Tag Archives: ekologija

Cheminio ginklo gamykla, Novočeboksarskas

Sovietinės katastrofos

Kadangi anuo straipsniu, kur rašiau apie ekologiją tarybiniais laikais, susidomėjo labai daug žmonių, tai ir šitas gal vienam-kitam bus įdomus. Nes visi juk žino, kaip valdžia rūpinosi žmonėmis tais laikais, visi turėjo darbą, ėdė apsirydami bulkutėmis po tris kapeikas, užsikąsdami jas natūraliomis dešromis (nes dabar tokių nėra, o vien tik chemikalai), ir visas maistas buvo švarus, be jokių priedų ar chemijos, gamtos tais laikais neteršė.

Taigi, jei jau galvojate, kad visgi teršė, o viskas buvo kažkaip kitaip, tai apie vieną-kitą ryškesnę sovietmečio katastrofą pašnekėkim. Aišku, ne apie visas, nes katastrofos buvo juk visiška kasdienybė. Netgi toksai anekdotas sklandė:

Atvyko amerikonas į SSRS. Vos atkeliavęs, išeina į gatvę ir po kelių žingsnių įkrenta į kanalizacijos liuką. Susilaužė kaulus, galvą susitrenkė, apsibrozdino visas. Atsibunda ligoninėje – visi daiktai pavogti, visas sulaužytas, sugipsuotas. Ateina gydytojas, o amerikonas jo ir klausia:
– Daktare, kur aš, kas man atsitiko?
– Į atvirą kanalizacijos liuką įkritot, nepastebėjęs.
– Pas mus Amerikoje, jei tik atidaro kanalizacijos liuką, tai jį aptveria, ir pažymi raudonomis vėliavėlėmis…
– Tai ir pas mus taip pat: kai atvykote, tai spygliuotas tvoras ir didelę raudoną vėliavą matėte?

Taigi, realiai ta raudona vėliava tą ir reiškė. Visas sovietmetis buvo ištisinis periodas, kur būdavo arba šiaip chaosas, arba avarijos, arba katastrofos. O kartais – ir visi šitie dalykai vienu metu. O kad užsieniečiams būtų saugu, tai ir visa šalis buvo spygliuotų vielų tvoromis aptverta.

SSRS kosmonautas - didvyris, plakatas

Apie kosmonautus ir kosmosą čia nebus, nors šioje srityje katastrofos ėjo viena po kitos. Kosmonautai SSRS ne veltui buvo vadinami didvyriais: jie žūdavo vienas po kito. Bet ir bendrai sovietmetį galima pavadinti didvyrišku periodu - tiktai todėl, kad reikėjo būti didvyriu, norint paprasčiausiai išgyventi. Ir dažniausiai didvyriais žmonės tapdavo visai ne savo noru.

Papasakosiu tik apie keletą įdomesnių ir mažiau žinomų dizasterių (nes kaip patys suprantate, katastrofos vyko tiesiog kasdien), o pradėsiu apie tas katastrofas nuo vienos – tokios, nuo kurios dabar Rusijoje švenčiama cheminės saugos diena, Balandžio 28-oji. Tas pats įvykis inspiravo ir Pasaulinę Sveikatos Organizaciją, kuri Balandžio 28-ąją paskelbė pasauline saugumo ir sveikatos darbe diena. Būtent tą dieną įvyko avarija, galėjusi tapti didžiausia technogenine katastrofa žmonijos istorijoje. Tokia, kad Černobylis pasirodytų kaip švelnutis atvejis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Apie ekologiją sovietmečiu

Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama. Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.

Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).

Aralo jūra

Gamtosauga SSRS veikė taip gerai, kad nepastebėjo, kaip ištisa Aralo jūra dingo

Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.

Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.

Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu

Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.

Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.

Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.

Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.

Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.

Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Įžvalgos apie politiką, feminizmą, sveiką maistą, paradigmas ir pan.

Subaru ir supermama šmaikštašiknė

Subaru labai derinasi su ekologija ir supermamom šmaikštašiknėm

Čia jums kratinys belenkokių minčių – įžvalgų visokių, tarp kurių yra tikrų perlų, vertų atskirų straipsnių. Bet neparašysiu, nes tingiu, todėl čia jums trumpai pateiksiu. Pavyzdžiui:

Subaru – mašinos idiotams

Vakar mačiau, kaip idiotas su Subaru posūkyje vos nenumušė motociklo. Subaru vairavęs asilas posūkyje lenkė dvi mašinas. Priešpriešiais važiavęs motociklininkas, sugebėjo nuvažiuot šalikelėn – visa laimė, kad negreitai važiavo. Asilas su Subaru nepaliko priešpriešinės juostos netgi tada, kai jam buvo padarytas tarpas grįžimui – jis sąmoningai privertė motociklininką eit į šalikelę. Kadaise (prieš kokius gal 10 metų) buvo pasitaikiusios statistikos apie avaringumą. Draudikai atrado, kad faktiškai yra viena ryški avaringumo koreliacija – tai automobilio markė. Dominuojantys – tai Volkswagen Golf ir BMW 3xx automobiliai. Visi kiti faktoriai, tokie, kaip vairavimo stažas, amžius ir pan. – antraeiliai. Galiu kirsti lažybų, kad dabar prie Golf ir BMW prisidėjo ir Subaru mašinos, kurios pasidarė kiek labiau įperkamos visokiems pacukėliams. Kodėl, pvz., Peugeot superkarai nepakliūna į avarijas taip dažnai? Kodėl kitos markės netampa mirčių simboliu, o tiktai visokie pacukomobiliai? Ponai kelių policininkai, bauskit idiotus su Golf, Subaru ir BMW 3 series už bet ką, taip kad jie greičiau teises prarastų – pasirūpinkit mūsų saugumu.

Feminizmas – už teisę moterims sirgti prostatos vėžiu

Feminizmo esmė

Feminizmas yra toksai feminizmas

Feministės visai kvankštelėjo: kai pasirodė www.nebobureikalas.lt reklama, feministės kažkur Delfio komentaruose pasiuto, kad čia baisi siaubinga moterų diskriminacija. Siaubinga košmariška diskriminacija, kad moterys neturi prostatos ir kad čia ne jų reikalas. Ir kad neserga prostatos vėžiu. Todėl galiu spėti, kad feminizmas (kaip ir kitos ideologijos) yra atvirkštinė funkcija iš kažkokių ten intelektinių gebėjimų. Beje, iš pavydo vyrams, kad neturi pimpalo, aršiausios feministės reikalauja vyrų kastracijos, o anokia feministė Valerie Solanas iš pasiutimo bandė nušauti Andy Warholl, katras buvo gėjus ir todėl moterims net pačiupinėt neduodavo – reiškia, kad išvis pats blogiausias. Taip kad feministės labiausiai nekenčia gėjų ir nori galimybės gydytis prostatą. Ai, žinoma, tai nieko nuostabaus, jei prisiminsim feminisčių keliamus pasaulinius politikos pokyčius.

Marinuoti agurkai nuodija vėžiu Lietuvą

Anokia seimūnė Dangutė Mikutienė yra darbietė. Tarp kitko, kažkokia parapsichologijos mokslų daktarė ar tai kažkas panašaus. Tai vat, ponia Dangutė, prikėlė žiniasklaidoje isterikų apie visokias vėžines radijo bangas bei jų įtraukimą į kažkokią PSO lentelę, kur šios priskirtos 2B grupės kancarogenams (t.y., tiems, kur belenkoks ryšys su vėžiu sugalvotas, pvz., kaip samprotavime, kad pėstieji avarijose žūsta dažniausiai ant asfalto, vadinasi asfaltas yra gyvybei pavojų kelianti medžiaga). O tame pat PSO dokumente, kuriuo remdamasi, Dangutė Mikutienė kelia šurmulį, marinuotos daržovės irgi prie tokių pat 2B grupės kancarogenų priskirtos. Įdomu, kodėl ponia Dangutė nekovoja prieš Agurkicho marinuotus agurkus, keliančius tokį pat pavojų – ot Viktoras Uspaskichas patenkintas būtų tokia parama darbo partijai.

Juozas Olekas pyksta dėl panaikintos kariuomenės

Kariuomenės idiotizmas

Kariuomenė pagal Juozą Oleką

Vakar berods mačiau per TV, kaip buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pezėjo per LNK žinias apie tai, kaip NATO smerkia Lietuvą už prastą rūpinimąsi gynyba ir panašiai. Politikų naglumas neišmatuojamas – būtent valdant Olekui Lietuva prarado gynybinius pajėgumus, tiesiog atsisakydama šauktinių kariuomenės. Politikas, sužlugdęs ir taip silpną gynybos sistemą, naglu veidu peza apie savo veiklos pasekmes, jas priskirdamas konservatoriams, tiksliau – Rasai Juknevičienei, bandančiai krizės metu kažkaip pataisyti socdemų pridirbtus reikalus. Beje, su sveikatos apsauga Juozas Olekas irgi pasireiškė.

Alkoholikai teigia: tam, kad pagyčiau nuo alkoholizmo, reikia alkoholio reklamos

Visokie veikėjai iš LLRI ir panašių kontorų vis dar kliedi apie tai, kad alkoholio reklama neskatina alkoholio vartojimo. Žinoma, kai visiškas mėšlas kartojamas daug daug kartų per visokias žiniasklaidos priemones, jis daugeliui tūpiausių įkalamas į galvas. O pinigai taigi dideli, kaip reikiant. Su dideliais pinigais belenkokius kliedesius galima įtvirtinti. Propaganda, žinote. Čia, beje, puikus pavyzdys apie tai, kiek žiniasklaida atstovauja visuomenės interesams.

Dilgėlių poslinkis iš pasakų į baudžiamąjį kodeksą

Čia jums ne į temą paveiksliukas, kur maišas ant galvos

Kas pasakė, kad šita nuotrauka nevaizduoja kažkokio Lietuvos politiko?

Atsimenate tą pasaką apie Devyniabrolę ar kaip ten? Žodžiu, kaip kažkokia piemenė kažkokius rūbus mezgė iš dilgėlių, kuriuos savo broliams, juodvarniais lakstantiems, užmovė ir tie atvirto į normalius bernelius. Tai vat, kažkaip čia susišvietė tokia mintis: paradigmatiškas matyt poslinkis į tolerastijas įvyko. Prieš 20 metų tokia pasaka atrodė visiškai normali, tinkama vaikams. Dabar ji stačiai kraupi atrodo, o kai kažkokia bobutė 70-metė kažkokiame Delfi komentare pašnekėjo apie dilgėles ir jomis gydomus gėjus, tai gavosi ar tik ne baudžiamoji byla? Primeskit – vos 20 metų ir dilgėlės nuo pasakų vaikams vienoje situacijoje pasikeičia iki baudžiamuoju kodeksu draudžiamo dalyko kitoje situacijoje. Dilgėlių paradigmos poslinkis.

Politinis lietuvių aktyvumas auga

Lietuviai išties yra velniškai aktyvūs politiškai – tai tiesiog paradoksas. Atsimenat, kaip vertė Rolandą Paksą? Mes ofise šampaną šaudėm, kai paskelbė. Tą dieną nulūžo Delfi.lt, nes netgi statinio puslapio neįstengė servuoti – tokios žvėriškos apkrovos ėjo (man rodos, tai vienintelis toks atvejis per visą Delfi istoriją). Baisiau, nei per kokias nors didžiausias krepšinio varžybas. O lietuvių domėjimasis politika nuo to laiko vargu, ar sumažėjo – greičiau gal net priešingai, nepaisant stebinančių rinkimų rezultatų. Tačiau lietuviai vis mažiau pasitiki valdžia, vis labiau nepasitiki teisėsauga ir žiniasklaida, etc.. Problema yra valdžioje. Lietuviai neina balsuoti dėl protesto – didžioji dalis nebalsavusiųjų yra tiesiog balsuojantys prieš visus rinkimuose keliamus kandidatus. Jei būtų galimybė balsuoti prieš visus kandidatus, Lietuvoje jau nebūtų valdžios.

Ekologiniai šūdai plinta, kaip epidemija

No Bullshitting

Ekologijos atveju pasakymas "no bullshitting" įgyja stebėtinai tiesioginę prasmę

Labai įdomios priežastys aiškėja apie tą e. coli epidemiją Vokietijoje. Pasirodo, kad ana išplito per visokias daigintas pupeles ir panašų brudą, kurį ėda visokios supermamos šmaikštašiknės, prisiskaičiusios visokių kliedesių apie sveiką ekologišką gyvenseną, maistyseną ir paistyseną. Prisipaisčiusios apsimaistinimo dietų bei liesėjimo ir sveikatsenos gyvenseniškumo, jos visai nukvako ir ėmė ėst natūraliais kiaulių ar tai karvių šūdais užterštą ekoprodukciją, taip pasigaudamos gyvulių žarnyno užkratą (ekologija, patręšta tik natūraliu mėšliuku, kad daržovytės būtų tokios geruliukės), kuris dėl tų gyvulių nuolatinio šėrimo antibiotikais per kelis dešimtmečius įgavo neįtikėtiną atsparumą. Štai jums ir ekologija, štai jums ir gyvulių fermos, štai jums ir sveikas maistas, ir sveikas gyvenimo būdas, ekologinė mityba ir taip toliau.

Upd.: Komentaruose jau išlindo, kad gal ir ne per ekologines supermamas užkratai parėjo – bent jau taip tipo sako naujesnė info (aš čia nei netikrinu, nes neseku naujienų – pasitikiu komentarais). Taigi, Rokiškis akivaizdžiai FAIL. Bet ekologinės supermamos visvien irgi FAIL.

Tai štai tiek jums šiandien temų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Hibridai ekonomiški? Tikrai tikrai?

Toyota Prius, kurią turi kai kurie iš mano draugų ir labai džiaugiasi jos ekonomija ir ekologija (trololo, trololo), nors mašina kartais ir pakimba, kaip kokie windows, pasirodo besanti nei ekonomiška, nei ekologiška. Na, kaip gali paprieštarauti šitam? Tokiam akivaizdžiam ir įtikinamam:

Taigi, BMW M3 ėda mažiau degalų už Toyota Prius. Turit faktų, kad kitaip? Nagi?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Iki prekybos tinklas apgaudinėja klientus

Maždaug prieš metus rašiau, kad Iki kabina makaronus su ekologija. Tąsyk šis prekybos tinklas ėmė platinti žalius maišelius su užrašu „Aš – ne plastikinis“, tačiau pagamintus iš 100 procentų grynumo polipropileno – bene sunkiausiai gamtoje yrančios plastmasės, atsparumu lenkiančios netgi polietileną. Visai nesislepiant, ta pati 100 procentų polipropileno sudėtis buvo nurodyta ir etiketėje, esančioje maišelio viduje. Per tuos metus iš Maxima ir Rimi tinklų neekologiški maišeliai bene išvis išnyko (Rimi išvis pardavinėja labai gražius drobinius maišelius – rekomenduoju tyčia nusipirkti, liuksusiniai), tuo tarpu Iki savo melagingai ekologiškas tašes platina ir toliau. Ir dabar ant tokių pat 100% polipropileno maišiukų tas pats užrašas – „Aš – ne plastikinis“.

Tąkart Iki marketingistų vadas(?) komentaruose man pažadėjo, kad susiaiškins dėl šio reikalo. Deja, taip ir neatrašė. Taigi, praėjo jau ištisi metai, todėl dabar galiu pasakyti tiesiai – Iki yra meluojantis ir protą krušantis tinklas. Iki meluoja ant savo maišelių, jie kruša protą apie menamas jų ekologijas, kurių nėra anei pėdsako. Ir meluoja man. Ir dar, beje, Cento parduotuvių tinklas, apie kurį irgi rašiau, nes viena iš jų parduotuvių – tai didžiausia iš paskutiniais metais mano matytų smirdaskylių – tai irgi Iki giminaičiai, pasirodo. Melas vienur – reiškia, melas ir kitur. Aš negaliu pasitikėti įmone, kuri melą laiko natūraliu dalyku.

Brangūs Iki veikėjai, visai neseniai jus gyriau už tai, kaip darote akcijas su savo lipdukais. Bet akcijos – tai ne viskas. Viskas yra kliento požiūris į jus, o šis atsiranda iš jūsų požiūrio į klientą. Aš nesu pakvaišęs dėl ekologinių dalykų. Tačiau man labai nepatinka makaronai ir proto krušimas. Todėl esu ant jūsų labai piktas. Pasiieškojau internetuose – piktas ne aš vienas. Pavyzdžiui, yra piktų dėl to, kad jūs skelbiate savo Iki akcijas kokioms nors pigioms prekėms, o paskui paaiškėja, kad tų prekių išties neturite, nes mat „kiekis ribotas“.

Gal dar paieškokim? Aš peržiūrėjau pas save, ką rašiau su tegu IKI – gavosi ne tiek jau ir daug gero apie jus, brangūs prekybininkai iš UAB Palink. Brangūs tiesiogine prasme – puikiai žinome, kad kainomis jūs bene lyderiai, tiesa? Kaip jaučiatės?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter