Ilse Koch jaunystėje

Parašiau apie tokią tonton makutų veikėją Madame Max Adolphe (ponią Didžiąją Adolfiną), kuri, tarp kitko, buvo labai įdomius polinkius turinti asmenybė*. O kažkada anksčiau buvau radęs tokią gražią Ilzės Kohler-Koch (Ilse Köhler-Koch) nuotrauką, kur anoji kaip drugelis plevena į teismą, kuriame buvo nagrinėjami jos nuopelnai Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Bet čia – dar geresnė. Ta pati iškrypėlė** Ilzė Koch apie 1930 arba net kiek anksčiau, dar iki tol, kol įstojo į nacionalsocialistų partiją.

Ilzė Koch apie 1930 metus

Žmogaus išvaizda ničniekaip negali pasakyti, kas jis per asmenybė. Gražuolė, atrodanti lyg iš kino filmo, atvira šypsena, linksmas žvilgsnis. Ilzė Koch - viena iš šlykščiausių išgamų žmonijos istorijoje.

Buchenvaldo kekšė savo pravardę gavo ne šiaip sau – kartais išeidavo pasivaikščioti po lagerį plika (tuo metu jai jau buvo apie 40, tad išvaizda skyrėsi nuo nuotraukoje esančios), susijaudindavo nuo savo pačios elgesio ir pajusdavo tiesiog nenumaldomą poreikį ką nors nušauti. Nušaudavo pirmą kalinį, kuris išdrįsdavo į ją nuogą pažvelgti. Arba pavyzdžiui, pasiėmusi rimbą, liepdavo kokiam nors kaliniui nusimauti kelnes ir tada su tuo rimbu imdavo talžyti per pimpalą, susijaudindavo nuo tokio savo pačios elgesio ir vėl pajusdavo nenualdomą poreikį ką nors nušauti. Tą ir padarydavo.

Tarp kitko, jos vyras Karl Otto Koch, būdamas Buchenvaldo viršininku, tokiose pramogose irgi dalyvaudavo: vienas iš mėgstamiausių jų užsiėmimų būdavo stebėti kalinių tarpusavio prievartavimus*** – ir vyrų, ir moterų. Malonumai baigėsi tuo, kad 1943 ją ir jos vyrą patys naciai areštavo už neadekvatų elgesį (SS reikalavimų neatitinkantis moralinis veidas), finansinius sukčiavimus ir pan.. Vienas iš kaltinimų buvo kalinių žudymas, siekiant nuslėpti įkalčius – Karlas Kochas įsakė sušaudyti gydytoją, kuris jį gydė nuo sifilio.

Ilzės vyras buvo sušaudytas 1945 SS sprendimu tame pačiame Buchenvalde, bet Buchenvaldo kekšė buvo paleista. Tiesa, į darbą koncentracijos stovykloje ji nesugrįžo ir gyveno sau ramiai iki pat karo pabaigos su tėvais, kai ją suėmė amerikiečiai. Nuteista kalėti iki gyvos galvos, pasikorė 1967 kalėjimo kameroje ant virvės, susuktos iš paklodžių.

Vargu, ar dideles abejones kelia pasakojimai apie tai, kad Ilzė Koch iš žmonių odos, ypač – iš tatuiruotos, užsisakinėdavo lempų gaubtus, rankinukus, pirštines ir pan., tačiau teisiant, tai nebuvo priimta, kaip tiesioginis įrodymas****. Ilzės džiaugsmui Buchenvalde buvo sukurta ir galvų džiovinimo technologija – kalinių galvas sudaužydavo taip, kad būdavo susmulkinami kaukolės kaulai, o tada mumifikuodavo. Gaudavosi tokios mažos džiovintos galvytės, kuriomis Ilzė pagražindavo savo kabinetą ir namus. Aišku, dar įdomesnė buvo nupjautų pimpalų kolekcija, kurią ponia Koch naudojo išvis matyt nenagrinėtinais tikslais. Pikantiškos Ilzės Koch pomėgių detalės buvo tokios pikantiškos, kad net smarkiausiai nacių nusikaltimais besipiktinusi spauda didesne dalimi beveilijo geriau šiuos reikalus nutylėti.

 

———–

* Neparašiau apie tuos polinkius – vienas gandas sako, kad savo anytai, užširdusi, Madame Max Adolphe į tarpukojį sukišo iki raudonumo įkaitintą peilį. Matyt, tai tokia Vudu apeiga, kurią tonton makutai praktikuodavo.

** Kad Ilzė Koch buvo iškrypėlė – vargu, ar kam kyla abejonių. Tiesa, daugelis nei negirdėję apie tokią iškrypimų rūšį, kaip nekrosadizmas. Tai yra gerokai baisiau už nekrofiliją ir sadizmą kartu sudėjus.

*** Kitas nacis – anoks SS zonderkomandos (vėliau išaugusios iki bataliono, paskui – ir brigados) vadas Oskar Dirlewanger, tapo išvis tikru prievartavimų specialistu. Jis atrado, kad strichninu nunuodytos moterys keliasdešimt minučių tamposi konvulsijose, kur spazmai apima visus be išimties raumenis, tad prievartaudamas moteris, suleisdavo joms mirtiną strichnino dozę ir pasitenkindavo, akto metu jausdamas jų agoniją. Greitai šito metodo išmokė ir kitus savo draugelius. Beje, pats jis du kartus buvo teistas už išprievartavimus, o į zonderkomandos vadus pakliuvo tiesiai iš koncentracijos stovyklos, kur sėdėjo, kaip ir kiti jo vadovautų padalinių kariai – kriminaliniai nusikaltėliai. Oskar Dirlewanger pagarsėjo kraštutinai žiauriomis civilių žudynėmis, kurias vykdė Baltarusijoje, Lenkijoje ir kituose kraštuose.

**** Tuo, kad teismas nepriėmė kalltinimo tyčiniu žmonių žudymu perdirbimui į tašeles ir kitus dalykėlius, nes pritrūko tiesioginių įkalčių dėl Ilzės kaltės, dabar bando remtis kai kurie Holokausto neigėjai, pasakojantys, pvz., istorijas apie tai, kaip naciai iš labdaringai surinktų pinigų konclagerių kaliniams statė plaukimo baseinus ir pan..

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

21 thoughts on “Ilse Koch jaunystėje

  1. mhm

    gerbiamasai, nuvykite į dachau, aušvicą, kulmhofą etc. Tokį turnė galima neblogą pasidaryt per lenkiją-vokietiją-lenkiją. Sutaupysite laiko bei rašalo ir nereiks remtis visokiausiais šaltiniais -- bus galimybė iš savęs driokstelt:)

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, tamsta man rodos, čia jau komentuojate, neskaitęs.

      Aš čia nerašau apie Aušvicą, Dachau ir t.t.. Aš rašau apie Ilzę Koch.

      Kitą kartą prieš komentuodamas, paskaitykit tekstą.

      Reply
  2. Leo Lenox

    Nu, panašu, kad Kochų buvo pora kaip tvora, nepaimsi. Berods Z. Baumanas labai teisingai pasakė, kad holokaustas turi būti baisus ne todėl, kad gali paskartoti. Jis turi būti baisus, nes rodo, kad mes (turiu omenyje žmones kaip būtybes apskritai) galime pavirsti į jo vykdytojus.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dar kai kurias sovietinių revoliucionierių poras irgi galima būtų prisiminti.

      Ir taip, tai yra baisu, kad mes irgi galim tapti tokiais. Tai yra gal net baisiausia.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, ten apie tai. Realybė, kad ir kokia klaiki.

      Beje, berods apie 1960 buvo paviešinta truputis CŽV surinktos medžiagos apie nacių vadus. Kadangi medžiaga buvo surinkta specifiškai, ji nelaikoma turinčia kažkokią įrodomąją vertę. Bet atrodo, kad Hitlerio polinkiai buvo irgi ne mažiau keisti, nors ir kažkiek kitokie.

      Kiek atsimenu, info buvo tokia, kad pastarasis labai mėgdavo senyvo amžiaus (~70 metų) itin nuvalkiotas prostitutes bei koprofilinius žaidimus.

      Reply
      1. Mykolas

        nenustebčiau, jog daugumą tų makabriškų sadistiškų istorijų būtų fikcija, juk vos ne apie kiekvieną žymesnę istorinę figūrą galima surankiot kažko ale sensacingo, tik faktiškai neįrodomo. realiai užtenka ir holokousto fakto, pikantiškos (spekuliatyvios) istorijėlės tik subanaliną patį išgyvenimą, palieka neužbaigtą.

        Reply
        1. Aiste

          Keista, man kaip tik atrodo, kad tokios istorijos buvusią situaciją atskleidžia daug ryškiau nei faktas, jog „tūkstančiai žmonių buvo nužudyti“.

          Reply
          1. Mykolas

            patikslinsiu ką norėjau pasakyt. tokios istorijos man atskleidžia tokį perversišką mūsų nepasitenkinimą, eskaluodami tokias istorijas mes tarsi sakome, jog „turėjo būti kažkas daugiau“, kurio paprastas smurto aktas negali patenkinti. būtent tai, mano nuomone, ir įrodo beveidžio smurto potencialą.

            Reply
          2. Rokiškis Post author

            Tokios istorijos tiesiog aiškiau atskleidžia, kaip būdavo prieinama iki visiškai nesuvokiamo smurto. Kad budeliai būdavo tiesiog absoliučiai nekontroliuojami. Būtent tai leidžia lengviau suvokti mastus.

            Jei neklystu, Stalinas pasakė, kad vieno žmogaus mirtis -- tragedija, o milijono -- tik statistika. Dar kažkas pasakė, kad vieno žmogaus žudikas -- nusikaltėlis, o tūkstančių žudikas -- didvyris. Žvelgdami į konkretų budelį, suprantame, kad tokie posakiai tėra demagogija.

            Tiesiog banaliai imam suvokti, kad nusikaltimus savo noru daro nusikaltėliai, atmatos. Kad žudynės -- tai ne šiaip kažkokios beveidės ideologinės sistemos rezultatas, o labai konkrečių nusikaltėlių veiklos rezultatas.

            Reply
            1. Mykolas

              ta stalino citata tai klastotė yra berods, bet gana taikliai apibūdina paradoksalią situaciją, kai empatiją mes galime jausti vienam individui matydami jo kančią, bet tokių pat emocijų nesukelia tūkstančiai mirčių, kurie nepatyrėme tiesiogiai. galbūt dėl to amerikiečių modernūs bombonešiai būna valdomi per atstumą, kai sėdint už tūkstančio kilometrų užtenka paspaust mygtuką. lengviau atsiriboti nuo emocinio poveikio.
              iš esmės tai reiktų kiek įmanoma labiau apriboti žmonių galimybę kontroliuoti kitų likimus, o YPAČ gyvybes. taip kiekvienam iš mūsų galėtų galvelė susisukt. biologinė evoliucija nespėja vytis socialinės raidos progreso. long live the robots, kaip sakant.

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Dėl citatos -- teko girdėti versiją, kad ją kažkoks anglų admirolas paskleidė. Tad gali būti, kad ir ne Stalino. Nors Stalino režimą labai gerai atitinka, gal todėl Stalinui ir priskiriama.

                O dėl gyvybių kontrolės -- tai viena iš priežasčių, dėl kurių esu labai nusistatęs prieš mirties bausmę. Mirties bausmės draudimas -- tai ne tik šiaip kažkoks humaniškumas ir apsauga nuo galimų klaidų. Tai dar ir saugiklis nuo būtent tokių atvejų, kai visokios atmatos pakliūna valdžion.

                Reply
        2. Rokiškis Post author

          Ponas Mykolai, apie daugelį galima surankioti daug ko. Tačiau jei tamsta domėtumėtės kai kokiais tyrimais, tai žinotumėte kai kokių įdomių dalykų. Pvz., kad ir tą seksualinių orientacijų tyrimą, nuo kurio JAV prieš pusę šimtmečio prasidėjo kalbos apie pederastų sąmokslą.

          Tokie dalykai, kaip įvairūs nukrypimai bei iškrypimai, polinkiai į psichopatiją ir valdžios troškimas -- ganėtinai susiję.

          Reply
  3. linuxr

    O čia tai fėja 🙂 Keista, kaip mano akiratin anksčiau ji nepakliuvo, nes gana nemažai info apie ją plačiuosiuose internetuose.

    Reply
  4. Dovile

    O kam visa tai rašyt? Suvokiam, kad žmogaus žiaurumo ribos begalinės. Tą tik įrodo, kad daugeliui malonu domėtis karo nusikaltimais.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O jūs, ponia, galvojate, kad nekalbėjimas apie nusikaltimus padės jų išvengti? Tipo, nežinokime ir to nebus? Nekalbėkim apie žudynes ir jausimės maloniai?

      Reply
  5. Romas

    Kartais darbui reikalingas pašaukimas. Ar gali žmogus turėti pašaukimą būti budeliu? Manau, kad taip. Nors didžioji dalis budelių darbą dirbo tik iš pareigos, dalis tai darė su pasitenkinimu ir išmone. Iškrypėlius traukia profesijos, kur galima legaliai ar pusiau legaliai realizuoti savo iškrypimą. Nenustebčiau, kad daug panašių personažų buvo ne tik SS, bet ir tarp VKVD pareigūnų. Atrodo, kad tarp Amerikos kariškių, prižiūrinčių kalinius, irgi būna su polinkiais į seksualines fantazijas.

    Reply
  6. kondensofke

    įdomu, ką jinai būtų veikus jeigu antro pasaulinio nebūtų buvę. kirpėja? advokatė? namų šeimininkė su trejetu vaikų?
    o gal būtų įkalinus kaimynų vaikus savo priemiestinio namo rūsyje ir laikiusi juos ten dešimt metų panašiai kaip flowers in the attic, plakdama rimbais 😮

    aš pvz nesutinku, kad „žmogaus žiaurumo ribos begalinės“. nesveiki žmonės yra nesveiki žmonės. jie šiurpina ir žavi vienu metu, bet, mano nuomone, jie ne tokie kaip mes. ir niekada nebuvo, ir nebūtų buvę

    Reply
  7. Pingback: Revekka Kedrova-Plastinina-Maizel « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *