Įsivaizduokim, kad yra Petras, Jonas ir Antanas. Ir bankas. Bankas išduoda Petrui 1000 litų paskolą. Petras ją gauna į banko sąskaitą. Bankas lyg ir turėjo 1000 litų, atidavė juos Petrui, bet dabar vėl turi 1000 litų indėlį. Taigi, bankas išduoda 1000 litų paskolą ir Jonui. Šis irgi gauna 1000 litų į savo sąskaitą. Taigi, bankas vėl turi 1000 litų indėlį, kurį jau duoda paskolai Antanui.
Kas atsitiko su pinigais? Atrodytų, jie lyg ir nesidaugino, bet išties pasidaugino. Aišku, jei suvesim galutinius balansus, turėsim 1000 litų Antano sąskaitoje, -1000 litų pradinėje banko sąskaitoje, o kitur – nulius. Bet pala, o kaip gi su Petru ir Jonu, kurie irgi turėjo gauti po 1000 litų? Taip, jų sąskaitose, kaip ir Antano sąskaitoje, įrašyta po 1000 litų. Taigi, iš 1000 banko turėtų litų staiga pasidarė 3000 litų paskolų. Ir viskas lyg ir gražiai: jei jau bankas turi indėlį, tai gali išduoti ir paskolą, tiesa? 🙂
Žinoma, gali atsitikti taip, kad ir Petras, ir Jonas, ir Antanas vienu metu užsimanys tuos savo pinigus išsigryninti – tokiu atveju jų lauks nemalonus siurprizas. Bet praktika rodo, kad taip atsitinka labai jau retai, tad užsimanys nebent vienas iš jų, o negana to, išsigrynins tuos pinigus tiktai tam, kad apmokėti kokio nors Vytauto, esančio tame pačiame banke, prekes, tad tie pinigai iš banko taip ir neišeis.
Žinoma, rinkoje yra ne vienas bankas, o visa krūva, tačiau esmės tai nelabai keičia – bankai atsiskaitinėja tarpusavyje, tačiau bendras tarpusavio atsiskaitymų balansas visad būna gan artimas nuliui, tad toks pinigų pasidauginimas niekam netrukdo. Juo labiau, kad visad pastebima atsiskaitymų lokalizacija, kurią, savaime aišku, bankai stengiasi ir sustiprinti: koks nors hipotetinis Darius ar Andrius, gavęs iš banko paskolą butui, pirks butą iš firmos, kurios sąskaita tame pačiame banke, o toji firma namą užsakinės iš statybos bendrovės, kuri to paties banko klientė ir kuri perka statybines medžiagas iš tiekėjų, turinčių tame pačiame banke sąskaitas, o savo darbuotojams atlyginimus išmoka irgi per tą patį banką. Kitaip tariant, praktiškai tas pinigų dauginimasis vyks taip, lyg bankas imtų ir padaugintų kiekvieną pradinį indėlį kelis kartus.
Iš esmės, tokio mechanizmo dėka bankas tampa pinigų leidėju, bet giliai imant, tai nieko nekaso – šitai yra neišvengiamybė, kurios negali sutabdyti jokia valstybė, jei tik ji leidžia veikti komercinei bankininkystei. Ir net jei neleidžia – visvien tai faktiškai neišvengiama, nes tokią pinigų leidybą per paskolų išdavimą ima vykdyti valstybinis bankas.
Kuo tas pinigų dauginimasis kraštutinai svarbus bankams? Vienu dalyku: jei įmanoma būtų dalinti paskoloms tiktai tokius kiekius pinigų, kokius turi, tai gavęs indėlį su 5 procentais metinių, bankas prie to pridėtų pvz. 10 procentų infliacijos ir dar pvz., 10 procentų pelno, ir duotų paskolą su 25 procentais. Ir tai būtų ko gero apatinė paskolos riba. Tačiau realybėje, bankas, davęs paskolą, ją padeda į savo paties sąskaitą, to dėka vėl gali išduoti paskolą, šios pagrindu – dar vieną ir t.t., tad galutinis pinigų kiekis gerokai padidėja, o būtinus pelno procentus galima padalinti visoms šioms paskoloms, po mažiau, taip, lyg imtų ir savo turimus pinigus padaugintų iš tam tikro multiplikatoriaus.
Kardinali problema yra tik viena – jei aukščiau minėtas 1000 litų buvo padaugintas vos 3 kartus, tai gal ir nieko. Bet kas bus, jei tas 1000 litų bus padaugintas pavyzdžiui 30 arba 300, arba 3000 kartų? Gali atsitikti taip, kad menko pirstelėjimo pakaks tam, kad kiltų totalinė bankinės sistemos griūtis. Galime įsivaizduoti, kaip koks nors Algirdas padeda 1000 litų į banką, jie 1000 kartų paskolinami, tada Algirdas atsiima indėlį ir… Iš banko sąskaitų dingsta ištisas milijonas pridaugintų pinigų. Tai yra daug.
Štai dėl to ir atsiranda privalomieji rezervai: nori to bankas ar nenori, paskolos išdavimui jis indėlį gali panaudoti ne pilnai, o pvz., tiktai 90 procentų. Tai reiškia, kad bankas, gavęs 1000 litų indėlį, išduos tiktai 900 litų paskolą Petrui, paskui jau 810 litų paskolą Jonui, 729 litų paskolą Antanui ir t.t. – sekai artėjant prie begalybės, pinigų masės limitas bus artėjantis prie 10 kartų didesnės sumos, nei pradinis indėlis, t.y., prie 10000. Toks rezervavimo mechanizmas garantuoja, kad pinigai neims daugintis neribotai.
Kita vertus, galim pastebėti, kad praktinis kritinis taškas šioje sistemoje yra netgi ne pats rezervas ir net ne perskolinimų skaičius, o tiktai tai, kokia dalis pinigų yra bankų sąskaitose, o kokia yra atsiimta iš bankų grynais: pvz., jei pusė pinigų rinkoje bus atiduoti pirmam paskolos gavėjui į rankas, perpus kris visa likusi seka. Čia, gal būt, yra ir viena iš gilesnių priežasčių, dėl kurių pasaulinė finansų sistema darosi vis labiau nestabilia – vis mažesnė dalis pinigų gryninama, todėl didėja išvestinių pinigų dalis.
Paskutiniu metu vis didesnė pinigų dalis tampa elektronine, t.y., sėdinčia banke, o ne žmogaus kišenėje. Tai reiškia, grynųjų kiekis – kuo toliau, tuo mažesnis, o visi tie multiplikavimai panaudojami vis aktyviau. Kai atsiskaitai parduotuvėje kortele, tavo pinigai iš vienos sąskaitos į kitą nueina momentaliai. Savo ruožtu, paskolų sekos vidutinis ilgis vis didėja, atitinkamai augindamas ir rinkoje esančių pinigų masę. Bankai stengiasi grynųjų pinigų laikus sumažinti kiek įmanoma labiau: tai ir elektroninės atsiskaitymų kortelės (debetinės ir kreditinės), ir bankomatai (vietoj to, kad grynintis pinigus kartą per mėnesį, galima grynintis kas 3 dienas, taip 10 kartų sumažinant grynųjų dalį), ir elektroninė bankininkystė, ir internetinės parduotuvės (šiose išvis negalima atsiskaityti grynais).
O dabar įdomybių, štai toks scenarijus: tarkim, du bankai vykdo atsiskaitymus, vienas kitam persiųsdami pinigus. Tačiau bankas, kuris pasiunčia pinigus, nurašo tuos pinigus iš savo sąskaitos su uždelsimu, tiktai praėjus kuriam laiko tarpui. Pusantros minutės uždelsimas, kalbant apie pvz., milijardo transakcijas per dieną, reiškia milijoną iš niekur atsiradusių pinigų. Jei imsim amerikietišką 10% rezervą, tai reikš jau 10 milijonų, o kokios pustrečios valandos uždelsimas jau reikš milijardą iš uždelsimo atsiradusių pinigų (atsiradusių siunčiančiame banke, bet prarastų pas gaunantį banką). Kaip ten sakoma, laikas – pinigai?
Arba pvz., asinchroninis scenarijus: vienas bankas persiunčia pinigus be uždelsimo kitam, tačiau iš savo sąskaitų nurašo su pvz., 10 sekundžių uždelsimu. Kaip jums tai atrodo? Žinoma, tai pažeidimas, tačiau, kai transakcijos vyksta per sudėtingą tarpininkų grandinę, ne taip jau paprasta tokius dalykus sukontroliuoti, galimi ir gudresni variantai, kaip pvz., siunčiančiame banke pinigai gali būti nurašomi iškart, tačiau gaunantis bankas gali juos užskaityti anksčiau, nei gavo realiai. Koks nors neaiškus tarpininkas dėl panašių techninių "problemų" staiga gali pasidaryti labai turtingu, jo paties klientams net nepastebėjus jokio pokyčio transakcijų laikuose.
Kartą vienas pažįstamas biržos žaidėjas minėjo, kad būtent tarpbankinių atsiskaitymų laikų pokyčiai yra vienas iš svarbiausių rodiklių: didėjant pinigų trūkumui, bankai ilgina transakcijų laikus, o patyrę žaidėjai kartais stebi netgi dešimtadalio sekundės pokyčius skirtinguose regionuose. Aš čia tik prisimenu, kaip apie 2000 metus kai kurie lietuviški bankai pavedimą į kitą banką darydavo dvi-tris dienas.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Paskolos gavėjas pinigus ne surenka iš kur nors ir juos atneša į banką,o juos uždirba-tai reiškia,kad jis kuria produktą,už kurį ir gauna pinigus,kuriuos ir neša į banką grąžinti.Tokiu būdu bankas yra tarsi „gosplanas“ -darydamas įrašą jis planuoja ,kad skolininkas pastatys namą,ar skolininko verslas sukals 1000 taburečių,kurios būtinai bus parduotos-už jas bus surinkti pinigai.Ką pasėsi-tą ir pjausi.Bankas „meta akmenį“ į priekį,o skolininkai „renka akmenis“
Neužmirškim tik, kad skolininkas parduos 1000 taburečių tiems, kurie jas pirks už paskolas -- taip padengiami tie „iš oro“ atsiradę pinigai 🙂
O palyginimas su Gosplanu -- labai vykęs ir įdomus, ne tik pagal veikimo principą, o ir gilesne prasme, prisiminus, kuo baigė Gosplano sistema ir kaip įvyko pasaulinė investicinės bankininkystės krizė. Nuostabus palyginimas, pats nebūčiau sugalvojęs tokių sąsajų.
Matote,gerb.Rokiški,tai toks platus ir gilus klausimas,kad daugeliui visai neįdomus:)Galėtau pasakyti,kad bankų sitema yra panaši į jums gerai žinomo F.Kafkos „Kaimo gydytojo“ herojų,kuris „gimė su kraujuojančia žaizda“.Taip pat labai smagiai čia buvo kazkurio kolegos aprašyti „dypazytai “ ir ablygacyjas“,tačiau nueita paviršium,neparodant ir neieškant problemos esmės.
„Neužmirškim tik, kad skolininkas parduos 1000 taburečių tiems, kurie jas pirks už paskolas -- taip padengiami tie „iš oro“ atsiradę pinigai :-)“—-Pinigai neatsiras „iš oro“ .Tas 1000 taburečių,kurios bus pagamintos ,bus iškeistos į 1000 palukų kirpimo seansų arba į 500 televizorių,arba į 10 sexualinių paslaugų ,kurios BUS PAGAMINTOS -SUTEIKTOS.Pardavimas -pirkimas visais atvejais yra PRODUKTŲ -PASLAUGŲ MAINAI,kur pinigai tik tarpininkauja,atlieka tų produktų vertės MATO ,apskaitos funkciją.Jūs sekate TIK pinigų judėjima ar atsiradimą,bet pametat iš akių pagrindinį ir esminį momentą-ką tie pinigai simbolizuoja -atstovauja.Įrašas banke(išduodant kreditą) neatsiranda šiaip sau -jis padaromas kruopščiai išnagrinėjus kliento potencialą generuoti tam tikrą vertę(darbas,verslas,nekilnojamas turtas).
Taip, išnagrinėjamas kliento potencialas. Būtent potencialas, o ne jau esama prekė. Kitaip tariant, fjūčersų biznis -- pirma pinigai, o kažkada paskui -- prekė 🙂
Aš nepametu to, iš kur pinigai atsiranda ir ką jie reiškia, tiesog bandau nupasakoti tą bankinį pinigų veikimą požiūriu, artimesniu bankiniam. Pagal tokią bankinę logiką taburetės atsiranda iš pinigų, kurie savo ruožtu, atsiranda lyg ir „iš oro“, jei tik atsiranda taburečių poreikis. Juk jei bankas nesuteiktų paskolos, tos taburetės ir neatsirastų, tiesa? Vėlgi, jų nenupirktų pirkėjas, jei jis negautų paskolos tiesiogiai ar netiesiogiai (pvz., atlyginimas irgi dažnai yra mokamas iš paskolos, kurią gavo įmonė ar iš pajamų, kurias gavo įmonė, pardavusi prekes kam nors, kas jas nusipirko už paskolą, etc.).
Tarp kitko, tą pasaulinę paskolų dalį irgi galime pabandyti įvertinti pagal tą patį rezervą, kuris sudaro vos 10 procentų, t.y., iki 90 procentų prekių dengiama paskoliniais pinigais.
Beje, apie tą pametimą sąryšio tarp realių prekių ir pinigų -- kai kurie bankų ekonomistai serga tiesiog chroniška tokio pametinėjimo liga, tačiau ji yra pakankamai pagrįsta: šiuolaikinė ekonomika išties yra nepaprastai, tiesiog kardinaliai priklausoma nuo bankininkystės ir visų tų manipuliacijų, kurias su pinigais, paskolomis, ateities sandoriais ir pan. daro bankai (beje, subjektyviai drįsčiau tvirtinti, kad tame parazitizmo yra daugiau, nei simbiozės). Per tai išties ir kyla tokie vėjai, kai reguliuojama monetarinė ir fiskalinė politika, o realių veiksmų verslui sustiprinti nesiimama, užmirštant, kad išties pinigai visais pavidalais tėra išvestinis produktas, netgi kai jie tampa tiesioginiu pagrindu realaus produkto gamybai.
Nieko panašaus.Bankas visada yra savęs paties įkaitas.Jei bankas neatsižvelgs į kliento sugebėjimą pagaminti ir parduoti-bankas po 1 mėn. bankrutuos.Labai puikiai nurodėte mechanizmą,kaip ta begalinė grandinėlė veikia.Taip veikia ir visi bankai-išduoda tiek pinigų ,kiek pas juos įplaukia.Bankas yra suspaustas labai kietuose gniauztuose-po mėnesio jis jau mato savo kreditavimo rezultatus.
Bankas „turi žaizdą“ yra 2 grupės neįgalusis,bet dirbti jis gali -rėmai aiškūs ir labai griežti,tačiau norint užsitikrinti srautą-ateitį,reikia kredituoti ir ateities projektus-išduoti tokius „kreditus“,kurių nereiktų grąžinti po mėnesio.Bankas dėl savo giluminės esmės tokių kreditų išduoti negali-jei banko kapitalas yra 10 mln.-jis negali 5 mln. atiduoti kazkam ir laukti 2 metus,kol pradės ateidineti grąža arba pranešimas,kad kontorai nepavyko ir ji bankrutavo.Tai jau nebus bankas įprasta prasme,tam yra sukurti instrumentai-akcijos ,obligacijos ir t.t.Taciau viskas remiasi į tai,kad žmonės niekada nenustoja dirbti ir veikti-tokia yra esminė prielaida,todėl į ją ir gali visi atsiremti-jei kazkas judės-yra šansų,kad skola bus grąžinta
Pastebėkim, kad jūs nesutinkate ne su mechanizmu, o tik su vertinimu, o šis jau priklauso tik nuo požiūrio taško. Aš neneigiu pačios kokio nors konkretaus banko logikos -- ji žinoma, kad natūrali. Tačiau noriu pastebėti daugiau sistemiškų dalykų.
Galiu pateikti kitokių palyginimų -- diktatorius visada yra savo susikurtos sistemos auka, pats priklausomiausias varžtelis, tačiau nieko negali atlaisvinti, nes tada bus nuverstas. Arba dar -- vergovė yra vergų kuriama sistema, nes jie išauginti priklausomais vergais, negali kurti nevergovinės sistemos, nes sistemai žlugus, jie mirs iš bado. Žaizdą turintis stigmatikas ar elgeta yra savo žaizdos auka -- tik tol, kol žaizda atvira, tol jis gauna pinigus, bet dėl žaizdos jis ir nedarbingas. Ir t.t..
Taip, viskas susiję. Bankai, kurdami paskolomis paremtą ekonomiką, ilgainiui patys pastato save į gan keblią padėtį, o paskui jau sukasi, kaip tik gali, bet taip jau yra. Tiesą sakant, nesu tikras, ar įmanoma tą situaciją bent jau sušvelninti, nors po pasaulinės krizės ir buvo kalbų apie pasaulinės bankininkystės sistemos keitimą.
Bankai ,fondai ir pan. taip pat ieško išeičių ir būdų kaip sumažinti rizikas,piktybiškų pastangų aš neįžvelgiu jų darbe.Yra atskirų atvejų,tačiau pati sistema ir negali būti kitokia,kaip maksimaliai sąžininga.Kitavertus,bankai nesidomi „vertėmis ir vertybėmis“.Vertės nustatymas paliktas visuomenei.Juk nesipiktinam ,kad kas pusę metų sprogsta mobiliųjų tlf. „kainų burbulas“?Kai per pusę metų nuo 1500 lt.. kaina krinta iki 300-500lt.?:)
Taip, bankai nedaro jokių piktybinių pastangų, jei neskaitysim įstatyminių reikalų ir pan., bet tai atskira sritis. Tai tiesiog ta pati situacija, kai įmonė yra įkalinta sistemoje, kurios dalimi ir kūrėja yra. Klausimai apie pačios bankinės sistemos (ne konkrečių bankų) įtaką, naudingumą, žalingumą ar pan. -- tai jau yra tas think out of the box.
O su mobiliakais -- įdomus pastebėjimas, tai išties atvejis, kai vyksta burbulai (bet besipiktinančių tuo irgi yra), gal būt nekenksmingu laikomas todėl, kad burbuliavimas tepaliečia tiktai vieno rinkos segmento patį paviršių, leisdamas vartotojui likti pakankamai nepriklausomu nuo tiekimo, t.y., diversifikuoti savo išlaidas tarp burbulų mažumos ir neburbulų daugumos, taip minimizuojant nuostolius. Taip? 🙂
„Būtent potencialas“,nes klientas ateina kredito,nes jis tikisi pagaminti 1000 taburečių ,jas parduoti ir tokiu būdu pralobti.“Vertės“ niekur gamtoje nėra .Tai -santykis tarp žmonių.Vertė taip pat sukuriama,kai kerpami plaukai ir tai net sunku pavaizduoti kaip produktą-tai tiesiog ritualas gal ,turintis „vertę“?:)Ir visiškai nėra pagrindo bankui netikėti,kad kirpėja ateity tikrai nekirps:)Kuo ateities sandoris iš esmės yra ydingas ir „blogas“:)?
Gal ir niekuo neblogas, jei neskaitysim to, kad jis yra išvestinis iš funkcijos pagal laiką su daugikliu iš neapibrėžtumo, t.y., laiko faktoriui didėjant, virsta tuštuma 🙂
..Tai ir neskaitykim to „,kad jis ………“Manykim,kad visai neblogai ,kad prieš mumis -tuštuma.Tai kaip tik stimulas „iš nieko sukurti pasaulį“:)
Aha, taip. Ir čia grįžtam prie pokyčio, kaip turto 🙂
Kadangi „bankai nesidomi „vertėmis ir vertybėmis“.Vertės nustatymas paliktas visuomenei.“,tai iš tikro jie yra neutralūs,jie tik duoda galimybę klientui ,o tuo pačiu -visuomenei-tuštumą kažkuo užpildyti.Jei visuomenė to nesugeba padaryti arba jos vertybės nevertingos,atsitinka krizės-galma sakyti -„vertybių krizės“.Bankai „vertybių “ nekuria-jie jas „skaiciuoja “ ir „matuoja“.Jei nori „kurti vertę -vertybę“ ,bankas suteikia tau šansą,o pats lieka šalia tarsi rūpintojėlis ,liūdnai stebėdamas šizifo pastangas…….:)
Jo, tai filosofinis požiūris, jau prie giluminės pinigų, kaip apskaitos vieneto, kurį padengia rinka, esmės. Problema tiktai ta, kad reguliacinis pinigų sistemos efektas visgi neabejotinas, tad nuo cikliškumo ir grįžtamojo ryšio visvien nepabėgsim. Bankas gali būti neutralus, pinigų vartotojas irgi, tačiau rinka ir ją apimanti monetarinė sistema nelieka neutraliomis viena kitos atžvilgiu.
BTW, kareiviai nenori karo, bet kariauja. Irgi sistema.
„kareiviai nenori karo, bet kariauja“—labai taikliai „užviršavote“,gerb.Rokiški.Tokiu būdu mės prisikasėme ir prie atsakymo-pinigais buvo palaikomos netikros „vertybės“ -karas Irake.“Pinigai iš Irako negrįžta“ sakė Sihlicas,o pinigai „eina paskui dirbantį ir atsiranda ,kai perkama“,sakė Vagnorius.:)Manau,kad jie abu labai gerai supranta,ką sako:)
Na, čia jau apie Iraką -- tai krypstam į tokią sritį, kur mums per mažai duomenų sprendimams.
O konkrečiai apie Vagnorių tai aš patylėčiau, prisimenu, kaip jis apie 2000 premjeru buvo ir kokių reformų pridarė, Kubilius atrodo visai neblogai, su juo palyginus. Tad apie vagnoriškas frazes nenorėčiau kalbėti, nes pratrūksiu 😉
Jei ką nors protingo pasakytų Kubilius-pacituočiau ir jį.Deja -negaliu to padaryti:)
akanomika
Jei klientas neturi potencialo generuoti tam tikrą vertę,įrašas apie kreditą nedaromas,kreditas nesuteikiamas ir pinigų tokiu būdu neatsiranda:)
Re: akanomika
nabejotinaj tajp 😀
Arba atvirkščiai, kreditas nesuteikiamas ir dėl to tam tikra vertė nesugeneruojama, nes neatsiranda jos generavimo potencialas 🙂
Pingback: Kam reikia uždrausti grynuosius « Rokiškis