E621 aka gliutamatas

Po to, kai gerb. rita_vaiva parodė, kad aš esu atsilikęs nuo naujausių mokslo pasiekimų, pavarčiau tuos dalykus, atšviežinau atmintį ir atsinaujinau savo žinias. Taigi, dabar, suinspiruotas maliboo pasisakymo apie gliutamatus, papasakosiu apie tą E621 ir kodėl jis taip naudojamas. Nepasakosiu apie tai, kokius šalutinius poveikius jis sukelia, išskyrus tuos, kurie susiję su pačiu jo tiesioginiu veikimu – informaciją apie gliutamato vartojimo koreliacijas su Parkinsono ir Alzheimerio ligomis surasti nebus sunku.

E621 – tai vienas iš grupės vadinamųjų „skonio stipriklių“ – mononatrio gliutamatas, priklausantis ištisai grupei gliutamatinių skonio „stipriklių“, kurių tarpe gliutaminas, monokalio gliutamatas ir dar kokia dešimtis junginių. Šie ir dar keliasdešimt junginių žymėjimuose pradedami skaičiumi 6, pvz., E620, E621, E623 ir t.t..

Visi šie skonio „stiprikliai“ veikia vadinamuosius gliutamino receptorius, kurie natūraliai prisitaikę reaguoti į maiste esančias amino rūgštis.

Kaip buvo atrastas Umami – maisto skonis

Šių skonio receptorių atradimo istorija – gan paini ir ilga. Verta paminėti, kad dar prieš porą dešimtmečių populiarioje literatūroje dažniausiai buvo minimos tik 4 receptorių grupės: sūrumo, kartumo, saldumo ir rūgštumo. Kita vertus, jau nuo seno buvo žinoma, kad maišant druską, cukrų, rūgštį, etc., nepavyksta gauti skonio, bent kiek primenančio mėsos ar žuvies skonį. XIX a. prancūzų chemikai ir biologai bandė tirti šį reiškinį, pastebėję, kad lyg ir beskoniai mėsos sultiniai visgi atpažįstami, kaip maistas (tarp kitko, tą gerai žino visi virėjai, sultinį dedantys į padažus). Kita vertus, apie tai, kad egzistuoja penktasis maisto pojūtis, nuo seno buvo žinoma kiniečiams bei japonams, kurie į daugelį patiekalų pagardinimui dėdavo jūros dumblių ekstraktus. XX a. pradžioje japonų mokslininkai išskyrė gryną junginį – mononatrio gliutamatą, kuris, pats turėdamas sūroką deginantį skonį, net beskonėms medžiagoms (pvz., kreidai) suteikdavo „valgomą“ skonį. Japonų tyrimai ilgą laiką buvo laikomi nelabai pagrįstais, tačiau po to, kai JAV prasidėjo gliutamatais prisodrinto kiniečių maisto invazija, sukėlusi JAV maitinimo įmonių krizę, mokslininkai susidomėjo šiuo reiškiniu plačiau. Maisto pramonės šulai gan ilgą laiką netgi reikalavo uždrausti gliutamatus, nes, esą, tai medžiaga, pagal poveikį panaši į narkotikus – jos paragavę, žmonės daugiau nenori valgyti hamburgerių. Europoje natrio gliutamatą išpopuliarino Jugoslavijos maisto surogatų pramonė, pokario metais partiniu užsakymu bandžiusi sumažinti gyventojų maitinimo išlaidas – ilgų tyrimų rezultatu tapo gliutamatinis prieskonių mišinys „Vegeta“, galėjęs netgi nevalgomą maistą paversti skaniu. Iš gliutamatą atradusių japonų ir kilo tarptautinis šio skonio pavadinimas – umami, kurį galėtume tiesiog pavadinti „maisto“ skoniu.

Kaip gi veikia gliutamino receptoriai ir kam jie reikalingi?

Akivaizdu, kad skonio receptoriai mums leidžia intuityviai pasirinkti tinkamiausią maistą. Jei organizmui trūksta mineralinių medžiagų – ieškome kažko sūraus, jei trūksta tiesiog energijos – ieškome gliukozės turinčio saldaus maisto. Kartumo receptoriai leidžia identifikuoti valgymui netinkamus produktus (dauguma nuodų yra labai kartūs). Sunkiau pasakyti, kam reikia rūgštumo receptorių, bet akivaizdu, kad jie irgi naudingi – leidžia atskirti prinokusius vaisius nuo žalių, prarūgusį maistą nuo šviežio. Intuityviai, šių keturių rūšių receptorių dėka mes netgi galime pajusti maisto riebumą (kuo daugiau riebalų – tuo silpnesnis poveikis receptoriams). Tačiau šių receptorių nepakanka tam, kad atskirti, kur yra maistas, o kur – ne. Kitaip tariant, turėdami tik šiuos receptorius, mes negalėtume atskirti mėsos nuo bulvių ar netgi nuo paprasto molio, jei tik anas būtų truputį aromatizuotas. Būtent tam ir turime penktąją receptorių rūšį – reaguojančius į amino rūgštis, kitaip tariant, į baltymines medžiagas. Šių receptorių dėka mes pajuntame, kad maistas yra valgomas, kad jame yra ne tik gliukozės, bet ir kitų organizmui būtinų medžiagų. Ir būtent šiuos receptorius veikia plačiai žinomas natrio gliutamatas, apsimetantis naudinga maistine medžiaga.

Išties, skirtingų skonio receptorių yra daug daugiau, nei 5 rūšys, pvz., net patys primityviausi – druskos receptoriai yra du. Kartumo receptorių yra bene kelios dešimtys (atkreipkite dėmesį, kaip smarkiai skiriasi pipirų kartumas nuo chinino kartumo – mums tai leidžia atskirti skirtingų rūšių kartumo receptoriai), įtariama, kad ir umami skonio receptorių gali būti ne ką mažiau – jie reaguoja į skirtingas amino rūgštis. Deja, kaip kad chininas veikia praktiškai visus kartumo receptorius, taip tapdamas karčiausia pasaulio medžiaga (bene miligramo pakanka tam, kad kartu burnoje būtų visą dieną), taip ir gliutaminas veikia visus skonio receptorius, ilgam sukurdamas visapusiškai maistišką skonį burnoje.

Įdomumo dėlei galim atlikti eksperimentą – paimti paprasčiausių miltų, sumaišyti juos su vandeniu, kad gautųsi košelė ir paragauti. Nevalgoma, tiesa? O dabar įdėkite į tuos miltus gerą žiūpsnį „Vegetos“. Na, ar pasikeitė skonis? Ne ką blogiau už tirpius kinietiškus makaronus, ar ne? Tarp kitko, pastarųjų sudėtis, pridėjus tuos prieskonius iš pakelio, iš esmės nesiskiria nuo minėto miltų mišinio – irgi miltai, natrio gliutamatas bei vanduo.

Nafta mūsų lėkštėj

Kuo gi blogi yra gliutamatai? Jei esate badu mirštantis darbininkas iš pokario Jugoslavijos, natrio gliutamatas – tai ne tik ne blogis, o tikras išsigelbėjimas, kurio dėka galite atsisakyti ir mėsos, ir daržovių, ir bet ko kito, pasitenkindamas duona ir perline koše. Bet visos lazdos turi du galus: gliutamatai taip stipriai veikia skonio receptorius, kad pastarieji „atbunka“, po kiek laiko jau neįstengdami skirti jokių skonio niuansų. Pasimaitinę gliutamatiniu maistu kelis mėnesius, jūs dar miglotai prisiminsite mėsos ir paukštienos skonį, bet tiesiog neįstengsite jų skonio atskirti – ir vištiena, ir steikas jums atrodys vienodai prėski ir beskoniai. Gliutamato norėsis dar ir dar. Būtent apie tai kalbėjo JAV maisto pramonininkai, susidūrę su kinietiškos virtuvės „stebuklais“. Bet, kaip sakant, nėra to blogo, kas neišeina į gerą – tie patys maisto pramonės magnatai labai greitai susizgribo gliutamatus naudoti patys. Hamburgeriai tapo dešimteriopai skanesni, skanesnė tapo ir vištiena, ir dešros, ir daugybė kitų produktų. Kilo tik viena problema – dėl perteklinio gliutamatų kiekio, šie produktai tapo panašūs vienas į kitą.

Ir dabar, parduotuvėje nusipirkęs kalakutienos vyniotinio, jo nelabai įstengtum atskirti nuo jautienos ar kiaulienos vyniotinų – į visus pridėta gliutamatinių prieskonių. Blogesnė tendencija yra tai, kad didesniais kiekiais gliutamatai dedami į pigesnį maistą, taip nukonkuruodami tikrus produktus savo kaina. O patys vartotojai, laikui einant, prisitaiko prie gliutamininio skonio ir mielai ima valgyti produktus, kur gliutamino yra dar daugiau, dėdami gliutamatinius prieskonius visur, kur tik įmanoma ir ilgainiui net nepastebėdami, kad grybai, gerai pabarstyti „vegeta“, skoniu niekuo nesiskiria nuo ta pačia „vegeta“ pabarstytos žuvies. Dar vienas stulbinantis pašalinis efektas – nuolatiniai apsirijimai, sukelti tų pačių gliutamatų, laikomi viena iš pagrindinių nutukimo priežasčių kartu su taip pat maisto pramonėj plintančiais hidrintais riebalais (margarinu).

Kartais sakoma, esą dėl skonio nesiginčijama. Bet pasakysiu paprastai – nesiginčijama, jei tas skonis iš viso yra. Deja, gliutamatai skonį užmuša, tad nešnekėkite man, kad tai yra skanu – jei jums tai skanu, tai galiu tik užjausti jūsų gliutamatais išdegintas gerkles. JAV maisto pramonininkai buvo teisūs, kalbėdami apie kinietišką gliutamatą, kaip apie narkotiką, be kurio žmogus negali gyventi – jis atima galimybę džiaugtis maistu, jausti skonį, o prie jo pripratusiems žmonėms reikia vis didesnės ir didesnės dozės.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

57 thoughts on “E621 aka gliutamatas

  1. pamisele

    Aš tai jau nebežinau, ką valgyti -- maistas parduotuvėse prifarširuotas to gliutomato, vaisiai/daržovės -- pesticidų, ES bando gmo įteisinti..

    Reply
    1. rokiskis Post author

      O ką daryt… Visiems mums tenka ilgainiui prisitaikyti prie to, kad dešra yra padaryta iš sojos, kraujo plazmos, krakmolo, maltų mėsos pramonės atliekų, gliutamato ir aromatizatorių. O parduotuvėje… Parduotuvėje vaikštai ir žiūrai, vaikštai ir žiūrai… Bėda tik tame, kad nemažai gamintojų tiesiog neparašo, kas yra jų gaminamų produktų sudėtyje -- nusiperki, galvodamas, kad pagaliau radai begliutamatį daiktą, paragauji -- pasirodo -- dar baisiau, nei pas tuos, kas sąžiningai parašo apie sudėtyje esantį brudą…

      Reply
      1. popas

        Taigi taigi. Vien apie E621 kiek kalbos, o kur dar visokie pesticidai/herbicidai/nitratai ir kiti baisūs žodžiai. Tai čia tik apie maistą…

        Reply
    2. gerasirdis

      A ką daryt?
      A ką daryt, jei be „sojos, kraujo plazmos, krakmolo, maltų mėsos pramonės atliekų, gliutamato ir aromatizatorių“ dešros už mažiau nei 50Lt/kg padaryt neišeina? O už 50Lt/kg niekas neperka?

      Reply
        1. gerasirdis

          Tipo jo, bet..
          Klausimas buvo labiau į tą pusę lenkiamas, kad „o ką daryt prekybininkams, jei…“.
          Bėje, ar tu toks tikras, kad turguj šventieji puodus žiedžia viskas visai kitaip nei parduotuvėj?

          Reply
          1. rokiskis Post author

            Re: Tipo jo, bet..
            Matai, pirkėjas -- lygiai toks pat sandėrio dalyvis, kaip ir pardavėjas. Todėl turi būti lygiavertės sąlygos ir vienai, ir kitai pusei. Atitinkamai, dėl šios priežasties visokių maisto priedų dėjimas, siekiant prekei suteikti menamus (bet ne esamus) privalumus, turėtų būti pakankamai skaidrus.
            Gliutamato problema šiuo atveju tampa ypatingai įdomia -- tai maisto priedas, kuris pirkėją priverčia padaryti nekontroliuojamą pasirinkimą, o vėliau pririša prie pardavėjui pelningesnio produkto. Vargu, ar galime tai vadinti skaidriu pirkėjo pasirinkimu, ar vienodomis pirkėjo bei pardavėjo galimybėmis.
            Kalbant apie dešras -- draudžiama tokius priedus dėti į aukščiausios rūšies dešras, tačiau praktika rodo, kad gamintojai deda ir nesivaržo, kartais netgi etiketėse nurodydami. Kiek teko girdėti per Lietuvos Radiją, prieš kokį mėnesį buvę patikrinimai parodė, kad iš bene 10 tikrintų įmonių tik 2 buvo daugmaž laikomasi reikalavimų.
            Vėlgi, pastebėkime, kad tamstos teiginys apie tai, kad nesigauna padaryti natūralios dešros su savikaina, kuri būtų pakankamai maža, kad dešra būtų perkama -- yra neargumentuotas faktais.

            Reply
            1. gerasirdis

              Ikanomika: didžiausias pelnas mažiausiom sąnaudom
              >Atitinkamai, dėl šios priežasties visokių maisto
              >priedų dėjimas, siekiant prekei suteikti menamus
              >(bet ne esamus) privalumus, turėtų būti pakankamai
              >skaidrus.
              Dėl to ir skaitom apie tuos E ant etikečių.
              >Kiek teko girdėti per Lietuvos Radiją, prieš
              >kokį mėnesį buvę patikrinimai parodė, kad iš bene
              >10 tikrintų įmonių tik 2 buvo daugmaž
              >laikomasi reikalavimų.
              Vat čia ir prieinam prie problemos. Tų 8-ių niekas neuždarė.
              >Vėlgi, pastebėkime, kad tamstos teiginys apie tai,
              >kad nesigauna padaryti natūralios dešros su savikaina,
              >kuri būtų pakankamai maža, kad dešra būtų perkama --
              >yra neargumentuotas faktais.
              Hm. Kažkokių super argumentų neturiu, tas tiesa. Išskyrus „būtų galima, kažkas jau būtų padaręs“. Bet gera mėsa turguj kainuoja berods netoli 20 litų už kilą, rūkant (kitaip nei mirkant) svoris sumažėtų, taigi kilogramo kaina išeitų dar didesnė. Plius dar išlaidos darbui, kapitalui, pelnui ir t.t. Jei manai, kad geros dešrą galima padaryti už mažiau nei 50 litų ir be kraujo plazmos, gali parašyti, kaip. Skaičiuodamas nepamiršk, kad pienas superkamas už mažiau nei litą, o nugriebtas kainuoja apie tris. Tokios tos perdirbimo pramonės maržos, deja, ir nematau jokių priežasčių, kodėl mėsos sektoriuj jos turėtų būt mažesnės nei pieno sektoriuj.

              Reply
              1. ekzon

                Re: Ikanomika: didžiausias pelnas mažiausiom sąnaudom
                >Kiek teko girdėti per Lietuvos Radiją, prieš
                >kokį mėnesį buvę patikrinimai parodė, kad iš bene
                >10 tikrintų įmonių tik 2 buvo daugmaž
                >laikomasi reikalavimų.
                Vat čia ir prieinam prie problemos. Tų 8-ių niekas neuždarė.

                Ir vėl +1. Ne įstatymas blogas, o jo nesilaikymas.

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Re: Ikanomika: didžiausias pelnas mažiausiom sąnaudom
                  Sakykim taip -- įstatymo vykdymą kontroliuojančios įstaigos yra nepakankamai įgaliotos įstatymais. Šiuo atžvilgiu būtų neblogas sprendimas, jei tokios tarnybos savo darbuotojų premijoms gautų procentus nuo baudų, uždedamų pažeidėjams.

                  Reply
                  1. Anonymous

                    Re: Ikanomika: didžiausias pelnas mažiausiom sąnaudom
                    Bet tada galėtų pradėt piktnaudžiauti skirdami baudas, tyčia kabinėtųsi prie smulkmenų, čia tas pats jei keliukai gautu procentą nuo baudų, tada visai nebeužsiimtų prevencija bet stengtųsi kuo daugiau vairuotojų nubausti.

                    Reply
          2. ekzon

            Re: Tipo jo, bet..
            +1. Esu girdėjusi visokių istorijų, kaip ūkininkai pelną pasididina. Be abejo, supirkimo kainos dažnai yra juokingos, o žmonėms išgyventi reikia, tačiau savęs irgi gaila.

            Reply
    3. Anonymous

      way to go morons!
      O geriausia dalis ta, kad medžioklė ir laukinė mėsa -- taip pat absoliutus blogis (negi badaujame, kad maisto gaut tokiais barbariškais būdai!?). Čiakšt, narvelio dangtis ir vėl užsitrenkė. 🙂 Et, o taip norisi ir prie gražių ir prie protingų.

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Re: way to go morons!
        Nagi nedrįstu su tamsta sutikti. Laukinė mėsa turi tokio neišpasakyto laukinio aromato, kad vargu, ar galėčiau tokį gurmanišką malonumą pavadinti blogiu.

        Reply
    1. rokiskis Post author

      Neatsimenu, iš kokių dumblių, ale jūros dumbliai kažkokie ten buvo, ne gėlavandeniai. Šiaip, gliutamatas būtų visai nekaltas junginys, juolab, kad jo natūraliai yra labai daugelyje produktų (ne tik dumbliuose, bet ir pomidoruose, žuvyje, etc.). Bėda tik tame, kad jį šimtus ir tūkstančius kartų didesniais už natūralius kiekiais deda į surogatinius pakaitalus, kuriuos paskui to paties gliutamato dėka mums įkiša vietoj natūralių produktų.

      Reply
      1. lokyz

        tai kad dabar jau ne iš dumblių gamina, o chemijos gamyklose sintetiną jį:) Dumbliuose jį tik atrado ir išskyrė kada tai seniai.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Taigi nieks ir nesako, kad dabar jį iš dumblių gamina. Tiesiog ilgą laiką dumbliai buvo pagrindinis gliutamato šaltinis 🙂

          Reply
      2. mishrune

        Na, bet kokiu atveju, jei viskas prasidėjo nuo dumblių -- vadinasi, juose visgi yra šiek tiek daugiau to natūralaus kiekio, nei kituose produktuose… tai taip išeina, kad ne šiaip sau aš juos taip mėgstu? X)

        Reply
  2. unique_breed

    As ir siaip parduotuvej kone kiekviena etikete skaitau ir puses produktu neperku nes nepatinka sudetis. Nu bet po sito straipsnio tai matyt reiks darzeli prie namu susikasti ir koki garda vistom sukalti 🙂 Aciu uz info.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Mane irgi paskutiniu metu kamuoja paranojos. Skaitau etiketes ir padedu tai vieną, tai kitą produktą, kurį ruošiausi pirkti, atgal ant lentynos. Ir pastebiu, kad vis daugiau žmonių parduotuvėse elgiasi panašiai -- atidžiai skaitinėja etiketes ir deda tai vieną, tai kitą daiktą atgal…

      Reply
      1. Anonymous

        Kartais atrodo, kad parduotuvėse aplamai nėra ko pirkti, lyg lentynose būtų išdėstyti muliažai -- nusiperki brangios dešros, o ji po poros kąsnių primena muilą…
        Jau keli metai parduotuvėse beveik neperku, pasitenkinu turgumi. Ir ten ne stebuklai, bet dar kažką valgomo galima rasti.
        Nors imk ir maitinkis pagal http://www.geocities.com/lmedicina/valgiai/sriubos.htm

        Reply
        1. Anonymous

          laisvai lakstantys kiaušiniai
          Kartais pavyksta gauti ir tų laisvųjų vištų kiaušinių -- kaime.

          Reply
  3. gerasirdis

    +0.9
    Jo, viskas beveik teisingai, bet ir vėl reikia prisiminti neseną ginčą dėl anizotropinių/azeotropinių :-).
    > O patys vartotojai, laikui einant, prisitaiko
    >prie gliuteninio skonio ir mielai ima valgyti
    >produktus, kur gliuteno yra dar daugiau, dėdami
    >gliutamatinius prieskonius visur, kur tik įmanoma
    >ir ilgainiui net nepastebėdami, kad grybai, gerai
    >pabarstyti „vegeta“, skoniu niekuo nesiskiria
    >nuo ta pačia „vegeta“ pabarstytos žuvies.
    Gliutenas- toks baltymas kviečiuose, ir mažai ką bendro turi su natrio gliutamatu.

    Reply
  4. capitalist_d

    Su produktais, kurių sudėtyje yra gliutamino, viskas aišku. Bet ir norint pagaminti maistą iš žalių daržovių ar mėsos vis tiek dedame į juos prieskonius, kuriuose yra gliutamino. Išvis liudnas vaizdas gaunasi :\

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Na, gal tamsta ir dedate į maistą visokias „vegetas“, bet aš tai nedarau tokios klaidos. Tarp kitko, tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių verta pirkti paskirus prieskonius o ne jų mišinius -- pastaruosiuose kartais net neįvardinama, kad juose yra gliutamato ar kitų panašių priedų.

      Reply
  5. zanius

    Valgoma salietra
    Daug kur turgaus dešrose (tikro turgaus, o ne perpardavėjų) dėl raudonumo visada dedama natrio nitrito. Ten vadinama valgoma salietra. Veža ją būdavo daugiausiai iš Lenkijos. Bet koks paradoksas -- „valgoma“ tai kaip musmirės -- galima suprasti: -- „kai kas valgo“ (ir miršta), o galima -- „tinkama valgyti“. Taigi jūsų žiniai -- šimtus kartų nuodingesnis nitritas už nitratą. Genotoksiškas, kancerogenas. Atsiranda pusiau mokslininkų -- mėsos pramonininkų, kurie aiškina -- nedideliais kiekiais tasai sureaguoja su mėsos hemoglobinu, ir kenksmingo likučio nebelieka. Bet realiai -- kas tokios pigios medžiagos neįdės, dėl visa ko, su perteklium, kad mėsa nepažaliuotų? Ir kas uždraus skrandyje vėl neatsipalaiduoti į kraują?

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: Valgoma salietra
      Truputį sudėtingiau su tuo natrio nitritu ir nitratu. Esmė tame, kad nitratai organizme įsisavinami, pakliūna į kraują, tenai skyla į nitritus ir išties turi klaikų poveikį. Bet patys nitritai, skirtingai nuo nitratų, neįsisavina, todėl praktikoje yra šimtus kartų mažiau pavojingi už nitratus. Galime palyginti šį reiškinį su saponinų (gudobelės ekstrakto) poveikiu -- per maistą šie neįsisavinami, gudobelės vaisius visai galima valgyti, nors pakliuvus lašeliui netgi atskiestų gudobelės sulčių tiesiogiai į kraują, žmogus veik momentaliai mirtų -- saponinai duoda tokį toksinį efektą, kad vargu, ar daug cheminių ginklų nuodingumu susilygintų.
      Visgi, taip ar anaip, pritariu, kad nitritų naudojimas yra paplitusi, bet bloga praktika.

      Reply
      1. anaiptol

        Re: Valgoma salietra
        tai jei valgydamas gudobeles įsikąstum į lūpą iki kraujo ar skrandy atsivertų kokia žaizdelė, tai piši propalo?

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: Valgoma salietra
          Menkai tikėtina, nes kraujo nuotėkis iš žaizdelės trukdytų pakliūti toksinėms medžiagoms. Nors, kiek atsimenu, rizika visgi yra.

          Reply
          1. Cijunas

            Kaži yra mirusių užfiksuota nuo gudobelių valgymo? Aš jų labai dažnai valgau ir dar visokias uogienes darom…

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Uogienes verdant, saponinai yra, tad tos rizikos turėtų kristi. O šiaip -- nesidomėjau, kiek dažnai mirčių pasitaiko. Spėju, kad pakankamai retas dalykas turėtų būt -- grybais dažniau žmonės apsinuodija.

              Reply
      2. zanius

        Re: Valgoma salietra
        Gal Jūs esate ir teisūs. Dėl gyvūnų žinau, kad skrandyje (rūgščioje terpėje) nitritai momentaliai gamina nitrozo junginius (pvz alkilinta N-nitrozo-urea), kurie dar yra vadinami „supermutagenais“. O jie praeina į kraują. Gi nitratai patenka į žarnyną, kur juos mikroorganizmai suredukuoja iki nitritų.
        Tačiau žinau, kad net augalams nitritai nepaprastai nuodingi (nors patys jų truputį pasigamina, kaip tarpinį iki amonio junginį), net nepalyginamai su nitratais. Ir visiems mikroorganizmams labai genotoksiški. O dėl nitritų ir nitratų patekimo į kraują tiesiogiai -- nežinau, nepasidomėjau.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: Valgoma salietra
          Nedrįstu ginčytis, mano žinios apie nitritus yra 20 metų senumo, todėl labai gali būti, kad kažką ir nusišneku. Kita vertus, jei jie būtų labai pavojingi, vargu, ar būtų taip plačiai naudojami.

          Reply
  6. ekzon

    Kur aš kažką panašaus esu girdėjusi?.. A, taip, kai buvo šnekama apie druską, cukrų, tabaką, kofeiną…
    Saiko, žmonės, saiko. Nuodas -- dažnai tas pats vaistas, tik didelėmis dozėmis. Natrio glutamatas nekaltas.
    Netingėkite gaminti maistą patys, tada ir geriau žinosite, ką ten dedate. Pas mane namie ir senesniais laikais niekada jokios „Vegetos“ nebuvo naudojamos, o maistas buvo beveik legendinis :). Dabar gi tokios galimybės, tokių prieskonių ir produktų galima gauti!
    Nesakau, kad darbe neturiu poros sausos sriubos pakelių „dėl visą ko“, bet vėl gi -- saikas ;).

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Tamsta daugiau ne apie saiką kalbate, kiek apie tai, kad galime kontroliuoti maisto sudėtį, gamindamiesi valgyti patys 🙂 Pilnai su jumis sutinku. O dėl naftinės sriubos pakelių -- aš, prisipažįstu, kartais irgi pavartoju… Gyvenimas yra gyvenimas, niekur nuo to nesidėsi.

      Reply
  7. ekzon

    Nepasakosiu apie tai, kokius šalutinius poveikius jis sukelia, išskyrus tuos, kurie susiję su pačiu jo tiesioginiu veikimu -- informaciją apie gliutamato vartojimo koreliacijas su Parkinsono ir Alzheimerio ligomis surasti nebus sunku.
    Internete surasti galima visko :). Be to, „koreliacija“ yra labai saugus žodis, kuris toli gražu nereiškia „pasekmė“.
    Dėl apsirijimo, skonio praradimo, glutamatinto šlamšto pakišimo sutinku, bet nereikia perlenkti lazdos. Nes perlenkta lazdą gali lužti ar išsitiesinusi smogti priešinga kryptimi.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Apie koreliacijąs su Alzheimerio ir Parkinsono ligomis girdėjau per vieną Lietuvos Radijo laidą, kur kalbėjo kažkoks medicinos profesorius, kaip ir apie reiškinį, medicinoje vadinamą kiniečių restorano sindromu. Taigi, manau, kad ta informacija pakankamai rimta.

      Reply
        1. rokiskis Post author

          Mėsos trūkumas, ypač augant, išties kelia problemas -- baltymų trūkumas trukdo vystytis organizmui, tuo tarpu augaliniai baltymų šaltiniai nėra pakankami, nors negirdėjau niekur, kad būtų kalbama, esą be mėsos mirštama.

          Reply
          1. ekzon

            nors negirdėjau niekur, kad būtų kalbama, esą be mėsos mirštama.
            Ne kartą, tikrindamasi pas mūsų gydytojus ir paminėdama, jog esu vegetarė, buvau susidurusi su aršiu antivegetarizmu. Svarbiausia, jog rimtai pagrįsti to niekam nepavykdavo.
            augaliniai baltymų šaltiniai nėra pakankami
            Moksliniai šaltiniai teigia šiek tiek kitaip. Nesivelsiu į diskusiją, nes notolsime nuo temos, bet jeigu ką -- mano argumentai prieš -- čia. Ir asmeninė patirtis :).

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Na, man labai keistai atrodytų medikas, sakantis, kad nevalgydamas mėsos -- mirsi. Kita vertus, geležies trūkumas, kaip ir dalies aminorūgščių trūkumas (kad ir trūkumas, kilęs dėl prastesnio šių medžiagų subalansavimo) -- gan akivaizdūs. Jei žmogus suaugęs, sveikas -- viskas tvarkoj. Bet jei tai vaikas -- jo augimas lėtėja. O nėščioms moterims vegetarianizmas yra išvis gan rizikingas.
              Tarp kitko, noriu pastebėti dar vieną dalyką -- skirtingi žmonės yra skirtingi -- prisitaikę prie skirtingo maisto ir turintys skirtingus genus. Pvz., gan plačiai žinoma, kad daug gyvulinių riebalų turintis maistas nekenkia vietiniams Europos gyventojams, bet pvz., japonams ar kiniečiams nuo jo itin sparčiai vystosi širdies ligos, nutukimas, diabetas.
              Taigi, kiekvienam savo, kaip sakant -- neturiu noro ginčytis apie vegetarianizmo žalą ar naudą 😉

              Reply
            2. Anonymous

              O tu, būdama vaiku, irgi jau buvai vegetarė?
              Savo vaikus mėsos nevalgydama išnešiojai ir užauginai juos be mėsos?

              Reply
              1. ekzon

                Ne ir ne. So? Jei tamsta nesate gavę snukin už tujinimą nepažįstamiems žmonėms, tas irgi nėra mokslinis įrodymas, jog tokių atvejų nebūna.

                Reply
  8. Anonymous

    fiziologinė pusė
    Neuromediatorius ar neurotransmiteris – organizme susidarantis cheminis junginys, pernešantis nervinį impulsą tarp nervinių ląstelių (neuronų) cheminėse sinapsėse.
    Neuromediatoriaus poveikis pagrįstas sąveika su receptoriais.
    Priešsinapsinę membraną pasiekęs nervinis impulsas sudirgina citozolyje po membrana esančias pūsleles, užpildytas neuromediatoriaus molekulėmis. Dalis sudirgintų pūslelių egzocitoziškai susilieja su posinapsine membrana ir išverčia į sinapsinį plyšį neuromediatoriaus molekules. Jos difunduoja skersai plyšį ir jungiasi prie posinapsinės membranos recetorių. Prie receptoriaus prisijungusi neuromediatoriaus molekulė atidaro chemiškai valdomus kanalus, kuriems atsidarius per membraną ima tekėti joninė elektros srovė ir pasikeičia nervinės ląstelės membranos elektrinis potencialas. Šis membranos potencialo pokytis atidaro elektriškai valdomus kanalus, kas galop sukelia veikimo potencialą posinapsinėje membranoje, kuris sklina neuronu toliau.
    Manoma, kad daug nervų sistemą veikiančių cheminių junginių daro įtaką cheminių sinapsių veikimui.
    Dažnai neurotransmiterių poveikis yra moduliuojamas kitų medžiagų, tada kalbama apie neuromodulatorius.
    Svarbiausias elektrinį sužadinimą sukeliantis transmiteris centrinėje nervų sistemoje (CNS) yra glutamatas.
    Kitaip sakant tai ne skonio receptorius dirginanti medžiaga, o centrinės nervų sistemos (galvos ir nugaros smegenų) lygmenyje veikiantis neuro mediatorius perduodantis perkoduotą informaciją į galutinio informacijos apdorojimo centrus esančius CNS. Glutamatus nenatūraliai dideliais kiekiais gaudami iš aplinkos mes sutrikdome savo nervų sistemos veiklą, ir gauname iškreiptą mus supančio pasaulio vaizdą. Tai ypač veikia vaikus, jų emocinę būseną, protinę veiklą, augimo procesą ir daugelį kitų vystymosi aspektų.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: fiziologinė pusė
      Na, jei jau tikslūs būsim, tai svarbiausiu neuromediatoriumi, kiek atsimenu, visgi yra acetilcholinas. Kita vertus, taip, tokių medžiagų yra labai nemažai ir visos jos pakankamai stipriai veikia periferinę ar centrinę nervų sistemą.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *