Tag Archives: interpretacija

Juodoji Ranka ir grabas ant ratukų

Prieš kokius gal 5 ar 6 metus nutariau paanalizuoti vieną iš labiausiai nesąmongų kūrinių – vaikišką šiurpę apie tai, kaip atvažiuoja grabas ant ratukų, o iš jo išlenda Juodoji Ranka*.

Žinoma, tose vaikiškose istorijose, skirtose kraupinimui, pilna visokių archetipinių vaizdinių, o prasmės atrodo tiek maža, kad tiesiog nėra, ką interpretuoti. Tačiau aš kartą pabandžiau. Tuo pačiu bukiausiu būdu, kuris toks nemėgstamas visokių filologų bei tautosakininkų (šie dažniausiai ima svaigti vėjus apie kokias nors dievybes ir ieškoti velnių bei žemynų kur papuola**) – vykdant elementarią, buką transliaciją (t.y., vertimą – klasikinis metodas). Ir pats nustebau, koks rezultatas gavosi. Aš pats nebūčiau nei pagalvojęs, kad ta šiurpė yra tokia banaliai gyvenimiška.

Nors matome, kad grafas Drakula turi ne juodąsias rankas, bet galėtume ir pagal jį suinterpretuoti tą istoriją. Bet galime gana aiškiai nujausti, kad tokiu atveju kažkur visgi galai su galais nesusisietų.

Pasakojimo apie Juodąją Ranką tekstas (iš galvos atpasakojant) yra maždaug toks:

Vieną kartą mama pasakė mergaitei: „neklausyk radijos“, o tada išėjo į darbą. Bet mergaitė nepaklausė mamos ir įsijungė radiją. O iš radijos pasigirdo balsas: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų pajudėjo link tavo namų“. Bet mergaitė nepaklausė radijos ir neišjungė. O tada radija pasakė: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau važiuoja prie tavo namų.“ Bet mergaitė ir vėl nepaklausė. O tada radija pasakė: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau atvažiavo prie tavo namų“. Bet mergaitė ir vėl neišjungė radijos. Ir tada juodasis karstas įvažiavo pro duris ir iš jo išlindo Juodoji Ranka.

Tokia štai šiurpė – pasaka su neaiškia pabaiga, kur normaliam žmogui net nesuprantama, kas gi čia įvyko. Tačiau pabandykime bukai ją pertransliuoti (išversti). Pirma sudėstykime bendrą kontekstą, apibrėžkime galimas prasmes, tada jas paslinkime į realesnį, suaugsiųjų pasaulį, o tada perrašykime tekstą įprasta, šiuolaikine suaugusiųjų kalba – taip atrasime diskursą, kuris slepiasi***.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Truputis bazinių semiotikos teoremų

Pagalvojau, kad kai kurie konceptai, susiję su semiotika, daliai gali atrodyti nesuprantamais ar šiaip neaiškiais, net ir turint omeny, kad bent jau miglotai, visi suprantame, kas ta semiotika yra (bent jau tikiuosi). Gal būt, labiausiai bėdas kelia tai, kad didesnė dalis besidominčių semiotika paprasčiausiai ignoruoja matematinį šios pagrindą, kreipdami dėmesį į filologinę dalį. Gal dėl to Algirdas Julius Greimas yra toks išskirtinis autorius – skirtingai nuo daugelio kitų, rėmęsis matematiniais faktais.

Taigi, kad būtų lengviau suprasti – truputėlį teorinės dalies, davusios pagrindus visam tam struktūralizmui bei Greimo darbams. Šios dalies nežinant, išvis nelabai įmanoma ką nors giliau diskutuoti ar analizuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Babilonas ir blablabla, ir vėl semiotika

Savo fantastiniame romane „Babel-17“ Samuel R. Delany aprašo, kaip žmones gali užkrėsti dirbtinė virusinė kalba, neturinti tokio koncepto, kaip „aš“ – dėl to šioji kalba įgauna visiškai kitas savybes, iškreipia žmogaus mastymą ir paverčia jį žudiku. Žudiku, nes šia kalba mąstantis žmogus neturi tokių sąvokų, kaip „aš“ ar „tu“, jam tiesiog neegzistuoja asmenybės, todėl jam neegzistuoja ir mirties ar žudymo sąvoka.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Generatyvinė interpretatyvinė teorija arba asmenybės polimorfizmas

Iš senų senų rašliavų, seniai uždaryto blogo, rašyto dar 2001-2003… Dedu šį straipsnį uždarą, tik friendams – nes atsirado labai nemalonių kontento kopipyzdintojų, kurie nei linkų atgal nededa. Padarysiu šitą straipsnį viešu kiek vėliau.

Formalus metateorinis požiūris į subjektyvią interpretaciją

  1. Prielaida apie subjektyvumą: Jei mes ir suvokiame aplinką, mes neturime tikslių kriterijų, kurie leistų nustatyti mūsų suvokimo teisingumą (atitiktį realybei). Dar daugiau: mes neturime net ir aiškių priemonių, kurios vienareikšmiškai leistų atskirti mūsų interpretacijas ar vaizduotės žaismą nuo realybės. Kitaip tariant, visas mūsų suvokimas yra akivaizdžiai subjektyvus.
  2. Prielaida apie realybę: Nepaisant akivaizdaus subjektyvumo, visa mūsų patirtis verčia manyti, kad mes visgi gyvename realiame, o ne savo sugalvotame pasaulyje, taigi, galime drąsiai teigti, kad mes matome realybę, tik ją savaip interpretuojame.
  3. Prielaida apie analizės ribų galimybes: Remiantis 1-ąja prielaida, galima tarti, kad žmogaus asmenybę verta nagrinėti pirmiausiai iš informacinės puses, t.y., pagal jo informacinius duomenų apsikeitimus tarp jo ir likusio pasaulio, nes apie „realią“ realybę mes galime turėti tik dalinį ir nepatikimą suvokimą, iškraipytą ir pakeistą mūsų pačių interpretacijos priemonių.
  4. Teiginys apie informaciškumą: Mūsų sąmonė, mūsų asmenybė – tai tam tikra informacinė sistema, galinti gauti informaciją iš aplinkos ir ją interpretuoti, savaip apdirbti, apmąstyti. Tokia informacinę sistemą galime pavadinti Interpretatoriumi ir nagrinėti panašiai, kaip Tiuringo mašiną, interpretuojančią komandų ir duomenų sekas, kur komandų sekos bei duomenys – tai informacija ir pranešimai, gaunami iš aplinkos ir kitų interpretatorių.
  5. Prielaida apie nuolatinį vystymąsi: Labai akivaizdu, kad žmogus, kaip interpretatorius, nėra baigtinis (tai išplaukia ir iš metateorijos pagrindų bei to, kad natūrali mūsų kalba gali būti panaudojama kaip metakalba, ir iš mūsų praktinės patirties). Kitaip tariant, žmogaus asmenybė, jo suvokimas, jo požiūris, jo interpretacinės galimybės laikui einant, keičiasi. Akivaizdu, kad tokį žmogaus asmenybės keitimąsi gali sąlygoti aplinkos įvykiai ir žinios, kitaip tariant, žmogaus gauta informacija.
  6. Teiginys apie generaciją: Galime daryti prielaidą, kad ankstesnėje prielaidoje aprašytas asmenybės – Interpretatoriaus keitimasis yra natūralus, įprastas reiškinys, kurio dėka Interpretatorius prisitaiko prie aplinkos, sugeba priimti naujus, jam neįprastus reiškinius ir informaciją. Tokį Interpretatoriaus keitimąsi galime pavadinti generacija. Šis teiginys tiesiogiai prieštarauja klasikiniam biheviorizmui, nagrinėjančiam asmenybę, kaip tiesioginių refleksų rinkinį, negalintį vykdyti interpretacijos.
  7. Prielaida apie post-interpretaciją: Vėlgi akivaizdu, kad jei mūsų gauta informacija nebūtinai keičia mus tiesiogiai (t.y., prieš tai pereina interpretacijos filtrą), ji, tokiu atveju, gali keisti mus jau po to, kai bus atitinkamai interpretuota. Tai tiesiogiai išplaukia iš 1-osios prielaidos. Gyvenimiškai galime tai pavadinti sugebėjimu pakeisti savo požiūrį po įvykių ar informacijos analizės.
  8. Prielaida apie interpretacijos generaciją: Galime teigti, kad jeigu aplinkos poveikis (informacija) yra suvokiama subjektyviai, interpretuojama, tai reiškia, kad ir generacija vyksta netiesiogiai, o tik kaip interpretuotos realybės pasekmė. Kitaip tariant, generacijos mechanizmas irgi yra daugiau ar mažiau interpretatyvus.
  9. Teiginys apie interpretatoriaus savigeneraciją: Remiantis 5-ąja prielaida, 7-ąja prielaida ir, ypač, 8-ąja prielaida, galime teigti, kad aplinkos įtaka, o tiksliau, iš aplinkos gauta informacija, nėra vienintelis mūsų asmenybę (interpretuojančiąją sąmonę) tiesiogiai keičiantis veiksnys. Akivaizdu, kad turi būti ir antrasis veiksnys – mūsų sąmonės interpretatyvinės priemonės, kurios pačios (gal but, dėl netiesioginio iš išorės gautos informacijos poveikio) gali keisti mūsų asmenybę. Trumpai tariant, ne tik mūsų mintys atsiranda dėl realybės poveikio mums (interpretacijos), bet ir mūsų mintys keičia mūsų asmenybę taip, kad realybė po atitinkamų pokyčių mums kelia jau kitokias mintis. Kitaip tariant, interpretatoriaus generacija – ne tik aplinkos poveikis, bet ir paties interpretatoriaus salygotas reiškinys.
  10. Prielaida apie generacijos savigeneraciją: Galime daryti dar vieną, galutinę, prielaidą, kad jei jau generacija vyksta, naudojant interpretatyvines priemones, tai, jei generacijos metu keichiasi interpretatorius, vadinasi, remiantis 8-ąja prielaida, galutiniame rezultate, pasikeičia ir pats generacijos mechanizmas. Tokį procesą galime pavadinti generacijos generacija. O interpretacija, kurios metu generuojamas interpretatorius, galime pavadinti generatyvine interpretacija.
  11. Teiginys apie kardinalų polimorfizmą: Mes ne tik nesame statiški, mes ne tik interpretuojame pasaulį, bet ir keičiame savo pačių naudojamus interpretacijos būdus, net nesąmoningai kurdami naujus – tai yra natūrali mūsų ypatybė. Mūsų interpretacijos būdams pasikeitus, mes aplinką imame suvokti šiek tiek ar netgi kardinaliai kitaip.

Generatyvinės interpretacijos analizės apribojimai

Kaip galime pastebėti, iš aukščiau išdėstytų dalykų išplaukia dar kelios įdomios prielaidos, pvz., prielaidos apie reikšmių, ženklų ir netgi prasmių polimorfizmą, prielaidos apie daugybines subjektyvias realybes, bet kartu ir apribojimas dėl tos pačios interpretatyvinės-generatyvinės sistemos analizės. Kaip sakant, analizuoti turim ką, tačiau galimybių išanalizuoti pilnai – nėra.

Dar įdomiau tai, kad iš loginės pusės iškyla ta pati kunda-lakunda problematika, kuri taip ir lieka neišsprendžiama: ar negali būti taip, kad individai „susikalba“, kartu turėdami visiškai skirtingas ir nesuderinamas prasmių ir reikšmių sistemas? Net jei tai atrodytų sunkiai įmanoma, paneigiantį sprendimą vargu ar galime taip paprastai atrasti.

Matematinė savigeneracijos pusė

Prieš kelioliką metų tokia įdomi hakerių grupė iš Ukrainos, leidusi ziną „Infected Voice“ (tarp kitko, visa ta grupė, jei mano atkapstyta info nemelavo – Kijevo universiteto matematikos fakulteto dėstytojų grietinėlė, ištisai mokslų daktarai ir pan.) gan solidžiai kibo į šitą patį reikalą iš matematinės pusės. Idėja buvo paprasta, kaip dvi kapeikos, jei neskaitysim to, kad atrodanti beveik neįmanomai: sukurti polimorfinį virusą, kuris pilnai, 100 procentų generuotų save, vykdydamas savo paties modifikacijas, įskaitant ir generatoriaus generavimą. Kitaip tariant, įgyvendinti neribotą interpretatorių steką viename interpretaciniame mechanizme. Tai reikštų vieną fundamentalų dalyką: jokia antivirusinė programa iš principo negalėtų identifikuoti tokio tipo viruso tiesiogiai.

Galutinis sprendimas, po kurio grupė uždarė savo veiklą (beje, taip ir nepaskelbusi galutinio viruso kodo, o tiktai pirminius fragmentus), buvo specialus Forth interpretatorius: pastarasis tebuvo minimalistinė Tiuringo mašina, leidžianti pilnai save modifikuoti savo pačios interpretuojamam kodui. Vienas iš įdomumų šiuo atveju – paradoksalus: pats viruso kūrėjas, nustatęs pirminę programą, visvien negali pilnai dekonstruoti mutavusio viruso ir išanalizuoti (paneigti ar patvirtinti) jo teisingumo, nors ir galėdamas stebėti to paties viruso veiklą.

Matematinis klausimas čia toks: ar galime nustatyti tokios savigeneracinės sistemos ribas ir įrodyti, kad jinai nėra baigtinė mažesniame diapazone, nei pati Tiuringo mašina, ant kurios ji dirba? Ko gero vėl atsiremiam į tas pačias su metateorija susijusias teoremas, kurios verčia galvoti, kad ne, t.y., daryti išvadą, analogišką tai, kurią padarome, analizuodami gyvąjį interpretatorių.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter