Pradžioje galvojau, kad reiktų duoti kokią nuotrauką jums ir pasiūlyt atspėt, kas joje pavaizduota. Neabejoju, kad būtų visokių variantų, pradedant NSO bei ateiviais ir baigiant kokiais nors lazeriais, elementarių dalelių greitintuvais ar dar keistesniais spėjimais. Gal būt kas nors būtų spėjęs, kad tai žvaigždžių karai, apie kuriuos šį tą jau esu rašęs – tai būtų arčiau tiesos, bet irgi ne tai. Tačiau tiek to, nesivarginkit. Šita nesuprantama nesąmonė – tai ilgu išlaikymu nufotografuotas tarpžemyninės balistinės raketos smūgis. O toliau bus dar daugiau panašių atsitiktine tvarka sudėliotų nuotraukų su visokiomis įdomiomis pabiromis.

10 kovinių MX Peacekeeper raketos galvučių skrieja link žemės

Raketos MX LGM-118 Peacekeeper bandymai Kwajalein atole. 10 kovinių galvučių skrieja link Žemės paviršiaus. Nuotrauka, atrodo, daryta iš didelio aukščio, dalį trajektorijų uždengia debesys - jie matomi, kaip apšviestos dėmės.

Taip, visakas labai paprasta: tie spinduliai – tai balistinių raketų galvučių palikti pėdsakai danguje, fotografuoti, esant ilgam išlaikymui (kokios 30 sekundžių). Iš kosmoso įskrisdamos į Žemės atmosferą, kovinės galvutės įkaista iki nežmoniškų temparatūrų, tad gaunasi vaizdas, lyg kokie spinduliai lėktų iš dangaus – gal nelabai greiti, matomi daug sekundžių, tačiau paliekantys už savęs švytintį įkaitusių dujų pėdsaką. Kovinių galvučių kritimo greitis siekia apie 25 Machus – tai būtų apie 7-8km/s jūros lygyje. Jei iš šautuvo būtų įmanoma tokiu greičiu iššauti kulką, tai ši nuo trinties į orą išgaruotų, tenuskridusi gal keletą metrų*.

Balistinė raketa - 14 galvučių įeina į atmosferą

Galime suskaičiuoti net 14 galvučių pėdsakų, tad nors nieko apie šią nuotrauką neradau, spėju, kad tai bus UGM-73 Poseidon raketa.

Gaminti raketas su keletu ar keliolika galvučių galvučių – labai apsimoka: tai leidžia panaudoti krūvą mažesnių branduolinių bombų vietoje vienos didelės, išnaikinant daug didesnius kiekius priešo pajėgų ir miestų, tai leidžia ir neblogai išvengti priešraketinės gynybos priemonių – numušti 10 atskrendančių galvučių yra žymiai sunkiau, nei vieną. Rusiška SS-18 Satan pagal galvučių skaičių buvo išvis monstras: vienas iš jos variantų numatė 38 branduolines galvutes, o kitas – 10 branduolinių užtaisų ir 40 galvutes imituojančių apgaulingų taikinių (t.y., net 50 galvučių).

MX Peacekeeper raketos bandymai

Viena iš nuostabiausių nuotraukų - spinduliai iš neaukštų debesų Kwajalein atole. Jei debesys tėra kokio kilometro aukštyje (tai būdinga nuotraukoje matomiems kamuoliniams debesims, ypač šiltose jūrose), tai toksai ištisinių spindulių vaizdas gali būti nufotografuotas net ir be ilgo išlaikymo - tokius švytinčius pėdsakus galima pamatyti savo akimis maždaug taip pat, kaip ir nuotraukoje. Čia jau minėta MX LGM-118 Peacekeeper raketa, 8 galvutės - matyt, tarptautinėmis sutartimis apribotas raketos variantas.

Daugelio galvučių idėja buvo labai sena – dar Chruščiovo ir Kenedžio laikais sugalvota, kad naikinant priešo pajėgas, apsimokėtų į raketą įdėti kelias atomines bombas vietoje vienos mažesnės. Viskas paremta pragmatiškais paskaičiavimais: augant nuotoliui nuo sprogimo vietos, sprogimo bangos slėgis linkęs kristi proporcingai nuotolio kubinei šakniai. Tai reiškia, kad dvigubai toliau esantis taikinys bus paveiktas aštuongubai silpnesnės smūgio bangos. Realiai, dėl apsaugančių žemės paviršiaus nelygumų tas poveikis krenta dar labiau. Taigi, net jei kelių mažų branduolinių bombų bendra galia ta pati, kaip ir vienos didelės, realus naikinantis efektas augs beveik tiesiogiai proporcingai galvučių skaičiui.

Trident I raketų bandymai

Matome išskirtinai įdomų kadrą: trajektorijos ateina iš dviejų skirtingų taškų, tačiau kelios galvučių trasos sueina į tuos pačius taškus jūroje. Tai reiškia, kad vienu momentu dvi raketos daugeliu galvučių apšaudo suderintus taikinius. Kadangi fotografuota iš judančio lėktuvo, išlaikymas ganėtinai trumpas, tad kelios iš trajektorijų matomos nepilnai. Tai Trident I (modernizuotos Poseidon) raketų bandymai.

Paprasta galvučių padauginimo idėja išties taip paprastai nepasiteisino: paaiškėjo, kad kai kelios atominės bombos krenta viena labai arti kitos, tai pirma sprogusi savo neutronų srautu sukelia dar nespėjusiose bombose sukelia branduolines reakcijas, kurios suskaido dalį branduolinio užtaiso ir taip sukelia išankstinį sprogimą – ne pilnavertį branduolinį, o šiaip tokį, kaip šnypštelėjimą**. Jau vėliau buvo sukurtos bombos, kurios kažkiek apsaugo nuo tos išankstinės iniciacijos, o ir apšaudymo schema pagerinta taip, kad galvutės kristų ne vienu metu, o su nedideliais laiko tarpais (sekundės ar kelių skirtumais), bet kardinalus pokytis įvyko tik tada, kai amerikiečiai sukūrė Minuteman, o dar vėliau – Poseidon raketas: čia galvutės ne šiaip buvo kelios, o kiekviena nepriklausomai nusitaikanti į konkretų taikinį. Poseidon raketos buvo ypač įspūdingos: vienas šūvis – 14 kiškių miestų***.

MX Peacekeeper raketa - kovinės galvutės įeina į atmosferą

Ir vėl MX Peacekeeper raketa. Čia matosi viršutinė kovinių galvučių modulio trajektorija: ryškus pėdsakas, kur tasai pakliūna atmosferon. Kartu aiškiai matosi, kad pradinėje leidimosi trajektorijos dalyje kiekviena galvutė manevravo, pasirinkdama savo taikinį, o tik paskui nulėkė tiesiai.

Galima sakyti, kad būtent šios, daug galvučių turinčios raketos ir tapo tiesiogine priežastimi, dėl kurios baigėsi Šaltasis Karas. Itin taiklios galvutės jau pataikydavo į taikinį, kurio skersmuo – vos keliasdešimt ar netgi keliolika metrų, o galimybė apsiginti nuo jų priešraketinėmis raketomis sumažėjo iki beveik apvalaus nulio. Tai reiškė branduolinio balanso sutrikimą: vietoje to, kad SSRS ir JAV būtų užtikrintos, kad galės suduoti viena kitai neatremiamą atsakomąjį smūgį, abiem šalims ėmė darytis aišku, kad galimybės sunaikinti viena kitos pajėgas pirmuoju smūgiu gerokai išauga, tuo pačiu sumažinant ir atsakomojo smūgio galią****. Kitaip tariant, branduolinio karo rizika ėmė labai smarkiai didėti. Ir dėl to kilo noras tą branduolinę priešstatą kuo labiau sumažinti. Taip ir prasidėjo nusiginklavimas.

MX Peacekeeper raketos pėdsakai

Čia vėl MX, dar žinoma, kaip Peacekeeper. Matosi, kaip paskui kovines galvutes atmosferon įskrenda paskutinės raketos pakopos likučiai, palikdami trumpą, tačiau žymiai ryškesnį pėdsaką.

Daugiausiai čia pateikiau MX Peacekeeper nuotraukų (kažkodėl kitų sunku rasti), nors proveržį sukūrė jau minėta Poseidon. Apie aštunto dešimtmečio pabaigą, kai prasidėjo MX (“Missile eXperimental”) tarpžemyninės raketos bandymai, ši greitai tapo nuolatiniu sovietų baubu: nebūdavo tokios dienos, kad laikraščiai ko nors neparašytų apie šią amerikietiškųjų imperialistų baisybę, kuri žada sunaikinti pasaulį. Kai devinto dešimtmečio pradžioje bandymai parodė, kokia ta MX efektyvi, sovietus išvis apėmė isteriški traukuliai: raketa buvo gera, lyg stebuklas, ji buvo iššaunama iš specialios mortyros, kurią kartu su visa raketa sumontuoti tetrukdavo gal pusvalandį, atvežus į antžeminio starto aikštelę sunkvežimiais. Ji buvo tinkama paleidimui tiesiai iš mobilios geležinkelio platformos – raketą vežančiam traukiniui tereikėjo sustoti ir pakelti mortyrą viršun – tai kelios minutės. Dar daugiau, ji netgi aplenkė net ir legendines Minuteman raketas paruošimo ir paleidimo greičiu, kai saugoma šachtose. Nuo saugojimo režimo iki raketos starto tetrukdavo vos kelioliką sekundžių, o didžiausia to sugaišto laiko dalis teko žmonių atliekamoms manipuliacijoms – kodų suvedimui ir pan.. Tai reiškė, kad net jei pirmas smūgis bus suduotas vidutinio nuotolio raketomis (kur atskridimo laikas būtų apie 10 minučių) ir užpuolimas bus visiškai netikėtas, amerikiečiams visvien užteks laiko tam, kad savo raketas paleistų, iki jų dar nenuskridus sovietinėms. MX raketos buvo kieto kuro tarpžemyninės raketos – iš to ir visi privalumai, įskaitant ir priežastis, dėl kurių panašių raketų iki šiol neįstengė sukurti kitos šalys: kietas kuras turi mažą energetinę vertė, dėl to raketas su juo sukurti kardinaliai sudėtingiau. Čia galim prisiminti dar ir tai, kaip matuojama reaktyvinių variklių trauka bei kodėl visiems taip norėjosi boranų. Taigi, MX išties buvo stebuklas, tą parodė ir faktas, kad amerikiečiams net neprireikė jomis rimtai apsiginkluoti (nors berods apie 50 visgi pasidarė) – pakako parodyti, kad jie gali prisigaminti.

Minuteman raketos pėdsakai

Tarpžemyninė Minuteman raketa buvo sukurta dar 1962, o apie 1970 jau ėjo ištobulintos Minuteman III versijos. Viena tokia galėdavo nešti 3 nepriklausomai nukreipiamas kovines galvutes - nuo šių raketų ir prasidėjo tas daugelio galvučių vajus. Bet esminis raketos privalumas išties buvo ne galvučių skaičius, o jos paruošimo greitis: iš ilgalaikio saugojimo būsenos į orą ji pakildavo maždaug per minutę nuo momento, kai kažkas sugalvodavo, kad reikia iššauti. Tuometinėms sovietinėms tarpžemyninėms raketoms tai užimdavo keletą dienų. Priežastys paprastos: Minuteman buvo kieto kuro raketa, o sovietinės raketos ištisai buvo skysto, o neretai - net ir kriogeninio kuro. Nuotraukoje matomi dviejų Minuteman III raketų pėdsakai, du iš jų - beveik susilieję. Viso - 6 galvutės.

Jau minėtas sovietų monstras SS-18 Satan buvo skysto kuro raketa, primenanti patobulintą priešistorinę amerikiečių Titan II, tačiau bent teoriškai, galinti gabenti keliasdešimt kovinių galvučių*****. Čia galim prisiminti, kad kai sovietai kūrė Satan, amerikiečiai jau planavo Titan II šalinimą iš ginkluotės. SS-18 Satan (rusiškai – R-36) raketos paruošimas kovinės parengties režimui truko kažkiek valandų: viskas dėl daugybės skysto kuro keliamų problemų, šaldymo sistemų, priešstartinių patikrinimų dėl kuro nutekėjimo, etc. (apie oficialias “5 minutes” iš kai kurių rusiškų šaltinių man galit nepasakoti, nes čia pakanka fakto, kad oksidatorius – suskystintas azoto teroksidas, taip kad parengties režimo laikas yra ribotas – tos pat bėdos buvo ant to paties dimetilhidrazino/tetroksido dirbančių Titan, kurių paleidimo laikas esą buvo 1 minutė. Irgi iš parengties režimo.). Tame parengties režime raketa tegalėjo būti ribotą laiką – amžina skysto kuro raketų bėda. Tai reiškė, kad amerikiečiai sovietams gali suduoti netikėtą preventyvinį smūgį, kurio išvengti tos SS-18 raketos didesne dalimi negali, nes pernelyg ilgai tas jų paleidimas užtruktų. Bandydami bent kažkaip kompensuoti ilgą paleidimo laiką, sovietai maždaug 300 šių savo raketų laikė kuo labiau į pietus. Trečdalį jų – išvis net Kazachstane: tai buvo garantija, kad amerikiečių raketoms tektų skristi bent kelis tūkstančius papildomų kilometrų, o tai reiškia kokias papildomas 10 minučių laiko pasiruošimui, tegul ir labai smarkiai sumažinant gabenamų galvučių kiekius dėl didesnio nuotolio iki taikinio. Kita vertus, milžiniški SS-18 gabenami branduolinių galvučių skaičiai reiškė, kad sovietai irgi gali suduoti preventyvinį smūgį, o net amerikiečiams išmušus 90 procentų šachtų pirmuoju smūgiu (kas sunkiai įtikėtina), pas sovietus dar liktų ~30 raketų, kitaip tariant, nuo 300 iki ~1000 branduolinių kovinių galvučių. Net jei pavyktų 90 procentų jų numušti (kas dar menkiau įtikėtina, ypač turint omeny didelius apgaulingų taikinių kiekius), nuo 30 iki 100 didžiausių JAV miestų visvien būtų nušluoti. Tai reikštų momentalų JAV kolapsą. Taigi, amerikiečiams čia irgi kilo didelis noras nusiginkluoti. Bet nusiginkluoti taip, kad SSRS nuo to galutinai subyrėtų.

Minuteman raketos galvutės krenta į vandenyną

Trys nusitaikančios Minuteman raketos galvutės kala į taikinius. Viena iš tų nedaugelio kraštutinai gražių nuotraukų, kur išlaikymas pakankamai trumpas, o vaizdas - panašus į tą, kuris būna matomas gyvai. Matomas kažkoks laivas, o tolumoje - atolai, aplink kuriuos amerikiečiai daro savo raketų bandymus.

Amerikiečių paskutinis šedevras – MGM134 Midgetman raketa, turėjusi pakeisti visą Minuteman arsenalą, taip ir liko nepriimta ginkluotėn, nors jos sukūrimas ir tapo paskutiniu smūgiu sovietų mintims apie galimybes varžytis. Iki pat 9-ojo dešimtmečio vidurio amerikiečiai rėmėsi pirmiausiai Minuteman, turėjusiomis 3 galvutes ir laikomomis nuolatinėse (t.y., aptinkamose ir potencialiai sunaikinamose) šachtose. Sukurta MX raketa galėjo turėti iki 12 branduolinių galvučių ir buvo pritaikyta pervežimui geležinkeliais******: ji buvo didesnis už Minuteman pakaitalas. Mažesnio pakaitalo vietą ir turėjo užimti Midgetman, kuri būtų nešusi tik vieną kovinę galvutę. Midgetman taikė į specifinę nišą – tai buvo maža tarpžemyninė raketa, pritaikyta vežiojimui beveik įprastinėmis fūromis. Primeskit: važiuoja keliu paprasta fūra, sustoja, staiga nušoka nuo jos tentas, pakyla paleidimo vamzdis ir tik pykšt – visa tai per minutę. Kosminė raketa paprastoje fūroje – įsivaizduokite tai ir jums atšoks fantazija. Tiesa, vėliau projekte buvo pasirinktas pagerintas paleidimo platformos variantas – ne tiek maskuotei skirtas, kiek padidintą pravažumą gavęs, papildomai apšarvuotas, prižemintas ir dar aprūpintas užsikasimo žemėse įranga, kad galėtų atlaikyti netoli įvykusį branduolinį sprogimą – tai vadinosi Hard Mobile Launcher. Sovietus ypatingai išgąsdino, kad dėl ypatingai mažų gabaritų JAV galėjo pergabenti kelis šimtus tokių raketų (kiekį, pakankamą daugumos SS-18 sunaikinimui) į kokį nors Bananistaną ir iš ten suduoti pirmąjį smūgį: visa Midgetman sistema galėjo būti sutalpinta į vieną standartinį 45 pėdų jūrinį ISO konteinerį.

Trident 1, dviejų raketų kovinės galvutės

Pasižiūrėkite atidžiai į šitą nuotrauką, o paskui aukščiau susiraskite tą nuotrauką, kur fotografuota iš lėktuvo. Atpažįstate? Kovinė galvutės atskrieja skirtingu metu, todėl net pataikydamos į tą patį taikinį, lieka saugios. Tai Trident 1 testai, matosi, kad galvutės atgabentos dviejų raketų, viena atskraidino 8, kita - net 11 galvučių. Viso - 19 pataikymų.

Sovietų bandymas sukurti kažką panašaus į Midgetman baigėsi graudžiai atrodančiu SS-25 Sicle (Topol) gargaru, kurio raketa svėrė cielus tris kartus daugiau – apie 45 tonas (plg. su ~14 tonų Midgetman), plius gabenantis ir paleidžiantis sunkvežimis – dar apie 45 tonas, t.y., o sumoje su paleidimo įranga – apie 120 tonų: tai kokius 4 kartus daugiau, nei visa Midgetman sistema kartu su ją galinčia paleisti fūra, tai netgi daugiau, nei ta šarvuota Hard Mobile Launcher sistema, galinti atlaikyti už kokio puskilometrio įvykusį atominį sprogimą. Dėl nežmoniško svorio ir gabaritų SS-25 Topol negalėjo pervažiuoti per maždaug 99 procentus SSRS buvusių tiltų ir kadangi buvo apie 23 metrų ilgio, tai neįstengdavo padaryti posūkio bent 4 iš 5 sankryžų (vežant ją tą Topol į kokią nors miško aikštelę, tekdavo siųsti būrius kareivių, kurie drūžbomis pjautų medžius posūkiuose). Negana to, tas rusiškas daiktas užėmė ne vieną sunkvežimį, o ištisus tris: raketos gabenimo/paleidimo, valdymo ir ryšio. Ir kad išvis bent kažkur pravažiuotų, jis buvo beveik nešarvuotas, o dėl itin aukštai esančio svorio centro (maždaug 3 metrų aukštyje) per mokymus vairuodami tą raketinę bandūrą, nuo kelio kartais nusiversdavo net patyrę, lėtai važiuojantys karininkai.

Kovinės galvutės įeina į atmosferą

Čia jau nepavyko man išsiaiškinti, kokia tai raketa. Gal būt - MX Peacekeeper, nes 8 galvutės, o dvi iš jų kaip reikiant manevruoja. Bet nuotrauka velniškai įdomi dėl kitko: joje matosi viena itin iškreipta trajektorija, greičiausiai - žemėn krentantis galvučių modulis, kuris, pasiekęs aukštus atmosferos sluoksnius, atsimuša į juos ir net nuskrieja kažkur į viršų.

Taip ir baigėsi varžybos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos: vienai šaliai teko gamintis nesuvokiamus gremėzdus, o kitai pakako tiesiog parodyti, ką ji pasigaminti gali. O kas dabar? O dabar – irgi tas pats. Amerikiečiai naujų superprojektų nekuria, jie tiesiog laukia. O Rusija vis bando sukurti kažką bent iš tolo panašaus. Nelabai jiems tai sekasi.

Norvegijos spiralė - 2009 nesėkmingas Bulava raketos bandymas

Čia jau iš visai kitos serijos, nes norėjau ką nors įdėti apie sovietines raketas, tačiau neradau nei vienos galvučių įėjimo atmosferon nuotraukos. Taigi, nors ir ne į temą, bet irgi įdomu: 2009 gruodžio 9 dieną pasaulį apskriejo žinios apie ufonautus ir kometas Norvegijoje, su daugybe nuotraukų ir filmuotos medžiagos. Specialistai staigiai identifikavo, kad tai rusų balistinė raketa. Rusija gan ilgai faktą neigė, nes bandymas buvo vykdomas, neinformavus aplinkinių šalių (t.y., kaip jiems įprasta - bbd ant kaimynų, tegul pasigąsdina). Po kiek laiko buvo pripažinta, kad tai nesėkmingas Bulava raketos bandymas. Ši povandeniniuose laivuose bazuojama raketa gali nešti 6 (teoriškai - iki 10) kovinių galvučių. Spiralė danguje susidarė dėl raketos skrydžio jonizuotuose atmosferos sluoksniuose (~70-150km aukštyje) - besisukanti sugedusi raketa tiesiog sukūrė dirbtinę Šiaurės pašvaistę, panašią į spiralę*******.

Trumpai tariant, gražios tos raketos su tais jų efektais. Ir jei kada ateis pasaulio pabaiga, ji bus įspūdinga savo iliuminacijomis – ne tik dėl branduolinių sprogimų, bet ir dėl danguje matomų balistinių pėdsakų, į visas puses skrendančių žvaigždelių bei pašvaisčių.

 

—————

* Jau daugiau, kaip pusę šimtmečio JAV daro visokius bandymus, kurie leistų mažus palydovus šaudyti į orbitą nuo Žemės paviršiaus iš įvairių pabūklų. Pirmi rimti bandymai buvo dar apie 1957, kai amerikiečiai pabandė pagaminti atominį pabūklą, kuris į kosmosą išmestų 900 kilogramų geležies luitą: požeminis branduolinis sprogimas turėjo krovinį įgreitinti specialiai įrengtoje šachtoje. Luitas į kosmosą nepakilo, nes lėkdamas keliasdešimt kilometrų per sekundę greičiu, nuo trinties išgaravo ore. Kone toną sveriančio geležies gabalo greitis buvo pakankamai didelis, kad supergreito filmavimo kamera teįstengė jį skrendantį užfiksuoti tik viename kadre. Vėliau tokiems šaudymams buvo naudojami įvairių konstrukcijų elektromagnetiniai pabūklai, tačiau ir su jais gaudavosi ta pati bėda – trintis sviedinius išgarindavo ore, nors ilgainiui lyg ir atsirado kažkokie poslinkiai. Raketų kovinės galvutės daromos iš armuoto grafito, boro karbido ir kitų egzotiškų kompozitų, kad atlaikytų aukštas temperatūras, tačiau pabūklams to maža: į orbitą išmetamas sviedinys turi lėkti daug greičiau, nei raketos galvutė, nes didžiulę dalį energijos turi panaudoti atmosferos trinčiai nugalėt.

** Viena iš pirmų idėjų gynybai nuo branduolinų raketų buvo paremta ta išankstine branduolinio užtaiso iniciacija: jei netoli nuo atlekiančios branduolinės galvutės sporgs atominė bomba, tai jos paskleistas neutronų srautas sužadins branduolines reakcijas. Priešo galvutė susprogs dar neatlėkusi iki taikinio, dideliame aukštyje – pvz., 50 km nuo žemės paviršiaus. Dideliame aukštyje oro beveik nėra, tad ten įvykęs branduolinis sprogimas nesukels smūginės bangos, todėl ir žalos nepadarys. Vėliau visgi paaiškėjo, kad toks gynybos metodas klaikiai neefektyvus, ypač jei galvutės bent minimaliai apsaugotos – norint sukelti pakankamas reakcijas, reikia, kad branduolinė bomba sprogtų labai netoli nuo atskrendančios galvutės – per kelis šimtus metrų. Tai reikštų, kad gynybai reiktų maždaug tiek branduolinių sprogimų, kiek atlekia branduolinių galvučių. Kita vertus, šie bandymai išvirto į vieną iš įdomiausių atradimų – branduolinio sprogimo užjonizuoti apatiniai jonosferos sluoksniai duoda tokius elektromagnetinius impulsus, kad su viena bomba galima kelioms dienoms užmušti visas komunikacijų sistemas kokiame trečdalyje pasaulio. Vienas iš įdomiausių efektų buvo, kai 1962 aukštuminius branduolinius bandymus padarė sovietai – jiems tiesiog degte sudegė 1000 kilometrų aukštos įtampos elektros linijos laidų kažkur Sibire bei užsilenkė kažkokia elektrinė Karagandoje.

*** Poseidon raketos išties nebuvo kažkas labai revoliucingo savaime – tai buvo tik smarkiai modernizuota Polaris versija. Pastarosios sovietams ėmė kelti siaubą dar apie Karibų krizės laikus: tai buvo vidutinio nuotolio povandeninių laivų raketos (pradžioje – apie 2000 km nuotolio, bet greitai pagerintos iki ~4500 km), galinčios pasiekti esminius sovietų miestus per kelioliką minučių ar net greičiau. Būtent šias raketas JAV pademonstravo sovietams prieš pat Karibų krizę, paleisdamos raketą su bandomuoju branduoliniu užtaisu iš povandenio laivo: Chruščiovui šios demonstracijos dėka dašilo, kad pirmuoju smūgiu sunaikinti JAV branduolinių pajėgų neįmanoma netgi teoriškai. Dėl to apie Polaris sovietų spauda cypė tiek intensyviai ir ilgai, kad tam neprilygtų net visos komunistinės propagandos apie MX, Minuteman, Poseidon ir Trident kartu sudėjus. Apie Polaris keliamą grėsmę sovietų spauda rašinėdavo net Gorbačiovo laikais, kai šios raketos jau veik pilnai buvo pašalintos iš JAV ginkluotės. Apie 1970 ėmus kurti Poseidon, Polaris buvo tiek smarkiai modernizuota, kad gavosi vos ne nauja raketa, galinti nešti 14 galvučių (Polaris nešė tik 3). Dar vėliau, kardinaliai modernizavus Poseidon, buvo sukurta Trident I. O štai Trident II – tai jau visai atskira raketa.

**** Prie to dar prisidėjo ir Reigano paskatinta Žvaigždžių karų programa. Poseidon raketos su savo 14 galvučių pasirodė jau 1979, o 1983-1984 JAV pademonstravo The Homing Overlay Experiment rezultatus: tiesioginiu pataikymu buvo numušta Minuteman raketos galvutė, skrendanti ~160 kilometrų aukštyje. Tai reiškė, kad negana to, jog pirma karą pradėjusi šalis gali sunaikinti didžiąją dalį priešo pajėgų, bet ir tas atsakomasis smūgis, kuris bus suduotas neišnaikintais raketų likučiais, gali būti atmuštas. Sovietus nuo to ištiko visiškos isterikos: šaliai grėsė badas (grūdų importo mastai – kosminiai), ekonomika apimta lėto griuvimo (sovietinės ekonomikos stagnacija buvo tokia gili, kad pats žodis stagnacija vėliau ėmė reikšti tiesiog tą SSRS periodą), negana to, naftos kainos krenta bedugnėn, o čia dar paaiškėja, kad reikia pradėti naują, neįtikėtinai didelių resursų reikalaujantį ginklavimosi šuolį. Koks nors Stalinas, aišku, būtų nekreipęs dėmesio, suvaręs 200 milijonų žmonių į koncentracijos stovyklas ir privedęs valstybę iki Afrikos lygio, bet Gorbačiovas sveiko proto turėjo, tad pasirinko teisingą sprendimą – nusiginkluoti.

***** Apie keliasdešimt kovinių galvučių pas SS-18 Satan skelbėsi patys sovietai, kai vyko derybos tarp SSRS ir JAV. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo teorinis kažkokių projektuojamų raketų galvučių skaičius, o praktikoje beveik visos šios raketos buvo pritaikytos arba vienai (kaip senovinė Titan II), arba trims kovinėms galvutėms. Negana to, kaip dar vėliau paaiškėjo, ta SS-18 su trimis kovinėmis galvutėmis buvo tokia buka, kad tos galvutės buvo elementariai nevaldomos – taikomos pagal grupės centrą, o ne kiekviena paskirai. Amerikonai tiesiog negalėjo patikėti, kad sovietai yra tokie atsilikę. Tai, beje, daug ką sako apie tą sovietinį “neimejiet analogov v mire” – taip, tokių kliedesių daugiau niekas pasaulyje nesugebėdavo prigalvoti.

****** Sovietai visgi sukūrė raketą, tinkamą geležinkeliams – SS-24 (čia buvo didžiausias pasiekimas- galų gale kieto kuro raketa), tačiau dėl sudėtingo aptarnavimo tos raketos didžiąją dalį laiko turėdavo praleisti specialiai įrengtuose geležinkelių depuose, sąstatuose reikėjo net trijų vilkikų, o raketos paleidimas trukdavo belenkiek. Sovietams su tuo buvo tiek problemų, kad yra abejojančių, ar išvis tos raketos iš geležinkelio platformų galėjo būti paleistos: visi jų paleidimo testai buvo vykdomi kosmodromuose.

******* Buvo tokia senų, stalininių laikų technologija, kurią sovietai sugalvojo mūšio laukui apšviesti, bet iki praktinio panaudojamumo taip ir neprivedė. Visa laimė, kad neprivedė. Mintis paprasta: po pat jonosferą yra ozono sluoksnis (maždaug 20-40km aukštyje), kur oksidacija vyksta itin gerai. Ir nuostabiausiai reaguoja ten esantis ozonas, mestelėjus jam kokių nors chemiškai aktyvių medžiagų. O ypač gerai, jei mesteli tenai kokių nitrozaminų (tai, beje, ir šiaip yra išskirtinis brudas), kurie besioksiduodami duoda dar ir azoto monoksidą, kuris, reaguodamas su ozonu, energiją atiduoda išvis per chemiliuminescenciją. Rezultatas – graži ir šviesi, ištisas valandas danguje žibanti pašvaistė. Aišku, kaip pasekmė, atsiranda ir didžiulė ozono skylė. Bet apie ozono skyles tais laikais niekas nieko negalvojo – tiesiog šiaip pastebėjo, kad šviesos iš šito reikalo gaunasi visgi ne tiek daug, kiek norėtųsi, o ir ta šviesa pernelyg nestabili, o dar be to virš debesų, taigi – tinkama tik giedru oru, o be to ir priešui mūšio lauką apšviečianti. Taigi, kariškiai to reikalo atsisakė. Ir visa laimė.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Web | Twitter | Google+ | More Posts (1044)