Tag Archives: gliutamatas

Gliutamatas nupuvusiomis kojomis

Rusiją užtvindė nauja narkomanijos banga, farmacininkams nešanti milžiniškus pelnus. Naujas narkotikas – koaksilis (coaxil), parduodamas vaistinėse be recepto, populiarumu prilygstantis heroinui ir šiurpinantis medikus savo pasekmėmis. Į ligonines plūsta gangrenos pūdomi narkomanai, kuriuos medikai diagnozuoja vienu klausimu: „leidaisi koaksilį?“ Narkomanai atsako teigiamai ir medikai imasi pjūklų, amputuoja pirštus, rankas ir kojas.

Bet iki Lietuvos ši gangrenų epidemija dar neatėjo, nors vaistas ir pas mus reklamuojamas. Preparatas platinamas įvairiais pavadinimais – tai ir koaksilis (coaxil), ir tianeptinas (tianeptine, tianeptinum), ir stablonas (stablon). Rusijos vaistinėse šis vaistukas pardavinėjamas išsyk su paruoštais švirkštais – jį perka beveik vieni narkomanai. Prieš porą metų žurnalistinis tyrimas Maskvoje parodė, kad šitaip koaksiliu prekiauja visos naktimis dirbančios vaistinės. Bet Lietuvoje to dar nėra. Lietuvoje šis vaistas dar nekelia pavojų.

Gydytoja Nijolė Bučelytė portale Medicine.lt apibūdina koaksilį nelyg stebuklą, kurį šeimos gydytojai turėtų skirti kam papuola: „Coaxil galėtų atrasti dar platesnį taikymą tiek gydytojų psichiatrų, tiek šeimos gydytojų praktikoje. Dar pernelyg mažai atsižvelgiame į Coaxil neuroprotekcinį poveikį, poveikį nerimui, potraukio alkoholiui mažinimo poveikį. Tikėkimės, kad, didėjant praktinei patirčiai ir gausėjant tyrimų, Coaxil daugeliu atvejų taps pirmiausia pasirenkamu vaistu“

Tame pačiame portale tianeptiną giria ir gydytojas Jurgis Šurkus: „Jis beveik neturi šalutinių poveikių, būdingų kitiems antidepresantams, tokių kaip slopinimas ar miego sutrikdymas, anticholinerginio poveikio, nesukelia seksualinės disfunkcijos, neturi neigiamos įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai. <…> Palyginamųjų tyrimų su kitais tradiciniais antidepresantais metu tianeptinas išsiskyrė kaip gerai toleruojamas ir turintis tik keletą nesunkių nepageidaujamų poveikių. <…> Tai saugus, mažai toksiškas medikamentas, net ir suvartojus dideles jo dozes“

Pagyros – pagyromis, tačiau savanoriškų tianeptino vartotojų istorijos – šiurpina. Dar prieš dešimtį metų tai buvo vienas iš populiariausių preparatų, skiriamų narkomanams ir alkoholikams Rusijos narkodispanseriuose – medikai manė, kad šis vaistas nesukelia pripratimo, tuo pat metu sumažindamas potraukį įvairiems svaigalams, padeda net „širkės“ mėgėjams. Kaip paaiškėjo, pripratimas koaksiliui išsivysto gilesnis, nei heroinui, o pasekmės – tragiškos. Didelės tianeptino dozės sukelia kraujagyslių spazmus, o sutrikus kraujotakai, prasideda gangrenos. Narkomanai valgo tianeptino  tabletes saujomis, leidžiasi jį į veną, patiria euforiją ir net nepajunta, kaip virsta vaikščiojančiais lavonais – tikrais zombiais, nuo kurių krenta supuvusios mėsos gabalai.

Taip, dozės, kurias vartoja narkomanai – kelis kartus didesnės, nei įprastos terapinės. Kaip suprantu, tai tos dozės, kurios yra „mažai toksiškos“. Žemiau – filmukas su tur būt „mažai toksiškas“ dozes suvartojusiu narkomanu. Iš anksto įspėju, nežiūrėkite jo, jei nesate geležinių nervų žmogus. Bet jei nervai stiprūs – peržvelkite iki galo, pamatysite tai, ką apie narkomaniją turi žinoti kiekvienas. Tai yra koaksilio realybė.

Taip, suprantu, kad ši filmuota medžiaga – šiurpi, kaip baisiausias košmaras. Bet filmukas – ne išskirtinis: pagal vaisto pavadinimą galima atrasti daugybę panašių kitų – su supuvusiomis kojomis, rankomis, mėsomis, krentančiomis nuo kaulų, didžiulėmis išpuvusiomis skylėmis gyvų žmonių kūnuose. Tai narkomanų dalia – mirti nuo narkotikų. Bet jei anksčiau apie puvimą dažniau buvo kalbama perkeltine prasme, dabar tai tapo realybe, kraupinančia net patyrusius medikus. Ir dar baisiau yra tai, kad kai kurie koaksilio mėgėjai prie šio narkotiko priprato begydomi nuo kitų narkomanijos rūšių, alkoholizmo ar netgi paprasčiausios depresijos. Dar 2000-aisiais koaksilis Rusijoje buvo naujovė, bet jau 2006 jis tapo pardavimų rekordininku – šio preparato parduota daugiausiai iš visų psichotropinių vaistų. Ir nuo to laiko koaksilio pardavimai tik augo.

Tianeptinas veikia gliutamato receptorius smegenyse, sukeldamas nuskausminimą, apsvaigimą, euforiją, o nustojusiems jį vartoti – nepakeliamus skausmus, abstinencijos sindromą, kurio nenumalšina netgi heroinas. Taip, šis vaistas, siūlomas net šeimos gydytojams – stipresnis narkotikas už heroiną. Narkotikas, kurio vartotojai supūna nuo gangrenos.

Narkotikas, veikiantis gliutamato receptorius. Taip, pasirodo, visiems žinomas natrio gliutamatas – tai medžiaga, kuri veikia tuos pačius receptorius, kaip ir koaksilis arba tianeptinas. Paklausiau žinomo anesteziologo Ryčio L. apie tianeptiną ir gliutamatą. Rytis išmano viską apie vaistus, veikiančius psichiką. Tai jo profesija. Jis dirbo ir su narkomanais, o pavadinimais ir medicininiais terminais švaistosi taip, kad man tenka tikrintis žodynuose. Iš pokalbio paaiškėja, kad šis „mažai toksiškas“ vaistas pakankamai išskirtinis.

Tai vienas iš triciklių antidepresantų – tokie junginiai neretai vartojami lėtiniams skausmams malšinti. Tianeptinas pasižymi gan ryškiu opioidiniu poveikiu, kitaip tariant, veikia panašiai, kaip morfijus ar heroinas. Akivaizdu, kad tokie vaistai pagerins nuotaiką, padės nuo depresijos – juk jie sukelia euforiją. Mažomis dozėmis – mažą, veik nepastebimą, didelėmis dozėmis – didelę. Vaistu besisvaiginantys narkomanai net nepajunta, kaip pradeda pūti – nuskausminimas puikus, žmogus pūva, yra , krenta gabalais, o jaučia nebent kažkokius nepatogumus.

Koaksilis veikia gliutamato receptorius – tai reiškia, kad jo poveikis – kažkuo panašus į maisto priedo E621, dar vadinamo natrio gliutamatu. Perklausiau Ryčio, kaip ten su tais gliutamatiniais receptoriais – jei vaistas veikia per juos, tai kaip veikia gliutamatas, negi taip pat? Atsakymas lyg ir vienareikšmis: gliutamatai – tai tiesiog amino rūgštys, nekenksmingos, net didelėmis dozėmis mažai toksiškos, negalinčios sukelti euforijos.

Mažai toksiškos… Aš jau girdėjau panašią frazę. Tiksliau, skaičiau tuose teigiamuose koaksilio aprašymuose. Google paieškoje įvedu frazę „glutamate spasm“ ir gaunu 248 tūkstančius rezultatų. Įvedu ten pat frazę „glutamate euphoric effects“ ir gaunu 189 tūkstančius rezultatų.

Taip, aš tik neišmanantis blogeris, kartais domiuosi visokiais kvailais dalykais. Aš neturiu kompetencijos, kuri leistų spręsti apie koaksilio ar gliutamato kenksmingumą, aš sprendžiu tik pagal tai, ką perskaitau ar išgirstu iš kitų. O gydytojai turi pačių įvairiausių nuomonių. Bet aš tikiu, kad gliutamatas nekenkia ir negali sukelti euforijos netgi didelėmis dozėmis. Tai tik išsigalvojimai, o aš tikiu gydytojais. O kuo daugiau tikėt?

Jau parašęs straipsnį, daviau jį paskaityti mane konsultavusiam Ryčiui L. Jis nepaneigė to, ką rašiau apie koaksilį, tačiau pareikalavo, kad neskelbčiau jo pavardės.

Alus ir E621 aka natrio gliutamatas – II dalis

Šis straipsniukas – tai rimtas ankstesniojo nerimto klausimo apie gliutamatus aluje tęsinys. Šio paties straipsniuko proga nuimamas banas Lokiui – manau, kad jis, kaip homo sapiens (žmogus mastantis) supras, kur buvo jo klaida.

Pasistojus lyg ir absurdiškam klausimui apie tai, ar alaus gamintojai deda E621 aka MSG aka natrio gliutamatą į alų, pakapsčiau truputį interneto resursus. Deja, daugiausiai – nuotrupos, informacijos apie JOKIUS papildomus priedus, dedamus į alų, beveik nėra, kaip ir išvis jokios informacijos apie cheminę alaus sudėtį.

Na, o bet tačiau – atradau visgi kai ką, tai šen, tai ten. Vat pvz., Realbeer.com portale Cornelia Corey, alaus gamybos ekspertė ir degustatorė, atsako į skaitytojo klausimą apie tai, kaip sužinoti, kiek MSG yra aluje: "I was not able to find a product list. Amounts used would certainly vary by brewery. Some may not use any for a beer while others may for the same type. Your best bet would be to email breweries individually and ask being sure to include that you need the information for health reasons". T.y., ekspertė nei neabejoja, kad MSG į kai kurias alaus rūšis dedamas.

Įdomesnis radinys buvo JAV patentas nr. 4806376 ("Process for producing a taste-enriching seasoning from beer yeast"). Taigi, kažkur jau minėjau, kad pagrindinis gliutamato gamybos metodas yra mikrobiologinis. Paprastai tam naudojami specifiniai mielių štamai, tačiau gudrūs kapitalistai pastebėjo, kad ir alaus gamyboje naudojamos mielės irgi duoda nemažai gliutamatų. Tereikia tas mieles perdirbti. Per daug nesigilinant, išvada peršasi akivaizdi: natūralūs gliutamatai yra vieni iš svarbesnių alaus skonį kuriančių sudedamųjų.

Na ir žinoma, pasitaikė keletas mokamų dokumentų, kurių nemokamų versijų taip ir neradau, tačiau anotacijose buvo aiškiai įvardinta, kad MSG yra vienas iš pagrindinių alaus skonį reguliuojančių komponentų, o alaus skonis koreguojamas, reguliuojant MSG ir kelių kitų sudedamųjų kiekius (tipiniai tokių dokumentų pavadinimai skamba maždaug taip – "MSG influence on beer taste"). Deja, ir tie dokumentai, ir labiausiai cituojamas leidinys – "Brewing science and practice, 2004, Dennis E. Briggs, Chris A. Boulton, Peter A. Brookes and Roger Stevens" (kiek pavyko rasti fragmentų – pastarąjame detaliai nagrinėjama ir cheminė alaus sudėtis, ir komponentų įtaka skoniui) – visur tiktai mokami.

Taigi, klausimas vis dar atviras: ar yra kokių nors duomenų (kad ir netiesioginių) apie tai, kad gliutamatai būtų dedami į alų Lietuvoje?

Dar vienas klausimas diskusijai – ar pastebėjote parduotuvėse nerišlių gėrimų su užrašais "alaus skonio gėrimas", "alaus produktas" ar pan.?

Padrikos mintys visokios

Žodžiu, mintys visokios sukasi, pvz.:

Šiandien pirmą kartą per nežinau kiek laiko pamačiau padorų vairuotoją, kuriam siunčiu virtualią padėką. Einant per gatvę, prie išsukimo į didesnę gatvę, sustojo ir praleido mus su dukra, tiesiog pamatęs, kad ruošiamės eiti, o ne tada, kai jau lipom nuo šaligatvio. Ir sustojo ne ant perėjos, o kultūringai, kad praeiti būtų kur. Yra visgi Vairuotojų (taip, iš didžiosios raidės), kurie išties kultūringi.

Jei IKI pardose yra silkės be gliutamato (ne lietuviškos, o latviškos), užtat nėra dešros be gliutamato, tai Rimi atvirkščiai – radau kažkokią lietuvišką dešrą be gliutamato, užtat visos be išimties silkės rūšys – tik su gliutamatu. Ir dar su sorbitoliu, kuris acte skyla, išskirdamas formaldehidą.

O dar, dabar žinau, kodėl maliboo  kartais taip keikiasi ir nesidrovi ko papuola naxui pasiųst. Mokysiuos, nes protingai žmogus daro. Reik irgi pradėt siuntinėt atviru tekstu, nes užpisa naxui blet užveikė jau dalbajobai.

Nei viename prekybcentryje nėra paprasčiausių kiaulės taukų. Nors užsimušk. Tai kaip kugelį be taukų kept??? Gal su aliejum, blet???

Kiekvienas lietuvis – alaus ekspertas naxui. Net jei jis alaus gyvenime nėra daręs ir geria tik pasterizuotus myžalus filtruotą birzgalą. Ir kai apie alų ima kalbėt, tai dar ir jobanu chemijos ekspertu tampa, nors cheminio junginio neskiria nuo elemento, organikos neskiria nuo neorganikos ir vaizduoja supistą išpistą nedapistą ekspertą uždavinėdamas debiliškus klausimus, kliedėdamas kaip gaidys ir mėtydamas linkus į vikipedijas. Blet siųsiu dalbajobus naxui, nes užpiso blet. Naxui ant pirmo žodžio blet naxui siųsiu kūrvos.

O dar, šitas LiveJournal neduoda normalaus editoriaus, kai su Opera bandai rašyt. Tik kažkokią surogatinę formą duoda.

E621 aka natrio gliutamatas ir dešros IKI parduotuvėje

Taigis, mielieji. Kažkaip su žmona užvažiavom šiandien į kažkokią „IKI“ parduotuvę Ukmergės gatvėje (čia Vilniuje, jei ką). Apsipirkti. Šiaip jau „IKI“ būnam retai, nes šalimais – „Rimi“ ir „Norfa“. Taigis. Ir kai ėmėm rinktis dešrą, supratom, kad nėra dešrų be E621, kitaip tariant, be natrio gliutamato. Nors kažkaip rasdavom begliutamatinių dešrų ir „Rimi“ ir „Norfa“ parduotuvėse. Bet tiesą sakant, dabar netgi pats savimi suabejojau – o gal lietuviški gamintojai visgi negamina dešrų be šitų chemikalų?

Prie dešrų prastovėjom gal 15 minučių, ieškodami bent vienos nechemizuotos. Peržiūrėjom visas. Ir nei vienos lietuviškos negliutamatinės dešros. Gallų gale baigėsi tuo, kad nusipirkom dvi ispaniškas – bent jose gliutamatų nebuvo. Tai vat man toks klausimas: ar mūsų gamintojai yra tokie debilavoti, kad deda gliutamatą visur, ar mūsų rinka tokia debilavota, kad tik pavieniai idijotai ieško maisto be chemikalų? Ar čia visgi IKI tokia debilavota, kad nei nesiaiškina, ką pirkėjai perka?

Pratęsiant apie gliutamatus – vienintelė begliutamatinė silkė, kurią radome – latviška „Rusne“. Anoj, jei gerai supratau, ir sorbitolio nėra (anas, žinia, acte išskiria kancarogenišką formaldehidą, ir jo irgi visose lietuviškose silkėse ten buvo). Tai ir vėl klausimas: ar čia mūsų gamintojai durnesni už latvių, ar ir vėl „IKI“ yra tokia parduotuvė?

Dėl „IKI“ – visgi vienas geras dalykas ten buvo: užtikau baltųjų pipirų, katrų jau senokai nerasdavau nei „Rimi“, nei „Norfa“, nei „Maxima“ parduotuvėse. Tai ir nusipirkau išsyk 10 pakelių.

Likusi pastraipa skirta ne įprastiems mano blogo skaitytojams, o kokiems nors maisto pramonės ir prekybos atstovams, kurie gal kada nors čia ir užsuks:
Negerbiami ir suknisti lietuviški maisto gamintojai ir pardavėjai. Jei jūs manot, kad aš aukosiu porą litų brangiau už perbrangintus lietuviškus produktus – tai gal ir taip. Esu nusistatęs už vietinį gamintoją. Bet jei jūs manote, kad vardan jūsų valgysiu gliutamatus ir sorbitolį, tai eikit jūs nx.