dėl neteisėto taros supirktuvių pasipelnymo -- bent jau į pabaigą būdavo tokie konteineriai, į kuriuos galėdavai mesti išbrokuotą tarą ir girdėti, kaip ji dūžta. Atseit , nei pats ėdi, nei kitam duodi 😀

        Ar reikia sakyti, kokia muzika atrodydavo LEGALIAI daužomo stiklo garsas ~10mečiui? 😉

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Taip, geriau sudaužyt, nei duot sukčiams. Tai būdavo, kad kai žmonės sumesdavo tuos butelius į dėžę duženoms, tai vaikai sveikus likusius ištraukdavo ir daužyt imdavo, tada iššokdavo įsiutę dėdės iš punkto ir rėkdavo baisiai, o tada visiems aišku pasidarydavo, kas tai per brokavimai tenai. Paskui kai kurie punktai sugebėdavo nepriimti tų duženų ir pan..

          Trumpai tariant, vienas juokas 😀

          Reply
        2. Simonas

          Nors ir gimiau likus 4 metams iki nepriklausomybės, bet eiles prie parduotuvių atsimenu dar, tysdavo ir mane ten, ko gero del jau minėtos aukščiau priežasties, blemba isivaizduojat, ka reikšti turėjo 3 metų vaikui 😀 šiaip labai teisingą puslapiuką su labai teisingais tekstais šiais laikais čia sukūrei, tamsta, Rokiški, pagarba 😉

          Reply
    2. Lokyz

      Dar violetiniai pabrūkšniuotas sidabrinis dangtelis -- Talino kefyras, toks pasaldytas su uogų prieskoniu. Beveik jogurtas.
      Gretinės buvo dvi: „baltyminė“- klaiki šlykštynė kone kreidos skonio su sidabriniu dangteliu, ir normali -sidabrinis dangtelis su auksine juosta buteliukuose 0,25.
      Dar pasukos buvo -- kai nusistovėdavo tai vandeny supluktas toks baltas gumulas. Tų dangtelio nepamenu, nes man jos visad atgrasiai atrodė.

      Reply
          1. Lokyz

            Na kaip -- savokiškas ne savokiškas, bet čia kai prekių ženklinimą įvėdė pas mumis -- tai tepus riebalų mišinys sudaro apie 2/3 pasirinkimo, sviesto tik kelios rūšys. Hidrogenizuoti riebalai -- klaikus nuodas, o būtent taip augaliniai riebalai ir padaromi „kietais“.
            Bet nostalgija viską piešia kitaip -- va ir alus buvo tikras, ir degtinė ne skiestas spiritas o varyta, ir medžiai žalesni, ir gatves laistydavo ir banditai sėdėjo…
            O be nostalgijos smalsu kokiam konclageryje tos vištos sėdėjo, kad 4 valandas virt tekdavo idant ikast, ir kuo jas šėrė kai kombikormą kolektyviškai kolūkis išsidalindavo. Ir jautieną reikdavo virt 5 valandas sultiniui (čia tokiam aprobuotam „Šeimininkės vadove“ taip rašoma), nebent turėdavai tokį puodą kur po spaudimu varydavo, su vožtuvu idant nesprogtų.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Dėl tepalingai riebalingo mekonijaus, savo etiketėmis ir pavadinimais vaizduojančio sviestą -- nesiginčiju. Bet štai gražus 82 procentų sviestas -- geresnis, nei sovietinis. Jau nekalbant apie 40 proc. riebumo Dvaro grietinę -- sovietmečiu išvis tokio produkto nebuvo.

              Kita vertus, objektyviai žiūrint -- dabartinis parduotuvinis pienas ne tik nerūgsta (o pūva, imdamas skleisti smarvę), bet net ir grietinėlė nuo jo nenusistovi. Tai požymiai, kad kažkokie emulsikliai ir antibakteriniai priedai dedami. Kita vertus, sovietiniai bajeriukai, kai parduotuvėse būdavo vakarykštis pienas, kuris per tiek laiko kartais spėdavo jau ir apkirpt -- vargu, ar geresni 🙂

              Su alumi -- nepasterizuotas būdavo. Kai šviežutėlis -- skanesnis. Bet per savaitę prarūgdavo.

              O štai vištos tai buvo fenomenas. Sklandė apie jas gandai, kad jas specialiose dujų kamerose nuodija, todėl jos turėdavo tokią melsvą spalvą (juk ir be aiškių smurto požymių, su galvomis, žarnomis ir skrandžių turiniu būdavo, neperpjautos niekaip). Kiti pasakodavo, kad vištos tiesiog auginamos kiaušiniams, o kai padvesia nuo senatvės, tada ir parduodamos. Bet net ir tokios eidavo per pajokus, o ne laisvą prekybą. O dar jas tekdavo pačiam svilint, nes būdavo nesvilintos ir prastai nupeštos. Tai svildindavom virš dujinės 🙂

              Dėl jautienos -- karviena tai, o ne jautiena būdavo. Kieta, kaip padas, gyslota, susenusi. Bet ir jos parduotuvėse nebūdavo 🙂

              Reply
              1. Lokyz

                Nu apie pieną nereikia -- mama mano duok Dieve amžiną jai atilsį vaikų operacinej vyr. med. seserim dirbo, gaudavo pieno tuose trikampiuose „už kenksmingas darbo salygas“. Te ne agregatų bėda, ten trinties bėda, kad jie bėga -- trikampiais prikrauta plieninė dėžė kratosi labiau ir zulinasi nei „plytos“. Čia ekskursas buvo.
                O pieno to niekas neraugindavo, nes pasterizuotas pienas pūva (nuo mikrofloros iš oro), ne rūgsta. Būdavo toks lifehack -- kefyro kiek įpilt ar į kefyruotą stiklainį pieną pilt. Ten bakterijos greitai pasidaugindavo.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Nu čia man pasakot apie tą pieną nereikia, apie tuos trikampius žinau ne iš kažkieno pasakojimų, o iš to, kad pats tokį pirkdavaus. Tarp kitko, savo idėja tai labai gera pakuotė, patogi. Bet trūkdavo ne dėl zulinimųsi (jinai tam tikrai pritaikyta normaliai buvo). Nekokybė tiesiog -- dešimtis metų nereguliuoti ir normaliai neprižiūrėti įrengimai, popierius pakuotėms, neatitinkantis reikalavimams, etc..

                  O dėl bakterijų -- realiai yra du skirtingi procesai -- pasterizacija ir sterilizacija. Sterilizuotame piene tų bakterijų realiai nelieka, o pasterizuotame -- lieka tiesiog labai mažai. Giliau kabinant -- taip, galimas variantas yra tai, kad sovietmečiu tiesiog pasterizacija būdavo gan silpna (kiek atminty užsilaikę -- berods kelios minutės prie ~90C), o dabar pavirina kaip reikiant. Kita vertus, kalbos apie antibiotikus ir pan. -- ne iš piršto laužtos.

                  Apie life hack -- mano motina mėgsta rūgpienį, tai bandė tą, žino iš senų laikų visus tuos bajeriukus 🙂 Sakė, nerūgsta parduotuvinis, net ir kaimiško rūgpienio įpylus -- visvien pūva ir viskas 🙂

                  Reply
                  1. Lokyz

                    Man irgi nereikia -- retai pirkdavom su ta sąlyga kad „kenksmingos darbo sąlygos“ bet baltų balų buvusias vietas aplinkinėse parduotuvėse iki šiol apibrėžčiau kreida.
                    Apie tai kur kas ir kada -- į naująją mitologiją neisiu.
                    O, čia jau nepyk, VBS -- man ne rodiklis. Kaip ne rodiklis ir tai kaip kam atrodė ar rūgo tas pasterizuotas sovietinis ar ne.
                    Gero vakaro.

                    Reply
                    1. Rokiškis Post author

                      Tai tu pasibandyk, pasibandyk, vietoj to, kad pykt ir burnot apie tai, kas ką sakė. Nes jei jau žiūrėsim apie tai, kas ką sakė, tai VBS naratyvą pradėjote tamsta, ponuli 🙂

                  2. Muzikas

                    Kadangi mėgstu naminį jogurtą ir ne kartą (ir ne du) esu jį gaminęs namų sąlygomis būtent iš parduotuvinio pieno (konkrečiai -- „Dvaro pienas“ 3,2 proc. riebumo), tai, ponuli :), turiu pastebėti, kad jūsų žinios apie TO pieno rūgimo subtilybes yra švelniai sakant silpnokos. Iš tiesų procesas gan paprastas ir ne kartą patikrintas: TĄ parduotuvinį pieną reikia dar kartą pasterizuoti (apie 3 min prie 70-80 laipsnių,idant sunaikinti „mikroflorą“), atvėsinti iki 35 laipsnių (grubiai) ir įdėti „gyvo“ jogurto (pvz. „Dobilo“ natūralaus t.y. be uogų ir saldumynų), 1 litrui pasterizuoto šilto pieno -- mažas jogurto indelis. Po 10-12 val. laikymo kambario temperatūroje turėsite (ponuli 🙂 ) puikiausio jogurto…

                    Reply
                    1. Rokiškis Post author

                      Tamsta nepasakėt nieko, kas prieštarautų kažkam, ką pasakiau aš, išskyrus tai, kad jums su konkrečia pieno rūšimi pavyko kažkas, ko mano motinai nepavyko su kažkokia kita rūšimi.

                      Kadangi, kiek matau iš tamstos tono, esate pasikėlęs ir netgi vaizduojatės kažką apie mano žinias, tai tiesiog patariu nebūti pasikėlusiam ir nesivaizduoti kažko.

              2. msn

                Vienas iš labiausiai nervinančių mitų apie nusistovinčią grietinėlę pirktiniame piene. 🙂 Parduodamas pienas yra homogenizuojamas (pasmulkinamos riebalų molekulės) idant kiekviename butelyje būtų vienodas pieno riebumas. Tiesiog anais laikais turėtos pieno apdirbimo technologijos šio proceso neatlikdavo pakankamai gerai.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Nežinau, kaip ten su homogenizavimais, ale tam, mano kukliom žiniom, reikalingos kai kurios chemikalijos. Ypač dar kai nori, kad nenusistotų ir po savaitės ar kelių. Nebent kažką labai pergalingo būtų išradę. Pvz., į pieno pakelius įdedamus homogenizacinio lauko generatorius, kuriuos slėptų po etiketėmis 🙂

                  Nesakau, kad tos chemikalijos kažkuo labai blogos -- manau, kad tai netgi pagerina kokybę, nes tarkim man tas sluoksnelis grietinėlės visada darydavo nelabai malonų įspūdį.

                  O kita vertus, fakto, kad dabartinis pienas pūva, o ne rūgsta -- homogenizavimais nelabai paaiškinsit.

                  Reply
                  1. Lokyz

                    Pasterizavimas būdavo pakaitinimas iki tam tikros temperatūros, kurios gamtoje nėra -- nepasakysiu tikrai ar 50 ar 70 laipsnių, bet ne užvirinimas. Po pakaitinimo ikę gyvi mikroorganizmai dėda dūbą greitai atšaldžius, nuo temperatūrų perkritimo. Homogenizavimas -- tai jau organinė chemija, kai keičiasi molekurių struktūra pridedant vandenilio.
                    Jei įdėmiai skaitei -- ant reikampių pakelių užrašyta -- пастеризированое молоко.
                    Rokiški, tu čia sovietinį pieną pradedi romantizuot?

                    Reply
                    1. Rokiškis Post author

                      Ponas Loky, o tai tamsta ar perskaitysit, ką aš rašiau, ar čia dar projekcijas apie romantizacijas man pasakosit ir fantazuosit vandeniliais keičiamas pieno molekulės struktūras?

                      Ar man priminti tamstai, ką aš žadėjau tamstai, jei dar kada nors imsit man cheminį briedą rašinėt?

              3. tralivali

                Tamstos tik nesvaikit dėl alaus. Yra ir dabar gero pilstomo išsinešimui alaus. Kad ir tame pačiame alyne (alynas.lt). O šiaip visuose baruose alus yra kitoks, priešingai nei buteliuose.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Man rodos, jūs čia atsakinėjat kažką ne į temą. Aš rašiau apie nepasterizuotą alų buteliuose, o jūs protestuojat, kad „yra ir dabar gero pilstomo alaus“.

                  Reply
  9. mudu

    O man pries akis stovi „Sguschionkes“ piramides. O dar, zuvies parduotuve „Okeanas“ dabartineje Vilniaus gatveje, kuri smirdedavo papuvusia zuvimi per kokius simta metru, nors pacios zuvies joje kaip ir nebuvo (mistika kazkokia). 😉

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Žuvim smirdėdavo aplink visas žuvies parduotuves. Ne taip seniai sužinojau priežastį -- ten metų metais pildavo žiemą silkės sūrymą ant ledo. Nes tas sūrymas ledą tirpindavo geriau už bet kokią druską. Tačiau įsiėsdavo taip smarkiai, kad dvokdavo net ir praėjus keletui metų po parduotuvės uždarymo.

      Reply
  10. balamutas

    Taros supirktuves 🙂 Brangiausiai,berods, buvo mokama už trilitriakus.Atsimenunu ,kaip gavau pizdulei nuo mamkos už „išvalytą“ nuo trilitriakų rūsį:)
    Alus konteineriuose…del kurio reikedavo stovet valandą eilej,dar prieš tai perskambinus į visas parduotuves,kad sužinot kur atvežė….Klasioko ,kurio ūsai jau matosi ,rinkimas,kad tą alų nupirkt..
    Atsimenu ir keistus eilės žvilgsnius,po valandos stovejimo nusipirkus 6 but alaus,o ne 20-40 kaip ,kad visi pirkdavo…:)

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, eilės prie alaus, butelinio, šviežio -- čia buvo kažkoks fenomenas. Bet tai būdavo miestuose. O kaimuose alaus niekas nepirkdavo, jis stovėdavo, kol prarūgdavo. Ir prarūgdavo nuo ilgo stovėjimo netgi gerosios rūšys, pvz., Baltijos, kuris rečiau pasitaikydavo.

      Reply
      1. skirtumas

        Aš tokio prarūgusio alaus kaime prisigėręs buvau. Užteko vieno butelio ir vaikščiojau visas apspangęs. Tada man regis pirmą kartą pajutau girtumą, kuris man, tiesą sakant, nevisai patiko…

        Reply
  11. kaimietis

    Grietines indeliai buvo mazesnin, po 0.25l berods. Dangteliai prikause nuo riebumo – sidabriniai, sidabriniai su geltonu bruksniu ir sidabriniai su dviem bruksniais.

    Piramides formos pakeliams jauciu “nostalgija” – nu praktiskai nebuvo tokio, kad ne’leak’intu… po visa parda isbeges pienas, smirda baisiai.

    Noreciau dabar baronkos po 5 kapeikas. Bulkutes po 3 kapeikas irgi nieko. Su sviestu.

    Bananai buvo stebuklas. Man tevai karta is maskvos, karta is leningrado buvo parveze. Karta kazkaip nupirko ar sukombinavo is kauno “baziu”. Parduotuvese nesu mates.

    Vienas isimintiniausiu dalyku – kalnieciu prekybos centro atidarymas kokiais 1988 metais. Nu vos ne molas. Keli aukstai. Vaiku kavine su vidiakais ir uzsienietiskais multikais. Pieno kokteiliai. Atidalymo diena eile – prie tualetinio popieriaus, puse valandos, po du ritinelius pardavinejo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Man rodos, grietinė būdavo po 200ml slovikėliuose. O pieno parduotuvės smirdėdavo nuo to pieno ištekėjusio ir prarūgusio. Šiaip jau kiekvienos rūšies parduotuvė ar prekybos skyrius savo tipo smarvę turėdavo.

      Dėl bananų -- girdėjau mitų, kad Druskininkuose jų kažkaip išmesdavo apie 9 dešimtmečio vidurį. Žinau, kad kartais būdavo Klaipėdoje, per pajokus ir pan.. Kitur -- nežinau.

      Reply
  12. Nazg

    Apie kanopas tai tėvai pasakojo (aš nebuvau pakankamai didelė, kad prisiminčiau pati), tik jas vadindavo „Brežnevo basanožkėm“ 😀

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Bliamba, apie Brežnevo basanožkes buvau absoliučiai užmiršęs. Čia geras užvadinimas, sklandė gan plačiai jis tais laikais, nors ir tyliai, iš ausies į ausį 🙂

      Dar prankindavo apie tai, kaip gerai panaudojamas toks net Japoniją lenkiantis sovietinės batų pramonės išradimas -- pirma nešioji, o paskui, kai per savaitę suplyšta (kokybė batų būdavo neįtikėtinai prasta) -- tada suvalgai.

      Reply
  13. a-1

    lydytas surelis VOVERAITE IR SOKOLADINIS, dar Ramygaloj kartais budavo vafliu lakstu ir glaistytu sureliu (folijoj) ir uz 17 kapeiku.
    fermentinis suris su plastmasiniais skaiciukais
    borodino duona, lyg ir su kalendra buvo (bent jau panasaus skonio), o servelata atsimenu gana daznai, tik jeigu storiau atsipjaudavai, tai gaudavai velniu…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, tie plastikiniai skaičiukai sūryje -- tai buvo įdomus dalykas. Pagal galimybę rinkdavom, jei tik pavykdavo gaut.

      Borodino duona išties su kalendra, kiek atsimenu. Labai retai, bet ir šiais laikais kartais galima jos rasti parduotuvėse -- tai atsiranda, tai vėl išnyksta. Įdomaus skonio.

      Reply
      1. Nickas

        Atsimenu ir aš tuos mėlynus skaičiukus -- rinkdavom ir žaisdavom.

        Tik po to, kai pieninėj dirbantis tėvas „sukombinavo“ visą dėžę tų skaičiųkų, kažkaip jie žavesį man visai prarado.

        dabar kai prisimenu apie tai, tai taip ir nežinau, ar čia jis juos parnešė mums vaikams kaip žaislus, ar tiesiog kad pavyko „prikombinuot“. O galimybės paklaust, deja, nebėra.

        Reply
  14. Praeivis

    …Ta prduotuvė, kur dabar geležinkelio muziejus vadinosi Jaunasis technikas. Man atrodo tai tarsi sovietinis tinklas tokiu krautuvių buvo, kaip ir vaikų pasaulis.
    Dėl kavos pamenu, kad apie kokius 78 metus mama gastronome Vilniuje (2-am aukšte) pirkdavo pupelėm ją, ir toje pačioje parduotuvėje sumaldavo tą kavą.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, čia gal ir supainiojau. Atsimenu, kad buvo du skyriai tenai, kiekvienam berods po du prekystalius: fotoprekės, komisas, modeliavimas, įrankiai/medžiagos. O paskui kažkaip sugalvojo visą tą perkelt į tą naują „Pasidaryk Pats“.

      Su kava tai būdavo dar toks dalykas, kaip kava kavinėse -- ją panaudodavo po tris-keturis kartus, o paskui dar pridėdavo ir margancovkės truputį, kad rudesnė būtų. O kavą parduodavo į kairę. Tą margancovkės skonį iki šiol atsimenu. Padlos.

      Reply
      1. Muzikas

        Vienu metu (nebepamenu kada) buvo įmanoma gauti žalių (neskrudintų) kavos pupelių, berods iš tos pačios Kubos importuotų. Iki šiol prisimenu kaip jas mama skrudindavo ant „špižinės“ keptuvės, o po to atvėsusias maldavo kavamalėje. Nuostabus kvapas 🙂 Nors tos kavos skonis tai kiek pamenu buvo labai nekoks. Ko norėti -- kubietiška robusta…

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Jo, buvo tokios. Tik neatsimenu kažkaip, ar arabika, ar robusta. Kai kurie bandydavo iš neskrudintų sumaltų virt kavą, nes tipo, daugiau kofeino išlieka 🙂

          Reply
  15. kaimietis

    Kas gali pasakyti, kodel vaikai kolecionuodavo kartono gabaliukus is kieto “kosmoso” cigareciu pakeliu? Isardai pakeli, nusiplesi viena is kartoniniu ausyciu kur parasyta skaiciukas, nuo 1 iki 20 budavo berods. As per mazas budavau rukyti, bet numestu pakeliu ieskodavau…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Todėl, kad tai buvo specialūs popieriukai, su skaičiukais 🙂 Nebūdavo gi visokių kortelių ir fantikų, kad normaliai kažką rinkti 🙂

      Reply
  16. Pingback: Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa « Rokiškis

  17. Bubopx

    Man kažkaip blankiai įstrigęs rapsų (?) aliejaus butelys su geltonai raudona (??) etikete, kurį bobutė nešdavo į taros supirkyklą buitinių paslaugų masyve priparduot… O kvapo erotiškumas tose supirkyklose!!!

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Greičiausiai tai galėjo būti saulėgražų aliejus.

      Rapsų aliejus būdavo toksiškas, Vakarų šalyse naudojamas tik techninėms reikmėms, nes jame būdavo kažkokių kenksmingų medžiagų. Tik apie 1978 Kanadoje išvedus kažkokias visai naujas rapsų veisles, ėmė rastis maistinis rapsų aliejus (kanolinis aliejus, canola).

      Sovietų Sąjunga, būdama nemenkai atsilikusia, iki maistinio rapsų aliejaus taip ir nepriėjo, apsiribodama bandymais techninį rapsų aliejų panaudoti gyvulių pašarui (nuo to, tiesa, gyvuliai neretai dvėsdavo).

      Pačioje sovietmečio pabaigoje ar tai jau vos vos po Nepriklausomybės paskelbimo buvo pasirodęs ir toksai klaikus medvilnės aliejus (spaudžiamas iš medvilnės sėklų), bet anas buvo labai jau prastas.

      Reply
  18. Lauko baldai

    Deficitas net ciagrečių pakeliams? Prisimenu mano dėdė rinko cigarečių pokelius 🙂 Tai net savaitė džiaugės iš amerikos gautu west pakeliu 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, kolekcionavimas tai truputį kitas dalykas. Džiaugtųsi tamstos dėdė ir dabar, gavęs kokios retos markės pakelį. Tiesiog gal dabar tai yra truputį lengviau, kai sienos atsivėrusios.

      Kita vertus, savo kolekcijas parodyti kam nors tais laikais būdavo baisu. Istorijų, kaip KGB darbuotojai nukonfiskuodavo monetų kolekcijas (bent ketvirtadaliu, o kai kada ir visu 100 procentų -- savo kišenėn), tais laikais visi buvo girdėję. Parodyti kokią nors Tarpukario Lietuvos pašto ženklų kolekciją kur nors viešai irgi buvo neįmanoma. Dar prie Brežnevo gavau pirmą savo smetoniuką, tai buvo kažin kas -- nelegalu beveik. Dabar tokių smetoniukų nesunkiai galima rasti po kokį litą.

      Reply
  19. R.

    Pyragaiciu ir saldumynu budavo visai nemazas pasirinkimas:bulvytes,krepseliai,vyniotiniai,“Magde“.Eidavom dazniausiai i „Zarijos“ kulinarija,kartais i „Svajone“ Vilniuje.
    Visai skanus budavo kara-kum saldainiai.Slyksciausi gal tie marmeladiniai su cukrum pabarstyti.O va bonbonkes „Bon Pari“ (dabar gal 1.50 lt)-buvo didziausias deficitas.Kaimynes senelis buvo karo veteranas-tai eidavo i kazkokia spec.parduotuve.Jo ir paprasydavom,kad uz rubli nupirktu tu bonbonkiu.
    Dar visai neblogas daiktas buvo saldyti ananasai-ledu kioskeliuose ziema po rubli.
    O slapenke man visai skani budavo.Dabar prastesne atrodo :).Jeigu dar gaudavai bulgarisko keciupo-is vis geris.
    Pas mus darzoviu parduotuvej kartais „ismesdavo“ ko nors.Esu buvus „paskolinta“ perkant apelsinus.
    Bananu kazkada mama gavo darbo valgykloj,tiems kam neliko-bande jega atimt.

    Reply
  20. Smile

    saldainiai būdavo geri,bent jau iki kokio aštuntojo dešimtmečio pabaigos -- Sostinės, Kara-kum, Vilnius,Pergalė, Raudonoji aguona. Tik kad ragaudavome jų mes vaikai kelis kartus per metus ir vienetais. Ir nemanau, kad čia tik nostalgiški prisiminimai -- retsykiais „nukrisdavo“ koks suomiškas saldainiukas, tai tik tiek, kad nematyta ir gražu, o skonis lietuviškų buvo geresnis ir tada. Paskui toks įspūdis, kad visai ištuštėjo parduotuvės. Dabar atsirado tie patys pavadinimai (tik tokio fantastiško Varinio raitelio niekur nematau) man kažkodėl atrodo, kad dabar visose tradicinėse šokoladinių saldainių receptūrose kažkoks buvęs natūralus riebalas pakeistas mašinine alyva, gal bandant atpiginti? Tarp dantų veliasi ir jau jokios akcijos nebesugundo pirkti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Hidrinti riebalai ir kai kurie kietikliai bei emulsikliai šiais laikais daug kur yra pakeitę kakavos sviestą. Tokiais atvejais saldainių skonis juntamai skiriasi.

      O bendrai sovietmečiu saldumynai buvo labai prasti. Čia tiesiog vaikiški atsiminimai apie gerus saldainius, nes vaikystėje juos valgydavom.

      Realiai apie 2/3 saldainių rūšių būdavo daromos iš kažkokių atmatų ir chemijos, tirpintos kažkokiame acetone, tuo tarpu tamstos minimi -- tai pačios geriausios rūšys, tos, kur valgomos būdavo.

      Rašiau apie sovietinius saldumynus kadais.

      Reply
  21. Karvespienas

    „Žodžiu, apie prekių pasirinkimą – viskas. Berods išvardinau viską, tiesiog nėra daugiau, ką vardint.“

    Sviesto „valstiečių“ (fuflo skaitydavosi) ir „mėgėjų“

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, sviestą praleidau. Gal dar kažką praleidau irgi. O šiaip, mėgėjų ir valstiečių sviestas buvo visgi veik vienodi, gal kokiais 2 procentais riebumas skyrėsi. Skonis irgi veik toks pat buvo. Valstiečių sviestas truputį sunkiau ant duonos tepdavosi.

      Tarp kitko, sovietmečiu žodis „mėgėjų“ reiškė pagerintą kokybę. Dabar -- dažniausiai atvirkščiai: pvz., jei kokiam rimiake neduok die nusipirksi mėgėjų faršo, tai gali jį mest į šiukšlių dėžę. Kartą padariau tokią klaidą. Tai ir išmečiau.

      Reply
  22. Jurgis

    Mes gyvenom prie šeškinės prekybos centro -- vienos modernesnių savitarnos parduotuvių žiūrint dabar. Su duona nebuvo problemų tikrai, ją pristatydavo kelis kart dienoj, dar karštą. Populiariausia buvo juoda duona, palanga, batonai. Juoda duona buvo pigesnė, tai dažniausiai valgėme ją. Tačiau prekyboje dažnai būdavo ir ragaišiai -- apvalūs, kartais būdavo ir pailgų. Taip pat atsirado duona „rugelis“. Rūkytos dešros iš parduotuvės valgiau tik kartą gyvenime, bet šventėm tekdavo paragauti konservų „viačėna“, šprotų, atveždavo šaldytų ananasų. Labai keista buvo parduotuvė „pasidaryk pats“ viršuliškėse, nes prekiaudavo pagrinde visokiu šlamštu -- fabrikų atraižom už nebrangiai. Medžio atraižom, dermantino atraižom, porolono atraižom, ir iš to šlamšto žmonės patys kažką meistraudavo, kažką pasidarydavo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Prekybcentriai bent iš dalies išsprendė vieną problemą: pardavėjų skaičius tam pačiam pirkėjų skaičiui būdavo labai mažas. Todėl pardavėjai nesugebėdavo visko išgrobstyti. Tas skirtumas jausdavosi naujuose rajonuose, lyginant su senais.

      Tiesa, dėl šaldytų ananasų -- jie berods tik 1986 ar 1987 atsirado. Retkarčiais. Tiksliau, tiesiog porą kartų stambiom partijom. Todėl visiems ir įstrigo, kad jų buvo kažkuriuo metu.

      „Pasidaryk pats“ persikėlė iš Naujamiesčio į Viršuliškes irgi maždaug tuo metu -- kokiais gal 1985 ar 1986.

      Dėl rūkytos dešros iš parduotuvės -- tai greičiausiai valgėt ne iš parduotuvės, o iš pajoko. Nes juk tėvai gavo, taip? 🙂 Tušonkė (vetčina) irgi per pajokus būdavo.

      Reply
  23. BaRDaK

    Čia jau vėliau, beveik prieš 90, pamenu kisielių gabalais supakuota su „skoniais“ pirkdavom ir grauždavom kaip saldainius.. Ir dar kramtoma guma, kuri susikramtydavo ir kažkokiu tepalu pavirsdavo:) Paršiukas čiukas jei neklystu..

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *