Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.

Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.

Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?

Indo-europiečių kalbos

Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?

Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.

Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.

Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.

Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?

Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?

Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.

Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.

Praktinė kalbos atsiradimo problematika

Čia gal ir susiduriam su tokia bėda, kad neretas tyrėjas, pavyzdžiui, koks zoopsichologas, dažnai remiasi labai jau neapibrėžtu kalbos supratimu. Pavyzdžiui, labai smagu būna, kai kokioje knygutėje apie zoopsichologiją perskaitai tokią naivią frazę, kaip “beždžionės negali kalbėti, nes jų gerklės sandara yra nepritaikyta” arba, pavyzdžiui, “papūga tik taria atsitiktinius žodžius, negalėdama suprasti jų prasmės”.

Kaip pavadinti komunikaciją tarp kokių nors skruzdėlių ar žiurkių ir kuo ta komunikacija skiriasi nuo kalbos – irgi vargu, ar dažnas zoopsichologas pasakytų (banalu: vargu, ar daug pasaulyje zoopsichologų, bent minimaliai nuvokiančių kalbos, kaip sistemos, o ne kaip tiesinio reikšminių signalų rinkinio bruožus). Nors kaip tik zoopsichologų nuomonė galėtų būti itin įdomi. Pagalvokit: skruzdėlės ir bitės kalba. Ir mes galime su jomis pabendrauti, o gal net ir atrasti, kad jų komunikacijos mechanizmai viso skruzdėlyno ar avilio mastais realizuoja ir intelektą. Būtų įdomu, tiesa?

Sąlyginai mažai duoda ir lyginamoji lingvistika: nors ir leisdama kažkaip susieti skirtingas žmonių kalbas, ji iki šiol nesugeba atsakyti, kokiais gi tempais kalbos vystosi, dėl ko pradeda sparčiai mutuoti, o dėl ko gali sustingti ir nekisti daugybę metų. Tokia archaiška ir į sanskritą panaši lietuvių kalba, atrodytų, bent kelis tūkstantmečius keitėsi tik minimaliai. Tuo tarpu anglų kalba iš prancūzų, fryzų ir dar kelių kalbų kratinio išsivystė per kelis šimtmečius. O kaip dėl to keitėsi mąstymo galimybės?

Jau nemažai rašiau, kas per daiktas yra žmonių kalba – tai išties tėra (mažų mažiausiai) Tiuringo mašinos implementacija. Arba kažkas netgi truputį didesnio (jei prisiminsime, kad mes dar ir patys generuojam kalbas). Tik tiek, bet ir ne mažiau. Čia galėtume įvesti ir kitą sąvoką – “puskalbė” arba, kompiuteriškai tariant – protokolas. Signalų ar ženklų, skirtų komunikavimui, sistema, kuri nepakankama Tiuringo mašinos implementacijai. Įdomu, kad sudedamosios abiem atvejais yra tos pačios – ženklai (signalai), prasmės (bendra ženklų panaudojimo paskirtis) ir reikšmės (ženklų/signalų kontekstinė paskirtis). Kur čia ta riba tarp kalbos ir puskalbės, tarp ženklų sistemos, realizuojančios Tiuringo mašiną ir paprasto komunikacinio protokolo, terealizuojančio linijinį automatą – tai gali pasakyti matematikai (o lingvistas Noam Chomsky čia kalba apie rekursiją, kaip apie būdingą bruožą, o tai galime laikyti sąlyginės adresacijos atveju, t.y., ta riba, kuri skiria Tiuringo mašiną nuo tiesinio automato), o ir literatūros apie tai – gyvas galas (su puikiais implementacijų modeliais).

Sunkiau nebent būtų apibrėžti, kokios būtent mums įprastos, kasdienės kalbos savybės ar sąvokos leidžia tą realią kalbą pavadinti kalba, o ne šiaip komunikacijos įrankiu. Ko gero, visai tinkamas čia būtų fenomenologinis požiūris, verčiantis ieškoti tiesiog įdomių dalykėlių. Gal ponas Bacevyčia (Kęstutis Bacevičius) pasakytų, kad tai – eksceptų paieška, kur kažkoks kalbinis fenomenas (neišsprendžiamos teoremos formuluotė – eksceptas, verčiantis sukurti metateoriją) gali sukelti didžiules sistemines pasekmes, versdamas ne tik dekonstruoti paradigmą, bet ir pačius dekonstrukcijos metodus, t.y., išplėsti mūsų žinomą sistemą iki mums formulavimo momentu nežinomų ribų.

Galime tai suprasti, kaip dzen blyksnį, priverčiantį pasaulį pamatyti visai kitaip. Kitaip, nes kažkoks klausimas, neišsprendžiamas ir gal net beprasmiškas ankstesnės sistemos ribose, gauna atsakymą iš išorės, iš kitos sistemos. Atsakę į klausimą, tampame platesnės sistemos dalyviais. Bet nesigilinkim, o pažiūrėkim paprastai: kokius mes išvis galime atrasti generalinius (naujų paradigmų atsiradimą lėmusius) eksceptus? Tokius eksceptus, kurie mums jau seniai įprasti, visuotiniai, tačiau be kurių sprendimo žmonija nebūtų tokia, kokia yra?

Aš, tu, komunikacija ir saviidentifikacija

Kokių pusantrų-dviejų metų amžiuje, kai vaikas tik mokosi pirmų sudėtingesnių frazių, viena iš didžiųjų bėdų būna sąvokos “aš” ir “tu”. Vaikas jų tiesiog neskiria. Pasaulis jam – jo paties asmenybės dalis, o sąvokos “tu” ir “aš” – verčia skaldyti tą pasaulį į dvi suaugusiems įprastas, tačiau neaišku, kiek natūralias dalis.

Galima daryti gan drąsią prielaidą, kad viena iš kalbos savybių, darančių mūsų kalbą mūsų kalba – tai saviidentifikacija. Įprasto protokolo (tiesinės kalbos) atveju saviidentifikacija yra reikalinga tik tiek, kad suprasti, kam pranešimas skirtas. Daugelio protokolų atveju saviidentifikacija dažnai net nebūtina. Beždžionių riksmai apie pavojų – visai geras pavyzdys: koks skirtumas, kuri beždžionė mato pavojų, ir kokiai perduoda signalą? Informaciją gauna visos, visoms tai naudinga, visos ir perduoda, retransliuoja.

Gal būt mąstymas atsiranda tada, kai signalas gali būti skirtas sau pačiam, t.y., kai pačioje signalų sistemoje atsiranda sąvoka “aš”, kardinaliai keičianti ir pačios komunikacijos pobūdį. Mes matome, kad tarp “aš” ir “jie” yra pakankamai ryški priešstata, o tasai “aš” – tai ir bendras rekursijos (saviadresacijos) atvejis.

Laikas ir abstrakcija

Dar viena, irgi slidi sąvoka, kardinaliai keičianti gyvenimą, irgi sunkiai suprantama mažiems vaikams – tai laikas, kurį šie painioja: būtasis, būsimasis – koks skirtumas? Kokia tai dirbtinė, nebiologinė, o kalbinė sąvoka – puikiai demonstruoja laikų skirtumai skirtingose, net giminingose kalbose.

Lietuviams taip sunku išmokti angliškas laikų specifikas, kad teišmoksta tik retas kuris, tuo tarpu anglakalbiams nelengva būtų suprasti lietuvišką laikų sistemą, o juk kalbos – ne tokios ir tolimos, turinčios bendras šaknis. Čia verta išsyk pastebėti, kad tokios variacijos neabejotinai rodo, jog laiko sąvoka didesne dalimi kalbinė, o tik mažesne – bendražmogiška.

Laikas – tai tas dalykas, kuris leidžia suvokimo tėkmėje atskirti ir analizuoti praeitį, ateitį, dabartį ir netgi įsivaizduojamus dalykus: be natūralių laikų “buvo”, “yra” ir “bus” mes turime dar ir menamąjį “būtų” – struktūriškai analogiškas kitiems, šis laikas net nenumato realaus aprašomo dalyko buvimo, tačiau pilnai jį pakeičia.

Laikas – tai toks esminis daiktas, kad būtent su jo suvokimu siejamos didžiausios civilizacijos – vienos, kaip spėjama, galėjo atsirasti dėl to, kad reguliariai patvindavo didžiosios upės, kitos – dėl to, kad derlingą vasarą keisdavo žiemos badas. Laikas – tai ta sąvoka, kuri priverčia abstrahuoti įvykius, atskirti įsivaizduojamą nuo tikro. Tai tas dalykas, kuris ir leidžia, ir priverčia modeliuoti tikrovę, o ne gyventi čia ir dabar. Nesant laiko sąvokos, nėra praktinės priežasties, dėl kurios galėtų atsirasti abstrakcija.

Žodis ir polimorfizmas

Bene didžiausias išradimas, visiškas eksceptas bet kokiai bazinei (rekursiškumo neturinčiai) kalbai – tai žodis “žodis”, kuris, matyt, keičia viską. Ne veltui net ir Biblijos frazė “pradžioje buvo žodis” tampa tokia simboliška.

Žodis – tai sąvoka, kuri bet kuriai kalbai suteikia kardinalų pokytį – iš Tiuringo mašinos paverčia ją kažkuo dar galingesniu, virškalbe, galinčia save modifikuoti. Kalba tampa ne tik komunikacijos įrankiu, ne tik modeliavimo įrankiu, bet ir savo pačios kūrėja. Analizuodami savo kalbą, keisdami prasmes, kurdami naujus ženklus – galime keisti savo pačių mastymo įrankį. Būtent žodžio arba ženklo sąvoka padaro kalbą ne šiaip komunikacijos protokolu, o mažų mažiausiai įrankiu, atitinkančiu Tiuringo mašinos kriterijus.

Dar daugiau – žodžio sąvoka suteikia kalbai pilnavertį polimorfizmą (matematinį), kurio dėka kalba gali ne tik šiaip augti, bet ir pagal poreikį generuotis, vykdydama naujų uždavinių sprendimą, kitaip tariant, tampa universaliu modeliavimo įrankiu – pasaulio ekvivalentu. Tiesioginė kalbinė rekursija, kurios dėka turime kalbos auginimo galimybes. Ar galėtume kalbėti apie kalbą, jei neturėtume žodžio sąvokos?

Neigimo lūžis ir amžinos tiesos paieškos

Banaliai garsi biblinė legenda sako, kad Dievas išvaręs Adomą su Ieva iš rojaus už tai, kad šie paragavę pažinimo vaisiaus*****, o tasai vaisius leidęs atskirti melą nuo tiesos. Ir aišku, tą vaisių įsiūlė Šėtonas. Tai vulgariai košmariška istorija******, jei ją bandai nagrinėti iš meta pusės. Nes tai yra istorija apie tai, kaip buvo įvestos tiesos ir melo sąvokos. Ir kokias pasekmes tai davė mums.

Neigimas, melo savoka ir galimybė kažką kvestionuoti – esminis protą kuriančios kalbos, kitaip tariant protingo žmogaus požymis. Kadangi mes, formuluodami tezę, galim suformuluoti ir antitezę, tadangi mes galime patikrinti ir tezę, ir antitezę, įvertindami ne tik jų abiejų patikimumą, bet ir atitiktį bendrai kiekvieno iš mūsų turimai pasaulio pažinimo sistemai. Kitaip tariant, pačios melo sąvokos dėka mes galime pažinti tiesą. Ir kita vertus, pats tiesos sąvokos formulavimas suponuoja melo sąvokos atsiradimą.

Aš negalėčiau pasakyti, ar įmanoma metateorija, kurioje nenumatytas neginys, tačiau palikta galimybė įprastos metateorijos egzistavimui. Bet aš abejoju, ar tai įmanoma. Šnekant paprasčiau, aš negaliu tvirtinti, kad išvis intelektas ir pilnavertė kalba yra įmanoma be neigimo galimybės, o tuo pačiu ir be melo sąvokos. Kita vertus, akivaizdu, kad bent jau kokia nors minimali primityviai komunikacijai skirta puskalbė be jokio neigimo galėtų ir apsieiti.

Tačiau čia ir susiduriame su viena iš didžiausių problemų: jei galime suformuluoti kokio nors teiginio neigimą, tai galime neigimą suformuluoti bet kokiam teiginiui. Ir taip pat ir neigimą neiginiui. O taip pat, jei jau kalbam apie kalbą, kaip sakinius sudarančią teoriją, tai galim sugalvoti ir neigimus bet kokioms esminėms sakinio dalims ir dar daugiau – bet kokioms bet kokio diskurso dalims. Taip susiduriame su kardinalia problema: jeigu tam tikra problemos formuluotė, ją išsprendžianti, yra vienintelė arba tos vienintelės pilnavertis atitikmuo, tai neiginių (kitaip tariant, melo ir nesąmonių) kiekis gali būti bent kardinaliai didiesnis, o sistemos, kuriai priklauso problema, griuvimas įgyvendinamas, įvedus melagingą (skaityk: prieštaringą) teiginį net ir su problema nesusijusiame taške vien per atgalinę rekursiją su bendru jungties tašku, kuris neišvengiamas, jei sistema yra vieninga. Kas išties yra ganėtinai pakankamai vambzdiec*******.

Tai yra kvaila, bet būtent dėl galimybės kažkuo abejoti, tikrinti ir pažinti tiesą, atskirti ją nuo melo, tampame pačios melo sąvokos įkaitais, gyvenančiais neteisybės, melo ir netikrumo pasaulyje, tačiau nuolat ieškančiais tiesos. Ir to palyginimas su išvarymu iš Rojaus – tai dar švelni alegorija. Pakankamai tiesmuko vertinimo čia net nesakysiu, nes tausoju jūsų smegenis.

Skaičiai ir pinigai

Yra ir kitų įdomių sąvokų, irgi keliančių minčių. Štai pinigai, reguliuojantys mūsų gyvenimą taip kardinaliai, kad būtent su jais (su prekyba – mainais, ekvivalentais) yra siejamas įvairiausių senųjų civilizacijų iškilimas: pinigai reiškia universalų mato vienetą, leidžiantį suskaičiuoti didžiąją dalį mums svarbių dalykų. Suskaičiuoti – štai kame įdomumas. Pinigai ir skaičiai neatsiejami. Šiuolaikinė matematika iš esmės atsirado, kaip finansinių skaičiavimų padarinys (būtent buhalteriai išrado lygtis ir tokį skaičių, kaip nulis). Skaičiai keičia mūsų gyvenimą taip, kad jei jų neturėtume, būtume tiesiog eiliniais urviniais žmonėmis. Taip, be skaičių tikrai galime išgyventi, tačiau tada nelieka vietos ir civilizacijai, nes nelieka vietos ekonomikai.

Vos tik susiduriame su skaičiais, išsyk ima painiotis dabar jau klasikine tapusi aritmetikos nepilnatvė. Pradedant tokiomis banalybėmis, kaip nulio ir begalybės problematika (kuri kelia neapibrėžtumo klausimą, o tuo pačiu ir nebaigtinių rekursijų neišsprendžiamumą, plg, su Georg Cantor diagonaliniu argumentu: begaliniu begalinių sekų skaičiumi galime apibrėžti seką, kurios nebus nei vienoje iš duotųjų begalinių sekų) ir baigiant tuo, kad ta pati aritmetika, įlindusi į gyvenimą pinigų ir verčių skaičiavimo pavidalu, duoda pagrindą visai šiuolaikinei ekonomikai, o tuo pačiu – ir tokiems procesams, kaip karai dėl resursų, badas ir karai Afrikoje, bankrotai ir netgi banalūs NT burbulai su vargšais paskolų ėmėjais, priverstais už savo kartonkes vergauti iki gyvenimo galo.

Čia tiesiog galim duoti paprastą ir nepaneigiamą teiginį: jei aritmetika nėra pilna ir yra prieštaringa, tai visos ja paremtos teorijos, tuo pačiu ir ekonomika – taip pat. Bet kuri ekonomika yra klaidinga. Tai faktas. Aišku, kitas reikalas – neklaidingumo ribos, t.y., dalis, kurioje nepaliečiama prieštaringumo problematika. Bet čia kyla ir atvirkščias klausimas: o ar yra nors vienas ekonomistas, kuris metateoriją išvis būtų bandęs kabinti?

Atrodytų, primityvus dalykėlis – galimybė skaičiuoti. Vos kelios sąvokos: sudėtis, atimtis, nulis, vienetas. Ko gero, tokių keturių jau ir pakaktų, norint apibrėžti visą aritmetiką. Ir šios kelios mažos sąvokėlės sukuria dabartinę pinigais paremtą civilizaciją su visomis civilizacinėmis bėdomis.

Metateorija ir Dievas

Galų gale, dar viena sąvoka, visai išskirtinė savo problematiškumu – tai Dievo sąvoka. Blevyzgoti religinėmis temomis galime belenkiek, tačiau bet koks rimtesnis bandymas apibrėžti Dievą išvirsta į maždaug tokią formuluotę: “Dievas yra tas, kas viską sukūrė ir kartu tas, kurio mes negalime nusakyti”. Ar neprimena tai kai ko kito, ką jau ne kartą minėjau?

Kad nereiktų per daug galvoti, pasakysiu tiesiai: tai, kad mes galime suformuluoti klausimą dėl visuotinės metateorijos, t.y., metateorijos, kuri yra meta viskam, ką turime galvoje – tai yra klausimas apie mūsų pačių prasmingumą, klausimas, kurio niekaip negalime išspręsti, klausimas apie tai, koks yra Dievas. Čia dar galim prisiminti jau aukščiau minėtą melo ir tiesos problematiką, padarydami prielaidą, kad Dievo imame ieškoti, būtent tą problematiką ir spręsdami.

Mūsų sąvokų sistema leidžia suformuluoti problemą, kuri neišsprendžiama jos pačios ribose – savo pačios metateorijos problemą. Kadangi tai mūsų sistemos nepilnumo klausimas, jis, jei jau suformuluotas, tampa neišsprendžiamu ir persekiojančiu, o pats jo formulavimas irgi žymi tam tikrą mastymo pokytį, sulyginamą su tuo, kurį sukelia žodžio sąvokos formulavimas.

Kalbant vulgariai, Dievo sąvoką automatiškai (tiesiogiai ar neakivaizdžiai) sukuria bet kuris bandymas sistemingai patikrinti mūsų turimo pasaulio suvokimo teisingumą (metateorija!), negana to, tai automatiškai sukuria problemos neišsprendžiamumą su visomis iš to išplaukiančiomis filosofinėmis kankynėmis.

Dar čia galim prisiminti biblinį apibrėžimą, kad Dievas žmogų sukūrė panašų į save – tai, kad mūsų protas (ar kalba) yra metateorija, o Dievas gali būti įvardintas, kaip hipotetinė metateorija mūsų atžvilgiu, kelia visokių minčių. Bandydamas moksliškai suvulgarinti visą šitą meta-meta problematiką galiu tik pasakyti, jog sprendimas yra, labai paprastas, tačiau neproduktyvus: susiaurinti savo teoriją iki tiek, kad metaproblematikos neliktų, tuo pačiu eliminuojant ir Dievo sąvoką. Kita vertus, tokia teorija akivaizdžiai taps ganėtinai nykia********, tinkama kokiems nors tarakonams ir pirmuonims.

Dar kitaip pažvelgus, čia matome religinį žmogaus (ir proto) apibrėžimą besantį bent jau ne mažiau, nei teisingą (kitas klausimas – ar pakankamą?): žmogui suprantama Dievo sąvoka, skirtingai nei gyvuliui. T.y., pats šios sąvokos supratimas reiškia protingumą.

Erdvė spėlionėms ir sapalionėms

Čia pateikiau tik kažkiek semų pavyzdžių, kurie įdomesni dėl savo sąveikos su struktūrine kalbos ir civilizacijos dalimi, t.y., sąvokų, kurios laisvai galėtų neegzistuoti mūsų gyvenimuose, tačiau jų egzistavimas mūsų gyvenimus ir pačią visuomenę keičia labai kardinaliai. Kiek kardinaliai – manau, kad galime numanyti: du milijonai metų stagnacijos ir vos prieš kokius 10 ar 20 tūkstančių metų prasidėjusi kalbinė revoliucija.

Skaičiai, religija, laikas, asmeniškumas, kalba – tai sąvokos, kurių kiekvienos netekus, žmoniją ištiktų staigus žlugimas. Arba priešingai – tokią sąvoką atradus, beždžionžmogius staigiai supurtytų protinis sprogimas. Taigi, civilizacija šiuolaikiniu supratimu pagal bene seniausią tradiciją turintį literatūros šaltinį – Bibliją – tęsiasi kokius 6000 metų. Pagal archeologų kasinėjimų rezultatus – gal kiek ilgiau. Pavyzdžiui, gal kokius 10 ar 20 tūkstančių metų. O kas buvo iki tol? Kokios sąvokos mums trūko? Vienos iš pavardintų ar dar kažkokios? Nuo kurios sąvokos viskas realiai prasidėjo?

Žinoma, spėlionės apie tai, kada ir kaip žmonija atrado vienas ar kitas sąvokas – tai tik spėlionės, ne mažiau fantastinės už pasakas apie drakonus, jų negalėtume pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, o tik prielaidomis ir išvedžiojimais. Kita vertus, ar turime nors kokią nors alternatyvą, išskyrus bandymus dedukuoti pagal identifikuojamus bazinių (biologinių ar pan.) teorijų eksceptus, matomus šiuolaikinėje visuomenėje?

 

———–

Atnaujinta truputį: ponas Albertas Agejevas labai gerai užfiksavo porą tų dalykų, dėl kurių pas mane ir kabo visokie straipsniai neskelbiami, o paskui dar kažkaip mane išvadino. Jis čia teisus, tai aš porą dalykų pataisiau tekste: kad kam nors klausimų nekiltų, tai Noam Chomsky yra ne matematikas, o lingvistas, o anglų kalba, nors ir gavo šaknį iš prancūzų, visgi yra pakankama maišalynė iš belenko.

———–

* Konspirologiniai fufeliai tapo viena iš priežasčių, dėl kurių ilgai nenorėjau šio straipsnio skelbti. Jis dar 2009 pradėtas galvoti, 2010 parašytas, o dabar – tiktai truputį paredaguotas (visgi nesusilaikiau ir neprisiverčiau publikuoti kaip buvo). Jei kas nors mane po šito straipsnio vadins durniumi, tai bus teisus, nes iš viso šio reikalo matosi eksceptas aiškus ir banalus: KPŠ užėjo, kad tokius fufelius rašyt? Ir šitam klausimui, atrodo, nėra išskaičiuojamo sisteminio atsakymo, t.y., tai atitinka ekscepto kriterijus. Tiesą sakant, esu jau apie tuos kalbinius fenomenus rašęs kažkada, bet niekam buvo neįdomu.

** Su žmonių dauginimusi akivaizdžiai susijęs totalinis didžiųjų plėšrūnų išnykimas: jiems nėra vietos ten, kur gyvena homo sapiens. Net ir baisūs, nenugalimai atrodantys kardadančiai tigrai nyko, besiveisiant žmonėms, o paskutiniai buvo išnaikinti prieš kokius 10 tūkstančių metų – tuo metu dar labai retai apgyvendintoje Europoje. Tai buvo būriais medžiojantys plėšrūnai, savo didumu panašūs į lokius, tačiau visiški mėsėdžiai, galvoję, kad žmonės jiems yra tinkamas grobis. Kartu su kardadančiais Europoje buvo išnaikinti ir visokie urviniai liūtai bei hienos. O paskui juos – lokiai, vilkai ir kiti mažiau pavojingi žmonių konkurentai.

*** Noam Chomsky, kaip bebūtų keista, kadaise sužlugdęs Burrhus Frederic Skinner teorijas, paskui nei kiek ne menkiau nugrybavo į primityvizmo lankas, kalbėdamas apie genetinį pokytį, dėl kurio atsirado rekursiniai gebėjimai, t.y., tiuringinis mąstymas. Kad kalbinių gebėjimų yra įgimtų – tai neabejotina tiesa, tačiau vargu, ar galime daryti blaivią prielaidą apie tai, kad jie gramatiniai. Jie greičaiu semantiniai ir abstrakciniai. Ir įgimti ne tik žmonėms, bet ir gerokai paprastesniems padarams. Melo sąvoką, gebėjimą komunikacijoje skirti save nuo aplinkos, gebėjimą suprasti sąvokos sąvoką demonstruoja net ir šimpanzės, jei nuo mažens mokinamos žmonių. Kita vertus, Pirahã kalba demonstruoja, kad ir žmonės Chomsky teorijų kartais neatitinka tiek, kad vardan teorijos tenka neigti realybę.

**** Tas sąvokų konceptas labai gerai rezonuoja su Ana Wierzbicka natūralios semantinės metakalbos konceptu: pastaruoju atveju mums jau nereikia galvoti apie ženklinę kalbos evoliucijos pusę (bendrosios protokalbos teorija čia jau nereikalauja leksinių bendrybių), o tereikia analizuoti semantinę metasistemą, ant kurios jau statomi ženklų rinkiniai. Beje, savo esme tai jau artima kunda-lakunda idėjai, tik pastaroji eina dar giliau, tepalikdama pliką struktūrą, apvelkamą prasmėmis. Ir dar čia verta prisiminti fiziologinius semantikos aspektus.

***** Liaudiška traktuotė, esą tame Adomo ir Ievos išvaryme iš Rojaus esą yra kažkas apie seksą – elementariai nemokšiška, o ja tikintys matomai nei neskaitę Biblijos. Dievas pats pasako pirmiesiems žmonėms: “dauginkitės”. Bet tie vietoj to, kad tratintis, šie sugalvoja užsiimti tiesos paieškomis, priimdami tiesos pažinimo dovaną iš Šėtono. Gerais norais kelias į pragarą grįstas.

****** Kai sakau, kad vulgariai košmariška – tai būtent tą ir reiškia. Vulgari tiek, kad tiesiog košmariška. Ir košmariška tiek, kad tiesiog net vulgari. Melo sąvoka – amžina viso mąstymo bėda, kertanti per visur, kur tik galime pagalvoti. Ne veltui Šėtonas – tai melo įsikūnijimas.

******* Vambzdiec – tai taip ir supraskite, kad vambzdiec: melo sąvokos egzistavimas yra garantija, kad mūsų mąstymas yra klaidingas bet kurioje formuluotėje, kurios teisingumas gali būti tikrinamas, o išorinių teisingumo kriterijų nėra. Ir mums tenka su tuo gyventi.

******** Visokie budistai apie praregėjimus neretai panašiai ir šneka – kad reikia atsisakyti interpretacijos ir vertinimo. Galim prisiminti tą patį Rojų, iš kurio žmonės buvo išmesti. Čia, žinoma, mistiniai potyriai ir filosofiniai klausimai prasideda, dėl kurių bet kokį semiotikosna besigilinantį galima pavadinti bent nemenkai trenktu.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.