Ir dar apie persitvarkymą

Gerai jau gerai. Ką turim – su tuo ir gyvenam. Taigi, jei mane čia skaito kas nors iš Kubiliaus aplinkos, duodu paprastą receptą (kritika kritikoms, o profesionalumas – profesionalumu):

Kirskit 40 procentų pagal punktą "valdymo išlaidos" visoms biudžetinėms įstaigoms, ministerijoms ir t.t., be išimties, kartu uždraudžiant dirbti vadovaujantiems darbuotojams daugiau, kaip vienu etatu. Už neįvykdymą – atleidimas iš darbo. Ir standartines biudžetų formas, kur būtų skaidoma pagal išlaidų segmentus, privalomai išskiriant valdymo išlaidas (visų lygių vadovų, konsultantų, patarėjų, etc. atlyginimai, buhalterija, administracija ir pan. išlaidos, turinčios bent kokį nors, kad ir subjektyvų valdymo išlaidų požymį) į atskirą punktą. Ir tegul kiekviena įstaiga tvarkosi su tuo 40 procentų valdymo išlaidų sumažinimu taip, kaip pati susigalvos. Aišku, cirkas bus didelis, bet efektas – garantuotas. Žinoma, tam būtina atsisakyti dabar naudojamos kraštutinai ydingos dabartinės atlyginimų nustatymo tvarkos, pagal tas nerišlius tarnautojų kategorijas ar ką ten, kur yra. Įstaigų vadovai turi gauti galimybę atlyginimus reguliuoti patys (faktiškai, jau dabar tas yra, tik kad partizaniškai daroma). Šitos metodikos esmė paprasta – tiesiog prispausti žemesnės grandies vadovui uodegą taip, kad jis cyptų ir neturėtų kitos išeities, kaip tik išspausti, kaip citriną ir save, ir savo pavaldinius. Tarpinių lygių vadovai, siekdami išlaikyti savo atlyginimus, nurėš viską nuo smulkesnių vadų ir supaprastins bei suprastins savo padalinių veiklą taip, kad vis dar būtų pajėgūs dirbti. Svarbu tik neužmiršti, kad šita metodika tinka tik specifiniams atvejams, pvz., kaip šis, kai reik staigiai aptvarkyti bardaką.

O kitus išlaidų straipsnius mažinti galima įprastais metodais, pagal tikslinius nukarpymus (pvz., 80 procentų nupjauti išlaidas komandiruotėms). Gerai pasistengus, per metus bendrąsias išlaidas pavyks sumažinti keliasdešimčia procentų. Reikia tik kietos rankos, o Kubilius, kaip bebūtų, ją turi.

Toksai vat pirmas etapas tiesiog garantuos pirminį aptvarkymą, prieš vykdant kardinalias reformas.

Antrame etape reikia išvis atsisakyti tradicinio išlaidų skirstymo, duodant tiesiog asignavimus pagal tikslą, bet nereguliuojant galutinių išlaidų straipsnių. Pvz., jei skyrius užsiima apželdinimų priežiūra Vilniuje, tai koks skirtumas, ar jo darbuotojai gauna po 1000 litų, ar po 10000 litų – jei visas skyrius taip ar anaip tam tikslui skiriamas milijonas, tai tegul sau moka atlyginimus, kaip nori, bet darbus atlieka. Gavę galimybę valdyti savo lėšas patys, jie patys savo veiklą ir susioptimizuos: vėliau teliks tas lėšas kam padidinti, o kam – ir nurėžti, per daug nesigilinant į jų veiklos specifikas.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

59 thoughts on “Ir dar apie persitvarkymą

    1. rokiskis Post author

      Re: susidomėjau
      Nei kiek negaunu 🙂 Todėl ir dalinu brangius patarimus už dyką.
      O kodėl tokie klausimai? 🙂

      Reply
      1. anaiptol

        Re: susidomėjau
        įdomu, už kiek dirbtum, ir ar įsivaizduoji, kiek gauna 8-10 kategorijų vyr. specialistai. siūlyt mažint visada lengva, aš suprantu.
        dėl komandiruočių, beje, sutinku, kai yra lėšų -- piktnaudžiaujama. bet ‘valdymo išlaidos’, žinote, dar ne visas įstaigos biudžetas. jei įstaiga skirsto babkes -- mažoji dalis. kiek jau ten prisitaupys bendrai paėmus.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: susidomėjau
          Esmė yra ne tiesioginiam taupyme, o tokio taupymo pasekmse 🙂
          Šiaip, tos algs pagal kategorijas -- tai totalus absurdas, vos ne blogiausia tvarka, kokią tik galima sugalvoti (netgi nežinia, ar visiška lygiava, giliai kabinant, nebūtų geriau).
          O metodikos „prispausti katei uodegą“ principas yra labai paprastas:
          Sumažinam vadybinių algų fondą 40 procentų. Savaime aišku, kad aukščiausi vadai sau patiems algų susimažinti nei negalvoja, o tik nurėžia žemiau stovintiems. Žemiau stovintys -- irgi visia nenori mažinti sau algų, todėl nurėžia dar žemiau stovintiems. Ir t.t., kol galų gale neprieinama iki žemiausiai stovinčių vadukų. O jau tie žemiausiai stovintys tada pradeda tokį šurmulį, kad jų keršto banga, grįždama, tarpinių grandžių vadovybę tiesiog išmeta iš kėdžių.
          Visi šie efektai priklauso tiesiogiai nuo vadybos efektyvumo -- jei vadovybė yra gera, bardakas nekyla, o kyla tik persitvarkymas (etatų mažinimas, perskirstymas ir pan.), kuris sumažina lėšas. Viena iš netiesioginių pasekmių -- pritrūkus lėšų vadybai, pradedama ieškoti, kaip sumažinti biurokratijų ir nesąmonių kiekį taip, kad pati įstaiga liktų suvaldoma. Tuo gi atveju, jei vadyba neefektyvi, aukštesnės grandys nei nepagalvoja apie tai, kaip reikalus sutvarkyti ir įstaigoje kilęs triukšmas iškart sudaro puikias salygas aukščiau stovinčių vadovų pašalinimui.
          Tiktai dar kartą pakartosiu: tai efektingai veikia tik įstaigose, kuriose vadyba yra kraštutinai neefektyvi, todėl metodas taikytinas su išlygomis. Gal būt, ne visoms kontoroms. O, pvz., kokiems 90 procentų biudžetinių įstaigų.

          Reply
            1. rokiskis Post author

              Re: susidomėjau
              Padirbėjau kažkada. Todėl patikėkit, žinau, ką kalbu 🙂 Be drastiškų metodų čia apseiti sunku 🙂

              Reply
          1. Anonymous

            Re: susidomėjau
            arba visi spjauna ir išeina dirbti į privatų sektorių, o jų vieta užimą visiškai nekvalifikuota darbo jėga, kurios rotacija irgi turbūt būtų pakankamai didelė.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Re: susidomėjau
              Tie, kurie turi galvas -- nepajus jokių didesnių problemų. O tie, kurie be galvų -- niekas jų neims, kad ir norėtų jie kur išeit. Tarp kitko, išėjimas į privatų sektorių būtų labai gerai. Deja, privatus sektorius puikiai žino, kad darbo patirtis valstybinėje kontoroje paprastai reiškia kandidato netinkamumą darbui.

              Reply
  1. vklase

    Rytas Staselis pasakojo, kas nepateko į spausdintą interviu su Kacha Bendukidze -- kai jis atėjo dirbti Gruzijos ekonomikos reformų ministru, kvietėsi pas save po vieną darbuotoją, duodavo lapelį popieriaus ir paprašydavo aprašyti labai konkrečiai, ką anas veikia. iš poros šimtų liko trisdešimt.

    Reply
    1. gedas

      >kvietėsi pas save po vieną darbuotoją, duodavo lapelį popieriaus ir paprašydavo aprašyti labai konkrečiai, ką anas veikia. iš poros šimtų liko trisdešimt.<
      😉 liko raštingiausi ir labiausiai įgudę pūst arabus?..
      girdėjau muitinėj vienas iš vadų kasdien dasrbo dienos pabaigoje vertė duoti išsamią ataskaitą darbuotojams -- ką per dieną nuveikė. Žmonės visą dieną kurpdavo ataskaitas, kad vakare atsiskaitytų. Deja, bet kitąsyk tikrosios darbo bitutės apie savo veiklą ir kuo visą deiną užsiėmė -- neišspaudžia nė žodžio. Na, gerai, murma kažką nerišliai.

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Apskaitos kaštai neretai viršija apskaitos naudingumą 🙂 Tai dažna bėda, ypač -- valstybinėse įstaigose. O pats apskaitos tikslumas -- tai dar didesnė problema. 🙂 Žodžiu, problemos -- tipinės 🙂
        Išties, tokiu atveju verta eiti iš visai kitos pusės -- pradedant strateginiu palanvimu (vizija, misija, vertybės), pereiti prie tikslų, tada -- veiklų, o jau tada -- funkcijų, o tada -- jau rodiklių, ir jau tada galima bus padaryti efektingą menedžmento apskaitos hierarchiją. Ilgas ir sudėtingas kelias, tiesa? 🙂

        Reply
      2. anaiptol

        jo, mums irgi buvo sugalvojęs šefas vienu metu tokį bajerį. 10 valandų atarus tik ir trokšti dar aprašinėti… tad ši idėja pragyvavo pusantro gal mėnesio ir mūsų savavališkai buvo numarinta:D
        bet įtariu, jis tiesiog bandė suvokti, ką mes dirbam, nes šiaip stebėti tingėjo:)))

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Suvokimui būna skirti pokalbiai ir procesinė analizė. Pagal ataskaitas tai padaryti -- labai iškreiptas būdas 🙂

          Reply
          1. anaiptol

            beje, man taip kvepia ‘vadybos konsultantu’:D arba ‘rizikos valdymo’. arba ‘ISO sertifikato siekimo’. žodžiu, kaip tik tokia pareigybe, kurią aš pirmą panaikinčiau:))).
            o apskritai aš netikiu, kad galima aklai ‘taisyti sistemą’. svarbiausia, kokie žmonės dirba, o dar svarbiau -- kokie vadovauja ir duoda toną. išmesk vieną, užčiaupk 2-3, ir reikalai pasitaisys. bet tai vienetai, o ne, kaip kad mėgsta įvairūs šlavėjai ‘visus reikia išmėžti’, nes ‘visi ten komuniagos/liberalai/klerikalai’. šiaip kuo labiau žmogus pats linkęs prisisodinti aplink save pritariančiai kvaksinčių, tuo labiau jam ir apie kitus taip atrodo.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Gerbiamasis/gerbiamoji, tamstos patirtis rodo, kad jūs dirbate, dirbate, plušate, ariate toje valstybinėje įstaigoje, o vis kažkur aplinkui kažkas ne taip. Ir kad vieną-kitą blogą išmetus, viskas pasikeistų. Tiesa?
              🙂

              Reply
              1. Anonymous

                nežinau, per mažai dar čia dirbu:D
                lyginu su ankstesne darboviete, kur krūvą laiko ir nervų suėsdavo visokie iš esmės beprasmiai darbo gerinimo projektai. užuot dirbęs tu atsiskaitinėji, kaip dirbi arba kuri sau nurodymus, kaip dirbti -- arba klausaisi, kaip kiti tau aiškina.
                ir -- taip, be abejo, darbo krūviai skirtingose įstaigose, skyriuose, yra tikrai skirtingi, jei kalbėsim apie tai, kodėl pvz., šiandien, spėju čia pasisakyti:)). ale būna, kad ir pietų nespėju nueit, taip kad sąžinė manęs tikrai negraužia;).

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Vat būtent apie tai ir kalbu -- neefektyvi vadyba yra sisteminė problema, kurią reikia spręsti gan radikaliais metodais. Vieno-kito darbuotojo ar vadovo pakeitimas problemos neišsprendžia, nes kitas darbuotojas ar vadovas pasodinamas į tą pačią sistemą.
                  O dėl apkrautumo darbu -- yra keletas empirinių skaičių (tarp kitko, matematiškai jie irgi pagrindžiami, tik kad skaičiavimai gan sudėtingi gaunasi), pvz., viršutinė apkrautumo riba neturėtų viršyti 60-80 procentų, kitaip prasideda problemos dėl neįvykdytų ar užvėlintų darbų. Tad dėl „nedarbinių“ užsiėmimų tegul sąžinės tamstai negraužia 🙂
                  O šiaip, labai neretai būna ir taip, kad darbuotojas dirba, pluša, aria, o išties jo darbas netgi niekam nereikalingas. Neefektyvi apskaita -- irgi vienas iš tokių atvejų.

                  Reply
      3. zalias_bebras

        Taip, kartą ir aš paprašiau pavaldinių aprašyti, ką tie nuveikė per dieną, nes rezultatų (tikrų, ne popierinių) pradėjau pasigesti. Po kiek laiko teko atšaukti, nes: pirma, romanus apie nieką pavargau skaityti, antra, netgi privalomos formos ir pranešimai buvo užpildomi reikia to ar nereikia, idant, kaip vienas išsireiškė: “čiem bolšie bumagi -- tiem čyščie žopa“.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Valdymas turi būti pagal tikslus ir rodiklius, o ne pagal nerišlias darbų ataskaitas. Kaip pats matote, buvo neefektyvu 🙂

          Reply
            1. rokiskis Post author

              Pasakėt kodinę frazę. Dabar esate identifikuotas 🙂
              Tai ne teorija -- tai praktinė daugybės įmonių patirtis. Visa tai lengvai pritaikoma. Visa tai veikia. Šie principai galioja visur. Keistis bus sunku, neabejotinai bus klaidų -- visa tai galima nugalėti ir gauti gerus rezultatus bei didelę asmeninę patirtį. Pokyčiai turi įvykti. Pasikeitus, dirbti bus lengviau. Pokyčius įgyvendina lyderiai.
              🙂

              Reply
              1. zalias_bebras

                “Tėte, su kuo tu čia šneki?“ (c) 🙂
                Darbo pobūdis buvo toks, kad žmonės turėjo būti motyvuoti ir rodyti iniciatyvą patys, nes nuo to priklausė ir darbo rezultatas, o prie kiekvieno nepastovėsi ir nepaangažuosi jų motyvacijos -- daug savarankiškos veiklos. Beje, veikla tokia, kad “kai nieko nevyksta, tai puiku“. Tačiau niekada negali būti tikras, ar nieko nevyksta, ar tiesiog nevyksta, nes nepamatoma ar nenorima matyti. Ir kad parodyti “vyksmą“, pradėtos kurpti ataskaitos tuščioje vietoje, tikintis premijų ir pagyrų. Tik man ne to reikėjo. Todėl, kaip vadovas, matyt, buvau prastas, nes “man neįtiksi“. 🙂
                Aš manau, kad toji problema toje organizacijoje yra išlikus iki šiol. Tiesiog -- who cares?

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Pasikartosiu -- tamsta pasakėt kodinę frazę, pagal kurią buvot identifikuotas 🙂
                  O problema lengvai išsprendžiama, valdant pagal tikslus ir kokybinius rodiklius. Ta pati situacija visuose IT padaliniuose -- ten irgi „kuo mažiau vyksta, tuo geriau“, visa veikla turi būti motyvuota ir savarankiška. Efektyvūs metodai -- yra.

                  Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Tiesiog būna konkrečios kodinės frazės, pagal kurias identifikuojama pašnekovo situacija 🙂

        1. rokiskis Post author

          O paskui procesinė diagramėlė iš kvadračiukų. Ir arba pakliūni į kvadračiuką, arba ne 🙂
          Jei tas Benukidzė sugebėjo taip suprastinti, kaip tamsta sakėte, tai turiu pasakyti, geležinės valios žmogus. Kelių šimtų žmonių įstaigoje taip prasinešti reikia labai daug darbo. LABAI DAUG.

          Reply
        2. gedas

          kam tos funkcijos įdomios -- viena vertus ant popieriaus rašytos funkcijos neatspindi tikrųjų darbų nė 25 proc., nes nuolat tąsaisi su darbais „iš pašalies“, kurie niekur neįrašyti, bet tiesioginių viršininkų paskirti.
          va aš realiai su dienos darbais galiu susitvarkyti per 2-3-4 valandas. Bet dar 2 valandas tenka skirti sprendimų derinimui (nes skyrių viršininkai, direktorių pavaduotojai, direktoriai, teritorinių padalinių viršinijnkai nori žinoti kiekvieną smulkmeną ir turėti galimybę pateikti savo vertingas pastabas ir svarią kritiką).
          Todėl tas 3-4 valandų darbas apsivelia derinimo vortainkliu ir išpampsta iki 6-7. Taip ir pradingsta diena.
          Va, paskutinis derinimas truko ne 2 valandas, o 2 dienas (!). Puslapio dydžio tekstas buvo „nuredaguotas“ iki kelių sakinių.

          Reply
    2. Anonymous

      Neišeis taip paprastai kaip Bendukidzei. Sutinku iš karto, kad veiklos auditas valstybei būtinas. Galiu iliustruoti pavyzdžiu. Sakykim jūs norit padalinti 1 sklypą į 2. Grafiškai tas atrodo paprastai. Imi sklypo planą ir ant sklypo kraštinių atidėjęs du taškus sujungi jas linija. Paskui suderini tą veiksmą su šio veiksmo pasekmes patiriančiais asmenimis. Jei sklypas yra mano. Tai turėtų liesti tik mane ir įstaigas užsiimančias registru bei inventorizacija. Tačiau mūsų valstybėje šis procesas užima 1 metus. Byla, kurioje yra minėtas sklypo planas su brūkšniu, susideda iš maždaug 50 lapų iš kurių mažiausiai 30 yra valdininkų kurti raštai. Prie šio brūkšnio darbo turi koks 50 valstybės ir savivaldybės tarnautojų, o specialistas brėžiantis tą brūkšnį yra kas penki metai atestuojamas. Bendukidzė šitoje sitemoje nusilaužtų galvą. Jei pradėtumėt skaityti, kas tuose dokumentuose parašyta ir kaip jie dera su įstatymine ir normatyvine baze, pagalvotumėte, kad gyvenate protiškai neįgalių visuomenėje. Ne labai stipriai apsidžiaugtumėte ir minėtomis normatyvinėmis ir įstatyminėmis bazėmis. Ir ko gero kartais yra gerai, kad valdininkai neturi kompetencijos, nes kompetencija valstybę pribaigtų visai.
      Romas

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Sakyčiau, šitam atvejui reikalinga gan totali visų susijusių įstatyminių aktų peržiūra ir analizė su vėlesniu totaliniu perkūrimu. Klaikus darbas.

        Reply
    3. rokiskis Post author

      Iš principo, tai ir reikia padaryti. Yra tame tik dvi bėdos:
      1. Politiniais keliais atėję vadai (ministrai) paprastai neturi (ir negali turėti) vadybinės kompetencijos, todėl paprastai atlikti veiklos analizę didžiulėje ministerijoje tiesiog negali. Kaip, neretai, negali ir tiksliai įvertinti skirtingų veiklų sąsąjų ir reikalingumo. Praktikoje, aišku, tokiems atvejams reikalingi panašūs į mane, bet klausimas, ar jiems bent pakaks kompetencijos, kad tokius, kaip aš, samdyti šiam tikslui 🙂
      2. Net ir atlikus tokią analizę, visvien reikia gan efektyvių priemonių ir tam, kad išfiltruoti nereikalingą ar melagingą info, ir tam, kad įgyvendinti visokius sprendimus. Todėl prispaustos uodegos metodas tampa visai tinkamu: kaip sakant, koks skirtumas, ar informacija yra tiksli, ar netiksli? Kiekvienas vadovas tiesiog pastatomas į tokią padėtį, kad jis gali išlaikyti savo atlyginimą ir kartu nesugriauti viso padalinio tik vienu būdu -- žiauriai ir drastiškai iškapojęs savo padalinyje viską, kas nereikalinga, kad vadyba supaprastėtų ir dalį žemiau esančių vadų būtų galima atleisti. Nes tiesiog paprastai imti ir atleisti žemiau esančius vadukus -- nesigauna. Nes juos tiesiog atleidus, teks vadovauti ir toliau. O su pertekliumi vadovavimo -- greit užsilenksi.
      Vat todėl ir siūlau tą katės uodegą -- nors ji ir nėra tokia gera, kaip nuosekli veiklos analizė su tvarkingu pertvarkymu, ji duoda gerus efektus, netgi visiškai nesigilinant į tai, kas įstaigoje dedasi. Vienintelis dalykas, kurį lieka kontroliuoti -- tiktai tai, kad vadukai nesugalvotų patyliukais perkelti vadybinių kaštų kur nors kitur.

      Reply
    4. zalias_bebras

      Dar jie panašiai su policija susitvarkė: visus atleido (virš 50 tūkst.), o jų vieton priėmė perpus mažiau (apie 24 tūkst.) su dviguba alga ir prigrąsinimu mesti iš darbo be pensijų ir socialinių garantijų, jei pagaus kyšį imant. Gruzinams buvo šokas, nes tai -- kirtis per “nacionalines tradicijas“. Kyšiai pabrango, tik įkišti niekam neina, jei neturi priėjimo “aukščiau“ ir “tikrai svarbiu reikalu“. Sako, kad pradėjo laikytis savų įstatymų ir taisyklių gruzinai “smulkmenose“ bent jau.
      Deja, šie ir kiti atvejai nepopuliaru spaudoje aprašinėti, nes iškart peršasi mintis: negi “atsilikėliai“ gruzinai mus kame nors lenkia? Kaip ir erzina bet kokia info apie kažką geriau padariusius estus.

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Vat vat. Tarp kitko, masinis atleidimas ir pakartotinis priėmimas į ta pačias vietas iš naujo -- kitas analogiškas metodas. Telekomas, kiek atsimenu, net kelis tokių atleidimų-priėmimų ciklus darė. Tiesa, tai sunkiau įgyvendinti, kaip masinį planą. Ir vėlgi, tam reikalinga kardinali vadybos optimizacija prieš tai. Deja, Vyriausybė -- ne Telekomas, tad abejoju, ar priims tokią kaitą galinčius įgyvendinti vadybininkus, juolab, kad su dabartiniais valdiškais atlyginimais, niekas į tokį darbą ir neitų, nebent iš idėjos 🙂

        Reply
  2. zalias_bebras

    Žinai, ne visos išlaidos yra “kenkimas valstybei“ -- nemažai jų yra iš tikro grįžtančios atgal į tą patį verslą ar žmonėms. Sumažini komandiruočių išlaidas -- kenčia viešbučiai ir maitinimo įstaigos. Sumažini algą -- gauni mažiau kompetetingą darbuotoją, nes kiekvienas gauna tiek, kiek yra vertas. Sumažini dar kokias išlaidas -- dar kažkas neuždirba ir pan. Ekonomikos kilimas -- tai vartojimo kilimas, o pinigų mažinimas tą vartojimą irgi mažins. Kitąkart net pats nenaudingiausias projektas turi savyje kažkam naudą -- nebūtinai vien “atkato“ pavidalu.
    Tad, jei jau taip nori, tiesiog devalvuok litą. 🙂

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Višbučius bei restoranus pigiau finansuoti tiesiogiai ar mokesčių mažinimu, nei komandiruotėmis. Apie algų mažinimą specialistams gi čia nešneku, jos ir taip ydingai mažos, o tų kategorijų sistema -- kardinaliai bloga. Ir apie likusią pasisakymo dalį -- ekonomiką kelti pigiau yra kitais būdais, o ne auginant ir išlaikant dešimtis tūkstančių tarnautojų.
      O dėl lito devalvacijos -- po masinių atleidimų padidėjus darbo jėgos pasiūlai, net ir ši problema taptų mažiau aktualia.

      Reply
      1. anaiptol

        „Višbučius bei restoranus pigiau finansuoti tiesiogiai “ ja figeju i plaču.
        tai štai, mielas „reval hotel“, šiaip mes norėjom rengti konferenciją, bet dabar nerengsim, todėl duosim tau truputį pinigų, tarsi būtumėm rengę -- na, panašiai, kaip žemdirbiai kai atsisako ūkio, gauna išmokas. o kiek nori? pusės spėtinos sumos pakaks? ok, pervedam į sąskaitą su tikslu „pakelti ekonomikai (finansuojam tiesiogiai, nes taip pigiau)“ bet pala, o gal bet būtume ne ten rengę konferenciją? geriau surenkim konkursą ir pažiūrim, kas labiausiai tiktų, o tada neperkam paslaugos ir pervedam tiesiai.
        na žo.
        viešbučiai ir lėktuvai tai ką. va laikraščiams striuka bus su užsakymais ir prenumeratom:] NVO negaus pinigų projektams. nekalbu jau apie įvairius ‘nubraukti 15 proc. invalidų draugijoms’. aišku, kaip nors išsisuks valstybė, Rusijos krizę gi išgyveno (nors jau žiū, pamiršo -- aiškina, kad tąkart buvo ‘nebaisu’. tegu pasižiūri tų laikų ‘Sodros’ deficitą ir vėlavimus).

        Reply
  3. nemunas

    Primityvu ir visikškai nenaudinga. Tas pats, kas gydyti dantis juos išraunant.
    Nereikia prilyginti valstybės valdymo institucijos verslui, tai absoliučiai skirtingi veiklos tikslai ir principai.
    Teisinėje Valstybėje galioja įstatymai ir tvarkos, pagal jas vykdomas darbuotojų priėmimas ir atleidimas. Priimti žmogų, beje, politikams į kadencijos pabaigą paliepus, lengviau nei atleisti . Valstybės tarnyboje dirba paprastai žmonės, ne monstrai. Ar tu suvoki, kokias pasekmes turėtų tas uodegos prispaudimas? Galvoji privertus visus pasijusti kaltais dėl to, kad jie egzistuoja ką nors laimėsi? Prieš teikiant siūlymus, riektų pasidomėti sėkminga šalių praktika efektyvinant valstybės tarnybą (pvz. Kanadoje).
    O tai, kad žmonių skaičių Valstybės tarnyboje reikia mažinti, didinant darbo efektyvumą ir, visų pirma neprifarširuojant jų pralaimėjusiai partijai nueinant nuo valdžios (patikėkit, kaip šiemet kai kurs išsipūtė etatai pastarosiomis dienomis) -- absoliuti tiesa. Tik ne išgėriau alaus ir sugalvojau kaip tuos šūdžius prispausti metodais.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Šitas metodas puikiai veikia praktikoje. Ir nieko bendra su dantimis ar kokiu nors teroru neturi, nors ir suprantu tamstos pasibaisėjimą 🙂 Tiesiog supraskit, kad skirtingose situacijose vadyba būna labai skirtinga. Ir kai kada efektyvios priemonės, kurios naudojamos labai išpūstose organizacijose, būna labai žiaurios. Taip ar anaip, juk intuityviai suprantate, kad daugumoje ministerijų darbuotojų skaičių reiktų mažinti net ne procentais, o kartais.
      Vargu, ar verta kalbėti apie „skirtingus veiklos principus“ -- principai visur vienodi. O tikslai -- su veiklos efektyvumu niekaip nesusiję -- nei juos efektyvumas įtakoja, nei jie įtakoja efektyvumą. Prispaustos uodegos metodas puikiai tinka didžiulėms korporacijoms, praktikoje taikytas ir buvusiose valstybinėse Lietuvos įmonėse -- plg. su Lietuvos Telekomu -- ar dar atsimenate, koks tai buvo biurokratinis monstras prieš kelioliką metų (jame telefono linijos įvedimas neretai užtrukdavo kelis metus) ir kiek kartų ilgainiui pavyko sumažinti darbuotojų skaičių?
      O dėl „visus privertus pasijusti kaltais“ -- tai yra uodegos prispaudimas vadybai, o ne „visiems“. Ir su jokia kalte neturi nieko bendra. Kitų šalių praktika čia tinka tik vienu atveju -- kai kalba eina apie išpūsto postsovietinio korupcinio aparato valymą, o ne apie ir taip efektyvių kanadietiškų įstaigų dar didesnį efektyvinimą (norint išravėti dilgėlyną, reikia kitų priemonių, nei visaip gražinant anglišką pievutę).
      Galų gale, šitas metodas -- tai ne „išgėriau alaus ir sugalvojau“, o sena sena praktika, naudojama didelėse kontorose jau gerą šimtmetį. Nurėžtas finansavimas priverčia norom nenorom kardinaliai optimizuoti darbą.

      Reply
      1. nemunas

        Kanadietiškas metodas būtent buvo drąstiškas. Bet tai nebuvo „blame and shame“ žaidimas su žmonėm. Negi jūs negalit suprasti, kad už viso to stovi žmonės? Jūs norit viską padaryti per žmones -- lyg tas vadovas būtų kaltas, kad į ko skyrių ar departamentą prikišo nereikalingų žmonių, ar dirba tokie, kuris nuo 1968 ujų pratę tik kavą gerti.
        reformos turi būti principinės ir struktūrinės, o ne užkrautos ant niekuo nekaltų pžmonių pečių. Nepritariu tokiam priartėjimui prie problemos sprendimo.
        p.s. o tai, kad skaičių mažinti reikia, su vokiu ne ntuityviai, tai matau kasdien.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Nesinervinkit dėl to 🙂 Nėra čia jokio kaltinimo ar kaltųjų paieškos. Tai tiesiog būdas sudaryti situaciją, kada vyksta neišvengiamos permainos.
          O jei vadovas turi pas save būrį žmonių, kurie nieko nedaro ir yra įkišti prieš jo valią -- būtent šitaip prispaudus uodegą, jis gauna ir priemones, ir galimybę nuo tų nereikalingų žmonių efektingai ir greitai apsivalyti.
          O dėl principinių ir struktūrinių reformų -- viena kitam neprieštarauja 🙂 Tiesiog bet kokias reformas daryti tuo paprasčiau, kuo labiau visi padaliniai įvykdė vidinę optimizaciją 🙂 Taip pat, neužmirškite ir to, kad atgalinis ryšys išlieka -- tie padaliniai, kurie negali susiprastinti, jie nesusiprastina (suprastinęs padalinį taip, kad jis negalėtų vykdyti savo funkcijų, vadovas lekia iš darbo už pridirbtas nesąmones).
          Ir dar vienas momentas: reformas jau bandyta vykdyti ne kartą. Deja, reformos paprastai paskęsta totaliniame valdininkijos pasipriešinime. Todėl reformų vykdymo metodai turi būti tokie, kad jų paskandinti būtų neįmanoma.

          Reply
        2. rokiskis Post author

          Ir dar, apie tai, kad už visko stovi žmonės -- taip, aš suprantu, kad bobutė, kuri dirba įstaigoje jau 500 metų, negaus darbo kitur. Taip, aš suprantu, kad kažkas, kas stengėsi ir dirbo už visą 100 žmonių padalinį, gali būti išmestas tik dėl viršininko idijoto, kuris pats nesupranta, ką daro. Taip, aš suprantu, kad geras padalinio viršininkas gali būti prie tokio valymo išmestas tik todėl, kad jo paties viršininkas bijo konkurencijos. Taip, aš suprantu.
          Bet visos reformos būna sunkios. Ir arba jos įvykdomos, arba ne. Ir pigiau yra jas įvykdyti su klaidomis ir paskui jau tas klaidas ištaisyti, nei laikyti neveiksmingą sistemą ir minias naudingos veiklos nevykdančių veltėdžių.
          Beje, apie kanadietiškas reformas -- papasakokit. Tai įdomu. Yra gana nedaug kardinalaus gerinimo metodų.

          Reply
          1. nemunas

            jei, gerbiamasai prelegente pastebėjote, reformos būtinybės aš nekvestionuoju. Tik absoliučiai nesutinku, kad jos vykdymas turi būti perkeltas ant vidurinės/ žemos grandies vadovų. Pirma -- tai ne jų darbas ir tai dėl šios ir daugybės kitų -- vadybinių, politinių, psichologinių ir pan. priežasčių naudos neduos, antra -- 90 procentų atvejų reikia esminių struktūrinių reformų.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Patikėkit, efektą duos 🙂 Ir dar kokį 🙂 Viskas įvertinta, su visais galimais scenarijais 🙂 Pabandykit pats pamodeliuoti, jei norit 🙂

              Reply
  4. Anonymous

    Aš tai tobulinčiau viešo administravimo įstatymą. Priversčiau greitai sutvarkyti visų valstybinių institucijų taisykles ir procedūras, kad jos iš tikro atitiktų viešo administravimo įstatymą. Įvesčiau griežtą procedūrų terminų kontrolę. Padaryčiau procedūros eigą viešai prieinamą visuomenei (internete). Nustatyčiau griežtesnes administracines nuobaudas ir bausmes už procedūrų pažeidimą. Paprastai procedūra apauga popieriais (tuo pačiu ir etatais) dėl nepakankamos terminų kontrolės ir atsakomybės. Biurokratai, netekę funkcijos, greitai netektų ir darbo. Tam padėtų kokie nors saulėlydžiai.
    Nežinau kaip valdžia dabar darys. Bet jei tik susės kita tvarka, tai orkestras kitaip negros. Ir manau, kad per silpnas yra aplinkos ministras. Lietuvos bėda yra teritorijų planavimas ir vystymas. Investicijų nebus, jei nebus kur investuoti, o procedūros tvarkant žemės ir paskirties reikalus truks taip ilgai. Totalitarinės valstybės turi pranašumą šiuo klausimu. Ten investicijas galima daryti nors rytoj, jei sutari su valdžia. Vakar alfoje skaičiau, kad labai daug norinčių perkelti verslą į Baltijos valstybes.
    Romas

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Tamstos siūlymai yra teisingi, bet orientuoti į nuoseklų gerinimą, o ne greitą valymą, tad truputį iš kitos operos.
      Nuosekliai gerinant -- būtina atlikti visus tamstos minėtus veiksmus, kaip ir kai kuriuos kitus (pradėkim vėlgi nuo strateginio planavimo (vizija, misija, vertybės), tikslų, veiklų, funkcijų, rodiklių ir paskui jau -- menedžmento apskaitos hierarchijų. Beje, tamstos minimą procedūrų viešinimą -- ne tik reiktų įgyvendinti, bet ir padaryti privalomu įstatymiškai. Bėda tik tame, kad procedūrų buvimas dar nereiškia gero darbo ar netgi galimybės jomis gerai pasinaudoti -- tai tik reiškia, kad yra procedūros 🙂
      Tiesa, dėl procedūrų pažeidimo ar terminų nevykdymo -- savaime didesnės nuobaudos čia nieko nepakeistų. Reikalingi eskalaciniai mechanizmai, kurių, deja, absoliuti dauguma valdžios įstaigų visiškai neturi. Kaip, beje, ir procedūrų peržiūra (pastarosios dažnai laikomos šventa karve, nors turėtų būti nuolat tobulinamos).
      O į Baltijos valstybes norinčių investuoti -- jau seniai daugybė. Pagrindinis stabdis, įvardinamas užsienio verslininkų -- aukšta korupcija ir dideli biurokratiniai barjerai.

      Reply
      1. Anonymous

        Labai daug išeitinių kompensacijų turėsit sumokėti. Atleidimas dėl sistemingo pareigų nevykdymo būtų geresnis kelias.
        Romas

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Atleidimą dėl sistemingo pareigų nevykdymo organizuotų jau vidurinių grandžių vadovai. Kai jiems uodegą prispaustų -- metodų tam jie surastų, ypač dar, jei atleidimo kompensacijos būtų bent dalinai padengiamos iš tų pačių vadybinių kaštų 🙂
          O šiaip -- globaliai imant, pigiau išmokėti kad ir dideles kompensacijas, nei laikyti trukdantį dirbti personalą.

          Reply
    1. rokiskis Post author

      O ką daryt, ką daryt 🙂 Komercinės įmonės juk sugeba dirbti gerai. Tarp kitko, kai kurios valstybinės -- irgi. Iki šiol prisimenu Registrų Centrą. Tiesa, čia jau galim įklimpti ir į visiškas filosofijas, labai slidi tema.
      O šiaip -- tasai „pasvajokim“ tampa ir visai nebloga lavinimosi bei lavinimo priemone 🙂

      Reply
    1. rokiskis Post author

      Gal būt jums trūksta detalių apie mechanizmą, ar dar kažko. Visą tai labai lengvai galima paaiškinti, į bet kokį klausimą esu pasiruošęs atsakyti.
      Dar kartą atkreipiu tamstos dėmesį į tai, kad čia nėra jokių kaltinimų ar dar kažko, viskas susiveda į paprastą dalyką -- veiklos optimizavimą. Tarp kitko, toks metodas geras dar ir tuo, kad kiekvienam optimizuojamam vadovui suteikia šansą kažką pakeisti į gerąją pusę, duoda jam galimybę pačiam nuspręsti, kaip pagerinti veiklą.
      Juk ištiesų ir reiktų siekti to, kad visų valstybinių įstaigų visų lygių vadovai siektų dirbti geriau, gerinti savo padalinių darbą. Todėl geriausias būdas -- tai suteikti jiems ir galimybę, ir būtinybę patiems atlikti optimizaciją.
      Tiesa?

      Reply
  5. gerasirdis

    Duodi paprastą receptą?
    „O kitus išlaidų straipsnius mažinti galima įprastais metodais, pagal tikslinius nukarpymus (pvz., 80 procentų nupjauti išlaidas komandiruotėms).“
    „reikia išvis atsisakyti tradicinio išlaidų skirstymo, duodant tiesiog asignavimus pagal tikslą, bet nereguliuojant galutinių išlaidų straipsnių.“
    Prieštaravimo nematai? Ar tiesiog antrajame etape metodai bus lygiai priešingi metodams, taikytiems pirmajame etape?

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: Duodi paprastą receptą?
      Jokio prieštaravimo 🙂 Pradžioj, kol patys nesusitvarko ir š mala, o išlaidos perteklinės -- karpyti pagal visus bent kiek neaiškius punktus -- mažų mažiausiai tai duos greitą išlaidų sumažinimą. O kai nusikarpys ir krūva žmonių atkris -- tada tegul su skirtomis lėšomis tvarkosi pagal iškeltus tikslus kaip tik patys sugalvoja. Kai išlaidos jau bus atitinkančios realias, patys tvarkydamiesi, vadovai negalės nutekinti pinigų į šalį, bet kartu labai norės optimizuoti savo veiklą.
      Tai tas pat, kas ir žemės ūkyje: sodinti ir rauti -- lyg ir priešingi dalykai, tiesa? Bet jie tiesiog daromi skirtinguose etapuose. Dar daugiau -- be pirmo etapo nebus prasmės daryti antrąjį, tiesa? 🙂
      Bet kokia pertvarka turi būti planuojama etapais, taikant skirtingas priemones. Pvz., kaip renovuojant pastatą: apdaila daroma po kapitalinio sienų remonto, o ne atvirkščiai, nes kapitalinis remontas apdailą tiesiog sunaikins 🙂 Tas pat ir su organizacijų pertvarka: vadyba pagal tikslus duos efektą tik tada, kai išlaidos bus sumažintos iki optimalių dydžių, nes nenukapojus perteklinių išlaidų, jos ne tik gali būti pavogtos, bet esant pertekliniam finansavimui nebus jokio suinteresuotumo optimizuoti savo darbą.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *