Tag Archives: valstybė

Knygų mugė

Čia tas išprotėjęs reklaminis golemas jau išsiveržęs į lauką

Jei manęs kas klaus, kas labiausiai užstrigo šioje knygų mugėje – tai atsakysiu tiesiai: išprotėjęs žurnalo „Valstybė“ reklaminis stendas, katras neaišku kokiais būdais važinėjosi po visą parodą tarp žmonių, tarpais bandydamas ką nors pastumti, o tarpais – šiaip išgąsdinti, vis nerasdamas sau vietos – akivaizdžiai, valdomas Dirbtinio Intelekto. Pradžioj slankiojęs kažkur 5 korpuso minioje, stendas greitai numigravo ten, kur bent truputį erdviau – į 3 korpusą, pasisukiojo rūbinėje, pabandė užsukt į Andriaus Užkalnio konferenciją, bet galų gale, dar valandikę beprasmiškai pasistumdęs, sugebėjo išsiveržt pro tas sukamas (kaip kokiame Nekropolyje) 3 korpuso duris, o tada jau ir nurūko kažkur į miškus, palaidas, laukinis ir nevaldomas. Jaučiu, dabar tūno kur nors Viršuliškių parke, įklimpęs į pusnį… Robotizacija, vienok… Naujieji golemai…

Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis

Be abejonės, matyti ir rašytojai, tapę blogosferos žvaigždėmis – Andrius Užkalnis bei Beata Nicholson. Nuostabu, aš galvojau, kad gandai apie tai, jog ši priešingybių pora esą sesuo ir brolis – tiktai mitas. Ale gi pasirodo, kad mažų mažiausiai – ne visai. Visai dargi ne visai, o priešingai – brolis ir sesuo, pasirodo. Jaučiu, praeis dar kiek laiko ir paaiškės, kad ir Monika Bončkutė – pono Užkalnio žmona iki pat šių dienų. Tuo tarpu Landsbergis-Žemkalnis (įsiklausykit: Žemkalnis ir Užkalnis, o tada prisiminkit tikrą istoriją, kad pavardė Užkalnis teatsirado pokario laikais, kai Užkalnio tėvai kažkur slapstėsi, o jų abiejų pavardės besą kokios tai verstinės) – galėjo būt paties Užkalnio nesantuokinis tėvas dar Tarpukario laikais ir taip toliau. Dar pridėkim, kad būtent šalia Užkalnio sėdėjo ir knygas pasirašinėjo Kristina Sabaliauskaitė – garsi sąmokslo teorijų kūrėja bei įgyvendintoja. Kam nors kyla abejonių? Galiu jas išsklaidyti: ten pat buvo ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tas pats, kuris vaikams rašo tokias dvigubos semantikos pasakas, kad tėveliai spangsta. Taigi, kaip matome, viskas su tais rašytojais akivaizdu.

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis

Ką gero parsinešiau? Užplaukė smegenų aptemimas ir nusipirkau kažkokios leidyklos perleistą visą Aleksandro Volkovo seriją. Nuolaidos nepadarė, parazitai, tai nereklamuosiu, kas tokie ir kur nusipirkt, nei netgi, kaip ta krūva atrodo. Sutaupei – reklamą praradai, štai dabar ir žinokit. Džiaugėsi man šitie leidėjai, kad pirmųjų knygų prieš belenkiek laiko išleistas nenurodytas tiražas – pusiau išparduotas jau. Beje, tiražą nurodyti reikalaujama pagal taisykles, o kiek mano atmintis nemeluoja – nebūtina jo nurodyti, tik esant apimtims iki 500 egz.. Reiškia, niekam neįdomūs šie sovietmečio bestseleriai. Pardavėt 200 knygučių ir džiaugiatės, ar ne? Taigi, ponuliai, atrasit dabar mano blogą ir liūdėsit, kad parodoje nuolaidų nedarėt, o kiti tuo tarpu juoksis 🙂

Pono Maumo herbas visame gražume. Ir dar tautinėm spalvom su kardais.

Nusipirkau storą Žečpospolitos herbyną – kažkokie lenkai pardavinėjo, nei lietuviškai, nei angliškai nesuprantantys. Atsiverčiau kažkur per vidurį, kaip tik, kur baigiasi herbai ir prasideda kažkokie pavardžių sąrašai – ogi žiū, pono Maumo herbas visame gražume. Tai dabar dar pridėkim, kad Žilinsko pavardė – ne tik sena, bet ir reiškianti žilę, o tas visas žilas, kaip bebarzdis Kalėdų Senelis, nors ir už mane jaunesnis būdamas – neabejotinai jau šimtus metų jo giminę liaudis stebi, todėl taip ir užvadina. Čia jums dar lašelis sąmokslo teorijosna. O dar paklauskit savęs, kodėl aną vis matydavau kur nors palei Užkalnį. Ten pat, kur matydavau ir Ashtroką? Kas tarp jų bendro? Ir kodėl tai siejasi su anokiais leidiniais, katrie konkuruoja su golemus parodon atvežusia „Valstybe“, katrai rašo Užkalnis ir kuri paskutiniame numeryje redaktoriaus žodyje pati tuos konkuruojančius leidinius gyrė?

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Dar buvo karšto šokolado, puikiai paruošto, kažkur visai visai parodos užkampyje ir po 5 litus už mažą puodelį. Bet labai skanaus. Bet visgi knygos yra knygos, tad geriausios – tos, kur stikliniais viršeliais. Žinoma, kad vynas bei degtinė. Taip kad kaipgi be to apsieisi, jei tai bus tiesiog neliteratūriška? Ale gi suprantat, šiaip jau alkoholis ne košeris, tad šiuo atveju parodos organizatoriai tiesiog nuostabiai pasirūpino ir pakvietė tikrąsias knygų mugės žvaigždes – bealkoholinio vyno bei degtinės platintojus iš firmos nežinau, kaip ten vadinasi (nuolaidos nepadarė, bet pavaišino už dyką, tai nereklamuosiu jų, o tiktai gėrimus), tad siūlau visiems šio dalyko pasiieškot – ir parodoje, ir kitose prekybos vietose. Taip, aš nuo mažų dienų svajojau, kad atsirastų bealkoholinė degtinė. Ir štai, ji atsirado. Stikliniuose viršeliuose, su užsukamu skirtuku, maloniai geriama iš čėrkelių ir tinkama netgi vaikams. Švelnesnio mėgėjams – bealkoholinis vynas.

O dar gero kas? Nu jūs man pasakykit, kokių galų į parodą susirinko tiek visokių durnių, kad net praeit neįmanoma, čia jums kas, cirkas, ko jūs ten neradot? Paroda yra skirta iškiliems žmonėms lankytis, o ne miniai visokių, per kuriuos praeit neįmanoma! Nors, kita vertus, kas dar nespėjote – šiandien iki 5 vakaro paroda dar veiks.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Maxima pinigai ir konkurencija su valstybe

Kažkada jau berods rašiau apie tai, kas yra pinigai, bet dabar nesuradau, kur, tad paaiškinsiu trumpai iš naujo: pinigai – tai pirmiausiai skolinis pinigų leidėjo įsipareigojimas pinigų naudotojui. Kitaip tariant, kažkas išleidžia pinigus, už juos nusiperka kažkokio turto, o paskui turi tuos pinigus padengti kokiu nors turtu. Valstybė, išleisdama pinigus, daro milžinišką biznį: gauna nemokamą paskolą, kurią grąžinti gali tik praėjus nemažam laiko tarpui, o dar ir po tam tikros infliacijos, kuri, nuvertindama pinigus, leidžia grąžinti tiktai dalį realios paskolos. Valstybinės obligacijos, jei kam kils klausimas – tai tik labai įdomus būdas valstybei dar labiau atitolinti pirminės paskolos grąžinimą, kartu gaunant dar vieną paskolą.

Žinoma, panašūs dalykai veikia ir su paprastais skolos rašteliais, dovanų čekiais ir pan. – tai irgi tiesiog paskola, kuri dar ir beprocentė. Dovanų čekiai čia dar įdomesni – dalis jų gavėjų taip jų ir nepanaudoja. Įdomu dar ir tai, kad išleisdama dovanų čekius, įmonė ne tik gauna paskolą už dyką, bet ir apsisaugo nuo infliacijos.

Tačiau įprasti dovanų čekiai atlieka tik dalines pinigų funkcijas. Pilnavertės funkcijos, kur atsiranda realiai ilgalaikės paskolos, kurių dalies netenka padenginėti, o pinigų naudotojai tampa pririšti prie pinigų leidėjo (pvz., norom nenorom turi mokėti mokesčius ar pan.), atsiranda tada, kai pinigai ima vykdyti dar ir prekės, o ne tik paskolos funkciją, t.y., imami taikyti mainuose.

Kur link aš vedu – jau kelintą kartą išgirstu istorijas apie tai, kaip su vienais ar kitais žmonėmis atsiskaitoma Maximos pinigais. Tai ten už kokį darbą, tai už dar ką nors, teko netgi nugirsti istoriją, kaip kažkokia įmonė didžiąją dalį atlyginimo moka darbuotojams tais pačiais Maximos čekiais – žinoma, vokeliuose. Aš nežinau, ar Maxima atsiskaitinėja savo pinigais su savo tiekėjais – tai būtų ypatingai įdomus variantas. Tačiau taip ar anaip, tam tikri požymiai matomi akivaizdžiai: bent dalinai Maximos pinigai jau konkuruoja su litais, tapdami tegul ir nedidele, tačiau šešėline valiuta, tuo tarpu Maxima ima vykdyti tam tikras pinigus išleidžiančio banko funkcijas.

Nagi, prisipažinkit, kas esate gavę Maximos pinigų vietoj litų? Nesvarbu, už ką – ar kaip atlyginimą, ar už kokį daiktą, ar kaip skolą, etc.? Ir dar, būtų įdomu įvertinti, kokio dydžio sumos yra apyvartoje – ar negali būti jos sulyginamos su Lietuvos biudžeto deficitu?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dvi vinys į dvi subinės puses

Visai neseniai Povilas Gylys gan abstrakčiai analizavo 7 neginkluoto valstybės naikinimo būdus. Tuo tarpu aš savo straipsniu pabandysiu kiek chaotiškai pažvelgti į konkrečias viso reikalo detales, į faktinę simptomatiką bei galimus praktinius scenarijus – ir į tuos, kuriuos gali suorganizuoti užsienio spec. tarnybos, ir į tuos, kurie gali kilti kai kurių kraštutinių judėjimų iniciatyva. Bet gal pradėkim nuo kitko.

Tiesą sakant, toli gražu ne visur sutinku su Povilu Gyliu, tačiau tai įdomus, labai specifinis politologas, turintis visai kitokį požiūrį, nei dauguma, tad mintys vertos didelio dėmesio, ypač dar, jei atkreipi dėmesį į tai, kad tarp eilučių jis pasako kelis kartus daugiau, nei galima įtarti (pabandykite kiekvieną jo straipsnio sakinį paanalizuoti ir susieti su konkrečiomis pavardėmis – nuostabus užsiėmimas bus).

Žinoma, Povilo Gylio straipsnyje išdėstyti dalykai labiau primena sąmokslo teoriją, bet pažvelgę kiek globaliau, galim pastebėti, kad su straipsniu puikiai siejasi ne tokia jau sena valstybininkų istorija – šie, nustebkim, elgėsi pagal daugelį iš Gylio išvardintų požymių. Ir daug šviežesnės istorijos su mokesčių reformomis pagal LLRI idėjas, ir jau visai dar šviežias bei debilavotų savigyrų pilnas Bubiliaus pasigyrimas apie pasiekimus, stabdant krizę – visa tai dar labiau verčia galvoti apie sistemiškumą. Kokią ramią vasaros dieną aš gal pasakyčiau, kad tai tik neįtikėtino valdžiažmogių kvankštelėjimo pavyzdžiai, bet. Bet. BET.

Truputis realybės

Bet yra kita reikalo pusė. Tiesa, nesusijusi su sąmokslo teorijomis, o daug paprastesnė: tai neįtikėtino masto korupcija. Povilas Gylys savo straipsnyje kalba apie praeitį, apie tai, kas vyko iki šiol. Pažiūrėkime į ateitį, į tas perspektyvas, kurios atsiveria pokyčiams, nesvarbu, ar priešiškiems, ar ne, į įvykius, kurie gali įvykti, o gali ir neįvykti. Taigi, truputis aksiomatikos – faktų, pagal kuriuos galima kai ką panagrinėti (BTW, dėl globalumo, pvz., LEO.LT, Ignalinos AE lėšos, FNTT skandalas, dar pavardint?):

  • Bet kurio smulkaus verslo startas dažniausiai būna susijęs su smulkia prekyba: net jei tu netampi smulkiu prekeiviu pats, tai tu pardavinėji savo prekes per smulkius prekeivius. Kiti atvejai – greičiau išimtys.
  • Mažiausiai 10 paskutinių metų mokesčių pakeitimai daugiausiai vykdomi stambiausio kapitalo naudai, o smulkiųjų verslininkų nenaudai (didinama smulkaus verslo atsakomybė, rizika, mokesčių dydis, mokesčių administravimo sudėtingumas, etc.)
  • Beveik visą Lietuvos rinką valdo keli prekybos tinklai, turintys geografiškai monopolines pozicijas, smulkiam verslui ten nėra vietos
  • Įstatymų leidžiamoji valdžia yra labai stipriai paveikta stambių korporacijų lobizmo
  • Paskutiniai įstatymų pakeitimai išvis nubraukė individualias įmones ir į vergišką padėtį pastatė netgi bedarbius
  • Emigracija jau kokius 5 metus veikia, kaip esminis valdžią gelbstintis vožtuvas – jei ne ji, jau seniai būtų prasidėję maištai
  • Emigruoja visgi tik dalis žmonių, tam tikra dalis nepatenkintųjų lieka ir likusiųjų potencialių sistemos priešų dalis bendroje gyventojų masėje vis didėja
  • Lietuvoje paskutinius metus aiškiai stiprėja radikalieji judėjimai, ir dešiniųjų, ir kairiųjų – būtent šie labai nesunkiai gali įsitraukti į prieš valdžią nukreiptas akcijas
  • Ir valdžiai, ir stambiam verslui Lietuvoje trūksta socialinės patirties – tos, kurią Vakarų šalys gavo XXa. pirmoje pusėje, kai darbininkų demonstracijos tiesiog išmušė progresinius mokesčius bei socialines garantijas
  • Vieni iš svarbiausių kairiųjų judėjimų rėmėjų Vakarų šalyse – tai smulkūs verslininkai, kurie yra spaudžiami didelių korporacijų
  • Valstybė šiuo metu patiria mokestinę krizę, tad tereikia nestipraus postūmio tam, kad valdžią ištiktų visiškas kolapsas
  • Gyventojai šiuo metu patiria pajamų ir vėlgi mokestinę krizę, tad tereikia nestipraus postūmio tam, kad prasidėtų masiniai neramumai (demonstracijos, mokesčių boikotai, etc.)

Biurslas

Ar patys pridėsite dar kokių nors požymių, ar jau darom kai kurias išvadas? Kažkada Rytas Staselis rašė apie biurslą. Jo apibrėžimas, kiek atsimenu, visgi buvo labiau lokalus, nei globalus: kad tai simbiozė tarp valdininkų ir verslininkų. Aš drįsčiau teigti, kad Lietuvoje biurslas nemenka dalimi apima ir aukščiausiąją įstatymų leidžiamąją valdžią, ir vyriausybę, ir netgi kai kuriuos itin stambius žiniasklaidos atstovus, apjungdamas juos su keliomis stambiausiomis korporacijomis į vieną milžinišką monstrą, apibrėžtą įvairiais įstatyminiais aktais, valstybinių lėšų skirstymo strategijomis, kuruojamą daugelio aukščiausių valdininkų. Nevardinsiu nei tame dalyvaujančių korporacijų, nei leidinių, manau, kad patys tai galite paminėti dešimtis pavadinimų ir pavardžių – apie tai nuolat rašo spauda 🙂

Bet. BET.

Bet išties norėjau pakalbėti apie kitką. Toks monolitinis biurslo monstras yra kraštutinai pažeidžiamas, nes gyvena pagal vieną principą – išnaudojimo principą. Visi tokios sistemos interesai yra orientuoti į pinigų melžimą iš absoliučios daugumos gyventojų, tuo tarpu stabdžių čia tiesiog nėra. Bet. BET.

Gal nesigilinkim į viską – akivaizdu, kad yra dvi sistemos (subinės) pusės: viena – susijusi su biurokratais, kita – susijusi su oligarchais. Štai tiesiog du scenarijai, pagal kuriuos vieniems ir kitiems į subinę kažkas įkala vinį. Scenarijai seni, vykę daugelyje šalių, jei valdžiažmogiai ir oligarchai domėtųsi istorija – juos irgi žinotų. Tačiau šių scenarijų kol kas nebuvo Lietuvoje. Tad pažiūrėkim, kaip viskas vyktų.

Vinis į oligarchų subinės pusę

Scenarijus paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT jau supranta, kad už milijoną litų išdaužytų Seimo langų išlaidos tiesiog bus padalintos rinkėjams, o šie jau apmokės kiekvienas po kokius 30 centų, rezultate – nieko tas langų daužymas nepadės. Tačiau gudrus judėjimo vadas – hipotetinis Pacas Dorevičius staiga susivokia, kad valdžia tėra oligarchų užsakymų vykdytoja, tad galima daryti paprasčiau: sudeginti kokį nors didelį prekybos centrą. Žinoma, nuostolius apmoka draudimas, bet po šių įvykių prekybos tinklas už draudimą priverčiamas mokėti milijonu litų per metus daugiau, o ir pats draudimas tampa labai suinteresuotu spausti valdžią dėl visokių socialių įstatymų. Dar keli sudeginti prekybos centrai, išdaužytos brangių parduotuvių vitrinos – ir staiga jau valdžia susivokia, kad reikia įvesti progresinius mokesčius, padidinti prekybos tinklų apmokestinimą, o patys prekybos tinklai, beskaičiuodami savo nuostolius, patys supranta, kad jiems tai bus pigiau. Daugelis neturtingųjų džiūgauja, verslininkai ir valdžia plūstasi, bet įvykiai įvyksta.

Įdomumas yra toks: Vakarų šalyse daugelis riaušes rengiančių aktyvistų puikiai žino, kad daužyti turtingas parduotuves ir deginti prabangiausias mašinas – itin efektyvu: tai staigiai sumažina stambaus verslo norą tarpti neturtingiausių sluoksnių sąskaita. Ten pat pastebimas ir kitas reiškinys: smulkiausias verslas visai noriai reklamuojasi kraštutiniuose kairiuosiuose laikraščiuose, taip užsitikrindamas ir saugumą per riaušes, ir tam tikrus konkurencinius pranašumus.

Šis scenarijus yra dominuojantis Vakarų šalyse, kur būtent riaušėmis yra užtikrinamas socialinis balansas. Kai kurios šalys patyrė šiuos scenarijus dar prieš II pasaulinį karą (pvz., JAV), kitos šalys – patiria net ir šiais laikais (pvz., Prancūzija ar Didžioji Britanija).

Viena iš žiauriausių galimų tokio scenarijaus pasekmių – staiga kylantis užsienio investuotojų nepatiklumas: tai ne kokios riaušės prie Seimo, kur Bubilius laidė demagogijas apie krentantį investuotojų pasitikėjimą (išties verslui nusispjaut, kad kažkas daužo valdžios langus). Šiuo atveju nepasitikėjimas būtų realiai pagrįstas.

Vinis į valdžios pusę

Scenarijus irgi paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT ima aktyviai platinti proklamacijas, FAQ ir pan., skirtas ir paprastiems įmonių darbuotojams, ir įmonių vadovams, ir įmonių savininkams, kur vardinama, kiek mokesčių sumokama valstybei, kaip dėl mokesčių žlunga verslas ir, svarbiausia – kaip mokesčių nemokėjimas tampa pilietinio pasipriešinimo prieš valdžios savivalę būdu. Platinami lipdukai "aš nemoku mokesčių", sukuriamos interneto svetainės, naktimis aktyvistai apklijuoja viešas vietas proklamacijomis su užrašais "moki mokesčius – remi korupciją" ir t.t.

Per kelis mėnesius išsivysto didžiulė mokesčių surinkimo duobė, su kuria mokesčių inspekcijos neįstengia susitvarkyti. Valdžią ištinka finansinė krizė, kuri baigiasi tuo, kad paprastindama mokesčių rinkimą, valdžia nustato nulinį mokesčių tarifą smulkiausiam verslui, o pajamas atsigriebia iš tų didžiausių įmonių, kurios mokesčių nuslėpti negali, t.y., iš tų pačių valdžią spaudžiančių oligarchų.

Šis scenarijus labai įspūdingai įvyko Didžiojoje Britanijoje, kai berods Tečer apie 1990 bandė pakelti mokesčius neturtingiausiai gyventojų daliai, kas išvirto į masinius mokesčių boikotus, kur keli milijonai žmonių atsisakė tuos mokesčius mokėt ir valdžia galų gale pasidavė. Gerokai anksčiau panašiu scenarijumi tuos pačius britus iš Indijos išvijo Gandis – jo pagrindinis metodas irgi buvo tas pats mokesčių nemokėjimas.

Viena iš žiauriausių galimų šio scenarijaus pasekmių – potencialus lėšų trūkumo dengimas, masiškai išleidžiant į apyvartą nepadengtus pinigus ir iš to kylanti lito hiperinfliacija, kai pasikartotų tai, kas su talonais vyko prieš porą dešimtmečių.

Vinys į abi puses

Sinergistinis scenarijus, kur vienu metu būtų kalamos abi vinys, būtų dar įspūdingesnis, nes kaip matome, vienu atveju spaudžiami oligarchai, kitu atveju – valdžia, tad staiga ir oligarchai, ir valdžia užsinorėtų progresinių mokesčių ir smulkaus verslo skatinimo.

Potencialios neigiamos pasekmės – tos pačios, kaip abiejuose scenarijuose kartu, tiktai dar keleriopai stipresnės.

Užbaigiant

Tiesiog norėjau parodyti, ant kokių ašmenų šiuo metu balansuoja valdžia ir tas pats stambusis verslas. Kai kuriose šalyse panašūs scenarijai yra pasibaigę masinėmis nacionalizacijomis, o dar kai kur (pvz., XXa. pradžios Rusijoje) – net ir masinėmis turtingųjų žudynėmis.

Klaida, kurią daro valdžia – tai nesugebėjimas mokytis iš istorijos. Mano minėti scenarijai įvairiose pasaulio šalyse vyko daugybę kartų, tačiau kažkodėl nesusimastoma, kad tokie patys scenarijai lygiai taip pat gali pasikartoti ir Lietuvoje. Gali būti, kad tai sovietmečio palikimas, itin užspaudęs smegenis dešiniesiems: konservatoriai tiesiog netiki, kad po viso sovietinio košmaro kažkas dar gali užsinorėti kelt revoliucijas. Deja, toks vidinis įsitikinimas yra kardinaliai klaidingas.

Ką aš patarčiau valdžiai – tai skubiai rengti ir įgyvendinti programą, pagal kurią šiems scenarijams tiesiog neliktų prasmės (esminiai punktai – progresiniai mokesčiai, apinasris prekybos tinklams, visiškas mokesčių nubraukimas žmonėms, kurių pajamos neviršija ~400 litų per mėnesį). Nes kai žmonės išmoks kovoti prieš valdžią, situaciją taisyti jau bus per vėlu, teks ne tik daryti reformas, bet ir kovoti su jau įvykusiom panašių scenarijų pasekmėm.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Visuomenė, kaip žmogus

Po visų kalbų apie kairiuosius, dešiniuosius, pokyčius, visuomenę, etc., kažkaip visai naujai pažvelgiau į tai, kur kišu savo nosį jau porą dešimtmečių: tuos pačius archetipinius vaizdinius, tautosaką, papročius ir kitus visuomeninės sąmonės apsireiškimus. Tokio pobūdžio reiškiniai yra labai lėti. Pavienės apraiškos ar net ištisi judėjimai čia tėra tik smulkūs epizodai.

Lietuvių tautinė sąmonė, kurią turime dabar, ėmė formuotis labai seniai – istorikai galėtų kalbėti apie kokį XI-XII amžius, o archeologai bei mitologijos tyrėjai – apie dar bent keliais šimtmečiais senesnį periodą. O juk ir dar anksčiau buvo kažkokių, dabar jau neatsekamų įvykių, kurie irgi davė savo pasekmes. Tad tai, kas istorija tampa mums (pvz., kokia Sausio-13), tokiai sąmonei – tik eilinis įvykis. Pokyčiai, įvykstantys per dešimtmetį – tai maždaug tas pat, kas žmogui būtų kelios savaitės ar mėnesiai.

Ar atsimenate, ką veikėte pvz., 1995 vasario 25 dieną? Aš nesugebu atsiminti ne tik to, ką veikiau tą dieną, bet net ir ką dariau tą mėnesį. Visuomenės atmintis irgi neilga – nors kažkas ir krebžda tautinės atminties kamputyje, nebent tik fragmentiškai galėtume atsekti kažką, kas susiję su pvz., 1863 sukilimu. Nors lyginimo mastelis panašus: ar žmogui 15 metų, ar tautai – pusantro šimtmečio.

Įsivaizduokime, kad tam tikra visuomenė yra tiesiog žmogus. Žmogus, kurio smegenų ląstelės – tai tiesiog tos visuomenės individų smegenys. Tuo tarpu įvairios visuomeninės diskusijos, ginčai ir pan. – tai tiktai mintys. Ir štai girdim diskusiją: viena grupė sako "Tėvynė, patriotizmas, tikrosios šeimos vertybės – tai išgelbės Lietuvą". Kita grupė tuo tarpu sako "Mes turim būti atviri naujoms idėjoms, tuo tarpu prisirišimas prie senų simbolių tėra mus ribojantis stabdis". Aišku, kai kurie pasisakymai – mintys žymiai grubesnės, netgi vulgarios.

Bet pažvelkim į tą disputą, ne kaip į disputą, o kaip į paprasto žmogaus mintis: žmogus-visuomenė galvoja apie tai, ką daryti, kaip keistis ar nesikeisti, kaip reaguoti į pasaulį. Laikytis senų įpročių, ar keisti savo gyvenimą? Pasaulis keičiasi, mes turim tobulėti, bet kaip? Kas padės išlikti savimi – sena patirtis ar bandymai viską daryti kitaip? Visuomenė analizuoja, mintys kovoja tarpusavy. Gal būt sprendimas bus padarytas, gal būt reiks pasižiūrėti daugiau, o gal ir nieko nekeisti. Tai tiesiog mastymas. Tiesiog vykstantis visai kitais mastais.

Mes kaip skruzdėlės, zujančios šalia žmogaus. Mes nesuvokiam žmogaus – mums, skruzdėlėms, jis per didelis, jo gyvenimas mums per ilgas. Tačiau mus stebintis žmogus padaro įdomią išvadą: pavienės skruzdės yra trumpaamžės ir kvailos, tačiau visos kartu jos turi labai keistą ir visai efektingą grupinį intelektą.

Todėl aš manau, kad net jei viena pusė tiktai plūstasi su kita, o kita – plūstasi su pirmąja, net jei jų idėjos tarpusavy atrodo nesuderinamos, prieštaringos ir visiems atrodo, kad jokios diskusijos nėra – diskusija visvien vyksta. Nes tai juk mintys – mintys visuomenės galvoje. Iš jų kažkas išsirutulios.

O ką mes čia galim pakeisti? Manyčiau, kad labai nedaug – padidinti diskusijos efektyvumą, pabandyti atrasti teisingesnį sprendimą. Juk visvien viskas baigsis visuomenės sprendimu – kažkokiu konsensusu, kuris gerokai skirsis nuo pavienių žmonių ar grupelių pažiūrų: šios juk tiktai mintys visuomenės sąmonėje. Todėl mums verta diskuotuoti, diskutuoti, diskutuoti. Nesvarbu, kaip, bet kalbėtis. Bendrauti. Net jei tas bendravimas mums patiems primena plūdimąsi. Net jei mums atrodo, kad oponentas mūsų nesupranta ar netgi negirdi.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Korupcija

Pačią baisiausią istoriją apie valdiškas įstaigas man prieš kelis metus papasakojo buvęs bendradarbis: jis nuvežė savo ligotą tėvą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Stovėdamas ilgoje eilėje, išgirdo rėkiančią registratorę – šioji mat buvo nepatenkinta, jog kojos neturintis žmogus, davęs jai pasą, neatvertė jo reikiamame puslapyje. Registratorė sviedė pasą per langelį ant grindų – matyt tam, kad ant ramentų stovintis klientas galėtų pasidžiaugti, keldamas savo dokumentą nuo žemės.

Transparency International skelbia 2009 metų korupcijos suvokimo indeksus. Lietuva – 52 vietoje, tiesiog tragiškai atsilikusi nuo Estijos, kuri – 27-ta. Krizės ištikta Latvija, kuriai neretai net pranašaujamas greitas bankrotas – tik truputį žemiau už mūsų šalį – 56 vietoje. Akivaizdu, korupcija yra ir klesti. Klesti, nepaisant kažkada socdemų vado Kirkilo pažado su ja susidoroti bei vėlesnių jo pareiškimų, esą korupcijos nėra.

Su korupcija susiduriame patys, susiduria mūsų draugai, giminės, pažįstami. Vieni – moka kyšius, kiti – kankinasi, nešiodami visokias pažymas ir metų metais laukdami kokio nors rišlaus atsakymo iš valdininkų. O kiekviena nauja valdžia vis bando tą korupciją sutramdyti, tačiau pastangos – bergždžios. Problema ta, kad korupcija – nebūtinai piniginė: kuo gi skiriasi „pagelbėt už atkatą“ nuo „pagelbėt giminaičiui“? O kuo skiriasi reikalų vilkinimas dėl noro gauti kyšį nuo tokio pat vilkinimo iš paprasčiausio tingumo? Arba tylus kyšio traukimas, siuntinėjant vargšą valstybinės įstaigos klientą kur papuola, nuo tokio paties siuntinėjimo, kylančio iš visiško bardako valstybinėje įstaigoje? Galų gale, kaip kitaip, jei ne korupcija, galim pavadinti daugybės valstybinių įstaigų išsipūtimą iki nesuvokiamų mastų?

Baisu, kad pačių valstybinių įstaigų darbuotojai, apimti korupcijos, patys jos nei nepastebi – jiems atrodo, kad jie gerai dirba visiems reikalingą darbą. Reikalauti 10 pažymų ten, kur pakaktų vienos, tvirtinti kažką 5 kartus, kai galima išsyk nuspręsti, elementariems klausimams užsukti ištisą projektą – tai atrodo natūralu ir įprasta. Bet argi tai ne ta pati korupcija? Specialiųjų tyrimų tarnyba pasakytų, kad ne – mat nėra kyšininkavimo ar kitų nusikaltimų. Tačiau bet kuris sveiko proto žmogus pasakytų, kad taip: tai savų, valdininkiškų interesų tenkinimas, užmirštant apie piliečio, kurį reikia aptarnauti, poreikius.

Laiks nuo laiko teisėsauga pagauna vieną-kitą kyšininką. Tačiau niekas iš esmės nesikeičia. Ir paradoksalu: ten, kur kyšininkavimas veikia efektingai, sistema kartais dirba geriau, nei ten, kur kyšininkavimo nėra: puikus pavyzdys – legenda tapęs Misteris 15 procentų, kuriuo taip džiaugėsi ir Vilniaus verslininkai, ir gyventojai. Akivaizdu: jei kyšininkavimo valdoma įstaiga veikia geriau, nei „švari“, galim kalbėti jau ne apie valdininkų korupciją, o apie sisteminę – visos valstybės korupciją. Tokią, kur įstatymais, ministerijų sprendimais, darbo tvarkomis ir kitomis biurokratinėmis išmonėmis sukuriamos neįveikiamos kliūtys. Ir aišku, esant progai, tos kliūtys puikiai padeda paimti vieną-kitą kyšį.

Kuo didesne biurokratizacija suinteresuotas veik kiekvienas valdininkas: jei reikia ruošti daug pažymų, tvirtinimų, registracijų – sukuriama jo darbo vieta. Jei tvarką supaprastinsi, gali staiga paaiškėti, kad valdininkas nereikalingas. O pats tikriausias įrodymas, kad valdininkas reikalingas – tai tokia paini ir nesuvokiama biurokratinė tvarka, kad be valdininko joje nesusigaudysi. Kiekvienas valdininkų viršininkas irgi suinteresuotas biurokratinę tvarką kuo labiau supainioti – taip jis gaus daugiau pavaldinių, o atitinkamai – bus svarbesnis, gal ir atlyginimą pasididins.

Lietuvoje valdininkų skaičius nuolat auga. Štai 2003 tarnautojų tebuvo 19 tūkstančių. 2007 – jau 25 tūkstančiai. O 2009 – jau virš 30 tūkstančių. Tuo tarpu 1990 jų tebuvo apie 10 tūkstančių. Nuostabu? Pridėkim, kad per tą laiką valstybė atsisakė daugelio savo funkcijų, jas perleisdama privačioms įmonėms – veiklos lyg ir mažiau, bet kažkodėl valdininkų – vis daugiau. Per tuos porą dešimtmečių visur atsirado kompiuteriai, internetas – tai turėtų darbo efektyvumą pagerinti bent porą kartų, tačiau matome, kad valdininkų skaičius neišvengiamai auga. Ir ne tik valdininkų – viešojo sektoriaus (valstybės finansuojamos veiklos) darbuotojų skaičius 2008 sudarė 418 tūkstančių. Maždaug septintadalį Lietuvos. Taip, tai ir gydytojai, ir mokytojai, ir daugybė kitų reikalingų žmonių. Bet juk Lietuvoje tėra 1,1 milijono dirbančiųjų. Tad turime du valstybinius darbuotojus penkiems „paprastiems“ žmonėms.

Pažvelgus į skaičius, valdančiųjų kalbos apie numatomą tarnautojų skaičiaus mažinimą 4 tūkstančiais žmonių, atrodo, kaip vaikiškas lemenimas. Aišku, negalim paneigti, kad žingsnis – teisinga linkme. Tačiau kalbėti verta apie valdininkų skaičiaus sumažinimą bent jau du kartus. Ir apie geroką viešojo sektoriaus darbuotojų mažinimą. Tik ar įstengs tai padaryti valdžia, kuriai prireikė ištisų metų vien tam, kad suprastų, jog reikia mažinti biurokratinius barjerus?

Žinoma, galime pasvajoti apie „sidabrinę kulką“ – anglakalbiai taip vadina priemonę, kuri vienu šūviu išsprendžia visas bėdas. Tačiau kiekvienas, dirbęs vadovu, supranta, kad išties sidabrinės kulkos nėra – jei ji būtų, ji jau seniai būtų atrasta ir panaudota. Tad geriau būtų pažvelgti į problemą iš kitos pusės: kaip mes žiūrime į ją, kaip paprasti klientai? Juk valstybinės institucijos turėtų tenkinti mūsų poreikius, bet kaip užtikrinti, kad valdininkai, tegul ir dirbdami korumpuotoje sistemoje, bus priversti daryti tai, ko mes norime?

Komercinėse įmonėse tam naudojamos pakankamai nesudėtingos kompiuterinės klientų aptarnavimo sistemos: tokia sistema leidžia matyti visas klientų užklausas ir gauti tam tikrą statistiką – kas dirba gerai, o kas dirba blogai, kur užklausų daugiausia, o kur mažiausia. Praktika sako, kad dažnai net neprireikia ieškoti prastai dirbančių darbuotojų: šie neįtikėtinai sparčiai pasitaiso, pamatę, kad klientas gali įvertinti jų veiksmus, o visa darbo eiga lieka įrašyta kompiuterinėje sistemoje. Kažką panašaus daro ir vadinamosios „vieno langelio“ sistemos, kurių mada neseniai užėjo į lietuviškas įstaigas (tiesa, dažnai – daugiau žodžiais, nei darbais).

Būtų nuostabu turėti vieningą visoms valstybinėms įstaigoms anoniminę internetinę skundų sistemą. Tokią, kur kiekvienas galėtų pasiskųsti. Ir kur būtų galima lengvai atrasti valdininkus bei įstaigas, kurių darbu skundžiamasi dažniausiai. Ir kad kiekvienas skundas būtų viešas – matomas visiems. Ir gal net su balsavimo galimybėmis – kad kiekvienas internautas, užėjęs į tokį puslapį, galėtų pabalsuoti, kurį skundą laiko košmariškiausiu. Ir kad kokiai nors įstaigai išsprendus tokį skundą, tik jo kūrėjas, turintis slaptažodį, galėtų patvirtinti, jog problema – sutvarkyta.

Atrodo utopiškai, o gal valdininkai nei nereaguotų? Bet jeigu remdamasi šiais skundais, aukštesnė valdžia imtų daryti sprendimus dėl tam tikrų žmonių ar padalinių optimizacijos, kitaip tariant, dėl etatų mažinimo – nei neabejoju, kad jau po kelių mėnesių daugelis įstaigų imtų dirbti geriau. Gal net ir pačios sugalvotų gerinti savo veiklą bei naikinti biurokratinius absurdus.

Tik vienas menkas kabliukas… Ar jūs tikite, kad per artimiausius dešimtį metų pamatysime kažką panašaus?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter