Ir dar apie lūkesčių ekonomiką

Daugelis kažkodėl painioja lūkesčių ekonomiką su minios psichologija ar išvis masinėmis psichozėmis. Tad noriu čia truputį pabandyti paaiškinti kai kuriuos skirtumus.

Vat įsivaizduokime situaciją:
Lietuva tariasi dėl dujų tiekimo. Ir Rusija jai pasako dujų kainą, paremtą esama naftos kaina, lygia 100 dolerių už barelį (kaip žinia, dujų kainos dydį visada nustato naftos kainos). Sutartis dėl tiekimo – metams, tiekimas pagal šią sutartį pradedamas po pusmečio. Štai čia ir yra lūkesčių ekonomika: sutartis sudaroma metams į priekį, o ne už realiais rinkos kainų faktais paremtą praeitį. Ir nors Lietuvos atstovai galėtų sakyti, jog naftos kainos kris (kaip praktikoje matome dabar, jos JAU nukrito iki žemiau, kaip 40 dolerių už barelį), Rusijos atstovai gali jiems į tai atsakyti: "žiūrėkite, taigi kainos KYLA" (taip ir matėme – pakilo iki ~150 dolerių už barelį). Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo abiejų pusių įsitikinimų, remiamasi esamais duomenimis, sudarant sandėrį dėl ateities. Būtent tos prielaidos dėl ateities ir yra ekonominiai lūkesčiai 🙂

Galimas ne tik kainų kilimo, bet ir atvirkščias atvejis – naftos kaina nukrenta iki tragiškų žemumų, o tada kažkas prisiperka naftos fjūčersų. Ir tiekėjas neturi kur dėtis – arba parduoda pigiai, arba moka baudas. Tai – irgi lūkesčiais paremti sandėriai 🙂

Taip ar anaip, matome, jog būna atvejai, kada norom nenorom tenka daryti sandėrius dėl ateities, t.y., atvejus, kai pasiūlos-paklausos bei kainų inercija yra niekaip neišvengiama, kad ir kokiu protingu bei pinigingu bebūtum (tarp kitko, lūkesčius juk vertina ne minia, o labai labai protingi ir toli skaičiuojantys dėdės). Kitaip tariant, procesas iš atsitiktinio tampa dėsningu, neišvengiamu – o dėsniai, kaip žinia turi tą savybę, kad ne juos valdo žmonės, o jie valdo žmones. Vat tokius ekonominius lūkestinius dėsnius bei jų veikimo efektus ir galime vadinti lūkesčių ekonomika.

Esminiai dalykai, kuriuos mums sako lūkečių ekonomika – kad didele dalimi atvejų tam tikros kainos (nesvarbu, ar didesnės, ar mažesnės) galioja ilgesniam laikotarpiui, nei racionalus (t.y., toksai, kuriame kainos atitiktų sutartyse numatytas). Ir nesvarbu, kaip gautume tuos paskaičiuojamų kainų dydžius (ar remdamiesi buka einamąja kaina, ar sudėtingomis ekstrapoliacijomis), bet kuriuo atveju susidaro situacijos, kai kainos nukrypsta į vieną ar kitą pusę nuo realybės. Kitaip tariant, nuo klasikinių pasiūlos-paklausos dėsnių nukrypusias kainas galime vadinti lūkesčiais paremtomis.

O tokios kalbos, kaip "jei visi litus keisis į valiutą, taigi valstybė bus priversta devalvuoti" (tarp kitko – tai ne lūkesčių, o klasikinis pasiūlos-paklausos atvejis), su realia lūkesčių ekonomika, sakyčiau, turi bendro tik tiek, kad prie euro pririštas litas – tai irgi tam tikras lūkestinį pobūdį turintis sandėris (dėl kurio lito kursas neatitinka realybės). Bet taip ar anaip, ir nepririšus lito prie euro, masinio lito keitimosi efektas būtų tas pat. Ir jokios čia lūkesčių ekonomikos nėra.

Aišku, masinės psichozės ar ekonominė gyventojų panika – irgi ekonomiką įtakojantis reiškinys, bet jį nagrinėja jau ne pati ekonomika, o visai kiti mokslai (daugiau – sociologija). Lygiai taip pat, kaip ir gyventojų panika, ekonomiką įtakoti gali ir kokie nors imigrantų maištai, įstatymai, gamtos katastrofos, sausros, ligos, karai, politinės nuotaikos, narkotikų plitimas, etc., tačiau juk nepradedame šių reiškinių nagrinėti, kaip ekonominių procesų, o laikome juos tiesiog išorinėmis įtakomis, tiesa?

🙂

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

17 thoughts on “Ir dar apie lūkesčių ekonomiką

        1. rokiskis Post author

          Viskas labai paprasta. Esminis dalykas -- dėsniai, kuriais remiamasi, turi būti neišvengiami, o ne paremti kažkokiomis neaiškiomis idėjomis apie „gali būti“. Kalbant apie ekonominius lūkesčius, dažnai pereinama į socialines spekuliacijas, kas nėra teisinga. Tarp kitko, ponia Maldeikienė neretai daro tokią klaidą, išorinius (socialinius, politinius) reiškinius vertindama, kaip ekonominius procesus, o ne kaip išorines įtakas.

          Reply
            1. rokiskis Post author

              Tai kad nesusitinkam niekada. Tu geriau jai mano blogą parodyk. Norėčiau pasidiskutuoti. Nes šiaip jau labai protinga moteris atrodo.

              Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Čia tau taip atrodo 🙂 O jeigu jai taip atrodo -- tai jau būtų pirmas požymis 🙂 Taip ar anaip, jei ją pažįsti, sukontaktuok 🙂 Suburtume su laiku gal kokį diskusinį ratelį 🙂

          1. unless_spring

            Tai nebūtinai yra klaida. Apie „išorinių“ reiškinių vertinimą kaip ekonominių yra parašyta netgi knyga, Steven D. Levitt’o ir Stephen J. Dubner’io „Freaconomics“.

            Which is more dangerous, a gun or a swimming pool? What do schoolteachers and sumo wrestlers have in common? Why do drug dealers still live with their moms? How much do parents really matter? How did the legalization of abortion affect the rate of violent crime?
            These may not sound like typical questions for an economist to ask. But Steven D. Levitt is not a typical economist. He is a much-heralded scholar who studies the riddles of everyday life—from cheating and crime to sports and child-rearing—and whose conclusions turn the conventional wisdom on its head.
            […]
            Through forceful storytelling and wry insight, Levitt and Dubner show that economics is, at root, the study of incentives—how people get what they want, or need, especially when other people want or need the same thing.

            Šios knygos autoriai taip pat turi ir savo New York Times blogą:
            http://freakonomics.blogs.nytimes.com/
            Jame būna labai įdomių dalykų (ne viskas, žinoma, bet pakankamai).
            Panašaus požiūrio laikosi ir ekonomikas Tim Harford, rašantis „The Undercover Economist“ skiltį slate.com:
            http://www.slate.com/id/2134391/landing/1

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Kažkada teko juos skaityti. Idėjiškai teisinga.
              Pastebėsiu tik tiek, kad čia jau ne lūkesčių ekonomika, o galingesnis reiškinys -- tai, ką aš pavadinčiau aplinkos ekonomika, environmentalistinė ekonomika -- supratimas, kad išoriniai reiškiniai ekonominius procesus kartais gali reguliuoti labiau, nei vidiniai ekonominiai dėsniai. Bet norint tokius išorinius reiškinius nagrinėti ir teisingai įvertinti jų reikšmę, reikia jau gilintis į kitas mokslo sritis -- sociologiją, politiką, istoriją, etc..
              Būtent tokį požiūrį aš labiausiai ir vertinčiau -- tai visiška priešingybė ekskrementalistinei ekonomikai, kuri per skaičius ir savo psichopatiškas monetarines idėjas pamiršta apie tai, kad ekonomika egzistuoja realiame pasaulyje, kuriame gyvena žmonės, kur yra gamta, mokslas, žinios, politika, religija, daugybė kitų rinkas kardinaliai įtakojančių dalykų.
              Deja, bent kol kas padaryti pilnavertę daugybės mokslų sintezę, leidžiančią objektyviai vertinti ekonominius procesus -- vargu, ar įmanoma. Kita vertus, vertinant ekonomiką, išorinių įtakų būtina ne tik neužmiršti, bet jas vertinti, kaip pirmaeilį faktorių, turintį, beje, ir atgalinį ryšį.
              Dar kartą deja -- ekonomistai ne tik nelinkę integruotis su kitomis mokslo sritimis, paskęsdami buhalteriniuose bei biržų labirintuose, bet net ir tarpusavy nesusitaria -- kažkuo tai primena XIX a. fiziką, kai pasaulis buvo susiskaidęs į dvi nesutariančias stovyklas -- bangininkų ir korpuskulistų. Jiems prireikė Einšteino, kad galėtų sukurti bendrą teoriją. Bet ar turime tokį genijų ekonomikoje?
              Iš sisteminės pusės -- galim pastebėti tai, kad norėdami skaidriai ir vienareikšmiškai nagrinėti išorines įtakas, turime jas vienareikšmiškai apibrėžti, kaip išorines -- tik tada gausime vienareikšmį rezultatą. Aš jau nekalbu apie tai, kad kai ekonomistai ima nagrinėti socialinius ar pan. procesus, rezultatas dažnai gaunasi nekoks: išties jie turėtų remtis kitų disciplinų tiksliniais tyrimais.
              Tarp kitko, gamtos moksluose jau seniai yra tarpinės mokslo rūšys, be kurių vargu, ar galėtų egzistuoti šiuolaikinis pasaulis, pvz., biofizika, biochemija, fizikinė chemija, etc. -- tai padėjo išspręsti daugybę ribinių problemų. Išsivysčius kad ir socioekonomikai ar ekologinei ekonomikai, rezultatus tikrai pajustume.

              Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *