Mano skola Pelytei Smailytei

Jurga Sakalauskaitė - Smagiosios Pelytės Smailytės istorijosAš pradėsiu tiesiai šviesiai: man šiurpą varo visokios verstinės vaikams skirtos knygiūkštės apie barbes, olialia princeses, biotransformerius ir kitus fufelius. Šitokios yra idealiai subalansuotos bukų vartotojų auginimui. Koks idealus vartotojas? Tas, kuris tiki ružavom svajonėm, kurias išpildo geri dėdės, yra tinkamas vietoj patrankų mėsos ar pigios darbo jėgos prie konvejerio ir perka bet kokį brudą, kokį tik jam siūlo prekeiviai – nesvarbu, ar tai būtų koks nors herbalife brudas, ar dulkių siurblys už 10000 litų, ar iš atliekų pagaminta dešra.

Eilinio piliečio silpnaprotystė nėra įgimtas dalykas – tai greičiau išugdoma savybė. Sovietmečiu silpnapročiai buvo ugdomi, kalant nuo mažų dienų į galvą visokius komunistinius šlamštus, o paskui iki visiško atbukinimo terorizuojant mokyklose. Rinkos sąlygomis labai panašiai, bet dešimteriopai efektyviau yra bukinama, kalant į galvas viską, kas tik susiję su vartojimu. Coca Cola išrastas kalėdinis Santa Klausas – bene ryškiausias pavyzdys: „pirk Coca Colą, nes tai visa švenčių esmė“. Vaikučiai, užauginti bukinimais, tampa pilnaverčiais bukapročiais, kai suauga. Sistemos vergais, einančiais į darbą, imančiais paskolas, o paskui verkiančiais, kad juos apgavo bankai, valdžia ar dar kas nors. Bejėgiai, savim nesugebantys pasirūpinti menkystos.

Viskas labai paprasta: kai žmogus mažumėj negauna žinių apie tai, kaip veikia pasaulio ir visuomenės dėsniai, jis ir suaugęs nesugeba tų dėsnių efektyviai taikyti. Galvoje veikia visai kiti, nerišlūs, realybės neatitinkantys procesai. Žmogus tampa nepagydomu robotuku, vartotoju, nemąstančiu sistemos vergu.

Norit kažko panašaus palinkėti savo ar savo draugų vaikams? Nupirkite jiems tų verstinių Disnėjaus  knygučių apie tai, kaip laimingos princesės, laimingi princai savo rūmuose rengia vakarėlius Beverly Hills stiliumi ir t.t.. Arba apie tai, kaip biokyborgai šaudo biorobotus žvaigždžių karuose. Vienu atveju padėsit išauginti idealios tūpos namų šeimininkės idealą, o kitu atveju – idealiai patrankų mėsai tinkamą durnių. Arba dar ką nors panašaus.

Kadaise aš galvojau, kokios aš norėčiau knygos pasauliui pažinti, jei būčiau vaikas. Reiktų knygos, pagal kurią vaikas galėtų sužinoti apie realybę, išsiaiškinti, kaip pasaulis veikia, suprasti, kaip, kodėl ir kas yra tikrovėje. Tai, gal būt, galėtų būti knyga-enciklopedija, kurioje būtų parašyta viskas apie viską. Bet paskui pagalvojau, kad ne. Tai netiks, nes tai neveža. Enciklopedija pasakoja apie pernelyg daug dalykų, su kuriais niekad nesusidursim. Ir pernelyg mažai apie tai, su kuo susiduriam kas dieną. Ir jau juolab enciklopedija nemoko, kaip reikia elgtis. Kaip reikia verslauti. Kas yra pinigai. Kaip veikia prekyba. Kas yra darbo organizavimas. Koks tas suaugusiųjų pasaulis paprasto vaiko akimis.

Tai vat, kai aš paskaičiau tą knygą apie nuostabią Pelytę Smailytę, aš supratau, kad ši yra būtent tokia, kokios reikia. Bet man prireikė kelių savaičių, kad galvoje susidėstytų tai į vieną vaizdą. Ir kelių mėnesių prireikė tam, kad išdrįsčiau parašyti būtent tai, ką aš čia parašiau apie vaikiškas knygas. Apie tai, kaip vertinu šią knygą ir kaip ji kontrastuoja su kita vaikiškų knygučių leidyba. Todėl ir sakau, kad grąžinu skolą Pelytei Smailytei – ji yra tas personažas, kuris net ir į mano suaugėlišką pasaulėlį atnešė truputį šviesos.

Knygutėje apie Pelytės Smailytės istorijas man pritrūko vienintelio dalyko – balansų apskaitos pagrindų, tokių, kurie būtų suprantami vaikams. Jie nėra sudėtingi ir aš labai noriu tikėti, kad nuostabiausios mano gyvenime matytos vaikiškos knygos autorė parašys knygos apie Pelytę Smailytę tęsinį, kuriame vaikus išmokys skaičiuoti išlaidas ir pajamas teisingu būdu – stulpeliais. Aš tikiu, kad Jurga Sakalauskaitė tai sugebėtų – knyga puiki, tiesiog puiki. Ir dar su voriukais bei voveriukais, kurie jus seka nuo pat pradžios iki galo. Beje, jų ieškoti įdomu ir mažesniems vaikams 🙂

Taigi, netuščiažodžiaukim. Nusipirkite knygą apie Pelytę Smailytę. Net jei esate suaugęs žmogus. Šiaip jau ji skirta maždaug 6-10 metų vaikams, truputį tinka ir truputį jaunesniems, bet tinka ir vyresniems. Tai yra būtent ta knyga, kuri jūsų vaikui ne šiaip nupasakos kažkokią pasakų istoriją – tai knyga apie tai, kaip mes gyvename šitame pasaulyje. Būtent tokia knyga padės vaikui tapti savarankišku sveiko proto žmogumi, mokančiu orientuotis realybėje. Mąstančiu žmogumi, o ne buku vartotoju. Tai tokia investicija, kad jos grąžą paskaičiavę, gausite absoliučiai kosminį skaičių, RoI čia visiškai neįtikėtinas.

Tiktai pirkite šią knygą suprasdami, kam ji reikalinga. Pelytės Smailytės istorijos netaps disnėjiškų pasakų pakaitalu – tai knyga, kurią reikia skaityti kartu su vaiku, paaiškinant tas aprašytus įvykius ir atsakant į kylančius klausimus. Tai knyga, kuri vaiką supažindina su gan kebliu suaugusiųjų pasauliu. Supažindina ir padeda susidaryti teisingą, tikrą vaizdą.

Ir po galais, aš esu ne tai kad susižavėjęs, aš esu visiškas Pelytės Smailytės ir jos kūrėjos Jurgos Sakalauskaitės fanas.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

55 thoughts on “Mano skola Pelytei Smailytei

  1. Piktas gnomas Arvydas

    Toje knygoje, manau, turėtų kažkas išprievartaut pelytę. Vaikai labai pasimokytų kaip elgtis po viso šito. Palytė Smailytė tam būtų tinkamas personažas. Ir ta buhalterinė apskaita pradedantiesiems yra baisiai geras dalykas. Gal antroj daly visa tai bus jau.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jei rimtai, tai buvo pasitaikę kadaise pora knygučių ta tema vaikams, susijusių su išprievartavimų pavojais ir pan., paliko slogų įspūdį, nors taip, reikia tokios literatūros.

      Bendrai imant, tai labai sunki tema ir abejoju, ar ji verta čia nagrinėjimo -- iš esmės, šita knygutė yra pozityvas (kaip reikia daryti), o ne negatyvas (ko reikia vengti), tad vargu, ar verta painioti.

      O ir šiaip, variantas su tokiu personažu, kaip pelytė -- nežinau, ar tinkamas būtų.

      Reply
      1. Piktas gnomas Arvydas

        Atsiprašau, neskaičiau jos, todėl kalbu iš idėjos. Net neabejoju, kad po tavo tokios teigiamos nuomonės, aš ją nusipirksiu sau, nupirksiu broliui ir visiems kaimynų vaikams, kuriuos tik rasiu šitoj gatvėj. Reikia visiems žinoti kaip gyventi.

        Kadangi, kaip pats sakei, knyga yra pozityvi -- apie tai kaip reikia kažką daryti -- tai gal reiktų aprašyt situaciją kaip reikia apsiginti nuo išprievartavimo? Taip, bac bac, pokšt ir dar bum. Žodžiu, visiškai pozityviai.

        Reply
  2. Mykolas

    mano vaikystės mėgstamiausia knyga tai Janošo „Panama labai graži“. tiesa, nežinau ar dabar dar galima būtų įsigyt knygynuose, gal nebent per kokią sena.lt surast.

    Reply
          1. Mykolas

            na ne visai, pirmoje istorijoje yra pamokymas vertinti tai ką turi. pažvelgti į gyvenimą kitu kampu, bandyti rasti grožį kasdienybėje. bent man tai tikrai ta istorija įsiminė nuo vaikystės.

            Reply
  3. pukuotuks

    Nevisa į temą: kadangi rokiškis nuo pelių giminės, tai knygos apie peles jį veža 🙂

    O dabar į temą:
    Kadangi vaikiškų knygų jau po truputuką tenka pirkti, tai iš esmės su bendra rokiškio nuomone dėl knygų gerumo sutinku. Kai kuriuos kad ir ne verstinės bet LT autorių gamybos tėvelių skaitymui padarytos per sudėtingos(teko kada čia mažajai vieną skaityti, tai pasijutau kaip rumšiškėse seną katekizmą į rankas paėmęs.. daug tarmybių, daug dabartinėje kalboje nevartojamų žodžių..);
    Su verstinėmis ale holivudiškomis knygomis irgi apima toks hmmm… dundukiškumo jausmas, nes arba per daug elemenaru, arba didaktinės prasmės 0…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pasitaiko kartais tokių, kur eina peklon, prisigalvoja tokius žodžius dėti, kad kyla klausimas, ar vertėjai arba autoriai vaiką yra kada nors akyse matę.

      Tiesa, grynai lietuviškų knygučių yra labai nedaug, dauguma tų, kurios daro lietuviškų įspūdį -- irgi verstinės.

      Reply
  4. anoniminis bailys

    Labai teisingos mintys. Nuo saves pridesiu dar, kad manau su berniukais ne tokia apverktina situacija, nes dazniausiai jie bent zino i kuria puse sukasi varztai -- darba susiras ir prasimaitins.

    O mergaites yra masiskai ugdomos buti misis paksaite ruzavaite pasakaite, bet po dvidesimto gimtadienio jos pradeda suvokti, kad to greiciausiai nebus, nes vis dar gyvena bute su tevais, bet vistiek toliau laukia princo su 7 bmw, kuris jas isisodins ir issivez is skurdo ir depresijos, deja jiems dazniausiai nereikalingos durnos, ruzavos, nudroztos mergos be profesijos. Tada yra teskiamasi snukiu i realybe, kuri yra ziauriai skaudi, nes eilinis padorus lietuvis vyrukas yra siektiek su pilvu, turi pleiskanu, vazineja su senu grabu, kas vakara pompuoja alu ir krapsto kiausus prie tv ir geriausiu atveju vos sukrapsto 2000lt per menesi.

    Reply
  5. Ifig

    As vaikystej enciklopedijas skaitydavau. Dar kazkokia knyga apie dinozaurus buvau radus. Buvau visiska nerd’e ir gyvenau pasaku pasaulyje (troliai mumiai, Alisa, Hocenplocas) 😀 Turbut del to dabar taip sunku su pinigais susitvarkyti (renku cekius ir smulkmeniskai suvedineju), nors jau matau sviesa tunelio gale.

    O pelyte nupirksiu dukterecioms. Viena kaip tik jau tinkamo amziaus, labai tikiuosi, kad atsivers ir paskaitys(nors tevai meiles knygoms neugdo :/)

    Reply
    1. anoniminis bailys

      Tai kad viskas tvarkoje su tais troliais mumiais, dauguma ant ju uzaugo ir sveiki ir kaikurie net protingi 🙂 Jus turbut nevartet dabartiniu knyguciu mergaitems, nueikit pavartykit 🙂

      Reply
      1. Ifig

        tai pasakos tos labai geros IMHO, ale jos moko labiau idealizmo, o ne gyvenimo tiesu. Geris visada nugali blogi, ale ne visada tai tiesa realiam gyenime. Po to ir gaunames visi kaip buratinai kvailiu saly -- uzkasam kapeikas ir laukiam kol medis uzaugs…

        Reply
    2. Rokiškis Post author

      Aš irgi enciklopedijas vis skaitydavau. Pirmą pradėjau skaityti, dar neidamas į mokyklą, o paauglystėj buvo periodas, kai tiesiog ėmiau ir nuosekliai skaičiau visokias bendras ir specializuotas enciklopedijas krūvomis.

      O čekių rinkimas ir suvedinėjimas -- neįtikėtinai geras dalykas, tai taip stebuklingai leidžia atrasti ir pasitvarkyti tokias finansų skyles, kad kas to nebandė -- negalėtų net patikėti. Tamsta esat puiki, tuo rimtai galima didžiuotis.

      O dėl Pelytės Smailytės -- ją labai patartina skaityti kartu su tėveliais, kad būtų galima paaiškinti vaikui tuos gerus modelius. Tėveliams, beje, irgi tai naudinga. Truputį sveiko proto gaut.

      Reply
      1. Ifig

        (Tu vietoj jus man labiau patinka, ne taip formalu, jei esi ne pries)
        nuostabumas nuostabumu, ale ant kiek lengviau butu buve, jei tokius elementarius dalykus buciau ismokusi vaikystej/paauglystej -- dabar labai sunku prisiversti visu tuom uzsiimti ir paversti tai iprociu, tenka gerokai su tingumu pakovoti. Bet jau matosi pirmieji rezultatai -- sumazejo neplanuotu islaidu, racionaliau apsiperkam maisto parduotuvej (meniu sudarymas labai padeda -- maisto beveik nebeismetam lauk). Idomu kaip pavyks palaikyti sita reikala, kai pradesiu vel dirbti ir dar idomiau kaip pavyks toliau mokytis apie finansus (nesinori pensijoje skaiciuoti kapeikas ant duonos ir kefyro)

        O enciklopedijos vaikystej rulindavo, ypac veze Mokslas ir visata. Turbut del to dabar kaifuoju nuo visokiu Star Treku 😀 http://img.moonbuggy.org/id-hit-it-with-an-inverse-tachyon-beam/ http://img.moonbuggy.org/warp-factor-fuck-you/

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kai ta Mokslas ir Visata pasirodė, tai jau buvau daugmaž perskaitęs visą LTE, tai atrodė labai keistai -- taip paprastai, visi dalykai žinomi, bet labai gražiai, neįtikėtinai įdomiai. Bet tai, mano manymu, buvo jau ne enciklopedija.

          BTW, Vakaruose yra velniškai gerų dalykų, nuo seno platinamų, tokių, kaip Thorndike ir Webster. Vaikiškai paprasti ir nepaprastai geri. Lietuvoje, deja, nemačiau.

          Dar blogiau -- pasitaikė kurį kartą pamatyt tokių knygų apie esą mokslą vaikams, verstų iš pusiau nusišnekėjimų ir su tokiomis klaidomis, kad pavarčius, pasidaro gėda už įmones, kurios jas spausdina.

          Reply
      2. Romelis

        Aš kai jau mokėjau sėdėti, tėvai sakė, kad sistemingai diena dienon imdavau Hugo vargdienių 4 tomą ir nuosekliai versdavau po vieną lapą. Gal nuo tada su knygom visai neblogai sutariu (aš nejudinų jų, o jos manęs) 🙂

        O nuo išprievartavimo, kiek domėjausi yra keletas būdų apsiginti.
        1. pasielgti priešingai nei iš tavęs tikisi prievartautojas. Jei matai ,kad priekyje lūkuriuoja koks neaiškus tipas, sušukus „o labas, kaip senai tave mačiau, perduok mamai linkėjimus“. Panašiai veikia ir einančiam iš galo pasakyti „sveiki, man žinokit labai nejauku eiti vienai naktį, gal galėtumėte palydėti“. nepulkit šaipytis, po šitais slypi gilūs psichologiniai dalykai, kurie suveikia.

        2. Kažkada buvau susirūpinęs ir klausinėjau sutiktas merginas ar žino, kaip gintis nuo išprievartavimų. Labai geras conversation starteris:)
        esminis dalykas dėl kurio jos sutiko, tai kad aptemptus džinsus numauti vienam praktiškaiyra neįmanoma. O jei moteriškė dar ir muistosi ir taikosi nagais į akis, tai iš viso heraklio darbas. tačiau yra viena bėda. moterys tokiu momentu linkusios visškai savyje užsidaryti ir užsiblokuoti,atseit „tegul būna kas būna, nesipriešinsiu gal neužmuš“ ir guli ramios bei nesipriešina.
        3. variantas yra staigiai atlaisvinti išangės raumenis, arba kaip pasakytų žodžio į triūsikus nevyniojantys šito blogo skaitytojai -- apsišikti. tai natūraliai priešinga reakcija, kurios nesitiki prievartautojas. panašiai rytuose reaguoja musulmonai, jei jiems sudvejojus islamu ir pabandžius kėsintis į rūtų vainikėlį, pasičiupinėji klyną ir pasakai,kad tu esi „nešvari“

        kol nepradėjom toliau kalbėti apie prievartavimo technikas ir kontramanevrus mano išvardintiems, gal aš jau ir užsičiaupsiu.

        🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Šiaip tai išprievartavimai -- tiesiog Pikto Gnomo bandymas patrolinti. Tad nekapstykim, nes labai jau nukrypimas nuo temos didelis.

          Reply
  6. bst

    Kaip tik apie visa sita reikala skaitau nuostabia knyga.
    Pradedant nuo to,kad mokyklas ikure kaip robotuku kalves, kad prie masinu(kurios tuo metu dar buvo tupos) dirbtu tris „R“ ivalde (reading, writing, arithmetics) zmones.
    Tam kad tai pasiekt pvz UK nebuvo per daug vargo, gi USA (kitoks mindset) truputeli uztruko, kol moksla pradini padare privaloma. Kad dar asmenybes brendimo stadijoj sulauzytu valia,smalsuma,ir t.t. Na cia autoriaus visu minciu nesurasysi, tema kilometrine, bet rekomenduoju 8 min klipuka kad kai kurias mintis paklausyt -- man to pakako, kad uzsikabinciau.
    http://www.youtube.com/watch?v=MzS5V5-0VsA

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Yra tame tiesos, ypač kai paklausai kokių nors LT pramonininkų kalbų apie tai, kad jiems reikia ne universitetus baigusių, o 8 klases.

      Kita vertus pernelyg sąmokslo teorijų ieškoti neverta: ilgalaikėje perspektyvoje visos šalys siekia pelningumo (t.y., faktinio teigiamo prekybos balanso), o aukštesnį išsilavinimą turinti visuomenė sukuria brangesnį produktą didesniais kiekiais.

      Tad privalomas pradinis, o vėliau ir vidurinis lavinimas (o kai kur -- vos ne privalomas aukštesnysis ar aukštasis) -- tai ne tiek robotukams, kiek aukštesnio produktyvumo žmonėms kurti skirtas įrankis.

      Aišku, daugeliu atvejų tai išvirsta į tai, kad mokymosi procesas, kuris pagal savo esmę turėtų būti kūrybinis, virsta formaliu, biurokratiniu ir totalitariniu, kur svarbus tėra bukas kalimas atmintinai. Tada išties ir auga robotukų armijos.

      JAV mokyklos labiausiai išsiskiria labai minimaliomis, bet kartu labai daug laisvės ugdymui paliekančiomis programomis, tai didžiausias skirtumas. Todėl ta šalis duoda daugiausiai verslininkų ir mokslininkų.

      Reply
    2. Romelis

      Derėtų skaityti klasiką.
      Michele Foucault -- Discipline and Punish
      Jeremy ir Benthamo -- Panopticon

      Kalėjimas, ligoninė ir mokykla yra organizuoti pagal tą patį principą. Izoliacija, disciplina, steėjimas, registravimas, nuobaudų sistema ir tt.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Na, šiaip jau daug kur realizuojamas tas pats modelis, jei labai rimtai žiūrėsim. Kartais net ištisose valstybėse. Ir netgi, gal būt, visos struktūros tą modelį kažkaip nori turėti -- izoliuoti savo vergus, priversti juos laikytis disciplinos, viską stebėti, registruoti, bausti už neatitiktis ir t.t..

        Tačiau tai visgi bendras valdymo modelis. Konkrečios realizacijos ir jų rezultatai gali skirtis labai labai smarkiai.

        Reply
        1. Romelis

          Taip.
          ir viso šito fone, mes vis bandome užauginti kurybingas asmenybes, nes ne robotai kuria progresą, ar ne ? 🙂 nėra tada ko stebėtis, kodėl robotizuojamoje visuomenėje gismta ir auga tiek mažai kūrybingų žmonių, kodėl aktoriai tėra imitatoriai, mokslininkai tėra tik pinigų įsisavintojai, o valdininkai tik biurokratai

          Reply
  7. liuka

    Si knyga yra Bloga „Ka zmones dirba visa diena “ kopija.
    pilna banaliu Stereotipu.ir jei autore norejo kazka „padaryti“ panasaus i R.Scarry pasaulini sedevra-galiu pasakyt-„ne per nago juodima“ nepavyko.

    Reply
    1. bst

      Ateina zmogus ir:
      1. Teskia nemotyvuota nuomone (bloga .. banalu)
      2. Nepasiulo savo geresniu alternatyvu (???? ka pati padarei geresnio?)
      3. Ikala kazkoki savo vertinima (.. nepavyko)(neaisku pagal kokius kriterijus)

      Zinote ka mieloji… Tiek to.

      Reply
      1. liuka

        tiek to….
        vertinimas ,matai,yra toks dalykas.paprastas zmogus vertina „patinka-nepatinka“ .o kai esi ragaves dailes ir menotyros mokslu-gali ir vertinti.
        beje esu mielasis;-))))

        Reply
        1. bst

          Ok ok. Pagal nika ir pagal „patinka-nepatinka“ pagalvojau kad tamsta -- moteris.

          P.S. „patinka-nepatinka“ gali vertint ir nebaiges mokslu.
          P.S.2 „baiges mokslus“ tera lankymo, o ne kompetencijos liudijimas.

          Reply
          1. liuka

            baigiau mokslus kai „sperai.lt“ ir „rasau kursinius ir diplominius“ neegzistavo;-))))ir ezaminus dazniausia laikydavom zodziu;-)))
            jau taip yra „kad pas mus visi specialistai,tik ne specialistai“.

            Reply
            1. bst

              Ok ok. Offtopic cia sita musu „diskusija“.
              Mintis mano vienok buvo tokia: vienintelis kriterijus pagal ka gali ivertint pozicija yra mintys ir argumentuotos nuomones,o ne emocijos ir jokio ispudzio nedarantys formalus formaliu istaigu liudijimai.
              Peace.

              Reply
  8. liuka

    natos irgi 7ios
    ir kopija,kopijai-nelygu…
    „Burundukas Arnelis“ -sio personazo pavaizdavimo ideja „lenkia“ visas barbes, olialia princeses, biotransformerius ir kitus fufelius.

    Reply
  9. skirtumas

    O aš irgi pamenu Mokslas ir Visata ir pan. knygos buvo žiauuuuriai, nu ŽIAUUURIAI įdomios. Vaikiška knyga, kurią iki šiol atsimenu kaip padariusią man didžiulį įspūdį tai „kelionė į Tandadrikiją“. Moteriškės kokios tai kūryba… Nebeprisimenu jos vardo. Bandau dabar tą knygą kaip nors atkapstyti -- nesiseka. O knyga apie fantastines keliones į visokias planetas, draugystę, nuotykius ir pan.

    Reply
    1. proffanas

      Moteriškė, rašiusi vaikiškas knygas su fantastikos prieskoniu?… Gal Vytautė Žilinskaitė? Nors Tandradrikijos nepamenu, bet nepamenu ir kitos autorės su panašiu polėkiu.

      Reply
        1. skirtumas

          Vovovo ta pati. Gal žinot kur gaut? Gal turite kas? Pasiskolinčiau kol atsišviesčiau ar pan… Nes pas tėvus neberandu, o knygynai seniai tokios neturi. Na… nebent į biblioteką kokią nuveit reiks (ten gi knygų būna!!! -- visai pamiršęs buvau:)).

          Reply
    2. Donatas

      o, as taip pat pamenu Tandadrikija. Tik pabaiga liudnoka, kai paiskeja, jog visos gyvuneliu keliones netikros, bo jie pliusiniai 🙂

      Reply
      1. Adis

        Na tikrai ne dėl to, kad jie pliušiniai 🙂
        Nors pabaiga ten superinė -- tuo, kad bent kelias versijas gali susigalvoti, kas, kaip ir kodėl taip buvo. Ir sapnas, ir kažkoks timewarpas, perkeliantis į alternatyvią realybę, ir…

        Nors visa knyga tokia. Gali interpretuoti kiek tik nori. Ypač smagu pirmąkart po vaikystės skaityt.

        Reply
  10. visuomenės veikėjas

    hm, buvau jau ne kartą girdėjęs apie tą knygelę, bet nekreipdavau dėmesio, bo norint visuomenę gražinti reikia ne nuo knygelių apie pelytes pradėti, o minimum nuo grėblio, bet dbr jau susidomėjau, gal ir nieko tokia knyga, jei jau tokioj vietoj apie ją gražiai atsiliepia. o jeigu dar rimčiau, tai reiks pagaliau patikrint, ar tikrai ta pelytė smailytė tokia kaip apie ją šneka , nors vis tiek esu pasakų (ne šiuolaikinių autorių, o senųjų) šalininkas -- koks skirtumas, kokiais laikais gyvenam, pasakos yra pasakos ir jos būtinos net xxi a. vaikams, nes to, ko jos išmoko, neišmokys nei mokykla, nei niekas kt

    Reply
  11. Adis

    Kažkas panašaus yra „Ką žmonės dirba visą dieną“. Gal ne tiek praktiškai didaktiška, bet irgi nebloga lavinimui. Tiesa, problema gal, kad ji lyg berods britiška, tai vietomis kiek prasilenkia su lietuviškuoju pasauliu. Nors tinkamai paaiškinus, gal net ir puiki pažindinimo priemonė, kad ta pati buitis skirtingose šalyse skiriasi.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šiaip tai yra daug panašaus žanro. Ir net sovietmečiu būdavo visokių irgi apie statybininkus, melžėjas ir pan..

      Čia tiesiog man vienas dalykas įstrigo -- ne šiaip išsilavinimas, bet sąmoningumas. Taip pat -- ir finansinis sąmoningumas. Vat dėl to man ir pritrūko to vieno dalyko -- balansų apskaitos pagrindų, kurie išties labai elementarūs, bet jų pamokius, gautųsi išvis tobulai.

      Reply
  12. Ieva Smailiapapytė

    O ką tokios knygos gero duoda? 😀 Vaikus silpnapročiais verčia, teigdamos, kad pelės gali kalbėti ir pan. Manau vaikai didesni idiotai išauga skaitydami būtent tokias knygas, o ne Disnėjaus. Gal esi per daug bukas ir neįsikirtai, kad tose knygose kaip ir transformeriuose vaikai mokomi skirti gėri nuo blogio! Skaičiuoti buhalteriją -- come on, who do fuck cares?

    Beje, tavo Pelytės Smailytės knyga yra (ar tuoj bus) ir „ipad“ versija, kuri interaktyvi ir pilna gražios animacijos, įgarsinimo balsu.

    Reply
  13. Pingback: Skirmantas Tumelis » Apie grožį, manieras ir protokolą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *