Svečio straipsnis: Žmonės, kas jums yra?

Štai ir vėl jums svečio įrašas – ilgai temptas, bet labai geras. Ponas Povilas Korop neieško žodžio kišenėje, kai užeina kalba apie visokius kliedesius. Ir čia jis neieško, nes tiesiai sako apie paprastą dalyką – kažkodėl vietoje to, kad bandytų surasti ką nors gero, dažnas lietuvis ima visaip verkti, koks jis nelaimingas, visi aplink blogi, vieni vagiai ir gyvuliai aplink, o jokių galimybių niekam nėra.

Labas, lūzeriai! Ar norite skųstis?

Labas, lūzeriai! Ar norite skųstis?

Aš tai pasakyčiau paprastai: norit pamatyt, kur išties blogai – važiuokite į kokią nors laukinę Afrikos šalį, kur žmonės uždirba 50 kartų mažiau už skurdų lietuvišką varguolį – tenai galėsite gyventi tol, kol jūsų pinigų neatims, jūsų paties nenušaus, o lavono neišprievartaus. Galėsit paskui skųstis.

Žodžiu, paskaitykite straipsnį, gal šiek tiek persivers galvose kažkas.

Povilas Korop: Žmonės, kas jums yra?

Jau antrą kartą per porą mėnesių grįžau į Lietuvą savaitgaliui iš Londono, draugų aplankyti. Ir norisi paklausti: „Žmonės, kas jums yra?“. Nežinau, ar anksčiau nepastebėdavau – bet pas mus tiek daug negatyvumo. Jis tiesiog tvyro ore! Nusprendžiau tuo klausimu garsiai pasisakyti, beveik „žvilgsnis iš šalies“.

Kad būtų aišku: Londone gyvenu keturis mėnesius, ir per tą laiką jau du kartus grįžinėjau savaitgaliui, o su visam grįžti planuoju po kokių metų.

Skundų šalis

Jau per pirmąsias buvimo Lietuvoje valandas teko pamatyti bene tuziną žmonių, besiskundžiančių gyvenimu. Prasidėjo nuo oro uosto taksisto, kuriam neįtiko Zuokas (kita vertus, kam jis įtinka?), parduotuvėje kasininkė skundėsi kitai kad turėjo trumpesnę pietų pertrauką, autobuso stotelėje močiutė skundėsi, kad jau 10 minučių neatvažiuoja autobusas, prie spaudos kiosko pirkėjas skundėsi pardavėjai, kodėl taip šūdinai veikia Vilniečio kortelė (ar jau minėjau Zuoką?), na ir galiu dar tęsti.

Gyvename Grumpy šalyje

Gyvename Grumpy šalyje

Toks jausmas, kad gyvename grumpy cat šalyje – dauguma žmonių vaikšto susiraukę ir bamba dėl kas antros pasitaikiusios progos. Aišku, galima pagalvoti, kad visos mūsų problemos susiveda į ekonominę padėtį ir į tai, kad žmonėms tiesiog trūksta pinigų. Taip, mūsų ekonomika nėra dovanėlė, bet tai ką tada sakyti Afrikos vaikams? Aišku, palyginimas gal ir nuvalkiotas, bet nuo to ne mažiau aktualesnis.

Arba kitas ekstremalus pavyzdys – kai kurie ir visai be pinigų gyvena. Ir šiaip toks jausmas, kad lietuviai, net kai ir gauna pinigų, džiaugsmas būna trumpalaikis, o po to bambėjimas tiesiog nukreipiamas į kitą pusę – į sunkų darbą, blogą orą, durnių viršininką ar per garsiai kvėpuojančius kaimynus. Negi neverčia susimąstyti?

Socialinė atskirtis

Gerai, pažiūrėkime į tai iš kitos pusės – galbūt tiesiog kalbu apie tam tikrą socialinį sluoksnį, t.y. vyresnio amžiaus žmones ar šiaip sunkiau gyvenančius tautiečius. Tarkim. Bet du dalykai: visų pirma, šis socialinis sluoksnis Lietuvoje yra labai didelis ir pagal kiekį didėja vos ne su geometrine progresija, o kitas dalykas – skundžiasi ir labiau pasiturintys, jie tik suranda „aukštesnių“ problemų: neteisinga mokesčių sistema, blogas aptarnavimas restoranuose, brangi ir nekvalifikuota darbo jėga.

problemos

Dauguma mūsų tautiečių tiesiog kraujyje turi poreikį būti nepatenkintais.

Verslininkai tai iš viso vieni labiausiai skriaudžiamų – Kiek tenka skaityti apie lietuvius, bandančius pradėti verslą Lietuvoje, tai didžiausias kirvis jiems yra mokesčiai. Per dideli, neproporcingi ir dažnai nesuprantami. O jeigu bandoma kažką nusukti ar dirbti nelegaliai, tada VMI tampa iš viso blogio organizacija – kaip jie drįsta „raukti“ mūsų tokį nuostabųjį verslą. Ir šiaip tegul seimūnai algas susimažina vietoj to, kad mūsų startuolius apiplėšinėtų viduryje baltos dienos.

Tad visgi lieku prie nuomonės, kad dauguma mūsų tautiečių tiesiog kraujyje turi poreikį būti nepatenkintais. Nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, amžiaus ar lyties.

Internetai – geras katalizatorius

Pagalvokime, kokie straipsniai internetuose yra populiariausi – labiausiai peržiūrimi ir komentuojami. Dauguma yra apie tai, kad įvyko kažkokia nelaimė, kad valdžia dar kažkokį nesąmoningą įstatymą priėmė, kad kas nors nusižudė ir pan. Jei anksčiau tokius pesimistinius straipsnius atsverdavo karts nuo karto įvykusi mūsų krepšininkų pergalė, tai dabar net ir ta šiemet buvo gražiai suvaryta LKF skandalo ir intrigų. Juk Sabonio ir Balčiūno dvikova įdomesnė nei krepšininkų iškovotas sidabras.

Taigi, gaunasi, kad užkrečiame vieni kitus – rašydami pesimistinius straipsnius, žurnalistai ir blogeriai aišku pasiekia tikslą – sukelia intrigas ir skandalus, padidina skaitomumą, galbūt iš to pasipelno. O bet tačiau – apie ilgalaikį poveikį tautai mažai susimąstoma.

Gal tiesiog išlįskime iš urvo?

Dar vienas neigiamas dalykas, kurį pastebėjau pastaruoju metu – kad mūsų tautiečiai nenoriai bendrauja ir dar labiau nenoriai susipažįsta su naujais žmonėmis. Su kaimynais pokalbiai apsiriboja „Labas – labas“, per koncertus kiekviena chebra atsiriboja nuo kitų chebrų ir panašiai.

Kita vertus – ir šiaip nedaug vykstą susibūrimų. Kalbu ne apie teatrus ar muzikinius renginius už pinigus, o apie bendraminčių susitikimus. Buvau neseniai išsakęs idėją padaryti portalą organizuoti tokius susiėjimus (kas nors pamena mIRC laikus ir meet’us?). Sakykime, man patinka puzlių dėliojimas, tai mielai susipažinčiau su kitais žmonėmis, kurie turi panašų hobį. Netgi adresą tam dalykui buvau suradęs – mytai.lt. Interneto bendruomenė sutiko šią idėją su nesupratimu ir su nebyliu klausimu „O tai kam su kažkuo susipažinti – ką man reikia, aš visus pažįstu“. Numušė ūpą.

Kitas kraštutinumas – britų uber-optimizmas

Jeigu neigiamai nusiteikę tautiečiai nuliūdina, tai britų požiūris į gyvenimą stebina iš kitos pusės. Dirbu Londone gan didelėje kompanijoje, ir jei kas nors iš kolegų ateina ko nors paklausti ar paprašyti – viskas prasideda nuo šypsenos ir nuo „Hello, how are you, how is your day“. Net jei kažko labai labai staigiai reikia. Net jei tavęs jau dukart šiandien to paties klausė. Ir tu negali atsakyti, kad tavo diena šūdina – tavęs tiesiog nesupras – turi pasakyti „Fine, thanks“ ir laukti, ko žmogus iš tikrųjų iš tavęs nori. Mandagumas ir optimizmas pirmoje vietoje.

Viskas gal ir būtų nieko, jeigu tai nebūtų dirbtina. Iš tikrųjų dažniausiai niekam nerūpi tavo diena ir kokia tavo nuotaika. Ir net nežinau, kas yra blogiau – ar lietuvių pesimizmas, ar britų dirbtinumas bei laimingo gyvenimo „pardavinėjimas“.

Gerai, paverkiau. Ką darom?

Ironiškai, bet pats mano straipsnis atrodo kaip vienas didelis verkimas. Tai gal baikime neigiamą toną ir pabandykime pasvarstyti, ką galime padaryti, kad Lietuvoje gyvenimas taptų šviesesnis. Siūlau kiekvienam iš mūsų bent šiek tiek pakeisti mąstyseną.

1. Darykime kažką

Daug kas nieko nedaro, kad rytojus būtų geresnis. Nes bijo, kad nepasiseks, kad kreivai pažiūrės kaimynai, kad būsi „balta varna“ ir pan. Arba, kas dar blogiau, mąsto „ai, ir taip gerai“. Jeigu būtų gerai, emigracijos skaičiai nebūtų tokie dideli. Taigi, bendras paraginimas – judėkime, darykime kažką, kad galėtume save nuraminti, jog bent kažkiek prisidedame prie bendro geresnio rytojaus.

2. Mažiau apie problemas, daugiau apie sprendimus

Jei matote, kad kažkas negerai – neužtenka vien pasiskųsti kaimynui. Galima pamąstyti, kaip išspręsti problemą. Trumpas pavyzdys: jei kieme nėra vietos mašinai pastatyti – pažiūrėkite, kokią teritoriją galima praplatinti ar kaip įtikinti kaimynus „susispausti“, arba uždaryti įvažiavimą, arba dar yra kitų problemos sprendimo būdų.

3. Išvaziuokime, bet grįžkime

Kelionės ir trumpi išvažiavimai į kitas šalis praplečia pasaulėžiūrą. Bet ne tiek, kiek ilgesnis pagyvenimas svetur. Pats gyvenu Londone keturis mėnesius, ir galiu kažkiek jau lyginti sistemas, santvarką, mentalitetą. Ir, grįžęs į Lietuvą po metų-kitų, noriu mūsų šalyje keisti ką nors į gerą pusę. Šis straipsnis – simbolinė pradžia. Beje, įdomu – ar šis punktas skatina emigraciją ir man pripaišomas straipsnis?

4. Tiesiog bendraukime?

Sena gera mintis – kad ginčuose gimsta tiesa. Kalbėkime apie problemas. Ne skųskimės, o kalbėkime apie sprendimus, keiskime kažką ir judėkime į priekį. Bet neužsidarykime savo urvelyje.

5. Įtakokime įtakinguosius

Dažnai atrodo, kad mes negalime paveikti valdžios nesąmoningų sprendimų. Arba kitas variantas – daug kas keikia politikus, bet pats į politiką niekada neitų. Bet yra ir tarpinis variantas – juk galime pasyviai ir anonimiškai daryti įtaką valdininkams. Jei kas iš jų skaitys straipsnius su naujomis idėjomis, ar kur nors išgirs pasisakymus apie tvarką šalyje – tai gali pakeisti, kaip tas parlamentaras ateityje žiūrės į svarstomus įstatymus ar jų pataisas. Maži dalykai gali padaryti didelius pokyčius.

6. Tiesiog šypsokimės

Ar pastebėjote, kiek praeivių gatvėse vaikšto susiraukę? Pabandykime tai pakeisti ir tiesiog dažniau vieni kitiems nusišypsokime 🙂

P.S. O gal aš čia be reikalo taip stipriai viską? Gal sutirštinu spalvas?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook58Share on Google+18Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

16 thoughts on “Svečio straipsnis: Žmonės, kas jums yra?

  1. Kroitus

    Manau, kad kartais pabambėt yra visai sveika -- sugeba išlįst realios problemos. O kai galvoji, kad viskas gerai, tai nepastebi, kad sėdi krūvoj nesprendžiamų bėdų.

    Reply
  2. Nos

    Manau 5 punktas sunkiai įgyvendinamas.Nes blogiausiai yra tiems,kurie tos įtakos mažiausiai turi ir tokių yra dauguma.Nusipaišykim įtakos pyramidę ir pasižiūrėkim,kas daugiausiai turi įtakos,tas geriau ir gyvena.Tie kas turi daugiau įtakos niekada nesikoperuos su tais nelaimėliais,nes jei visi vienodai turės įtakos,tai ir laime ar gerbuviu gali tekti dalintis.O kas nori dalintis šiais laikais?

    Reply
  3. Karolis

    Nagi, leisk pabūt tikru lietuviu ir pabumbėti.

    Pradėkim nuo to, kad jei baigi klausimu ar nesutirštinai spalvų, reiškia pats savim abejoji. Taigi ir atsakysiu -- sutirštinai! Gerokai. Nieko čia tokio, išties kartais reikia sutirštinti, nes šokas sistemai yra nebloga terapinė priemonė.

    Iš esmės sutinku su išsakyta nuomone, tik va britus tai ant per aukšto pjedestalo keli. Leisk primint, tai, nuo ko pradėjai straipsnį -- Londone gyveni _tik_ keturis mėnesius, reiškia, kad tavo medaus mėnuo su Anglija dar net baigtis nespėjo.

    Taip pat priminsiu, kad gyveni būtent _Londone_ -- jis nėra reprezentatyvus visai šaliai. Londonas, kaip ir dauguma metropolių, yra kultūrų mišrainė ir gyvenimas, nuomonės, bei požiūriai čia kitokie nei likusioje šalies dalyje.

    Nesakau, kad likusi Anglija yra grumpy cat šalis, bet tikrai įdomu kiek optimizmo sulauktum kokiam prasigėrusiam kaime, kuris kažkada buvo gamyklų ar kasyklų vežamas, o dabar be Poundland ir local chippy daugiau nėra ten ką veikt.

    Tai tiek.

    O dabar visi nusišypsom 🙂

    Reply
  4. Vytautas

    Po kelionių mėgstu naudoti 6 punktą. Lietuvoje tikrai nėra jau taip blogai, kaip dažnai yra vaizduojama. Paskutiniais metais, net sulaukiu šypsenų atgal, žmonės balkonuose vasara augina gėles, vazonai su ryškiom gėlėm puošia fasadus.

    Manau, kad nors ir lėtai, bet judame iš depresono.

    Aišku nesmagu girdėti, kai vaikui į klausimą apie tą ar aną sako „negalima, nes NĖRA PINIGŲ“

    Reply
  5. Šimonis :)

    Britai visiški gambleriai ir tusofčikai. Jei dar koks „riebesnis“ deal’as pavyko -- viskas ką kalba -- kaip suks garbės ratus po pabus. O pirmad. pasakėlės -- kaip gėrė ir ką išdirbinėjo miegamajame. Su laiku atsibosta tos istorijos. Jei penkt. gatvėje kur pamatai spūstį prie lauko durų, suprask -- ‘bingo’ namai ar koks betting house’as :))
    Žinoma, yra labai daug įdomių žmonių, kaip ir visur, bet tos sup… perdėtos manieros, visur, ok’ai…. all’right, i’m fine, nors ir akivaizdžiai ne fine, ne alright ir ne ok t.t ir pan… 🙂

    Reply
  6. Arturas

    Perskaičius straipsnelį kilo viena mintis -- jei jau nori kitiems pamokslauti ir mokinti kaip gyventi, tai būk mielas bent jau pats savo žodžiai tikėk ką kalbi…

    Reply
  7. Ele

    mIRC mytus pamenu. Pamenu ir išgerto alkogolio kiekį 🙂 Bet būdavo jėga, tiek daug fainų žmonių suvažiuodavo. Iš Vilniaus į Kauną specialiai dėl myto važiuodavome.

    Reply
  8. Ernestas

    Straipsnis apie elementarias tiesas suprantamas internetų bendruomenei, tad jo tikslas kaip ir beprasmis. O taksiorams būtų naudinga paskaityti.

    Reply
  9. Algis

    Kalbėjau apie tai su viena sociologe. Anot jos, problema yra tai, kad esame potrauminė visuomenė su daug baimių. Sprendimas? Pasitikėjimo ir patikėjimo atmosferos kūrimas šeimoje ir aplinkoje, kuris ilgainiui veikia kaip Inception. Sėkmės pasitikint!

    Reply
  10. sigitas

    Neseniai bekalbant su vienu tokiu besiskundžiančiu blogu savo likimu , paprašiau pirmiausia papasakoti, ką jis pats yra padaręs, kad tas jo gyvenimas nebūtų toks sušiktas. Reikėtų pamatyti kaip tas žmogiukas sutriko, pradėjo mikčiot. Klausiu kaip mokeisi mokykloj. Prastai. O kodėl? Na kad , ir toliau ai, ui, pirst, kliurkt. Vienžo, pasirodo , kad žmogutis nė piršto nepajudino, kad bent kie savo gyvenimėlį pagražintų, vis laukė, kad tai padarytų kažkas. Dar laukia…

    Reply
  11. arka

    Na nelabai jau gili ir analitinė svečio nuomonė.Mano aplinkoje susiraukusių nėra,o pabambėti jog gyvenimas ne toks kokio norėjos tikrai ne griekas.Londonas,Vilnius per garsiai skamba.Mažame provincijos mieste viens kitą pažįstam kaip nuluptus.Viską žinom ir kiek gydytojui duot į kišenę ir kas už ačiū padarys gerą darbą net neprašomas.Stebėtis ir piktintis tenka gan retokai.
    „4. Tiesiog bendraukime?“ O prieš uždarydamas fwd.lt bendravai su jo skaitytojais?Man regis ne,bet vis tiek niekas nepyksta ir nuoširdžiai dėkoja Tau ir tavo kolegoms .“3. Išvaziuokime, bet grįžkime

    Kelionės ir trumpi išvažiavimai į kitas šalis praplečia pasaulėžiūrą.“ Kažkaip naiviai skamba apie tą pasaulėžiūrą….Kaip pasakė vienas žymus filosofas Turiu vienintelę Pareigą -- Būti Žmogumi. O visa kita -- tik marionečių teatro grimasos.“5. Įtakokime įtakinguosius“Jei gyvenvietės seniūno 30 žmonių negali paįtakot,arba negalima įtakoti valdžios,jog būtų uždarytas nelegalaus tabako ir pilstuko taškas,apie kitką nėr net kalbos tada.Sorry,matau kad jau burbu;)

    Reply
  12. mhm

    „važiuokite į kokią nors laukinę Afrikos“. Jo? Buvęs ten, kad patarinėji? Aš galiu patarti nuvykti ir pamatyti savo akim. Galiu, nes buvau Malyje du mėnesius. Šilčiausi žmonės, kokius esu sutikęs. Nuo progreso ir komforto prasmirdusioj europoj tokių sunkiai rast pavyktų.

    Reply
  13. Jonas Povilas N

    Gyvename vėl laisvoje šalyje. Tai yra svarbiausia. O visa kita-išsprendžiami dalykai.

    Reply
  14. teodoras

    rimtai rimtas straipsnis su dar rimtesniais pasvarstymais po kelių mėnesių viešnagės GB,jo čia tai jėga-šita šalis šimtmečiais išnaudojo vos ne pusę likusio pasaulio,engė,žudė,plėšė ir vežė gėrybes pas save,iš jų Indijų ost ir vest laivų kompanijų susikūrė dabartinės monopolijos-valstybės valstybėse.Žavu.Nėra ką ir lyginti su mumis.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *