Tag Archives: kalbos

Apie gyvąsias ir kompiuterines kalbas

Šitą straipsnį aš jau kokius 5 metus noriu parašyti, o gal ir dar seniau. Ir neparašau, net nepradedu – tema tokia plati ir gili, kad ją normaliai norint užkabinti, reikia parašyti knygą, o gal netgi ir kelias. O mintis gi paprasta: kuo gyvosios kalbos skiriasi nuo kompiuterinių? Ką vienos gali, o kitos negali?

Leopardo šuolis

Visas šitas vaizdas - tai kažkokio kompiuterinio žaidimo momentas. Visas jis sukurtas tiesiog teksto. Programos teksto, kuris, giliau pažvelgus, nelabai tesiskiria nuo įprastų tekstų. Ir dangus, ir medžiai, ir žmonės, ir leopardas - tai tiktai sakiniai, kurie užrašyti. Visa semantika pakankamai detalizuota, kad galų gale sukuriamas dinamiškas vaizdas, kuris dar ir sąveikauja su žaidėju. Bet savo esme - tai visvien paprasčiausias tekstas.

Esu rašęs apie kai kuriuos niuansus, bet tenai jau gyvųjų ir kompiuterinių kalbų tiesioginio santykio problematika kabinama. O įdomesnis yra kitas reikalas: ar galima, pvz., grynai formalia programavimo kalba parašyti kokį nors grožinės literatūros kūrinį? Ir vat čia jau susiduriame su tuo įdomumu, katrą nujausdamos, kalbainiškos lervos visad ima cypti, esą kompiuterinės kalbos yra negyvos ir joms kažkokie kiti kriterijai taikomi, negu gyvoms, o gyvosios kalbos esą negali būti taip vertinamos, analizuojamos ir taip toliau, todėl jomis jokio kūrinio gražaus neparašysi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Analitinės ir sintetinės kalbos

Štai Romelis paprašė, kad parašyčiau apie skirtumus tarp analitinių ir sintetinių kalbų. Tema iš vienos pusės – labai jau paprasta, o iš kitos pusės – tokia plati, kad joje negaliu būti kompetentingas. Mano trejetas kalbamų ir dar kokios penkios-šešios truputį kadaise bandytų aiškintis kalbų – absoliučiai neatitinka reikalavimų, norint kabint tokią temą. Bet jei jau taip, tai gal net ir įdomiau bus.

Aš žinau, kad ateina čia žmonių, kalbančių įvairiausiomis kalbomis. Ir kažkas puikiai moka anglų, kažkas kitas – moka prancūzų, kažkas – ispanų, dar kažkas – švedų, o kažkas rašo ir kalba rusiškai. Girdėjau, kad ir kinų kalbą suprantančių yra tarp mano komentuotojų, ir netgi kai kas, suprantantis korėjiečių. Padėkite man išversti kuo geriau vieną žodį į skirtingas kalbas ir visi pamatysim, kuo tos kalbos skiriasi.

Žodis yra paprastas – „nebepasikiškiakopūsteliaudavome„. Tai ryškus, tiesiog žiburiuojantis tokios sintetinės lietuvių kalbos pavyzdėlis. Vietoje ištiso sakinio, krūva visokių morfemų (šaknų, priešdėlių, priesagų, etc.) suplakama į vieną makalynę taip, kad gaunasi žodis, nešantis labai specifinę ir konkrečią prasmę. Tokią konkrečią, kad beveik iki reikšmės susiaurintą.

Išskirtinai analitinėje anglų kalboje šį žodį turėtume, matomai, versti kaip sakinį. Maždaug kaip „we were never collecting wood sorrels again any more„. Ši kalba verčia išskaidyti, izoliuoti paskiras prasmes, atskirti jas vieną nuo kitos ir sustatyti jas į aiškią sakinio struktūrą.

Beje, ir vienu, ir kitu atveju galime turėti formalų taisyklių rinkinį: vienu atveju – žodžių darybai, kitu atveju – sakinių. Tik kad žodžius formalizuotais metodais skaidyti ir netgi generuoti – žymiai kebliau, kita vertus – laisvės tai irgi duoda daugiau.

Taigi, kas kokią kalbą mokat? Man pačiam, kol rašiau, jau pasidarė velniškai įdomu, kaip čia į kokią išsiverstų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Babilonas ir blablabla, ir vėl semiotika

Savo fantastiniame romane „Babel-17“ Samuel R. Delany aprašo, kaip žmones gali užkrėsti dirbtinė virusinė kalba, neturinti tokio koncepto, kaip „aš“ – dėl to šioji kalba įgauna visiškai kitas savybes, iškreipia žmogaus mastymą ir paverčia jį žudiku. Žudiku, nes šia kalba mąstantis žmogus neturi tokių sąvokų, kaip „aš“ ar „tu“, jam tiesiog neegzistuoja asmenybės, todėl jam neegzistuoja ir mirties ar žudymo sąvoka.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter