Viena iš smagiausių vaikystės pramogų buvo sprogdinimai. Bandydavom sprogdinti viską, kas papuola, bet geriausiai sprogdavo seni balionėliai – dezodorantai, dichlofosai ir panašūs daiktai. Beje, kažkodėl tais laikais į balionėlius dažniausiai įdėdavo vieną ar kelis šratus – tam, kad galima būtų geriau išplakti turinį, prieš purškiant. Vėlesniais laikais tų šratų jau nebūdavo. Kaskart, sprogdindami visokius dezodorantus, mes labai tikėdavomės, kad rasim po sprogimo tų šratų, tačiau pavyko gal tik vieną ar du kartus – paprastai jie kažkur dingdavo.
Sovietiniai dezodorantų ir panašių daiktų balionėliai būdavo klaikiai nekokybiški, kaip, beje, ir dauguma kitų prekių. Pilnai išnaudotų beveik nepasitaikydavo. Balionėliams paprastai sugesdavo vožtuvas ir dezodorantas, dichlofosas ar dar kas nors, kas ten būdavo – neveikdavo, nors viduje ir būdavo likę nemažai medžiagų. Kokioje nors atokesnėje vietoje, dažniausiai – statybvietėje, mes sukurdavom lauželį ir primesdavom dezodorantų tiek, kiek pavykdavo rasti. Pora iš tų balionėlių įstrigo atmintyje labai gerai.
Pirmasis buvo kažkoks ypatingai didelis lenkiškas daiktas – nežinau, kas tame balionėlyje buvo, bet jis buvo keleriopai didesnis už įprastinius. Mažiausiai pusės litro talpos. Ir jis buvo puspilnis. Akivaizdu, kad irgi sugedo vožtuvas, todėl buvo išmestas. Tačiau, sprendžiant iš to, kaip jis sprogo, dar ir jo korpusas buvo stipresnis, nei įprasta. Lauželyje jis gulėjo ilgai, netgi nusprendėme, kad jau nesprogs, tad išsivaikščiojom ieškoti kuro. Išsivaikščiojom visi, nors paprastai laukdavome, kol sprogs – paprastai už kokių 5-10 metrų. Tačiau šį sykį tiesiog išsivaikščiojome – lyg kažkoks instinktas būtų liepęs dingti. Štai tada jis ir bumptelėjo – kaip tikra bomba.
Kai kurie, iki tol matę dezodorantų sprogimus, net nepatikėjo, kad tai tik balionėlis, tegul ir labai didelis. Lauželis buvo tiesiog nušluotas, skeveldros lėkė gerą pusšimtį metrų, krito net ant arčiau stovėjusių pastatų stogų. Užkokių 3 metrų stovėjusios transformatorinės tinkas buvo tiesiog suvarpytas. Vienas iš mūsiškių, visas perbalęs, pasakojo, kad viena skeveldra įsmigo į medinį rąstigalį, šalia kurio jis buvo. Rąstigalyje, už kokių 30 metrų nuo lauželio, išties atradom giliai įsmigusį metalo gabalą. Kol rinkom naują kurą ir vėl bandėm užkurti savo laužą, prisistatė pora milicininkų. Labai greitai iš kažkur atsirado ir pora kostiumuotųjų, kurie, skirtingai nuo milicininkų, buvo įkyrūs ir labai lindo klausinėti. Ėmėm aiškinti, kad sprogo buteliai. Kažkokie vyresni vaikai įdėjo. Milicininkai tuo tarpu dingo.
Kostiumuotieji buvo įkyrūs – kokie čia vaikai buvo, ar nebuvo suaugusiųjų, kas konkrečiai įdėjo ir ką? Pas visus kiemo draugus stebėtinai gerai suveikė instinktai: pasakojom apie tai, kad nematėm, kažkokie buteliai sprogo (į laužą išties buvo įmesta pora butelių, kurių sudaužytos liekanos matėsi), buvo atėjusių vyresnių vaikų, kurių nepažįstam, jie tuos butelius ir įdėjo… Kostiumuotieji kalboms apie butelius nepasidavė, netoliese atrado kažkokio mažesnio dezodoranto liekanas, pabandė klausinėti, ar nedeginom balionėlių, bet galų gale, nusprendę, kad buki vaikai net nesupranta, jog buteliai negali sprogti, atsikniso. Liepė daugiau čia nieko nedegint, o jei vėl ateis kokie suaugę ar vyresni vaikai ir bandys ką nors įmesti – pranešti jiems. Tiesa, taip ir nepaaiškino, kokiu būdu turėtume tai padaryti.
Antras įstrigęs atvejis buvo mokykloje, buvau gerokai vyresnis, gal kokių 10 metų. Žiemos vidury deginom didelį laužą – tam, kad nuo medinių dalių apvalytume mokyklines kėdes. Juk sudėtinga nukaldinėti kniedes, paprasčiau visą fanerą nudeginti, įmetus kėdę į laužą, o jau paskui, viską, kas liks, galima ir į metalo laužą priduoti. O tuo pačiu galima ir visokias šiukšles sudeginti. Mokyklos kiemo pakrašty suradau puikų, tiesiog nuostabų daiktą – balioną, skirtą dujiniams žiebtuvėliams užpildyti. Jau kiek vėliau pasirodė tokie maži plastikiniai balionėliai, bet šis buvo įprasto dydžio, kaip koks "dichlofosas", tačiau su žiebtuvėlių dujomis. Ir jis buvo visiškai pilnas. Matyt, vėl sugedęs vožtuvas. Žinoma, kad aš jį įmečiau į laužą. Mes rinkome šiukšles iš mokyklos teritorijos, visokias šakas, išvis bet ką, kas tik dega, krovėm į laužą, o balionėlis kaito. Sprogo kaip tyčia tada, kai aš priėjau prie laužo, o kiti klasiokai stovėjo gerokai atokiau.
Ugnis buvo visur, ji atsirado staiga, iš niekur, tačiau visose pusėse. Ant žemės buvo ugnis, priekyje, kairėje, dešinėje – irgi ugnies kamuoliai, susiliejantys į ištisinį ugnies debesį, kurio viduje buvau aš. Pabandžiau apsisukti – ugnis buvo ir už nugaros. Ir virš manęs. Po sekundės-dviejų ji išsisklaidė, tik didžiausi liepsnų kamuoliai nulėkė į viršų. Klasiokai vėliau pasakojo, kad ugninis grybas iškilo gerokai virš mokyklos stogo, o vienas, matyt itin sukrėstas klasiokas, lygino tą bumptelėjimą su atominiu sprogimu. Tuo tarpu man nieko neatsitiko – tik nežymiai nusvilino plaukus. Kažkokia keista turbulencija nukreipė ugnį nuo manęs, todėl ir nevirtau gyvu fakelu, nors nuo sprogimo užsidegė pora metrų toliau buvusi pernykštė žolė bei į laužą paruoštų mesti šiukšlių krūva.
Nežinau, ar tą kartą atvažiavo milicija ar dar kas nors – jei ir buvo, tai bendravo su mokytojais. O šių į sprogimo vietą susirinko didžiulis būrys – atrodo, kad nebuvo nei vieno, kuris nebūtų atėjęs. Be abejo, niekas iš mokinių niekaip negalėjo pasakyti, kas čia ir kaip. Man užteko proto niekam per daug neaiškint, o kiti turėjo proto niekam per daug nepasakot.
Kažkodėl abi šias istorijas prisimenu, kaip savo sėkmę. Tai buvo gryna sėkmė, pačiam pridirbus nesąmonių. Visiškai atsitiktinė sėkmė.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
tomonzo
Tikrai pasisekė. Nors daug tokių žaidimų ir mums baigdavosi laimingai, bet gretimame name gyveno vaikinas, kuris stipriai apdegė veidą ekspermentuodamas su rastu benzino baku.
Re: tomonzo
Žiauriausia statybos būdavo. Laiks nuo laiko vis būdavo žuvusių. Bet kai esi vaikas, tai nelabai supranti, nekreipi didelio dėmesio į tai, kad kiemo draugą užvertė žemės pamatų duobėje ar sutraiškė užgriuvę pastoliai. Atrodo, kad ko čia tėvai rūpinasi ir draudžia, juk nieko neatsitiks 🙂
na ir prisigalvodavot, kas jums degtukus parduodavo?? tik vaikams nepasakot, dar tie sugalvos išbandyt. nebent pradeda pabaiga galima pasakoti.
Degtukų namie būdavo 🙂
čia kaip tame anekdote -- kaip padeginėti, tai man vienam, o kai šildytis, tai subėga visi 🙂 Nu ne, balionėlių nesprogdindavome, gal kaip tik dėl tų šaratų ar stiklinių rutuliukų, kuriuos išsiimdavome. Sprogdindavome karbitą buteliuose, nes buvo daug statybų ir buvo galima nusifyrinti. Sprogdindavome aliuminio dažų miltelius su kalio permanganatu, bet čia daugiau naujiems metams kaip fejerverkai. Paskiau gavau malūnsparnio rato gabalą, jis ten magnio daug turi, tai nereikėjo jau dažų miltelių 🙂 O laužiuką kur pakūrenti, tai jo, vienas smagiausių užsiėmimų. Akumuliatorius paardyti, švino pasilydyti šaukštuose (neaišku kam tas švinas, bet vis vien, gal kas žvejybai naudodavo kaip svarelius).
Oj, apie karabitą turiu atskirą istoriją, tas tai legendinis daiktas -- jei nepatingėsiu, parašysiu dar 🙂
O su aliuminio dažais -- vienas kiemo draugas gerai nusisvilinęs buvo: keliese statyboje suradom kokių 3 kilogramų dėžę tų miltelių, bandėm padegti, tačiau nepavyko, tai sugalvojom, kad reikia pilti iš aukščiau, o susimaišiusios su oru dulkės jau turi užsidegti (mano chemijos žinios čia tokį sprendimą pakišo). Išties užsidegė, bet įkaitęs oro ir aliuminio oksidas išlėkė į viršų ir davė tam pylusiąjam į veidą -- nusvilino taip, kad oda parudo, tokiais smulkiais taškeliais. Antakių, blakstienų ir plaukų palei kaktą tiesiog neliko. Aliuminis, degdamas ore, duoda virš 1k laipsnių temperatūrą.
O magnis su permanganatu -- žiauriai pavojingas daiktas. Sovietiniais laikais apie pusė traumų nuo savadarbių fejerverkų kildavo būtent dėl šio mišinio, viena iš dažniausių pasekmių -- išdeginta akių tinklainė, kitaip tariant, aklumas visam gyvenimui.
jo, būdavo momentų, ypač pavojinga ne tada, kai kas nors sprogsta, o tada, kai nesprogsta 🙂 Viena tokia aliuminio-permanganato bombikė nesprogo, tai draugelis išardęs mišinio turinį padeginėjo. Ar vienas padeginėjo, o kitas rankas prikišęs nuo vėjo saugojo, nepamenu. Ta va ir gavosi rankos taškeliais ir pūslelėm 🙂 Malunsparnio dalies milteliai man pasirodė daug geresnis ir patikimesnis dalykas nei dažai, svarbu nepadauginti ir degiklį turėti. O degikliais tarnaudavo bengališkos ugnelės. Aišku sovietmečiu biškį deficitas ir kokybė šiaip sau, bet be jų net nepradėdavau, daugumoje atvejų pasiteisindavo.
Jo, būtent kai nesprogsta, tai išties yra pavojus. Nes kartais sprogsta tiesiog pavėluotai, kai kada net gerokai pavėluotai. Tie sprogstantys daiktai turi tokią savybę, kad kartais ima rusenti. Dar blogiau, kai bandoma iš naujo padegti dagtį, kai jos ilgis -- vos kokiai sekundei ar kelioms degimo.
Bet dėl to malūnsparnio rato, maišyto su permanganatu -- dar kartą pasikartosiu: velniškai pavojingas mišinys, kuris duodavo traumų daugiau, nei bet kas kitas, nepaisant to, kad buvo menkai paplitęs. Problema ta, kad jis gali savaime užsidegti ir sprogti nuo nedidelės trinties, t.y., dar bemaišant ar beriant į bombikės vidų, etc.. Galimos ir kitos reakcijos, pvz., savaiminis užsidegimas, jei į mišinį paklius organinių skysčių, pvz., klijų. Ir, jei neklystu, kai kuriais atvejais užsidegti gali ir nuo mažų kiekių vandens (egzoterminė magnio oksidacija tirpale gali išskirti pakankamai šilumos, kad inicijuotų). Ir t.t., ir t.t.. Aišku, daug kas priklauso nuo dalelių smulkumo, oro drėgnumo, aplinkos temperatūros, etc., bet šiaip -- žiaurus daiktas.
tmv
įvairūs balionėliai, padangos, šiferis, statybiniai šoviniai, iš xlapūškių išimti viduriai ir syvynioti su izoliacija, karbidas buteliose, degtukų siera nugramdyta į špikius ( natie kur dviračių ratuose būna) čia daugiau garso efektas ir degtukų mėtymas į benzo baką rūsyje, nes gi nesprogsta. Akumuliatorių ardymas ir švino lydimas kamšteliuose nuo pieno ir paskui su tais blynais žaidimas iš pinigų (pas mus buvo toks žaidimas). Pasisekė kad didesnių traumų negavau 🙂
Degtukų gramdymas į varžtus ir mėtymas. BAAAM 🙂
Klasiokas įkalbėjo padegt darželio pavėsinės duris. Jos tokios fanierinės buvo, spardytos, su skyle viduryje. Sausa žolė, truputį padangos, keli degtukai. Padegėm, pabėgom, namie pro langus žiūrėjom į auklėtojas skuodžiančias su kibirais. Tylėjau kaip partizanas, nors mama lyg ir įtarė, labai jau smirdintis grįžau 😀 . O klasiokas, pigi kekšė, tą pačią dieną nuvarė pas darželio direktorę, prisipažino ir mane „pridavė“.
Kaip dabar pamenu, pypliai būdami, radome Užupyje, netoli buvusios 16 vidurinės, AK šovinių.. Ant netoliese esančių garažų stogo, susikūrę lauželį keletą išpyškinom.. Vienas draugelis, matyt iš pavydo, pastukalino savo tėvukui milicininkui, ans už ausų nuo tų garažų stogo nutempė, šovinius konfiskavo..
Buvo karshta vasaros diena, man kokie 13 metu, gyvenome bendrabutyje na ir visa panasiu likimo draugu saika patarukeme i megstama vietele prie Pieno konservu fabriko, as turejau toki dazu flakoneli(radau prie garazu).
Uzkurem lauza, sumetem kas ka turejome, buvo grazu, as savaja pataupiau.
Pabaigai visgi imeciau ir savo.
Oras buvo karstas, ramus, jokio vejelio.
Ir staiga mano balionelis pakilo kokia 3-4 metrus i ora visaip snypsdamas ir sukdamasis, visi leidomes begt, balionelis is paskos…Sitai pamate kai kurie isgriuvom, bet vienas beglus pasitaike, balionelis paskui ji, kol galiausiai sprogo.
Dabara juokinga prisiminus, bet tada tai buvo siaubingas jausmas, matyt kazkaip aiksteleje apsuptoje medziu del musu begimo susidare kazkokia oro trauka…
Jo, čia įdomiai atrodo, kai paskui bėgantį skrenda. Gal nuo bėgančio susidarantis oro srautas tiesiog pakreipia į save tokį balionėlį. Bevėję dieną taip gali būti, nes kitų oro trikdžių nėra.
Panašiai pasakojama apie kamuolinius žaibus, kad jie persekioja tuos, kas nuo jų bėga.
Apie tuos kamuolinius zaibus turbut pasakoja jau nebe tie kurie bego…:) Uzuojauta vargsiukams…
antrą kartą buvot „gerokai vyresnis, gal kokių 10 metų“…. vienok gana jaunam amžiuj pradėjot triukšmauti