Grybai grybai

Šiandien nusibeldėm kažkur link Nemenčyznos (gal kokie 5-10km neprivažiavus) pogrybiui, tai tiesiog be jokių nuotraukų ir beliberdų, kažkam gal naudingesnės info: grybų auga išties nesuvokiami kiekiai, bet jų veik nėra, nes žmonių kiekiai miške – irgi nesuvokiami.

Kažkokie aišku pažįstami, bet kai kurių tai pas mus nei matyt nesu matęs. Ai, taip, taigi čia ir triufeliai pavaizduoti, kuriuos kažkodėl kalbainiai pervadino triumais - pas mus Lietuvoj vietoj jų pumpotaukšliai. Beje, kol jauni ir balti, tai valgomi, nors ir neypatingi. Dar būna žemės taukai ar kaip ten vadinasi - tie tai nevalgomi, nors triufeliams giminingiausi...

Bet nepaisant to, grybų galima visvien nemažai prisirinkti – kelios valandos ir daugiau, nei reikia visai šeimai. Visgi, jei galit, pavažiuokit toliau nuo Vilniaus – šansai bus geresni, džiaugsmo irgi daugiau. Nes kitaip tenka rinkti daugiausiai vokietukus – tie nors ir skanūs, bet kiek monotoniški, o nepatyręs grybautojas gali supainioti ir su musmire. Jei nepratę grybauti ir nežinot, kur važiuot – važiuokit belenkur, tik žiūrėkit, kad miškas būtų spygliuotas, nebūtų žolių (įskaitant ir visokias mėlynes), geriausias požymis – baltos samanos: kur jų yra, ten būna ir grybų. Kita vertus, kai kada grybų pasitaiko netikėčiausiose vietose, tad belenkur galima.

Grynai iš praktinės pusės – jei miškai nėra tokie, kur vaikščiotumėt nuolat, kompasą visgi pasiimkit. Nes kitaip turėsit nenutolt nuo mašinos, o grybaujant tai nelabai priimtina, o susigaudyt kryptyse kartais gali būti labai keblu. Net jei kompaso neprireiks, tai ne toks jis brangus – nes jei prireiks, tai bus prastai, jei neturėsit. O kryptis sugaudyt labai padeda. Tai va 🙂

Tikrų baravykų radom tik kelis, užtat mėlynukų (tų, kur į lepšius išauga) – jau daugiau. Du gana dideli buvo. Kiti maži – nespėja užaugt, grybautojai nurenka. Voveruškų – tik kelios nedidelės, šaltoka jau joms. Rudmėsė buvo tiktai viena, ir ta visai maža. Gaila, nors ir pats skaniausias iš visų grybų, tačiau ir bene rečiausias. Užtat pasitaikė keli makavykai ir dar keletas nedidelių samaninių. Pastarieji skanumu nenusileidžia mėlynukams. Jau yra ir viena-kita žaliuokė, o ūmėdės, kaip bebūtų keista, pasitaikė nesukirmijusios. (nors paprastai jų net rinkt neverta būna – sveikos nerasi).

Taigi, ta proga – nykiai paprastas, bet labai skanus receptas: jei randate didelį lepšį, galima jį iškepti, kaip kokį karbonadą, tiktai ant mažos liepsnos (eilinį kartą patariu – ne aliejus, o taukai!): 15-20 minučių ir kepurė tampa minkšta, skani, tik druskos reikia daug užberti (porą kartų daugiau, nei reiktų mėsai). Koteliai, pakepus, taip pat būna labai skanūs. Kelios didelių lepšių kepurės, uždėtos ant duonos, kad gautųsi sumuštiniai – ir galima visai neblogai pavalgyti. Lygiai taip pat galima kepti ir kitus geresnius baravykinius – raudonikius (tiesa, šių kotai kepant pajuoduoja kaip anglis, bet skoniui tai nekenkia), paberžius, samaninius, jei negaila – tai ir baltuosius. Makavykai tam tinka nelabai, kietoki būna. Bet skaniausios taip keptos būna rudmėsės ir pūkuotės (pastarosios – panašios į rudmėses, tik turi gan pūkuotą odelę, kurią reikia nulupti).

Kaip troškinti grybus dzūkiškai – gal kokį kitą kartą parašysiu.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

13 thoughts on “Grybai grybai

    1. rokiskis Post author

      O atrodo, vos ne kaip ruda ir net neblizganti ūmėdė, ir dar kiaurakotė… Šiaip jos dažniau pasitaiko po kokiomis nors eglėmis, kur kiti grybai neauga.

      Reply
    2. Karvė

      Man rudmėsės buvo šio savaitgalio atradiams. Vaikystėje mes jų net nerinkdavome, nes baravykinių būdavo daugiau nei pakankamai. Tai tiesą sakant nieko apie jas nežinojom ir laikėm beverčiais grybais.

      Šį savaitgalį gi teko aplankyti tėvus ir nusprendėm pagrybauti ir kompanijoj buvusių pora dzūkų vos nenumirė iš laimės, kai pamatė ištisus kilimus eglinių rudmėsių -- per 20-30min krepšį užpildai.

      Taigi, kam patinka šie grybai -- varykit į šiaurės Lietuvą!

      Reply
        1. Karvė

          Vat šitoj giraitėj -- http://maps.google.com/maps?f=q&source=s_q&hl=en&geocode=&q=&sll=56.044815,23.795357&sspn=0.066349,0.154324&g=Tri%C5%A1koniai,+Pakruojis,+Siauliai+Region,+Lithuania&ie=UTF8&hq=&hnear=&ll=56.044815,23.795357&spn=0.066349,0.154324&z=13 -- kaip tiksliai numest rodyklę -- nežinau.

          Šiaip paėjus apie km mišku ir įsisukus į tankmėje esančius eglynėlius jų gerokai daugiau, bet vienas vyresnis grybautojas neturėdamas tam sveikatos kibirą per valandą prisirinko eidamas miško pakraščiu.

          Reply
  1. Anonimas

    Man tai visų grybų viršūnė yra žvynabudė. Prisirinkom vakarienei palei Prienus praeitą savaitę, didelių tokių. Pora kepurių buvo, kad daugiau nei per pusę keptuvės. Tiesa, grybautojų tikrai tiršta, senų sukirmijusių grybų nemačiau išvis, viską nušluoja „pramonininkai-grybautojai“ Grįžtu prie žvynabudės. Pasidarai kiaušinio plakinį, kepurę į plakinį, po to pavolioji miltuose ir kepi ant trupučio sviesto. Pabarstai druska ir pipirais. Nerealus skonis. Kažkuo primena vištieną, bet tik ne grybą;]

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Jei neklystu, žvynabudė yra tasai daiktas, kur kažkokios acetaldehidoksidazės inhibitorius joje yra, potencialiai mirtinas kombinacijoj su alkoholiu… Bet gal ir painioju, neatsimenu. Vienas iš tų grybų, kur nesiryžtu rinkti. Rašau šiuo metu dar vieną postą apie grybus, bet ten apžvalginis, tai nesurankiosiu visos info.

      Kita vertus, kai alkoholio pats nelabai vartoju, tai dzin tos oksidazės-dehidratazės, reiks kada paragaut, juolab receptukas tai skanus atrodo 😀

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Gavau patikslinimą -- pasirodo, ne žvynabudė, o panašokai atrodantis mėšlagrybis. Gal dėl to panašumo Dzūkijoje paprastai nerenkamos nei vienos, nei kiti.

        Reply
  2. skirtumas

    Dėl žvynabudžių pritariu -- antrieji karbonadai. O grybauti buvome ir mes praėjusį savaitgalį. Mano žmona tai tiesiog manijakė. Dar pernai tam tikslui įsigijome automobilinę navigaciją, kur susižymim grybingas vietas ir važiuojame ten sekančiais metais + nepasiklysi su ja (ten galima „pėščiom“ rėžimą nusistatyti).
    Pats grybauti tai nelabai mėgstu, tai kol žmona su drauge grybus rinko (nuo 8 ryto iki 17 val vakaro!!!) aš mašinoje snaudžiau, bei skaičiau Erlicko „bajorus“, bet perskaičiau tik kokį 60 puslapių -- labai sunkiai skaitosi…
    O buvome tai Dzūkijoje, kažkur tarp Merkinės ir Varėnos ir grybautojų ten ne ką mažiau. Spitrūs visokie kelionių agentūrininkai veža grybautojus su didžiuliais autobusais…

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Aha, aš irgi grybaudamas pagalvojau apie tai, kad GPS būtų tobulas dalykas 🙂 Tiesa, labiau tiktų nešiojamas. O link Varėnos išties nežinau, ar verta važiuot -- ten visi važiuoja, o dar ir vietiniai yra patyrę, keliasi 5 ryto, tamsoj eina į mišką ir nurenka iš anksto.

      Reply
  3. Laiqualasse

    Kas dėl kompasų -- jie, aišku, gerai, bet reikėtų nepamiršti, kad kai kuriuose Lietuvos miškuose pasitaiko anomalijų (spėju, rūdos netoli paviršiaus esama), taigi pagal kompasą galima pradėti vaikščioti ratais. Tikrai to yra Dzūkijos nac. parke, Labanore kai kur, atrodo, irgi.

    Šiaip visai gera alternatyva kompasui yra išmokti pagal laikrodį ir saulę nusistatyti kryptį -- didelio mokslo ten nėra, o tikslumas kaip klaidžiojimui miške pakankamas.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Miške neveikia pagal saulę netgi saulėtą dieną -- medžių laja išsklaido šviesą ir nuima šešėlius. Deja. O dar turint omeny, kad dauguma dienų pas mus apsiniaukusios -- netinka šitas metodas. Tad kompasas, net nepaisant sutrikimų, visgi geriau. Aišku, kaip Skirtumas minėjo, GPS idealus.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *