Cheminis ir bakteriologinis ginklas SSRS

Cheminis ir bakteriologinis ginklas Lietuvoje – tai tokia tema, kur spėlionių yra daug daugiau, negu faktų, o informacijos apie tai rasti – pakankamai sudėtinga: tėra tik kažkokie įvairaus senumo ir labai neaiškūs gandai, šiokia tokia bendra sisteminė informacija bei viena-kita neaiški užuomina sunkiasvoriuose šaltiniuose. Būtent todėl dabar čia nieko nerašysiu apie Lietuvą, o patariu tiesiog pagalvoti ir patiems paieškoti kokių nors galų. Bet užtat supažindinsiu jus su šiuo bei tuo apie SSRS bakteriologinio ir cheminio ginklo programas.

Nepaisant dar 1972 pasirašytų tarptautinių sutarčių, draudžiančių kurti bakteriologinį ginklą ir nuolat skelbiamų aiškinimų, kad SSRS cheminio ginklo nėra, ši šalis ir kūrė, ir gamino abi šias masinio naikinimo ginklų rūšis. Negana to, kiekvieną tarptautinę sutartį SSRS nagrinėjo tiktai kaip galimybę apriboti kitų šalių tyrimus ir taip gauti privalumų sau. Taigi, vos tik SSRS įsipareigodavo kokiais nors ginklais neužsiimdinėti, išsyk dar labiau sustiprindavo tos rūšies ginklų kūrimą. Būtent todėl pačioje sovietmečio pabaigoje prasidėjo didžiuliai skandalai.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo - dėl šiluminio šoko.

Cheminis karas visiems sovietiniams kareiviams asociavosi su kankinančiais lakstymais, užsimovus dujokaukę ir priešcheminę aprangą. Kai kurie nuo tokių lakstymų mirdavo – dėl šiluminio šoko.

Cheminio ginklo programas SSRS, tiksliau jau Rusija, pristabdė tik po to, kai 1992 kilo klausimas, ar JAV nepradės naujo šaltojo karo etapo: tada Rusijos mokslininkas Vil Mirzajanov, anksčiau dirbęs cheminio ginklo srityje, paskelbė, kad SSRS cheminio ginklo programa ne tik nestoja, o tik dar labiau vystoma. Ėmė aiškėti, kad JAV pinigai, skirti SSRS cheminio ginklo programos uždarymui, naudojami perkant įrangą, skirtą naujos kartos cheminio ginklo „Novičok“ gamybai. Mirzajanovas buvo staigiai pasodintas į kalėjimą, tačiau vėliau įsikišo Borisas Jelcinas, supratęs, kad karinis-pramoninis kompleksas dėl savo interesų gali sukelti antrą Šaltąjį Karą ir taip visiškai sužlugdyti Rusiją. Ilja Mirzajanovas paleistas į laisvę, tačiau gana greitai emigravo į JAV.

Nepaisant skandalų, cheminius ginklus kūręs GosNIIOHT, kuriame dirbo Mirzijanovas, taip ir nebuvo išformuotas, o toliau dirba su nuodingosiomis medžiagomis, oficialiai užsiimdamas cheminio ginklo naikinimu, o kartu ir prisipažindamas, kad tyrinėja kažkokių ten junginių toksines savybes. 2012 pabaigoje Rusijos cheminės kariuomenės vadas generolas majoras Jevgenijus Starkovas pareiškė, kad nepaisant cheminį ginklą draudžiančių konvencijų, jo atsisakyti neįmanoma. Tokios kalbos šį bei tą sako.

Su bakteriologiniu ginklu gavosi nesmarkiai kitaip – šį kūrusių ir gaminusių įmonių ir institutų buvo bent kelis kartus daugiau, o slaptumas buvo tiesiog nesulyginamai didesnis, tad valdžia kartais net ir pati nesusigaudydavo, kad skirdama lėšas kokių nors pašarų gamybai, finansuoja kokią nors bakteriologinio ginklo šaką. Tad nepaisant paties Boriso Jelcino bandymų, daugelis įmonių išliko išvis tokios pat uždaros, kaip sovietmečiu. Dar blogiau: atėjus Vladimirui Putinui, situacija vėl pasikeitė, buvo vėl sukurta ir imta finansuoti programa, skirta esą apsisaugojimui nuo bakteriologinio ginklo, o kalbos apie šio gamybą imtos vėl slopinti, kartu vėl pradedant skleisti dezinformaciją. Kita vertus, dėl to, kad bakterioloinis ginklas kainuoja daug brangiau, kai kurie institutai visgi užsilenkė dėl pinigų trūkumo, o programa tiesiog kažkiek susitraukė, atsisakydama paralelinių padalinių.

Centrinis mikrobiologų padalinys – „Vektor“, ten puikiai sukasi ir dabar, skelbdamas, kad jokiais bakteriologiniais ginklais jie niekad neužsiimdinėjo. Būtent toks neigimas, nors visi įrodymai yra, leidžia įtarti, kad senos biologinio ginklavimosi programos nėra peržiūrėtos, pripažintos ir panaikintos.

Paradoksaliu būdu gavosi netgi taip, kad JAV, po SSRS įsipareigojimų dėl bakteriologinio ginklo, buvo priversta sustiprinti dar 1969-1973 beveik pilnai sustabdytas karines programas, susijusias su bakteriologiniu ginklu – tiesiog tam, kad būtų sukurta naujų antibiotikų. Nes paaiškėjo, kad norint apsisaugoti nuo grėsmių, esamų antibiotikų absoliučiai nepakanka, o Rusijos turima bakteriologinė ginkluotė yra tokia išvystyta ir taip įsitvirtinusi, kad sutartimis pasitikėti negalima.

Cheminio ginklo problemos

Nors puikiai žinoma, kad SSRS turėjo labai didelius cheminio ginklo kiekius (sovietmečio pabaigoje, oficialiai apie 40 tūkstančių tonų, realiai – apie 60 tūkstančių, o išvis SSRS per savo istoriją atrodo bus pagaminusi kokius 400 tūkstančių tonų), cheminio ginklo gamintojai Sovietų Sąjungoje neturėjo tokių gerų sąlygų ir tokios galingos organizacijos, kaip kad turėjo bakteriologai. Kariškiai apie chemikus atsiliepdavo labai neigiamai: visi suprato, kad cheminis ginklas, netgi tobuliausias, moderniame kare efektyviai gali naikinti tik civilius, tuo tarpu kariškiai lieka apsaugoti – vadinasi, pranašumai iš jo abejotini. Tiesą sakant, net ir patys chemikai to neneigė, o aiškindavo, kad cheminis ginklas yra skirtas tam, kad suvaržytų priešo kariuomenės veiksmus, sumažintų karinių dalinių judėjimo greitį ir sukeltų kitus nepatogumus.

Cheminis ginklas buvo gaminamas tiesiog dėl to, kad jis pigus: tona kokio nors VX, pas kurį rezorbcinė mirtina dozė tėra 10 miligramų, o inhaliacinė – maždaug šimtą kartų mažesnė, prie masinės gamybos tekainuotų mikroskopinę dalį atominės bombos kainos, o gal ir dar mažiau. Teoriškai, užkrėtimu per odą su ta tona VX būtų galima išvesti iš rikiuotės (mirtinai nunuodyti arba suparalyžuoti) apie 100 milijonų žmonių, o inhaliaciškai – apie 10 milijardų. Akivaizdu, kad nors praktikoje efektyvumas būtų kokius 1000 kartų mažesnis, visvien tai yra nepaprastai galingas, t.y., masinio naikinimo ginklas. Ir svarbiausia – labai pigus. Tiktai kažkodėl labai nemėgstamas kariškių.

Gal ryškiausiai sovietų karinės vadovybės požiūrį į cheminį ginklą demonstravo vienas faktas: cheminės kariuomenės vadas buvo bene vienintelis iš aukščiausių SSRS karinių vadų, niekad negaudavęs maršalo laipsnio. Tapti maršalu ir netgi armijos generolu nesugebėjo netgi Vladimiras Pikalovas, kuriam esant, cheminio ginklo programa buvo kardinaliai išplėsta ir išvystyta, pirmiausiai apginkluojant kariuomenę VR dujomis (sovietiniu VX analogu), o paskui ir sukuriant Novičok medžiagas: nepaisant visų pastangų, jis taip ir liko generolu-pulkininku, nors vadovavo chemijai beveik ketvirtį amžiaus – nuo 1969 iki 1992. Tiesiog chemija – pernelyg prastas dalykas. Tarp kitko, jei ne tas pats Pikalovas, tai gali būti, kad chemikus ir išvis būtų prijungę prie inžinerinių dalinių – apie kokius 1960 link to buvo einama, cheminė kariuomenė vienu metu buvo buvo netgi imta žymėti sukryžiuotais plaktukais, kiap kad inžinieriai.

Teoriškai, cheminis ginklas leidžia išnaikinti žmones, išsaugant visą materialinį turtą, o to padaryti nesigauna, naudojant branduolinius ginklus ar įprastinę ginkluotę. T.y., turėtų būti labai patogu išnuodyt kokius nors priešų miestus, o paskui juos užimti. Praktiškai – net ir šita cheminio ginklo savybė abejotina: visi naujesnių kartų cheminiai ginklai aplinkoje suyra pakankamai lėtai, kad savaime neišsisklaidytų, o jų degazacija yra pakankamai sudėtinga, nepatikima ir viską naikinanti, kad to turto liktų ne ką daugiau, nei po smarkaus bombardavimo, o negana to, žmonėms pavojingas užteršimas visvien liktų daugeliui metų.

Vienas pavyzdys apie tą užteršimą (jei atmintis nemeluoja – aprašytas Nikolajaus Antonovo, vieno garsiausių SSRS karinių chemikų): kartą Šichanuose* vyko naujo tanko bandymai – tikrinamas buvo atsparumas cheminiams ginklams. Tankas pasivažinėjo po normaliomis kovinėmis koncentracijomis zomanu užterštus laukus, o paskui jį reikėjo degazuoti – tam, kad būtų galima grąžinti į jį pagaminusią gamyklą. Tačiau netgi po krūvos degazacijų, įskaitant ir perkaitintų garų ir aminų mišiniu, nepavyko pilnai pašalinti teršalų. Nepavyko ir su aukštatemperatūriais įrengimais, ir su koncentruotu chlorkalkių tirpalu. Degazacijos bandymai truko kelias dienas, nuo tanko nusilupo dažai ir apanglėjo visos guminės dalys, bet po to, kai tankas buvo grąžintas į gamyklą, pas cecho darbininkus jau po keliolikos minučių darbo buvo fiksuojama miozė**, todėl teko tanką ardyti su dujokaukėmis ir apsauginiais kostiumais. Tiesiog zomanas įsiskverbė į tokius plyšelius, iš kurių jo pašalinti pasidarė neįmanoma.

Apie tai, kaip lėtai suyra cheminis ginklas gamtoje – tą gali papasakoti daugelis Belgijos digerių, kurie po I Pasaulinio karo apkasus kapstosi: kartais pūslės jiems ant rankų iššoka net neradus kokios nors senos bombos – pakanka to, kad kažkada didesni kiekiai iprito kažkada senovėje išsiliejo į žemę. O ipritas visgi yra senovinis, silpnai veikiantis ir gana lengvai suyrantis junginys, lyginant netgi su II Pasaulinio karo cheminiais ginklais, tokiais kaip tabūnas, zomanas ir zarinas. Naujesni chemikalai, tokie kaip VX ar VR, išlieka itin ilgai – efektyvus kovinis užterštumas (šimtus ar tūkstančius kartų didesnis už tą, kuris jau šiaip pavojingas gyvybei) išsilaiko nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.

Kitaip tariant, gaunasi taip, kad kare nugalėti cheminis ginklas nelabai tepadeda, o tinka tik civilių žudymui ir tam, kad nepataisomai užterštų teritorijas, kur jis bus panaudotas. T.y., ši ginklų rūšis yra anachronizmas, buvęs kažkam tinkamu nebent I Pasaulinio karo metais, o dabar chemija kelia tokias krūvas problemų, kad nebent koks laukinis Sadamas Huseinas*** ar koks kitas degeneratas gali rimtai galvoti apie jos naudojimą įprastiniame kare.

Sovietinė cheminė ginkluotė buvo gaminama milžiniškais kiekiais, tačiau beveik visą laiką pasižymėjo labai dideliu atsilikimu, ypač dėl to, kad gamybos kultūra buvo tragiška. Itin ryškiu pavyzdžiu galėtų būti Stalingrado (vėliau – Volgogrado) Kirovo vardo cheminio ginklo gamykla: II Pasaulinio karo metais jos veikla buvo labai smarkiai išplėsta, nes SSRS numatė cheminį ginklą naudoti prieš Vokietiją. Vokietija tai pukiai žinojo – tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Stalingradas buvo puolamas žymiai aktyviau, nei būtų galima tikėtis. Visą kovų prie Stalingrado laiką cheminio ginklo gamykla veikė pilnu pajėgumu, tačiau prasidėjo problemos dėl darbuotojų: šie krisdavo nuo lėtinių apsinuodijimų kaip lapai, nes niekas nesirūpino jokia darbo sauga. Ipritas į sviedinius būdavo pilstomas tiesiog buitiniais arbatiniais, o vidutinis darbuotojo laikas nuo įdarbinimo iki lavonėlio vienu metu tesudarė kelias savaites. Kad darbuotojai nesusigaudytų, nuo ko miršta, į tuos fabrikus būdavo specialiai vežami neišsilavinę kazachai. Pokario metais buvo susirūpinta darbo sauga, tad mirtingumas sumažėjo, tačiau taip ir liko neadekvatus: netgi po kelių dešimtmečių pas darbuotojus būdavo fiksuojami lėtiniai apsinuodijimai, praėjus vos keliems mėnesiams po įsidarbinimo.

Sovietinis ipritas buvo tragiškai blogas: kadangi naudotas primityvus cheminis procesas ir prastos žaliavos, susidaręs mišinys gan greitai imdavo irti, po kokio dešimtmečio prarasdamas porą dešimčių procentų nuodingumo, sutirštėdamas dėl polimerizacijos ir tapdamas netinkamu panaudojimui. Situaciją kiek pataisė distiliavimas, tačiau irgi nepilnai, tad nepaisant klaikių gamybos apimčių, karui tinkamo iprito neužtekdavo. Trumpai tariant, kur amerikiečiai pagamindavo ir gaudavo medžiagas, karui tinkamas net ir po kelių dešimtmečių****, ten sovietai gaudavo krūvą nuodingų chemikalų, kuriuos kažkur reikdavo dėti ir vietoje jų gaminti naujus.

Tokia prasta situacija buvo būdinga ne tik karinei chemijos pramonei, tačiau būtent pas kariškius ji buvo išskirtinė: chemikalų kokybės niekas patikrinti negalėdavo, tad grynai dėl vadybinių priežasčių gaudavosi totalinė betvarkė. Tiesiog jei galutinio gaminio kokybės užsakovas patikrinti negali, tai jis ir nereikalauja, o jei taip – tai neprasideda ir kokybės gerinimas, o jei neprasideda kokybės gerinimas, tai niekas nesirūpina ir darbo organizavimu, o jei tuo nesirūpina, tai ir darbų sauga niekam nerūpi. Taip ir gaunasi, kad tobuliausius cheminius ginklus gaminanti eksperimentinė gamykla Volgograde atrodė kaip griuvėsiai su išdaužytais langais, kur purvini darbininkai kapstosi kažkokiose šiukšlėse – maždaug šitaip tą fabriką nupasakojo Vil Mirzajanov, ten lankęsis išvystyto socializmo laikotarpyje, kai SSRS buvo pasiekusi patį tobulumą.

Nepaisant suirutės, cheminė ginkluotė visgi po truputį vystėsi: apie 1960 prasidėti kurti VX analogai, o maždaug 1970 imtas gaminti junginys R-33, Vakaruose dar vadinamas VR arba VXR (tipo „Rusiškas VX“). Ir čia vėl kilo problemos dėl gamybos: paaiškėjo, kad šitas chemikalas jau po kelerių metų praranda keliasdešimt procentų nuodingumo, nes tiesiog pernelyg greitai suyra. Ir vėl, skirtingai nuo amerikietiško, kuris likdavo tinkamu dešimtis metų. Čia vargu ar verta stebėtis, prisiminus tai, kaip kartą R-33 gamykloje Novočeboksarske kilo katastrofa, vos neišnuodijusi ištiso miesto – sudegė belenkiek cheminio ginklo ir visa laimė, kad dūmus vėjas nunešė kažkur į negyvenamas vietas. Tokie košmarai vyksta tada, kai gamyba organizuojama neįtikėtinai blogai.

Būtent dėl tos itin prastai organizuotos gamybos iki pat sovietmečio galo daugiau kaip pusę viso SSRS turėto cheminio ginklo sudarė dar nacių išrastas zomanas ir zarinas. Šitie gaminti Volgograde su įrenginiais, kurie dar II Pasaulinio karo metais buvo užgrobti iš Vokietijos. Tiesiog vokiškos II Pasaulinio karo cheminės technologijos buvo žymiai geresnės, nei tos, kurias SSRS sugebėjo kurti keliais dešimtmečiais vėliau. Praktikoje SSRS cheminė ginkluotė nuo JAV atsilikinėjo kokiais 10-20 metų ir buvo paremta daugiausiai svetimų išradimų kopijavimu.

Šioks toks pokytis Sovietų Sąjungoje įvyko tiktai link sovietmečio pabaigos, kai pagal Foliant programą buvo sukurta nauja klasė cheminių ginklų, pavadinta „Novičok“. Vienas iš šių ginklų privalumų buvo tas, kad savo sandara jie artimesni kai kuriems įprastiems pesticidams, tad prekursorius galima buvo pirktis tiesiai iš Vakarų – daug grynesnius, nei galėtų pagaminti sovietinė pramonė. Atitinkamai ir junginių stabilumas turėjo būti didesnis. Kartu tie junginiai (A-230, A-232 ir A-234) buvo bent kelis kartus nuodingesni už JAV turėtą VX. Negana to, ir šie junginiai, ir jų prekursoriai nebuvo įtraukti į tarptautines sutartis dėl cheminio ginklo uždraudimo, dėl ko sovietiniai generolai tikėjosi, jog cheminio ginklo programą galės pratęsti, į tas sutartis nekreipdami dėmesio.

Taip ar anaip, cheminio ginklo programa daugumai kariškių vis viena nekėlė asociacijų su naujomis karinėmis galimybėmis: chemikai kariuomenėje buvo laikomi ne kažkokiais slaptų ginklų valdytojais, o tiesiog tais, kurie visus terorizuoja ir dūchina. Iki šiol Rusijoje kyla skandalai, kai per cheminius mokymus žūsta kareiviai – ir ne dėl apsinuodijimo, o dėl infarktų ir šiluminio šoko, kai priverčiami apsirengti priešcheminiais kostiumais, užsimaut dujokaukes ir bėgti kelis kilometrus.

Visgi labiausiai cheminį pramoninį kompeksą veikė įsisenėjusi stagnacija, dėl kurios cheminį ginklą kuriančiuose institutuose praktiškai visus vadovaujančius postus užimdavo ne mokslininkai, o partiniai funkcionieriai. Bent jau lyginant tas detales, kurios išlenda apie valdymą mokslininkų autobiografijose, kur Ilja Mirzajanov ir Igor Domaradskij parašė (beje, abudu keikiantys partinius funkcionierius), matosi, kad valdymo skirtumai tarp chemikų ir biologų segmentų – sunkiai įsivaizduojami. Maždaug tokie, kad jei pas mikrobiologus buvo sovietinis mokslas pramaišiui su dirbti trukdančiu sovietiniu mėšlu (krūvom intrigų, falsifikacijų, nomenklatūrinių rietenų ir t.t.), tai pas chemikus –  tiesiog sovietinis biurokratinis mėšlas, kur mokslas kažkur prasimuša nebent per didžiules pastangas.

Aišku, prie tokios stagnacijos, vos tik sumažėjo finansavimas, turėjo greitai prasidėti ir cheminio karinio komplekso kolapsas. Būtent tai ir verčia tikėtis, kad Rusija visgi sunaikino savo cheminio ginklo pramonę. Kita vertus, GosNIIOHT vis dar veikia, o kuo jis užsiima šiais laikais – iki galo neaišku. Nelabai aiškus ir tų cheminio ginklo gamyklų Volgograde bei Dzeržinske likimas.

Bakterijos ir virusai

Mikrobiologija daugeliui kariškių varė siaubą: visi puikiai žinojo, kas atsitinka, kai kokį nors karinį dalinį iškerta kad ir visai nekalta gelta, dizenterija ar dar kokia liga. Panašūs incidentai reguliariai savaime gaudavosi – kartais ištisi pulkai tiesiogine to žodžio prasme apsitriesdavo. Ir visi puikiai suprato, kad nuo to apsisaugoti beveik neįmanoma. Ir negana to, visi suprato, kad tai ginklas, kurį panaudojus, galima ir pačiam nukentėti, t.y., baisiau už bet ką kitą – tiesiog Apokalipsės ginklas*****. Bakteriologinio ginklo mistifikavimas irgi darė savo – įslaptinimas čia buvo didesnis, nei branduolinės ginkluotės atveju.

Galim numanyti, kad apie bakterijų galią sovietų karinė vadovybė žinojo iš patirties. Nors, kaip ir įprasta sovietmečiui, aiškių duomenų niekas neturi, bet vat čia toks įdomus atvejis: 1942 metais vykęs Stalingrado puolimas užsilenkė dėl tuliaremijos (pelių maro) epidemijos. Vokietijos kariuomenė buvo priversta atsitraukti, tačiau epidemija persimetė į sovietų dalinius. Per vieną tą epidemiją susirgusių atrodo buvę daugiau, kaip 100 tūkstančių žmonių (čia pagal sovietinę apskaitą), visi vienu sykiu, kai normaliai tais laikais per ištisus metus tesusirgdavo 10 kartų mažesnis kiekis. Oficialiai paskui buvo pasakojama, kad epidemija kilo natūraliai, netgi buvo pasakojama apie begales pelių, kurios tą tuliaremiją platino. Vienintelis niuansas – apie 70 procentų susirgusiųjų tuliaremija apsirgo plaučių forma (normaliai plaučių forma būna mažiau, kaip 10%), kas reiškia, kad infekavimas turėjo būti aerozolinis.

SSRS turėjo nepaprastai išvystytą bakteriologinio ginklo programą, kuria tiesiogiai užsiimdinėjo keliasdešimt institutų bei gamyklų, o dar apie porą šimtų organizacijų buvo įtrauktos netiesiogiai, pagal visokias tam sukuriamas legendas – dėl vitaminų ir maistinių priedų gamybos, imunologijos bei kovos su infekcijomis tyrimų, eksperimentinės genetikos metodų kūrimo ir panašiai. Slaptumas buvo toks, kad dažniausiai ką nors įtardavo nebent aukščiausių rangų mokslininkai ir vadovai, bet net ir anie negaudavo pakankamai informacijos.

Kaip pavyzdys – SSRS buvo bent dvi visiškai skirtingos organizacijos, kūrusios bakteriologinį ginklą nepriklausomai. Senesnė iš jų, tiesiogiai valdoma kariškių, tęsė dar apie 1920-1925 pradėtus tyrimus, ilgainiui vis prarasdama galią ir po truputį integruodamasi į „Biopreparat“, o antrąja tapo ta pati su Minzdravo įtaka įkurta „Biopreparat“, atsiradusi po to, kai buvo nuverstas antigenetikas Trofimas Lysenka. Tas, beje, paspartino ir visokius sovietinius GMO tyrimus, nes tie buvo susiję su naujų bakterijų išvedinėjimu.

„Biopreparat“ organizacija buvo tokia įslaptinta, kad netgi dauguma jos aukščiausių vadovų nežinojo, kiek ir kuo užsiimančių įstaigų ten yra: į Vakarus 1992 metais pabėgęs Ken Alibek (Kanatžan Alibekov) teigė, kad vien dirbančių toje srityje specialistų ir mokslininkų buvo keliasdešimt tūkstančių, tačiau pats tiksliai įvardinti tegalėjo veiklą tų įmonių, kuriose savo laiku pats ir dirbo. Kvalifikuotų „Biopreparat“ programai pajungtų darbuotojų skaičiaus vertinimai svyruoja maždaug nuo 20 iki 60 tūkstančių. Tas pats ir su tiesiogiai „Biopreparat“ priskirtomis įmonėmis – maždaug nuo 18 iki 40, priklausomai nuo to, ką ir kaip skaičiuosim. Skaičiuojant netiesiogiai (pvz., įtraukiant žemės ūkio biochemines beločno-vitaminines dabavkes****** gaminusias įmones) – apimtys gautųsi dar kelis kartus didesnės, apie 200 įmonių. O bendrai, pabandykim įsivaizduoti tokią organizaciją, kur netgi vadovai neturi teisės bent kiek detaliau žinoti, kiek ir kokių joje yra padalinių ir kas kuo užsiima.

Aišku tiek, kad visur, kur įmanoma, su „Biopreparat“ susijusios įmonės buvo maskuojamos ir vaizduodavo civilines, o tai padaryti daugeliu atvejų būdavo ne tik įmanoma, bet ir pakankamai nesudėtinga, negana to, būtent tokio maskavimo ir reikėjo. Taigi, dažnai koks nors institutas ar gamykla būdavo pastatomi tiesiog tam, kad dirbtų tai pačiai sistemai, bet formaliai į ją niekaip nebūdavo įtraukiami.

Kad kiltų truputis lengvo koginityvinio disonanso, pagalvokit apie tokį pavyzdį: koks ryšys tarp pieno perdirbimo ir bakteriologinio ginklo? Ogi visiškai tiesioginis: fermentatoriai kefyrui beveik nesiskiria nuo fermentatorių, skirtų kovinių bakterijų kultūroms. Separatoriai, kuriais išskiriamos skirtingos pieno frakcijos (sviestas, pasukos ir pan.) – panašūs į tuos, kuriais iš mišinio išskiriamos užaugintos bakterijos. O įranga, skirta sauso pieno milteliams gaminti – pakankamai panaši į tą, kuri naudojama, gaminant bakterijas, skirtas bomboms. Taigi, visai nenuostabu, kad bakteriologinio ginklo gamykloms įrangą tiekė tos pačios įmonės, kurios tiekė ir pieno kombinatams.

Vienas iš didelių bakteriologinio ir cheminio ginklo kūrimo bei gamybos centrų – uždaras miestas Ivantejevka, teturėjo kažkokį tam pačiam „Biopreparat“ priklausantį Miškų ūkio chemizacijos mokslinių tyrimų institutą (VNIIHLESHOZ). Suprantat, miškų apsauga nuo kenkėjų užsiimdinėjo. Ir netgi realiai kažkokius miškų ūkio tyrimus darė, tik vat kad 50 tūkstančių žmonių turintis miestas buvo režiminis – į jį pakliūti galima būdavo tik su leidimais. Panašu, kad pradžioje tas institutas užsiimdinėjo Agent Orange analogais, o paskui pasuko link biologinio ginklo – kenkėjų, naikinančių miškus. Juk visai nekaltai šitas reikalas atrodo, tiesa?

Pakankamai nekaltai atrodydavo ir kitos įmonės, dirbančios bakteriologinio ginklo sistemai. Mokslininkai, kurie tiesiogiai nedirba su jokiomis žmogui pavojingomis infekcijomis, o tiktai ieško metodų, kuriais galima manipuliuoti kokių nors mielių genais – juk atrodo visai nepavojingai. Pakankamai nekaltai nežinantiems atrodo ir visokios gamyklos, gaminančios baltyminius ir vitamininius priedus gyvulininkystei. Nekaltai atrodo ir visokios laboratorijos, užsiimančios vakcinų kūrimu. Ypač nekaltai visa tai atrodo, jei tos veiklos yra realios, pagrindinės ir patys tuo užsiimantys mokslininkai nežino, kas ir kodėl tai finansuoja ir kas jų darbo rezultatus naudoja.

Trumpai tariant, visai nesvarbu, jei kokia nors baltyminių priedų gamykla pastatyta ir dirba tik todėl, kad būtų pasiruošusi kitai gamybai, nes tuos baltyminius priedus žemės ūkis užsako tik todėl, kad taip liepė partija, o partija taip liepė tik todėl, kad reikia gamyklos, kurią per vieną dieną galima perjungti visiškai kitos rūšies veiklai – išpilt velniop tas niekam neįdomias mieles, supilt į fermentatorius kitus maitinimo mišinius ir kultūras, truputį pareguliuot darbo režimus – ir vat jau kokia nors Sibiro opa (juodligė) gaminama pilnais tempais, šimtais tonų per metus.

Aišku, įprastu atveju bakteriologinį ginklą visgi gamino specializuotos gamyklos: problema ta, kad absoliuti dauguma bakterijų išdžiovintame pavidale išgyvena ganėtinai neilgai, o net ir tos, kurios atsparios, sukuriančios sporas, visvien greitai degraduoja. Taigi, reikia turėti šiokias tokias atsargas (kaip pvz., 20 tonų maro atsargų, kurios buvo nuolat palaikomos), o bakterijos jose reguliariai turi būti keičiamos į naujas. Juoba, kad laiks nuo laiko pasirodo ir nauji antibiotikai, ir sukuriamos naujos, jiems atsparios bakterijos, agresyvesni štamai ir taip toliau.

Dėl tokių vis naujus štamus gaminančių įmonių paskui būdavo bėdos. Čia vat užkabinkim įdomumus – Sverdlovske 1979 buvęs juodligės (Sibiro opos) atvejis: 1998 JAV bakteriologai ištyrė grupę žmonių, kurie išgyveno per tą juodligės epidemiją. Nustatyta, kad pas visus buvo 4 skirtingi Sibiro opos štamai. Viena vertus, tai tapo eiliniu, tik šį kartą – labai patikimu ir vienareikšmiu įrodymu dėl to, kad tai buvo bakteriologinis ginklas, o ne natūrali juodligė (natūralios atveju būtų vienas štamas arba kelių pas skirtingus žmones nesutampančių štamų variacijos), antra vertus, tai parodė ir kitą momentą: SSRS naudojami kompleksiniai bakteriniai agentai, t.y., dalykas, kuris net ir šiais laikais atrodo kaip išskirtinai modernus dalykas.

Čia nukrypkim truputį į niuansus ir užkabinkim vieną iš daugelio technologijų: problema su bakteriologiniu ginklu yra ta, kad užkrėsti gali ką tiktai nori, tačiau visos tos bakterijos plinta nekontroliuojamai, tad gali grįžti atgal. O kad bakteriologinis ginklas veiktų efektyviai, jis turi būti itin atsparus įvairiems antibiotikams. Negana to, įvedant į bakterijas atsparumą antibiotikams, šios paprastai praranda kitas savybes, visų pirma – virulentiškumą, t.y., užkrečiamumą ir pavojingumą. Problemos sprendžiamos taip: išvedami du štamai, vienas atsparus visiems antibiotikams, išskyrus X, o antras – visiems antibiotikams, išskyrus Y. Gydant pavieniu antibiotiku, infekcijos išgydyti neįmanoma, net jei jis ir pataiko, o dviejų antibiotikų kombinaciją atrasti – beveik nėra šansų. Panašiai sprendžiama ir ta pati prarandamo virulentiškumo problema: tiesiog galima nesiekti tokio plataus atsparumo spektro. Taip ir atsiranda tie kompleksiniai agentai iš kelių skirtingų štamų: ir virulentiškumas didelis, ir išgydyti galima nesunkiai, bet tik su sąlyga, kad tiksliai žinai, kokią antibiotikų kombinaciją reikia panaudoti. Tik čia kyla dar viena problema: dėl krūvos niuansų netgi dviejų štamų mišinį gaminti yra sudėtinga*******, o 4 štamai viename – tais laikais tai buvo realus cutting edge.

Taigi, galima suprasti, kodėl tame liūdnai pagarsėjusiame Sverdlovske buvo ne šiaip sau kabinami makaronai apie tai, kad per kažkokią mėsą žmonės užsikrečia, o tiesiog masiškai surinkinėjami ir naikinami bet kokie duomenys apie sirgusius žmones, kad neišlįstų anei jokie faktai nei apie užsikrėtimo pobūdį, nei apie mastus: baimė, kad išaiškės bakteriologinio ginklo gamyba ir kažkas sugebės gauti iš tos vietovės kovinių štamų, buvo labai didelė. Rezultatas – iki šiol tepripažįstama, kad maždaug 60-100 žmonių mirė, o jokių kitų duomenų nėra, o tie maždaug 1000-2000, apie kuriuos kalbama – tai tik kalbos, nes įrodymų nėra ir viskas. Ir manau, kad per artimiausius keliasdešimt metų aiškių faktų apie susirgimų apimtis taip ir neatsiras.

Tarp kitko, Sverdlovskas-19 nebuvo vienintelė vieta, kur vyko katastrofos – tiesiog tenykščiai įvykiai buvo labai dideli. Netoli Maskvos buvusiame uždarame mieste Obolenske, įkurtame tokiais pat tikslais 1975 metais, atrodo irgi buvo bakterijų nutekėjimas sovietmečio pabaigoje, devintąjame dešimtmetyje, tik jau tuliaremijos. Kiek buvo žuvusių ar susirgusių – neaišku. Aišku tik tiek, kad netikėtai prasidėjo masinės vakcinacijos ir antibiotikų dalinimai visame mieste – gal tai ir padėjo išvengti didelės epidemijos.

Kai JAV 1969 nusprendė atsisakyti bakteriologinio ginklo kaip sveikam protui prieštaraujančio (nevaldomo), SSRS kaip tik pradėjo kitą etapą, kai paraleliai buvusiai bakteriologinio ginklo kūrimo ir gamybos sistemai buvo sukurta antra – „Biopreparat“. Kaip tik kišdama nesveikus kalnus pinigų į šį ginklą, SSRS pasirašė ir ratifikavo sutartis dėl bakteriologinio ginklo draudimo. Buvo tik pora momentų tose sutartyse – viena vertus, draudimai kurti tą ginklą buvo gana neapibrėžti, o kartu nebuvo įtraukti reikalavimai dėl inspektavimo. Todėl SSRS galėjo bakteriologinį ginklą kurti, nebijodama, kad kažkas suseks.

Taigi, galų gale ir gavosi taip, kad Vakarų šalys įtarimų turėjo, bet įrodyt nieko negalėjo netgi po to, kai į Vakarus 1989 pabėgo Vladimiras Pasečnikas – Leningrado ypatingai grynų preparatų instituto vadovas. Ta įstaiga irgi priklausė „Biopreparat“. Paskui jau prasidėjo inspekcijos, kurių metu JAV ir Didžioji Britanija vienareikšmiškai įsitikino, kad bakteriologinis ginklas ir kuriamas, ir bandomas, ir gaminamas. Kai 1992 į JAV pabėgo iki šiol slapyvardžiu įvardinamas mokslininkas Temple Fortune, o paskui – dar ir vienas iš aukščiausių „Biopreparat“ vadų Kanatžanas Alibekovas, viskas buvo patvirtinta, negana to, paaiškėjo, kad nuo Pasečniko pabėgimo niekas nepasikeitė ir biologinio ginklo programa nebuvo sustabdyta.

Yra pakankamai ryškių požymių, kad bakteriologiniais ginklais Rusija užsiima iki šiol: bent jau taip galima spėti iš to, kad dar ir dabar neįsileidžiami tikrintojai į Sverdlovske-19 esantį kompleksą, šis skelbiasi gaminančiu kažkokius ekologinius preparatus žemės ūkiui, centrinis „Biopreparat“ institutas „Vektor“ neigia savo buvusias programas, o dezinformacijos kiekiai tokie, kad jau vien dėl to kyla klausimai.

 

——————-

* Šichanai – tai svarbiausias SSRS cheminio ginklo poligonas, kur buvo įsikūręs ir vienas iš kelių sovietinių cheminio ginklo tyrimo centrų. Istorija čia įdomi – cheminio ginklo tyrimai bei bandymai ten pradėti bendradarbiaujant su Vokietija, kuri po I Pasaulinio karo neturėjo galimyės kurti ir bandyti ginklus, nes tai draudė Versalio sutartis. Komunistai vokiečiams padėjo ir suteikė visas galimybes, o vokiečių chemikai puikiai jomis pasinaudojo, pratęsdami ir savo tyrimus, ir padėdami sovietams pasistatyti pirmas cheminio ginklo gamyklas.

** Miozė – vyzdžių susitraukimas. Tai pirmas apsinuodijimo fosforganiniais junginiais požymis: akių jautrumas šviesai nepaprastai padidėja (dėl to, kad užblokuota acetilcholinesterazė), tačiau vyzdžiai susitraukę iki taškučių. Dėl stipraus vyzdžių susitraukimo akyse prasideda skausmai. Pats žmogus pastebi, kad regėjimas suprastėjęs, labai padidėjęs vaizdo kontrastas, šviesos šaltiniai akina, sutrikęs periferinis regėjimas (kyla įspūdis, kad iš šonų tamsa, o apšviesta tik sritis regėjimo kryptimi).

*** Sadamas Huseinas sugebėjo panaudoti cheminį ginklą kare prieš Iraną – bet ne tiek tam, kad galėtų prasiveržti per fronto liniją, o tam, kad sustabdytų Irano puolimą, sukurdamas didžiules užteršimo zonas. Tuo tarpu puolamiesiems veiksmas Irakas cheminį ginklą tesugebėjo panaudoti, naikindamas civilius kurdų gyventojus.

**** Itin gryno ir kokybiško iprito gamybą atidirbo tokia Monsanto kompanija dar apie II Pasaulinį karo metus – jau minėtas Nikolajus Antonovas savo knygoje „Himičeskoje oružije na rubeže stoletij“ truputį pavydžiai apie tai užsimena.

***** Apokalipsės raiteliai buvo keturi: pirmasis – kažkoks neaiškus, o kiti trys – Karas, Badas ir Maras. Kaip nekurie spėja, pagal sovietinę karinę doktriną bakteriologinis ginklas turėjo būti panaudotas tuo atveju, jei įvyktų globali branduolinė katastrofa. Tada, paskleidus bakterijas JAV, būtų galima sukelti tenai galutinį kolapsą ir šitaip apsisaugoti nuo to, kad JAV po karo atsikurtų greičiau.

****** Beločno-vitamininės dabavkės – tai kaip sakant baltyminiai-vitamininiai priedai. Taip vadindavo tokias džiovintas mieles, gaminamas žemės ūkiui dirbančiose biochemijos gamyklose. Mielės turėdavo kažkiek vitaminų ir baltymų, todėl pagerindavo gyvulių kombikormą. Iš pačių tų mielių gal išties ir nebuvo kokios nors aiškesnės naudos, bet tų gamyklų sovietams kažkodėl būtinai reikėjo.

******* Jei du ganėtinai skirtingi štamai auginami viename fermentatoriuje, jie auga nevienodais greičiais, negana to, vienas nukonkuruoja kitą, tad mišinys gaunasi blogas. O jei auginami paskirai, tai juos maišyti reikia dar skystame pavidale, o tai reiškia, kad turi būti vykdoma paralelinė fermentacija keliuose fermentatoriuose, kuri turi baigtis vienu metu, o tai vėlgi yra sudėtinga. Negana to, tie štamai dar ir į džiovinimą ir aplinkos poveikį skirtingai reaguoja. Ir taip toliau. Trumpai tariant – dviejų štamų mišinys yra sudėtingas reikalas. O 4 štamų mišinys – visai jau keblus dalykas.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook84Share on Google+19Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

28 thoughts on “Cheminis ir bakteriologinis ginklas SSRS

  1. Povilas

    O iš kur jūs visa tai žinot? 😀
    Nesupraskit neteisingai, kad klausiu kažkokių viską pagrindžiančių šaltinių.
    Tiesiog smalsu, ar čia googlinant, skaitant forumus ta info susirinkta ar iš kokios asmeninės patirties (ala spec. žiūrkėnų/cheminio ginklo nešikų kuopos generolu dirbant)? Turint omeny, kad tokia info kur papuola nesimėto, tai įdomu iš kur toks užsidegimas jos ieškot ir pateikt, kad mus apšviest 🙂

    Reply
  2. Saulius

    Įdomu tie vaodvų bėgimai į užsienį- matyt ne rožėmis klotas kelias, jei būdamas aukšto rango vadovu, tepi slides į vakarus.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Labai paprastas dalykas -- totalitarinė sistema ilgainiui užknisa netgi vadovus. Apsimetinėjimai, intrigos, visokie draudimai, nuolat tave stebintis saugumas, į šeimyninį gyvenimą lendantys partiniai funkcionieriai ir taip toliau -- tai yra klaikus reikalas.

      Mirzajanovas savo atsiminimuose rašė, kaip vienas iš jo bendradarbių išgėrė buteliuką ar tai R-33, ar tai R-230 -- tiesiog aną davedė sistema. Ir ne dėl kokių nors politinių reikalų, o tiesiog dėl to, kad pas jį kilo romanas su kažkokia bendradarbe, o už tą romaną jį ėmė persekioti per partinius organus.

      Reply
  3. prowler

    Lietuvoje buvo toks “Fermentas“ Kaune tai ejo kalbos,kad irgi buvo nevisai gerais dalykais uzsiiminejama.Jis priklause “Biopreparatui“.Dabar to pastato nebera,nes buvo paskubom nugriautas apie 2005m.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia iš vienos lietuviškos organizacijos tinklalapio jums citata -- jei išsiversite iš nomenklatūrinės sovietmečio kalbos, tai šiek tiek minčių kils: „Buvo pradėtas ir sėkmingai išvystytas biologiškai aktyvių junginių producentų kūrimas genų inžinerijos metodais“.

      Reply
    2. As

      Kaune buvo „Bakteriniai preparatai“. Jos jau vien pavadinimas įdomiai skamba. 🙂

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Kaip sako nekurie gandai, Kaune buvo netgi trys įmonės, įtrauktos į „Biopreparat“ -- Kauno endokrininių preparatų gamykla, „Sanitas“ ir Kauno bakterinių preparatų gamykla.

        Ir plius dar fabrikas Kėdainiuose ir plius dar Taikomosios Enzimologijos institutas su keliais padaliniais Vilniuje.

        Ir matyt plius dar kažkas ten, kas įtraukti buvo visai jau netiesiogiai ar šiaip kažkaip per kažką susiję.

        Berods ar tai Ken Alibek, ar tai Raymond Zilinskas rašė kur tai, kad didesnė dalis „Biopreparat“ sistemai priklausiusių įmonių net nelabai ir pačios įtarė, kam jos skirtos.

        Reply
  4. Siaubas

    Yra dar toks menkai vartomas SSRS istorijos puslapis: pirmieji biologinio ginklo bandymai prasidėjo bakterijas kultivuojant žmonėse. Iš visų sąjungos pakampių prieš pat karą buvo surenkami visi egzotiškomis ligomis sergantys žmonės ir varomi į lagerius Sibire. Ten iš jų nuolat rinkdavo mėginius ir komplektuodavo štamų bankus. Prie šitų eksperimentų nemažai prisidėjo sovietų reabilituoti nacių ir imperinė Japonijos nusikaltėliai. Pati programa gyvavo iki pat kokių 60-tųjų vidurio.
    Šiais laikais yra labai didelis ažiotažas ant branduolinių ginklų, bet labiau reikia bijoti cheminių ir biologinių, nes juos nepadoriai paprasta gaminti. Iš dalies paaiškina kodėl tokie skurdo bastionai kaip SSRS, Iranas, Irakas, Š. Korėja ir k.t. geopolitinės pūliuojančios šiknaskylės dirbo ties šita vieta.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, dėl tų skurdo bastionų -- kai kurias kultūras realiai įmanoma auginti beveik su virtuvine įranga. Ir panašu kad po tų dangoraižių sprogdinimo JAV, kai parėjo antraksas laiškais, tai buvo irgi panašus variantas -- iš kažkur vos ne legaliais būdais gavo Sibiro opos sukėlėjų, pridaugino namudiniais būdais ir paleido paštu. Juodligė labai pasaulyje paplitusi, gauti nesunku.

      Tik vat su mažais pinigais jei ir galima pridaugint kokių įprastų ligų sukėlėjų, visgi neįmanoma išvesti efektyvių kovinių štamų. Didžiausia problema -- kad didinant atsparumą antibiotikams, krenta užkrečiamumas ir patogeniškumas. O normaliais atrankos būdais padidinti užkrečiamumo ir patogeniškumo nesigauna.

      BTW, tarp tų bakteriologiniais ginklais užsiimančių šalių ilgą laiką buvo įvardinama Kuba, kuri šiais laikais viską neigia ir gal netgi sugebės kitus įtikint, kad tuo neužsiimdinėjo.

      Reply
      1. Siaubas

        Po rugsėjo 11 prie JAV juodligės platinimo jokie džihadistai neprisidėjo. Tai buvo tūlas Bruce Ivins, kuris dirbo laboratorijoje ties apsaugos nuo juodligės programa. Žmogus turėjo rimtų psichinių sutrikimų ir sužinojęs, kad jo laboratorijos finansavimas bus netrukus nutrauktas ir perskirstytas kontrterorizmo poreikiams, jam kažkas trūko smegeninėje ir jis pradėjo patyliukas kultivuoti sporas, jas išsinešinėti ir siuntinėti laiškais.
        Čia vat dar yra visokių pogrindinių laboratorijų pavojus – vos tik joms iškils išgyvenimo klausimas, jos jau turi visus svertus kaip padaryti taip, kad vėl taptų reikalingomis.

        Reply
          1. Siaubas

            Tai čia tas pats Bruce Ivins ir prikeverzojo visokių džihadistinių lozungų.
            Išties ši istorija yra menkai žinoma dėl to, kad jis taip ir nebuvo pagautas, nes FTB esant labai arti jo arešto, tas ligonis nusišovė. Jo kaltę tik patvirtina kalnai džihadistinių laiškų ir juodligės sporų atsargos, kurių štamai 1:1 sutapo su siųstaisiais.
            Yra dar kitas dalykas, dėl kurio mažai kas girdėję apie Bruce Ivins – JAV teisėsauga ir saugumas nelabai norėjo afišuoti visos bylos, kadangi prasidėjus juodligės atakoms, šie visokiuose gvantanamose pradėjo tardyti piemenis iš Afganistano, katrie visi palūždavo ir šnekėjo tai, ką norėjo girdėti amerikiečiai. Per kokį penkmetį buvo lygioje vietoje nupaišytos al kaidos sąsajos su Š. Korėja, „atrasti“ bakteriologinio ginklo maršrutai, „sustabdyti“ jo platinimo sąmokslai. Kai paaiškėjo faktai apie Bruce Ivins, daug kas liko be antpečių, nes iš padrikų tardymų ir kažkokių neaiškių areštų buvo sufantazuotas visas bakteriologinio terorizmo tinklas.
            Biurokratija ir Amerikoj biurokratija.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Nu jo, tai ką pasakojat -- labai tipiniai Kafkos simptomai. Kai biurokratinė mašina įsivažiuoja, jai visiškai dzin.

              Reply
  5. karolis

    labai idomu skaityti tamstos straipsnius apie sovietinius bardakus ir visokius apsimestinius gerumus. keep it going 🙂 zinau, kad yra labai daug idomios informacijos rusiskuose tinklalapiuose, tik gaila, kad kirilica labai sunku skaityti, o kur dar visokie specifiniai issireiskimai… Tikiuosi p. ziurkenas tesite toliau ne vien tik apie maskoliu chemproma, bet ir apie kariuomenes, valdzios virazus ir t.t. Sekmes!

    Reply
  6. Siaubas

    Po rugsėjo 11 prie JAV juodligės platinimo jokie džihadistai neprisidėjo. Tai buvo tūlas Bruce Ivins, kuris dirbo laboratorijoje ties apsaugos nuo juodligės programa. Žmogus turėjo rimtų psichinių sutrikimų ir sužinojęs, kad jo laboratorijos finansavimas bus netrukus nutrauktas ir perskirstytas kontrterorizmo poreikiams, jam kažkas trūko smegeninėje ir jis pradėjo patyliukas kultivuoti sporas, jas išsinešinėti ir siuntinėti laiškais.
    Čia vat dar yra visokių pogrindinių laboratorijų pavojus – vos tik joms iškils išgyvenimo klausimas, jos jau turi visus svertus kaip padaryti taip, kad vėl taptų reikalingomis.

    Reply
  7. Mangirdas

    Būtų labai naudinga jei parašytumėt apie lysenkoizmą. Čia mano manymu yra vienas iš ryškiausių dalykų atspindinčių sovietinės sistemos absurdą. Kiek suprantu jis vienu metu staigiai dingo iš akademinių sluoksnių, nes net mano tėvai kuriems apie 50 tokio dalyko nepamena.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Žinot, galvojau kelias dienas. Tema labai įdomi, bet kartu labai jau plati. O tamstos tėvai neturėtų to Lysenkoizmo periodo atsiminti tiesiogiai -- šis baigėsi maždaug apie 1965, jie per maži tuo metu buvo.

      Reply
  8. Pingback: Truputis apie cheminį ginklą Sirijoje « Rokiškis

  9. Pingback: Bakteriologinis ginklas Lietuvoje « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *