Rokiškis Rabinovičius

Visai neseniai Povilas Gylys gan abstrakčiai analizavo 7 neginkluoto valstybės naikinimo būdus. Tuo tarpu aš savo straipsniu pabandysiu kiek chaotiškai pažvelgti į konkrečias viso reikalo detales, į faktinę simptomatiką bei galimus praktinius scenarijus – ir į tuos, kuriuos gali suorganizuoti užsienio spec. tarnybos, ir į tuos, kurie gali kilti kai kurių kraštutinių judėjimų iniciatyva. Bet gal pradėkim nuo kitko.

Tiesą sakant, toli gražu ne visur sutinku su Povilu Gyliu, tačiau tai įdomus, labai specifinis politologas, turintis visai kitokį požiūrį, nei dauguma, tad mintys vertos didelio dėmesio, ypač dar, jei atkreipi dėmesį į tai, kad tarp eilučių jis pasako kelis kartus daugiau, nei galima įtarti (pabandykite kiekvieną jo straipsnio sakinį paanalizuoti ir susieti su konkrečiomis pavardėmis – nuostabus užsiėmimas bus).

Žinoma, Povilo Gylio straipsnyje išdėstyti dalykai labiau primena sąmokslo teoriją, bet pažvelgę kiek globaliau, galim pastebėti, kad su straipsniu puikiai siejasi ne tokia jau sena valstybininkų istorija – šie, nustebkim, elgėsi pagal daugelį iš Gylio išvardintų požymių. Ir daug šviežesnės istorijos su mokesčių reformomis pagal LLRI idėjas, ir jau visai dar šviežias bei debilavotų savigyrų pilnas Bubiliaus pasigyrimas apie pasiekimus, stabdant krizę – visa tai dar labiau verčia galvoti apie sistemiškumą. Kokią ramią vasaros dieną aš gal pasakyčiau, kad tai tik neįtikėtino valdžiažmogių kvankštelėjimo pavyzdžiai, bet. Bet. BET.

Truputis realybės

Bet yra kita reikalo pusė. Tiesa, nesusijusi su sąmokslo teorijomis, o daug paprastesnė: tai neįtikėtino masto korupcija. Povilas Gylys savo straipsnyje kalba apie praeitį, apie tai, kas vyko iki šiol. Pažiūrėkime į ateitį, į tas perspektyvas, kurios atsiveria pokyčiams, nesvarbu, ar priešiškiems, ar ne, į įvykius, kurie gali įvykti, o gali ir neįvykti. Taigi, truputis aksiomatikos – faktų, pagal kuriuos galima kai ką panagrinėti (BTW, dėl globalumo, pvz., LEO.LT, Ignalinos AE lėšos, FNTT skandalas, dar pavardint?):

• Bet kurio smulkaus verslo startas dažniausiai būna susijęs su smulkia prekyba: net jei tu netampi smulkiu prekeiviu pats, tai tu pardavinėji savo prekes per smulkius prekeivius. Kiti atvejai – greičiau išimtys.
• Mažiausiai 10 paskutinių metų mokesčių pakeitimai daugiausiai vykdomi stambiausio kapitalo naudai, o smulkiųjų verslininkų nenaudai (didinama smulkaus verslo atsakomybė, rizika, mokesčių dydis, mokesčių administravimo sudėtingumas, etc.)
• Beveik visą Lietuvos rinką valdo keli prekybos tinklai, turintys geografiškai monopolines pozicijas, smulkiam verslui ten nėra vietos
• Įstatymų leidžiamoji valdžia yra labai stipriai paveikta stambių korporacijų lobizmo
• Paskutiniai įstatymų pakeitimai išvis nubraukė individualias įmones ir į vergišką padėtį pastatė netgi bedarbius
• Emigracija jau kokius 5 metus veikia, kaip esminis valdžią gelbstintis vožtuvas – jei ne ji, jau seniai būtų prasidėję maištai
• Emigruoja visgi tik dalis žmonių, tam tikra dalis nepatenkintųjų lieka ir likusiųjų potencialių sistemos priešų dalis bendroje gyventojų masėje vis didėja
• Lietuvoje paskutinius metus aiškiai stiprėja radikalieji judėjimai, ir dešiniųjų, ir kairiųjų – būtent šie labai nesunkiai gali įsitraukti į prieš valdžią nukreiptas akcijas
• Ir valdžiai, ir stambiam verslui Lietuvoje trūksta socialinės patirties – tos, kurią Vakarų šalys gavo XXa. pirmoje pusėje, kai darbininkų demonstracijos tiesiog išmušė progresinius mokesčius bei socialines garantijas
• Vieni iš svarbiausių kairiųjų judėjimų rėmėjų Vakarų šalyse – tai smulkūs verslininkai, kurie yra spaudžiami didelių korporacijų
• Valstybė šiuo metu patiria mokestinę krizę, tad tereikia nestipraus postūmio tam, kad valdžią ištiktų visiškas kolapsas
• Gyventojai šiuo metu patiria pajamų ir vėlgi mokestinę krizę, tad tereikia nestipraus postūmio tam, kad prasidėtų masiniai neramumai (demonstracijos, mokesčių boikotai, etc.)

Biurslas

Ar patys pridėsite dar kokių nors požymių, ar jau darom kai kurias išvadas? Kažkada Rytas Staselis rašė apie biurslą. Jo apibrėžimas, kiek atsimenu, visgi buvo labiau lokalus, nei globalus: kad tai simbiozė tarp valdininkų ir verslininkų. Aš drįsčiau teigti, kad Lietuvoje biurslas nemenka dalimi apima ir aukščiausiąją įstatymų leidžiamąją valdžią, ir vyriausybę, ir netgi kai kuriuos itin stambius žiniasklaidos atstovus, apjungdamas juos su keliomis stambiausiomis korporacijomis į vieną milžinišką monstrą, apibrėžtą įvairiais įstatyminiais aktais, valstybinių lėšų skirstymo strategijomis, kuruojamą daugelio aukščiausių valdininkų. Nevardinsiu nei tame dalyvaujančių korporacijų, nei leidinių, manau, kad patys tai galite paminėti dešimtis pavadinimų ir pavardžių – apie tai nuolat rašo spauda 🙂

Bet. BET.

Bet išties norėjau pakalbėti apie kitką. Toks monolitinis biurslo monstras yra kraštutinai pažeidžiamas, nes gyvena pagal vieną principą – išnaudojimo principą. Visi tokios sistemos interesai yra orientuoti į pinigų melžimą iš absoliučios daugumos gyventojų, tuo tarpu stabdžių čia tiesiog nėra. Bet. BET.

Gal nesigilinkim į viską – akivaizdu, kad yra dvi sistemos (subinės) pusės: viena – susijusi su biurokratais, kita – susijusi su oligarchais. Štai tiesiog du scenarijai, pagal kuriuos vieniems ir kitiems į subinę kažkas įkala vinį. Scenarijai seni, vykę daugelyje šalių, jei valdžiažmogiai ir oligarchai domėtųsi istorija – juos irgi žinotų. Tačiau šių scenarijų kol kas nebuvo Lietuvoje. Tad pažiūrėkim, kaip viskas vyktų.

Vinis į oligarchų subinės pusę

Scenarijus paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT jau supranta, kad už milijoną litų išdaužytų Seimo langų išlaidos tiesiog bus padalintos rinkėjams, o šie jau apmokės kiekvienas po kokius 30 centų, rezultate – nieko tas langų daužymas nepadės. Tačiau gudrus judėjimo vadas – hipotetinis Pacas Dorevičius staiga susivokia, kad valdžia tėra oligarchų užsakymų vykdytoja, tad galima daryti paprasčiau: sudeginti kokį nors didelį prekybos centrą. Žinoma, nuostolius apmoka draudimas, bet po šių įvykių prekybos tinklas už draudimą priverčiamas mokėti milijonu litų per metus daugiau, o ir pats draudimas tampa labai suinteresuotu spausti valdžią dėl visokių socialių įstatymų. Dar keli sudeginti prekybos centrai, išdaužytos brangių parduotuvių vitrinos – ir staiga jau valdžia susivokia, kad reikia įvesti progresinius mokesčius, padidinti prekybos tinklų apmokestinimą, o patys prekybos tinklai, beskaičiuodami savo nuostolius, patys supranta, kad jiems tai bus pigiau. Daugelis neturtingųjų džiūgauja, verslininkai ir valdžia plūstasi, bet įvykiai įvyksta.

Įdomumas yra toks: Vakarų šalyse daugelis riaušes rengiančių aktyvistų puikiai žino, kad daužyti turtingas parduotuves ir deginti prabangiausias mašinas – itin efektyvu: tai staigiai sumažina stambaus verslo norą tarpti neturtingiausių sluoksnių sąskaita. Ten pat pastebimas ir kitas reiškinys: smulkiausias verslas visai noriai reklamuojasi kraštutiniuose kairiuosiuose laikraščiuose, taip užsitikrindamas ir saugumą per riaušes, ir tam tikrus konkurencinius pranašumus.

Šis scenarijus yra dominuojantis Vakarų šalyse, kur būtent riaušėmis yra užtikrinamas socialinis balansas. Kai kurios šalys patyrė šiuos scenarijus dar prieš II pasaulinį karą (pvz., JAV), kitos šalys – patiria net ir šiais laikais (pvz., Prancūzija ar Didžioji Britanija).

Viena iš žiauriausių galimų tokio scenarijaus pasekmių – staiga kylantis užsienio investuotojų nepatiklumas: tai ne kokios riaušės prie Seimo, kur Bubilius laidė demagogijas apie krentantį investuotojų pasitikėjimą (išties verslui nusispjaut, kad kažkas daužo valdžios langus). Šiuo atveju nepasitikėjimas būtų realiai pagrįstas.

Vinis į valdžios pusę

Scenarijus irgi paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT ima aktyviai platinti proklamacijas, FAQ ir pan., skirtas ir paprastiems įmonių darbuotojams, ir įmonių vadovams, ir įmonių savininkams, kur vardinama, kiek mokesčių sumokama valstybei, kaip dėl mokesčių žlunga verslas ir, svarbiausia – kaip mokesčių nemokėjimas tampa pilietinio pasipriešinimo prieš valdžios savivalę būdu. Platinami lipdukai "aš nemoku mokesčių", sukuriamos interneto svetainės, naktimis aktyvistai apklijuoja viešas vietas proklamacijomis su užrašais "moki mokesčius – remi korupciją" ir t.t.

Per kelis mėnesius išsivysto didžiulė mokesčių surinkimo duobė, su kuria mokesčių inspekcijos neįstengia susitvarkyti. Valdžią ištinka finansinė krizė, kuri baigiasi tuo, kad paprastindama mokesčių rinkimą, valdžia nustato nulinį mokesčių tarifą smulkiausiam verslui, o pajamas atsigriebia iš tų didžiausių įmonių, kurios mokesčių nuslėpti negali, t.y., iš tų pačių valdžią spaudžiančių oligarchų.

Šis scenarijus labai įspūdingai įvyko Didžiojoje Britanijoje, kai berods Tečer apie 1990 bandė pakelti mokesčius neturtingiausiai gyventojų daliai, kas išvirto į masinius mokesčių boikotus, kur keli milijonai žmonių atsisakė tuos mokesčius mokėt ir valdžia galų gale pasidavė. Gerokai anksčiau panašiu scenarijumi tuos pačius britus iš Indijos išvijo Gandis – jo pagrindinis metodas irgi buvo tas pats mokesčių nemokėjimas.

Viena iš žiauriausių galimų šio scenarijaus pasekmių – potencialus lėšų trūkumo dengimas, masiškai išleidžiant į apyvartą nepadengtus pinigus ir iš to kylanti lito hiperinfliacija, kai pasikartotų tai, kas su talonais vyko prieš porą dešimtmečių.

Vinys į abi puses

Sinergistinis scenarijus, kur vienu metu būtų kalamos abi vinys, būtų dar įspūdingesnis, nes kaip matome, vienu atveju spaudžiami oligarchai, kitu atveju – valdžia, tad staiga ir oligarchai, ir valdžia užsinorėtų progresinių mokesčių ir smulkaus verslo skatinimo.

Potencialios neigiamos pasekmės – tos pačios, kaip abiejuose scenarijuose kartu, tiktai dar keleriopai stipresnės.

Užbaigiant

Tiesiog norėjau parodyti, ant kokių ašmenų šiuo metu balansuoja valdžia ir tas pats stambusis verslas. Kai kuriose šalyse panašūs scenarijai yra pasibaigę masinėmis nacionalizacijomis, o dar kai kur (pvz., XXa. pradžios Rusijoje) – net ir masinėmis turtingųjų žudynėmis.

Klaida, kurią daro valdžia – tai nesugebėjimas mokytis iš istorijos. Mano minėti scenarijai įvairiose pasaulio šalyse vyko daugybę kartų, tačiau kažkodėl nesusimastoma, kad tokie patys scenarijai lygiai taip pat gali pasikartoti ir Lietuvoje. Gali būti, kad tai sovietmečio palikimas, itin užspaudęs smegenis dešiniesiems: konservatoriai tiesiog netiki, kad po viso sovietinio košmaro kažkas dar gali užsinorėti kelt revoliucijas. Deja, toks vidinis įsitikinimas yra kardinaliai klaidingas.

Ką aš patarčiau valdžiai – tai skubiai rengti ir įgyvendinti programą, pagal kurią šiems scenarijams tiesiog neliktų prasmės (esminiai punktai – progresiniai mokesčiai, apinasris prekybos tinklams, visiškas mokesčių nubraukimas žmonėms, kurių pajamos neviršija ~400 litų per mėnesį). Nes kai žmonės išmoks kovoti prieš valdžią, situaciją taisyti jau bus per vėlu, teks ne tik daryti reformas, bet ir kovoti su jau įvykusiom panašių scenarijų pasekmėm.