Tag Archives: bankai

Kai karvės neatskiri nuo mopedo, o mokesčių – nuo kaupimo

Visai neseniai rašiau straipsnį apie progresinius mokesčius, o paskui pas mane į Facebook komentarus atėjo toksai Raimondas Kuodis, kuris pradėjo man aiškinti apie tai, kaip Lietuvoje baisiai siaubingai progresiniai mokesčiai yra jau dabar. Ir tai baigėsi tuo, kad aš jums čia parašiau šį straipsnį. Tiesiog apie tai, kokio lygio absurdą pasiekia mūsų viešasis ekonominis diskursas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų - tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios "karvės" nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų – tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios „karvės“ nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Ponas Raimondai Kuodi, taip, čia šiandien apie jūsų teorijas ir nesupratimus, nes jūs to panorėjote. Aš jūsų klausiau, ar tikrai norite to, kad aš parašyčiau apie tai. Ir jūs pasakėte, kad norite. Taip jūs padarėte dar vieną klaidą, bet ta klaida natūrali. Ta klaida – irgi jūsų nesupratimų pasekmė. Paprastai nesupratimai po vieną nevaikšto.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bankams nereikia efektyvaus verslo

Kažkaip prieš kelias dienas pasitaikė su vienu kolega persimesti apie bankus, kurie yra Rusijoje. Iš pirmo žvilgsnio keistokas dalykas, bet tenykščiai bankai labai būna nepatenkinti, kai klientai ima gerinti savo verslą, ypač kai tai klientai, kurie užsiima tiekimu.

Kai bankas duoda verslui paskolą, jis visai nenori, kad tas verslas susimažintų savo poreikį paskoloms. O paskolų juk labiausiai reikia tiems, kam nelabai sekasi.

Kai bankas duoda verslui paskolą, jis visai nenori, kad tas verslas susimažintų savo poreikį paskoloms. O paskolų juk labiausiai reikia tiems, kam nelabai sekasi.

Kolegos prielaida buvo apie tai, kad bankai pamato, jog pas klientą, gavusį paskolą, sumažėja sandėlyje esančių prekių kiekis, todėl bankas ima jaustis nesaugiai, nes gaunasi mažesnės garantijos. Bet čia ne visai tiesa. Tiksliau, visai netiesa.

Kai bankas duoda paskolą įmonei, užsiimančiai prekyba, ta įmonė už paskolą nusiperka prekes ir jomis prekiauja. T.y., prekių buvimas tampa kaip ir paskolos grąžinimo garantija. Wrong.

Realios priežastys kitur. Daug paprastesnės. Per daug paprastos ir akivaizdžios, kad lengvai pasimatytų. Kad ir kaip keistai kam nors beatrodytų, bankams paprasčiausiai nepelninga, kai klientai efektyviai dirba.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie verslo rūšis, bankus ir vartų sergėtojus

Ponai ir ponios, paskaitę šį straipsnį, išmoksite apie verslo procesus daugiau, nei koks nors vadibibininkas ar banko ekonomistas išmoksta per kelerius metus. Nes čia bus apie pačius pridėtinės vertės monetizavimo pagrindus.

Tai ne kažkas nenormalaus, o tam tikra verslo rūšis.

Tai ne kažkas nenormalaus, o tam tikra verslo rūšis.

Jei skaičiuosim pagal tai, kuriame pinigų srauto taške yra paimamas pelnas, tai yra trys rūšys verslų, ponai ir ponios. Lygiai trys. Atitinkamai galėtume suskirstyti ir įmones, pagal tai, į kokį verslo modelį jos pagrindinai orientuojasi. Nesvarbu, kuo jos prekiauja ir kokioje srityje dirba, gautųsi tiesiog trys įmonių rūšys. Kartais vienos rūšies įmonė transformuojasi į kitos rūšies įmonę, kartais skirtingose veiklose turi skirtingų požymių. Tačiau šiaip – trys verslo rūšys, atitinkamai – trys skirtingos įmonių orientacijos. Ir viskas. Labai paprasta.

Taigi, apie šitai pasimokysim dabar, labai paprastai ir bukai, kad būtų suprantama netgi banke dirbantiems. O tuo pačiu pratęsim ir seniau jau kabintą temą apie tai, kaip pinigai tavo, bet bankomatas ne tavo. Ir pasižiūrėsim, ką išties reiškia pasakymai apie tai, kad gaunamos tuo pat metu ir palūkaninės pajamos (iš paskolų klientų), ir nepalūkaninės pajamos (iš tiekėjų, t.y. bankuose pinigus laikančių).

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nerijus Mačiulis: O bankomatas tavo?

Ponai ir ponios, aš buvau neteisus savo praeitame straipsnyje. Nerijus Mačiulis man parodė, kad aš neteisus, nes Swedbank dirba pelningai ir jokių problemų atiduoti pinigus jų savininkams neturi. Nes pelninga ten matyt viskas ir viskas gerai, tiktai klausimai nepatogūs, todėl geriau į juos neatsakinėti, tai kai kas gal būt taip ir liko neatsakyta.

Per kur kas nors gali būti nepelninga – nežinau. Ir kaip ten gaunasi, kad nuostolinga bankams tuos pinigus iš klientų turėti – irgi nežinau, nes matyt kad pelninga visgi per kažkur. Kitaip gal neužsiimtų tokiu verslu.

Pinigai tavo, o bankomatas tavo?

Pinigai tavo, o bankomatas tavo?

Tiktai kažkaip gaunasi taip, kad bankams kažkodėl reikia mūsų sąskaitų, mūsų indėlių, bet štai pinigus grąžinti, kai mums norisi – gal jau ir nepelninga. Na, bendrai tai logiška – aišku, kad nepelninga grąžinti kažkam pinigus. Čia aš suprantu. Viskas aišku ir logiška.

Ir viską čia paaiškina Nerius iš Commonsense – tiesiog yra taip paprastai viskas, kad nei aiškinti nereikia nieko. Visiškai aišku. Nes pinigai mūsų, o vat bankomatas, kuris pinigus išduoda – ne mūsų. Todėl visiškai nesvarbūs jokie logiški argumentai. Žodžiu, išdavimo procesas banko, o pinigai mano. Bet kadangi skolos grąžinimo procesas ne mano, tai aš jo nevaldau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Svetimgėda už bankinius iliteratus

Ponai ir ponios, aš jums noriu pasiteisinti, nes mane apėmė svetimgėda. Visas triukšmas bloguose prasidėjo nuo to, kad ponas Nerijus Mačiulis (Swedbank ekonomistas) savo FB pradėjo skleisti tokias kalbas, jog mano svetimgėdos jausmas tapo nevaldomu. Taip, man gėda už tai, ką šneka kiti. Aš noriu pasiteisinti prieš jus, ponai ir ponios, todėl aš jums parašysiu visokių minčių, kurios man kilo.

Kartais sunku suvokti, ar žmogus nuoširdžiai taip galvoja, ar tik šitaip užribiškai trolina.

Kartais sunku suvokti, ar žmogus nuoširdžiai taip galvoja, ar tik šitaip užribiškai trolina.

Žinokite, tai yra klaiku, kai supranti, kad įmonę atstovaujantis žmogus pasakoja, kad įmonė nepajėgi atiduoti pinigų tiems, iš ko tuos pinigus pasiskolina. Ir kad todėl reikia apmokestinti tą pinigų grąžinimą, nes kitaip per brangu grąžinti pinigus. Tai yra visiškas, nesuvokiamas KPŠ.

Spėju, kad ir ponia Lidžita kažkokį panašų jausmą pajuto, ir ponai iš Commonsense irgi. Ir dar daugelis kitų, kurie gal neparašė, bet visvien tą svetimgėdą pajuto. Gal ir kiti dar parašys, nes išties viskas atrodo gėdingai. Mums visiems reikia pasiteisinti. Štai aš ir teisinuosi dabar.

Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad žmonėms nereikia mokėti pinigų dviračių nuomos kompanijoms už tai, kad jie naudojasi savo pačių dviračiais. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad pastatęs savo mašiną mokamoje aikštelėje, nesuteiki tos aišktelės savininkams teisės naudotis savo nuosava mašina. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad Lady Gaga duoda pridėtinę vertę, t.y., gauna pinigus už pasirodymą - jis galvoja, kad ji už savo pasirodymą gal primokėti turėtų arba pasilikti už tvoros. Panašu, kad ponas Nerijus Mačiulis nesupranta apie esminį ekonominį procesą - pridėtinės vertės kūrimą. Todėl pagal jį gaunasi, kad jei bankas pasiskolina pinigų iš klientų, tai tie klientai už tą pinigų pasaugojimą dar ir primokėti turi.

Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad žmonėms nereikia mokėti pinigų dviračių nuomos kompanijoms už tai, kad jie naudojasi savo pačių (nuosavais) dviračiais. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad pastatęs savo mašiną mokamoje aikštelėje, nesuteiki tos aišktelės savininkams teisės naudotis savo nuosava mašina. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad Lady Gaga duoda pridėtinę vertę (kaip pridėtinę vertę duoda bankui pinigus paskolinęs banko klientas), t.y., gauna pinigus už pasirodymą – jis galvoja, kad ji už savo pasirodymą gal primokėti turėtų arba pasilikti už tvoros. Panašu, kad ponas Nerijus Mačiulis nesupranta apie esminį ekonominį procesą – pridėtinės vertės kūrimą. Todėl pagal jį gaunasi, kad jei bankas pasiskolina pinigų iš klientų, tai tie klientai už tą pinigų pasaugojimą dar ir primokėti turi.

Bet čia gal pradėkim ne nuo to, kaip ponas Nerijus Mačiulis sugeba papasakoti, kad bankas, pasiskolinęs iš kliento pinigus, turi išlaidas kad pinigus grąžintų, o todėl tie, kas bankui paskolino, turi už tai susimokėti, nes bankas visokias išlaidas patiria. Pradėkim gal nuo to, ką išvis daro bankai ir kas yra pinigai.

Kad nebūtų gėda už kai kuriuos gyvenime pasitaikančius finansinius iliteratus, kurie galvoja, kad bankai jų pinigus pasaugo, niekaip neuždirba, o už tai ir reikia mokėti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter