Pasaulio pabaigos grožis. Raketinis smūgis iš kosmoso

Pradžioje galvojau, kad reiktų duoti kokią nuotrauką jums ir pasiūlyt atspėt, kas joje pavaizduota. Neabejoju, kad būtų visokių variantų, pradedant NSO bei ateiviais ir baigiant kokiais nors lazeriais, elementarių dalelių greitintuvais ar dar keistesniais spėjimais. Gal būt kas nors būtų spėjęs, kad tai žvaigždžių karai, apie kuriuos šį tą jau esu rašęs – tai būtų arčiau tiesos, bet irgi ne tai. Tačiau tiek to, nesivarginkit. Šita nesuprantama nesąmonė – tai ilgu išlaikymu nufotografuotas tarpžemyninės balistinės raketos smūgis. O toliau bus dar daugiau panašių atsitiktine tvarka sudėliotų nuotraukų su visokiomis įdomiomis pabiromis.

10 kovinių MX Peacekeeper raketos galvučių skrieja link žemės

Raketos MX LGM-118 Peacekeeper bandymai Kwajalein atole. 10 kovinių galvučių skrieja link Žemės paviršiaus. Nuotrauka, atrodo, daryta iš didelio aukščio, dalį trajektorijų uždengia debesys - jie matomi, kaip apšviestos dėmės.

Taip, visakas labai paprasta: tie spinduliai – tai balistinių raketų galvučių palikti pėdsakai danguje, fotografuoti, esant ilgam išlaikymui (kokios 30 sekundžių). Iš kosmoso įskrisdamos į Žemės atmosferą, kovinės galvutės įkaista iki nežmoniškų temparatūrų, tad gaunasi vaizdas, lyg kokie spinduliai lėktų iš dangaus – gal nelabai greiti, matomi daug sekundžių, tačiau paliekantys už savęs švytintį įkaitusių dujų pėdsaką. Kovinių galvučių kritimo greitis siekia apie 25 Machus – tai būtų apie 7-8km/s jūros lygyje. Jei iš šautuvo būtų įmanoma tokiu greičiu iššauti kulką, tai ši nuo trinties į orą išgaruotų, tenuskridusi gal keletą metrų*.

Balistinė raketa - 14 galvučių įeina į atmosferą

Galime suskaičiuoti net 14 galvučių pėdsakų, tad nors nieko apie šią nuotrauką neradau, spėju, kad tai bus UGM-73 Poseidon raketa.

Gaminti raketas su keletu ar keliolika galvučių galvučių – labai apsimoka: tai leidžia panaudoti krūvą mažesnių branduolinių bombų vietoje vienos didelės, išnaikinant daug didesnius kiekius priešo pajėgų ir miestų, tai leidžia ir neblogai išvengti priešraketinės gynybos priemonių – numušti 10 atskrendančių galvučių yra žymiai sunkiau, nei vieną. Rusiška SS-18 Satan pagal galvučių skaičių buvo išvis monstras: vienas iš jos variantų numatė 38 branduolines galvutes, o kitas – 10 branduolinių užtaisų ir 40 galvutes imituojančių apgaulingų taikinių (t.y., net 50 galvučių).

MX Peacekeeper raketos bandymai

Viena iš nuostabiausių nuotraukų - spinduliai iš neaukštų debesų Kwajalein atole. Jei debesys tėra kokio kilometro aukštyje (tai būdinga nuotraukoje matomiems kamuoliniams debesims, ypač šiltose jūrose), tai toksai ištisinių spindulių vaizdas gali būti nufotografuotas net ir be ilgo išlaikymo - tokius švytinčius pėdsakus galima pamatyti savo akimis maždaug taip pat, kaip ir nuotraukoje. Čia jau minėta MX LGM-118 Peacekeeper raketa, 8 galvutės - matyt, tarptautinėmis sutartimis apribotas raketos variantas.

Daugelio galvučių idėja buvo labai sena – dar Chruščiovo ir Kenedžio laikais sugalvota, kad naikinant priešo pajėgas, apsimokėtų į raketą įdėti kelias atomines bombas vietoje vienos mažesnės. Viskas paremta pragmatiškais paskaičiavimais: augant nuotoliui nuo sprogimo vietos, sprogimo bangos slėgis linkęs kristi proporcingai nuotolio kubinei šakniai. Tai reiškia, kad dvigubai toliau esantis taikinys bus paveiktas aštuongubai silpnesnės smūgio bangos. Realiai, dėl apsaugančių žemės paviršiaus nelygumų tas poveikis krenta dar labiau. Taigi, net jei kelių mažų branduolinių bombų bendra galia ta pati, kaip ir vienos didelės, realus naikinantis efektas augs beveik tiesiogiai proporcingai galvučių skaičiui.

Trident I raketų bandymai

Matome išskirtinai įdomų kadrą: trajektorijos ateina iš dviejų skirtingų taškų, tačiau kelios galvučių trasos sueina į tuos pačius taškus jūroje. Tai reiškia, kad vienu momentu dvi raketos daugeliu galvučių apšaudo suderintus taikinius. Kadangi fotografuota iš judančio lėktuvo, išlaikymas ganėtinai trumpas, tad kelios iš trajektorijų matomos nepilnai. Tai Trident I (modernizuotos Poseidon) raketų bandymai.

Paprasta galvučių padauginimo idėja išties taip paprastai nepasiteisino: paaiškėjo, kad kai kelios atominės bombos krenta viena labai arti kitos, tai pirma sprogusi savo neutronų srautu sukelia dar nespėjusiose bombose sukelia branduolines reakcijas, kurios suskaido dalį branduolinio užtaiso ir taip sukelia išankstinį sprogimą – ne pilnavertį branduolinį, o šiaip tokį, kaip šnypštelėjimą**. Jau vėliau buvo sukurtos bombos, kurios kažkiek apsaugo nuo tos išankstinės iniciacijos, o ir apšaudymo schema pagerinta taip, kad galvutės kristų ne vienu metu, o su nedideliais laiko tarpais (sekundės ar kelių skirtumais), bet kardinalus pokytis įvyko tik tada, kai amerikiečiai sukūrė Minuteman, o dar vėliau – Poseidon raketas: čia galvutės ne šiaip buvo kelios, o kiekviena nepriklausomai nusitaikanti į konkretų taikinį. Poseidon raketos buvo ypač įspūdingos: vienas šūvis – 14 kiškių miestų***.

MX Peacekeeper raketa - kovinės galvutės įeina į atmosferą

Ir vėl MX Peacekeeper raketa. Čia matosi viršutinė kovinių galvučių modulio trajektorija: ryškus pėdsakas, kur tasai pakliūna atmosferon. Kartu aiškiai matosi, kad pradinėje leidimosi trajektorijos dalyje kiekviena galvutė manevravo, pasirinkdama savo taikinį, o tik paskui nulėkė tiesiai.

Galima sakyti, kad būtent šios, daug galvučių turinčios raketos ir tapo tiesiogine priežastimi, dėl kurios baigėsi Šaltasis Karas. Itin taiklios galvutės jau pataikydavo į taikinį, kurio skersmuo – vos keliasdešimt ar netgi keliolika metrų, o galimybė apsiginti nuo jų priešraketinėmis raketomis sumažėjo iki beveik apvalaus nulio. Tai reiškė branduolinio balanso sutrikimą: vietoje to, kad SSRS ir JAV būtų užtikrintos, kad galės suduoti viena kitai neatremiamą atsakomąjį smūgį, abiem šalims ėmė darytis aišku, kad galimybės sunaikinti viena kitos pajėgas pirmuoju smūgiu gerokai išauga, tuo pačiu sumažinant ir atsakomojo smūgio galią****. Kitaip tariant, branduolinio karo rizika ėmė labai smarkiai didėti. Ir dėl to kilo noras tą branduolinę priešstatą kuo labiau sumažinti. Taip ir prasidėjo nusiginklavimas.

MX Peacekeeper raketos pėdsakai

Čia vėl MX, dar žinoma, kaip Peacekeeper. Matosi, kaip paskui kovines galvutes atmosferon įskrenda paskutinės raketos pakopos likučiai, palikdami trumpą, tačiau žymiai ryškesnį pėdsaką.

Daugiausiai čia pateikiau MX Peacekeeper nuotraukų (kažkodėl kitų sunku rasti), nors proveržį sukūrė jau minėta Poseidon. Apie aštunto dešimtmečio pabaigą, kai prasidėjo MX („Missile eXperimental“) tarpžemyninės raketos bandymai, ši greitai tapo nuolatiniu sovietų baubu: nebūdavo tokios dienos, kad laikraščiai ko nors neparašytų apie šią amerikietiškųjų imperialistų baisybę, kuri žada sunaikinti pasaulį. Kai devinto dešimtmečio pradžioje bandymai parodė, kokia ta MX efektyvi, sovietus išvis apėmė isteriški traukuliai: raketa buvo gera, lyg stebuklas, ji buvo iššaunama iš specialios mortyros, kurią kartu su visa raketa sumontuoti tetrukdavo gal pusvalandį, atvežus į antžeminio starto aikštelę sunkvežimiais. Ji buvo tinkama paleidimui tiesiai iš mobilios geležinkelio platformos – raketą vežančiam traukiniui tereikėjo sustoti ir pakelti mortyrą viršun – tai kelios minutės. Dar daugiau, ji netgi aplenkė net ir legendines Minuteman raketas paruošimo ir paleidimo greičiu, kai saugoma šachtose. Nuo saugojimo režimo iki raketos starto tetrukdavo vos kelioliką sekundžių, o didžiausia to sugaišto laiko dalis teko žmonių atliekamoms manipuliacijoms – kodų suvedimui ir pan.. Tai reiškė, kad net jei pirmas smūgis bus suduotas vidutinio nuotolio raketomis (kur atskridimo laikas būtų apie 10 minučių) ir užpuolimas bus visiškai netikėtas, amerikiečiams visvien užteks laiko tam, kad savo raketas paleistų, iki jų dar nenuskridus sovietinėms. MX raketos buvo kieto kuro tarpžemyninės raketos – iš to ir visi privalumai, įskaitant ir priežastis, dėl kurių panašių raketų iki šiol neįstengė sukurti kitos šalys: kietas kuras turi mažą energetinę vertė, dėl to raketas su juo sukurti kardinaliai sudėtingiau. Čia galim prisiminti dar ir tai, kaip matuojama reaktyvinių variklių trauka bei kodėl visiems taip norėjosi boranų. Taigi, MX išties buvo stebuklas, tą parodė ir faktas, kad amerikiečiams net neprireikė jomis rimtai apsiginkluoti (nors berods apie 50 visgi pasidarė) – pakako parodyti, kad jie gali prisigaminti.

Minuteman raketos pėdsakai

Tarpžemyninė Minuteman raketa buvo sukurta dar 1962, o apie 1970 jau ėjo ištobulintos Minuteman III versijos. Viena tokia galėdavo nešti 3 nepriklausomai nukreipiamas kovines galvutes - nuo šių raketų ir prasidėjo tas daugelio galvučių vajus. Bet esminis raketos privalumas išties buvo ne galvučių skaičius, o jos paruošimo greitis: iš ilgalaikio saugojimo būsenos į orą ji pakildavo maždaug per minutę nuo momento, kai kažkas sugalvodavo, kad reikia iššauti. Tuometinėms sovietinėms tarpžemyninėms raketoms tai užimdavo keletą dienų. Priežastys paprastos: Minuteman buvo kieto kuro raketa, o sovietinės raketos ištisai buvo skysto, o neretai - net ir kriogeninio kuro. Nuotraukoje matomi dviejų Minuteman III raketų pėdsakai, du iš jų - beveik susilieję. Viso - 6 galvutės.

Jau minėtas sovietų monstras SS-18 Satan buvo skysto kuro raketa, primenanti patobulintą priešistorinę amerikiečių Titan II, tačiau bent teoriškai, galinti gabenti keliasdešimt kovinių galvučių*****. Čia galim prisiminti, kad kai sovietai kūrė Satan, amerikiečiai jau planavo Titan II šalinimą iš ginkluotės. SS-18 Satan (rusiškai – R-36) raketos paruošimas kovinės parengties režimui truko kažkiek valandų: viskas dėl daugybės skysto kuro keliamų problemų, šaldymo sistemų, priešstartinių patikrinimų dėl kuro nutekėjimo, etc. (apie oficialias „5 minutes“ iš kai kurių rusiškų šaltinių man galit nepasakoti, nes čia pakanka fakto, kad oksidatorius – suskystintas azoto teroksidas, taip kad parengties režimo laikas yra ribotas – tos pat bėdos buvo ant to paties dimetilhidrazino/tetroksido dirbančių Titan, kurių paleidimo laikas esą buvo 1 minutė. Irgi iš parengties režimo.). Tame parengties režime raketa tegalėjo būti ribotą laiką – amžina skysto kuro raketų bėda. Tai reiškė, kad amerikiečiai sovietams gali suduoti netikėtą preventyvinį smūgį, kurio išvengti tos SS-18 raketos didesne dalimi negali, nes pernelyg ilgai tas jų paleidimas užtruktų. Bandydami bent kažkaip kompensuoti ilgą paleidimo laiką, sovietai maždaug 300 šių savo raketų laikė kuo labiau į pietus. Trečdalį jų – išvis net Kazachstane: tai buvo garantija, kad amerikiečių raketoms tektų skristi bent kelis tūkstančius papildomų kilometrų, o tai reiškia kokias papildomas 10 minučių laiko pasiruošimui, tegul ir labai smarkiai sumažinant gabenamų galvučių kiekius dėl didesnio nuotolio iki taikinio. Kita vertus, milžiniški SS-18 gabenami branduolinių galvučių skaičiai reiškė, kad sovietai irgi gali suduoti preventyvinį smūgį, o net amerikiečiams išmušus 90 procentų šachtų pirmuoju smūgiu (kas sunkiai įtikėtina), pas sovietus dar liktų ~30 raketų, kitaip tariant, nuo 300 iki ~1000 branduolinių kovinių galvučių. Net jei pavyktų 90 procentų jų numušti (kas dar menkiau įtikėtina, ypač turint omeny didelius apgaulingų taikinių kiekius), nuo 30 iki 100 didžiausių JAV miestų visvien būtų nušluoti. Tai reikštų momentalų JAV kolapsą. Taigi, amerikiečiams čia irgi kilo didelis noras nusiginkluoti. Bet nusiginkluoti taip, kad SSRS nuo to galutinai subyrėtų.

Minuteman raketos galvutės krenta į vandenyną

Trys nusitaikančios Minuteman raketos galvutės kala į taikinius. Viena iš tų nedaugelio kraštutinai gražių nuotraukų, kur išlaikymas pakankamai trumpas, o vaizdas - panašus į tą, kuris būna matomas gyvai. Matomas kažkoks laivas, o tolumoje - atolai, aplink kuriuos amerikiečiai daro savo raketų bandymus.

Amerikiečių paskutinis šedevras – MGM134 Midgetman raketa, turėjusi pakeisti visą Minuteman arsenalą, taip ir liko nepriimta ginkluotėn, nors jos sukūrimas ir tapo paskutiniu smūgiu sovietų mintims apie galimybes varžytis. Iki pat 9-ojo dešimtmečio vidurio amerikiečiai rėmėsi pirmiausiai Minuteman, turėjusiomis 3 galvutes ir laikomomis nuolatinėse (t.y., aptinkamose ir potencialiai sunaikinamose) šachtose. Sukurta MX raketa galėjo turėti iki 12 branduolinių galvučių ir buvo pritaikyta pervežimui geležinkeliais******: ji buvo didesnis už Minuteman pakaitalas. Mažesnio pakaitalo vietą ir turėjo užimti Midgetman, kuri būtų nešusi tik vieną kovinę galvutę. Midgetman taikė į specifinę nišą – tai buvo maža tarpžemyninė raketa, pritaikyta vežiojimui beveik įprastinėmis fūromis. Primeskit: važiuoja keliu paprasta fūra, sustoja, staiga nušoka nuo jos tentas, pakyla paleidimo vamzdis ir tik pykšt – visa tai per minutę. Kosminė raketa paprastoje fūroje – įsivaizduokite tai ir jums atšoks fantazija. Tiesa, vėliau projekte buvo pasirinktas pagerintas paleidimo platformos variantas – ne tiek maskuotei skirtas, kiek padidintą pravažumą gavęs, papildomai apšarvuotas, prižemintas ir dar aprūpintas užsikasimo žemėse įranga, kad galėtų atlaikyti netoli įvykusį branduolinį sprogimą – tai vadinosi Hard Mobile Launcher. Sovietus ypatingai išgąsdino, kad dėl ypatingai mažų gabaritų JAV galėjo pergabenti kelis šimtus tokių raketų (kiekį, pakankamą daugumos SS-18 sunaikinimui) į kokį nors Bananistaną ir iš ten suduoti pirmąjį smūgį: visa Midgetman sistema galėjo būti sutalpinta į vieną standartinį 45 pėdų jūrinį ISO konteinerį.

Trident 1, dviejų raketų kovinės galvutės

Pasižiūrėkite atidžiai į šitą nuotrauką, o paskui aukščiau susiraskite tą nuotrauką, kur fotografuota iš lėktuvo. Atpažįstate? Kovinė galvutės atskrieja skirtingu metu, todėl net pataikydamos į tą patį taikinį, lieka saugios. Tai Trident 1 testai, matosi, kad galvutės atgabentos dviejų raketų, viena atskraidino 8, kita - net 11 galvučių. Viso - 19 pataikymų.

Sovietų bandymas sukurti kažką panašaus į Midgetman baigėsi graudžiai atrodančiu SS-25 Sicle (Topol) gargaru, kurio raketa svėrė cielus tris kartus daugiau – apie 45 tonas (plg. su ~14 tonų Midgetman), plius gabenantis ir paleidžiantis sunkvežimis – dar apie 45 tonas, t.y., o sumoje su paleidimo įranga – apie 120 tonų: tai kokius 4 kartus daugiau, nei visa Midgetman sistema kartu su ją galinčia paleisti fūra, tai netgi daugiau, nei ta šarvuota Hard Mobile Launcher sistema, galinti atlaikyti už kokio puskilometrio įvykusį atominį sprogimą. Dėl nežmoniško svorio ir gabaritų SS-25 Topol negalėjo pervažiuoti per maždaug 99 procentus SSRS buvusių tiltų ir kadangi buvo apie 23 metrų ilgio, tai neįstengdavo padaryti posūkio bent 4 iš 5 sankryžų (vežant ją tą Topol į kokią nors miško aikštelę, tekdavo siųsti būrius kareivių, kurie drūžbomis pjautų medžius posūkiuose). Negana to, tas rusiškas daiktas užėmė ne vieną sunkvežimį, o ištisus tris: raketos gabenimo/paleidimo, valdymo ir ryšio. Ir kad išvis bent kažkur pravažiuotų, jis buvo beveik nešarvuotas, o dėl itin aukštai esančio svorio centro (maždaug 3 metrų aukštyje) per mokymus vairuodami tą raketinę bandūrą, nuo kelio kartais nusiversdavo net patyrę, lėtai važiuojantys karininkai.

Kovinės galvutės įeina į atmosferą

Čia jau nepavyko man išsiaiškinti, kokia tai raketa. Gal būt - MX Peacekeeper, nes 8 galvutės, o dvi iš jų kaip reikiant manevruoja. Bet nuotrauka velniškai įdomi dėl kitko: joje matosi viena itin iškreipta trajektorija, greičiausiai - žemėn krentantis galvučių modulis, kuris, pasiekęs aukštus atmosferos sluoksnius, atsimuša į juos ir net nuskrieja kažkur į viršų.

Taip ir baigėsi varžybos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos: vienai šaliai teko gamintis nesuvokiamus gremėzdus, o kitai pakako tiesiog parodyti, ką ji pasigaminti gali. O kas dabar? O dabar – irgi tas pats. Amerikiečiai naujų superprojektų nekuria, jie tiesiog laukia. O Rusija vis bando sukurti kažką bent iš tolo panašaus. Nelabai jiems tai sekasi.

Norvegijos spiralė - 2009 nesėkmingas Bulava raketos bandymas

Čia jau iš visai kitos serijos, nes norėjau ką nors įdėti apie sovietines raketas, tačiau neradau nei vienos galvučių įėjimo atmosferon nuotraukos. Taigi, nors ir ne į temą, bet irgi įdomu: 2009 gruodžio 9 dieną pasaulį apskriejo žinios apie ufonautus ir kometas Norvegijoje, su daugybe nuotraukų ir filmuotos medžiagos. Specialistai staigiai identifikavo, kad tai rusų balistinė raketa. Rusija gan ilgai faktą neigė, nes bandymas buvo vykdomas, neinformavus aplinkinių šalių (t.y., kaip jiems įprasta - bbd ant kaimynų, tegul pasigąsdina). Po kiek laiko buvo pripažinta, kad tai nesėkmingas Bulava raketos bandymas. Ši povandeniniuose laivuose bazuojama raketa gali nešti 6 (teoriškai - iki 10) kovinių galvučių. Spiralė danguje susidarė dėl raketos skrydžio jonizuotuose atmosferos sluoksniuose (~70-150km aukštyje) - besisukanti sugedusi raketa tiesiog sukūrė dirbtinę Šiaurės pašvaistę, panašią į spiralę*******.

Trumpai tariant, gražios tos raketos su tais jų efektais. Ir jei kada ateis pasaulio pabaiga, ji bus įspūdinga savo iliuminacijomis – ne tik dėl branduolinių sprogimų, bet ir dėl danguje matomų balistinių pėdsakų, į visas puses skrendančių žvaigždelių bei pašvaisčių.

 

—————

* Jau daugiau, kaip pusę šimtmečio JAV daro visokius bandymus, kurie leistų mažus palydovus šaudyti į orbitą nuo Žemės paviršiaus iš įvairių pabūklų. Pirmi rimti bandymai buvo dar apie 1957, kai amerikiečiai pabandė pagaminti atominį pabūklą, kuris į kosmosą išmestų 900 kilogramų geležies luitą: požeminis branduolinis sprogimas turėjo krovinį įgreitinti specialiai įrengtoje šachtoje. Luitas į kosmosą nepakilo, nes lėkdamas keliasdešimt kilometrų per sekundę greičiu, nuo trinties išgaravo ore. Kone toną sveriančio geležies gabalo greitis buvo pakankamai didelis, kad supergreito filmavimo kamera teįstengė jį skrendantį užfiksuoti tik viename kadre. Vėliau tokiems šaudymams buvo naudojami įvairių konstrukcijų elektromagnetiniai pabūklai, tačiau ir su jais gaudavosi ta pati bėda – trintis sviedinius išgarindavo ore, nors ilgainiui lyg ir atsirado kažkokie poslinkiai. Raketų kovinės galvutės daromos iš armuoto grafito, boro karbido ir kitų egzotiškų kompozitų, kad atlaikytų aukštas temperatūras, tačiau pabūklams to maža: į orbitą išmetamas sviedinys turi lėkti daug greičiau, nei raketos galvutė, nes didžiulę dalį energijos turi panaudoti atmosferos trinčiai nugalėt.

** Viena iš pirmų idėjų gynybai nuo branduolinų raketų buvo paremta ta išankstine branduolinio užtaiso iniciacija: jei netoli nuo atlekiančios branduolinės galvutės sporgs atominė bomba, tai jos paskleistas neutronų srautas sužadins branduolines reakcijas. Priešo galvutė susprogs dar neatlėkusi iki taikinio, dideliame aukštyje – pvz., 50 km nuo žemės paviršiaus. Dideliame aukštyje oro beveik nėra, tad ten įvykęs branduolinis sprogimas nesukels smūginės bangos, todėl ir žalos nepadarys. Vėliau visgi paaiškėjo, kad toks gynybos metodas klaikiai neefektyvus, ypač jei galvutės bent minimaliai apsaugotos – norint sukelti pakankamas reakcijas, reikia, kad branduolinė bomba sprogtų labai netoli nuo atskrendančios galvutės – per kelis šimtus metrų. Tai reikštų, kad gynybai reiktų maždaug tiek branduolinių sprogimų, kiek atlekia branduolinių galvučių. Kita vertus, šie bandymai išvirto į vieną iš įdomiausių atradimų – branduolinio sprogimo užjonizuoti apatiniai jonosferos sluoksniai duoda tokius elektromagnetinius impulsus, kad su viena bomba galima kelioms dienoms užmušti visas komunikacijų sistemas kokiame trečdalyje pasaulio. Vienas iš įdomiausių efektų buvo, kai 1962 aukštuminius branduolinius bandymus padarė sovietai – jiems tiesiog degte sudegė 1000 kilometrų aukštos įtampos elektros linijos laidų kažkur Sibire bei užsilenkė kažkokia elektrinė Karagandoje.

*** Poseidon raketos išties nebuvo kažkas labai revoliucingo savaime – tai buvo tik smarkiai modernizuota Polaris versija. Pastarosios sovietams ėmė kelti siaubą dar apie Karibų krizės laikus: tai buvo vidutinio nuotolio povandeninių laivų raketos (pradžioje – apie 2000 km nuotolio, bet greitai pagerintos iki ~4500 km), galinčios pasiekti esminius sovietų miestus per kelioliką minučių ar net greičiau. Būtent šias raketas JAV pademonstravo sovietams prieš pat Karibų krizę, paleisdamos raketą su bandomuoju branduoliniu užtaisu iš povandenio laivo: Chruščiovui šios demonstracijos dėka dašilo, kad pirmuoju smūgiu sunaikinti JAV branduolinių pajėgų neįmanoma netgi teoriškai. Dėl to apie Polaris sovietų spauda cypė tiek intensyviai ir ilgai, kad tam neprilygtų net visos komunistinės propagandos apie MX, Minuteman, Poseidon ir Trident kartu sudėjus. Apie Polaris keliamą grėsmę sovietų spauda rašinėdavo net Gorbačiovo laikais, kai šios raketos jau veik pilnai buvo pašalintos iš JAV ginkluotės. Apie 1970 ėmus kurti Poseidon, Polaris buvo tiek smarkiai modernizuota, kad gavosi vos ne nauja raketa, galinti nešti 14 galvučių (Polaris nešė tik 3). Dar vėliau, kardinaliai modernizavus Poseidon, buvo sukurta Trident I. O štai Trident II – tai jau visai atskira raketa.

**** Prie to dar prisidėjo ir Reigano paskatinta Žvaigždžių karų programa. Poseidon raketos su savo 14 galvučių pasirodė jau 1979, o 1983-1984 JAV pademonstravo The Homing Overlay Experiment rezultatus: tiesioginiu pataikymu buvo numušta Minuteman raketos galvutė, skrendanti ~160 kilometrų aukštyje. Tai reiškė, kad negana to, jog pirma karą pradėjusi šalis gali sunaikinti didžiąją dalį priešo pajėgų, bet ir tas atsakomasis smūgis, kuris bus suduotas neišnaikintais raketų likučiais, gali būti atmuštas. Sovietus nuo to ištiko visiškos isterikos: šaliai grėsė badas (grūdų importo mastai – kosminiai), ekonomika apimta lėto griuvimo (sovietinės ekonomikos stagnacija buvo tokia gili, kad pats žodis stagnacija vėliau ėmė reikšti tiesiog tą SSRS periodą), negana to, naftos kainos krenta bedugnėn, o čia dar paaiškėja, kad reikia pradėti naują, neįtikėtinai didelių resursų reikalaujantį ginklavimosi šuolį. Koks nors Stalinas, aišku, būtų nekreipęs dėmesio, suvaręs 200 milijonų žmonių į koncentracijos stovyklas ir privedęs valstybę iki Afrikos lygio, bet Gorbačiovas sveiko proto turėjo, tad pasirinko teisingą sprendimą – nusiginkluoti.

***** Apie keliasdešimt kovinių galvučių pas SS-18 Satan skelbėsi patys sovietai, kai vyko derybos tarp SSRS ir JAV. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo teorinis kažkokių projektuojamų raketų galvučių skaičius, o praktikoje beveik visos šios raketos buvo pritaikytos arba vienai (kaip senovinė Titan II), arba trims kovinėms galvutėms. Negana to, kaip dar vėliau paaiškėjo, ta SS-18 su trimis kovinėmis galvutėmis buvo tokia buka, kad tos galvutės buvo elementariai nevaldomos – taikomos pagal grupės centrą, o ne kiekviena paskirai. Amerikonai tiesiog negalėjo patikėti, kad sovietai yra tokie atsilikę. Tai, beje, daug ką sako apie tą sovietinį „neimejiet analogov v mire“ – taip, tokių kliedesių daugiau niekas pasaulyje nesugebėdavo prigalvoti.

****** Sovietai visgi sukūrė raketą, tinkamą geležinkeliams – SS-24 (čia buvo didžiausias pasiekimas- galų gale kieto kuro raketa), tačiau dėl sudėtingo aptarnavimo tos raketos didžiąją dalį laiko turėdavo praleisti specialiai įrengtuose geležinkelių depuose, sąstatuose reikėjo net trijų vilkikų, o raketos paleidimas trukdavo belenkiek. Sovietams su tuo buvo tiek problemų, kad yra abejojančių, ar išvis tos raketos iš geležinkelio platformų galėjo būti paleistos: visi jų paleidimo testai buvo vykdomi kosmodromuose.

******* Buvo tokia senų, stalininių laikų technologija, kurią sovietai sugalvojo mūšio laukui apšviesti, bet iki praktinio panaudojamumo taip ir neprivedė. Visa laimė, kad neprivedė. Mintis paprasta: po pat jonosferą yra ozono sluoksnis (maždaug 20-40km aukštyje), kur oksidacija vyksta itin gerai. Ir nuostabiausiai reaguoja ten esantis ozonas, mestelėjus jam kokių nors chemiškai aktyvių medžiagų. O ypač gerai, jei mesteli tenai kokių nitrozaminų (tai, beje, ir šiaip yra išskirtinis brudas), kurie besioksiduodami duoda dar ir azoto monoksidą, kuris, reaguodamas su ozonu, energiją atiduoda išvis per chemiliuminescenciją. Rezultatas – graži ir šviesi, ištisas valandas danguje žibanti pašvaistė. Aišku, kaip pasekmė, atsiranda ir didžiulė ozono skylė. Bet apie ozono skyles tais laikais niekas nieko negalvojo – tiesiog šiaip pastebėjo, kad šviesos iš šito reikalo gaunasi visgi ne tiek daug, kiek norėtųsi, o ir ta šviesa pernelyg nestabili, o dar be to virš debesų, taigi – tinkama tik giedru oru, o be to ir priešui mūšio lauką apšviečianti. Taigi, kariškiai to reikalo atsisakė. Ir visa laimė.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook48Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

45 thoughts on “Pasaulio pabaigos grožis. Raketinis smūgis iš kosmoso

  1. Vaizdas-ir-Garsas

    Pagaliau kažkas įdomaus 😀

    Bet visur minit taikiniais miestus -- kaip tuomet branduolinė taktika ir taikinių eiliškumas: 1.branduoliniai, 2.kariniai (aviacija pirmiausia), 3.pramoniniai, 4.miestai ..?

    Skaitinėjau ir ~60ų amerikietiškas knygas, ir rusiškas brošiūras a la „voin, učys!“, bet visur akcentavo maždaug tokį taikinių eiliškumą, nors ir su savais propogandos prieskoniais.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aš tiesiog nenagrinėjau šito -- jei tamsta pastebėjot, nagrinėjau pirmiausiai branduolinių taikinių numušimą (pirmas smūgis) ir atsaką per viską, kas papuola (antras smūgis).

      Bet dėl miestų -- II Pasaulinis karas pademonstravo JAV/Didžiosios Britanijos konceptus geriau, nei tų pačių šalių propaganda: visiškai nesvarbu kariniai ir pramoniniai taikiniai, pakanka, kad nušluojami įprasti miestai ir tai šalį priveda prie kolapso. Tad spėju, kad visi miestai pas abi šalis turėjo būti vienais iš pirmų taikinių.

      Prie to pridėkim dar vieną dalyką: iki pat maždaug 1980, kai atsirado ypatingai didelio tikslumo raketos, pataikymai buvo kelių-keliolikos kilometrų spinduliu nuo taikinio. Tai reiškė, kad apsaugoti kariniai taikiniai lieka daugmaž saugūs. Atitinkamai, tarpžemyninės raketos buvo ginkluojamos pagrindinai bombomis-miestų žudikėmis, t.y., megatoniniais užtaisais. Tai kaip tik tas apie 1960 periodas.

      Kita vertus, buvo ir dar vienas įdomumas: sovietai beveik visas didesnes karines bazes statė miestų vidury, kad dėl bet kokio branduolinio smūgio į karinius taikinius būtų galima apkaltinti JAV taikių miestų naikinimu. Pakanka prisimint kad ir Šiaurės Miestelį Vilniuje -- vienas iš ryškių pavyzdžių.

      Konceptai, kur branduolinis karas turėjo nepaliesti miestų, ėmė rastis prie Ronald Reagan, jau atsiradus supertikslioms raketoms ir pradėjus kurti požeminius (btw, čia verta prisiminti, kokią galią turi net ir galvutė be užtaiso -- pagal kryptingą poveikį tai yra bent kelių šimtų tonų trotolio ekvivalentas) ir itin mažos galios užtaisus, kurie turėjo labai smarkiai lokalizuoti poveikį. Kita vertus, negirdėjau, kad tie konceptai būtų perėję į praktiką: branduoliniai ginklai taip ir liko pilno tarpusavio sunaikinimo garantu.

      Reply
  2. Arnas

    Nuostabios nuotraukos. Vaizdai priminė man Catatumbo žaibus, o tekstas -- dainą „Flobots -- No handlebars“.

    I can make anybody go to prison
    Just because I don’t like’em and
    I can do anything with no permission
    I have it all under my command
    I can guide a missile by satellite
    and I can hit a target through a telescope
    and I can end the planet in a holocaust

    Reply
  3. Donatas

    Nice… Kai pagalvoji, kurso koregavimui yra 5-10s (po įėjimo į atmosferą), o tais laikais DSP dar tikrai nebuvo, kaip jie tai padarydavo… Ir guidinimas iki tikslo šiaip jau smagus užsiemimas, kiek žinau, tai dažniausiai būdavo daroma vaizdo atpažinimo būdu -- GPS tada kaip ir nebuvo, tad raketa turėdavo orientuotis pagal vaizdą, vėl gi DSP dar nebuvo, procai lėti. Dabar tai būtų kaip ir juoko darpas, o tada?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vaizdo atpažinimas būna sparnuotose raketose (o ir tai, šitai ėmė rastis tik apie kokius 1980), o čia -- balistinės. Galvutės paviršius ir aplink ją esantis oras įkaista tiek, kad netgi teoriškai neįmanoma jokio vaizdo gauti jokiomis priemonėmis iš niekur. Pagrindinė info ir tada, ir dabar eina iš inercialinių navigacijos sistemų, šiais laikais -- papildomai gal dar ir kokį GPS kažkaip panaudoja, nors dėl labai trumpų laikų ir didelių greičių pastarasis dalykas kelia truputį abejonių.

      Valdymo sistemos balistinėse raketose turi labai gerai paskaičiuotus specializuotus analoginius kompiuterius, kurie atlieka dalį skaičiavimų, o tam tikri skaitmeniniai procesoriai jau būdavo ir 1960, tik kad ne puslaidininkėmis mikroschemomis, o ant specialių mažagabaričių lempų ir feritinių elementų (beje, buvo toksai dalykas -- hibridinės mikroschemos, į jas sugebėdavo net lempas sukišti).

      Dėl to, kad puslaidininkiai yra nepaprastai jautrūs radioaktyvumui, o raketos turi atlaikyti galimus netolimus branduolinius sprogimus tose zonose, kur vykdomas galvučių nutaikymas, tai ir šiais laikais ta jų elektronika yra ne kažin kas -- pagal skaičiavimų pajėgumus, ko gero, panaši į pigiausius 1975 kompiuterius.

      Reply
        1. Rokiškis Post author

          Su analogais -- savos bėdos, tad kur tik gaunasi, juos keičia į kažką kitą. O šiaip jau skaitmeninius kalkuliatorius su laikrodžių tikeriais tai berods dar II Pasauliniame naudodavo.

          Šiaip tai jei kapstant, tai manau, kad gali būti kažkas ganėtinai normalaus -- inercialiniai davikliai ir giroskopai, papildomai dar kokios analoginės schemos, emuliuojančios atmosferą, Žemės trauką ir pačią raketą, ant visų tų išvedimo pajungti ADC, plius didelio tikslumo skaitmeninis laikrodis, o tada jau gali būti koks nors ganėtinai nesudėtingas kalkuliatorius.

          Kita vertus, galim prisimint, kad berods Titan II valdymo sistemas darė Seymour Cray, ir tos buvo antžeminės, signalą į raketas perduodančios.

          Žodžiu, išties galim tik spėlioti :-/

          Reply
      1. anoniminis bailys

        Sako, kad cccp vienu laikotarpiu su analoginiais kompiuteriais buvo pazenge zymiau stipriau nei JAV, tik neaisku kiek tame buvo prasmes.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Buvo gal ir pažengę kažkiek stipriau, bet ar labai žymiai -- abejoju. Priežastys elementarios -- soietai buvo atsilikę elektronikoje neįtikėtinai. Ir kai negalėdavo padaryti skaitmeninių schemų, tai sukosi, kaip gali -- su analoginėmis.

          Reply
    2. s2

      Spėju, kad valdymą darydavo asinchroninių trigerinių automatų pavidalu. Tų nereikia clock-inti, veikia sparčiai. Tik vietos daug(iau:) užima.

      Reply
  4. Virgis Lelyte

    manau cia nesamone,toks budas niekada nebus lygintinas su esamu kariniu stoviu salyse,sprogimai ir t.t. negali buti traktuojami tokiu budu!

    Reply
  5. Pingback: Miss Atomic Bomb – Lee Merlin « Rokiškis

    1. Rokiškis Post author

      Nu, kokia proga tą kosminį liftą tamsta pasigavote, tai nežinau, nes ten, kiek atsimenu, klausimas eina apie tokį medžiagų atsparumą, kur problematika su cheminių jungčių tvirtumu prasideda, net nepriartėjus prie reikalavimų, o net jei ir pavyktų prie tų reikalavimų priartėti, tai optimistiškiausiais paskaičiavimais į geostacionarinę orbitą reiktų užmesti tokį nežmonišką kiekį lyno, kad žmonijai tiesiog neužtektų tam energetinių resursų net prie geriausių norų ir neriboto finansavimo. Čia maždaug kokiame XIXa. taip pakilimą į kosmosą įsivaizduodavo, kai neskaičiuodavo, kas ir kaip.

      O vat su lazeriniais greitintuvais -- idėja naujesnė, apie kokių 1960 periodo. Ir ji atrodo labai gerai, nes viskas beveik tradiciškai, išskyrus tai, kad energetinis resursas lieka Žemėje, o pati raketa su savimi kelia tik darbinį kūną (apie šviesos slėgį čia visgi svajoti nereikia). Problemėlė vėlgi tokia, kad lazerio tam reiktų belenkiek megavatų (o gal ir gigavatų) nuolatinio spindulio, o iki to irgi kažkaip dar toli šviečia.

      Tiesa, kur buvo tamstos nuoroda į Wired, tai taip ir nesupratau, ar apie šviesos slėgį buvo kalba. Kiek susidarė įspūdis, tai čia panašus atvejis, kaip XIXa. pabaigos eksperimentuose būdavo demonstruojamas, kur vakuuminiame inde būdavo iš plonos folgos padarytas sukutis su sparneliais ir gerai apšvietus, jis imdavo suktis savaime -- lyg šviesa slėgtų.

      Tikra sukimosi priežastis buvo ta, kad šviesa įšildydavo sukučio paviršių, o labai išretinto oro molekulės, prisilietusios prie karšto paviršiaus, įkaisdavo, įgaudavo greitį, o tada jau pagal Niutono dėsnį -- poveikis lygus atoveiksmiui. Oro išretinimas ten buvo reikalingas tik tam, kad dėl šiluminės varžos sukučio paviršius labiau įkaistų ir kartu kad jam netrukdytų suktis aerodinaminis pasipriešinimas.

      Reply
  6. Vytautas Šaltenis

    Labai jau man užkliuvo ta viena itin iškreipta trajektorija, kuri „greičiausiai [yra] žemėn krentantis galvučių modulis, kuris, pasiekęs aukštus atmosferos sluoksnius, atsimuša į juos ir net nuskrieja kažkur į viršų“.

    Rikošetas nuo atmosferos tarpsluoksnio? Kažkaip skamba nekažkaip. Galima buvo ir įtikinamesnių prielaidų sugalvoti kadrui, apie kurį nepavyko išsiaiškinti 😉

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tamstos nežinojimas apie tokį dalyką, kaip rikošetas nuo apatinių atmosferos sluoksnių nėra argumentas. Kažkaip tamsta čia apsišvieskite arba šiaip tiesiog patikėkite, o tai kai ir nežinote, ir netikite -- tai nei šis, nei tas.

      Reply
      1. Vytautas Šaltenis

        A čia žiūrint prieš ką neargumentas… Prieš tai kaip veikia pasaulis — žinoma ne argumentas. O vat prieš informacijos surūkomumą straipsnyje tai gal biškį ir argumentas. Va užklausa, katrą pagūglinau prieš komentuodamas: q=can+object+bounce+off+a+layer+of+atmosphere. Naudingų rezultatų pirmam puslapyje nerasta. Čia galima pradėti aiškintis koks chujovas iš manęs gūglintojas pusę keturių nakties, bet galima ir įtarti bereikalingą trūkio tašką tekste 🙂

        Kai pastraipa prasideda „Čia jau nepavyko man išsiaiškinti […]“, o baigiasi teiginiu, katro nepavyksta trivialiai pasitikslinti gūgle, tai norisi pirmiausia pasibart, o tik paskui eit apsišviest :-). Žodžiu, aštunta išnaša straipsniui būtų visai į naudą.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Jūs, ponas, čia vos ne taip tą užklausą parašėte, lyg kas nors apie kompus tikrintųsi, ar pointeris yra skaičius, fraze iš serijos „ar gali kompiuterio protas būti būti dvilypis“ 🙂 Ieškokit „reentry dynamics“ ir „skip reentry“. Šiais laikais tą atšokinėjimą jau kartais naudoja ir valdomam nusileidimui.

          Kita vertus, dėl išnašos -- gal tamsta ir teisus. Tiesiog esant pakankamai dideliems greičiams, oras ima elgtis kažkuo panašiai į kietas medžiagas, nes dujų inercijos pakanka, kad į jas kažkas galėtų atsitrenkti ir atšokti. Tai, beje, ir šiaip viršgarsiniams, o ne tik hipergarsiniams srautams būdinga (nepamirškim, kad prie viršgarsinio srauto keliamąją galią duoda Niutono dėsnis, kai prie ikigarsinio -- Bernulio dėsnis).

          Žodžiu, gaunasi panašiai, kaip metus plokščią akmenuką gulsčiai į vandenį -- jis atšoka nuo vandens ir nulekia toliau. Sėkmingu atveju tai gali įvykti net kelis kartus. Aišku, jei mesim ne plokščią akmenuką, o belenkokį, tikimybė, kad jis atšoks, bus gan maža, bet taip visvien gali atsitikti.

          Vat todėl ir spėju, kad čia kaip tik toksai atvejis toje nuotraukoje, nes kaip nors kitaip tos nenormalios trajektorijos paaiškinti negaliu.

          Reply
          1. Index

            Šiaip jau, idėja apie atšokimą nuo tankiųjų sluoksnių yra jau pakankamai sena ir jau tada mąstyta apie jos panaudojimą. Dar WW2 vokiečiai buvo sugalvoję bombonešį, kuris vieną kartą pakeltas toliau akmenuko „varlytės“ principo galų gale nušokinėtų iki taikinio (Labiausiai norėta su jais bombarduoti JAV).

            Googlinti: „Silbervogel“.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Jo, čia vienas iš Amerika Bomber variantų.

              Kitas šokinėjančio bombonešio projektas buvo kita mintimi paremtas -- aerodinaminio pasipriešinimo sumažinimu: lėktuvas tankiuose sluoksniuose įsilekia, išeina iš atmosferos ribų, tenai paskrenda, įneria, vėl įsilekia -- taip ir lekia, nardydamas kaip delfinas.

              Tiesa, tų Amerika Bomber idėjų visokių jie buvo prigalvoję, bet galutiniame rezultate visi pinigai į balą ir nuėjo. Šiaip jau tie greičiai, kuriuos naciai tais laikais galėjo pasiekti, būtų buvę nepakankamais tam, kad išeiti į suborbitinį skrydį, tad čia įdomu, kad jie tiesiog teoriškai nemažai priplanavo.

              O dar čia su nardymais prisiminiau MiG-25: pastarasis taip turėjo atakuoti praskrendančius SR-71. Šitie buvo greitesni ir skraidė aukščiau, tad sovietų lakūnai turėjo vienintelį šansą: nuskristi į tinkamą vietą pagal komandas iš žemės, įsilėkti, staigiai kilti ir iš inercijos užlipti į aukštį, iš kurio jau būtų įmanoma paleisti raketas į Blackbird. Aišku, su sąlyga, kad kaip tik tuo metu tasai Blackbird bus būtent ten.

              Reply
  7. Giedrius

    Nuotraukos tai labai hipnotizuojančios.

    Va tekstas, tai guvus, bet labai jau Cekuolis style. Švelniai tariant, netikslumai…

    Reply
      1. Giedrius

        Ta „atominė patranka“ -- senas anekdotas. Ne visai jau be realaus pagrindo, dangtis taigi nuskrido, tik niekas nežino kur. Bet jokios patrankos niekas nekūrė ir net negalvojo.
        Jei bent kiek pagalvoji, tai tokia patranka išvis prasmės neturi. Bo nenusitaiko iš principo.

        Skysto kuro raketos su parengties laiku kelios dienos ? Nebent pirmoji R-7, ji gi Vostok etc.. Jau kitas modelis su skystu deguonimi reikalavo žymiai masžiau, nors čia Koroliovas privargo ir vis tiek pateko į aklavietę. O su kitais komponentais -- privargo rusai, bet daugmaž susitvarkė. Juoba azoto tetraoksido skystinti ypatingai nereikia, uzteks rūsy laikyti…
        prisimenant kad panašios raketos buvo pirmuose rusų raketiniuose povandeniniuose laivuose -- norėčiau pasižiūrėti į tą submariną kuri kelias dienas paleisti ruošiasi…

        Viena didžiausių kliūčių parengties laukui trumpinti kokiais 70-aisiais rusams, beje buvo nebe kuras, o giroskopai. mat jiems įsibėgėti reikia laiko. Amerikiečiai darė patikimesnius giroskopus ir problemą išsprendė paprasčiau -- tiesog laikė nuolat įjungtus.

        Apie tą galvučių skaičių irgi gerai primaišyta, buvo jų keli variantai, su 10 -- tik naujausi. Pats šneki apie R-36, tai praktiškai kitas modelis, SS-9.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Taigi, ponas, tamstai atrodo, kad atominė patranka yra senas anekdotas, o 1957 buvo pabandytas. Aišku, kalbų buvo visokių -- ir kad netyčia, ir kad tyčia. O prasmės tas anekdotas net labai turi, nes visa prasmė -- išmesti krovinį į orbitą. Šachta tokiu atveju gali būti nutaikyta statiškai, o daugiau nieko ir nereikia. Ir jei tas krovinys gali būti šimtų ar netgi tūkstančių tonų -- tai anekdotiškumas dingsta.

          Dėl parengties skysto kuro raketoms -- pas pirmąsias būdavo ar tik ne 4 parengties etapai. Ir pagrindinė problema čia yra ne giroskopai, o skystas ir ypač kriogeninis kuras, pradedant užpildymu pas senesnes raketas ir baigiant visų sistemų patikrinimu ir atšaldymu pas naujesnes.

          Kiek suprantu, tamsta nepastebėjote, kad apie dienas parengčiai rašiau, lygindamas su 1962 Minuteman -- gal iš to ir problema.

          Su vėlesnėmis raketomis -- kalba apie valandas ir tai yra pasiekimas. Iš kovinės parengties režimo pereiti į priešstartinį režimą -- taip, tai jau yra minutės, tik kad tas parengties režimas pas skysto kuro raketas būna ribotą laiką. Rusai labai ilgai gyrėsi, kad pas juos ta problema sprendžiasi per ampulizaciją (vienkartinio užpildymo bakus), bet tai galioja tik tol, kol raketa pajungta prie šaldymo sistemų. Žodžiu, kai palygini su kieto kuro raketomis, kur išties tik apie giroskopus tėra kalba -- tai ir pasimato.

          O dėl povandeninių laivų -- bent dalį parengties darbų galima atlikti po vandeniu, kita vertus, jei tamsta prisiminsite to meto sovietinę P-5 sparnuotąją raketą, kurią parengti startui užtrukdavo apie pusę valandos, iškilus į paviršių, tai tamstai gal daugiau neturėtų kilti klausimų.

          Kita vertus, pastebėkim, kad tamsta, kalbėdamas apie povandeninius laivus ir tardamas apie tarpžemynines raketas, kad „panašios raketos buvo pirmuose rusų raketiniuose povandeniniuose laivuose“ (tai tamstos citata), nejučia palyginate 600km nuotolio R-13 ar 1300km nuotolio R-21 su 15000km nuotolio R-36. Tai, žinote, skamba kiek keistai -- tai lyg traukinį kas lygintų su mopedu 🙂

          O dėl galvučių skaičiaus pas R-36M, kuri buvo SS-18 Satan -- kuriamų ir bandytų ginkluotės variantų, kiek atsimenu, buvo bent keliolika. Įskaitant ir variantą išvis tik su viena galvute. Tai buvo natūralu, nes SS-18 keitė senesnes R-36, kurios buvo vadinamos SS-9 Scarp ir išties nebuvo visai kitos raketos -- tiesiog atsilikęs tų pačių R-36M protėvis, tad ir pagal ginkluotę suderinamos. 10 galvučių sistemos buvo pradėtos gaminti nuo kokių 1980, tai nėra labai naujausios -- naujausios buvo tos, kurias apribojo vėlesnės sutartys -- ten buvo kalba apie keliasdešimt galvučių raketai.

          Reply
          1. Giedrius

            Taigi tamsta visgi galėtų pasiskaityti apie tuos 1957 metus, laiko daug netrunka…Niekas ten nieko bandyti nesiruošė, juo lab to specialiai nekūrė. Šiaip tai buvo vienas iš pirmųjų testų atidirbti požeminius bandymus. Vienam iš mokslininkų toptelėjo, kad gali dangtis nuskristi, ir net labai greitai.Tai jis pasirūpino nufilmuoti, ir pasidarė apytikslius skaičiavimus kaip greitai lėks. Tuomi „kūrimas“ ir baigiasi.

            Beigi maišote kriogeniką su aukštos virimo temperatūros komponentais, iš to gal ir problemos. Nieko ten ypatingai šaldyti nereikia (ir negalima 🙂 azoto tetraoksidas jau žiemos šaltyje suledės :). Kitas dalykas, kad ir nuodinga, ir korozyvu.
            Skysto deguonies raketos buvo tik R-9, ir tų buvo mažai, nes aišku, kad tai aklavietė. Nors ta proga bent jau pasidarė geresnes deguonies saugojimo technologijas, gal ir pravertė kur kitur.

            Žinia, 1960-ų pirmoj pusėj sovietai stipriai atsilikinėjo, nors Chruščiovas bandė aiškinti priešingai. Nepasivijo išvis niekada, kas ginčysis. Bet gal ponas bijote kad tuom niekas nepatikės, jeigu neperlenkinėti ?

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Taigi, bandyti nesiruošė, tiktai šiaip pasirūpino dangteliu, pagalvojo, kad gali jis nuskristi, todėl jį filmavo ir skaičiavo.

              Čia tamsta priminėt, kaip kadaise apie vieną iš kiečiausių SSRS medžiagų atsparumo specialistų jo žmona pasakojo: „jis nieko nedaro, tik su kažkokiu presu burbuliukus pučia iš metalinių plokštelių ir skaičiukus užsirašinėja“ 😀

              O dėl kriogenikos -- visgi radot, kur prisikabint, tad pataisymą šitą priimu, kaip faktą, ką jau padarysi, nes ginčytis čia negaliu. Kita vertus, su azoto tetroksidu gal net ir kebliau -- temperatūros palaikymo sistemos visvien yra, nes temperatūrų diapazonas pas jį labai siauras -- apie 30 laipsnių. Ir tai kelia daug daugiau problemų, nei su senesnėmis raketomis, kur būdavo tetroksido tirpalas azoto rūgštyje.

              Reply
  8. Razbaininkas

    Įdomu, kiek tiesos mite, kad Šiaurės miestelyje kažkur dar guli Luna-M raketa:

    „Išminuotojai užsiminė, kad Lietuvoje gyventi pasilikę rusų kariškiai jiems sakė, jog Šiaurės miestelio teritorijoje turėtų būti paslėpta dar viena ar net dvi „Luna-M“ raketos. „Bet kadangi nei mes, nei vietos gyventojai, nei statybininkai jų nerado, pagrindo taip teigti neturime““

    http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=13654357

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Manau, kad yra galimybių, nes sovietines raketas gabalais rasdavo daugelyje bazių. Beje, turint omeny sovietinį bardaką, tai gali būti ir dar blogesnių radinių -- galim prisiminti, pvz., koks SSRS buvo chaosas su cheminiais ginklais ir tai, kad viena iš cheminio ginklo bazių buvo Alytuje -- irgi tiesiog mieste. Ir tada lieka tik melstis, kad neguli kur nors po šiukšlėm pakastas bačka su kokiom nors V dujom.

      Reply
  9. Kęstutis

    Rokiški, o tamsta viską apie raketas iš kur nors vertėte, argi visgi čia asmeninis hobis tyrinėti ir konspektuoti? Nuo marketingo, prie pasaulio bjaurių sadistų prie branduolinių bombikių?

    Man kaip tais įtarimą sukėlė kardinalūs tematikos šuoliai įrašuose.

    Bet šiaip, dėkui, įdomu buvo paskaityt. Priedo, kad sovietai šitos bjaurasties ir pas mus -- bent jau Plokštinėj buvo prikišę.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ar aš tamstai panašus į vertėją? 🙂

      Dar buvo Šateikiuose panaši bazė -- irgi SS-4 (Dvina), bet trumpai. Sutartyse tarp SSRS ir JAV buvo įvardintos raketinės bazės Karmėlavoje, Ukmergėje ir Tauragėje. Bet bene daugiausiai bazių buvo Baltarusijoje, netoli sienos su Lietuva -- kas keliasdešimt kilometrų.

      Kita vertus, Lietuvoje berods nebuvo nei vienos tarpžemyninių raketų bazės -- visos vidutinio nuotolio plius, kiek atsimenu, viena iš didžiausių branduolinės aviacijos bazių -- vėlgi Karmėlavoje.

      Reply
  10. prowler

    Branduoline aviacija???LT iki 90.04.12 buvo trys bazes su ss-4 raketom.58-ji rak. divizija.Kur Alytuj konkreciai buvo chem. ginklu baze?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O čia labai įdomus dabar klausimas man kilo, kai tamsta perklausėte. Ir dar daugiau klausimų kilo, kai pabandžiau į Google pasižiūrėt.

      Šiaip jau logiškai žvelgiant, tai branduolinė aviacija turėjo lyg ir Zokniuose būt, bet apie Zokniuose esančias branduolines bombas jokios info man nei karto nebuvo pasitaikę. Užtat kadais buvo pasitaikę apie Karmėlavą, kad ten buvo du viename -- ir aviacija, ir raketos. Ir, beje, jei atmintis nemeluoja, dar ir SS-20, o ne tik SS-4. Ir aviacijos saugotų bombų skaičiumi tenai nemenka ta bazė turėjo būti. Bet nieko dabar nerandu :-/

      O dar įdomiau, kad dabar užsiknisdamas neįstengiau rasti nieko apie Alytų, nors prieš porą metų ar tai fas.org, ar tai globalsecurity.org skelbė buvusių ir esamų sovietų cheminio ginklo bazių sąrašus ir Alytus ten buvo -- uždaryta ta bazė berods kaip tik prieš sovietams paskelbiant apie norą uždraust cheminius ginklus, t.y., kokiais gal 1984 ar pan.. Kadaise radau tą faktą, kai per Google ieškojau kažko apie sovietines cheminių ginklų bazes Lietuvoje. Ir nuostabu, kad nei fas.org, nei globalsecurity.org apie Alytų dabar išvis nei žodžio, o Google, kai ieškai apie cheminius ginklus Alytuje, vis kiša puslapius, kuriuose išvis Alytus nei neminimas :-/

      Trumpai tariant, čia įdomiai gaunasi. Toks vaizdas, kad reiks imt darytis įdomesnių internetų archyvus :-/

      Reply
  11. prowler

    Pasidalysiu ka as zinau apie tai.Zokniuose buvo dislokuoti 53-is naik.pulkas.117-radioelektronines kovos pulkas,95-ji zvalg.eskadrile,81-ji ats.bepilpciu lektuvu eskadrile.Kaip matyti branduolinio ginklo neseju nera.Bet a.t.a. L.Suslavicius yra ,berods rases apie M-4,kurie buvo dislokuoti 7 des.Zokniuos.Esu keliuose knyguose uztikes kur teigiama,kad kazkur prie Zokniu buvo branduoliniu galvuciu saugojimo baze.VBS agentai dar snekejo,kad tokia buvo ir prie Zagares,bet teaptikau 66-ja radiotechnine brigada.Dar Raseiniu raj.prie Paliepiu buvo strat.aviacijos atsarginis aerodromas,taigi logiska,kad raketnesius krizes atveju galejo paruost vietoje… Jei ka isknisi apie chem.ginkla Alytuj,butinai paskelbk cia:)Mano ziniom ten buvo dislokuotas 7-sios oro desanto div. 56 pulkas.Ulonu gatveje tiesiai uz “zonos“. P.S. O tikrai LT buvo kada dislokuoti SS-20?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia esminis įdomumas su Zokniais yra tas, kad kiek atsimenu, jų takai yra pakankami, kad puikiai tiktų Tu-22, Tu-95 ir Tu-160 bombonešiams. Ir visas kitas įrengimas irgi tam buvo pritaikytas. Nes kam daryti 3,5km pakilimo taką naikintuvams ar bepiločiams lėktuvams -- tai nežinau. Taigi, versija apie M-4 atrodo net labai įtikinamai. Lygiai kaip ir versija apie tai, kad nuolatinis strateginės aviacijos bazavimas vienuose, tačiau karo grėsmės atveju -- išsklaidymas, panaudojant rezervinius aerodromus.

      Dėl Lietuvoje dislokuotų SS-20 -- buvo gandų būtent dėl tokio Karmėlavos atnaujinimo. Tuos gandus esu matęs kažkur iš amerikoniškų puslapių. Ar tai tikrai, ar netikrai -- negaliu pasakyti. Galimai tikėtinai -- kaip gavau, taip ir atiduodu.

      Kitas dalykas yra toks, kad bent dalį branduolinės ginkluotės SSRS galėjo pašalinti iš Lietuvos anksčiau, nei Lietuva galėjo gauti apie tai informaciją. Nes kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, gavo Rusijos pripažinimą ir sovietų kariuomenė buvo išvedama, nebuvo jokios info apie tai, kad iš kažkur išgabenami branduoliniai ginklai ar kad kažkur tokie išvis yra saugomi, t.y., sprendžiant iš info nebuvimo, viskas jau buvo išvežta.

      Viena iš girdėtų versijų buvo tokia, kad pagal SSRS KGB duomenis, Lietuvoje buvo didelė tikimybė, kad lietuviai sukils, užgrobs kurią nors iš bazių, o tada kokia nors bomba gali pakliūti vietiniams separatistams į nagus. Ir KGB tą tikimybę vertino kardinaliai aukščiau, nei pvz., armėnų-azerbaidžaniečių konflikto tikimybę Kalnų Karabache, kartu ir su aukšta tikimybe, kad separatistai, besiginkluodami, papirkinės karinių įgulų vadovybę (kas Kalnų Karabacho atveju ir vyko). Todėl esą patyliukais branduolinė ginkluotė iš Lietuvos buvo skubos tvarka pašalinta dar apie 1988-1989 periodą. Aišku, tai irgi yra VBS.

      O dėl Alytaus -- aš tiesiog atsimenu, kad sąrašą mačiau ir jame Alytus buvo įvardintas, kaip dar prieš sutartis uždaryta cheminio ginklo saugojimo vieta (ir tų saugojimo vietų per europinę SSRS dalį buvo kažkoks juokingai mažas skaičius, gal 5 ar 10, t.y., labai nedaug, bent jau lyginant su branduolinio ginklo vietomis). Bet nerandu dabar nieko -- per kelias valandas nepavyko atrasti visiškai jokių galų. Kita vertus, savo paties atmintimi ant tokių dalykų pasitikiu labiau, nei Google, tad arba Google š mala, arba aš prastai ieškau :-/

      Reply
      1. jonukas

        Apie stambios raketinės ginkluotės traukimą iš Lietuvos yra konkrečių ir akivaizdžių pavyzdžių. Vieną 1988 žiemos naktį iš Ukmergės šiaurės rytų kryptimi keliu pro Kavarską ir Anykščius važiavo didelė saugoma kolona su keletu lėtai judančių fūrų, tiesiog akivaiždžiai vežančių raketas. Didžiausias prikolas tas, kad ties Svirnais, kur yra kalnas nemažas, į dešinę kelio pusę viena iš tų fūrų nuslydo nuo kelio. Reikėjo didelės ir galingos technikos ją gražint atgal ir nemažo kiekio žmonių pagalbai, nes tada kariškiai jau spjovė ant slaptumo. Visą tai yra neginčijama artimo šeimos žmogaus asmeninė patirtis, nes tuo metu buvo dirbta Anykščiuose vieno svarbaus valdžios žmogelio vairuotoju, kuris tą naktį gavo nuvežt jį ten apsižiūrėt pagalbos tikslais. Viskas čia kaip ir labai aišku, tik lieka du neaiškumai:
        neaišku ar ten buvo branduolinės ginkluotės gabenimo raketos(jei taip, visvien gi be galvučių vežtų) ir kodėl nebuvo pasirinktas geresnis ir tiesesnis kelias tiesiai Daugpilio kryptimi. Gal anas tada buvo prastas? Arba gal buvo norėta išvengt nemažai gyventojų turinčios Utenos?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Dėl kelio pasirinkimo -- yra keli skirtingi kriterijai, kaip pvz.:
          1. Slaptumas -- šalutiniai keliai yra sunkiau stebimi. Tie patys miestai per kuriuos eina pagrindiniai keliai -- irgi kriterijus.
          2. Pervežimo paskirtis -- jei buvo visgi manevrai, o ne šiaip išvežimas, arba išvežimas, bet pridengiant manevrais, tai ir tikslingai prastesni keliai gali būti parinkti.
          3. Pats kelių pobūdis -- asfaltas pvz., kai kurių iš tų sunkvežimių nelaiko, nes apkrovos per didelės, o vat žvyrkeliai -- laiko.

          Reply
  12. prowler

    Branduoline ginkluote buvo isvesta is LT pagal TSRS-JAV SUSITARIMUS del operatyvinio raketinio ginklo apribojimo sutarties.Paskutinis eselonas isvyko 1990.04.03.Turiu tu metu “Svyturio“nr. kur taip rasoma.Plius tos raketos jau buvo pasenusios,vos ne paskutines TSRS ir buvo pas mus dislokuotos.Del baziu uzpuolimo tai jos butu paskutines kurias butu maistininkai paeme-net Jelcino laikais tokiu baziu apsauga buvo visiskai rimta ir stabiliai aprupinta visu kuom.Cia toks pat gandas kaip kad Kazlu Rudoj IL-76 i pazeminius angarus leisdavosi:))

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nu, čia kaip pasakius -- visu kuom aprūpinta apsauga yra viena, o KGB raportai -- kita 🙂

      Čia tiesiog šiaip pasidalinau specifiniais gandais, kurie sklandė 🙂

      Reply
  13. Pingback: Branduoliniai bandymai. Ne su žmonėmis, o su manekenais « Rokiškis

  14. Romelis

    Rugpjūtį su dviem prieteliais malėmės Ukrainoj. Begrįžinėjant atgal kažkur šalutiniam kelyje radom vos ne pakelės užeigos lygio iškabą, apie „raketų bazę“. Kadangi grynų neturėjom o į raketas paspoksoti norėjosi, sutarėm už tris pakelius „parlamento“ ir vietinis papulkininkis (pats tarnavęs tam dalinyje, o dabar dirbantis „ekskursavodu“) pasakojo apie raketas, paleidimus etc ir rodė.

    Mačiau kaip atrodo Satan raketos. Sunkiai suvokiama. 3,5m skersments ir 100+ metrų ilgio triūba, kur 3-5m triūbos ilgio yra varikliai, 3-4m raketų krūvelė o visa likę vienas didelis kuro bakas. Nei daug nei mažai -- 320t. (pabandykit su tokiu baku vežtis iš baltarusijos benzą. gamyklinis, auksarankių „nepatobulintas“) Ir sudega tas kuras per 3:40m.
    Ir raketų kiekis apie 50~. (neatsimenu ar 49, ar 51, žinau kad neporinis skaičius) ir padengia sprogimu 300k kvadratinių kilometrų. Lietuvos plotas 65k. Pizė Jėzau.

    Tiesa vienas smagus bajeris buvo, kai nusileidom ten belenkiek giliai į šachtą į „ventiliatorinę“ kuri ten kažkaip su šaldymo sistema susijus, ir kažkam iš žioplinėtojų kilo klausimų, kam reikia čia ausinių. Tada ekskursavodas, nepamiršęs paminėti, kad či apradirbo 4,5m ramiai išsitraukė iš kišenės raktą, atrakino vieną iš dėžučių, iš ten įjungė visą ventiliatorinę (užsidegė lemputėmis praktiškai visi prietaisai) i rtada kažkur trim mygtukais užkūrė tokią peklą iš ventiliatorių, kad visi instinktyviai ausis letenom pridengė.
    Patinka man interaktyvūs muziejai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tie daiktai, kurių yra apie ~50 -- tai kovinės galvutės, ne visai raketos. Bet šiaip tai perdėti šitie skaičiai gali būti. Problema tokia, kad didelės galios galvučių (megatoninių) kiekis gali būti tik nedidelis, nes jos pačios didelės ir masyvios, tad tie 300 tūkstančių kvadratinių kilometrų gautųsi, ko gero tik toms galingiausioms, 20 megatonų galvutėms, bet tokių tik vieną galima įkišti raketon.

      Ten kur daug galvučių -- jos jau gerokai mažesnės galios, tačiau jų efektyvumas daug didenis. Jei primestume, kad 50x~100-200kt, su naikinimo kvadratu 20x20km galvutei (plg., pas bombas, numestas ant Hirosimos ir Nagasakio naikinimo zona tebuvo apie 2-5km skersmens, tiesa, vietovė kalvotesnė), tai gautųsi, kad viena raketa trečdalį Lietuvos teritorijos paverstų dykromis -- apie 20 tūkstančių kvadratinių kilometrų.

      Jei pridėtume antrinius efektus, tokius, kaip masyvūs miškų gaisrai, tai nuo vienos raketos visa Lietuva ištisinėmis dykromis pavirstų.

      Taip ar anaip, čia tamsta pateikėt gerą palyginimą. Viena raketa, kuri gali sunaikinti visą Lietuvą.

      Reply
  15. justinas

    Super straipsnis man labai įdomia tema. Taip ir toliau! Dabar manau, kad čia yra hands-down geriausias blogas internetuose.

    Tik šitame straipsnyje man šis bei tas užkliuvo. Jūs kalbęjot apie amerikiečių itin mažo gabarito sistemas, varomas kietuoju kuru ir apie tai, kaip graudžiai Rusams nepavyko, nepavyksta ir nepavyks nieko panašaus sukurti. Per žiauriai išsityčiojot iš rusų Topol sistemos: jos dydis įspūdingas, bet jos nuotlis tai juk virš 10 000 km. Tai čia jau tarpžemyninis reikalas -- palyginai dramblį su asilu. O labiau tinkama sistema palyginimui būtų tuometinė OTR-23 Oka https://en.wikipedia.org/wiki/OTR-23_Oka arba šiuolaikinis iskanderis. Geresnės ar negeresnės tos sistemos nežinau, bet atrodo kad tai visai adekvatus atsakas amerikiečiams.

    Beje, raketos iš konteinerių tai visai prikolas, gal kokį gerą linką numestum?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *