Dar viena priežastis, dėl kurios man taip patinka Lietuvos Radijas – tai perlai, kuriuos kartais tenka išgirsti 🙂 Vat tik ką buvo kažkoks pokalbis su kažkokia "Caritas" atstove, kur anoji papasakojo, kaip žmonės, numarinę savo tėvus, nori padėti kitiems, ir todėl kuriamos pagalbos grupės. Ja hujieju, daragaja redakcija. Tikras malonumas klausytis.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Офигеть..
Ja konesno ponimaju, sto eta zenscina imiela v vidu sovsiem drugojie, no vsio ravno, eto da -- OFIGIET…
Tarpuose tarp “Metallica“ ir kokio nors “Soundgarden“ aš pasiklausau “Marijos radijo“ (93.1FM Vilniuje). Rekomenduoju. Ypač, kai būna kokie nors D.U.K. -- vienuolė Birutė yra žvaigždė, sakyčiau… 🙂
Ir nesijuokiu čia aš. Labai nuoširdžiai rekomenduoju. O tai visi “krizė, krizė!“ -- reikia kokio nors optimizmo, ar ne? 😉
Nu, Marijos radijas tai per daug nykus, kai jos ten ima visokias „Sveika Marija“ kalbėti eteryje, tai ilgainiui užknisa 🙂
Tai ir siūlau paklausyti tik tarpuose tarp muzikos, o ne ištisai… 🙂
Kalbainė
O ar niekas negirdėjote, kad lietuvių kalboje kai kurie žodžiai daugiareikšmiai? Marinti reiškia ne tik „pasiųsti į aną pasaulį“, bet ir „netekti, prarasti (mirus)“: Numarinau patį, pačią, tėtelį, močiutę; Juk kiek aš numarinau: tėvas, motina, keturi vaikai i vyras (sakiniai iš didžiojo Lietuvių kalbos žodyno).
Kai susiduri su tuo, kas netelpa į paties siaurą suvokimo (šiuo atveju kalbos) vagelę, tada ir atrodo „perlai“. O tai yra tikri perlai.
Re: Kalbainė
Net neabejoju, kad daugiareikšmiai yra _visi_ visų kalbų žodžiai. O tai, ką tamsta minite -- tai daugiaprasmiai žodžiai. Būkim tikslūs ir nepainiokim kardinaliai skirtingų semantikos sąvokų, ypačiai, kalbėdami apie semantiką. Terminija yra gan seniai (dar prieš kelis dešimtmečius) nusistovėjusi, tad tamsta, kaip _kalbainė_, turėtumėte ją žinoti.
Grįžtant prie mūsų avinų, siūlau nepamiršti, kad tarminiai ar senoviniai prasmių atvejai nagrinėti tarminių ar kitų kontekstinę formą turinčių tekstų atveju. Šiuo gi atveju turime eilinį radijo interviu, kur eilinė (sprendžiant iš balso -- dar ir gan jauna) Carito aktyvistė plepa, ką papuola, tuo tarpu kokių nors kontekstų, ledižiančių spėti apie kitas prasmes -- nei kvapo. Todėl manyčiau, kad tai ne tikslingas jos veiksmas, prisimenant ir pavartojant žodį senovinei jo prasmei pažymėti, o paprasčiausias, Freudo vertas nusikalbėjimas.
Re: Kalbainė
„Būkim tikslūs ir nepainiokim kardinaliai skirtingų semantikos sąvokų“. Tai jūs painiojat. Semantika -- mokslas, tiriantis kalbos vienetų REIKŠMES, tų REIKŠMIŲ sisteminius ryšius ir kitimą. Prasmė -- daug platesnė sąvoka, galima kalbėti apie sakinio, teksto prasmę, ne žodžio.
„…tarminiai ar senoviniai prasmių atvejai“. Nieko panašaus. Žodžio marinti reikšmė „slaugant išbūti iki mirštančio paskutinių minučių“ yra nei senovinė, nei tarminė. Tai dabartinės kalbos reikšmė, pasitikrinkite: http://www.autoinfa.lt/webdic/
Neverta kitų kalbos matuoti savo kalbos matu, taip amžinai vieni iš kitų tyčiosimės. Verčiau daugiau skaitykime, ne vien tinklaraštieną, bet ir grožinę literatūrą, gal tada normalūs žodžiai neatrodys juokingi.
Re: Kalbainė
Gerbiamoji, ar sugebėsite man įvardinti, kuo skiriasi prasmė nuo reikšmės? Ir kokie reikšmių santykiai su žodžiu? Ar tiesiog neskiriate šių dalykų?
Jei taip, paaiškinsiu jums paprasčiau -- yra trys esminiai kalbos elementai: ženklas, prasmė ir reikšmė. Ženklas -- tai žymintysis kalbos elementas, susietas su prasme ir, skirtinguose kontekstuose -- su skirtingomis reikšmėmis. Prasmė -- tai tam tikro ženklo ar ženklų panaudojimo ribos, visų galimų reikšmių visuma. O reikšmė -- tai konkretus ženklo panaudojimo atvejis, susiejantis per tą ženklą prasmę su objektyvaus ar subjektyvaus pasaulio reiškiniu.
Todėl, teigdama, esą tik tekstas turi prasmę, tamsta darote ne tik elementarią klaidą -- sakote, kad ženklas negali turėti prasmės. Taip jūs darote ir dar bendresnę klaidą, priešpastatydama žodį, kaip ženklą, tekstui, kaip ženklui. Nors akivaizdu, jog kardinalių skirtumų, kuriuos galėtume įvardinti, kaip kokybinius ir esminius, o ne kiekybinius ir antraplanius, tarp jų nėra.
Paradoksalu, kad tamsta, paminėjusi (citata -- „kalbos vienetų reikšmes, tų reikšmių sisteminius ryšius ir kitimą“), užmirštate ženklo sąvoką (pakeisdama jį „kalbos vienetu“), o žodžių prasmių buvimą išvis neigiate. Tai jau, atleiskite, truputį kraštutinis kontekstualizmas, kai žodžių vartojimo atvejai tiriami, atmetant patį kalbos struktūralumą, o remiantis tik statistiniu-reflektyviniu modeliu. Niekaip negaliu sutikti su tokiu archaišku bihevioristiniu kalbos aiškinimu, ypačiai, kai Chomsky darbai dar prieš pusę šimtmečio pademonstravo prasminius (ne žymimuosius-reikšminius) kalbos aspektus skaidriais eksperimentais.
Būtent tokią nesistemiškumo pasekmę ir matau tamstos teiginyje, kuriame literatūrinės kalbos atvejis („Verčiau daugiau skaitykime… ir grožinę literatūrą“) supainiojamas su šnekamuoju („Neverta kitų kalbos matuoti savo kabos matu…“)
Re: Kalbainė
Ėėėė… Taip ir nesulaukiau iš tamstos tolesnio atsakymo, negi būsiu per grubiai užsipuolęs? Atleiskit jau man už tai, esu labai primityvus žmogus, kaip buldozeris.
Išties tenorėjau, kad pažvelgtumėte į tą pačią situaciją iš analitinės pusės -- šiaip ar anaip, jei jau kalbame apie prasmes bei reikšmes žmonių bendravime, tenka nagrinėti tai, taikant analitinį Šenono komunikacinį modelį vietoj reflektyvinio-aprašomojo. Esminė šią situaciją apibrėžianti struktūra yra labai paprasta:
Pranešimo siuntėjas -- komunikacinis kanalas -- pranešimo gavėjas.
Iš situacijos matome, kad radijo laida -- tai bene primityviausias, lengviausiai nagrinėjamas atvejis, kadangi turi vienakryptį komunikacijos kanalą. Tokiu atveju, tarus, kad pranešimas buvo perduotas/priimtas nekorektiškai, mes turime tik tris elementus, kuriuose galėjo vykti sutrikimas, neleidęs korektiškai pranešimo perduoti -- tai siuntėjas, gavėjas ir pats komunikacijų kanalas. Gan akivaizdu, kad komunikacijų kanalas mums čia nėra įdomus, todėl belieka išvis keturi galimi atvejai, kuriuos išnagrinėti labai paprasta, taikant formalios pranešimo siuntimo ir priėmimo kompetencijos (korektiško formulavimo ir korektiško supratimo) kriterijų:
1. Ir pranešimo gavėjas, ir pranešimo siuntėjas yra kompetetingi -- šiuo atveju situacija akivaizdi, nereikalaujanti tolimesnio nagrinėjimo: abu komunikacijos subjektai pranešimą supranta vienodai.
2. Ir pranešimo gavėjas ir pranešimo siuntėjas yra nekompetetingi -- šis atvejis mums išvis neįdomus, nebent nagrinėtume kai kuriuos anekdotinius aspektus, iškeliamus aukštesnio lygio teorijose, kaip kad Kunda-lakunda.
Kiti du atvejai -- jau įdomesni:
3. Pranešimo siuntėjas yra kompetetingas, bet pranešimo gavėjas -- nekompetetingas. Tokiu atveju kyla kardinalus klausimas apie tai, kas turi koreguoti pranešimą tam, kad jis būtų kompetetingai priimtas. Manyčiau, kad gan akivaizdu, jog naudojant vienakryptį komunikacijos kanalą, korekciją privalo vykdyti aktyvus dalyvis, t.y. -- pranešimo siuntėjas (gyvenimišku atveju -- pranešėjas ar milijonas klausytojų?). Galime pastebėti, kad aprašytame atvejyje tokios korekcijos nebuvo.
4. Pranešimo siuntėjas yra nekompetetingas, o pranešimo gavėjas -- kompetetingas. Galime tik vėlgi užduoti tą patį klausimą -- kas turi vykdyti korekciją? Sakyčiau, atsakymas -- lygiai tas pats.
Kaip matome, esminis klausimas -- tai korekcija. Ir nors būtų galima sutikti, kad tam tikrais atvejais korekciją gali ir netgi turi vykdyti pranešimo gavėjas, visi tie atvejai -- tai būtent knyginiai, literatūriniai (kai gali pasižiūrėti žodį žodyne ar perskaityti išnašas). Visgi, net ir tokiu atveju pranešimo siuntėjas taip pat turi atlikti korekcinius veiksmus -- bent jau tam, kad skaitytojas jo knygą išvis suprastų.
Realaus laiko informacijos perdavime (radijo ir televizijos laidose, pokalbiuose, etc.) -- informacijos korekcija yra tikra pranešimo siuntėjo pareiga. Ir ypač ten, kur perdavimo kanalas yra vienakryptis, t.y., atgalinio ryšio apie supratimą negaunama. Pastarajį dalyką galima apibrėžti net ir dar kategoriškiau: esant vienakrypčiam realaus laiko informacijos perdavimui, pranešimo siuntėjas turi GARANTUOTI vienareikšmę pranešimo gavėjo interpretaciją.
Taigi, lieka tik reziumuoti, jog klausimas visai aiškus ir skaidrus -- tereikia trupučio analitinio požiūrio.
Kalbainė
Kur ten primityvus buldozeris, ką jūs… esu tiesiog amą praradusi, todėl ir nesugebėjau nieko rišlaus atsakyti. Žaviuosi abiem atvejais 1) jei jūs rimtai (t.y. nusimanote apie struktūralizmą, skaitote Chomsky etc.), nors tuo (kad rimtai) truputį abejoju ir 2) jei tai parodija (būčiau linkusi prie pastarosios nuomonės, bet absoliučiai tikra irgi nesu).
Dar grįžtant prie tos „Caritas“ atstovės. Manau, kad ji mūsų svarstomą komunikacijos aktą įvertino kaip pirmą atvejį: 1. Ir pranešimo gavėjas, ir pranešimo siuntėjas yra kompetentingi. (Išdrįsiu padaryti nekorektišką pastabą dėl žodžio rašybos, tiksliau, formos: kompeteNtingas, kompeteNcija, su „n“.)
Tiesiog mes su jumis skirtingai vertiname tą milijoną klausytojų. Nesutinku, kad teisingai perduotą pranešimą suvokė tik knygagraužiai ir išnašų skaitytojai, bet vis dėlto akivaizdu, kad kai kam jau reikia korekcijų. Senų, tikrų žodžių suvokimo keitimasis yra labai įdomus reiškinys, daug ką sakantis apie visuomenę kaipo tokią. Bet gal jau nebriskim į šitas lankas.
O šiaip įdomu buvo pabendrauti.
img
Re: Kalbainė
Vat su tuo „kompeteNtingi“ tamsta mane ir prigavote beigi pagaidinote 🙂
O apie struktūralizmą -- kažkada Šventojo Greimo Bažnyčia atvėrė man akis, tai ir išmokau visokių žodžių, kuriais kartais pasišvaistau 🙂
Taip ar anaip, malonu buvo su jumis susidiskutuoti, suteikėt man išskirtinę galimybę išsilieti, nes toli gražu ne visada surandu, kas išvis suprastų tokius mano pasinagrinėjimus 🙂
O tamstos korekciją apie „Caritas“ atstovę, kuri nedarė korekcijų, nes vertino abu subjektus, kaip kompetentingus (taip, jau taisausi -- kompeteNtingus) -- priimu: turime gan sunkų atvejį, kai dėl vienakryptės komunikacijos korekcija yra apsunkinama. Tai išsprendžiama tik naudojant atitinkamus komunikacijos protokolus, garantuojančius informacijos pertekliškumą -- kur ženklų panaudojimo ribos (prasmės) yra perteklinai ribojamos arba pranešimai perteklinai atkartojami.
Nei čia perlas, nei čia juokinga.
Tai ką dabar daryt 🙁