Kaip kur kovoja su krize

Kai pas mus "vienodina" (kelia) mokesčius, kartu nerišliai pezėdami apie kažkokią mistinę paramą verslui (tiesą sakant, tas patyčas iš verslo aš čia labai korektiškai vadinu), Korėja daro logiškus žingsnius. Kada tie mūsų subingalviai susipras, kad reikia ne suknistais moralės sergėtojais ir tarptautiniais politikieriais būt, o tiesiog kopijuoti sėkmingiausius ekonominius modelius?

Bank of Korea Mulling More Interest Rate Cuts

The Bank of Korea’s Monetary Policy Committee in an extraordinary session on Monday morning will discuss an additional cut to the benchmark interest rate to boost the economy. Rumor is that the central bank will lower the benchmark rate, currently at 5 percent, by a quarter point, the usual adjustment rate, though financial industry insiders even hint at half a point. The cut would be the second in less than 20 days after the committee reduced the rate by 0.25 points at the regular meeting held on Oct. 9 and the first time since Sept. 19, 2001 that an extra session discusses an interest cut. The last time, the bank did decide to cut the rate by 0.5 points amid instability in the wake of the 9-11 attacks.
In time with the lowering of the interest rate, the government will implement greater spending and tax cuts and ease restrictions on the building of new factories and expanding of old ones in the Seoul metropolitan area as a way to galvanize corporate investment and create jobs.
In a meeting on the economic situation chaired by President Lee Myung-bak on Sunday, the government decided to release a comprehensive plan this week.
“We must ensure that additional tax cuts and greater spending go ahead in a well-organized way to prevent the financial crisis from causing the economy to slump,” Lee said.
To turn the current account deficit, the cause of the won’s freefall, into a surplus, the government also decided to expand exports, improve the tourism account, save energy, and induce more foreign investment.

In a speech at the National Assembly on Monday, Lee is expected to ask the house for bipartisan cooperation to overcome the economic and financial crisis and to approve the government’s budget program quickly.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

95 thoughts on “Kaip kur kovoja su krize

  1. Anonymous

    nia kubilius
    aklai kopijuoti negalima NIEKO. Nes šalys yra skirtingos, skirtingos ekonomikos, skirtingi verslai, skirtingi įstatymai. Bet aišku, kol esi už nieką natsakingas, lengva patarinėti:)

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: nia kubilius
      Mokesčių mažinimas yra mokesčių mažinimas, nesvarbu, ar Korėjoje, ar Lietuvoje. Ir pasakymas, kad to „negalima kopijuoti“ -- tai, atleiskite, nesąmoninga demagogija, skirta LR Vyriausybės bei Seimo neveiksnumui, neatsakingumui ir nekompetencijai pateisinti.
      Korėja kelia ekonomiką, remdama verslą -- visos šitos išvardintos priemonės -- tai sąlygų verslui gerinimas. Tai jų antikrizinės priemonės. O kas Lietuvoje? Eilinį kartą išpist ir primušt mokesčius pakelt?

      Reply
  2. capitalist_d

    Tamsta gal pamirštat, kad kai korejiečiai remia verslą, tai jie remia savo ir taip nemenką gamybos sektorių, o kai verslą remiame mes, tai remiame spekuliantus, prekybininkus ir statybininkus, kurie ir taip jau ohueli nuo savo viršpelnių.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Gamybos sektorius pas mus irgi yra, nors ir gan žiauriai nustekentas. Maisto pramonė netvi visai gyvybinga. Baldų pramonė. Kelios gamyklos, gaminančios elektroniką. Šiokia tokia kompiuterių surinkimo pramonė. Paslaugų eksportas (logistika/pervežimai). Netgi dvi sunkvežimių surinkimo gamyklos. Nemažai programavimo firmų. Lazerių gamintojai. Žodžiu, yra ką remti. Ir, kas svarbiausia -- itin daug galimybių remti smulkiam verslui. Tačiau juk daug paprasčiau užveržti kilpą ir dar labiau prismaugti mokesčiais, ar ne? 🙂

      Reply
      1. capitalist_d

        Taigi straipsnyje kalbama apie visą kompleksą fiskalinių ir monetarinių priemonių vartojimui skatinti -- tas pats, kas pas mus ir vakaruose buvo daryta prieš kelerius metus ir kaip tik privedė prie krizės, nes mūsų vartojimas vis dėlto didžiąja dalimi susideda iš importuojamų prekių.
        Mes nebegalime tokių priemonių taikyti. Tikslingai remti vertingas ūkio šakas, be abejo, reikia, kas _pagal ideja_ ir daroma ES fondų pagalba, bet daugelį firmų reikėtų ir subankrotinti, kitaip ekonomika nepasveiks -- per daug kapitalo pridaryta iš oro.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Oj, tamsta, žinokit, kaip pasakius, čia jau negalim tarti, kad dėl tos pagalbos ekonomika buvo nustekenta 🙂 Aš sakyčiau, kad bent Lietuvos atveju, kardinaliausią smūgį ekonomikai sukėlė kažkada buvęs lito perrišimas nuo dolerio prie euro, kuris veik dvigubai pakėlė gyventojų perkamąją gebą, paraleliai uždarydamas eksporto rinkas.
          Visgi, pasaulio mąstais labiau tai siejama su ekonominiais ciklais, kur sutapus mažajam ir vidutiniam ciklui, gaunasi didysis ciklas. Bent jau taip aiškina dabar tie didžiausi ekonomikos galvūzai 🙂 Tiesa, galima ir suabejoti truputį jais -- taip patogiau pasiteisinti dėl savo blogų sprendimų.
          O dėl ekonomikos rėmimo per fondus -- nieko iš to gero, fondai praėdami, jau nekalbant apie tai, kad jų skirstymas -- tai tiesiog idijotiškas. Bene vienintelis efektyvus būdas -- tai valstybės vykdomi prekių bei paslaugų pirkimai ir investicijos į infrastruktūrą.

          Reply
          1. capitalist_d

            Dėl prisirišimo prie euro, deja, nieko negaliu pasakyti, nes tuo metu dar nesidomėjau jokia ekonomika 😀 O vat per praeitus metus pavyzdžių, kai žmonės nukentėdavo būtent dėl savo jėgų pervertinimo, gavus netiketai didelius\greitus pinigus, net tarp mano pažįstamų buvo belekiek. Manau, kad abu veiksniai mūsų atveju yra reikšmingi 🙂
            Apie ciklus įdomiausia man pasirodė nuomonė, susįjusi su Kondratjevo bangomis, nes apie jas tik trumpai užsiminė univere, nors jos gali būti daug reikšmingesnės, negu visų Seimo kadencijų ekonominė politika 🙂
            Skaičiau tų fondų paramos taisykles ir negalėčiau pasakyti nieko blogo -- visur remiamos aktualios sritys: energetika (tiek gamyba, tiek efektyvesnis naudojimas), turizmas, ekologija, na ir tos verslo aplinkos gerinimas :)) Man atrodo, viską žlugdo būtent neteisingas tos paramos skirstymas, o tai vykdoma taip pat, kaip ir viešieji pirkimai…

            Reply
            1. rokiskis Post author

              (į vieną atsakymą netilpo tai, ką prirašiau, tai skirstau per kelis)
              Su perrišimu prie euro -- viskas elementaru: tiesiog lito vertė dolerio atžvilgiu per kokius porą metų pakilo vos ne dvigubai. O kadangi didesnioji dalis eksporto ir importo rinkų buvo visgi dolerinės, o ne eurinės (t.y., Rusija, Kinija), gavosi visiškai niekuo neparemtas gyventojų pajamų augimas.
              Tokie dalykai visada duoda klaikias pasekmes -- vaizdžiai palygint galima su klasikiniais atvejais, kai varginga kaimiečių šeima išlošia loterijoje automobilį ir už gautus pinigus visiškai prasigeria. Paradoksalu, bet pirmas prasigėrimo etapas pasireiškia pagerėjusiu pragyvenimu, investicijomis į ūkį, netgi darbo našumo kilimu ir pan. -- vyksta „ekonomikos augimas“.
              Bėda tame, kad mūsų Vyriausybės ir Seimo nariai šitą ekonomikos suaktyvėjimą, atsiradusį dėl perteklinės perkamosios galios bei europinių fondų priėmė, kaip savo sėkmingų ekonominių veiksmų nuopelną. Nors vargu, ar galima tai nuopelnu pavadinti. Kita vertus, dabar teks srėbti košę -- pinigai praėsti, ūkis žlugęs.

              Reply
              1. gerasirdis

                Paimk į ranką kalkuliatorių 🙂
                >Su perrišimu prie euro -- viskas elementaru:
                >tiesiog lito vertė dolerio atžvilgiu per
                >kokius porą metų pakilo vos ne dvigubai.
                >O kadangi didesnioji dalis eksporto ir
                >importo rinkų buvo visgi dolerinės, o ne
                >eurinės (t.y., Rusija, Kinija), gavosi
                >visiškai niekuo neparemtas gyventojų
                >pajamų augimas.
                Viskas teisingai, tik turėtų būti lygiai atbulai. Jei rusui parduodi sūrį už 2 dolerius, tai lito vertei pakilus dolerio atžvilgiu nuo 0.25 dolerio iki 0.5 dolerio, už sūrį gauni nebe 8, o tik 4 litus.
                >gavosi visiškai niekuo neparemtas gyventojų pajamų augimas.
                >Tokie dalykai visada duoda klaikias pasekmes
                Jo, kaip sakoma, neduokit pinigų senukams- jie tik iššvaistys juos maistui ir vaistams :-).
                >Paradoksalu, bet pirmas prasigėrimo etapas
                >pasireiškia pagerėjusiu pragyvenimu,
                >investicijomis į ūkį, netgi darbo našumo
                >kilimu ir pan. -- vyksta „ekonomikos augimas“.
                Neturiu ką ir bepridurti. Gal tik paklausiu- jei šis ekonomikos kilimas yra tik „pirmas prasigėrimo etapas“, tai čia matyt neteisingas augimas? O koks augimas tuomet teisingas?

                Reply
                1. capitalist_d

                  Re: Paimk į ranką kalkuliatorių 🙂
                  Deja, čia veikia kitas dėsnys:
                  Pagaminto sūrio savikaina buvo ir išlieka tarkim 4lt, bet pagal seną kursą Rusijoje jis kainotų 1$, o pagal naują -- jau 2$.
                  Siūlyčiau pasiskaityt ką nors iš makroekonomikos, bendro išsilavinimo tokiems dalykams tikrai neužtenka 🙂

                  Reply
                  1. gerasirdis

                    Ačiū už pasiūlymą skaityti knygas
                    >Pagaminto sūrio savikaina buvo ir išlieka
                    >tarkim 4lt, bet pagal seną kursą Rusijoje
                    >jis kainotų 1$, o pagal naują -- jau 2$.
                    Tas teisybė, bet:
                    1. Rokiskio argumentas buvo, kad nuo lito pririšimo prie euro tautos gerovė vos ne padvigubėjo- o tai netiesa.
                    2. Iš tiesų, lito perrišimas nenaudingas tam eksporto-importo balansui, kuris skaičiuojamas doleriais. Bet nei JAV, nei dolerinė Rusija nebėra pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai. Ta prasme, Rusija gal ir yra didžiausias užsienio prekybos partneris, ir lenkia Latviją pusantro procento, bet Eurozonos prekyba>>Rusijos+JAV prekyba.
                    3. Nemanau, kad tokios nedidelės šalies kaip Lietuva, valiutos perrišimas gali turėti kokią nors juntamą įtaką rinkos kainoms Rusijoje. Todėl, viena vertus, Rokiškio Sūriai lygtais turėjo atsidurti blogesnėje padėtyje (kas negali liaudies gerovės pakelti dvigubai :-). Kita vertus- įtariu, kad dauguma sūrio ir aplamai maisto produktų (išskyrus vištieną ir kokius nors kukurūzus, kurie Lt neaktualūs) eksportuotojai yra iš eurozonos rinkų, taigi kylant eurui sūriai dolerinėje Rusijoj tiesiog turėjo brangti, nepriklausomai nuo to, prie kokios valiutos pririštas litas. Na, bet čia jau pamąstymai spėjimų lygyje.

                    Reply
                    1. capitalist_d

                      Re: Ačiū už pasiūlymą skaityti knygas
                      Tai jo, viską čia teisingai sakot apie eksportą, tik yra ir kita pusė, susįjusi su importu į Lietuvą. Antrame atsakyme į jūsų komentarą pavyzdžiu paėmiau degtinę, bet lygiai tas pats vyksta ir su elektroniką, buitinėmis prekėmis, drabužiais ir kitu šlamštu, importuojamu iš Azijos, dalimi autopramonės ir t. t. Mūsų valiuta pabrango -- galime viso to nusipirkt daug daugiau, gyvenimo lygis akivaizdžiai kyla. O eksporto iš šalies sumažėjimo pasekmės pasireiškia su didesniu lagu (dabar vienas iš krizės veiksnių).

                    2. gerasirdis

                      Lagas
                      Lago idėja įdomi, bet įtariu, kad neteisinga. Eksporto-importo balansas Lietuvoje toli gražu neidealus, bet jūs parodykit man, kad jis pablogėjo būtent tada, litas buvo perrištas.
                      Be to, nors degtinė kaikuriems piliečiams iš tiesų strateginis pirmos būtinybės produktas :-), visgi bendrai paėmus prekyba su Rusija ne tokia ir didelė, jau sakiau. O jei daugiausia prekiaujam su eurozona, tai geriausia valiutą pririšt būtent prie euro. Arba turėt eurą. Duomenys (veido TOP6):
                      Eksportas (proc.)
                      Rusija 14,1
                      Latvija 12,9
                      Vokietija 10,7
                      Lenkija 6,6
                      Estija 6,1
                      Didžioji Britanija 4,3
                      Importas (proc.)
                      Rusija 19,1
                      Vokietija 14,8
                      Lenkija 10,4
                      Latvija 5,1
                      Nyderlandai 4,1
                      Italija 3,8
                      Kaip matom, tiek Kinija, tiek JAV- kokie 4 procentėliai ar mažiau.
                      O šiaip jau tai aš už kylantį gyvenimo lygį :-).

                    3. rokiskis Post author

                      Re: Lagas
                      Balanso pablogėjimas -- ne akimirksninis veiksmas, kad tą pačią datą viskas apsiverstų, bet ilgalaikiai skaičiai, kuriuos galima rasti statistikos departamente -- žiaurūs: nuo 8 milijardų litų minuso 2001 iki daugiau, nei 18 milijardų litų minuso 2007 metais.
                      T.y., jei 2001 vidutinis pilietis suvalgydavo 200 litų užsienio skolon per mėnesį, tai dabar suvalgo per mėnesį maždaug 500 litų užsienio skolon. O už tas skolas, atleiskite, vienaip ar kitaip teks sumokėti.

                    4. gerasirdis

                      Deja deja
                      Na, situacija deja yra tokia, kad jei mums (Lietuvos Respublikai) skolina, tai mes ir skolinamės. O pasiskolinę pinigus, be abejo, išleidžiam.
                      >T.y., jei 2001 vidutinis pilietis suvalgydavo
                      >200 litų užsienio skolon per mėnesį, tai
                      >dabar suvalgo per mėnesį maždaug 500
                      >litų užsienio skolon.
                      Bet BVP, įtariu, irgi pagal panašią proporciją išaugo?
                      Bėje, vienas toks ekonomistas pavarde Landsbrug įrodinėjo, kad valstybės skolos atidavinėjimas- praktiškai pinigų švaistymas, ir todėl geriausia, ką galima padaryti- praskolinti valstybę kiek tik įmanoma :-). Tiesa, tu jį turbūt priskirtum ekskrementalistams :-).

                    5. rokiskis Post author

                      Re: Deja deja
                      Skolinimasis yra labai gerai, kai jis atsiperka. Ir labai blogai, kai jis neatsiperka. Tai lygiai vienodai galioja visoms sritims -- ir asmeninėms skoloms, ir įmonių skoloms, ir valstybių skoloms. Skolinimosi atsiperkamumas priklauso tik nuo to, kam tie skolinami pinigai išleidžiami -- bet kaip absoliutinti ir sakyti, esą visos skolos yra geros ar visos blogos -- tai išties būtų ekstremalizmas.
                      Apie BVP galiu pasakyti tą patį, ką pasakytų bet kas kitas -- susegmentuokite tą BVP pagal sritis ir paieškokite tarp jų, kur Lietuvoje iš tų skolintų pinigų auga kapitalas (gamyba, o ne vartojimas). Manau, kad nelabai kur, tiesa? 🙂

                    6. gerasirdis

                      Skolos yra blogis
                      Galima būtų pajuokauti, kad jei jau skolos toks blogis, tai reiktų uždrausti skolinimąsi. Bet kalbant rimčiau, visai sutiksiu, kad Lietuvoj reikia tuos dalykus labiau reguliuot. Na, pvz įvesti asmeninio bankroto įstatymą.

                    7. rokiskis Post author

                      Re: Skolos yra blogis
                      Tamstai pakartosiu dar kartą -- skolinimasis gerai, kai jis atsiperka ir blogai, kai jis neatsiperka. Nes vienaip ar kitaip, skolas kažkada tenka grąžinti. Taigi, gal neabsoliutinkim.
                      Tarp kitko, priminsiu, kad įstatymai dėl asmeninio bankroto yra, tik jie kitaip pavadinti. Ir galutinis bankrotas su pilnu skolų nurašymu -- tai toks trivialus dalykas, kaip žmogaus mirtis. Argi ne nuostabu? 🙂

                    8. gerasirdis

                      Mirtis
                      O neskaitant mirties yra? Ir kaip vadinasi tada?
                      Šiaip jau asmeninio bankroto įstatymas gerokai apribotų bankų pasiryžimą dalint paskolas, o už jas perkamos daugiausiai būtent importinės prekės.

                    9. rokiskis Post author

                      Re: Mirtis
                      Ta prasme, tu nori pasakyti, būtų galima taip, jog kad subankrutavai ir viskas, skolų negrąžinsi? 🙂

                    10. gerasirdis

                      Kal galima įmonei
                      Būtent.
                      Dabar vienas žmogus gali steigti įmones vieną po kitos, ir tos įmonės gali bankrutuot. Britanijoj po to, kai subankrutavo tavo įsteigta įmonė, negalėjai steigt įmonių berods 5 metus. Paskui tą laiką sumažino iki 2-jų metų, kad nevaržyt verslo :-).
                      Kodėl gi neturėtų būt galima bankrutuot individui? Aišku, asmeninio bankroto procedūra neturi būt triviali, ir apribojimai turi būti. Pvz JAV negali pasakyti, kad bankrutavai, ir todėl nemokėsi mokesčių, kuriuos skolingas, ar alimentų. Bet gali (jei leis teismas) nebemokėt pinigų, kuriuos tau kažkas laisva valia paskolino :-), pvz banko paskolų. Tai skatina atsakingą skolinimą. Nes dabar bankas gali skolint tau bapkes, ir bankui pofig- jis žino, kad jei neužteks tavo bedarbio pašalpos, išieškot skolą bankas galės ir iš pensijos.
                      Įvedus tokį įstatymą nereikėtų aiškint, kad skandinaviški bankai skolina lietuviams per daug pinigų. Bankų skolinimą piliečiams galima būtų didinti ar mažinti sunkinant ar lengvinant asmeninio bankroto procedūrą.
                      (tik nesakyk nausiedui, kur gyvenu, bo pas mane kilerį pasiųs už tokias erezijas).

                    11. rokiskis Post author

                      Re: Kal galima įmonei
                      Jo, tai įdomi idėja. Supratau. Pastebėsiu tik, kad įmonių bankrotas -- nėra lengva procedūra, tad nors berods ir nėra ribojama, sukelia tiek problemų, kad bankrutuoti vargu, ar yra kam nors noro.

                2. capitalist_d

                  Re: Paimk į ranką kalkuliatorių 🙂
                  Tokį sūri nieks nebeperka, tačiau, atvežtą iš Rusijos degtinę, kainavusi 4$ Lietuvoje gali nusipirkti nebe už 16Lt, bet už 8. Todėl būtent taip ir veikia -- pajamos tarsi auga (galim nusipirkti daugiau, bet exportas smunka).

                  Reply
                3. rokiskis Post author

                  Re: Paimk į ranką kalkuliatorių 🙂
                  >Viskas teisingai, tik turėtų būti lygiai atbulai. Jei rusui parduodi sūrį už
                  >2 dolerius, tai lito vertei pakilus dolerio atžvilgiu nuo 0.25 dolerio iki
                  >0.5 dolerio, už sūrį gauni nebe 8, o tik 4 litus.
                  Tai, apie ką jūs kalbate -- tai eksporte suveikiantys efektai. Įmonės, eksportuojančios į dolerinę zoną, patiria tokį vat bardaką. Nepaisant to, skaitinė atlyginimų vertės reikšmė, kaip ir skaitinė viduje pagamintų prekių/paslaugų vertės reikšmė nepasikeičia, o importuotų iš dolerinės zonos prekių/paslaugų vertės reikšmė keičiasi į priešingą pusę. Todėl eksportas krenta, o importas auga. Ir kai balansas neigiamas, visiems gyventi darosi geriau. Išskyrus pramonę, kuri pajuda link bankroto.
                  Tuo pačiu paaiškinsiu tamstai ir tai, kodėl tasai Lietuvos ekonomikos „kilimas“ vadintinas pirmu prasigėrimo etapu: eksportas krenta, importas auga, importuotos prekės nukonkuruoja vietines, visas rodiklių gerėjimas susijęs su vartojimo skolon augimu (lito vertės kilimu), o ne pramonės/paslaugų pelningumo ir produkcijos didėjimu. Tuo tai ir panašu į pirmą prasigėrimo etapą, gavus milijoną pinigų: ūkininkas perkasi prabangos prekes, paskui -- net ir maistą (kurį iki tol gamino pats), sumažina savo gamybos apimtis, apleidžia ūkį, bet gyvena taigi geriau, netgi bendros jo prekybos apimtys netgi išauga 🙂
                  O apie tamstos teiginį „neduokit pinigų senukams“ galiu pasakyti tik tiek, kad makroekonominiai ir fiskaliniai metodai neturėtų tapti tiesioginiu socialinės politikos reguliavimo įrankiu. Pensijas galima didinti, tačiau ekonominiu požiūriu, viso valiutos kurso keitimas vardan pensininkų -- tai tas pats, kas pensininkų keitimas vardan valiutos kurso.

                  Reply
                  1. gerasirdis

                    Re: Paimk į ranką kalkuliatorių 🙂
                    >Pensijas galima didinti, tačiau ekonominiu
                    >požiūriu, viso valiutos kurso keitimas vardan
                    >pensininkų -- tai tas pats, kas pensininkų
                    >keitimas vardan valiutos kurso.
                    :-))))).
                    Ir visgi, geras dalykas: buvimas euro zonoje stiprina prekybą su euro zona, ir silpnina prekybą su dolerine zona. Kadangi pastarajai priklauso Rusija, pripažinkit, kad priklausymas euro zonai turi privalumų.

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Re: Paimk į ranką kalkuliatorių 🙂
                      Taigi, malonu, kad bent su pensininkais išsiaiškinome 🙂
                      O dėl buvimo euro zonoje -- pasakysiu pragmatiškai: nematau, ką tas buvimas kaip nors savaime stiprina -- tai tik rodo ekonominę zoną, kuriai priklausome, vat ir viskas. Stiprina prekybą visų pirma sutartys dėl buvimo Europos sąjungoje (integruota mokestinė sistema ir muitų panaikinimas), bet ne tai, kad litas yra įstatymiškai surištas su euru (eilinį kartą pasikartosiu -- toks kietas surišimas, nesvarbu su kokia valiuta, pats savaime yra ekonominis absurdas). Ir, tarp kitko, neaišku dar, į gerąją pusę ta prekyba su ES stiprėja. Didžiausias prekybos deficito šaltinis -- būtent importas iš ES: mes jau iki to nusigyvenom, kad net pienas iš ten importuojamas.

            2. rokiskis Post author

              Vėlgi, apie ciklus. Anoji Kondratjevo teorija menkai paaiškina, kaip tai vyksta, vėlgi pagrindinai akcentuodama šalutinius efektus (griežta politika mažina infliaciją geru periodu, bet didina blogu). Patys cikliškumo mechanizmai iki šiol nėra labai ištyrinėti, bet panašu, kad tai gan būdinga visoms sinergistinėms netiesinėms sistemoms (tarp kitko, straipsnio pradžioj esantis teiginys, esą tai tik kapitalizmo bruožas -- vargu, ar teisingas).
              Plačiai žinomi mažieji ciklai, besitęsiantys 5-7 metus ir veikiantys maždaug taip (pastebėkim, kaip tai primena paties verslo augimą):
              0. (Sąlyginis etapas -- seed): labai norisi verslo, viskas užimta, neaišku, ką ir kaip daryti, bet įtemptai galvojami nauji projektai.
              1. Nauja niša (startup): investuotojas sukuria įmonę, anoji per minimalų laiką turi išeiti į pelningumą (tuo metu kyla pinigų deficitas, verslas neša nuostolius)
              2. Augimas (growth): vis dar kamuoja pinigų deficitas, tačiau verslas jau turi klientūrą, po truputį auga
              3. Stabilizacija (established): verslas įsisukęs, pajamos auga, kaip ant mielių, tuo tarpu konkurentų -- dar nėra.
              4. Plėtimasis (expansion): versle ima veikti daug konkurentų, todėl sėkmingas verslas priverstas ieškoti subnišų (specializuotis), gretutinių rinkų, etc.. Pajamos vis dar geros, pagal galimybes veslas ima iš rinkos maksimalias pajamas.
              5. Smukimas (decline): tai kasyklų etapas -- verslas patiria didelę konkurenciją, rinka perpildyta, klientai mažiau domisi verslu, tačiau vis dar susikaupę pinigų iš anksčiau (ar nuosavų, ar paremtų anksčiau įgautu investuotojų pasitikėjimu). Įmonė šiame etape jau gali pakliūti į nuostolių fazę, o investicijos pelno jau nepadidina. Įmonės pardavimas šiame etape gali atnešti pačius didžiausius pinigus.
              6. Išėjimas (exit): versle prasideda tokia krizė, kad testi jį darosi beprasmiška. Įmonės, kurios neparsiduoda šiame etape, bankrutuoja. O tos kuriuos parsiduoda -- irgi bankrutuoja. Išgyvena tik tie, kas randa naujas nišas. Paradoksas, bet šiame etape, pardavus verslą, vis dar galima gauti nemažą pinigų perteklių.
              Esmė tame, kad turint mažus pinigus (smulkus ir vidutinis verslas), visi šie ciklai praeinami per minimalų laiką, kai kada -- atspindintį naujo produkto gyvavimo laiką. Visas šitas ciklas tokiu atveju ir užima 5-7 metus. Kita vertus, kaip galime pastebėti, pinigų kiekis atsilieka nuo verslo sėkmingumo -- būtent tai ir kelia bangas.
              Kartais minimas ir kitas mechanizmas, susijęs su „marketinginiu“ naujų prekių ciklu, kur vienas etapas trunka vienerius-dvejus metus: nauja prekė -- superpelnas, pagerinta prekė ir konkurentai -- nedidelis pelnas, sumažintos kainos ir persotinta rinka -- nuostoliai.
              Kai įmonių, veikiančių tokiais ciklais, yra daug, prasideda sinergistiniai procesai -- bendras pinigų deficitas didėja pirmose stadijose, o pinigų perteklius -- galutinėse stadijose („marketinginiame“ cikle -- atvirkščiai). Valstybės stabilizacinė įtaka čia gali būti paremta stabiliais užsakymais ir palengvintomis sąlygomis startuojančiam verslui -- abu šie dalykai gali sumažinti bangas ir pailginti tuos etapus.
              Akivaizdu, kad Lietuva, gan juntamą krizę patyrusi apie 2000-2002 (su nedideliu uždelsimu po dotkomų bumo), dabar turi atsirasti naujoje duobėje (net ir nekalbant apie pasaulinius cikliškumus). Klausimas tik toks, ar praeitą kartą, „susitvarkiusi“ krizę stojimu į EU ir iš to atėjusiomis didžiulėmis lėšomis, Lietuva sugebės susitvarkyti šį kartą?

              Reply
            3. rokiskis Post author

              Vat čia ir kyla su tais fondais klausimai: ekonomika jau pirmuose duobės etapuose, tačiau fondų lėšos totaliai nepanaudojamos. Ir kita vertus, kaip tamsta ir minite -- viską žlugdo neteisingas paramos skirstymas. O tai jau kardinali pačios EU fondų idėjos problema: tai pinigai, kurie, verslo požiūriu, ne uždirbami, o _gaunami_. Dar blogiau -- jie gaunami kažkokiomis iškreiptomis sąlygomis. T.y., pati gera fondų idėja nieko gero nepadaro -- verslas juos ima neverslišku būdu, taip išsigimdamas į parazitines struktūras (ką ir matome -- korupcija klesti).
              Aš matyčiau tik dvi galimybes fondų turimų lėšų panaudojimui, tačiau abidvi jos yra truputį utopiškos: viena vertus, tas lėšas galima skirti strateginėms sritims, į kurias verslas neinvestuos, pvz., mokslo bei infrastruktūros vystymui (reikia pripažinti, kad dalinai, tegul ir neefektyviai, fondų lėšos tam naudojamos) bei mokesčių mažinimui (t.y., tiesiog nerenkant mokesčių, kurie vėliau paskirstomi tais pačiais fondais arba kompensuojant mokesčių rinkimą fondų lėšomis).

              Reply
              1. gerasirdis

                Jūsų svajonė pusiau įgyvendinta
                Na, į kelius jau investuojama, o naudoti sanglaudos fondų mokesčių Lietuvoje mažinimui niekas neleis.

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Re: Jūsų svajonė pusiau įgyvendinta
                  Vat tuo ir galim pasidžiaugti, kad bent jau į kelius investuojama. Deja, tokių sričių pakankamai nedaug :-/

                  Reply
        2. gerasirdis

          …remti vertingas ūkio šakas…
          Man tai įdomu, jei remsim verslą, tai kas mokesčius mokės ir išlaikys valstybės aparatą? Švietimas ar Policija?

          Reply
          1. capitalist_d

            Re: …remti vertingas ūkio šakas…
            Nesakau, kad jį reikia remti pastoviai ir visą. Pvz jeigu mes norime išlaikyti savo žemės ūkį, greičiausiai jį teks subsidijuoti nuolat, nes gamtos sąlygos tikrai ne geriausios.
            O kokią lazerių gamyklą (jeigu jos produktas bus paklausus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje) galime pastatyti ir su valstybės pagalba, o, pasiekus apsimokėjimą, gauti pastovias pajamas iš pelno mokėsčio. T. y. pagal tą mano ideją, vertingos remtinos šakos -- reikalaujančios didelių investicijų pradžioje, bet atnešančios stabilias pajamas ateityje.

            Reply
            1. gerasirdis

              Kontrolinis klausimas
              Jei kažkokia pramonės šaka neš stabilias pajamas ateityje, jai neturėtų būti problemų susirast investuotojų ir nesikreipiant į valstybę, manyčiau? O jei privačios struktūros pinigų neskolina, reiškia perspektyvos toli gražu nėra tokios rožinės.
              Dėl žemės ūkio- tai arba mes paimam pinigus apmokestinę lazerininkus, ir atiduodam valstiečiams (faktiškai pinigus užkasam :-), arba paliekam ir vienus ir kitus uždirbti duoną savo jėgomis. Jūsų siūlymas beveik prilygsta siūlymui apmokestinti valstiečius, ir iš tų pinigų remti lazerininkus, ir apmokestinti lazerininkus tam, kad paremti valstiesčius. O prasmė kokia, išskyrus norą skirstyti, valdyti ir reguliuoti?

              Reply
              1. capitalist_d

                Re: Kontrolinis klausimas
                Pirmoje dalyje gal yra kiek tiesos, bet privačios struktūros paprastai nėra linkę ilgai laukti pelno, ir metasi ten, kur jis didžiausias ir greičiausias. Jos turi būti pastoviai bent minimaliai pelningos, o patyrus nuostolingą laikotarpį, greitai jį kompensuoti. Tuo tarpu valstybė gali ištisus dešimtmečius turėti deficitinį biudžetą, jei tai pagrįsta, todėl gali aprėpti strateginius, ilgalaikius projektus.
                Esminis žodis, kurio nėra antroje dalyje -- „laiku“ 🙂 Tam tikru momentu perskirstyti lėšas taip, kad visas šalies ūkis veiktų efektyviausiai. Valstybės reguliavimo būtinumas buvo, atrodo, dar Keinso pagrįstas, ir nuo tų laikų neabejotinas.

                Reply
                1. gerasirdis

                  Verslas ar valdininkai?
                  Privačios struktūros gali be problemų laukti pelno iš ilgalaikių projektų, jei tik tas pelnas iš tiesų bus. Ir kaip tik todėl verslas ne tik tam tikru laiku, o visąlaik stengiasi paskirstyti lėšas taip, kad gautų maksimalią naudą.
                  Keinsis sakė, kad kadangi valstybė surenka mokesčius nuo bet kokio judėjimo, jai apsimoka kelti bet kokį vėją. Taip pat, aktyvi fiskalinė politika gali būti įrankis skatinti investavimą, ir pan. Čia situacija yra tokia, kad žlugus piniginei sistemai ekonomika pereidama prie pvz barterio ir panašių nesąmonių susitraukia kokius 10 kartų (pavyzdys- Zimbabvė). Išmoningai tvarkant finansus galima keliais procentais padidinti augimą/sumažinti kritimą, bet galima ir malkų priskaldyti tiek, kad permažai nepasirodys.
                  Aš pats sakyčiau, kad geriau jau turėti perdėm stabilią finansinę sistemą (o tą ir turim su šimtaprocentiniu litų padengimu eurais), nei bandyti žaisti rizikingus fiskalinės politikos žaidimus. O tu ar pasitikėtum Lietuvos Respublikos samdytais ekspertais, iduodamas jiems finansinių srautų svertus?

                  Reply
                  1. rokiskis Post author

                    Re: Verslas ar valdininkai?
                    Ilgalaikiai projektai yra labai specifinė sritis. Yra du faktoriai, kodėl ten neinvestuoja verslas:
                    1. Lėtas apyvartumas (per tą patį laikotarpį atlikti 1000 veiksmų su 10 procentų pelnu galutiniame rezultate duos daug daugiau, nei 1 veiksmas su 1000 procentų pelnu).
                    2. Sunkus pelningumo ir netgi pačios projekto sėkmės prognozavimas, susijęs su pernelyg ilgais laiko tarpais.
                    Dėl to netgi pelningų projektų atveju (pvz., elektrinių, tiltų, etc.) atveju, neišvengiamai pinigus tenka kišti valstybei.
                    Dėl pelningo vėjo -- tas tikrai tiesa. Deja, tai nereiškia, kad gautas pelnas bus tikslingai panaudotas. Ir kad tas vėjas neišguldys laukų. Kalbant gi apie fiskalinius reikalus -- galima, aišku, ir sužlugdyti ekonomiką, ir pakelti. Galima ir katastrofiškai sužlugdyti, ir, jei pavyks, labai juntamai kilstelėti. Klausimas, kurį jau uždavinėjau anksčiau -- ar tas bedugnės kraštas, ant kurio nutempta mūsų piniginė sistema, gali būti pavadintas sėkme?
                    Dėl perdėm stabilios piniginės sistemos -- sutikčiau, kad geriau jau per didelis stabilumas, nei per didelis nestabilumas. Pasakyti tenoriu, kad dabartinė situacija yra visiškai nestabili. Piniginė sistema turi būti stabili vidinės, o ne išorinės rinkos atžvilgiu. Lito atveju mes turim priešingą variantą -- vidinės rinkos atžvilgiu litas tragiškai krenta, o išorinės rinkos atžvilgiu jis daugmaž stabilus.
                    Kitaip tariant, Lietuvos piniginė sistema palaiko ne Lietuvos, o Europos sąjungos ekonomikos stabilumą (taip yra dėl lito kurso pririšimo). Tai yra absurdiška, nes nei Lietuva gali tą euro stabilumą palaikyti, nei naudos iš to gauna, kartu litas perduoda Lietuvos ekonomikai visus euro šalių rinkų svyravimus, o ne buferizuoja juos kurso pokyčiais.

                    Reply
                    1. gerasirdis

                      Re: Verslas ar valdininkai?
                      >Piniginė sistema turi būti stabili vidinės, o ne
                      >išorinės rinkos atžvilgiu. Lito atveju mes turim
                      >priešingą variantą -- vidinės rinkos atžvilgiu
                      >litas tragiškai krenta, o išorinės rinkos
                      >atžvilgiu jis daugmaž stabilus.
                      Lietuva- maža šalis dideliame pasaulyje (ar didelėj ES), ir apie pusę BVP importuojama ir eksportuojama. Taip kad mūsų vidinė prekių rinka iš esmės yra išorinė, nes neeksportuojamą/neimportuojamą pusę BVP sudaro vietinės paslaugos, kurių kainos jau net ne nacionalinės, o vietinės. Taip kad arba turim kalbėt arba apie stabilumo palaikimą Žirmūnuose ir Biržų rajone (o juose gali reikėti priešingų žingsnių), arba apie stabilumą ES mąstu.
                      Turint omeny valstybės tarnautojų kompetenciją, manau paprasti mechanizmai, tegul ir neidealūs, bet veikia geriausiai.

                    2. rokiskis Post author

                      Re: Verslas ar valdininkai?
                      Nu jau tik nereikia TOKIŲ dalykų šnekėt, esą „vidinė rinka yra išorinė“, lyg sandorio priklausomybės nustatyt negalėtume, Lietuva nuosavos valiutos neturėtų, mokesčių nerinktų ir vietiniai žmonės ne Lietuvos piliečiai būtų, o ir išvis būtų ne Lietuvoj.
                      Čia jau atleiskite už mano grubumą, bet tamsta truputį save žeminate tokiais pasakymais, neatitinkančiais tamstos žinių, todėl, atleiskit, į tai išsamiau ir neatsakinėsiu. Jei ištrinsit tą savo žinutę, tai pavaizduosiu, kad nieko nepastebėjau ir šitą savo atsakymą irgi ištrinsiu, nes tikrai nenoriu jūsų kompromituoti.

                    3. gerasirdis

                      Aplinka ir viduriai
                      >Jei ištrinsit tą savo žinutę, tai pavaizduosiu,
                      >kad nieko nepastebėjau ir šitą savo atsakymą
                      >irgi ištrinsiu, nes tikrai nenoriu jūsų
                      >kompromituoti.
                      Ačiū už dosnų pasiūlymą :-). Bet manau, kad nereikia.
                      >Nu jau tik nereikia TOKIŲ dalykų šnekėt, esą
                      >“vidinė rinka yra išorinė“, lyg sandorio
                      >priklausomybės nustatyt negalėtume,
                      :-). Mano argumentas yra ne tame. Pats sakei aukščiau, kad „Piniginė sistema turi būti stabili vidinės, o ne išorinės rinkos atžvilgiu“. Tai vat, net jei ir gali nustatyt, kur sandoris ivyko, pasiūlos/pasklausos (o taigi ir kainos) atžvilgiu nelabai svarbu, ar tai vyksta Lietuvoj, ar Portugalijoj. Kainos svyravimai labiau priklausys nuo vietinės kokio nors verslininko kainų politikos, o ne nuo vietos. Todėl kainų stabilizavimas Lietuvoje tuo metu kai turime bendrą rinką turi tiek pat prasmės, kiek bandymas supilti visą vandenį į kairę vonios pusę. Priklausymas bendrai rinkai turi ir tokį privalumą, kad smulkūs atsitiktiniai pusiausvyros sutrikdymai stabilizuojami didelės sistemos. Pvz, net jei suvalkijoj neužaugtų nei bulvės, nei rugiai kokius vienus metus, bado visgi nebūtų.

                    4. rokiskis Post author

                      Re: Aplinka ir viduriai
                      Aiškinu ant pirštų:
                      valstybė gyvena iš mokesčių, kuriuos renka iš sandorių. Jei sandoris tarp dviejų Lietuvos subjektų -- jis vidinis. Jei sandoris tarp dviejų užsienio subjektų -- jis išorinis. Jei sandoris tarp Lietuvos ir užsienio subjekto -- tai importas arba eksportas.
                      Valstybei yra nusispjauti sandoriai tarp dviejų užsienio subjektų. Jai yra aktualu, kad vidiniai subjektai mokėtų mokesčius, o balansas tarp įvežamų ir išvežamų didintų valstybės pelningumą.
                      Taigi, visos ribos yra, kaip ir turi būti. Aš suprantu, kad kokiai nors EU Lietuvos rinka gali atrodyti analogiškai, kaip Lietuvai gali atrodyti Varėnos vietinė rinka. Bet mes gi kalbame ne apie tai, kaip pagerinti EU padėtį ir ne apie tai, kaip pagerinti Varėnos padėtį, o apie tai, kaip pagerinti Lietuvos padėtį. Būtent todėl kitų suinteresuotų pusių egzistavimas ne tik nepaneigia Lietuvos, kaip ekonominio subjekto, bet ir nepadaro Lietuvos neveiksniu ekonominiu subjektu.
                      Apibendrinant, manau, kad tamsta tiesiog pasakėte teiginį analogišką „kokia prasmė man uždirbinėti pinigus, jei bankai visvien turi daugumą pinigų“. 🙂

                    5. gerasirdis

                      Ar atsimeni- „valiutos keitimo į prekes punktas“?
                      >Būtent todėl kitų suinteresuotų pusių egzistavimas ne
                      >tik nepaneigia Lietuvos, kaip ekonominio subjekto,
                      >bet ir nepadaro Lietuvos neveiksniu ekonominiu
                      >subjektu.
                      Dėl lito padengimo ginčyjaisi nežinodamas, kas tas yra, o dabar ginčyjiesi, atrodo, net neskaitęs ką aš parašiau.
                      Aš ir neneigiu „Lietuvos, kaip ekonominio subjekto“. Aš tik sakau, kad idėjos apie „Piniginė sistema turi būti stabili vidinės, o ne išorinės rinkos atžvilgiu“ (= kainų kontrolė? Sveikas komunizme!) yra tuščios ir kvailos. Nes negalime priešpastatyti mažos vidinės rinkos didelei išorinei: ribos tarp jų nėra, ir mes esame didelės rinkos dalis. Tai, mokesčius mes susirenkame iš savo lokalaus kiemo, mažai ką keičia. Na, bent jau tol, kol nesugalvojome kokių nors idiotiškai didelių mokesčių, kurie priverstų sandėrius daryt už mūsų kiemo ribų.
                      Medžiaga apmąstymui: Danijoje esu matęs reklamuojamą supermarketą, kuris stovi Vokietijoj. Bet visos kainos surašytos daniškom kronom. O pats supermarketas- visai šalia Vokietijos-Danijos sienos. Nes Vokietijoj tiek PVM, tiek minimalus darbo užmokestis gerokai mažesni nei Danijoj, ir kainų skirtumas- pakankamas, kad danams apsimokėtų važiuot į užsienį apsipirkt.

                    6. rokiskis Post author

                      Re: Ar atsimeni- „valiutos keitimo į prekes punktas“?
                      Pastebėsiu, kad tamsta, matydamas didelę išorinę rinką ir mažą vidinę rinką, galvojate, kad jų priešpastatymas reiškia išorinės rinkos reguliavimą vidinėmis priemonėmis. O išties tai reiškia paprastą vidinės rinkos reguliavimą taip, kad ji uždirbtų iš išorinės. Ar suprantate?
                      Taip -- ir ant kiekvieno kampo esančios valiutos keityklos, ir pasienio supermarketai -- tai persimaišiusios rinkos požymiai, kur ribos yra neaiškios. Pastebėkim, kad dabar tas persimaišymas nėra didelis (palyginkite su kokiais nors 1992).

                    7. gerasirdis

                      Re: Ar atsimeni- „valiutos keitimo į prekes punktas“?
                      >O išties tai reiškia paprastą vidinės rinkos
                      >reguliavimą taip, kad ji uždirbtų iš
                      >išorinės. Ar suprantate?
                      Mes Europos Sąjungoj, taip kad jokių ten rimtų nėr ir būt negali, nepamiršot?
                      Bėje, daug pavyzdžių turit, kaip mažos šalys uždirba iš rinkos reguliavimo? Turbūt kuo labiau reguliuoja, tuo turtingesnės? Iki 2004-ųjų galimybės buvo nemažos, o prieš 2001-uosius (iki WTO narystės) tai iš viso Lietuvos Respublika galėjo daryt kas į galvą šaus. Ir kaip sekėsi? Manot, dabar sektųsi geriau?

                    8. rokiskis Post author

                      Re: Ar atsimeni- „valiutos keitimo į prekes punktas“?
                      Nesėkmės pavyzdys -- ne įrodymas, kad sėkmė negali būti 🙂 Sėkmės pavyzdžiai -- kar ir Singapūras, Suomija, savo laiku -- Hong Kongas: tiesiog paieškokite patsai, pamatysit, kad sektinų pavyzdžių nėra maža 🙂 Kita vertus, iki 2001 Lietuvos ekonominis augimas buvo nepaprastai greitas, nors šalis dar kūrė ekonomiką praktiškai nuo nulio (primenu tamstai, kad tik nuo maždaug 1993-1994 metų Lietuvoj atsirado laisvesnės rinkos požymiai).
                      O kad „rimtų“ (kiek suprantu, norėjot pasakyti „rinkų“) negali būti -- tai labai jau įdomu tamstos teiginys 🙂 Pagal tokią logiką ir pasaulyje rinkų negali būti, nes globali prekybios sistema, pasaulinės korporacijos, valiutų mainai, etc. 🙂 Sakyčiau, gan neapgalvotai visgi jūs čia pareiškėte apie tai. Visgi nevertėtų teigti, esą Lietuvos rinka integruota pvz., su Belgijos rinka 🙂
                      Jei tamstai padės, rinkos atskirumo požymių pavardinti galiu daug: tai ir geografinė lokalizacija, ir kultūriniai įpročiai, ir atsiras piniginis vienetas, ir atskira mokestinė sistema, ir atskira administracinė sistema. Kitaip tariant, gerbiamasai -- mes Lietuvoj, o ne Austrijoj ar Rumunijoj 🙂

                    9. gerasirdis

                      „pod Haliu“ ir Rumunijoj „pod Haliu“
                      Klausimas turėjo būti-
                      Mes Europos Sąjungoj, taip kad jokių ten RIMTŲ RINKOS REGULIAVIMŲ nėr ir būt negali, nepamiršot?
                      Dėl rinkos atskirumo/vieningumo: vienas geras tyrimas parodė, kad kainų skirtumai, lietuviškais analogais kalbant, yra didesni tarp Halės turgaus ir Gedimino 9, nei tarp Lietuvos ir Lenkijos. Žinot, atskira lokalizacija, skirtingi kultūriniai įpročiai, atskira administracija… Nors pinigai ir tie patys.

              2. rokiskis Post author

                Re: Kontrolinis klausimas
                Nagi, suraskit invvestuotojų į „pramonės šaką“ -- universitetus 🙂
                Paaiškinsiu detaliau: valstybė gali finansuoti mokslinius lazerių tyrimus (kas paprastai ir daroma užsienio šalyse) -- tai ir yra ta sritis, kuri atneša didžiulius pelnus, bet kurios niekad nerems verslas. Galim prisiminti, kad Lietuva lazeriuose stipri tik dėl to, kad į tai kažkada (dar sovietmečiu) buvo investuojamos didžiulės lėšos -- jos ir atsiperka, tegul nuo to laiko praėjo jau keli dešimtmečiai.
                Panašių sričių yra labai daug. Ir valstybės esminis tikslas -- investuoti ten, kur pinigai atsiras ateityje, bet kur verslas pinigų nedės. Tai ir yra verslo aplinkos kūrimas.

                Reply
                1. gerasirdis

                  Verslas ar valdininkai- 2
                  >Ir valstybės esminis tikslas -- investuoti ten,
                  >kur pinigai atsiras ateityje, bet kur verslas
                  >pinigų nedės. Tai ir yra verslo aplinkos kūrimas.
                  Žinai, čia su tavim sutinku. Bet argumentacija mano- visai kitokia. O būtent: viską, ką įmanoma, reikia atiduoti verslui. Ribojimai yra du:
                  1. Sritys su akivaizdžiu interesų konfliktu, pvz medicina. Mes visi norim kuo geresnių medicinos paslaugų, bet pvz tu turbūt nenorėtum, kad tau atliktų kad ir pačią moderniausią, tobuliausią ir kvalifikuočiausią, bet nebūtiną širdies operaciją. Situacija, kai tu moki už draudimą, o draudimo kompanija sprendžia, ar tau ta širdies operacija visgi tikrai būtina, irgi nevisai gera.
                  2. Sritys, kur nėra nuosavybės teisių. Akivaizdus pavyzdys- viešosios gėrybės pvz keliai. Kitas pavyzdys- verslo paskatos investuoti į žmones nesant vergovės nėra didelės: tas žmogus gali nueiti dirbti pas konkurentus. Aišku, įmanomos visokios sutartys ir apribojimai, bet jie veikia toli gražu ne tobulai. Valstybė gi, investuodama į žmones, gali tikėtis, kad jie mokės mokesčius nepriklausomai nuo to, kuriai kompanijai jie dirbs (aišku, žmonės gali išvažiuot į kitą valstybę, bet visgi pakeist valstybę net ir šiais laikais sudėtingiau nei pakeist kompaniją). Fundamentalūs mokslo atradimai taip pat nepatentuojami, skirtingai nuo taikomųjų. Todėl idealus modernios valstybės modelis būtų- žmonės mokosi valstybės finansuojamuose universitetuose, kur daro fundamentalius atradimus, o išmokslinti išeina į verslą, kur tuos atradimus verčia patentais, produktais ir pinigais.
                  Dėl ilgalaikių projektų jau atsakiau aukščiau.

                  Reply
                  1. rokiskis Post author

                    Re: Verslas ar valdininkai- 2
                    1. Dėl medicinos kontrolės būtinumo pilnai sutinku. Nežmoniškų machinacijų sritis. Ir bene vienintelė sritis, kuri sovietmečiu buvo organizuojama net geriau, nei dabar (jei neatsižvelgsime į kai kuriuos finansinius niuansus). O giliai komercializuota JAV medicinos sistema jau tapo visam pasauliui žinoma košmariška legenda.
                    2. Šis punktas išskaidytinas į tris -- viešosios gėrybės, švietimas, moksliniai tyrimai. Prie jo galima pridėti dar ir pinigų leidybą (nors pastarojoje srityje visgi yra diskutuotinų specifikų, galimai leidžiančių ją privatizuoti).
                    3. Prie neperleistinų verslui -- dar tikslingai pridėčiau ir visus administracinius dalykus, nes pasaulyje yra buvę labai nekokių pavyzdžių, susijusių su, pvz., tam tikru policijos suprivatizavimu ir pan..
                    Tarp kitko, pastebėsiu apie tamstos paminėtą vergovę -- joje investicijos į žmones gaunasi dar mažesnės, nei „godaus“ kapitalizmo atveju -- tiesiog todėl, kad vergų darbas „nieko“ nekainuoja ir nėra paskaičiuojama tikroji jų vertė. Tai tas pats reiškinys, kurį dar Adam Smith įvardino, kaip vergovės žlugimo priežastį. Vienaip ar kitaip apibendrindami, turime tarti, jog tik patys žmonės gali efektyviai investuoti į savo tobulinimą, dėl ko asmens dvasinė ir ekonominė laisvė tampa absoliučia efektyvaus kapitalizmo sąlyga.
                    Visgi, vienaip ar kitaip, visi tie tamstos išvardinti punktai -- tai visvien verslo (t.y., pridėtinės vertės gamybos) aplinka. Ir nuo jų kokybės valstybėje esantys verslininkai priklauso gan kardinaliai. Todėl ir esu linkęs šiuos dalykus apibendrinti.

                    Reply
          2. rokiskis Post author

            Re: …remti vertingas ūkio šakas…
            > Man tai įdomu, jei remsim verslą, tai kas mokesčius mokės ir išlaikys valstybės aparatą? Švietimas ar Policija?
            Tai yra kardinali klaida, kurią darote ir jūs, ir vyriausybės -- niveliuojate skirtingus verslo augimo etapus. Esmė tame, kad remti verslą reikia pradinėse stadijose, o imti pinigus -- kai jis užauga. Kai visi verslai sulyginami, gaunasi taip, kad smulkus verslas tiesiog negali vystytis. Tas pat pasakytina ir apie paskirų pramonės sričių (pvz., elektronikos) augimą -- kol pramonės sritis nauja, tol ją reikia remti, o kai užauga -- imti mokesčius.
            Tai, atleiskite, kaip su bulvėm: jei rausite jas vos tik pasodintas -- nieko taip ir neišauginsite. Norint užauginti bulves, jas reikia pirmiausiai remti -- ravėti, tręšti, laistyti. Su mokesčiais -- lygiai tas pats reiškinys 🙂 Deja, praktikoje mūsų valdžia pilnais tempais renka mokesčius iš startuojančio verslo iškart -- rezultatą ir turime.

            Reply
            1. gerasirdis

              …rezultatą ir turime.
              Na, teorijoje skamba gražiai, bet kaip tuomet apsisaugoti, kad individuali įmonė „Petraitis-2008“ nebankrutuotų, ir nesusikurtų „Petraitis-2009“ tam, kad ir vėl naudotųsi mokesčių nuolaidom?
              Manau, kad ir Maksimai nebūtų labai sunku sukurti tūkstantį „smulkių“ įmonių tam, kad papultų į reikiamą kategoriją.
              Aš visgi vienodų tarifų šalininkas- taip mažiau iškreipiamos paskatos ir motyvacijos.
              >Tas pat pasakytina ir apie paskirų pramonės sričių (pvz.,
              >elektronikos) augimą -- kol pramonės sritis nauja, tol
              >ją reikia remti, o kai užauga -- imti mokesčius.
              Iš pradžių niekas nežino, kad sritis yra perspektyvi, o paskui jau būna pervėlu :-). Vat įsivaizduok, pradėtų kas nors aiškint ministrui Nedzinskui apie labai perspektyvią ašigalinių laiko mašinų pramonės šaką… Kurią labai labai reikia paremti. Ir kuo daugiau, nu.

              Reply
              1. rokiskis Post author

                Re: …rezultatą ir turime.
                O tamsta pabandykite įsivaizduoti, kaip įmonė Petraitis-2009 įtikins tiekėjus, kad ji yra patikima įmonė ir kad jai reikia daryti atidėjimus, kaip ir įmonei Petraitis-2008, ypač dar kai ankstesnė įmonė bankrutavo? Arba, kaip ji įtikins klientus, kad ji yra tokia pati patikima ir todėl klientai turi pereiti pas ją? Arba kaip ji nuo mokestukų nuslėps kapitalo bei darbuotojų perėmimą iš tos subankrutavusios? Aš jau nekalbu apie apskaitos ir vadybos problemas, kurios kaupiasi, tas įmones dauginant. Tokius cirkus daryti yra klaikiai sudėtinga, net jei nėra įmonių kūrimą ir uždarymą tikslingai sekančių įstaigų. Pasaulyje lengvatų startuojančioms įmonėms praktika be jokių problemų veikia dešimtis metų ir su tais hipotetiniais tamstos pateiktais atvejais jokių sunkumų nepatiria.
                Beje, kalbėti apie „vienodus“ tarifus startuojančioms įmonėms -- išvis absurdiška. Kol įmonė savo pelnu nėra atpirkusi į ją įdėtų investicijų, bet koks jos apmokestinimas apmokestina ne ką kitą, kaip į įmonę įdėtas investicijas. T.y., buhalteriškai vienodas tarifas startuojančios įmonės akcininkams gaunasi padidintas, o ne vienodas, nes apima ne tik realų pelną, bet ir į veiklą investuojamus pinigus. Aš jau nekalbu apie perteklines biurokratines kliūtis 🙂
                O dėl perspektyvių pramonės sričių -- visai nereikia eiti į kosminius prognozavimus, kad investuoti į perspektyvias sritis. Programavimas, elektronika, lazeriai -- visa tai yra perspektyvios sritys. Tos, kurios duoda aukštą darbuotojo pelningumą. Į jas ir reikia investuoti. Visi šie dalykai yra labai lengvai pagrindžiami skaičiais, tereikia susegmentuoti pramonę pagal rūšis (kas, beje, senų seniausiai padaryta).

                Reply
                1. gerasirdis

                  Jei…tai
                  >O tamsta pabandykite įsivaizduoti, kaip įmonė
                  >Petraitis-2009 įtikins tiekėjus, kad ji yra
                  >patikima įmonė ir kad jai reikia daryti
                  >atidėjimus, kaip ir įmonei Petraitis-2008,
                  >ypač dar kai ankstesnė įmonė bankrutavo?
                  Na, jei dėl įstatymų pakeitimų tokia praktika taps visuotinė, manau įtikins nesunkiai. Ypač jei Petraitis-2008 užsidarė tvarkingai, ir jos generalinis direktorius kartu su paskutine saskaita išsiuntė raštelį- „geriausių linkėjimų… Kadangi mūsų imonė nustoja egzituoti, aš imuosi vadovauti nieko bendro senąja imone neturinčiai Petraitis-2009“.
                  >Pasaulyje lengvatų startuojančioms įmonėms praktika
                  >be jokių problemų veikia dešimtis metų ir su tais
                  >hipotetiniais tamstos pateiktais atvejais
                  >jokių sunkumų nepatiria.
                  Lietuva- vienintelė pasaulio šalis, kur buvo klastojami alaus kamšteliai. Čia rimtai, taip per interviu sakė kažkokie tokio tipo loterijų organizatoriai, kurie organizavo prizų už alaus kamštelius loterijas nemažoj daly pasaulio.

                  Reply
                  1. rokiskis Post author

                    Re: Jei…tai
                    Pasakymas „jeigu bus taip, tai tada ir anaip ir dar kitaip“ kažkuo man primena pasakymą „kas bus, jei prarasdama nekaltybę, gausiu kraujo užkrėtimą“. Galiu nuraminti jus: lygiai tokius pat (absoliučiai tokius pat) bandymus, kaip jūsų nupasakoti, kuriant naujas įmones pasislėpti nuo mokesčių darydavo kai kurie bankrotų aferistai. Dar daugiau -- jie netgi direktorius pasisamdydavo. Ir kur tie aferistai dabar? Teisingai -- kalėjimuose. Nepasiteisino jiems tai. 🙂
                    Pabandykite pats pagalvoti, kaip apyvartines lėšas toji užsidariusi įmonė pervestų naująjai ir kaip paprastai tokius bandymus galima susekti 🙂 Kiek mes sutampančių požymių turime -- tie patys darbuotojai, tie patys akcininkai, ta pati vadovybė, pervestos apyvartinės lėšos, ta pati klientūra, tie patys tiekėjai, gal net tie patys baldai, tiesa? 🙂 Manote, kad tokių faktų nepakaktų, norint uždaryt ką nors už grotų? 🙂 Netgi PVM grobstytojus suseka ir pasodina, nors ten tai išvis skaidrios schemos, kur atrodytų, šuo nesulos 🙂
                    Vėlgi, priminsiu tamstai, kad šiuo metu egzistuojantys mokesčių slėpimo mąstai yra tokie, kad vargu ar verta kalbėti apie tai, kad situacija dar labiau pablogėtų. Supaprastinus ir dalinai panaikinus mokesčius smulkiam verslui, mokesčių inspekcija galėtų kardinaliai efektyviau išieškoti nuslėptus mokesčius iš rinkos gigantų. Apie tai, kiek tos didžiosios įmonės nesumoka mokesčių, manau, kad numanote, tiesa?
                    O dėl suklastotų alaus kamštelių -- tamsta greičiausiai neįsivaizduojate, ką ir kokiais mąstais klastoja kiniečiai 🙂 Gal jus tai nustebins, bet jau eilę metų tenykštės įstaigos neįstengia sukovoti netgi su padirbtų vištų kiaušinių gamintojais. Taip ar anaip, nematau ryšio tarp sugebėjimo klastoti kamštelius ir sugebėjimo daryti mokestines aferas 🙂

                    Reply
                    1. gerasirdis

                      Re: Jei…tai
                      Nežinau aš, kaip sėkmingai ir kaip dažnai suseka tuos PVM grobtytojus, bet turiu įtarimą, kad jūsų optimizmas šiek tiek perdėtas :-).
                      Tiesa, galima įvesti saugiklius kurie užkirstų paprastesnius piknaudžiavimo „naujokų nuolaida“ scenarijus, bet aš iš principo nepatikliai žiūriu į tas visas išimtis ir lengvatas…

                    2. rokiskis Post author

                      Re: Jei…tai
                      Įsivaizduokim, kad tamsta auginate kiaules. Gaunate paršelius laiks nuo laiko ir šeriate. Tai dabar man pasakykit -- ar duosit paršeliui išaugti į kiaulę ir jau tada skersite, ar kartą per mėnesį nuo kiekvieno kriuksiaus nupjausit po 20 procentų mėsos, netaikydamas jokių išimčių? Aš įtariu, kad visgi darysite išimtis ir mažiems paršiokams leisit išaugti, nes kitaip bus vieni nuostoliai. Dar daugiau -- visai mažiukus dar ir auginsite pagerintomis sąlygomis, šilčiau, ėdesį kitokį duosite, tiesa? Taigi, kur esminis skirtumas tarp kiaulių ir įmonių auginimo? Sakyčiau, to skirtumo nėra -- valstybei įmonės -- tai analogiškas verslas, kaip ūkininkui kiaulės. Užauga -- lupk, o kol mažas -- rūpinkis.
                      O apie PVM grobstymą -- tai kraštutinai sunkiai susekama, nes apėjimo schemos labai skaidrios, balansuojančios ant teisėtumo ribos. Bet visvien suseka. Tačiau pavyzdį apie PVM duodu tik tam, kad parodyti, jog netgi itin gražiai nuslepiami atvejai yra išaiškinami.
                      Pradendančiųjų įmonių lengvatų piktnaudžiavimas nuslepiamas labai sunkiai -- krūva veiksmų, padarytų taip, kad mokestukams akis badytų. Tai išties panašu į dirbtinių bankrotų atvejus, kai kuriama įmonė, kuri ima prekes skolon, jas parduoda, neatsiskaito su tiekėjais (išskyrus vieną pseudotiekėją, skirtą pinigų išėmimui) ir „bankrutuoja“, o po kiek laiko tokia pati įmonė atsidaro vėl. Galite ir pats pastebėti, jog tokių įmonių faktiškai neliko -- panašūs aferistai dar prieš 10 metų buvo išsodinti po kalėjimus.

                    3. gerasirdis

                      A kiaulės gudrios kap tie verlinykai?
                      >Įsivaizduokim, kad tamsta auginate kiaules.
                      Analogija tai aišku gera. Tik kažkaip negirdėjau apie kiaules, kurios apgautų ūkininką :-).

                    4. rokiskis Post author

                      Re: A kiaulės gudrios kap tie verlinykai?
                      Niekad negirdėjote apie kiaules ar paršelius, pabėgusius, kad išvengtų peilio? Oi, kad jūs žinotumėt, kas per vaizdas, kai klaikiai žviegianti kiaulė laksto po kaimą, o ją vaikosi būrys vyrų 🙂

    2. zalias_bebras

      Lyg JAV Kongresas su Prezidentu parėmė ne finansinius spekuliantus, o visą pramonę… 🙂 Tiesa, dabar jau ir jų automobilių lobistai tradiciškai prašosi paramos.
      O kaip pas mus prekybininkai remiami, tai aš to nesuprantu? Gi ir mokesčius tenka mokėti dar negavus pajamų, o tik apiforminus pardavimo aktą, kas laikoma jau “pajamų gavimo momentu“. Spekuliantus? O čia kurie turimi omeny tie spekuliantai? Ar čia pagal teiginį, kad visi Seime vagys, o visi verslininkai yra mafijozai?
      Statybininkai remiami irgi nebuvo, nebent parama laikyti mokestinę lengvatą gyventojams, perkantiems būstus. Renovacija -- ne parama, o būtinybė, kuriai jau dabar pagaliau reikalas ir pribrendo todėl, kad tie patys statybininkai nebetenka augančios naujų statybų rinkos (o toji irgi augo ne iš paramos -- gi ne valstybė socialinius būstus ir “socialinius biurus“ statė), tad nors tuo užsiims, į kur anksčiau prikalbinti sunkiai ėjosi.
      Tad sutinku tamstos teiginiuose dėl korėjiečių tik: šie visada rėmė savo eksportuotojus, leisdami įtraukti netgi iki 10 proc. nuo pelno išleidžiamo kyšiams, nurašydami tai kaip “skatinimo ir rėmimo priemones“ (bet ir tai DaeWoo koncerno prezidentą pasodino viršinus tą limitą).

      Reply
      1. capitalist_d

        Nevisada parama pasireiškia tiesioginiu pinigų pervedimu 🙂
        Valstybė tarsi parėmė jaunas šeimas, davus lengvatą palūkanoms būstui mokėti. O kas iš to laimėjo? Neprofesionalūs spekuliantai, kurių nusipirktas būstas per dvejus metus priaugino 100-200 proc. vertės; NT agentai, nesąžiningai sudarinėję sutartis; bankai, gavę palūkanomis šimtus tūkstančių nuo kiekvienos šeimos. Dabar, aišku, viskas pasikeitė, bet buvo. Visi, kas suspėjo pasinaudoti -- šokolade, kiti -- žopoje.
        Kiti spekuliantai -- prekybininkai importuojamomis prekėmis. Ekonomikos augimo sąlygomis, jas galima vartotojui įkišt daug brangiau, negu jos iš tikrųjų kainoja. Bet prie ko čia valstybė? 🙂 Ogi prie to, kad būtent per liberali ekonominė politika sudarė sąlygas tokiam greitam perkamosios galios pakilimui.
        Satybininkus neįrašiau prie spekuliantų, bet jie buvo „remiami“ lygiai taip pat. Jeigu namas realiai kainuoja 100 lt, bet užsakovas gali sumokėti 200 (iš karto, ar paėmus paskolą), tai kodėl nepastatyti už 200? Su renovacija tas pats. Jeigu valstybė jos neremtų, retas namas galėtų sumokėti už ją, o joks statybininkas nesiimtų dirbti už dvigubai mažesnę kainą, kai nauja statyba atneša po 100% pelno.
        Bet, aišku, amžinai tai tęstis negali, štai kodėl priėjome prie dabartinės situacijos.

        Reply
  3. zalias_bebras

    Mūsų “subingalviai“ kažką suprastų tik tokiu atveju, jei kada nors patys pabandytų užsidirbti pinigus verslą kurdami, o ne “remdami“, “skatindami“, “kurdami darbo vietas“ ir pan., tuo pačiu metu išlikdami samdiniais, skirstančiais (su menkute priežiūra ir perdėtu susireikšminimu) bendrus nacionalinius išteklius.
    Verslui paramos nereikia. Verslui reikia netrukdyti. Ir mokesčius pasiimti ne avansu, o pagal faktines gautas pajamas. Kaip ir neužkrauti darbdaviams prievolės rūpintis darbuotojų mokestinėmis prievolėmis. Jei Kubilius padarytų nors pusę to, ką deklaruoja dėl mokesčių pertvarkymo, tai gal pradėčiau jį irgi gerbti. Kol kas viskas sukraunama tam pačiam verslui, teigiant, kad taip jis remiamas, o proletarams žadama duoti.
    Kad duoti, reikia pirma iš kažko atimti -- tad klausimas, iš ko ir kiek atimsime?… 😉

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Tarp kitko, bene vienintelis politikas, taikęs skaidrų ekonominį modelį (15 proc.), t.y., Zuokas, šiandien pareiškė, kad Kubiliaus planas rodo tik buhalterinius skaičių sutvarkymus, bet visiškai nekalba apie jokias realias priemones, kurios padėtų Lietuvai pakelti ekonomiką. Su kuo sutinku be jokių išlygų.

      Reply
      1. zalias_bebras

        Sutinku tik su išlygomis. Bet ir -- koks gi iš Kubiliaus ekonomistas?…
        O dėl Zuoko “skaidrumo“ -- čia iš viso atskira kalba būtų.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Taip, deja, Kubilius elgiasi ne kaip ekonomistas, o kaip naivus buhalteris. Tarp kitko, biudžetavimas, paremtas skaičiais, o ne tikslais, kraštutinai tipiška bėda ne tik Vyriausybei, bet ir daugumai komercinių įmonių, neturinčių finansiškai sąmoningos vadovybės -- vadovai galvoja, kad padarę daugmaž nulinį balansą, atliks savo užduotį, pamiršdami pačią įmonės veiklos esmę.
          O dėl Zuoko „skaidrumo“ -- 15 procentų yra bent jau skaidriau už tokius bajerius, kai išvis net neaišku, kas, kaip ir kam ir ar išvis įmanoma.

          Reply
            1. rokiskis Post author

              Taip, Starkevičiūtė atsargiai ir pernelyg neapibendrindama sako tą patį Korėjos variantą: esminis dalykas -- ekonomikos skatinimas, o ne išlaidų mažinimas.
              O dėl Abonento -- manau, kad neabejotina, kad arba ūkio, arba sveikatos ministru jis norėtų būti. Kitur pelnai per maži.

              Reply
              1. zalias_bebras

                Dar norėtų ir Energetikos, bet čia ir Rubikono berniukas Steponavičius atidirbs. O Zuokui tai kam atidirbinėti? Jis užsidirbinėti nori. Priešdėliai esminiai.

                Reply
  4. gerasirdis

    Palūkasnos?
    Apie centrinio banko palūkanų normos mažinimą: to Lietuvoj nepadarysi. Nes litas susietas su euru, o atrišus tai iš viso nesuprasi, kas čia bus, bet bankų palūkanos tai beveik garantuotai kils, smaugdamos ekonomiką.
    Su kuo galima pilnai sutikt korėjietiškuose planuose- tai su gamyklų statymo ir plėtimo supaprastinimu. Aš jau seniai sakiau, kad Lietuvoj reiktų pabaigt visas nesąmones su žemės paskirtim- palikim draudimus kilometro spinduliu apie Gedimino polį, Kauno santaką, Klaipėdos senamiestį, o visur kitur tegul savininkai daro ką išmano.
    Neskaitant to, likusi plano dalis yra tipiški politikų plepalai- „kelsim turizmą, eksportą, taupysim elektrą“. Kažkaip niekad negirdėjau politikų, kurie sakytų, jog jie skatins elektros švaistymą ar kovos su turizmu- taigi sakomi savaime suprantami dalykai.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: Palūkasnos?
      Deja, apie palūkanas galima pasakyti tik tiek, kad tas pats lito perrišimas prie euro sudarė tokį staigų lito vertės kilimą, kad lito vertė jau neatitinka realybės. Todėl pirmas žingsnis turėtų būti lito devalvacija, o jau paskui -- palūkanų normos. Išties, mūsų ekonomikos padėtis yra kardinaliai prastesnė, nei Korėjos, tame ir yra esminis skirtumas -- taisymų reikia žymiai daugiau 🙁

      Reply
      1. gerasirdis

        Jei iš svetimo krašto, tai dar nereiškia kad pranašas
        >tas pats lito perrišimas prie euro sudarė
        >tokį staigų lito vertės kilimą, kad lito
        >vertė jau neatitinka realybės.
        O gal ir euro vertė nebeatitinka realybės? :-).
        Be to, turint omeny tai, kad eksporto-importo balansų skirtumas visgi procentai, o ne kartai, nutolimas nuo realybės nėra jau toks didelis. Ir dar: tu kurse, kad amerikiečiai dalino kiekvienam po berods 700 dolerių prieš gerą pusmetį? (tipo ekonomiką gaivino, bet pas juos rinkimų metai kaip ir pas mus, tai galim pasidžiaugt kad Lietuvos valdžia bent tokių nesąmonių nedaro). Kaip manai, kaip tai veikia realią dolerio vertę?
        >Todėl pirmas
        >žingsnis turėtų būti lito devalvacija,
        Jo, dėl šito jau buvom su Ž. Bebru susiginčyję iki to, kad mano komentai pas jį iki šiol skyninami :-), bet visgi- kokia prasmė devalvuot litą, jei centrinis bankas galėtų visus apyvartoj esančius litus pakeisti į eurus oficialiu kursu nors ir rytoj? Ką lito devalvacija duotų, be sugriauto pasitikėjimo nacionaline valiuta? Vėl gyventume kaip 94-ais, kai už pusę algos nusiperki dolerių, tam kad juos parduotum po dviejų savaičių?
        Korėjos situacija, aišku, geresnė nepalyginimai nei Lietuvoj, o veikti jie turi kur kas didesnę laisvę, nes jų nevaržo nei ES komisija, nei įsipareigojimai ECB, nei draudimai dotuoti biznį. Padaryt dėl to jie gali daug daugiau, bet ne tik gudrybių, bet ir nesąmonių. Palygink vien šiuos du tikslus:
        „the government will implement greater spending and tax cuts“
        „turn the current account deficit, the cause of the won’s freefall, into a surplus“
        Tai gi čia vienareikšmis Paksizmas, negi nematai? Aš suprantu, kad korėjiečiai, iš toli žiūrint, atrodo maži kaip skruzdės ir tokie pat darbštūs bei gudrūs, bet tai c’mon.
        Kaip sakė Paksius, sumažinsime mokesčius, duosime kiekvienai šeimai po kompiuterį ir sugražinsime mirties bausmę. Žinai ką? Korėjoje jie turi mirties bausmę.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: Jei iš svetimo krašto, tai dar nereiškia kad pranašas
          Tamsta turėtumėt suprasti esminį dalyką -- pinigai, kuriuos išleidžia Lietuvos Bankas -- tai yra valstybės įsiskolinimas. Valstybė, išleisdama pinigus, gauna paskolą iš pinigų vartotojų (prisiminkite jau patį senąjį pinigų pavadinimą -- kredito popierius, ant britiškų svarų iki šiol tai rašoma). Todėl tamstos pasiūlymą galiu išversti į normalią kalbą -- „centrinis bankas kad ir rytoj galėtų padengti šimtamilijardinius įsiskolinimus ir pradėti kredituoti užsienio valstybes“. Kaip pats suprantate, tai yra švelniai tariant, absurdiškas pasiūlymas.
          O dėl prekybos balanso santykio -- bankrotui visai nereikia, kad santykis tarp pliuso ir minuso būtų dešimčių kartų. Tai kaip bet kuriame versle -- pakanka, kad būtų nepadengiamas minusas. Kitaip tariant, pakanka to, kad prekybos minuso suma viršytų valstybės pajamas. Palyginkite -- 2007 saldo minusas buvo 18 milijardų, o valstybės biudžetas -- 19 milijardų (iš jų -- 3 milijardus davė ES). Ir užduokite klausimą sau -- iš ko valstybė gyvena? Jau aukščiau minėjau, kad vidutinis LR pilietis per mėnesį išleisdavo 500 litų užsienin. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pusė LR piliečių pinigų iškeliauja iš šalies, o už juos, žinokite, reiks sumokėti. Kas mokės?
          Taip, suprantu, jog nesinori sau prisipažinti, kad esame visiškoj, atleiskite, šiknoj. Bet tai -- žiauri realybė. Būtent todėl ir galime pavadinti valdžios ekonominę politiką -- ekskrementaline. Ir neverta tokio situacijoj kalbėti apie „pasitikėjimą litu“ -- mums jau tenka kalbėti apie pasitikėjimą pačia valstybe, kaip ekonomine institucija. Koks tas pasitikėjimas yra -- puikiausiai rodo emigracijos mąstai: Lietuva jau lyginasi su XIXa. Airijos emigracijos rekordais, katrie vadovėliuose aprašomi, kaip unikalus, ištisą valstybę sužlugdęs istorinis reiškinys. Tad vargu, ar galime abejoti drastiškų priemonių būtinybe -- klausimas jau yra apie patį mūsų valstybės ekonominį tęstinumą.

          Reply
          1. gerasirdis

            Prisigyvenom: devalvacija=išsigelbėjimas?!?!
            >Todėl tamstos pasiūlymą galiu išversti į normalią
            >kalbą -- „centrinis bankas kad ir rytoj galėtų
            >padengti šimtamilijardinius įsiskolinimus ir
            >pradėti kredituoti užsienio valstybes“. Kaip
            >pats suprantate, tai yra švelniai tariant,
            >absurdiškas pasiūlymas.
            Na, Juodkalnija su savo vienašaliu euro įvedimu taip ir padarė :-). Tiesa, žinau apie ją per mažai, kad pakomentuočiau sprendimo naudą/žalą. Bet viskas susiveda į tai, ką jau anksčiau minėjau: kiek mes tikime savo valstybės valdininkų kompetencija? Nes Keinsio žaidimų žaisti, manau, jiems tikrai negalima patikėti.
            >Ir užduokite klausimą sau -- iš ko valstybė gyvena?
            Na, turint omeny, kad 100% metinio BVP dydžio valstybės skola yra laikoma normaliu dalyku, tai tas skirtumas yra dengiamas skolinantis. Iš čia, bėje, seka gana įdomi išvada: laikantis „skola=100% BVP“ taisyklės, ekonomikai išaugus nuo 100 milijardų iki 101, galima išleisti 102. Kitais metais ekonomikos augimui sustojus išlaidas reikės MAŽINTI iki 101, o turint omeny Keinsio daugiklius (mažesni viešieji pirkimai ir pan), ji dar labiau sumažės. Vat kodėl visi taip bijo net ir nedidelio augimo sulėtėjimo…
            Bėje, kalbant apie importo-eksporto balansus: skaičiuojami jie netiksliai, kažkada jau su ibicus’u dėl to ginčijomės. Pvz emigrantų atsiųsti/parvežti pinigai į eksporto statistiką nepapuola, o už juos pirktos prekės į importo statistiką- papuola. Realiai turim: Pranas atskrido į Lietuvą, ir už Londone uždirbtus svarus išgėrė importinio Bacardi. Realiai- balansas (eksportas šiuo atveju- Prano darbas Londone) . Formaliai- į Lietuvą įvežtas Bacardi butelys, ir nieko neišvežta, taigi skylė ir rokiskis kelia paniką :-).
            >Lietuva jau lyginasi su XIXa. Airijos emigracijos
            >rekordais, katrie vadovėliuose aprašomi, kaip
            >unikalus, ištisą valstybę sužlugdęs istorinis
            >reiškinys.
            Na jau na. Čia kokie vadovėliai? Kaip tais man atrodo, didžiausia emigracija kilo PO valstybės žlugimo (ty Britų užkariavimo).
            Bėje, nacionalinės valiutos devalvavimas pakirstų pasitikėjimą ne tik pačia valiuta, bet ir valstybe. Ir emigraciją paskatintų- nes eksportuoti galima ne tik prekes, bet ir save patį su visa nuosava darbo jėga. Esu beveik tikras, kad dabar ne vienas islandas būtų visai ne prieš padirbėti užsieny.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Re: Prisigyvenom: devalvacija=išsigelbėjimas?!?!
              Juodkalnija? Gal dar palyginkim save su kokia nors Abchazija -- anoji irgi berods kažkokią svetimą valiutą naudoja? 🙂 Ekonomiškai žlugusių valstybėlių ar teritorijų sprendimais sekti -- tikrai nuostabu būtų. Užduokit sau klausimą, kodėl ta pati Lietuva, netgi pririšusi litą pirma prie dolerio, o paskui -- prie euro, visvien laikė ir laiko litą? 🙂
              Kadangi tamsta nesupratote, tai paaiškinu dar kartą: kai valstybė išleidžia 1000 litų tam, kad apmokėti tarnautojo darbą, ji tuos pinigus paima iš kur? Ji atspausdina tuos pinigus. O paskui _dalį_ jų susigrąžina mokesčiais. Kas vyksta? Ogi tarnautojas duoda valstybei paskolą (darbą), už kurį valstybė atsiskaito niekuo nepadengtu skoliniu įsipareigojimu, t.y., litais. Kurių apyvartą, be kita ko, valstybė gan neblogai gali kontroliuoti -- tai juk nuosava valiuta. O kad ta paskola būtų pakankamai ilgalaikė, valstybė reikalauja, kad visi visų ūkio subjektų tarpusavio atsiskaitymai vyktų tiktai litais. Ir kad mokesčiai būtų mokami tiktai litais, todėl litų vartotojai ilgai ilgai nereikalauja tų litų grąžinti. O kas bus, jei Lietuva tai darys eurais? Ji prisispausdins eurų? Ar su kopijavimo aparatais prisikopijuos? Ar dar iš kažkur gaus? Už eurus valstybei reiks sumokėti. Ir, tarp kitko, labai daug. Jau nekalbant apie tai, kad turint svetimą valiutą, negali fiskalinėmis priemonėmis niekaip įtakoti ekonomikos. Supraskit gi gerbiamasai, pinigai -- tai yra įsiskolinimo lapeliai, kaip kokie vekseliai. Tai ne valstybės turtas -- tai valstybės skolos. Ir čia veikia ne turto prekyba ar švaistymasis tualetiniu popierium, o visai kitokie -- monetariniai dėsniai 🙂
              O kalbėti apie emigrantus, kaip apie importą -- tai irgi nelabai pagrįsta. Atvažiavo kartą per metus emigrantas, atvežė 1000 litų. Ir ką? Priminsiu tamstai, kad vienam dirbančiam neemigrantui tenka pora dešimčių tūkstančių litų eksporto per metus, jau nekalbant apie tai, kad tik neemigrantai realizuoja pramonės ir visos ekonomikos augimą.
              Ir dar -- tamstos emigrantinis pavyzdys neapskaito kitų reiškinių: to, kad į Lietuvą į emigrantų vietą plūstelėjo imigrantai, kurie išveža kapitalą. Ir to, kad tie patys emigrantai, atvežantys tą 1000 litų, didele dalimi visgi yra apskaitomi, kaip turistai (t.y., nematomas importas daug mažesnis, nei tikitės). Ir to, kad toli gražu ne visi emigrantai sugrįžta. Tad net jei ir tarsim, kad jie sudarys kelis papildomus procentus eksporto, vargu, ar verta nagrinėti juos, kaip bent kiek įtakingesnį prekybos balanso faktorių. Vienintelė realiai svari emigracijos įtaka -- tai gamybos kritimas. Ir šioji -- tikrai didelė.
              O dėl Airijos, prisipažįstu, dabar ir nerandu tuo duomenų. Tad galim ir nesiremti. Tiesiog kažkada teko skaityti, kad XIX a. antroj pusėj po epidemijų ir badmečio kilęs didžiulis emigracijos srautas sukėlė Airijoje visišką ekonomikos kolapsą.
              O dėl pasitikėjimo valstybe -- pasikartosiu: jis jau pakirstas. Ir reikia ne bandyti išgelbėti tai, ko jau nėra, o kurti realų ekonominį pagrindą pasitikėjimui. Lito atrišimas situacijos nepablogins, bet mažų mažiausiai išspręs susidariusias žirkles tarp realios lito vertės ir lito kurso euro atžvilgiu. Priešingu atveju gausime tik dar labiau blogėjančią padėtį, kuri visvien išsispręs, tik tiek, kad savaime -- katastrofiškai, o ne valdomai. Sakyčiau, išlaikyti valdomą situaciją visgi geriau, tiesa? 🙂

              Reply
              1. gerasirdis

                Neraštingumo pamokos
                Na gerai, pažiūrėjau apie Juodkalniją, gal ji mums ir ne pavyzdys. Bet. Visgi. O. Bet. Tačiau.
                >Kadangi tamsta nesupratote, tai paaiškinu dar kartą:
                >kai valstybė išleidžia 1000 litų tam, kad apmokėti
                >tarnautojo darbą, ji tuos pinigus paima iš kur?
                >Ji atspausdina tuos pinigus.
                Kadangi tamsta nesuprantate, ką reiškia šimtaprocentinis padengimas, paaiškinsiu dar kartą: tam, kad atspausdinti 1000 litų, Lietuvos bankas turi į savo seifus/saskaitas/aktyvus padėti maždaug 289.86 euro. Kitu atveju valstybė gali 1000 litų:
                1. Surinkti iš mokesčių;
                2. Pasiskolinti;
                3. Privatizuoti turto;
                4. Paimti iš rezervų (cha cha cha, pajuokavau…).
                >O kalbėti apie emigrantus, kaip apie importą --
                >tai irgi nelabai pagrįsta. Atvažiavo kartą
                >per metus emigrantas, atvežė 1000 litų. Ir ką?
                Tą, kad sugadino statistiką, o ne realią padėtį. Tą patį daro ir emigrantų kas mėnesį siunčiami pinigai (nors nežinau, kiek žmonių tai daro, bet bendrai paėmus pastabą apie reiškinio mąsta pusiau priimu, nors tokių sisteminių statistikos netikslumų turbūt yra daugiau).
                >O dėl pasitikėjimo valstybe -- pasikartosiu: jis jau pakirstas.
                Nejaugi? Emigrantai perka NT Lietuvoje, žmonės Lietuvoje daugumoj laiko pinigus bankuose, o tarp palūkanų eurais ir palūkanų litais yra kokio 1 procento skirtumas. Vat tau ir nepasitikėjimo valstybe ir jos valiuta matmuo: 1-o procento nepasitikėjimas. Jei turi kokį geresnį indikatorių, pasakyk, bet aš asmeniškai nieko negirdėjau apie žmones, kurie kiekvieną atliekamą tūkstantį litų laikytų Šveicariškam banke, ar investuotų į auksą ar mėsos koncervus, nes valstybe nepasitiki. Nors gal aš čia gal ne su tais žmonėm bendrauju? :-).
                >Tiesiog kažkada teko skaityti, kad XIX a. antroj
                >pusėj po epidemijų ir badmečio kilęs didžiulis
                >emigracijos srautas sukėlė Airijoje visišką
                >ekonomikos kolapsą.
                Čia tai iš viso p****z teiginys. Tipo, suprask, badmečiu Airijos ekonomika visai neblogai laikėsi, jei nebūtų smogusi ta nelemta emigracija…
                >Sakyčiau, išlaikyti valdomą situaciją visgi geriau, tiesa? 🙂
                Kaip nuosaikus libertaras, manau, kad geriau jau jokio valdymo, nei blogas ir nemokšiškas.

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Re: Neraštingumo pamokos
                  > Kadangi tamsta nesuprantate, ką reiškia šimtaprocentinis padengimas, paaiškinsiu dar kartą: tam, kad atspausdinti 1000 litų, Lietuvos bankas turi į savo seifus/saskaitas/aktyvus padėti maždaug 289.86 euro. Kitu atveju valstybė gali 1000 litų:
                  > 1. Surinkti iš mokesčių;
                  > 2. Pasiskolinti;
                  > 3. Privatizuoti turto;
                  > 4. Paimti iš rezervų (cha cha cha, pajuokavau…).
                  Bliamba. Paskaičiau lito patikimumo įstatymą… Tie bepročiai… Eina nafig. Pasaulyje monetarinės sistemos kaip monetarinės sistemos, o pas mus… Supratau. Aš pervertinau juos. Aš galvojau, kad jie kažką turi galvoje ir bankų sistema pas mus yra normali. O mes, pasirodo, iki šiol gyvename XIX amžiuje :-/
                  Aišku, pačios monetarinės sistemos esmės (skolinio įsipareigojimo) tai nekeičia, bet kuriems galams jie laiko tas nežmoniškas, kasdien nuvertėjančias užsienio valiutų atsargas??? Taigi valiutos kurso stabilumui laisvai užtenka 20 procentų padengimo išorinėmis valiutomis ir auksu???

                  Reply
                  1. gerasirdis

                    Re: Neraštingumo pamokos
                    Na, kaip sako Colbert’as, priimu tavo atsiprašymą.
                    Bet taip pat pastebėsiu, kad:
                    1. Ne taip jau baisiai tie pinigai ir nuvertėja, o be to už juos, reik manyt, gaunamos palūkanos.
                    2. Tvarka, matomai, buvo kuriama tuoj po to, kai 1992-ųjų rugsėjo 16-ąją Sorošas parklupdė ant kelių Didžiąją Britaniją, ir iš to uždirbo apie milijardą dolerių. Ir tada tikrai atrodė: jei jau Britanija negalėjo atsilaikyti prieš spekuliacinę ataką, Lietuvos šansai- nuliniai. Ir kaip tik todėl buvo priimtas modelis, kuris praktiškai neįveikiamas tokiosmis atakomis.
                    3. Iš pradžių skundeisi, kad valstybė už tavo pastangas atsilygina beverčiu popierium. Dabar jau piktinies, kad esi per mažai apgautas?

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Re: Neraštingumo pamokos
                      1. Pinigai visvien nuvertėja -- infliacija yra visur.
                      2. Na, Sorošas tada uždirbo gerai, bet nepasakyčiau, kad jis parklupdė Britaniją. Šiaip tiesiog… Pasinaudojo ir paliko 🙂
                      3. Esmė tame, kad tai, ar litas padengtas užsienio valiutomis, ar ne -- nekeičia esmės: popieriaus vertė vidaus rinkoje nuo to nepadidėja -- abiem atvejais jis visvien yra padengtas vidiniu šalies kapitalu. Bet saugodama perteklines užsienio valiutų atsargas, Lietuva taip dar ir dengia savo turtu užsienio valstybių įsiskolinimus. Kitaip tariant, kiekvienam LR piliečiui tenka šerti ne tik savo, bet ir užsienio valstybę :-/

                    2. gerasirdis

                      Re: Neraštingumo pamokos
                      1. Japonijoj praktiškai nėra, ir yra tam tikrų argumentų, kad būtų geriau, jei nedidelė infliacija būtų.
                      2. Basic idea holds.
                      3A. Čia yra aišku nepramušamas argumentas, bet esmė- ne tame, iš ko litai pagaminti, o tame, kad jų neįmanoma atspausdinti tiesiog valios aktu (galima sakyt, tai jau nebe fiat money).
                      3B. Dejavai dėl skolų- pasidžiauk dėl depozitų. Ar jie abu blogi :-)?

                    3. rokiskis Post author

                      Re: Neraštingumo pamokos
                      1. Atsakymas į pirmą teiginį:

                      2. Sorošas suprognozavo ir atsikando gabalą nuo procentinio svaro kurso pokyčio. Tokios operacijos visada matuojamos pelnu nuo sumos, o ne absoliutiniu dydžiu. Taigi, Lietuvai niekas negręsia.
                      3A. Tai visvien nekeičia fakto, kad litai yra dengiami jų naudotojų kapitalu 🙂
                      3B. Pasikartosiu -- tai reiškia dar mažiau efektyvią situaciją -- kapitalo nuotėkis ne tik per importą, bet ir per „nematomas“ paskolas užsienio šalims.

                    4. gerasirdis

                      Tai visvien nekeičia (kažkokio visai kito) fakto, kad…
                      1. Nieko neįrodo. Aukso kasyklų streikai ar masiškas aukso pirkimas kurioj nors vienoj šaly dėl jos valiutos nestabilumo, mados ar šiaip kainų burbulo kelia aukso kainą visame pasaulyje. Ar iš to seka, kad jena infliavo? Gal tada visos valiutos infliavo labai panašiai, kaip matosi iš grafikų? Jo, globalinis sąmokslas matyt, vienareišmiškai. Siūlau patikrint, ar Kanados dolerio atveju trendas drastiškai skiriasi- ten gi bankas teisingesnis :-).
                      2. Statistiškai iš kiekvieno brito Sorošas uždirbo po keliolika svarų, bet kiekvienas britas prarado kelis kartus daugiau. Svaras neteko penktadalio savo vertės. Tais gūdžiais 1992-ais valdžiusių konservatorių nuo to laiko nė karto nebeišrinko, nors aišku, tai ne vienintelė priežastis.
                      (man dėl to labai patinka rusiškuose šaltiniuose kartais sušmėžuojantis argumentas, kad Sorošas- britų imperializmo agentas, norintis sužlugdyti Rusiją… bet čia jau kita tema)
                      3A. Jei popieriaus negalima šiaip paimti ir atspausdinti, tai jau nebe šiaip popierius. Be to, nekeičiant įstatymų, ir magiškai išnykus kapitalui ir prekėms Lietuvoje, litus vistiek būtų galima iškeisti į eurus ir už juos bendroje rinkoje vėl nusipirkti prekių, kas įrodo Jūsų teiginio klaidingumą. Aišku, jūs galite atrėžti: „bet tai nekeičia fakto, kad litai pagaminti iš popieriaus“, kas įrodo, kad jūs lygiai toks pat kietakaktis kaip ir aš :-), bet aš ginče nepakeičiu vienų argumentų kažkokiais kitais, kurie deja neteisingi kaip ir ankstesnieji.
                      Siūlau temą naujam post’ui: kadangi namo nuosavybės dokumentai yra popierius, būsto problemą galima išspręsti atspausdinus namų dokumentų, ir padalinus juos benamiams :-). Arba ne, dar geriau: „Jūs manote, kad Jūsų namo nuosavybės dokumentai užtikrina Jūsų teisę į Jūsų namus? Bet juk taiž tik popierius, kurį spausdina valstybė, ir ji gali atspausdinti nors ir tūkstantį tokių popiergalių!!!“.
                      3B. Jei ir skolos blogai, ir depozitai blogai- diagnozė paprasta: jums depresija. Kita vertus, dėl to, kad situacija nėra ideali, sutiksiu: depozitų procentai yra mažesni nei skolų procentai. Bet vistiek, neskaičiuokim nuostolio ar „neefektyvumo“ du kartus.

                    5. rokiskis Post author

                      Re: Tai visvien nekeičia (kažkokio visai kito) fakto, kad…
                      1. Tai tik rodo, kad jenos vertė krenta panašiai, kaip ir bakso ar euro. Tarp kitko, jei už ilgesnį laikotarpį pažiūrėsi, tai dar kraupiau tai matosi. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad vienintelė infliacijos nepatirianti valiuta -- tai tas pats auksas 🙂 Aišku, žinau, apie ką kalbate -- jenos perkamoji galia yra pakankamai stabili, taip pat jena nekrenta kitų valiutų atžvilgiu. Jei neklystu, tai susiję su nuolat teigiamu prekybos balansu 🙂
                      2. Taip, uždirbo jis klaikiai daug. Užtaikė ant banko sprendimų gerai 🙂 Taip… Tokie vat laikai… Pasisekė 🙂
                      3a. Priminsiu, kad magiškai išnykti kapitalas negali, bet vat pinigai magiškai prarasti vertę gali tiesiog nuostabiai 🙂 Eurai, beje, irgi pasižymi tomis pačiomis maginėmis savybėmis. Tiesa? 🙂 Abu tamstos žemiau pateikti pavyzdžiai kaip tik ir demonstruoja tai: popierius -- realiai bevertis 🙂 Taigi, mane stebina, kad jūs laužiatės pro atviras duris 🙂 Taip, aš su jumis sutinku -- popierius nieko nekeičia 🙂
                      3b. Gerbiamasai, kapitalas yra gerai, o augantis kapitalas -- dar geriau. O skolos ir depozitai -- tai tiesiog viena ir tas pat, tik skirtingose kišenėse. Ir vienas, ir kitas padengia kapitalas 🙂 O dabar įsivaizduokite, kad jūs kažkokiu tikslu paėmėte paskolą iš vieno banko, bet kad neprarastumėte pinigų, jų neinvestavote, o tiesiog padėjote juos į kitą banką. Ar tai protinga? Bet kuriuo atveju, ar galite įvardinti, kuo nuo šio atvejo skiriasi Lietuvos Banko veikla su tais jūsų minimais depozitais? 🙂

                    6. gerasirdis

                      Re: Tai visvien nekeičia (kažkokio visai kito) fakto, kad…
                      1. Šalyse skirtingos politikos, skirtingos sistemos, o aukso svyravimai tokie pat. Tai gal reikalas aukse, o ne vienodame jenos, euro ir Australijos dolerio nestabilume?
                      Grafikai nieko neįrodo todėl, kad aukso kaina svyruoja labai stipriai, per paskutinius 5-is metus- beveik du kartus. Infliacija gi, jei 5%- didelė, 2%- normali, 0.1%-maža ir neva trukdanti ekonomikos augimui (o čia jau galima ginčytis, bet tiek to).
                      2. Pikti lietuviai padarė išvadas, ir pasistengė, kad jų sąskaita niekam nepasisektų. Bėje, turėkim omeny, kad: mažą valstybę lengviau siūbuoti, mūsų valdžia ko gero turi mažiau kompetencijos nei Didžiosios Britanijos valdžia, ir t.t.
                      3b. Čia maždaug paklausi manęs to paties, ką aš pats ir parašiau? Tai aš ir parašiau, kad situacija NEideali. Bet praradimas- ne dvigubas, o tik skirtumas tarp dviejų dydžių.

                    7. rokiskis Post author

                      Re: Tai visvien nekeičia (kažkokio visai kito) fakto, kad…
                      1. Aukso svyravimo periodas yra berods apie 7 metus ir sutampa su krizių periodais. Pastebėtina tik tai, kad ta kaina visgi kyla, tegul ir su dideliais svyravimais. O dėl „trukdančios ekonomikos augimui mažos infliacijos“ -- sutinku, kad klausimas pernelyg daugialypis, kad vertėtų jį čia nagrinėti 🙂
                      2. Jo, padarė išvadas. „Mes negausim, bet ir kiti negaus“ 🙂 LoL
                      3b. Matai… Tu skaičiuoji gautus nuostolius, aš skaičiuoju negautus pelnus 🙂 Išties, tai du labai skirtingi požiūriai. Paprastai sunku būna susikalbėti, kai skaičiuojami du tokie skirtingi dalykai 🙂

                2. rokiskis Post author

                  Re: Neraštingumo pamokos
                  Atskirai dėl pasitikėjimo valstybe -- NT buvo perkamas ir didžiausių krizių laikais (beje, būtent NT paklausos augimas -- neretai veikia kaip itin ryškus krentančio pasitikėjimo indikatorius -- NT yra NT, jo neveikia infliacija, o ir genda jis lėčiau už maisto produktus). Pasitikėjimas valstybe -- tai paprasčiausiai tikėjimas, kad ekonomika stabiliai augs. Tai reiškia, kad emigruoti nėra prasmės, tai reiškia, kad galima kurti verslą, tai reiškia, kad galima investuoti pinigus į šalies ūkį, etc.. Deja, tokio pasitikėjimo nėra: emigracija -- tai ryškiausias rodiklis.

                  Reply
                  1. gerasirdis

                    Patriotizmas ir prekyba
                    Nežinau, aš tai sakyčiau, kad dirbt važiuoji ten, kur daugiau moka (na, gyvenimo kokybė ir pan tp gan svarbūs faktoriai), o NT vertė labai priklauso nuo to, kiek uždirba žmonės, kurie gyvena nuo jo tokiu atstumu, kokiu yra patogu važinėt į darbą.
                    Tai visgi, kuo pasireiškia tas pakirstas pasitikėjimas valstybe? Nes matai, aš per televiziją girdėjau interviu su vienu senu žydu, kuris sakė, kad visi žydai labai pasitiki Izraeliu. Nes jo jaunystės laikais, kai nepasitikėjo, tai kiekvieną kartą, kai tik sukaupdavo 50 dolerių, juos tuoj pat pervesdavo į šveicariško banko sąskaitą. Supranti? Jie gyveno Izralyje, bet juo visai nepasitikėjo :-).

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Re: Patriotizmas ir prekyba
                      Jo, o lietuviai nemoka persivesti į šveicarišką sąskaitą. Todėl patys išvažiuoja ten, kur bankų sąskaitos patikimesnės.
                      Galiu paaiškinti paprastai: aš pasitikiu valstybe, jei manau, kad ji man padės gyventi gerai ir nepridarys man bėdų. O jei manau, kad ji trukdys man gyventi gerai ir pridarys man bėdų -- aš ja nepasitikiu. O jūs kaip manote?

                    2. gerasirdis

                      Re: Patriotizmas ir prekyba
                      Argumento neužskaitau.
                      Jei važiuotų ne todėl, kad geriau moka, o todėl, kad labiau pasitiki, bučiau bent kartą gyvenime girdėjęs tokį dialogą:
                      -Sūneli, sutaupiau va 1000 litų, padėk į tą savo airišką banką, bo pas mus tai nežinia kas čia gali atsikt su tais bankais ir tais litais…
                      Kitų argumentų dėl nepasitikėjimo valstybe bus?

                    3. rokiskis Post author

                      Re: Patriotizmas ir prekyba
                      Argumentas buvo antroj eilutėj (pirmoj, jei nepastebėjot -- ironija 🙂 )
                      Taigi, klausimas: ar tamsta tikite, kad valstybė tamstai padės gyventi gerai ir nepridarys tamstai bėdų? Ar visgi manote, kad ji trukdys tamstai gyventi gerai ir pridarys jums bėdų? Pasirinkite vieną iš variantų. Jei norite -- su išlygomis 🙂

                    4. gerasirdis

                      Grįžtam prie ištakų
                      Gerai, tavo argumentas buvo, kad žmonės valstybe nepasitiki bet kuriuo atveju, ir lito devalvavimas reikalų juntamai nebepablogins.
                      Mano klausimas buvo- kokie to nepasitikėjimo požymiai, ir ką kaip apie juos sprendžiat?
                      Mano įvertis- vidutiniškai maždaug 1% nepasitikėjimas, kaip galima spręst iš palūkanų už eurus ir litus, nepaisant jų fiksuoto kurso, skirtumo. O tu turi ką nors geriau, nei kontr-klausimas apie mano asmeninę nuomonę dėl valstybės pagalbos?

                    5. rokiskis Post author

                      Re: Grįžtam prie ištakų
                      Manyčiau, tas skirtumas rodo didelį nepasitikėjimą. O klausimą išties noriu užduoti asmeninį -- manau, gali būti viena problema, dėl ko ginčijamės, tegul ir neįvardindami -- tai lūkesčiai (irgi, beje, labai ekonominis reiškinys) 🙂 Šiaip tai keista, kodėl tu nenori į tą klausimą atsakyti 🙂

                    6. gerasirdis

                      Re: Grįžtam prie ištakų
                      >Manyčiau, tas skirtumas rodo didelį nepasitikėjimą.
                      Kitaip sakant, niekuo nepargrįsta nuomonė. Iš Jūsų pusės. Iš mano pusės- tikslus skaitinis įvertis, kuriam neturite ką priešpastatyti.
                      >Taigi, klausimas: ar tamsta tikite, kad valstybė
                      >tamstai padės gyventi gerai ir nepridarys
                      >tamstai bėdų?
                      >Šiaip tai keista, kodėl tu nenori į tą
                      >klausimą atsakyti 🙂
                      Ilga šneka išeina. Trumpai pasakysiu, kad kaip žmogus, tikintis kapitalizmu ir privačia iniciatyva, manau, kad geriau jau valstybė tenepersistengia, ir žmonės patys savimi pasirūpins. Tuo labiau, kai kompetencijos yra tokios, kokios yra.

                3. rokiskis Post author

                  Re: Neraštingumo pamokos
                  O dėl badmečio -- tai kaip ir karas. Prisiminkime ekonominius pakilimus po pirmojo ir antrojo pasaulinio karo. Paprasčiausiai atsilaisvina labai daug pinigų, atpinga kapitalas (kitaip tariant, išauga ir pinigų, ir kapitalo kiekis, tenkantis gyventojui), dėl ko prasideda ekonomikos augimas. Bet jei darbo jėgos nuotekis po to išlieka labai didelis, labiau įtakojantis rinką, nei ekonomikos augimas, viskas kolapsuoja ir prasideda daugemetė ekonominė depresija.

                  Reply
                  1. gerasirdis

                    Re: Neraštingumo pamokos
                    Aha, o kol buvo tik badas be depresijos, viskas buvo tiesiog puiku (ty ekonomikos kolapso dar nebuvo), ne?

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Re: Neraštingumo pamokos
                      Badas yra ekonomiškai nesuvaldomų reiškinių sukelta krizė. Ekonominė depresija -- tai nuo valdomų reiškinių priklausoma krizė. Vieno kitam priešpastatymas ar palyginimas ekonominiu požiūriu vargiai būtų adekvatus.
                      Palyginkite tamsta su pasakymu „kol buvo karas be depresijos, viskas buvo tiesiog puiku (t.y., ekonomikos kolapso dar nebuvo)“ -- tokį pasakymą galime pritaikyti Vokietijos ekonominiam kolapsui po I-ojo pasaulinio karo. Palyginkite su Vokietijos ar Japonijos ekonominiais stebuklais po II-ojo pasaulinio karo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *