Temo. Vytautas sėdėjo kaimo kavinėje ir skaitė laikraščius. Vietinė spauda buvo nyki, bet vienas straipsnis sudomino: mergaitės žudiką policija jau išaiškino – tai šešiolikmetis vaikinukas iš kaimo, kur kaimiečiai verda tą gerą naminę. Kažką įtaręs, vaikinukas pabėgo, o policija jo ieško. Vytautas susiraukė – pasirodo, eidamas į mišką, nenumatė visų pavojų. Bet visgi, žmonės – tai niekai. Iš savo patirties žinojo, kad neturėdami šunų, šukuotojai apgalvotai besislepiančio žmogaus net ir labai norėdami nepastebėtų: visa esmė – tiesiog išgąsdinti bėglį ir taip priversti jį išsiduoti. Vytautas dar pavartė laikraščius, nieko gero daugiau neaptiko ir susimąstė. Reiškia, jie ieško vaikinuko, kuris jau negyvas. Lavonas prie upelio – kažkiek ankstesnis, bet nudėtas panašiai. Ir dar – kažkur dingusi mergaitė.
Prie Vytauto staliuko priėjo keletas apgirtusių pacukėlių, apsupo ir vienas jų (drūčiausias – matyt, vadukas) tarė:
– Tai kų veiki, ar nori pasgalynėc?
– Nenoriu.
– Tai kiba bijai? – Pabandė stumtelti. Vytautas sugriebė už rankos, pasisuko, trukteldamas, vaikinukas ėmė skrieti pro šalį, Vytautas tuo tarpu kilstelėjo jo ranką aukštyn, lyg šokdamas su mergina polkutę ir, patraukęs jau kiton pusėn, paleido. Vaikinukas, sukdamasis, kaip balerina, nuskriejo link sienos, nesmarkiai trenkėsi į ją nugara ir sustojo. Nustebęs, sumirksėjo. Paskui nusišypsojo ir tarė:
– Tai karatistas, bliac, kietas, ar ne?
– Tu irgi gerai puolei. Gerbiu. Išgeriam? – Paklausė Vytautas. – Ar alų mėgsti?
– Nu, gerai, stacyk, – tarė vaikinas, o paskum jau aš tau užfundzysiu.
Gėrė kartu iki išnaktų. Pirma – kavinėj, paskui, kai ta užsidarė – ir lauke, ant suoliuko. Pirmiausia – Vytauto nupirktą degtinę, o paskui – jau ir kaimišką naminukę. Kuriam laikui prie jų prisijungė ir kelios merginos. Galų gale nuėjo prie klėties, kur Vladas (toks buvo dručkio vardas) pasiūlė pernakvoti. Vycka (taip jį pakrikštyjo nauji draugai) pasakojo apie tarnybą Irake ir tai, kaip amerikiečiams kartą teko automatais šaudyti žiurkes, užpuolusias žmogų, o vietiniai – apie lenktynes, mašinų tiuningus ir panašius dalykus. Istorija apie žiurkes vietinių nenustebino – tie papasakojo apie tvartuose besiveisiančius pacukus, kurie kartais užauga iki pusmetrio dydžio. Vycka pasuko kalbą link medžioklės ir miško žvėrių, paklausinėjo ir apie "maniaką". Paaiškėjo, kad du vaikinų draugus pavasarį užpjovė vilkai – tie prie upelio buvo išėję "lydziakų badzyc". O "maniakas" paaiškėjo besąs tas pats vaikinukas, varęs naminę ir jau pažįstamas vyr. leitenantui Vytautui. Daugiau nieko gero sužinot nepavyko, tiesa, viena mergina prisiminė, kad pernai prie to paties upelio vilkai vidury dienos užpjovė ir suėdė jos tetos karvę. O kita – kad ir pernai ten kažkąs žuvo. Ir dar, kad niekas nepažįsta tos dingusios mergaitės, bet užtat dar yra kažkokia kita, kurią, pasak policijos, "maniakas" Valdukas esą irgi norėjęs nudėti, bet kad niekas tuo netiki.
Apgirtusioje Vytauto galvoje sukosi nerišlios mintys. Jis užsnūdo – šiene miegoti buvo gera. Nors sapnavosi visokie košmarai – vilkai, besivejantys jį per mišką, būriai milžiniškų žiurkių, kokias kartais matydavo Bagdade ir tas pats vaikinukas, pasakojantis apie tai, kad jas geriausiai gaudyti spąstais, vietoj masalo pilant naminę, kažkodėl tie sapnai nekėlė baimės pojūčio.
Ryte Vytautą pažadino vištos – viena jų įsidrąsino tiek, kad nutūpė jam tiesiai ant galvos. Troškino. Atsigėrė vandens, padėkojo Vladui, gavo pakvietimą atvykti vėl. Galvoje sukosi tik mintis apie tai, kad savo jau gavo, o grįžti į čia nereikia. Bet maloniai atsisveikino, pažadėjo apsilankyti vėl.
