Dantys VI skyrius

Jurga apsiblaususiu žvilgsniu žiūrėjo nuorūkų pilną peleninę. Saulė jau leidosi, tad pro langą sklindantys raudoni spinduliai kambarį užliejo kruvinais šešėliais, pagilino įdubusius Jurgos paakius bei skruostus, pailgino nosį, susivėlusius plaukus, paversdami ją panašia į sukumpusią baidyklę. Suskambo telefonas ir moteris krūptėlėjo. Griebė ragelį, prisikišo prie ausies, užkimusiu balsu pasakė "klausau" – vėl pasigirdo skambutis. Atitraukė, paspaudė mygtuką, vėl pasakė "klausau". Skambino iš policijos:
– Paieškas nutraukiame, kūnas nerastas. Gali būti, kad kažkur išvyko, valkatauja, žinote gi kaip būna.
– Kaip tai nutraukiate? Kaip tai nutraukiate…
– Tai paieškomų sąraše bus. Atsiras -iškarto mums  praneškite.
– Aaa?
Iš ragelio pasigirdo "pyp-pyp-pyp". Moteris paėmė butelį ir išgėrė kelis gurkšnius degtinės. Paskui dar kelis. Ir dar. Atsistojo, užsirūkė. Ėmė vaikščioti po kambarį, bet greit prisėdo. Ir dar išgėrė. Užgesino cigaretę. Butelis greitai tuštėjo. Po kelių minučių ji atsigulė ant lovos, įsikniaubė veidu į pagalvę ir ėmė kūkčioti.

Paskutinę savaitę ją tampė po apklausas, rėkė ir reikalavo, kad prisipažintų, kur užkasė dukros kūną. Po to, kai po apklausas ėmė tampyti ir Andrių, tas pareiškė, kad su ja daugiau negyvens ir kažkur išsikraustė. Jurga užgėrė, kelias dienas nėjo į darbą, kol gavo pranešimą, jog yra atleista už pravaikštas. Suknistas prekybos tinklas… Ji juk prašė neapmokamų atostogų… Jurga užsnūdo – pusbutelis degtinės, susipiltas į tuščią skrandį suveikė greitai.

***

Valdas atsibudo. Saulė jau buvo nusileidusi už medžių, temo. Skaudėjo galvą. Ir norėjosi gerti. Ir valgyti. Nors užkąsdavo žalių grybų ir uogų, to nepakako. Maistas, pasiimtas iš namų, jau seniai baigėsi. Tekdavo vakarais eiti į kaimą – pasivogti truputį daržovių. Vieną vakarą pasivogė ir vištą – bandė ją išsikepti ant laužo, bet pusė jos sudegė, likusi dalis taip ir liko pusžalė. Ir be druskos. Neskani. Druskos trūko vis labiau, tad Valdas į mišką nusitempė druskos luitą, kurį rado ganykloje. Vienuma varė iš proto, o degtinė baigėsi. Tada Valdas iš tėvo bravoro pasivogė pusbidonį naminės. Bet prisigėrus būdavo dar blogiau – imdavo šnekėti pats su savimi ir jau net nesuprasdavo, su kuo kalba. Todėl įsitikinimas, kad kažkas skaito jo mintis ėmė darytis kažkokiu natūraliu, netgi priimtinu.

Nors vaikinukas tikėjosi, kad galės gyventi miško glūdumoj, paaiškėjo, kad taip nepavyks – laiks nuo laiko norėdavosi gerti. Pirmą vakarą Valdas nuėjo ieškoti vandens, bet paskui taip ir nerado vietos, kur pastatė palapinę ir paliko visus daiktus. Tą naktį miegojo miške, po eglėmis. Gerai, kad bent jau nelijo… Veltui praieškojęs palapinės visą kitą dieną, galų gale nutarė keltis kur nors prie upės. Patvinęs upelis tekėjo už kokių 7 kilometrų nuo namų – pakankamai toli, kad niekas jo čia nerastų. Vietoj kinietiškos palapinės pasistatė savadarbę – iš šakų padarytą. Užtat – dvigubai aukštesnę – joje beveik buvo galima atsistoti. Užvertė ją žolėm, samanom, lapais, bet nebuvo tikras, ar ji atlaikys lietų. Norėjo iš namų atsinešti gabalą polietileno plėvelės, bet nerado. Apsiribojo tuo, kad nugriebė kirvį – juo ir kapojo šakas. Nors anksčiau galvojo, kad miške išgyventi bus sunku, paaiškėjo, kad viskas ne taip jau blogai. Truputį nudžiugino ir kita mintis – kai ėjo namo kirvio, matė tėvą – tasai buvo gyvas, tik žandikaulis subintuotas. Tiesa, matė ir policiją – tuos pačius du ožius, kurie jam tada įstatė mėlynę paaky. Todėl nutarė, kad namų geriau vengti.

Visai sutemo, tik truputį pakurstytas lauželis ir gabalas pošviesio dangaus leido įžiūrėti, kas dedasi aplinkui. Valdas suvalgė porą grybų, užgėrė degtine iš bidonėlio ir atsigėrė vandens iš butelio. Tuo metu kažkas sušlamėjo palapinėje. Valdas atsisuko ir pamatė į jį žvelgiančias padaro akis. Padaras kriuktelėjo. Valdas atsargiai ištiesė ranką prie kirvio, prisitraukė jį prie savęs, atsistojo, o tada puolė į palapinę. Padaras lengvai išsisuko nuo smūgio, vikriai šastelėjo pro Valdą ir dantimis kirto per Achilo sausgyslę. Valdas nugriuvo, pastebėdamas dar vieno palapinėj esančio gyvio akis – šitas stryktelėjo vaikinui ant gerklės. Valdas prisidengė ranka ir šniojo per padarą kirviu. Padaras cyptelėjo, nubruzdėjo kažkur palapinės pakraščiu ir dantimis griebė Valdui už dešinės ausies. Valdas išmetė iš rankų kirvį, tuo pat metu pajuto skausmą kairiąjame šone – į jį įsirėžė dar vieno padaro dantys. Dar vienas ėmėsi kojos. Kitas perbėgo išilgai visą vaikino kūną ir griebė už gerklės. Valdas sugargaliavo ir ėmė kosėti. Padarų palapinėje daugėjo. Vienas jų tiesiog nuplėšė Valdui ranką, tuo tarpu kitas dantimis išdraskė visą veidą. Valdas bandė rėkti, bet gavosi tik juokingas "bul-bul-bul". Po minutėlės siaubingas skausmas liko kažkur šalia, o Valdas atsipalaidavo. "Dėl visko kalta ta mazgė" – pagalvojo.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

16 thoughts on “Dantys VI skyrius

  1. ginaite

    „Tekdavo vakarais eiti į kaimą -- KAD PASIVOGTI truputį daržovių.“
    O po V dalies anoniminės Pastabėlės komentaro pažadėjai pasitaisyti dėl tokių klaidų. Žodžiu, nebeiškenčiu ir aš. „KAD su bendratimi“ tikslo reikšme yra pati didžiausia lietuvių sintaksės klaida, kokia tik gali būti, šlykščiai gadinanti bet kokį tekstą. Reikia sakyti: „kad pasivogtų“, arba be „kad“ -- pasivogti daržovių.
    Labai dažna ji ir Žalio bebro šiaipjau labai smagiuose tekstuose ir komentaruose, gal jis irgi perskaitys ir atsižvelgs.
    Ir dar viena bjauri klaida, kurią daro labai daug LJ tinklaraštininkų, ir tamsta taip pat -- GAUNASI (gavosi, gausis…) -- vertalas iš rusų получается, lietuviškai gaunasi reiškia tik: atsigauna.
    Nelabai drąsu buvo kištis su kalbos pamokymais, nes dažnai žmonės reaguoja irzliai. Bet kadangi geranoriškai sureagavai į aną pastabą po V dalies, tai ir parašiau. Kaip romėnai sakydavo: Dixi. Pasakiau [ką turėjau pasakyti].
    Sėkmės kūryboje.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Jo jo, šita klaida -- kaip liga. Pats nepastebiu, kaip darau. Pasitaisysiu tuoj. Man gėda, ale nu kad jau taip gi vis gaunasi 🙁

      Reply
  2. zalias_bebras

    Po to kai “dantimis išdraskė visą veidą“ -- labai juokinga nebeatrodo…
    Bet tai ką aš čia prie stiliaus kabinėjuosi? Va, keiksmažodžiai kažkur dingo -- ir tekstą jau skaityti galima. 😉

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Pastebėjimas apie juokingumą -- teisingas.
      O dėl keiksmažodių -- tai mūsų realybės dalis. Kokia bebūtų ta realybė. Nemanau, kad būtų natūralu jų vengti. Tad nuliūdinsiu -- jų vis dar bus. Daug.

      Reply
  3. unless_spring

    Kol kas buvo gana įdomu, tačiau man ima atrodyti, kad geriau būtų nebeįvesti vis naujų personažų į tekstą (pvz., Jurgos — jos epizodas nesuteikia jokios įdomios informacijos skaitytojui), o grįžti prie ankstesnių — policininkų, karininko, ir pan. Reikėtų toliau vystyti jų siužeto linijas. Nes kol kas yra pasirodę daug antraeilių personažų, su kuriais nieko ypatingo neatsitinka — na, įkrenta į š… duobę, vapsva įgelia į užpakalį — nemalonu, bet ne daugiau. Veiksmas sulėtėja, intriga išskysta. Valdo lavonas pagyvina reikalus 🙂 bet man labiau norėtųsi matyti ne kaimo girtuoklėlį, sudraskomą padarų, bet veikėją su galva ant pečių, aktyviai bandantį išsiaiškinti, kas čia vyksta.
    Žinoma, gal tai tik skonio reikalas (ir jokiu būdu nesakau, kad rašytojai turėtų rašyti mano skoniui :-)) tačiau kiek esu diskutavusi su žmonėmis apie žanrines knygas (o teko daug), pastebėjau, kad jei knygoje nėra teigiamo, ar bent jau aktyvaus ir sumanaus veikėjo, žmonėms greitai pabosta skaityti. Šiam romanui toks veikėjas labai praverstų.

    Reply
    1. zalias_bebras

      Tas veikėjas (-jai) yra, tik dar didžiuuuuuliame kontekste nesimato, manau. Nors rezultatas jau pasireiškė -- du lavonai.
      O Valduko tai man tikrai pagailo… 🙁

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Žinok, šita Valduko gyvenimo linija -- gal net ir geresnė už kitą. Nes ta kita, tegul ir ilgesnė, buvo gal netgi baisesnė.

        Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *