Ekonomika, kaip ekosistema

Yra visa krūva biologinių mechanizmų, kurie labai primena tuos, kuriuos taiko verslas. Natūrali atranka, kai laimi stipriausias – akivaizdžiausias iš tokių. Kiek mažiau pastebimas ekologinis mechanizmas – tai paveldėjimas: įmonės per vadovus ir darbuotojus gauna patirtį iš kitų, anksčiau veikusių įmonių. Kai kurios detalės čia primena net genetiką – paveldimi ištisi kompleksai labai specifiškų savybių (konkrečios technologijos, konkretūs procesai, etc.). Panašiai vyksta ir kryžminimasis – ir tarp įmonių, joms apsijungiant bei skaidantis, ir per tokius metodus, kaip geriausių praktikų perėmimas ar technologijų pirkimas. Panašumų su gamta, su įvairiais organizmais – gyvas galas.

Bet yra ir dar pora dėsnių, be kurių nei gamtoje, nei ekonomikoje negali vykti aukščiau pavardinti dalykai. Tie dėsniai yra tokie fundamentalūs, kad mes apie juos dažnai pamirštam. Pirmas dėsnis – tai gimimo ir augimo dėsnis: organizmai gimsta ir auga, įmonės irgi atsiranda ir auga. Antras dėsnis – tai senėjimo ir mirties dėsnis: organizmai sensta, silpnėja ir miršta. Įmonės – irgi.

Šie dėsniai yra kardinaliai svarbūs. Jei nebus gimimo ir augimo – ilgainiui tam tikra gyvūnijos populiacija tiesiog išmirs. Bet jei nebus senėjimo ir mirties, naujos kartos turės atlaikyti stiprią jau subrendusių individų konkurenciją – ir vėlgi, populiacija degraduos, bus negyvybinga, nes "seniai" nesivystys. Tam, kad populiacija vystytųsi, tobulėtų, turi vykti nuolatinė kaita: gimti vis nauji ir nauji nariai, jie augti, tuo tarpu seni, anksčiau stiprūs – senti ir mirti. Tik tada ima veikti ir kiti procesai – paveldėjimas, atranka ir t.t..

Kaip tai veikia ekonomikoje? Turi nuolat rastis vis naujos įmonės, jos turi augti, tuo tarpu senos, jau stiprios – turi silpnėti, užleisti savo vietą naujoms ir galų gale, užsidarinėti. Tai turi veikti kaip privalomas dėsnis – tada atsiranda ir atranka, ir ekonominė populiacija lieka jauna, gyvybinga, konkurencinga. Tada puikiai veikia ir kryžminimaisi, ir paveldėjimai, ir kitos savybės – nelieka uždarumo, stagnacijos, vyksta nuolatinis vystymasis ir tobulėjimas. Problema tik tame, kad įprastomis sąlygomis nekontroliuojamoje ekonomikoje tokie ekologiniai dėsniai veikia silpnai o kartais – ir išvis neveikia.

Gamta savo dėsnių veikimą stiprina – gyvūnai, ypač aukštesnių, sudėtingesnių rūšių, rūpinasi savo jaunikliais, padeda jiems augti, tuo tarpu seni individai neturi jokių šansų išgyventi ilgiau, nei jiems numatyta – mirtis yra neišvengiamybė, absoliutus gyvybės dėsnis, be kurio, atrodytų, net ir pati gyvybė negalėtų egzistuoti.

Deja, ekonomikoje negalime nustatyti maksimalaus leistino amžiaus įmonei. Kai kurios korporacijos sėkmingai gyvuoja kelis šimtmečius, tačiau kiti konkurenciją žudantys monstrai atsiranda vos per porą dešimčių metų. Vienoms firmoms išaugti ir pasiekti klestėjimui pakanka 5-10 metų, kitoms veikloms prireikia pusšimčio metų. Nustatyti vieningo laiko visoms įmonėms, visoms šalims – neįmanoma. Tačiau kiti mechanizmai – įgyvendinami nesunkiai. Visų pirma – tai rūpinimasis mažiukais (juos ir maitinant, ir sukuriant jiems pagerintas sąlygas), ir senėjimas (t.y., sunkesnių sąlygų sukūrimas didelėms, galingoms įmonėms). Pats elementariausias mechanizmas – tai progresiniai mokesčiai bei nuolaidos startuojančiam verslui.

Tokiam dalykui visiškai nesvarbūs menami moraliniai aspektai, apie kokius pilstyt iš tuščio į kiaurą mėgsta frydmaniški laisvos rinkos socialdarvinistai: esmė ne kažkieno baudime, ne kažkokių nenusipelnėlių skatinime, o tiktai nuolatiniame atsinaujinime. Nuopelnai – nesvarbūs. Gamtai visiškai nerūpi, kad sensta unikalaus grožio povas ar išskirtinai ypatingą balsą turinti lakštingala: visi turi mirti, visi turi senti. Tam, kad ateitų naujos kartos. Ir mes matome, kad negailestingas, neteisingas senatvės ir mirties dėsnis veikia: randasi vis naujos rūšys vietoje senųjų. Paprasčiausios žiurkės pasirodo besančios efektyvesnėmis už dinozaurus, žvirbiai pralenkia pterodaktilius, išnyksta "tobulais" buvę kardadančiai tigrai ar milžiniški skorpionai. Rūšys, besilaikančios gyvybės ir mirties principų, vystosi ir tampa sėkmingomis – būtent šie dėsniai joms ir padeda.

Pažvelgę į įvairias ekonomikas, galime pastebėti tą patį: rinkos, kur dominuoja "geradariškos" oligarchinės ar monopolinės kompanijos, valdančios visą ekonomiką, yra pasmerktos žlugimui. Bene tipiškiausi atvejai – daugelis kolonijinių šalių, kur kardinalią įtaką ekonomikai daro vos kelios monstriškų mastų kalnakasybos kompanijos (tokių pavyzdžių bene daugiausiai galime rasti Afrikoje). Tokiose šalyse paprastai nėra progresinių mokesčių, turto mokesčių, jokios paramos smulkiam ar startuojančiam verslui ir pan.. Klestinčiose šalyse viskas atvirkščiai – progresiniai mokesčiai veikia pilna jėga, o pradedančiaisiais verslininkais valstybė neretai rūpinasi lyg brangiais kūdikėliais. Čia ir ima veikti ekologiniai dėsniai: seni oligopoliniai monstrai miršta, tuo tarpu laimi naujos, inovatyvios įmonės. Būtent tokiose šalyse išties veikia konkurencinė kova, atranka, apsikeitimas geriausiomis praktikomis. Ir būtent tokios šalys tampa turtingiausiomis.

Žinoma, išdėsčiau tiktai vieną požiūrį, bet juk pažvelgus į verslo procesus taip, kaip į juos žvelgia biologai, viskas ima atrodyti kitaip, net nedarant jokių ten gilių ekonominių analizių. Tiesiog paprastas dėsnis – gyvybės ir mirties, jaunystės ir senatvės dėsnis, nuolatinė kaita.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

17 thoughts on “Ekonomika, kaip ekosistema

    1. rokiskis Post author

      Gan panašiai, bet lėčiau ir nykiau. Ką ir gamtoje galim pastebėti -- augalija yra gerokai žemesni organizmai už gyvūniją 🙂

      Reply
      1. mishrune

        Būčiau morka ar gluosnis -- skinčiau tau į marmūzę už tokius žodžius >:)
        Tai yra, lėčiau -- taip, dėl nykiau galima ginčytis. Tiesiog galbūt fauna -- akivaizdžiau.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Gerai, gerai, bet prieš morkas laimi kiškiai, o prieš gluosnius -- bebrai. Todėl, kad gimimo/mirties dėsniai pas šiuos stipresni 🙂

          Reply
          1. mishrune

            Niekas niekur nelaimi, kas čia per durnas skirstymas… Vis jums, dvikojams, norisi viską sukišt į griežtas hierarchines lentynas. Kiškiai laimi priešį morkas, paskui pralaimi lapėms, tada lapės pralaimi senatvei, tada lapės lavonas pralošia prieš kirmėlius ir kitokią atliekas smulkinančią fauną, kol galų gale tampa trąša laukiniam pastarnokui. Kurioj vietoj stabdom rungtynes, koks galutinis rezultatas?
            Čia tik žmogaus, kaip faunos atstovo, suvokimo reikalas -- PATOGIAU remtis gyvūnais, nes jie artimesni ir suprantamesni, nei šaknų ir lapų dramos.

            Reply
              1. mishrune

                Aišku, kad tas pats, tą ir norėjau pasakyt 😉
                O jei apjungt florą su fauna? Juk egzistuoja gal ir versle tokie „Stelmužės ąžuolai“, kurie netriukšmauja kaip šernai, bet tykiai ir ramiai meta didelį šešėlį, kol tie patys šernai gimsta ir miršta vienas po kito knisdami giles?
                (šiaip aš čia nė velnio nesigaudau, bet kažkaip užėjo noras pasiknaisiot)

                Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Artimiausias tavo minimam ąžuolui atvejis -- tai katalikų bažnyčia, kuri toli gražu nesielgia, kaip ąžuolas, o greičiau jau kaip tam tikras įdomus centralizuotas parazitinis organizmas, užkrečiantis tuos pačius šernus ir siurbiantis jų kraują bei smegenis.

                    2. rokiskis Post author

                      Nežinau, kodėl. Bet gluosniai baisesni, jų lanksčios šakos specialiai prisitaikiusios įsiskverbti per nosį, burną, ausis ir akis tiesiai į smegenis.
                      😀

  1. karpienis

    Nėr net prie ko prikibti:)Teorijas jūs,rokiški,kepate kaip blynus:)Norėtau tik pasakyti,kad rinkos niekur nėra „geradariško“.Įvairiose rinkose tik kitokiais būdais išsunkiamas pelnas.Išsivysčiusi rinka naudą ,BVP ir pelną gauna iš „paslaugų“-kuo mokesnė aplinka-turtingesni žmonės,tuo jie daugiau užsako paslaugū-nuo baseinų įrengimo,kik jų valymo.:)Juk tik galus suduriantis kinietis neduos darbo vamzdzių gamintojams,statybinių medžiagų gamintojams,baseinų statytojams ,elektronikos ir automatikos guru ir t.t.kaip ir baseinų valytojams bei sveikatos konsultantams-ką savo labui galima nuveikti baseine:)?O juk poros valandų paskyrimas poilsiui taip pat duoda darbo martinio gamintojams,patogių gultų gamintojams ir jų pardavėjams,o kur dar maudymosi kostiumai?

    Reply
    1. rokiskis Post author

      „Geradariškos“ kompanijos, kurias minėjau -- tai tos, kurios valo valstybę, jomis paprastai valdžia rūpinasi ir jų nedrįsta liesti, nes „kaip galim skriausti įmonę, kuri atneša valstybei daugiausiai mokesčių“.

      Reply
  2. Pingback: Ekonomika, kaip ruletė « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *