Apie bulves, savikainą, pelno minimizaciją ir rinkos dėsnius

Paradoksas, kai aršiausi laukinio kapitalizmo šaukliai stoja vienon greton su komunistiškai ir anarchistiškai nusiteikusiais revoliucionieriais. Paradoksas, kai tie revoliucionieriai ima atviriausiais būdais kovoti už liberalų kapitalizmą, stodami vienon greton su socialdarvinistiškais austrų mokyklos atstovais ir rengdami bendrus mitingus. Dar keisčiau, kad netgi aš, abi šias jėgas nesyk įvairiai vadinęs, negaliu joms oponuoti. Matyt, karalius paprasčiausiai nuogas.

Paradoksas matomas ir tada, kai bandai pažvelgti į kitą pusę: tie, kas patys save priskiria verslui ir savininkams, bando kriminalizuoti rinką visokiais įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis. Tai net ne šiaip paradoksas, o kažkoks užribis. Čia panašiai, lyg žalieji bandytų pramušti įstatymus privalomam banginių naikinimui. Arba kokie nors bažnytininkai bandytų įvesti privalomus abortus.

Kad kažkam nekiltų klausimai, kokią poziciją atstovauju, tai pasakysiu paprastai: atstovauju banalų sveiką protą. Aš neginu nei piratų, nei kopyraitų (autorių teisių) industrijos, nors pastaroji man daug kuo artima, ko negaliu paneigti, nes iš to esu pakankamai nemažai uždirbęs. Jei nebūtų tų jūsų internetų, tai iš to ir pragyvent galėčiau. Bet realybė yra labai paprasta: drastiškai krenta savikainos. Ir pagal tai aš galiu pasakyti, kokia bus tos piratų ir antipiratų kovos baigtis. Tačiau aš negaliu pasakyti, kiek laiko ta kova užtruks ir kas bus po to, kai viskas pasikeis.

Zombis deginasi ant pievutės

Ji buvo gražuolė, tačiau jūs, pirataudami, ją nužudėte. Piratai - kaip raupsų infekcija, kaip vėžys, naikinantis verslą. Pirataudami, jūs sutaupėte pinigus ir sunaikinote grožį. Vietoje gražuolės jūs gavote zombį. Ar tikrai to norėjote?

Ekonominė realybė yra paprasta: jau kelioliką metų vyksta labai stiprūs pokyčiai informacijos rinkose, o masinis piratavimas – tai tiesiog tų pokyčių simptomas. Kova su simptomais reiškia tik neadekvačias išlaidas ir problemas, tačiau niekaip nekeičia galutinės baigties – kopyraitų industrija yra ant žlugimo ribos dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie fantastiškai greito savikainų kritimo, todėl desperatiškai bando užsitikrinti sau pajamas propagandiniais kliedesiais, įstatymais ir prievarta.

Tokių atvejų žmonijos istorijoje buvo daug. Tokių atvejų buvo ir informacijos rinkoje – prieš šimtus metų, atsiradus spaudai, kai ėmė griūti knygomis prekiavusių vienuolynų pelnai, viskas irgi virto knygų deginimais, eretikų bei leidėjų persekiojimu ir t.t.. Tada irgi būdavo dangstomasi kažkokiais moralumais, tikėjimu ir panašiai, tačiau senoji industrija žlugo. Išties procesai buvo ekonominiai: knygų tiražavimas spaudos staklėmis atpigino leidybą šimtus kartų. Su aukštomis ranka perrašomų knygų savikainomis pripratę dirbti vienuolynai neįstengė persitvarkyti, iškrito iš žaidimo ir prarado įtaką.

Dabar irgi vyksta kažkas panašaus: žmonės užverčiami nesąmoningais kliedesiais apie vagiamus milijardus (vidutinis lietuvis esą pavagia už kelis tūkstančius kasmet), bandymais kriminalizuoti pusę visuomenės, ir netgi pasakojimais, kad kova su piratavimu yra reikalinga pedofilams ir teroristams pažaboti (taip, JAV ir Kanadoje jau iki to priėjo). Ne mažiau dvasingai atrodo ir visokie piratų kalbėjimai apie tai, kad „jei būtų pigiau, tai pirktume“. Visos tos dvasinguminės šnekos yra tiktai bandymas nuneigti elementarius rinkos pokyčius.

Visame šitame reikale visokios moralės tėra smėlis į akis. Viską lemia pinigai ir ekonomikos dėsniai. Ir aš jums tuos dėsnius paaiškinsiu taip paprastai, kaip tik įstengsiu. Kas nesupras – tegul kaltina pats save.

Technologija, bulvės ir pelnas

Aukšta savikaina – aukštas pelningumas

Supuvusios bulvės

Turguje niekad nesi tikras, ar nenusipirksi supuvusių bulvių. O jei jos bus supuvę, tai neturėsi netgi kam pasiskųsti. Legalios bulvės - sveikos ir kokybiškos. Todėl gerai pagalvokite, prieš pirataudami.

Įsivaizduokime, kad bulvės yra labai brangus ir egzotiškas dalykas*. Jos neseniai atvežtos iš kažkokios Pietų Amerikos, jas sėja sėklomis, tada du metus augina**, o jau išauginę tas mažas bulvikes, jas parduoda po 200 litų už kilogramą***. Lietuviai jas perka Kalėdoms, per kurias verda nacionalinius cepelinus – po mažytį varganą cepelinuką kiekvienam šeimos nariui, valgomą vietoj plotkelių. Panašiai cepelinukus verda ir kitoms šventėms – gimtadieniams ir t.t.. Tai šventinis ir prabangus patiekalas.

Sakykim, taip brangiai auginamų ir parduodamų bulvių kilogramo savikaina yra 100 litų, o marža, kuri užsimetama jau ant savikainos parduodant – 100 procentų. Viskas labai gerai, pelnas eina, verslas sukasi. Verslininkai kiekvienais metais parduoda kokius 10 tūkstančių tonų bulvių. Kitaip tariant – 10 milijonų kilogramų. Tai reiškia, kad kasmet gauna 1 milijardą pelno. Verslas vystosi ir investuoja. Kiekvienais metais statomi vis nauji ir didesni šiltnamiai, kuriuose iš sėklų du metus auginamas bulvių derlius. Šiltnamiai kainuoja baisius pinigus, šildymui sunaudojamos irgi baisios sumos, tad savikaina lieka aukšta, o bulvių šiltnamių industrija klesti.

Itin išmanios poniutės augina bulves vazonikuose prie lango, nes taip galima pasidžiaugti jų žiedais, o dar ir užsiauginti bulvikių šventėms. Supermamos šmaikštašiknės savo forume dalinasi patirtimi, kaip geriau kažkokią bulvę užauginti, kaip geriau patręšti ir kaip taupiau nuskusti, kad tik nebūtų prarastas brangus produktas.

Technologiniai pokyčiai mažina savikainą

Per keliasdešimt metų atsitinka natūralus dalykas: vienas-kitas kaimietis, nusipirkęs bulvių sėklų, jas pabando auginti pats. Auginti sunkiai tepavyksta, nes žiemą dauguma iššala. Tačiau kaimiečiai nenuleidžia rankų ir tikėdamiesi gerų pelnų, bando bulves auginti savadarbiuose šiltnamiuose. Pinigus į reikalą bando kišti ir nesusijusios įmonės, pvz., ropių augintojai. Ir galų gale kažkas iš jų pastebi, kad bulves galima sodinti tais pačiais šakniagumbiais. Ir kad tada jos spėja užaugti per vasarą – be jokių ten sėklų ir šiltnamių. Šitas mokslinis išradimas greitai išplinta – bulves ima auginti visi, kas tik netingi.

Trumpai tariant, po kiek laiko minios visokių ūkininkų ir daržininkų užverčia turgelius bulvėmis, kurių savikaina tėra keli šimtai litų už toną. Kiekvienas norintis gali nusipirkti maišą bulvių už 50 litų, dar ir duodamas ūkininkui uždirbti. Kainos nukrenta 100-200 kartų. Kiekvienas durnius dabar gali bulves valgyti ne tik per šventes, bet išvis kiekvieną dieną, nes tai pigiausias produktas. Tuo tarpu bulvių šiltnamių industriją ištinka isterikos, nes pamatę kainas turguje, jie puikiai supranta, kad jiems ateina paskutinioji.

Ką bešnekėtume, ekonominis faktorius yra neatremiamas: jei gali gauti bulvių 100 kartų pigiau – daryk ką tik nori, bet žmonės tas pigesnes bulves pirks ir augins. Nes tai ne 10 ar 20 procentų skirtumas, o 100 kartų skirtumas. Kuriem galam pirkti legalias bulves šventėms, jei už tuos pačius pinigus patyliukais galima nusipirkti bulvių tiek, kad jomis ištisus metus galima būtų maitintis?

Prie kritusių savikainų neprisitaikęs verslas žlunga

Bedarbiai JAV Didžiosios depresijos metu

Verslo žlugimas - tai bedarbystė. Piratavimas ir kainų kritimas atima iš žmonių darbą ir sukelia krizę.

Tačiau joks verslas nenori žlugti. Bulvių šiltnamių industrija, anksčiau spėjusi sukaupti didelius pinigus ir visokius politinius ryšius, ima stumti ribojimus ūkininkams. Nes ūkininkai žlugdo industriją, investavusią baisius pinigus į savo bulvių šiltnamius. Pradedama pasakoti apie tai, kad ūkininkai griauna bulvių auginimo verslą, bulvių auginimas iš šakniagumbių – tai neteisėtas piratavimas ir vagystė. Laikraščiai ima rašyti straipsnius apie tai, kaip bulvių šiltnamių industrija investavo į bulvių atvežimą iš Pietų Amerikos, kiek daug įdarbino žmonių ir kaip blogai elgiasi bulvių piratai, apvogdami bulves atvežusių jūrininkų našles. Bulvių piratų pezėjimo apie tai, kad jie bulves pirktų, jei jos būtų du kartus pigesnės – niekas neklauso, nes visi supranta, kad tai tuščios šnekos.

Priimami kovos prieš neteisėtą bulvininkystę įstatymai. Tam, kad niekam nekiltų noras augintis bulves, žiauriomis baudomis nubaudžiamos kelios bulves ant palangių auginusios poniutės. Į kalėjimą pasodinami keli daržuose bulves auginę kaimiečiai, kartu paskelbiant ir apie tai, kad jie su bulvėmis augino narkotikus. Spaudoje bulvių auginimas prilyginamas vagystei. Ir taip toliau.

Bulvių šiltnamių industrija stengiasi išgyventi, tačiau reikalas yra aiškiai apspręstas: technologijos nesustabdysi. Visi žino, kad bulves galima auginti nauju būdu, kur savikaina – 100 kartų mažesnė. Ir visi žino, kad kilogramas bulvių yra vertas 1-2 litų, o ne 100-200. Bulvių šiltnamių industrija bando kovoti, tačiau jai nesiseka. Piratai suranda vis naujas vietas bulvėms auginti, atidarinėja vis naujus pogrindinius bulvių turgelius, dalinasi nelegaliomis sėklinėmis bulvėmis ir t.t..

Rezultatas – kažkiek metų bulvės auginamos paslapčia, nelegaliai, žmonės baudžiami, tačiau šiltnamių industrijos pelnai mažėja, o negana to, ir pati ta industrija po truputį bando didinti savo maržas per savikainų mažinimą – pereidama prie naujų, žemos savikainos bulvių auginimo būdų. Kad ir nedidelė konkurencija visgi daro savo, tad ilgainiui atkakliausi šiltnamių industrijos atstovai žlunga, o tie, kas prisitaiko – išlieka. Galų gale bulvių auginimas dekriminalizuojamas, nes lobizmu užsiima degtindarių asociacija, kuri pamato pigiose bulvėse puikią žaliavą alkoholio gamybai.

Sąryšis tarp savikainos ir pelno

Aukščiau minėtas pavyzdys gali pasirodyti kaip durna fantazija, tačiau jis tiesiog iliustruoja pokyčius, kurie vyksta, kai staigiai ir smarkiai keičiasi kokios nors prekės savikaina. Ir visi tie pokyčiai atsiranda dėl to, kad veikia konkurencija: jei pelnas yra labai didelis, ten lenda minios konkurentų, kurie viską daro pigiau, pasiimdami mažesnę pelno dalį. O jei pelno dydis yra nesaikingas, tai žmonės netgi namudiškai imasi veiklos, per kurią konkuruoja su nesaikingai pelningais rinkos žaidėjais.

Pardavimo kaina visada susideda iš dviejų sąlyginių dalių: viena dalis tiesiog padengia išlaidas, o kita – tai pelnas. Išlaidoms padengti sunaudojama dalis visada atitinka savikainą, o tuo tarpu pelno dalis – tai jau grietinėlė, kuri gali būti panaudota kažkokiems kitiems tikslams – ar ten savininko malonumams, ar naujoms investicijoms.

Aukščiau nupasakotame pavyzdyje su bulvėmis, jos buvo parduodamos su 100 procentų pelnu, t.y., pelno marža buvo lygi savikainai. Kai bulvių savikaina nukrito 100 kartų, pelno marža gavosi 100 kartų didesnė – tai 10000 (dešimt tūkstančių) procentų. Tai absoliučiai nesaikingas pelno dydis, kuris konkurentus pritraukia taip smarkiai, kad jokia industrija čia negali atsilaikyti. Patys nelegalių bulvių augintojai ar šiltnamių industrija čia gali aiškinti bet ką, ideologizuoti, šnekėti, kad kažkam kažkas per brangu ar kad kažkas vagia, bet viskas susiveda į banalų savikainos pokytį ir išaugusią konkurenciją.

Taip ar kitaip bežiūrėsime, po kiek laiko pelnai neišvengiamai minimizuojasi. Perteklius sukauptų pinigų dingsta, konkurencija daro savo, o bulvių šiltnamių industrijos gigantai arba žlunga, arba 100 kartų sumažina savo maržą. Bet akivaizdu ir tai, kad dirbdama po senovei, ta industrija maržos tiek sumažinti negali (sunken costs sindromas visame gražume), todėl pasmerkiama žlugimui. Į jų vietą ateina nauji žaidėjai.

Praktiniai savikainos kritimo pavyzdžiai

Kaučiuko karštinė ir gumos pramonės lūžiai

Guminės vilkolakio kaukės reklama

Piratų moralinis veidas yra šlykštus. XX amžiaus pradžios guminė kaukė, vaizduojanti kažkokį vilkolakį, yra gražesnė.

Kokios nors ekonomikos šakos kritimas dėl technologijų, virstantis krūvomis bankrotų ir baisiais nepasitenkinimais – nėra kažkas nenormalaus. Bene ryškiausiu visų laikų atveju galėtų tapti Tarpukariu žlugusi pasaulinė kaučiuko pramonė.

Maždaug XIX a. pabaigoje, kai staigiai pakilo gumos poreikis, neįtikėtinai išaugo kaučiuko gamybos pelningumas. Kaučiukas (caoutchouc) tais laikais buvo gaunamas iš Brazilijoje ir Peru augančių medžių – hevėjų, kurių sultys (lateksas), džiūdamos virsdavo į gumos žaliavą. Hevėjos medžių auginimas tapo svarbiausiu šių šalių verslu maždaug tarp 1879 ir 1912, kaip tik tuo metu, kai buvo pati Belle Époque****. Kaučiuko paklausa augo velniškai sparčiai, investicijos į hevėjas – irgi. Konkurencija didėjo, Didžioji Britanija taip pat įsijungė į žaidimą, o hevėjos sakų perdirbimas ir importas tapo milžinišku verslu, iš kurio tarpo įvairios Europos ir JAV kompanijos. Itin smarkiai kaučiuko kainos pakilo per I Pasaulinį karą, pasiekdamos apie 1 dolerį už kilogramą (dabartiniais pinigais, net kukliausiai skaičiuojant, tai būtų apie 10 dolerių).

Tačiau jau apie 1920 metus kaučiuko kainos krito maždaug 10 kartų. Priežastys – staigiai sumažėjusi paklausa dėl susitraukusios karo pramonės, o taip pat Rusijoje prasidėjusi sintetinio kaučiuko gamyba. Reaguodamos į kainų kritimą, kaučiuko firmos Didžiojoje Britanijoje susikūrė kartelį, užsiėmusį lobizmu ir reikalavusį reguliuoti gumos eksportą. Kadangi Didžioji Britanija valdė 75 procentus pasaulio kaučiuko gamybos, o kitas šalis galėjo paspausti savais kanalais, jie tai sugebėjo padaryti, įvesdami atitinkamus įstatymus 1922.

Nepaisant to, jau apie 1930, kai sintetinis kaučiukas masiškai pradėtas gaminti Rusijoje ir JAV (kuriai priklausė 75 procentai pasaulio gumos suvartojimo), o paskui ir Vokietijoje, kai Olandija ir Prancūzija išplėtė savo plantacijas kolonijose, įstatyminiai kainų reguliavimai ėmė vėl braškėti. O kadangi tuo metu įsivažiavo Didžioji Depresija ir vėl krito paklausa (kas dar labiau numušė kainas), tai 1934 buvo priimti nauji tarptautiniai susitarimai, skirti kaučiuko kainų reguliavimui. Bet ir tie susitarimai nepadėjo – firmos, gaminusios sintetinį kaučiuką, laimėjo.

Įdomus čia yra vienas dalykas: sintetinis kaučiukas nebuvo 100 kartų pigesnis. Pradžioje jis buvo net gerokai brangesnis už natūralų, tačiau užkeltos natūralaus kaučiuko kainos sintetinį kaučiuką padarė atsiperkančiu, sukūrė jo rinkas ir leido sintetikos gamintojams sustiprėti*****. Ir jau tada sintetikos gamintojai galėjo kirsti per savikainą. Gavosi taip, kad keldami kainas, natūralaus kaučiuko gamintojai tik paspartino savo galą, nes patys didino konkurentų atsiperkamumą.

Prasidėjus nevaldomam kainų kritimui, natūralaus kaučiuko gamintojai savikainų nesugebėjo susimažinti, todėl neįstengdavo gauti pelnų ir bankrutuodavo. Po kiek laiko, kai reguliavimai baigėsi ir rinkos persitvarkė, natūralaus kaučiuko gamyba stabilizavosi. Dabar apie 40 procentų pasaulio gumos yra gaminama iš natūralių žaliavų – to paties hevėjų latekso. Savikainos susitvarkė, pelnai stabilizavosi.

Sintetinį kaučiuką gaminusi DuPont tapo superkompanija, o tų firmų, kas prieš ją dėl to kovojo, jau niekas ir neprisimena. Guminiais kamuoliais prieš 100 metų žaidė tik turtingų tėvų vaikai. Dabar guminis kamuolys kainuoja vos keletą litų.

Informacinės technologijos ir kompiuterių gamintojai

XCOMP firmos 10 megabaitų kietasis diskas

Kadaise 10 megabaitų kainavo daugiau, nei 3000 dolerių. Su visom infliacijos korekcijom dabar tai būtų gal kokie 20 tūkstančių litų. Dideli diskai reikalingi tik piratavimui.

Kompiuterių gamintojai – žymiai įdomesnis atvejis. Čia įmonių žlugimai ir dingimai vyksta jau kelis dešimtmečius ir be perstojo. Kiekvienais metais bankrutuoja ar būna nuperkamas koks nors gamintojas, dar neseniai buvęs tikru simboliu. Jau ima užmarštin eiti Compaq, kuriuos suėdė Hewlett-Packard, jau beveik niekas neatsimena Digital (aka DEC), kuriuos, savo ruožtu, kadaise suėdė tas pats Compaq, o dabar jau ir patys HP riša su kompiuterių gamyba, nes pernelyg skausminga veiklos sritis. Kokiais 10 metų anksčiau panašų sprendimą padarė IBM, pasilikę sau tik specifines verslo sistemas. Dar anksčiau iš tos rinkos pabėgo Xerox ir RCA.

Daugumai jau nieko nesako tokie pavadinimai, kaip Cray Research, MITS, Amiga, SGI, Wang, Zenith, Osborne, Commodore, Cromemco, Intelligent Systems, NeXT, Apollo Computer, Zilog, Tandem, Sperry-Rand ar Data General. Netgi Atari kažkur nunyko, Texas Instruments teužsiima specifinėmis nišomis, o kadaise legendine tapusi NEC irgi nenori kapstytis asmeninių kompiuterių rinkose. Senų laikų supergigantas Unisys dabar tapo bankrutuojančia dusena, per metus duodančia kelis milijardus nuostolių ir vos kelis šimtus milijonų pajamų. Beje, visi čia paminėti pavadinimai – tai ne kokios nereikšmingos firmelės, o kadaise buvę atskirų segmentų lyderiai. Jei surinktume 100 įtakingiausių paskutinių 50 metų kompiuterių gamintojų, tai paaiškėtų, kad 90 iš jų arba buvo suvalgyti, arba bankrutavo, arba metė šitą verslą.

Kainų kritimas IT pasaulyje yra toksai spartus, kad įmonės jau seniai negalvoja apie tai, kaip reguliuoti savo kainas ar maržas, nes tai tiesiog beprasmiška. Vienintelis dalykas, apie kurį galvojama – tai kaip už tą pačią kainą kas pusmetį pasiūlyti pirkėjams keliasdešimčia procentų daugiau to paties produkto. Nesvarbu, ar tai būtų atmintis, ar skaičiavimų greitis, ar megahercai, ar dar kažkas. IT sektoriuje jau dešimtis metų niekas negalvoja apie pelno mažėjimą, nes visi žino Mūro dėsnį (Moore’s law): už tą pačią kainą gaunamas našumas didėja dvigubai kas pusantrų metų******. Mūro dėsnis išties yra ne apie našumo didėjimą, o apie kainų kritimą, bet įmonės supranta jį paprasčiau: kiek reikia gerinti produktą, kad kainų kritimas kompensuotųsi.

Visai padorus 1982 metų kompiuteris turėdavo kokių 2-4MHz procesorių, nuo 16kB iki 1MB operacinės atminties, 1-10MB disko. Dabar procesoriai dirba maždaug 3GHz dažniu*******, turi bent po 1 GB operacinės atminties ir jau įprasta – kad ir 1TB disko. Tai yra 1000 kartų daugiau dažnio, apie 10000 kartų daugiau operacinės atminties ir apie 100000 kartų daugiau diskinės vietos. Negana to, procesoriai jau eina ne po vieną, o po 2 ar 4 branduolius, bitų skaičius nuo kadais įprastų 8 pakilo iki 64, atsirado konvejerinės architektūros, visur prikišta grafinių koprocesorių ir pan., o kompiuterių kaina – tegul ir lėtai, bet sumažėjo kelis kartus. Tokius skirtumus net sunku palyginti. Čia panašiai, lyg 1982 už mėnesinį atlyginimą būtum galėjęs nusipirkti bliūdą kojoms plauti, o 2012 – naują 30 metrų ilgio jachtą.

Toksai kainų kritimas reiškia, kad arba tu kas pusmetį klientui pasiūlai trečdaliu daugiau, arba lieki už borto. Dauguma ilgai neišsilaiko ir lieka už borto. Ir netgi ne gamintojai, o tiekėjai – pakanka, kad kokia nors detalė sandėlyje užsigulėtų kelis mėnesius – štai ir prarasta keliasdešimt procentų vertės. Tai primena greitai gendančių produktų rinką, tačiau su vienu skirtumu: produktai genda, bet stabilių pirkimų pas daugumą nėra ir nomenklatūra nuolat kinta. IT konkurencija yra tokia zoologiškai žiauri, kad kituose sektoriuose dirbančios kompanijos dažniausiai net miglotai neįstengia to įsivaizduoti. Bet nepaisant fantastiško ir nuolatinio kainų kritimo ir norma tapusių bankrotų, randasi vis naujos firmos, o progresas net negalvoja lėtėti. Tai viena iš nedaugelio ekonomikos sričių, kur idealus kapitalizmas veikia gražiausiame pavidale.

Moteriškos nailoninės kojinės ir nafta

DuPont nailoninių pėdkelnių reklama

Kelis dešimtmečius nailoninės kojinės nešė DuPont firmai labai gerus pelnus. Piratavimas neduoda niekam uždirbti, todėl žlugdo verslą.

Galime čia vėl prisiminti DuPont ir nailoną (nylon). Ar žinote, kaip per vieną dieną bankrutavo tūkstančiai sėkmingų įmonių? Ogi kai DuPont ėmė pardavinėti nailoną moteriškų kojinių firmoms. Tos, kurios sutiko pasirašyti sutartis, kad kojines megs vien iš DuPont žaliavų, liko rinkoje. Tos, kurios nesutiko – bankrutavo per vieną dieną.

Per vieną dieną, kai parduotuvėse vietoje šilkinių kojinių pasirodė keletą kartų pigesnės, daug atsparesnės, gražesnės, elastingesnės, patogesnės ir lengviau suadomos nailoninės. Jos buvo visais atžvilgiais geresnės. Šilkinių kojinių gamintojai suprato, kad jie žlugo, nes netgi labiausiai atpiginę savo kojines, neįstengs gauti jokio pelno, todėl masiškai ėmė skelbti bankrotus.

Moteriškos nailoninės kojinės čia įdomios dėl to, kad tas pats procesas įvyko taip greitai, kad greičiau ir neįmanoma. Bet jo esmė – ta pati: savikainos krenta, kainos irgi krenta, todėl senos įmonės nesugeba dirbti, nes bando pardavinėti senomis kainomis, nemažindamos savikainų. Daugelis moteriškų kojinių firmų bandė protestuoti prieš nailoną, tačiau tai buvo beviltiška. Nespėjai persitvarkyti – keliauk į bankrotų vakarėlį.

Ką ten kojinės… Prisiminkime, kaip žlugo Sovietų Sąjunga. Ogi labai paprastai – apie 1980 ėmė kristi naftos kainos. Ir kristi ėmė taip tragiškai, kad Sovietų Sąjungai prasidėjo problemos su valiuta. Visa milžiniška imperija bandė išsilaikyti, pradėjo Perestrojką, tačiau nespėjo. Beje, kai kurie gandai kalba apie tai, kad dabartinis naftos kainų kilimas skirtas lygiai tam pačiam scenarijui atkartoti. Pirma kainų kilimas, pajamų augimas, išlaidų didėjimas, o paskui – kainų kritimas, žinote. O kas gaunasi, drastiškai krentant kainoms, tai jau žinote.

Bet tai gal ne taip įdomu, nes su savikaina pastaruoju atveju ryšys jau ne visiškai tiesioginis: savikaina čia tenka laikyti maksimalią kainą, prie kurios bus maksimalūs įmanomi pardavimai, t.y., paklausos garantijomis apibrėžtą. Tačiau jau visiškai tiesioginis ryšys su naftos savikaina buvo prieš kokį 100 metų, kai buvo išskaidyta Standard Oil.

Naftos paklausa XIXa. pabaigoje – XX a. pradžioje augo, gavybos savikainos krito, o atrastų naftos telkinių daugėjo tokiais tempais, kad kainos turėjo kristi panašiai, kaip interneto megabaitų kainos krito prieš kokius 10 metų. Tačiau JAV naftos gavybą ir tiekimą valdė Standard Oil monopolis. Gavosi panašiai nesveikas atvejis, kaip su muzikos ir filmų industrija šiais laikais: savikainos krenta iki nesveikų žemumų, tačiau pardavimų kainos mažinamos tik dėl vaizdo, kad būtų galima skelbti antimonopolininkams, kad „mes gi kainas mažiname, ko jūs norite“.

Nepaisant visų Standard Oil pastangų, monopolis buvo išardytas. Bene labiausiai prie to prisidėjo JAV automobilių pramonė, kuriai reikėjo, kad benzinas būtų pigus. Tokia priešstata tarp naftininkų ir automobilių gamintojų labai primena priešstatą, kuri dabar yra tarp muzikos bei kino industrijų ir įvairių interneto kompanijų. Ir baigtis aiški: tie, kas turi neadekvačias maržas, priešinasi labai smarkiai, tačiau pralaimi, nes sudaro mažumą.

Receptas muzikos ir filmų industrijai, kurio visvien nepanaudos

Manęs klausė, koks gi galėtų būti sprendimas muzikos ir filmų industrijai, jei jau taip viskas blogai. Aš turiu dalinį receptą, bet jis yra nieko vertas, nes jo visvien niekas nepanaudos. Problema yra pačios industrijos požiūryje į savo menamą turtą – visokius kūrinius. Jie galvoja, kad platindami senus kūrinius, konkuruoja su naujais, todėl senus kiša stalčiun. Jie kartu galvoja, kad tuose kūriniuose yra didelės vertės, nes kažkada iš to uždirbdavo, todėl nenori jų dalinti už dyką. Labai primena tą Kodak problemą, dėl kurios pastarieji delsė su perėjimu į skaitmeną, gelbėdami savo juostas. Jie banaliai nesupranta, kad informacijai galioja dėsnis, panašūs į Mūro dėsnį: informacijos apimtys auga eksponentiškai, o tos pačios informacijos kaina – eksponentiškai krenta.

Receptas yra labai paprastas: su kiekvienu nauju bet kokio autoriaus albumu ar kokio nors režisieriaus filmu dalinti krūvą ankstesnių metų kūrybos, kaip bonusinį priedą. Ir tokiais kiekiais, kad pirataut niekam nei nesinorėtų. Ir kaskart – vis po daugiau. Ir trumpinant leidybos ciklą nuo įprastinių 1 metų iki 3-6 mėnesių. Juk visvien klientai perka dėl naujienų, o ypač dar kai tiki, kad gaus kaskart vis daugiau ir daugiau ir daugiau, nei ankstesnius kartus. Žodžiu, tereikia grynai pagal TB metodologiją pamėgdžioti IT firmas, kompensuojančias Mūro dėsnį: kas pusmetį duoti trečdaliu daugiau už tą pačią kainą. Štai, koks gali būti tipinis paketas:

  • 1 naujas ir šviežias populiarios grupės albumas
  • maždaug 2/3 ankstesnės šios grupės diskografijos
  • krūva biografinės medžiagos ir nuotraukų apie tą grupę ir jos kūrybą
  • pusiau dokumentinis filmas apie tos grupės koncertus ir kūrybą
  • 10 kitų panašių žinomų grupių albumų
  • 20 kitų panašių, bet nepopuliarių grupių albumų
  • 5 įvairių to paties stiliaus grupių populiarių dainų rinkiniai
  • 10 kitų stilių grupių populiarių dainų rinkinių
  • 50 seniai užmirštų visiškai atsitiktinių grupių albumų
  • 5 seni, bet pakankamai geri filmai
  • 15 senų atsitiktinių filmų
  • 5 neblogos elektroninės knygos
  • 100 atsitiktinių elektroninių knygų

Štai tokiame pakete išties tėra vienas punktas, dėl kurio vartotojas visą reikalą pirktų. Tačiau kai tas paketas savyje turės tokią krūvą visokio labai gero naudingo ir taip toliau šlamšto, tai bent jau kažkiek bus įmanoma konkuruoti su visu tuo nei kiek ne daugiau naudingu šlamštu iš visokių piratinių internetų.

Aha, kaip gi. Negi manote, kas nors iš tų firmų kažką panašaus darys? Aišku, kad ne. Jie juk galvoja, kad klientai blogi ir yra vagys. Ir išvis negalima nieko tiems vagims duoti, nes jei duosi už dyką, tai nepirks ir labai daug prarasi. Nes vieni vagys ir už dyką norintys aplinkui.

Tokioms kompanijoms paprasčiau subankrutuoti, nei pasikeisti. Jos galvoja, kad pasaulis turi keistis pagal jas, o jos turi dirbti po senovei. O jei pasaulis nesutinka – tai tuos reikia bausti ir sodinti į kalėjimus.

Viskas, kas vyksta dabar su visokiais piratavimais – tai tik pradinė stadija. Pasižiūrėkite į paprastą mobilų telefoną. Ir primeskite, kad po kokių 10-15 metų tenai bus petabaitai vietos ir puikios priemonės tiesioginiam tarpusavio ryšiui. Ir dabar įsivaizduokite, kaip du dešimtmečiai per pamoką keičiasi failais:

– Aš turiu 10000 geriausių visų laikų grupių visus albumus, nori?
– Gerai, o aš tau tada mainais duosiu 10000 visų laikų geriausių filmų.

Taip, gerbiami ponai ir ponios. Tai yra tiesiog rinkos dėsniai. Kai prekės savikaina nukrenta iki nulio, ji tampa nieko neverta. Ir iš jos neįmanoma uždirbti. Visi, kas iš to nori daryti biznį, yra pasmerkti bankrotui.

 

————

* Negalvokit, kad pavyzdys labai jau hipotetinis – pradžioje, vos atvežtos į Europą, bulvės išties buvo egzotiškas ir prabangus daiktas. Jas ėsdavo visokie prabangūs turčiai, nes tai ir buvo prabanga, kurią tegalėdavo sau leisti turtingieji. Bulvės buvo didesnė prabanga, nei mandarinai sovietmečiu.

** Bulvė – dvimetis augalas. Sėjant sėklomis, pirmus metus užauga pats augalas, o antrus metus jau duoda derlių – mūsų tautinius šakniavaisius. Ir kadaise senovėje jas taip ir bandydavo auginti – iš sėklų.

*** Tegul ir ne su bulvėmis, tačiau su ne mažiau agrarinėmis tulpėmis buvo įdomių istorijų. Nedaugeliui žinomas faktas, kad spekuliacija tulpėmis ir investicijos į jų svogūnėlius, su paskui sekusiu kainų kritimu buvo bene pirmos Europoje didelės finansų rinkų griūties priežastimi. Tuo tarpu bulvės, vos atvežtos į Europą, buvo vertinamos ir dėl žiedų. Pačioje pradžioje tai buvo prabangios gėlės, kuriomis puošdavosi prabangios damos.

**** Jau dabar daugeliui naująja Belle Époque atrodo tas kokių 1960-1980 periodas, kai naftos kainos vis dar buvo mažos, o muzikos ir kino industrija gyveno nerūpestingai ir be konkurencijos. Disco stilius – tai naujasis Art Nouveau variantas, jau dabar tapęs tų laikų atspindžiu.

***** Čia galime prisiminti paprastą dalyką: visokie The Pirate Bay, MegaUpload ir panašaus tipo portalai nebūtų galėję užaugti, jei ne ta pati prieš piratus kovojanti ir pelnus kelianti industrija, laikanti užkeltas kainas. Čia galima šnekėti apie bet kokias morales ir vagius, bet tokie servisai atsiranda tik dėl mikroskopinės, net ne šimtus, o tūkstančius kartų mažesnės tiražavimo ir platinimo savikainos.

****** Išties Mūro dėsnis nėra labai jau toksai aiškus, jis svyruoja maždaug nuo dvigubėjimo per 1 metus iki dvigubėjimo per 3 metus. Bet dažniausiai visgi sutariama, kad grubiai maždaug 2 kartų padidėjimas per pusantrų metų. Taip ar anaip, eksponentinis, nesveikai spartėjantis augimas.

******* Maždaug apie 3GHz – yra praktinė fizikinė riba įvairioms elektronikos konstrukcijoms. Toks dažnis reiškia 10cm ilgio bangą. Kadangi visokios problemos su išspinduliavimu, rezonavimu ir panašiais dalykais prasideda, kai laidininkų ilgis priartėja maždaug prie 1/4 bangos ilgio (prie 3GHz tai būtų 2,5cm), tai prie tokio dažnio jau netgi visokias jungtis darosi sudėtinga padaryti. Dėl to, skirtingai, nei prieš kelis dešimtmečius, paskiros kompiuterio posistemės dirba visiškai skirtingais greičiais, kurie gerokai atsilieka nuo procesoriaus.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn1Tweet about this on Twitter

96 thoughts on “Apie bulves, savikainą, pelno minimizaciją ir rinkos dėsnius

  1. Jauja

    kartu turi pasikeisti produkto įvedimo strategija -- „grietinėlės nugriebimas“ failina. išleidus lievą filmą penktadienį, šeštadienį ryte iš blogerių apie tai žino visas internetas ir jau sekmadienį salė tuščia (dabar nerasiu straipsnio su istoriniais duomenimis, grafikais, analize ir išvadom).
    Lietuvos „piratai“ šeštadienį pasižiūri TS per linkomaniją. ir po mėnesio visi rodo pirštais į forum cinema ir žvengia balsu.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Beje, čia tamsta užkabinote vieną įdomų dalyką: taip, greito piratavimo (0-days) bijoma išties dėl to, kad neis žiūrėt į kino teatrus, nes įvertins. T.y., nesigauna pardavinėti kačių maišuose.

      Tačiau kiną recenzijuojantys blogai ir ypač socialiniai tinklai net ir be jokio piratavimo duoda panašius efektus: pirmą dieną kažkiek žmonių nueina, antrą dieną -- visi jau remiasi pažįstamų atsiliepimais ir reklama apstoja veikti.

      Reply
  2. Audrius

    Cia labai gerai pastebeta CCCP su nafto kainomis ir islaidu didejimu. Dabar paziurime Lietuva, visas biudzeto didejimas yra EU parama. O kas butu jeigu EU parama uzraugtu? Kaip tada vyriausybe su tokiom islaidom susivaldytu. Teisingai prasiskolintu iki paskutiniu triusiku, ir kreditoriai gales tada diktuoti kokias nori salygas.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su Europos Sąjungos parama yra dar įdomiau. Tai išties yra finansinė adata, ant kurios šalis jau sėdi. Bet, kita vertus, be jos šalis visgi neišnyktų, o persitvarkytų, nes neturėtų, kur dėtis. T.y., ta adata yra specifinė: kol parama eina, tol Lietuva sėdi ES, o parama baigtųsi -- ir priežastys likti ES staiga nunyktų.

      Visgi Lietuva nėra toks gigantas, kaip Rusija ar SSRS, kad galėtų subyrėti dėl geografinių/ekonominių/politinių faktorių, nors vėlgi, principiniai scenarijai su Vilniaus kraštu ir Žemaitija išlieka iš principo įmanomais.

      Kita vertus, čia ganėtinai didelė tema, kur gana daug vietos lieka spėlionėms apie scenarijų galimybes ir bent teorinius įtikinamumus, tad vargu, ar verta plėstis.

      Reply
      1. Romelis

        kažkur girdėjau įdomią interpretaciją, kad ES parama tai yra kaina kurią ES moka už 50 metų okupacijos 😉

        Reply
  3. Liutauras

    gerbiamasis, G+ gavau kvietimą perskaityt, bet kaip su tais 200 Lt? nesu pasiryžęs juos mokėti, kad galėčiau perskaityt ir įvertint. ta pačia proga kviečiu paskaityt mano mintis šiomis dienomis pasirodančioje Verslo klasėje

    Reply
  4. Mindaugas

    Nemoku išsireikšt, ant kiek geras rašymo stilius, tikra atgaiva nuo visų niektauzų kitose medijose.

    Reply
  5. Justas

    Kam gelbėti kompanijas? Ką jos gero yra padarę, kad dabar turėtume jų pasigailėti? 🙂 Atvežė tas sėklas, už tai gavo savo atlygį savo laiku. Dabar tegu galvoja kažką naujo gero, nes jie tikisi, kad amžinai jiems už tą vieną darbą visi dėkos..?

    Bulvės tapo prieinamos, atsirado nauji jų panaudojimo būdai, atsirado naujos rinkos. Kur tos taip bulves mylinčios kompanijos gali persiorientuoti ir laimingai toliau bulvių restoraną atidaryti, bulvių degtinę gaminti ar elektrinę iš bulvių statyti… 🙂 Jei nenori… kas nedirba, tam ir bulvių duoti nereikia. Sako liaudės išmintis. 🙂

    Visi ir visada tik išlošia, nes dabar jau ne tik pigių bulvių daug turi, bet ir dar visokių produktų iš jų. Kaip kažkada kompas buvo tik nuobodus ir baisia brangus skaičiuotuvas, o šiandien jie visur nuo telefonų iki išmaniųjų automobilių. Tas pats su filmais ir muzika, žiūrėjome tik ką mums rodė Holywoodas, o šiandien muziką ir filmus gali kurti kiekvienas namie su pigiausiu kompu, čia tik noro ir talento turėk. Vėl išlošia visi, nes galimybę turi kurti talentingi, o ne valdantys rinką ar pinigų turintys.

    Planas daugiau dalinti nepadėtų, nes kaip neskanios bulvės, taip neskani muzika su filmais tiesiog niekada neturėjo ir neturės vertės. Gali saugoti, gali dalinti nemokamai, bet tai nepadės. Geri autoriai niekada nesiskundė, dėl piratavimo, netgi sutinka, kad internetas yra gera technologija nemokamai reklamai ir platesnei publikai pasiekti. Štai kas nieko gero nesukūrė, tas daugiausiai verkia pradedant netalentingais autoriais, kuriems lengviausiai apkaltinti išgalvotą problemą piratavimą ir baigiant autorinių teisių gynėjais, leidėjais, kurie iš vis nieko gero nesukūrė, tai ir logiškai niekada ir neturėjo jokios vertės. Netgi prisivogė iš mūsų, o ne mes iš jų. :))

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tos kompanijos, kurių jūs nenorite gelbėti, išaugino krūvas muzikantų, režisierių, ištisus muzikos stilius ir t.t. dar tais laikais, kai jie patys iškilti neturėjo absoliučiai jokių šansų.

      Jei ne tos kompanijos, nebūtų ne tik krūvos standartinio siužeto holivudinių filmų, bet ir daugybės kitų, žymiai geresnių. Jei ne tos kompanijos, tai nebūtų ne tik disco stiliaus, bet ir heavy metal, punk, techno ir t.t..

      Laikai keičiasi, bet nereikia negti praeities. Kad ir kiek būtų visokių negerumų, mūsų dabartinė kultūra yra pastatyta ant to, ką beveik 100 metų organizavo ta pati kino ir muzikos industrija, TV, knygų leidėjai ir pan..

      Aišku, kartais gali atrodyti, kad revoliucija leis viską pastatyti greitai, jei sugriaus viską, kas buvo anksčiau, nes dings tie, kas trukdo. Bet praktikoje griovimas niekad nepasiteisina, nes nekuria vertės. Pasiteisina išsaugojimas, nes jis bent išsaugoja vertę.

      Pabandykite įsivaizduoti, kad staiga bac ir dingsta visa ta industrija. Taip, galim šnekėti, kad po kokių 10-20 metų viskas pasitaisys ir susikurs kažkokia nauja, geresnė sistema. Tačiau tuos 10-20 metų teks pragyventi gilioje tragedijoje.

      Todėl nemanau, kad radikalios priemonės čia vertos. Kita vertus, suprantu, kad kiek viena pusė perlenkia lazdą, tiek ir kita -- kad kompensuotų. Tik neužsižaiskite su tuo, nes ideologijos nelinkusios savęs atpirkti.

      Reply
      1. Justas

        Kažkada tikrai padėjo iškilti muzikantams, režisieriams ir pan. nes reikėjo brangių įrašų studijų, CD gamyklų ir t.t. Gerai, padėjo, padarė gerą darbą, ir jiems tikrai buvo atlyginta už tai su kaupu. Ko jie dar nori?

        Dabar pasikeitė ne tik rinka, bet technologijos įgalino pačius autorius kurti ir platinti savo kūrybą internetu praktiškai be jokių investicijų. Turėk tik talentą, o kompą su internetu kiekvienas ir taip turi. Su tuo gali tiek įrašinėti, tiek kurti, tiek platinti savo kūrybą. Autoriai, režisieriai dabar PATYS auga.

        Tai kur problema? Kas kovoja ar griauna tas kompanijas? Tegu tik jos gyvena laimingai, toliau pardavinėja (praeito amžiaus derliaus) bulves po 100lt už kilogramą ir mokosi iš savo klaidų tada verslo pagrindų… 🙂

        Žmonės kovoja tik už savo teises. Tai yra nei jie nori pinigų susigrąžinti iš tų kompanijų, nei kažko reikalauja, nei kaltina. Tiesiog nori atsisakyti paslaugų, jei jiems jos nebereikalingos. Vienintelės kompanijos perlenkia lazdą, kurios įsivaizduoja, kad turi teisę prievarta priversti tada buvusius klientus toliau pirkti bulves po 100Lt už kilogramą, o kurie neperka ar perka kitur, dar vagimis išvadinti… Nors šalia interneto verslas siūlo bulves 100 kart pigiau parsiųsti tiesiai į lėkštę jau nuluptas ir dar su mėgiamiausiu padažu ant viršaus… 🙂

        Reply
  6. rainfall

    Ar ne panaši (gal tik be bandymų riboti naudojimą o per teiginį plastikas=blogis/nelygis) istorija kaip sintetinis v.s. natūralus kaučiukas vyksta su natūraliais v.s. sintetiniais kamsčiais vyno buteliams

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat nelabai čia galiu komentuoti apie tuos plastikinius vyno kamščius. Nes tiesiog nelabai susiduriu, nes nelabai vartoju 🙂

      Reply
        1. Umpire

          Kamščio medžio blogiausiai izoliuoja nuo oro vyną. Plastmasiniai žymiai geriau izoliuoja nuo oro vyną, bet 100 garantijos nėra. Užsukami prisispaudžia ir garantuoja 100 proc. Be to lengva atsukti ir nereikia kamščiatraukio, patogu kelionėje.

          Reply
  7. VaidasR

    Viskas čia teisinga. Su vienu bet. Autorius čia rašo apie produktą: bulves, naftą ir t.t. Tačiau nekalba apie kelius, kaip šie produktai buvo platinami.

    Visais laikais žmonės saugojo ir saugos kelius, kuriais gabenamas produktas. Ir jei tie keliai tampa nebesaugūs, jais produktas nebevežamas. Ir visais laikais žmonija kovoja prieš piratus, kurie vagia ta produktą. Nes pavogus ir perpardavus, ekonomikoje gaunamas minusas, žemdirbiai nustoja auginti bulves, nafta nebevežama, nors jos ir daug turima…

    Nepanašu į šių dienų internetą?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tamsta darote klaidą: nėra čia vagystės. Turtas nedingsta, nes išties „intelektualinė nuosavybė“ yra ne tiek turtas, kiek informacija. Beje, dėl to čia nesigauna ir sukurti efektyvių įkainojimo metodų, pagal kuriuos būtų įmanoma nustatyti kūrinio vertę pagal sąnaudas.

      Komercinis piratavimas, kai parduodama svetima kūryba -- tai kažkas panašesnio į purviną, neleistiną konkurenciją, tačiau visgi tai nėra kokios nors vertės atėmimas.

      Žiūrėkite paprastai, elementariai, taip paprastai, kad neliktų apie ką diskutuot. Keliai, apie kuriuos kalbate -- tai elementarus tiražavimas ir distribucija. Internetas -- tai nauji keliai, kurie daug pigesni. Tūkstančius ar netgi dešimtis tūkstančių kartų pigesni.

      Ir jei jau apie kelius -- čia panašiai, kaip atidarius Sueco kanalą, kai staiga kliperiai per labai trumpą laiką užleido vietą garlaiviams, nepaisant to, kad pastarieji buvo lėti. Kanalo dėka garlaiviai plaukiojo greičiau, o dėl nepriklausomumo nuo oro -- stabiliau ir su žemesnėmis savikainomis. Ir kliperiai išnyko.

      Reply
      1. Romelis

        Mano kuklūs 2 centavai.

        berods pirmos 12 kopijų litografijoj laikomos originalais.
        toliau štampai laikomi kopijomis ir jų vertė krinta, nors presas tas pats.

        gal galima tą patį daryti ir su intelektine nuosavybe ?

        pirmos 5000 kopijų kainuoja tarkim X lt, dar 15000 x/2 dar 30000 x/4 etc. Kuomet kopijų būs jau 50 mln, kaina bus mizerna arba iš viso už dyką.
        aišku, pirmi pirkėjai permokės, bet tai darys tam, kad išgirstų/pamatytų/perskaitytų pirmi.

        m ?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Iš principo su filmais panašiai ir daro: pirma tie patys filmai eina kino teatruose brangiai (skaičiuojant kainas pagal peržiūras žiūrovų skaičiui), paskui ant DVD pigiau, o paskui visai pigiai per TV. Tik vat ta industrija dabar nesugeba persitvarkyti kai savikainos krito, nes peržiūrų skaičiaus realiai padidinti nėra per kur.

          Su CD prekyba -- berods Nine Inch Nails darė tokį dalyką, kaip kompaktų su autografais pardavimai, tuo tarpu pačios muzikos platinimas internete už dyką. Ir jiems tai labai gerai ėjosi.

          Reply
  8. Mindzaugas

    Labai maloniai skaitesi 🙂

    Jei visa tai progresas tai gali iseiti i gera tik skaudus perejimas gali buti tam tikru tarpsniu. Del bulviu galu gale europoje nebeliko bado, spausdintos knygos leido apsisviesti visuomenej, pigus kauciukas leidzia visiems tureti kamuoli zaisti krepsini. Visi sitie pavyzdziai isejo i gera, piratavimas gali issirutulioti i specialistu gamybos masina. Dabar tikrai nemazai 15 m. vaiku moka redaguoti vaizda ir garsa, programuoti, naudotis ofisu… ir jie moka tikrai ne delto kad jiems tevai su 13 gimtadieniu nupirko kelis tukstancius litu kainuojancia photoshop licenzija ar kita brangia tvarkykle. Piratavimas piratavimas leidzia biednam issilavinti ir pramogauti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Štai tas tamstos minimas skaudus perėjimas mane ir neramina. Tokio tipo pokyčiai yra veikiantys visą ekonomiką, t.y., potencialiai labai skausmingi ir galintys išvirsti labai neekonominiais veiksmais per visai netikėtas puses.

      O dėl to, kas gero atsitiktų -- galima nemažai spėlioti ir fantazuoti, kaip ir apie tai, kas atsitiktų blogo. Kai kurie sako, kad Lietuva įveikė IT atsilikimą ir iškopė į viršų būtent dėl masinio piratavimo, vykusio maždaug iki 2000 metų. Kiti sako, kad būtent dėl to negalėjo išsilaikyti daugelis programavimo įmonių, kurių nemažai kūrėsi prieš kokius 15-20 metų.

      Kita vertus, aš visgi nesiimčiau čia paprastai vertinti. Man trūksta duomenų, o norint vertinti konkrečiai mūsų šalies išlošimus ir praradimus, reiktų nemažai skaičiuoti su istoriniais duomenimis, negana to, čia priklausomybės yra netiesinės, modelis gautųsi sudėtingas -- norint pakankamai gerai sumodeliuoti, gautųsi keli mėnesiai darbo keliems žmonėms.

      Reply
  9. gied

    Geras straipsnis.

    Mooro dėsnis (ir efektyvumo kriterijus) galios elektronikai ir procesoriams iki ~2020. Tada gamyboje bus naudojami tranzistoriai, kurie pagaminti iš kelių atomų. Šiemet kažkam jau pavyko tokius tranzistorius sukurt. Nesakau, kad procesorių taktinis dažnis bus daug didesnis, bet Mooro dėsnis galbūt labiau pritaikomas bendriems parametrams, kaip operacijų kiekiui per sec.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su Moore dėsniu -- jam pabaigą ~10 metų bėgyje žada jau gerus 20 metų.

      Bet esmė čia tokia, kad patsai klasikinis Moore dėsnis kalbėjos apie tranzistorių kiekį mikroschemose už tą pačią kainą. Tačiau vėliau jis jau paties Moore buvo išplėstas apie našumą bendrai.

      Ir dar paskui jau buvo pabandyta įvertinti, kaip su tuo vyko iki tada, kai atsirado mikroschemos, tai paaiškėjo, kad tas pat dėsnis galiojo bent pusę šimtmečio iki pasirodant mikroschemoms -- pirma su mechaninėmis, o paskui ir su lempinėmis skaičiavimo sistemomis.

      Dėl tos ateities, kuri bus -- manau, sugrįš po kiek laiko prie tų darbų, kuriuos darė Seymour Cray -- galio arsenido, kur N kartų aukštesni taktiniai dažniai -- vien tai kuriam laikui pratęs augimą. Dar ilgiau augimą pratęs vėlgi to paties Seymour Cray įdirbiai su optika -- išsispręs problemos su nepakeliamai žemais magistralių dažniais.

      Kitas dalykas -- jau apie 10 metų PC rinkoje lėtai, bet stabiliai judama prie multiprocesorinių sistemų. Daugelio branduolių procesoriai jau įprasti, o iki tamstos minimų ~2020 spėju, kad visgi bus pereita prie asmeninių kompiuterių, kur procesorių ar branduolių skaičiai bus dviženkliai. O tada -- jau naujos galimybės vėl.

      Ir dar neužmirškim kito reikalo -- ixxx86 yra architektūrinė atgyvena iš 197x metų. Ir pakaktų tiesiog perėjimo su tom pat technologijom ant belenkokių RISC, kad našumas išaugtų bent keletą kartų.

      Žodžiu, tų vietų, kur našumas gali didėti -- vis dar begalės. Ir neatrodo, kad per artimiausius 10 metų IT progresas imtų buksuoti.

      Reply
    2. Justas

      Čia tas pats kaip tikėti, kad automobilių greitis tik nuo variklio tūrio priklauso. 🙂 Yra šimtai gudresnių ir efektyvesnių būdų tiek automobilius, tiek procesorius spartinti, nei tik dydžio keitimas, pastarasis net mažiausiai efektyvus, nes labai primityvus. Sunku 5 metus į priekį nuspėti, o po dešimties metų… Mūsų galvos per mažos net svajonėse įsivaizduoti galimybes. Kaip Bilas sakė „64 KB should be enough“, o dabar juokiamės… 🙂

      Reply
  10. Exciter

    Reikia Rokiškiui duoti Nobelio premiją už „piratavimo“ problemos išsprendimą. Galėtų tos kompanijos pasinaudot tuo patarimu.

    Reply
  11. Marius

    Puikus straipsnis, bet man nepatinka dramatizuojanti fiksacija ties bankrotais ir „piratų“ juodinimas. Kiek mane mokė tai išeiti iš verslo („exit strategy“) yra tiek pat svarbu kiek ir pats verslas. Tie visi mergers & acquisitions yra business as usual, pabaiga yra nebūtinai bankrotas, kuris yra labiau neaiškių vidinių aferų simptomas. Šiuo požiūriu „piratai“ (už įstatymo ribų išmesti dėl kažkieno susitarimų/konvencijų) labiau yra socialinės evoliucijos variklis nei baubas.
    Manyčiau ta įsivaizduojama nuosavybė yra labiau paslauga nei n-tąjį kartą parduodamas katinas vis kitame maiše, taigi prie to bonus material sąrašiuko dar tiktų įvairios adaptacijos, vertiniai, formatai ir pan., kas ne tik pridėtų vertės bet ir pasirūpintų istorine kultūros perspektyva.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, išėjimo strategija -- labai svarbu. Tačiau apie ją visi užmiršta, kai biznis puikiai sukasi ir auga dešimtis metų.

      Reply
  12. Kęstutis

    Knygos Lietuvoje brangios. Netgi sakyčiau, labai. Kai vaikiškos knygelės puslapio kaina perlipa 2 ltl, nebepadoru.

    Kita bėda, kad verčiant knygas į LT kalbą verčiama labai laisvai -- šriftas didėja, nuotraukų daugėja, kai kurie skyriai dingsta išvis. Turėjau progą palyginti UK ir LT variantus DIY knygos, tokios su atsuktuvu ant viršelio. Yra knygynuose. Visas elektros skyrius LT išmestas. Suprantu, kad yra niuansai kurie skiriasi nuo UK. Bet parduodant knygą lygiai 3 kartus brangiau nei UK galėjo pasisamdyt ir kokį elektros inžinerijos docentą, kad pritaikytų knygą Lietuvos auditorijai.

    Kai dėl piratavimo, tai geriausiu atveju perskaitau gal 2% to, ką megztukų terminais „susipiratauju“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat tamstos minimas vertimų brokas -- tai išties dalykas, kuris žiauriai skatina piratavimą, nes vartotojai ieško alternatyvų. Tai yra vieno iš TQM reikalavimų pažeidimas -- orientacija į vartotoją nepakankama.

      Reply
  13. Kęstutis

    Čia toks mano truputį off-topic/reakcija paskaičius įrašo pradžią.

    Betgivisgitačiau, bravo, gerbiamasai žiurkėne, daug meilės ir energijos pareikalavęs įrašas. Ir labai makaulę pravėdinantis ir akiratį plečiantis.

    Reply
  14. Sveikas protas

    Sveikas protas yra tas dalykas kurio truksta autoriui. Gindamas leidybos firmas sneka nesamones ir noretu kad visi butu baudziami. Pagal tokius kaip tu reiktu nubausti ir mamas kurios dave paziureti vaikui multfilma. Ir bausti zmones kurie dainuoja liaudies dainas kurias kazkas sukure.

    Nesupyk bet net neskaiciau tavo visu nusisnekejimu nes pakako paskaityt kas po nuotraukomis parasyta. Tu vaizduoji cia ziurke ir tu tokia ziurke ir esi. Slykstu, tokius paskaicius atrodo kad susitepei ismatomis kurias autorius lieja ant tu ka vadina piratais.

    Reply
    1. :]

      Ten paveikslėliai ir įdėti tiems, kas teksto neskaito, o tik paveikslėlius „žiūro“. Sveiko proto trubadūrams.

      Reply
    2. Romelis

      Varyt ant rokiškio, tas pats, kas antrą kartą valgyti jau vieną kartą valgytą šokoladą. Kad ir kiek kalbėtum, vistiek visi sakys, kad tau šūdu iš burnos smirda.

      Reply
  15. brain5ide

    Na, kolkas x86 dar priekyje nasumu kaip grynu vienetu. Vienas branduolys intelio vis dar greitesnis uz bet ko kito viena branduoli. RISC’ai su ARM’u priesakyje tik i kaulus duoda enegrijos suvartojime, bet jiems ant paties nasumo dar reikia uzsikacialint. O cia kadangi pats Acorn’as tik licenzijuoja architektura, o ne tempia visa industrija gamyba, tai ner ko tiketis. Power’is buvo geras zveris, bet tai pabego Mac’ai ir realiai neber kas naudosis juo, o tuo labiau vystys.
    Vienzo, atgyvenos atgyvenomis, bet norint Inteli pasivyt grynai technologiniu rabarbaru dar apdergt daug visiems likusiems reikia.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kad būtų tamstai už ko užsikabinti, tai tiesiog CISC architektūros negali konkuruoti su RISC architektūromis, nes patys principai čia buvo skirtingi: CISC architektūrų idėja visada buvo programavimo asembleriu patogumai, priburiant krūvas neproduktyvių komandų, o RISC -- tiesiog bukas brutualus našumas bet kokia kaina, net jei jiems programuoti pasidarytų neįmanoma. Praktikoje taip ir yra -- daugumai RISC architektūrų asembleriu programuoti yra neįmanoma kankynė.

      Ir našumą ne branduoliais skaičiuoti čia reikia, o našumu per tranzistorių skaičių, esant tam tikram taktiniam dažniui. xxx86 atsilieka krūvas kartų pagal tai. Banaliai imant, tai reiškia, kad tokio pat sudėtingumo RISC procesorius gali turėti N kartų daugiau maždaug to pat praktinio našumo branduolių.

      Beje, energijos suvartojimas per operaciją, kaip rodiklis, čia visai neblogas -- jis atspindi tranzistorių skaičių, o dar labiau netiesiogiai -- ir galimybes kelt gigahercus. ARM, beje, buvo kuriami kartu su Alpha, kurie savo laiku demonstravo, kaip pigiom priemonėm galima Intel procesorių našumą aplenkti keletą kartų -- ir šiaip per operaciją, ir megahercus didinant.

      Bet bendrai siūlau čionai nesigilinti, nes čia būtų tiesiog pernelyg daug kalbos ir, kita vertus, ir techninės beliberdos visokios. Niekam neįdomu.

      Reply
      1. Martynas

        Bet bulves vis tik tie pigiau auginantys gamintojai tai užaugino. O filmų žvejai patys filmų toli gražu nekuria. Todėl palyginimas iš esmės netinkamas.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ne apie tai galvojate. Pagrindinis išlaidų ir darbo sąnaudų punktas absoliučia dauguma atvejų -- tai ne kūryba (apie ją čia išvis nėra kalbos), o tiražavimas ir distribucija. Piratai daro lygiai tą patį, tik per naujas technologijas. Čia ir yra sąnaudų kritimas. Lygiai tas pat, kaip su bulvėmis.

          Reply
          1. Vartotojas

            „Pagrindinis išlaidų ir darbo sąnaudų punktas absoliučia dauguma atvejų — tai ne kūryba“ — tikrai?
            „(apie ją čia išvis nėra kalbos)“ — kodėl nėra kalbos apie kūrybą? Viskas, kas čia buvo kalbėta apie technologijas, liečia tik platinimo technologijas. Kūryba, tuo tarpu, yra atskiras atvejis. Pvz., knygų rašymas: kūrybinė veikla išliko daugeliu atvejų iš principo panaši (tai, kad rašoma koNpu, o ne žąsies plunksna, esmės nekeičia), pasikeitė tik platinimo būdai. Kitaip sakant, tai, kad gali knygą (failo pavidalu) per pusvalandį išplatinti po visus internetus, dar nereiškia, kad ją taip pat lengva ir parašyti. O pvz. su bulvėm yra visiškai priešingas: jame kalbama apie pačios auginimo (t.y., gamybos) technologijos pokytį.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponas Vartotojau, jau jei tamsta čia galvojate, kad man dvasingai pasakosite apie baisiai dideles kūrybos savikainas, projektuodamas į tas savikainas nežinia kokiais būdais užmestus pastovius kaštus, padaugintus iš noro gerai gyventi, tai ne ten pataikėt. Čia visokie aiškinimai iš serijos „aš taip stengiausi ir nusipelniau“ nepraeis.

              Skirtingai nuo tamstos, savikainas įvertinti aš moku, o taip pat moku ir atskirti visokius tipažus, kurie pasakoja pseudofinansinius vėjus ir galvoja, kad tie vėjai kam nors sueis vietoj argumentų.

              Aš tamstai pasakysiu tiesiai: griežtą finansinį vertinimą darant, bet kokia bet kokio autoriaus kūryba yra praktinis nulis, kuris vertę įgauna grynai tokiu pat būdu, kaip kolekcinėse rinkose -- pagal pardavimo kainą post factum.

              Ir autorius, kaip statinis vienetas, yra nieko nevertas, nes generuodamas nulį, nedaro vertės, o tiktai neša minusą, t.y., nuostolius. Bet nuostoliai -- tai ne savikaina, o tik nuostoliai. Ir nuostolius dėti į savikainą -- tai, atleiskit, kažkokia runkeliška logika -- „aš tiek pinigų išleidau, tai labai daug mano šitas dvasingumas vertas“.

              Todėl, beje, nuostolių minimizavimo strategija leidyboje -- minimizuoti autorių įtaką. Ir beje, kopyraitų industrija būtent tokią optimizaciją po truputį daro jau ne vieną dešimtmetį, kas visai neblogai matosi iš jų veiklos kūrybinių rezultatų.

              Taip kad jūs man nepasakokit apie visokius dvasingumus, tai tada ir aš jūsų nepasiųsiu į ten, kur nukeliausit, jei pasakosit.

              Dar to betrūko, kad man čia kažkas imtų pasakot kliedesius rimtu veidu.

              Reply
      2. brain5ide

        Tai principus RISC ir CISC žinau. Ir abiejų ideologijų assembleris buvo krapštytas, CISC mokykloj, RISC univere/darbe. Aš tik norėjau pasakyt, kad Intelis turi chip manufacturingo know-how gerą, kuriuo su kitais nesidalija, o ir stumia tik xxx86. Jei jie tik permestų dalį to know how ant RISC’inių gamybos, tai būtų visiškai faina situacija. Ir aš tikiuos, kad jie tai kur nors rūsiuose jau daro.
        Tai aišku, kad čia neįdomu, tik šiaip, for arguments’ sake. Aš prisipisuoklis 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Intel turi labai blogos patirties su bandymais pereiti ant RISC. Ir dėl to jie temps su savo priešistorinėm senienom, kiek tiktai gali. Ir net nepaisant to, kad tos jų senienos savo viduriuose yra RISC, ant kurių emuliuojama ta pati CISC. Fenomenas, vienok.

          Reply
        2. Vytax

          Tiesiog Intel neturi pasirinkimo. X86 procesorių rinkoje mažai konkurencijos. Nes X86 architektūra yra stipriai apkarstyta patentais ir be paties Intel, čia egzistuoja tik du gerokai mažesni žaidėjai -- AMD ir VIA. Todėl Intel gali diktuoti savas sąlygas ir kainas.
          O štai ARM kas kita. Šioje rinkoje laukinė konkurencija ir šiuos procesorius gamina visa galybė kompanijų. Netgi tas pats Intel yra įmerkęs uodegą šioje rinkoje, procesoriais žinomais XScale vardu. Todėl apie didelius antkainius galima pamiršti.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Nu, nežinau, negirdėjau aš apie patentus, bet suderinamumas yra esminis dalykas, kuris tą rinką išlaiko. O kai architektūra sena kaip nežinia kas, tai davesti iki aukšto našumo procesorius labai keblu.

            Reply
  16. pliumbum

    Taip, įdomūs dalykai čia mūsų laukia. Aš bandau įsivaizduoti tokią hipotetinę situaciją. Tarkime, kad iš tiesų nunyksta visokios ten autorių agentūros, autorinių kūrinių platintojai ir t.t. Taigi, lieka milijardai vartotojų ir milijonai (nes jų vis tiek mažiau) gamintojų.

    Pirmiausia sutarkime dėl to, kad autoriniai kūriniai neša kažkokią naudą visuomenei neskaitant to, kad vartotojui suteikia trumpalaikį malonumą. Jie kuria kultūrą, paveldą, epochos atpažinimo ženklus, jie tiesiogiai veikia net ir materialiąją gamybą, ir t.t., ir pan. Vadinasi, reikia užtikrinti, kad autorinių kūrinių gamyba tęstųsi.

    Kad ji tęstųsi, reikia, kad tie, kas gamina, gautų kažkokią (materialią, finansinę) naudą iš to, kad gamina. Jeigu negaus, tai koks tikslas gaminti? Iš altruizmo? Žinoma, yra kūrėjų, kurie kuria dėl nematerialių tikslų, bet tarkim net ir koks Kantas rašė dėl pelno, o ką jau kalbėti apie kokį Konan-Doilį, kuris 90% Šerloko nuotykių parašė dėl pinigo, nors norėjo mieliau kepti niekam neįdomius istorinius romanus. Jei primesim, kad piratavimas viešpataus ir neegzistuos toks daiktas kaip legali ir nelegali kopija, ir niekas negaus beveik nė cento už tai, ką kuria, tai niekas ir nenorės kurti, nebent iš geros valios. Kokie, mano manymu, galėtų būti būdai, kurie prie viešpataujančio piratavimo užtikrintų pajamas autoriams?

    -- Apeliavimas į sąžinę ir ubagavimas (please donate jau ir dabar neretas reiškinys puslapiuose);
    -- Glamūrizuotų fizinių kopijų leidimas -- apie brangsiančias knygas Rokiškis jau rašė; muzikos įrašai su lankstinukais ir kolekcinėmis detalėmis (spėčiau, kad kažkada LP vėl pralenks CD, nes gi toks retro ir analoginis reikalas);
    -- be kūrybos, daugiau užklasinės veiklos, kurios neįmanoma nukopijuoti elektroniniu būdu -- daugiau koncertų grupėms ir atlikėjams, žaidimų kūrėjams -- vieno ar kito žaidimo turnyrai.
    -- kūrybos pardavinėjimas labai pigiai ir mažais kiekiais -- žiūrėk, daina (knygos skyrius, žaidimo levelių pakas, programos funkcija) kainuoja litą, tu šiandien 7 kartus daugiau išleidai ant kavos ir dvigubai daugiau ant bandelės, kaip tau negėda. Dar jei tai siūloma patogiai -- išvis jėga, aš asmeniškai prisipirkau android žaidimų po 2 lt, užuot knisęsis po rusiškus puslapius ir ieškojęs piratinių versijų.
    -- duoti viską nachaliavai iš savo puslapio, generuoti apsilankymus ir pardavinėti reklamą.

    Kiekvienam autorinio kūrinio tipui galima sugalvoti būdų , kaip užsidirbti iš tokių papildomų dalykų. Bėda tame yra tai, kad labai sunku bus iš to uždirbti mažesniems, ir lengva dideliems. Tie mano surašyti būdai yra labai jau neuniversalūs.

    Ką jūs manote, kokiais būdais būtų galima užtikrinti, kad kūryba tęsis ir prie piratavimo ir neš pelną?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kūryba tęsis ir savaime, nebus iš to bėdų. Taip ar anaip, menas -- meno pirminė priežastis yra ne pinigai, o noras savirealizuotis. Kita vertus, bent dalinai pinigus kompensuoti turėtų išaugusi auditorija ir pagerėjusios platinimo galimybės.

      Didesnė problema -- kad niekas nepastebi vienos ypatingai svarbios įvairių agentūrų funkcijos -- atrankos, kai iškeliami ir praleidžiami būtent tie, kas verti, o klausytojui netenka kuistis po begales niekam tikusio šlamšto.

      Agentūros išfiltruoja įvairius vertesnius autorius iš tokio milžiniško kiekio visokių fufliakų, kad šitas darbas tiesiog sunkiai įkainojamas. Ir deja, neatrodo, kad crowd-sourcingo metodai čia galėtų efektyviai veikti, nors dar prieš keletą metų buvo pakankamai daug vilties.

      Atrodo, kad pradinėje stadijoje visos būsimos žvaigždės išsiskiria iš nemokšų tik tiek, kad jas įstengia pastebėti profesionalai, o tokių yra labai nedaug.

      Žodžiu, reikalas visgi pakankamai suveltas.

      Reply
      1. pliumbum

        Na matai, su ta kūryba aš matyčiau dar daug problemų. Kaip tarkim su rimtesnių žaidimų pramone, kur 5 metus šimto žmonių komanda gamina produktą? Ar kokiomis labai labai rimtomis programomis, maždaug fotošopu ar SPSS? OK, yra atviro kodo nemokamos alternatyvos, bet dažniausiai žmonės patingi įdėti tiek pastangų, kad tos programos būtų analogiškai geros nemokamai.

        Su atranka nežinau tiesą sakant ar čia bus problemos. Kodėl sakote, kad crowdsourcingas neveikia, gal galėtumėt paaiškinti detaliau? Jutūbo žvaigždžių yra jau krūvos. Toks Gotye grojo grojo kažkur, staiga sukūrė gerą dainą -- ir taukšt, ne kažką atsilieka pagal peržiūras nuo visokių pop žvaigždžių, ir staiga tapo neįmanoma jo ignoruoti didiesiems muzikos verslo banginiams. Kas juokinga, daugybė tų žvaigždžių tampa žvaigždėmis per koverius (prisiminiau iškart jūsų straipsnį apie japonų metalistus koverininkus).

        Apskritai, futuristo darbas nepavydėtinas. Juokinga skaityti keliasdešimties metų senumo prognozes, kad žmonės namuose rinkimuose balsuos televizoriais ir panašiai. Mes negalime numatyti kai kurių dalykų, kurie įvyks, ir baigta.. 🙂 Antra vertus, skaitant kokius taiklesnius pamąstymus iš senovės gali ir nejauku pasidaryti.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Su programomis, kurios rimtos -- čia rašiau jau: nuolat vis didinamas ir didinamas produkto kiekis. Su žaidimais -- prie kito kažkurio neseno straipsnio buvo įdomių komentarų apie mikro kainas, servisus ir t.t..

          Su atranka -- per Youtube iškyla visokios trumpalaikės Rebbeca Black tipo žvaigždutės, bet per visą laiką dar nepastebėjau, kad tai būtų tapę įprasta iškilimo vieta rimtoms grupėms. O Youtube -- visgi jau pakankamai senas puslapis.

          Čia galim pastebėti, kad bėda yra dar ir tame, kad visai nunykęs yra kritikų sluoksnis -- dauguma tėra tapę tiesiog tos pačios industrijos štampovkių platintojais. O nepriklausomam kritikų sluoksniui atsirasti reikia daug metų.

          Beje, balsavimas televizoriais -- juk prie internetinio balsavimo einama, tiesa? 🙂

          Reply
          1. pliumbum

            Na tai vat, manau sutiksime, kad be pelno tokie dalykai kaip rimtos programos ir žaidimai kažin ar išsilaikytų.
            Dabar dėl atrankos. O jums, Rokiški, neatrodo, kad čia gaunasi toks lyg ir argumentavimo ratas? Kodėl iš Jutūbo dar neatsirado nė vienos Madonos ar Coldplay? Ogi todėl, kad ta senoji gvardija vis dar laiko atrankos vadeles savo rankose. Jie vis dar sugeba aiškinti žmonėms, ką klausyti ir žiūrėti, ir ko ne. Ar jie atlieka funkciją, kurios patys žmonės nesugebėtų? Vat išimtume juos, uždarytume MTV, tada ir pažiūrėtume, ar žmonės gebėtų atsirinkti, ar ne. Manau, nekiltų jokių problemų. Beje, Bieberis buvo atrastas Youtube, bet jis nesiskaito, nes kiek žinau, nebuvo populiarus kai buvo rastas 
            Ir ne tik prie muzikos lenkiu. Vakar ir šiandien Vilniuje pasirodo tokie australai „Umbilical Brothers“. Komikai. Kodėl du pasirodymai? Buvo iš pradžių tik vienas, į jį išpirko bilietus. Bent jau Lietuvoje tai jie išpopuliarėjo absoliučiai vien per internetą. Jiems nebūtų net į galvą šovę čia atvažiuoti, jei ne youtube peržiūros.

            Reply
            1. pliumbum

              Beje, net ir Lietuvos padangėje grynai internetinių žvaigždžių esama. Alina Orlova ir Tadas Vidmantas – štai kur esminiai pavyzdžiai.

              Reply
            2. Rokiškis Post author

              Ok, jei visgi Youtube veikia, tai gerai. Reiškia, ne taip viskas prastai, kaip galvojau.

              Kita vertus, argumentas apie „uždarytume MTV“ nevalidus: uždarius konkurentus, savaime aišku, kad kažkas gautųsi. Klausimas, ar visgi nauja atranka gali nukonkuruoti seną atrankos variantą. Gal kažkada galės -- link to einama, bet kol kas visgi nematau dar.

              Reply
    2. Exciter

      Atrodo, kad žaidimai labiausiai pažengę šioje srityje iš visų medijų. Egzistuoja daug kūrėjų jau naudojančių visus paminėtus būdus. Ir gerai gyvena. Pavyzdžiui GOG (good old games) internetinė parduotuvė siūlanti senus, nebrangius žaidimus be DRM. Būna akcija perki vieną -- kitas nemokamai. Priedo gauni garso takelį, walpaperių, avatarų, manualų ir dar visokių niekučių. Kaip sako žiurkėnas, gauni visą paketą.

      Kitas pavyzdys Humble Indie Bundle. Nepriklausomi žaidimų kūrėjai dar vadinami indie, paleidžia savo žaidimėlių paketą už pirkėjo pasirinktą sumą. Gali mokėti kiek nori, nors ir vieną centą. Ir ką jūs manot, sumoka daugiau. Vidutiniškai gauna apie 5$ nuo kiekvieno pirkėjo. Paskutinis bundlas uždirbo 2.3 milijonų $. Neblogai, kaip mažai žinomiems kūrėjams. Be reklamos, agentūrų ir t.t. Pats nusipirkau keletą, nors žaidimų taip ir neišbandžiau. Šiaip iš geros valios. Kad ir toliau būtų kuriamas turinys kitiems.

      Bent jau žaidimų srityje atranka veikia puikiai. Nauji talentai iškyla akimirksniu, be jokių agentūrų. Asmeniškai aš naudojuosi paprasčiausiu google readeriu, kur prenumeruoju įvairius blogus ir puslapius. Pasirenku tokius, kurie dažnai atkapsto kažką vertingo. Dar prenumeruoju Reddit įvairias skiltis, ten irgi gerai atfiltruoja turinį iš visokių soc. tinklų, twiterio ir panašiai.

      Be to kūrėjai lengvai gali patalpinti savo produktus didelėse e-parduotuvėse, kaip Steam ir Android market. Už procentą nuo pardavimų gauna priėjimą prie visos rinkos. Steamas parduoda krūvas indie žaidimų. Per visokias savaitgalines ir kalėdines akcijas esu prisipirkęs žaidimų su 75%-90% nuolaidomis. Tikrai pigiai, pagal savo kišenę.

      Gaila, kad knygų ir filmų sritis pažengusi daug mažiau. Neseniai ieškojau literatūros apie programavimą savo skaityklei. Amazone tas ebookas 50Lt, nors padėvėta popierinė perpus pigesnė. Aš negaliu tiek mokėti. Gal man tik kelių puslapių turinys pravers. Tai parsisiunčiau PDF’ą. Bet teko skaityti monitoriuje. Ir tikrai, poros lapu info pakako problemai išsiaiškinti.

      Reply
  17. ponas

    ar tinkamas pavyzdys su kyngom? tiek reformatoriai tiek kontrreformatoriai isigalejus spausdinimo technologijom vare vienodais tempais, visokie husai ir ju darbai dar pries spaudai atsiradndant buvo deginami, aisku, tai ateme pinigus is manuskriptininku, bet pagrindine knygu deginimo priezastim tikrai nebuvo konkurencija tarp perrasinetoju ir spausdintoju

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai piratai irgi ir prieš internetui atsirandant buvo gaudomi ir sodinami 🙂 Ir žinoma, bažnyčia gi negalėjo skelbtis, kad pyksta dėl pinigų 🙂

      Tie ekonominiai faktoriai tiesiog išvirto įtakos praradimu. Kritusi savikaina pridarė problemų.

      Reply
      1. ponas

        na, o kaip jus ziurite i teigini, kad dar net pats gutembergas gavo uzsakyma is baznycios prispausdinti induligenciju, juk, is esmes, tai net nebuvo butinybe. tiesiog, noriu pasakyt, kad baznycia nekovojo pries spausdinima, nes iskart pamate galimybes, ji kovojo pries tai, kas buvo spausdinama. todel jusu pavyzdys nelabai tinka

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Žinot, ponas Ponai, aš berods rašiau pradžioje, kad kas nesupras, tai save tekaltina.

          Čia žinote, kaip per medžius nematomas miškas. Kino industrija per internetus savo treilerius platina. Ir ką? Ir nieko -- tiesiog po šimto-kito metų atsiras koks nors veikėjas, kuris panašiai pasakos, kaip kino industrija nekovojo su internetais, nes pati tenai treilerius platino 😀

          Reply
          1. ponas

            jusu straipsnis teisingas ir apskritai jusu izvalgos visada buna taiklios, tiesiog, prisikabinau prie smulkaus niuanso kaip blogas pavyzdys. baznycia sieke islaikyti zodzio, o ne technologijos monopoli, jei zodzio monopolis slysta -- dzin jiem tie manuskriptai, pagrindine nauda ne ten. taip pat kaip ir kino industrija nekovoja pries interneta, manot, jiem butu problema, jei zmogus sumoketu uz filma ziurima per interneta tiek pat, kiek eidamas i kinoteatra? ne. nei pries interneta kovoja, nei pries spausdinima kovojo. kartais stebinate

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Procesas labai paprastas: dėl spausdinimo savikainos kritimo iš žaidimo iškrito vienuolynai. Kadangi iškrito vienuolynai, informacijos sklaida perėjo į kitas rankas. Kadangi į kitas rankas -- pelnas, gaunamas ir iš spausdinimo, ir iš dešimtinių, ir iš aukų -- dingo.

              Procesas yra tas pat. Ideologiją tiesiog numeskit šalin, nereikia jos kišti čia. Paprastai žiūrėkit, į pinigų srautus.

              Reply
        2. Rokiškis Post author

          BTW, kad tamstai būtų dar sudėtingiau galvoti -- pirma Gutenbergo išspausdinta knyga buvo Biblija.

          Ir kad dar jau visai būtų sudėtinga -- skaitmeninti muziką pirmiausiai ėmė muzikos industrija, o ne internautai. O filmų kūrėjai ilgai buvo vienais iš svarbiausių didelės galios kompiuterinių sistemų pirkėjų.

          Bet visokių panašių faktų krūvos, o procesai yra procesai. Reikalas ir vienu, ir kitu atveju atsiremia į savikainą. Galvokit ne apie ideologijas, o apie banalius pinigus.

          Reply
          1. ponas

            tai tuo labiau, gutembergas buvo katalikas, be to, kiek atsimenu, pirmosios spausdintos biblijos turejo paliktus laisvus lapus vienuoliu irasams. gutembergo biblija nebuvo nei drausta nei deginta, ja praleido kaip tinkama.

            na gal ir pirmi, bet ne tame juk esme, dovanot tai jie pirmi nepradejo

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Nu numeskit šalin tas ideologijas, pinigus žiūrėkit. Bukai. Kas kiek uždirba, kaip pasikeičia pajamos, iš kieno rankų į kieno rankas ilgainiui persikelia pinigų srautai ir t.t..

              Paprastai žiūrėkit. Be aukštųjų materijų ir kosminių laivų teatruose. Pinigais.

              Reply
  18. ponas

    ta suprantu, bet ginco esme buvo priezasties-pasekmes rysio nebuvimas jusu pavyzdyje. taip, atrisradus spaudai pradejo mazeti baznycios itaka ir pelnai, su tuo net nesiginciju, bet ne del spaudos atsiradimo prasidejo knygu deginimai ar persekiojimai

    Reply
  19. :]

    Man dar čia iškilo klausimas apie savikainą ir minimizacijas.

    Kai daug gamybos persikėlė į pietryčių aziją, atsirado tarpas, tarp to, ką žmonės tikisi gauti ir tai ką pasiruošę už tai mokėti. T.y. tikimasi, maximos stiliumi, daug, visiems ir pigiai.

    Tačiau tuo atveju kūrėjai, kurie realiai įgyvendina įvairius projektus, nebelabai sugeba užsidirbti iš pradinių gamybos rezultatų. Pradiniai prototipai kaip taisyklė visada bus brangūs. Pradžioje apsukos mažos, išpopuliarėt per youtube’ą neišeina. Plius atsiremiama į piratavimą ir pigių rinkų spaudimą (ne dėl tiesioginės konkurencijos, o tiesiog kokybė/mokėsiu lūkesčių iškreipimą), ar tai nereiškia, kad daugybė praktiškų, realių ir inovatyvių sprendimų tyliai užgęsta realiai nepradėję augti?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Daug visokių inovatyvių užgesdavo ir prieš tūkstantį, ir prieš šimtą, ir prieš keliasdešimt metų. Spėju kad ir dabar irgi užgesta.

      Visgi meninės ar kaip čia geriau pavadinus, kūrybos reiktų nepainioti su technine. Techninėje paprastai galima suskaičiuoti savikainą, nes būna bent kažkiek aiškūs resursai, įdėjimai, laikai ir rezultatai.

      Mene, literatūroje, muzikoje tai paprastai tesusiskaičiuoja, kaip nuostoliai, nes ne tai, kad nesigauna paskaičiuoti kintamų kaštų, bet netgi investicija to pavadinti nepavyksta: gautas rezultatas daugeliu atvejų išvis neaišku, ar gali būti kaip nors kur nors parduotas. Žiūrint banaliai finansiškai, šitoje vietoje yra tiesiog nuostolių skylė ir žaidimas ant sėkmių, padengiant nuostolius kaip kokioje loterijoje.

      Dėl Azijos spaudimo -- anglakalbius jie tikrai spaudžia. Indai samdomi po kokį dolerį už straipsnį.

      Reply
      1. :]

        Čia toks truputį off-topic’as, bet susikonfūzinau dėl ribų, kur baigiasi piratavimo „romantika“ ir prasideda elementarus vogimas.

        Vat kaip pavyzdys: yra žmogus braižantis brėžinius įvairiems naudingiems aparatams pasigaminti (medžio apdirbimas). Kainos brėžinių -- labai padorios 15-30$ . Laiko ir dėmesio jiems paruošti sudėta marios. Aparatūra, kurią pagal šiuos brėžinius gali pasigaminti -- labai padidinanti darbo našumą.

        Kaip rašo pats autorius -- mėgino gamint ir pardavinėt jau pagamintus daiktus -- elementariai per brangu dėl mažų kiekių ir to vieno pagaminto vieneto aptarnavimo. T.y. pristatymas klientui, apskaita, palaikymo kaštai ir pan.

        Dalis jo planų nutekėjo į piratinius „pirk CD už 40$, gauk 12,000 planų“, torrentus ir pan. Tai šitokiu atveju torrento kūrėją išeina vadint tik vagimi. Kai dėl tų parsisiuntusių … geras klausimas.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Dar geresnį pavyzdį tada paimkim. Ima ir nuteka Sodros duomenų bazė į plačius internetus, torentus ir t.t.. Tai išties yra dar blogiau. Spameriams ir visokiems sukčiams pakliūna visų žmonių duomenys, įskaitant ir kontaktus, ir pajamas, ir t.t..

          Bet būkim tikslūs: netgi šiuo atveju tai nėra vogimas (t.y., kažkieno turto atėmimas). Paprasčiausiai nepainiokim sąvokų, nes kad ir kaip neigiamai atrodo kažkuris dalykas, tai skirtingi reikalai. Painiodami, mes tik suveliam viską į makalynę, kurios negalime išpainioti.

          O bendrai apie panašius atvejus -- man sunku spėt, kaip bus ateityje su panašiu brėžinių pardavimu. Aš netgi nežinau, ar buvo kažkoks panašus prekybos brėžiniais modelis prieš 30 metų, o to reikia, norint analizuoti pokyčius. Dar daugiau -- aš nežinau netgi, kaip dabar tokie brėžiniai parduodami.

          Taip ar anaip, galim gan drąsiai spėti, kad panašūs brėžinių perpardavinėjimai galėjo vykti ir tais laikais, kai interneto nebuvo -- tiktai popieriuje.

          O gal čia atvejis, kai Internetas davė galimybę prekiauti, bet ta galimybė yra lazda su dviem galais? Viskas tiesiog sukasi 1000 kartų greičiau ir intensyviau?

          Tada pabaigai yra dar vienas dalykas: projektinė dokumentacija ir brėžiniai yra dalykas, kuriam palaikymas gali padidinti vertę daug kartų. Tai irgi apie tą patį pardavimų modelį.

          Taip ar anaip, tamstos pavyzdys yra įdomus. Atvejis, vertas pagalvojimo.

          Reply
          1. :]

            Na, brėžiniai čia tebuvo pavyzdys, kuris man užkliuvo tuo, kad čia nebėra tarpininkų, nėra viršpelnių, tačiau autorius vistiek tiesiogiai nukenčia.

            Betgitačiau gana mano sofizmo, dėkui už iššaiškinimus 🙂

            Reply
  20. Pingback: ulevičius.lt » Mūšis dėl intelektinės nuosavybės: elektroniniai piratai prieš … ką?

  21. Pingback: Kiek yra vertas tavo kūrinys? | 30 dienų, kurios pakeis tavo gyvenimą

  22. super

    Labai geras, eilinis neeilinis straipsnis :)…
    Dar visu komentaru nespejau perskaityti tuo paciu, bet labai kirba uzklausti apie viena niuansa visame sitame reikale… Visuose cia minetuose pavyzdziuose tie vadinamieji „piratai“ patys is saves daugino tuos konkurencingus produktus -- bulves, kauciuka, kompiuterius, nailona… Tai yra fiziniai dalykai (galima paciupineti) -- ju nepadauginsi su kokiu Xeroxu. Muzikos ir filmu atveju gaunasi tartum dar geriau -- dauginimo savikaina naturaliai arteja i 0 (copy ir 1000x paste). Bet kazkam reikia sukurti ta pirmini produkta atstojanti „sablona“ (ju gamyba taip pat turi buti nuolatine) -- deja piratai, kiek suprantu, to patys niekada nedarys…
    Geram „sablonui“ sukurti, kurejms matyt reiketu irgi gero finansinio paskatinimo -- bet piratai su savo mikroskopinemis marzomis neisgaletu skirti tiek paramos. Buciau labai dekingas, jei, Rokiski, teisingai isaiskintumet sita momenta; tik berasydamas ir pats priejau tam tikra isvada, kad bet kokiu atveju galutiniam vartotojui vistiek produktas tures buti salyginai nemokamas -- blogiausiu atveju bus a la „abonentinis“ mokestis kaip uz skaitmenines televizijos geresnius kanalus, ar bent jau reklamos sociai „iprudijama“ kartu su produktu. Vienu zodziu, sita rinka dar evoliucionuos…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aš negaliu vienareikšmiškai atsakyti tamstai. Aš galiu tik šiaip pastebėjimų pasakyti apie kai kuriuos aspektus.

      Schema su meno apmokėjimu kaip už produktą nuolat veikė sovietmečiu, bet nepasakyčiau, kad tai būtų pasiteisinę.

      Žiūrint paprastuoju būdu apie kūrybos finansinį paskatinimą: aš rašau čia ne dėl to, kad aš pinigus už tai gaunu. Pinigus aš gaunu per visai kitur. Spėju, kad dauguma tų, kas ima groti, tapyti ar rašyti, pradeda tai visgi ne dėl pinigų. Taigi, nereiktų į tai žiūrėti, kaip į verslą ar į produkto gamybą.

      Tvarkingai finansiškai žvelgiant, kūrinio kūryba -- tai elementarus nuostolis, kuris turi būti nurašomas, nes nėra jokių garantijų dėl pardavimo ir jokių vertės nustatymo būdų.

      Kūrybos pardavimas -- tai pajamos iš beveik neprognozuojamo lošimo. Savikaina čia išvis negali būti suskaičiuota (nebent kalbėsim apie kintamus kaštus pvz., drobei ir dažams, kur kils žinomas paradoksas apie dailininko vs. dažytojo nudažytą drobę).

      Bet kuriuo atveju, bandydami pardavinėti meninę kūrybą, galutiniame rezultate turime schemelę, kur norime pinigus gauti, tiekdami žmonėms kažkokį meną, kurio jie nori dėl pramogos.

      Aš suprantu, kad industrijai čia patogiausias variantas yra pardavinėti tą meną ir pramogą, kaip bulves, t.y., imant pinigus už vienetą arba už apimtis (svorį, megabaitus, etc.), bet man pačiam kelia abejonių, ar įmanoma tai daryti, neturint specialių monopolinių tiekimo sąlygų.

      O dabar pažiūrėkime į vieną teisinį aspektą, kurį gerai pastebėjo toksai ponas Mindaugas Kiškis: įstatymais kūrėjams yra draudžiama administruoti savo pačių kūrinius ir jų apmokėjimą. T.y., išlenda dar ir toksai dalykas, kad monopolį tarpininkai turi ne tik savo pirkėjų, bet ir autorių atžvilgiu.

      http://kiskis.eu/post/18395073619/individualus-autoriu-teisiu-ir-gretutiniu-teisiu

      Žodžiu, vargu, ar mes galime kalbėti apie paprastus atskymus, nes situacija pakankamai kebli ir pripainiota.

      Reply
  23. Pingback: Juodasis Kovas prasidėjo – STARTAS sveikam protui

  24. pizdink NX

    muzikos industrija tai visai kitoks pasaulis ju produkta neapciuopsi cia tas pats kas prasyti moketi uz kvepuojama ora
    pati gerausa apsauga nuo piratavimo tai niekuo nekurimas. koncertuokite gerbiami artistai, pritraukite savo gerbejus i jusu koncertus. tik kaipjus pritrauksite jai jus nereklamuosite savo kurinu t.y. neleisite savo kurybos eteri jusu kurinai kaip reklama kuri reklamuoja jus kaip atlikejus. Po kurinio (atlikejo dainos) as kaip vartotojas spresiu ar man eiti i tavo koncerta ir pakloti 20 ar tai 50 litu kuruos tu turesi atidirbti scenoje ir atidirbbti taip kad as norecau sugryzti
    kas liecia kino industrija tai jau filmai apsaugoti 3D grafika kuria nepadarysi camrip’o
    kas liecia operacines sistemas ar programas tai cia kainu klausimas jai kaina uz windows bus 10 usd tai as tikrai pirksiu legalius windows jai prie ju dar bus atnaujinimai ir visa kita nemokama fignia kurios negausu tik parsisiuntes is torrento
    kaip sakoma kainos ir kokybes skirtumas

    Reply
  25. Rokas

    O kurios šalys nukentėtų nuo staigaus naftos kainų smukimo? Ir kas pajėgus tą kėlimą dirbtinai vykdyti? Juk ne vieni amerikonai su europiečiais ant naftos sėdi, bet ir Azijos platumos.
    Atsiprašau, je į šį klausimą jau buvo atsakyta -- dabar neturiu laiko skaityti viską, o klausimą bijau pamiršti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aišku, kad naftą ir dujas eksportuojančios šalys labiausiai ir nukentėtų 🙂

      O kėlimą vykdyti linkę visi, kas tik parduoda, todėl pakanka su tuo kėlimu arba sutikti pagrindiniam pirkėjui (t.y., JAV, kuri atsiskaito už naftą savo pačių leidžiamais doleriais), arba tiesiog atsirasti kokiems nors tiekimo trikdžiams -- kainos ir nulekia viršun.

      Reply
  26. Pingback: Autoriai - šių laikų baudžiauninkai

  27. Pingback: Nauja distributoriaus svajonė

  28. Pingback: Dar kartą apie pelno minimizaciją ir autorių teises « Rokiškis

    1. Rokiškis Post author

      Mikrobangos radiotechnikoje yra dažniai nuo 1 metro iki 1 milimetro, t.y., nuo 300MHz iki 300GHz. Aukštesni dažniai -- tai jau infraraudonieji.

      Mikrobangės tipiškiausiu atveju dirba maždaug 2,45GHz dažniu, kas būtų ~12cm ilgio banga.

      Dėl to, kur 3GHZ ir 2,5cm -- tai ketvirtis bangos.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *