Tag Archives: metakalba

Civilizacija kaip kalbos produktas

Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.

Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.

Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?

Indo-europiečių kalbos

Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?

Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.

Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.

Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.

Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?

Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?

Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.

Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Truputis bazinių semiotikos teoremų

Pagalvojau, kad kai kurie konceptai, susiję su semiotika, daliai gali atrodyti nesuprantamais ar šiaip neaiškiais, net ir turint omeny, kad bent jau miglotai, visi suprantame, kas ta semiotika yra (bent jau tikiuosi). Gal būt, labiausiai bėdas kelia tai, kad didesnė dalis besidominčių semiotika paprasčiausiai ignoruoja matematinį šios pagrindą, kreipdami dėmesį į filologinę dalį. Gal dėl to Algirdas Julius Greimas yra toks išskirtinis autorius – skirtingai nuo daugelio kitų, rėmęsis matematiniais faktais.

Taigi, kad būtų lengviau suprasti – truputėlį teorinės dalies, davusios pagrindus visam tam struktūralizmui bei Greimo darbams. Šios dalies nežinant, išvis nelabai įmanoma ką nors giliau diskutuoti ar analizuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Eksceptologija, metageneracija ir vėl semiotika

Man labai patinka Anarchostruktūralistas Bacevyčia, kuris, įklimpęs į eksceptologinius konceptus, bando apibrėžti metametasistemą iš metasistemos pozicijų – remdamasis eksceptų, neatitikčių konceptu. Gaila, kad jis retai rašo. Semiotika, kaip mokslas, užtaikė į tokią skylę, kur susieina paradigmų poslinkiai, uždavus klausimą apie tai, kokioje erdvėje tos paradigmos slenka. Į skylę, kur kyla klausimas apie tai, kas yra skylė, jei atmetame nuo jos riestainį. Todėl eksceptologinis požiūris čia itin įdomus – jo tiesiog neįmanoma išvengti. Gal dėl to ir atsirado poststruktūralizmas – optimistiškiems struktūralistams susidūrus su atviros metageneracijos neapibrėžiamumu?

Aš gan daug prirašiau – ištisus du nuobodžius naujus straipsnius apie tą pačią temą: vienas – ilga istorija apie tai, kaip metamatematikos profesionalai ilgai bandė sukurti kalbas, kuriomis kompiuteriai bendrautų su žmogum. Straipsnis gavosi gan formalus ir paprastas. Tikiuosi, gal kažkam iš praktinės pusės parodys programavimo ir lingvistikos bendrybę – tai, kad kalba tėra keistas metamatematinis konstruktas. Pats susidūriau su IT jau po to, kai buvau gerokai ir senokai įklimpęs į struktūralistinę pelkę, tačiau būtent pažintis su programavimu leido bent kažkiek suprasti tai, ką savo darbuose dėstė Greimas.

Kitas straipsnis gavosi lyg pimojo tęsinys (aš net galvojau, kad gal juos pusiau apjungt, pusiau išskaidyt, bet paskui nusprendžiau, kad neverta) – apie saviidentifikaciją, kalbos polimorfizmą ir metageneraciją – šiame daugiau blevyzgų, bet gal jis kažkam bus truputį suprantamesnis (arba atvirkščiai). Viena iš keistų išvadų, kurias duoda antras straipsnis – kad kalbainiai, kaip juos bekeiktume, mums reikalingi. Ir jei vienokiam ar kitokiam pavidale jų nebūtų, jei patys neturėtume savyje kalbainistinio daigelio – būtų šakės.

O taip, jei kažkam kiltų klausimų – yra dar ir asmenybinės savigeneracijos teorija – joje matematikos gal ir nelabai, bet suprantama ji turėtų būti net ir bukiems. Arba ne. Kita vertus, ten daugiau filosofijos ir blevyzgų, nei pagrindžiamo realizmo, nors lyg ir susieina galai apie tai, kad galai nesusieina? Tekstą čionai, kuris prasideda tekstą čionai, turite nukopijuoti į bet kurį kitą tekstą, visą iki vietos, kur antra kartą pasikartoja frazė čionai pabaiga, dabar pat, čionai pabaiga.

Aš rašiau apie semiotiką ir prieš tai, tad jau susikaupė nemenka straipsnių krūva. Kodėl rašau tuos klaikius kratinius, kurie kabina neaiškias kliurkas ir kurių supratimui reikia juntamai daugiau, nei marginalinių žinių? Todėl, kad be tam tikro bazinės problematikos supratimo, be matematinio požiūrio į tekstą ir kalbą, kaip struktūrą – neįmanoma generuoti padoraus teksto dekompozicijos teksto (tekstas nebūtinai rašomas raidėmis ar žodžiais). Aha, taip, teksto teksto. Dinaminis semų keitimas, o jei jį supratote – vykdote šio teksto metaanalizę. Todėl, kad neįmanoma apeiti problemų, jų nežinant. Todėl, kad neįmanoma spręsti problemų, nežinant jų vietos koncepcijoje. Todėl kad ir pačios koncepcijos nesigauna suprasti, išvengiant problemų. Todėl, kad semiotikoje nėra vietos literatūrinėms interpretacijoms, o tėra formalus ir bukai loginis požiūris į viską, net ir į save. Ai, taip, eksceptologija – kai nagrinėjame generatyvinių logikų prieštaringumą, turime išnagrinėti išvengdami atitinkamų prieštaringumų, o tuo pačiu ir logikos. Aha…

Jei kažką jau užknisau su šitomis semiotikomis, sakykit. O jei dar neužknisau, tai gal truputį pratęsiu su keliais kitais eksceptais (kaip manot, ar ir vėl kartosis šventos trejybės? Jas reiktų išnagrinėti, kaip atskirą sistemų atvejį) ir gal kažkada pereisiu prie praktinių teksto (tekstas nebūtinai rašomas raidėmis ar žodžiais) analizės pavyzdžių, kurie po visos tos matematinės beliberdos neretai atrodo, lyg vaikiški uždavinukai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Babilonas ir blablabla, ir vėl semiotika

Savo fantastiniame romane „Babel-17“ Samuel R. Delany aprašo, kaip žmones gali užkrėsti dirbtinė virusinė kalba, neturinti tokio koncepto, kaip „aš“ – dėl to šioji kalba įgauna visiškai kitas savybes, iškreipia žmogaus mastymą ir paverčia jį žudiku. Žudiku, nes šia kalba mąstantis žmogus neturi tokių sąvokų, kaip „aš“ ar „tu“, jam tiesiog neegzistuoja asmenybės, todėl jam neegzistuoja ir mirties ar žudymo sąvoka.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Semiotika – baziniai dalykai ir kai kurie asmeniniai pastebėjimai

Paradoksali figūraNegalvokit, kad semiotika yra paprasta. Taip, ji paprasta, kaip būtis. Todėl apie ją kalbėti labai keblu. Todėl ji nėra paprasta. Juk aš ne veltui pradėjau ne apie banalokas, nors kartais ir labai įdomias tekstų ar ženklinių sistemų interpretacijas ar dar kažką, o apie matematines ir filosofines semiotikos esmes. Uždavinėjau metateorijos klausimus, kurie atrodo neišsprendžiamais, o neretai išties ir yra neišsprendžiamais. Rašiau apie tai būtent tam, kad būtų galima pažvelgti iš visai kitos pusės į tokį paprastą nepaprastą dalyką – kalbą.

Aš jau rašiau apie bazines sąvokas. Įsisavinkim dar kartą: prasmė, reikšmė ir ženklas. Prasmė – tai abstraktas, egzistuojantis mūsų galvose. Reikšmės – tai realybės (nebūtinai realios, gali būti ir menamoji) atspindys,, kurį susiejame su prasmėmis. Ženklas – tai tas dalykas, kuris leidžia manipuliuoti reikšmių ekvivalentais pagal tam tikras prasmines taisykles. Iš duotojo išplaukia pvz., tokios išvados: ženklais mes galime aprašyti tam tikrą realybės ekvivalentą, kuris susiejimo su reikšmėmis dėka gali tam tikromis (ribotomis) sąlygomis atstoti realybę. Kaip pvz., ženklų seka „Lietuvos krepšininkai nugalėjo Ispanus“ gali tapti tam tikru realybėje pažiūrėtų rungtynių ekvivalentu.

Semiotika kelia dar kelias idėjas: pvz., kad kalba negali būti analizuojama savo pačios priemonėmis, o tam reikalinga metakalba arba jos ekvivalentas. Tai reiškia, kad sąvokos nėra literatūrinis-filologinis „blablabla“, o kategoriškos ir griežtos. Jei žmogus neskiria reikšmės nuo prasmės, apie semiotiką jis kalbėti negali lygiai taip pat, kaip ir žmogus, neskiriantis pliuso nuo lygygbės negali kalbėti apie aritmetiką. Dar gilesnė semiotikos idėja yra ta, kad tekstuose gali egzistuoti (ir neretai egzistuoja) tam tikros giluminės struktūros, atsekamos per tam tikrus paternus (izotopijas – prasmių ar reikšmių pasikartojimus).

Galime tarti, kad kalba yra absoliučiai neatskiriama mūsų mastymo ir pasaulio suvokimo dalis. Net jei mes nemokėtume kalbėti, mes pasaulį suvoktume, panaudodami tam tikrus šabloninius apibendrinimus (prasmes) ir susietume jas su realiu pasauliu per tam tikrus, tegul ir smegenyse tesančius identifikatorius (ženklus). Kitaip tariant, mastymas be kalbos – neįmanomas. Gal būt, teisinga ir atvirkštinė prielaida: bet kuri pilnavertė (prasmes, reikšmes ir ženklus naudojanti) kalba savaime suponuoja mastymą. Iš to, beje, kilęs ir Tiuringo dirbtinio intelekto testas: kompiuterio sugebėjimas bendrauti su žmogumi taip, lyg jis pats būtų žmogus – tai vienintelė formali priemonė, leidžianti įvertinti, ar kažkoks intelektas yra, ar ne. Geresnio testo kol kas niekas nesugalvojo.

Galime tarti ir kitaip: visa semiotika yra paremta elementaria prielaida, kad žmonės tėra tam tikri kalbos interpretatoriai, susiję tarpusavyje tam tikra bendra ženklų sistema, leidžiančia komunikuoti bei gyvenantys tam tikroje bent dalinai sutampančioje reikšminėje terpėje. Ir, matomai, turintys tam tikrą nedidelį įgimtą bazinių prasmių ir gramatinių taisyklių rinkinį, pakankamą naujų prasmių, ženklų ir gramatikų generacijai, įskaitant ir metaprasmes, metaženklus, metagramatikas. Negana to, tie patys žmonės interpretuoja ir generuoja ir patys save, panaudodami tos pačios metakalbos priemones. Vienas iš klausimų, kuriuos galime užduoti: o gal žmonės iš skirtingų kultūrų negali susikalbėti tiesiog dėl skirtingų kalbų, net jei ženklai yra vienodi – prasmės ir reikšmės skiriasi?

Nors struktūralizmas ir semiotika vystėsi (ir neretai pateikiama), kaip revoliucinga filologijos pakraipa, išties kardinalus pokytis ir teorinė bazė, kuria remiantis suformuluojamos esminės semiotikos idėjos, atėjo iš matematikos, t.y., fundamentalus semiotikos pagrindas yra ne filologinis, o išimtinai matematinis, savo gilumine esme (metateorija visame gražume) artimesnis fundamentalioms programavimo sritims (kompiliatorių, interpretatorių, AI sistemų ir pan. kūrimas), nei įprastinei filologijai. Gal būt todėl kiek juokingai atrodo, kai kažkoks ten VU semiotikos institutas, ar kaip ten jis vadinasi, priima į semiotikos magistro studijas tiktai turinčius filologinį išsilavinimą. Nežinau, gal juos ten ir moko matematikos. Bet kažkodėl abejoju. Jei kas žinote detalių – apšvieskit, įdomu būtų sužinoti 🙂

Kita vertus, semiotika yra ir paprasta: tai būdinga metateorijoms. Gana nedidelis taisyklių rinkinys leidžia atlikti ne tik pakankamai išsamias analizes, bet ir vykdyti generaciją (ką savo laiku ryškiausiai pademonstravo Umberto Eco). Kaip jau matėme, pakanka vos kelių komandų, norint suformuluoti visą matematinį aparatą, nesunkiai žmones apgaunančius dirbtinius intelektus, o taip pat – ir tokias dirbtines realybes, kaip pvz., Quake ar Starcraft, galų gale, berods ir patsai Greimas juk ne veltui kalbėjo apie naratyvines programas 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter