Šiuoju noriu pristatyti, o gal tiksliau, visgi ne pristatyti Sauliaus Rimkaus knygą Gomora.LT – vieną iš pirmųjų kregždžių elektrinių* knygų lietuviškoj padangėj. Tiksliau, idant liktų visos intrigos, nieko tiesiai apie knygą ir nepasakosiu, bet užtat, autoriaus maloninga dėka, skelbiu konkursą 5 elektrinių knygų dalyboms, tiesa, su apribojimu N-16. Kita vertus, jaunesnė publika mano bloge beveik ir nesilanko, tad, tikiuosi, nesukelsiu kam nors tais ribojimais didelių nepatogumų.

Taip, knygoje (citata iš pristatymo) “gausu nenormatyvinės leksikos ir sekso scenų”, tad viskas – už nuorodos. Šia proga tiesiog panagrinėkim kai kuriuos seksualinius/semiotinius krikščionybės, tiksliau, katalikybės aspektus. Ir užduokim konkursinį klausimą.

Klausimas – interpretacinis. Paprastas, kaip dvi kapeikos. Paremtas tiesiog (tema tokia) seksualine krikščionybės dekonstrukcija. Taip taip, tai mano mylimi semiotiniai išsidirbinėjimai, nuo kurių, tikiuosi, jūsų nesupykins.

Taigi, jei norit vulgarybių ir turite ne mažiau, kaip 16 metų (o gal geriau – ne mažiau, kaip 30 metų), spauskite nuorodą žemiau ir dalyvaukite.

Kur gi tas krikščioniškasis falas?

Skaitant markizą de Sadą (tiksliau, kai kurias, toli gražu, ne visas jo knygas), galim aptikti pačių keisčiausių ir įdomiausių iškrypimų, įskaitant ir… Ne, ne nuo to pradėkim gal.

Taip, de Sadas – kaip tik iš to laikotarpio, kai krikščionybė vis dar dominavo absoliučiai visuose diskursuose, tačiau jau atsirado pirmi laisvamanybės daigeliai, išvirtę tokiomis keistenybėmis. Keistenybės ne iš tuščios vietos atsiranda. Įvairi erotinė kiek vėlesnių laikų literatūra išvis pilna visokių ten viešnamiais virstančių vienuolynų, patvirkusių kunigų ir taip toliau. Bet tai – tik simptomas to, kad krikščionybėje yra nepaprastai galingas seksualinio prasmingumo klodas.

Genderiniu požiūriu, krikščionybė, o ypač – Romos Katalikų Bažnyčia, turi neįtikėtiną suskaldymą, labai primenantį tą, kurį turi koks nors Islamas. Kunigu gali būti tiktai vyras, bet niekaip ne moteris. Moteris – nuodėmių indas, tuo tarpu gi vyras – gali ir popiežiumi tapti. Įsimintina berods taip ir nepaneigta istorija apie anokią Viduramžių popiežę Joaną, slapta prasimušusią į postą, o paskui to dėka atsiradusį popiežiaus rinkimų papildymą tarpukojo tikrinimu, kad daugiau moterų neprasprūstų… Ne, visgi ir ne tai noriu pasakyti.

Švenčiausios Mergelės Marijos kultas yra unikalus, pasižymintis pora keistų akcentų, susijusių su lytiniais santykiais. Pirmas akcentas – kad Jėzų Kristų anoji pagimdė iš nekaltų santykių su Šventąja Dvasia. Antras – kad ir ji pati gimė iš nekaltų santykių su Šventąja Dvasia. Čia taip be skrupulų patyrinėjus, matosi ne kas kita, kaip akivaizdus falinių dalykų išcenzūravimas iš viso to reikalo. Normalūs žmonės, žinia – ne tik iš putės, bet ir pimpalu daryti. O čia – iš putės, bet ne pimpalu daryti. Toksai štai nekaltumas, tiesiog neįmanomas biologiškai.

Grįžtant prie mūsų kunigų, kuriuos aukščiau minėjau: griežtas reikalavimas, kad tai būtų išimtinai vyrai, akivaizdžiai irgi rodo ne ką kitą, kaip tik išimtinę pimpalo funkciją pasirinkime: bažnyčia simboliškai prisiskiria sau ne kokį kitą, o apvaisinimo vaidmenį, na, sakykim, gal dvasinguminio apvaisinimo, tiek jau to. Bet pala, kokio gi dvasinguminio, jei vienuolės sudaro santuoką su Kristum? Na, tiek to, gal ir dvasinguminio. Pastebėtina, kad tai tikrai ne vien diskriminacinis (moteris ribojantis), bet, kas ypatingai svarbu, ir privileginis (vyrams papildomas galimybes teikiantis) tikinčiųjų skaldymas pagal lytis.

Kitaip tariant, kunigas tampa ne kuo kitu, o tos pačios Šventosios Dvasios atkartojimu, tuo tarpu popiežius, Dievo vietininkas Žemėje – išvis akivaizdus atvejis: ne kaip kitaip, bet būtent nuo šiojo galėtų kilti nekalti prasidėjimai? Atleiskit už vulgarizavimą, bet juk apie seksualinius prasmingumus šnekam, tiesa?

Trumpai tariant, man krikščioniškų seksualinių prasmių tarpusluoksniai man primena tik vieną vienintelę kitą religiją, taip viską suvulgarizuojančią – tai lamaizmą: kai kuriose kraštutinėse šio atšakose netgi vedybų ritualas susiveda į tai, kad klūpantiems jauniesiems ant lūpų, atleiskite, žynys pasmauko ir nučiurškia, taip juos palaimindamas ir įtvirtindamas santuoką. Tiesa, teisybės dėlei pastebėkim, kad tokio tipo ritualai būdingi tik labai specifinėms lamaizmo sektoms, o paskutinį šimtmetį gal jau ir išvis pranyko.

Tiek to, čia buvo tik truputis visokių interpretatyvinių kliedesių, ar ne? Tiesiog, kad į kontekstą pakliūtumėt.

Taigi, dabar keliam klausimą konkursui: ryškiausias falinis simbolis krikščionybėje – kas? Penki pirmi atsakiusieji gauna dovanų po elektrinę Sauliaus Rimkaus knygą “Gomora.LT”. Sąlyga viena: įvardinti ir bent minimaliai, bent vienu sakiniu, nekartojant prieš tai buvusiųjų, pateikti savo pagrindimą.

* Sąmoningai, nepaisant Sauliaus Rimkaus prieštaravimo, rašau “elektrinė”, o ne “elektroninė” knyga. Elektrinė – purtanti. O ir šiaip, trumpesnis žodis gražiau skamba.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.