Apie ekonominio kairumo ir dešinumo skalę

Kai kalba užeina apie kairumus ir dešinumus, labai dažnai būna suveliama viskas kas papuola ir tada gaunasi kažkokios nesąmonės, pvz., kai kokie nors ultrakairieji puspročiai komunistai pradeda vadinti tokius pat ultrakairiuosius puspročius nacionalsocialistus ultradešiniaisiais. Tai yra visiškas kliedesys, nes ir anų, ir kitų šaknys yra tos pačios (XIXa. socialdemokratinės teorijos), o ir ekonomikos įsivaizdavimas pas vienus ir kitus visiškai vienodas. Aš nejuokauju: tarp moderniųjų nacionalsocialistų, kaip ir tarp daugelio komunistų kokia nors Šiaurės Korėja laikoma turinčia tinkamą ekonomikos valdymo modelį.

Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja - dvi valstybės, kurių vystymasis nuėjo skirtingomis kryptimis. Šiaurės Korėjoje ekonomika buvo tvarkoma stalininiais metodais, tad nepaisant milžiniškos paramos iš SSRS, jie taip ir liko laukine valstybe. Tuo tarpu Pietų Korėja, pasukusi į liberalią ekonomiką, augo kaip stebuklas. Per kelis dešimtmečius iš visiškai agrarinės šalies jie sugebėjo išaugti į ekonominį gigantą. Pietų Korėjos BVP gyventojui sudaro 32000 dolerių, kai Šiaurės Korėjoje - vos apie 1800. Palyginimui, Lietuvoje BVP gyventojui yra apie 14000 dolerių.

Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja – dvi valstybės, kurių vystymasis nuėjo skirtingomis kryptimis. Šiaurės Korėjoje ekonomika buvo tvarkoma stalininiais metodais, tad nepaisant milžiniškos paramos iš SSRS, jie taip ir liko laukine valstybe. Tuo tarpu Pietų Korėja, pasukusi į liberalią ekonomiką, augo kaip stebuklas. Per kelis dešimtmečius iš visiškai agrarinės šalies jie sugebėjo išaugti į ekonominį gigantą. Pietų Korėjos BVP gyventojui sudaro 32000 dolerių, kai Šiaurės Korėjoje – vos apie 1800. Palyginimui, Lietuvoje BVP gyventojui yra apie 14000 dolerių.

Toksai manipuliatyvus aiškinimas, įvardinant kaip dešiniuosius tuos, kas išties yra ultrakairiųjų pažiūrų, atsiranda dėl paprastos priežasties: vieni kitų tiesiog nekenčia ir nenori pripažinti, kad ekonominės pozicijos išties yra praktiškai tapačios, o skirtumas – tik tame, kokius priešus pirmiausiai norėtų susodinti į koncentracijos stovyklas.

Beje, čia netgi nesigilinkim į vietines Lietuvos keistenybes, kur socdemai paatstovauja stambų kapitalą, o konservatoriai – pensininkus. Atsiribokim nuo tų politikų ir paprastai pažiūrėkim.

Taigi, jei atmesime visą tą ideologinį bulšitą ir pasižiūrėsime į tai, kur išties yra kairumo-dešinumo ribos, tai rasime ganėtinai įdomią skalę, kuri tegul ir sąlyginė, tegul ir labai jau ekonominė, tačiau pakankamai paprasta, kad ja galėtume pasinaudoti, kai prireikia kažkur orientuotis. Aišku, bandant įvertinti, kur kokia valstybė toje skalėje yra, tenka daryti visokias išlygas (kai kurie reguliavimai sunkiai palyginami), tačiau galime pasiremti ir dar viena prielaida, kuri orientuotis padėtų: menamas optimumo taškas turėtų leisti visiems gyventi geriausiai.

Kraštutinė kairė ir dešinė: nenormalumai

Taigi, pažiūrėkim nuosekliai ir labai paprastuoju būdu, pradėdami nuo to, kas ta kairė ir kas ta dešinė. Čia galima padaryti tokį paprastą apibrėžimą: absoliuti kairė – tai absoliuti visko kontrolė (valstybė valdo ir perskirsto viską), o absoliuti dešinė – tai absoliutus nieko nekontroliavimas (visi daro viską, ką nori). Atrodo paprasta?

Taigi, padėkime du kraštinius, priešingus vienas kitam atskaitos taškus:

  • Kairioji riba – tai tokie režimai, kaip Pol Poto valdyta Kambodža, Mao Dze Duno vadovauta Kinija ir panašiai, kur anei jokios privačios nuosavybės nėra, o visa valstybė paverčiama į didžiulę koncentracijos stovyklą. Kitaip tariant, lagerinis komunizmas.
  • Dešinioji riba – tai tokie bardakai, kaip kažkur Afrikoje, kur kažkokie Somalio banditai ekonominius sandėrius vykdo paprastuoju ginkluoto apiplėšinėjimo būdu. Kitaip tariant, laukinis kapitalizmas.

Galime suprasti, kad ir viena, ir kita ribos yra sunkiai pasiekiamos, o jeigu jas pasiekti pavyksta, tai žmonių gyvenimas virsta į košmarą. Ir akivaizdu, kad net minimalus sveikas protas sako, kad geriau jau prie tų ribų pernelyg nepriartėti, nes bus prastai.

Kiek nukrypstant į šalį, įdomus pastebėjimas būtų toksai: išties tie kairieji ir dešinieji kraštutinumai nėra taip jau toli vienas nuo kito, kas leidžia įtarti, kad skalė gali būti sujungta galais – kažkur, kur socializmas įgauna planines-monopolines formas, totalitarinį valstybės ekonomikos valdymą ir koncentracijos stovyklas, jis priartėja prie visiškos vergovės ir rinkų monopolizacijos, kokia atsiranda šalyse, kur nevaldomai siautėja banditizmas – t.y., valdžios absoliučiai nereguliuojama sistema.

Žodžiu, reiktų neužmiršti, kad tie kraštutinumai pasižymi ne tik tragiškai prastu efektyvumu, bet ir totaliniais žmogaus teisių pažeidimais. Galim pagrįstai įtarti, kad šitai susiję dalykai, o žmogaus teisėmis realiai besirūpinančios sistemos paprastai yra kardinaliai efektyvesnės (tą, beje, matome iš labai akivaizdžių praktinių pavyzdžių).

Kairieji režimai

Pabandykime dabar grubiai (kad ir labai subjektyviai, bet vardan orientacijos) padėlioti kokius nors mums žinomus ekonominius režimus ant skalės, kad galėtume įsivaizduoti, kur maždaug yra viena ar kita santvarka:

  • Šiaurės Korėja: 95% kairumas. Būtų galima dėti ir visą 100%, jei ne tai, kad prieš kokį dešimtmetį jiems teko atlaisvinti sienos režimą su Kinija, leisti kaimiečiams daržuose augintis daržoves ir prekiauti turgeliuose. Nors vėliau šitai buvo smarkiai apribota, bet visgi kažkokie minimalūs rinkos apsireiškimai tenai liko.
  • SSSRS: irgi grubiai maždaug kokie 95% kairumas. Aišku, viskas keitėsi – prie Stalino buvo kairiau, prie Gorbačiovo jau pasisuko juntamai į dešinę. Nepaisant to, netgi prie Gorbačiovo dominavo sistema, kuri panašesnė į tą, kuri dabar yra Šiaurės Korėjoje, negu į tą, kuri dabar yra Baltarusijoje.
  • Baltarusija: valdžia kišasi visur, kur papuola, gyvuoja vis dar sovietiniai kolchozai, gaminamos kažkokios keisto archaiškumo prekės, kurios lyg iš tų laikų, kai Brežnevas dar buvo gyvas (pvz., idiotiški laikrodžiai „Elektronika“). Bus pakankamai teisinga, jei ten uždėsim kokius 80% kairumo, tiesa?

Aš čia toliau neplėsiu šitos kairiosios skalės dalies, nes prie jos dar paskui grįšime. Prieš tai nukrypkime truputį ir pažiūrėkime dešinėn. Neužmirškim tik to, kad kairioji skalės dalis turi vieną aiškų kriterijų: valstybė valdo ekonomiką tiek smarkiai, kiek tik įmanoma. Ir tenai, kur kairumo daug, ekonomika darosi nesveika.

Jei jau paminėjau tuos baltarusiškus idiotiškus laikrodžius – eilinis Lietuvos gyventojas gali nusipirkti kokią nors šveicarišką Grovaną, kuri kainuos maždaug 30 kartų daugiau, nei tas baltarusiškas elektroninis fufelis, nes gali sau tai leisti. Ir neges ta Grovana kokius 30 kartų ilgiau ir atrodys 30 kartų padoriau. Čia, žinote, ir pasimato tie skirtumai tarp santvarkų.

Dešiniosios santvarkos

Visai iš kitos pusės čia mums bus dešiniosios santvarkos, kurias išties net ir vertinti sudėtinga, nes visos jos labai jau toli nuo mūsų (neužmirškim, kad mes vis dar nepasiekėm to, kas yra kažkur Vokietijoje ar Airijoje). Bet pasižiūrėkim pavyzdžių ir bent jau orientaciškai padėliokim dešinumo procentus:

  • XIXa. JAV: čia galim prisiminti Tommy šopus (įverginimo modelius, veikusius kasyklose), Laukinius Vakarus ir panašiai. Reguliavimo tegul ir buvo, bet labai jau mažai. Galim čia uždėti kokius nors 90% dešinumo. Kai kuriems amerikiečiams iki šiol kai kurių dalykų apie tą periodą prisiminti nesinorėtų.
  • XXa. pirmo trečdalio JAV: čia įvyko gana radikalūs pokyčiai – ir tie įverginimo mechanizmai panaikinti, ir monopolijos apribotos, ir netgi apie socialines garantijas pradėta galvoti. Čia jau vargu ar verta dėti daugiau dešinumo, nei kokie 70%.
  • Pietryčių Azijos šalys: valdžia didesne dalimi stengiasi nesikišti į verslą ir laikytis nuostatos, kad kur verslas, tai ten tegul ir būna verslas. Kaip pvz., branduolinės elektrinės – vienaip ar kitaip statomos privačiai, privatūs geležinkeliai, privatu viskas kas papuola. Regliuavimų, kurie ribotų smulkaus verslo veiklą, praktiškai nėra: tiesiog imkis ir daryk, o jei subankrutuosi – tai irgi tavo reikalas. Bus pakankamai teisinga, jei toms šalims duosime bent 60% dešinumo.
  • Šiuolaikinė JAV: reguliavimų daug, Obamacare sistema šalį dar labiau artina kairėn. Nesveiki reguliavimai kyla per piktnaudžiavimus gan specifine teisine sistema (apsiplikei kava – kaltas kavos pardavėjas) bei visokiais patentiniais cirkais (čia jau išvis užribiai). Kita vertus, šalis vis dar pakankamai laisva ir neperkrauta absurdais, kad grubiai uždėję kokius 50%, būtume apytiksliai teisūs – jie išties ir yra kažkur grubiai apie vidurį.

Europos Sąjunga ir Lietuva

Dabar pasižiūrėkime į porą mums įdomių dalykų, kurie labai esminiai – kur gi toje skalėje yra Lietuva, o kur toje skalėje yra bendras (kažkoks suvidurkintas) ES lygis. Labai preliminariai, dar be skaičių, o tik šiaip:

  • Lietuva neabejotinai paveldėjo didžiulį nomenklatūrinį aparatą iš sovietmečio. Negana to, tas aparatas dar ir kardinaliai išaugo. Valstybė sugebėjo atsisakyti tiktai dalies įmonių/organizacijų kontrolės, negana to, paskutiniu metu ta kontrolė dar labiau auga. Valdininkiškas požiūris yra labai akivaizdus: draudžiama viskas, kas nėra tikslingai leista. Verslas yra draudžiamas, jei nesi gavęs tam leidimo. Jei darai kažką, kas nenumatyta taisyklėse – reiškia, kad tai draudžiama. Ir t.t., ir t.t.. Taigi, kur išties esame?
  • ES, nors ir pradėjusi nuo Vakarams būdingo kapitalizmo (tiesa, tradiciškai reguliuojamo daug labiau, nei JAV), ilgainiui ėmė judėti po truputį vis labiau į kairę. Galima tai suprasti: reguliavimus kuria biurokratai, o kuo jie daugiau reguliuoja, tuo daugiau gauna darbo, tad jų interesas – eiti į kairę. Nepaisant to, atkreipkime dėmesį į esminį požymį: bendras ES lygis yra daug dešiniau, negu Lietuvoje. O kai kuriose valstybėse, kaip kad Didžioji Britanija – netgi kardinaliai dešiniau, nei pas mus.

Žodžiu, dabar jau pabandykime užsidėti sau skalę iki galo:

  • ES vidutiniškai jau yra kairėje skalės pusėje. Ir negana to, juda vis kairyn (prisiminkim tuos reguliacinius eurobiurokratų cirkus apie psichotroninę taršą, agurkų kreivumą ir pan.). Visgi, reguliaciniai skirtumai ten svyruoja pakankamai plačiose ribose, kad abstraktus vidurkis atrodytų beprasmiškai. Štai pvz.:
    • Graikijoje reguliavimai yra tokio nesveiko lygio, kad kokią nors įmonę kartais lengviau sukurti nelegaliai, negu legaliai. Biurokratai pampsta, verslininkai kraustosi iš proto. Šalies ekonomika pajungta kažkokios socialinės sistemos išlaikymui, tad nenuostabu, kad jie dabar kabo ant plauko tarp bankroto ir išmetimo iš ES. Uždėkim čia kokius 70% kairumo ir gausis ganėtinai teisingas įvertinimas.
    • Prancūzijoje, nors reguliavimų ir ne tiek nesveikai daug, bet kokiai veiklai reikia pirmiausiai gauti leidimus, o jau paskui gali kažką daryti. Jei uždėsim čia kokius 60% kairumo, tai irgi bus pakankamai tikslu.
    • Didžiojoje Britanijoje reguliavimų bus aiškiai daugiau, nei JAV, o tai ir akivaizdu – valstybinės pensijos, ligoninės ir pašalpinė sistema čia kalba už save. Visgi akivaizdu ir tai, kad ekonominės laisvės čia daugiau, negu Prancūzijoje. Uždėkim kokius nors 55% kairumo.

Nagi, tai kiek ten procentų ekonominio kairumo ar dešinumo duotume Lietuvai?

 

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook72Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

46 thoughts on “Apie ekonominio kairumo ir dešinumo skalę

  1. Pi.Ei.

    75%
    Į kairę tempia: SoDra; socialinių paslaugų ir pagalbos tiekimas pagrinde per valstybės/savivaldybių institucijas; verslo reguliavimas; valstybės ir savivaldybių įmonės; pašalpų kultūra; užsienio kapitalo pritraukimas spec.įstatymų pakeitimais vos ne konkrečiam atvejui, o ne tiesiog sąlygų sudarymas ir reklama; darbo apmokestinimas, sovietinis santykių reguliavimas; milžiniškas kiekis valstybės tarnautojų.
    Į dešinę tempia: um… em… ale laisvoka rinka.

    Reply
      1. Pi.Ei.

        My bad. Kairiau nei France -- 65%. Net jei Prancūzijoje ir darbo savaitės trumpesnės. Jeigu ne biurslas ir visokie sovietmečio rudimentai būtume dešiniau nei prancūzai.

        Reply
  2. Vilius D

    Bandau susgaudyt.

    Pirma, tai čia reikia skaityti tą skalę, kad UK yra 55 proc. kairumo ir 45 proc. dešinumo? Žodž, per 5 proc. kairiau nuo JAV?

    Antra, ar skalės vidurys (t.y. ten, kur JAV) ir yra tas „menamas optimumo taškas [kuris] turėtų leisti visiems gyventi geriausiai“?

    Trečia, „žmogaus teisėmis realiai besirūpinančios sistemos paprastai yra kardinaliai efektyvesnės (tą, beje, matome iš labai akivaizdžių praktinių pavyzdžių).“ Galvoju, kaip čia su kokiu nors Vietnamu (ir gal, iš ndalies, Kinija)? Tos šalys ekonomiškai labai efektyvios (nebent BVP augimas nėra to „ekonominio efektyvumo“ geras indikatorius), bet iš žmogaus teisių ten nebent teisė į nuosavybės neliečiamumą įgyvendinta normaliau. Suvaržyta viskas nuo žodžio laisvės iki politinio dalyvavimo. Koks čia ryšys tarp to ekonominio kairumo/dešinumo ir žmogaus teisių įgyvendinimo? Ar tik tiek, kad ekstremalūs režimai tikėtinai labai pažeidinės žmogaus teises, ar čia kažkokia numanyta priklausomybė ir tarp mažiau ekstremalių režimų ir žmogaus teisių (e.g. kuo arčiau skalės vidurio, tuo… ar pan.)?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kur tas optimumo taškas -- sunku pasakyti, bet JAV pragyvenimo lygis ir kapitalo augimas leidžia įtarti, kad jie tikrai kažkur pakankamai netoli optimumo.

      Dėl UK -- akivaizdu, kad kairumo pas juos daugiau, nei JAV, tad jei jau paėmėm JAV už kažkokią vidurkio prielaidą, tai UK bus kairiau. Kita vertus, tas nuokrypis į kairę bus palyginti nedidelis, lyginant su kitomis ES šalimis.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Dėl Vietnamo ar Kinijos -- itin pigi darbo jėga pas juos yra faktorius, kuris kol kas lemia, o ne efektyvumas.

      Čia aišku nuokrypis nuo temos, ale išties tai kapitalistinės minties klasika: ten, kur varžomos žmogaus teisės, jis negali veikti kaip nepriklausomas, t.y., konkurencingas verslo subjektas. Rezultate, kur asmens laisvės ribojamos, ten ekonomika nekonkurencinga.

      Kinijoje, beje, su laisvėmis dabar padėtis yra labai labai smarkiai pagerėjusi, lyginant su tuo, kas buvo prieš porą dešimtmečių. Ir jau visai stebuklingai pagerėjusi, lyginant su tuo, kas buvo prie Mao. Ir tai ne šiaip sau.

      Reply
    3. Julius

      Dėl Kinijos, tai BVP augimas šiuo atveju išties ne pats geriausias indikatorius, nes jis netvarus. Dėl va tokių priežasčių:

      1) Kinijos valdžia subsidijuoja eksportuojamas prekes, kad šios būtų konkurencingos pasaulyje. Nors tai padidina šių prekių pardavimus (kas nemaža dalimi ir kelia Kinijos BVP), tačiau eksportuojančių įmonių kaštai tiesiog permetami ant valstybės pečių. Toks modelis netvarus, nes atlyginimai ir kiti kaštai Kinijoj auga -- t.y., norint palaikyt tą patį konkurencingumo lygį, reiks vis daugiau subsidijuot.

      Klausimas, kada šitas jų modelis pradės eit į minusą -- kitaip sakant, kada visi gamybos kaštai (įskaitant ir subsidijas) bus didesni už pajamas. Kadangi ekonomika jau ne pirmą ketvirtį lėtėja, tai gal jau pradeda?

      2) Milžiniškos Kinijos valstybinės investicijos šalies viduje (kurios irgi sudaro ženklią BVP augimo dalį) toli gražu ne visada efektyvios -- čia galima prisiminti visus tuos miestus vaiduoklius.

      Dar čia galima minėti spartų Kinijos visuomenės senėjimą, per didelę priklausomybę nuo eksporto apskritai, bet tiek to.

      Taip kad Kinijos ekonomika visai ne efektyvi. Ji kaip tik gali būt geras pavyzdys, kas būna, kai valstybė kišasi į viską mažiau nei pvz. SSRS, bet vis tiek žymiai daugiau nei EU ar USA. O būna ilgalaikių problemų įsikerojimas, kurį vėliau bus labai sunku išspręst.

      Reply
  3. kardas

    50/50. Tik toks jausmas, kad tos pusės -- ne tos pačios, kur pas JAV bei ES, o, greičiau tos kitos, atlikusios…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jūs apsispręskite, ar sakote, kad Lietuvoje ekonominė laisvė kaip JAV, ar kalbate apie kažkokią magiją ir mistiką.

      Reply
  4. Dominykas

    Žiurkėnai išimtinai tik logaritminę skalę naudoja? Nes kai Prancūzija 60, o Baltarusija 80, tai net nežinau kaip ir bematuoti… Taip, LT turbūt mažiau laisvės nei FR -- bet ar tikrai taip arti BY?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O tamsta palyginkit Baltarusiją su Pol Poto Kambodža, tai žinot, tamstai pasirodys kad Baltarusija -- beveik kaip Prancūzija 🙂

      Reply
  5. Vytenis

    Vat dabartinę JAV norėtųsi man keist į 45, UK į 50, Lietuvą beveik prilygint Prancūzijai (tarkim 62%).

    Dėl ko stumdau? Dėl reguliavimo galios ir pačių gyventojų pažiūrų. JAV pvz. pagal valstijas reguliavimas skiriasi. Taip pat kvaili reguliavimai dažnai lieka tik popieriuje. O tada vieno valdininko kairuoliškumą/kvailumą/neišprusimą tapatinti su valstybės pozicija būtų drąsu.

    Gyventojų pažiūros ne ką mažiau svarbios. Įdomu tik ar nebuvo kur kokio tyrimo (nors turėjo būt. Tyrinėt sugeba mokslininkai viską), koks indeksas yra per valstybę „įstatymų laikymosi“. Pėvėzė Vokietijoj 60% gyventojų laikosi daugiau nei 90% įstatymų ir reguliavimų, 30% nuo 70 iki 90%, likę 10% nusispjovę.. Mintį pagavot.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, JAV reguliavimų išsibarstymas labai nemenkas.

      Kita vertus, čia dėl britų tamstą papildyčiau dar kai kuo: lyginant su tuo, kad ten dėjosi prieš keliasdešimt metų, britai išties kryptelėjo dešinėn. Nes problemų iš savo socialistinių kliedesių su profsąjunginiu siautėjimu patyrė užtektinai.

      Reply
      1. Siaubas

        JAV federalinė autonomijo pastarąjį dešimtmetį smarkia nusilpo ir nuo Busho jaunesniojo laikų federalinė valdžia vis labiau kišasi į valstijų gyvenimą: pvz. valstija legalizuoja žolę, o federalinės jėgos struktūros reguliariai puldinėja pychalos prekyvietes, kurios pagal vietos įstatymus veikia pilnai legaliai, arba federalinė valdžia patvirtina kažkokį mokestį, o valstijų – atmeta, tuomet Vašingtonas ima ir po kelių metų išrašo sąskaitą su delspinigiais, už nemokėtą mokestį, kuris kokioje nors valstijoje ne tik, kad negalioja, bet yra ir nelegalus.
        Žodžiu reguliavimo pasiskirstymas mažai kur groja ir pati politinio-ekonominio spektro gradacija ties 50% yra labai teisinga.

        Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aišku, kad 50%. Tada yra nei šen, nei ten. O nuliai arba 100% (priklausomai nuo to, ką matuojam) bus kraštuose.

      Reply
  6. kaimietis

    Duociau Lietuvai 60 proc. kairumo. Lyginant su Vakaru Europa verslo reguliavimas didesnis, bet visu pasalpu lygis dar nera toks didelis. Taigi siek tiek kairiau nei UK. Be to, dar nera nei vienos stiprios kairios partijos, kuri atstovautu vidurines klases kairiu paziuru pilieti, visos tik deklaruoja kairuma, bet is tikro yra desinios (DP, LSDP), o kitos – radikalai. Silpnos profsajungos.

    O del radikalu – as politine sistema isivaizduoju kaip rata. Kairej butu tradiciniai (ne lietuviski) socdemai ir darbo partijos, desinej – koncervatoriai, liberalai makaluojasi apie virsu. Radikalai – dugne, apacioje, kur visas meslas. Tik nacionalistai uzdaro rata is desines, o komunisteliai – is kaires.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pašalpų dydį imkit sąlyginį, lyginant su atlyginimo mediana. Tai tada Lietuvoje maža nepasirodys.

      Dėl profsąjungų -- čia įdomus pastebėjimas. Kita vertus, žiūrint per kur žiūrėsim. Jos pas mus kitokią poziciją užima, bet per kai kur daro neadekvačią įtaką.

      Dėl tamstos įsivaizduojamo rato -- iš vienos pusės, prie ko čia ekonomikoje nacionalistai? Iš kitos pusės -- kokiu tokiu būdu tamstai komunistai ne radikalai?

      Reply
      1. kaimietis

        Sutinku -- lyginant su atlyginimais – pašalpos didelės. Bet as sunkiai isivaizuoduoju kaip savarankiškai galima išgyventi iš lietuviškos pašalpos (ar minimalios algos). O vakaru europoje iš pašalpos ar minimalios algos išgyventi galima.

        Del rato – pagooglinau paveiksliukus – šitas atitinka. Aš tik koncervus su liberalais vietom sukeičiau.

        http://www.la-articles.org.uk/pc.htm5.gif

        Reply
  7. Lilija

    O kur pagal poną Žiurkėną yra Skandinavijos šalys? Ten irgi kairumo nemažai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O Skandinavijos šalys -- pakankamai skirtingos, beje. Netgi labai skirtingos. Nors šiaip -- neabejotinas faktas, kad jos dabar jau krūvą metų po biškutį socialistiškai drožia seną kapitalistų įdirbį.

      Labai įdomus variantas čia Švedija, kuri krypo krūvą metų, tarpais sugalvodami tokias progresijas, kad pagal jas žmnės mokesčių turėdavo sumokėt daugiau, nei realiai uždirbdavo, o dabar jau ima stradalint, kad problemos eina.

      Kita vertus, pvz., Norvegija išvis iškrenta iš nagrinėjimo, nes jei pas anuos nebūtų naftos, tai labai rimtas klausimas, kur būtų geriau gyventi -- tenai ar pas mus.

      Reply
  8. gied

    Prancūzija ir Graikija yra 2 skirtingi pavyzdžiai, nes dar yra viena dedamoji, kurios nežinau ar galima išmesti -- anarchijos / šešėlio indekso. Jei FR jis būtų žemesnis, tai GR (ir, žemesniame lygyje, LT) jis pakankamai didelis, ir susietas su briuslu, kontrabanda ir panašiai (t.y. valstybė prisiema daug kontrolės, bet vykdo ją labai prastai). Nežinau, ar tai galima sutalpinti vien ant kairumo/dešinumo skalės.
    Lietuva yra panaši į FR savo kairumu (vienur dešinesnė, kitur -- kairesnė).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Neadekvačios kontrolės sukeliamos pasekmės -- tai visgi reguliacijos sukeliamos pasekmės. Paprastai žiūrint, jei valdžia uždeda ant cigarečių tokius akcizus, kad kontrabandininkai suklesti tiek, jog galėtų papirkinėti ką papuola, o dėl to ilgainiui įstaigose išplinta korupcija ir bardakai -- tai irgi reguliavimų pasekmė.

      Reply
  9. Zaibys

    Man idomu kaip butu su Skandinavija. Nes jei anglams ir prancuzams duodam 55-60, tai skandinavams reiktu duoti koki 75, turint omenyje ju mokestine sistema. Nors as gal cia ir pervertinu.

    O Lietuvai tada jau gresia buti kazkur vienam lygmeny su Baltarusija.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pagal mokestinius barjerus Skandinavija yra daug žemiau, nei daugeliui atrodo -- tiesiog pas mus įprasta sieti ne su mokesčių išlaidomis, o su mokesčių surinkimu, užmirštant, kad mokesčių administravimas kai kuriais atvejais gali kainuoti netgi daugiau, nei sumokama mokesčių.

      BTW, Baltarusijoje mokesčių reguliavimai yra tokie, kad kiek kada teko pavartyt pora case analizių, tai ten įmonę normaliam žmogui įsteigti ir tada dirbti išvis neįmanoma. Kas dar įdomiau, jie patys vienu metu kėlė propagandinę kampaniją, skelbusią, kad viskas maksimaliai supaprastinta ir įmonės sukūrimas teužims kelioliką minučių.

      Reply
  10. Zaibys

    Gautusi taip, kad reiktu balsuoti uz centristus.

    O kas tie centristai, velnias zino tiesa sakant (jeigu ne i pavadinimus ziuret).

    Savo sprendimais, tiek konservatoriai, tiek socdemai, tiek veikiausiai ir kitos partijos sokineja toj pacioj skalej tarp kokiu 75 i kaire ir kokiu 55 i desine.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Centristai visame pasaulyje yra tie, kas išvis anei nieko nesusigaudo, todėl kai jų kas nors ko nors paklausia apie ekonomiką, tai tie lepteli, kad jie nei už kairę, nei už dešinę, nes jie centre.

      Reply
  11. petraszd

    Aš beveik neturiu supratimo apie Prancūziją, bet kažkaip neleidžia rankos rašyti, kad Lietuva stovi dešiniau ar greta su Prancūzija. Tai, kadangi čia tie procentai iš oro, tai +5% ir gaunam 65%.

    Hmmm… Tada iš kitos pusės yra Graikija. Kažkaip vėl nesižiūri, kad Lietuva yra vidury tarp Prancūzijos ir Graikijos. Dalinam pokyti iš dviejų += 2.5% ir gaunam 62.5%.

    Aij, beje, aš neturiu žalio supratimo, ką čia rašau.

    Aš dar pagalvojau apie kitus du dydžius. Kryptis ir pagreitis.

    Pavyzdžiui, Lietuvos kryptis į kairę ir nesikeis bent jau iki kadencijos pabaigos. Kita kadencija krypties turbūt irgi nepakeis. Bet tikėtina, kad sumažins pagreitį. Optimistinės prognozės: kita kadencija pakeis kryptį į dešinę.

    Kitas pavyzdys, JAV. Kryptis tarsi ir kairė. Bet po Obamacare pagreitis turėtų išlikti beveik nulinis. Po kitų prezidento rinkimų turėtų maždaug taip ir išlikti. Optimistinės prognozės: kryptis keisis į dešinę.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kryptis -- labai esminis dalykas. Lietuva bendrai imant, jau ketvirtį amžiaus iš lėto ir nestabiliai trūkčiodama pirmyn-atgal keliauja link dešinės (net jei ir gauname kokių nors kairėjimo etapų).

      Žiūrint apibendrintai ir neieškant visokių sliekų, būtent tie trūkčiojimai ir nestabilumai -- tai esminė priežastis, dėl kurios Estija taip mus aplenkė, nes neapsisprendimai kainuoja laiką ir pinigus.

      Kita vertus, pvz., Europos Sąjunga aiškiai turi kairėjimo tendenciją -- reguliavimų vis daugiau, jie vis globalesni ir vis labiau einantys link totalinio valstybės kišimosi kur papuola.

      Dėl JAV -- tegul ir su stambesniais posūkiais, jie aiškiai kairėja jau maždaug šimtmetį, jei ne daugiau. Tik vat dabar jie jau pasiekė gana neaiškų lygį, kur jau ima rastis dešinioji opozicija netgi visai jau apatiniuose sluoksniuose. Tai kalba už save.

      Reply
      1. petraszd

        Reiškias aš nelabai gaudausi. Gerai, kad bent jau tą nesigaudymo faktą sužinojau.

        Kalbant apie Lietuvą. Ar galima dabartį laikyti trūkčiojimu, ar dar ne?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Viską tamsta visai normaliai gaudotės, nes tamstos smegeninė veikia 🙂

          O dėl Lietuvos -- nagi trūkčioja, kaip ir anksčiau, o kai trūkčiojant pagreitis būna tai vienon, tai kiton pusėn -- šitai labai jaučiasi 🙂

          Reply
  12. MZ.412

    Viską skirstant tik į kairę ir dešinę, iškyla daug neaiškumų.
    Pavyzdžiui: jei nacionalsocialistai buvo kairieji, kodėl nekentė profsąjungų? Argi palankumas profsąjungoms nėra vienas ryškiausių kairumo bruožų?
    Kaip pavadinti tai, ką bandė kurti (ir iki tam tikro laipsnio gana sėkmingai buvo sukūrę) Ispanijos anarchistai per pilietinį karą? Radikaliu kairumu? Bet juk nei jų teorijoje, nei praktikoje nebuvo tironiškos centrinės valdžios(kaip SSRS).
    Anarcho-kapitalistams, kokiam Hans-Hermann Hoppe, beje, labai nepatiktų Afrikos bardako priskirimas super-dešinumui.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ne, palankumas profsąjungoms nėra kairumo bruožas. Panašiai kaip kairumo bruožas nėra palankumas pionieriams 🙂 Ne palankumas yra bruožas, o pačios profsąjungos yra kairiosios 🙂

      Kita vertus, vokiškas arbeitsfrontas buvo lygiai tokios pačios profsąjngos, tiktai kad naciams dirbančios.

      Vėlgi, prisiminkit, į ką staigiai buvo paverstos visos profsąjungos prie sovietinio režimo.

      Žodžiu, skirtumai pagal profsajūzų veiklą -- maždaug tokie, kaip tarp skėčio ir lietsargio 🙂

      O ką ten kūrė ispaniški anarchistai -- tai žinote, toksai batka Machno irgi buvo kažkokį darinį sukūręs. Ale tokie visokie nestabilūs anarchistiniai nerišlūs ekonominiai dariniai veikia arba labai trumpai, arba kol yra labai maži. O paskui viskas arba subyra, arba pasuka link totalinės diktatūros. Čia, beje, dar Paryžiaus komunas galima prisiminti.

      Reply
      1. As

        O be to klausimas ar anarchistai, kad ir tie patys ispaniški, yra radikalūs dešinieji ar kairieji? Nes jie prieš diktatūrą, o kaip tik už absoliučią dereguliaciją.

        O verslo nuosavybės atžvilgiu tai jie irgi praktiškai vykdė (tik iš apačios, o ne iš viršaus nuleistą) Thatcher „verslas turi priklausyti liaudžiai“ politiką. 😀

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Tai vat čia ir yra toksai įdomumas -- sako gi, kuo skiriasi liberalai nuo anarchistų? Ogi tuo, kad vieni pinigų turi, o kiti -- ne.

          Reply
    2. As

      Beje, sovietų komunistai irgi nekentė profsąjungų ir draudė realią jų veiklą (streikus, visokį kitokį derėjimąsi su darbdaviu, nes darbdavys tie patys komunistai). 🙂 Dėl ko buvo tik didžiulės „respublikinės“ profsąjungos žygiuojančios „demonstracijose“ ir palaikančios partiją.

      Čia, beje, ir priežastis kodėl pas mus profsąjungos palyginus su ta pačia vakarų Europa ar JAV yra neveiksnios. Nes jos vis dar nėra profsąjungos, o tos pačios „sovietinės“ profsąjungos tegalinčios paprotestuoti ne prieš darbdavį, bet „blogą dešiniųjų valdžią“ ir palaikyti „gerą kairiųjų valdžią“ gegužės 1 d. Gedimino pr. 🙂

      Reply
      1. Klevas

        Kiek aš žinau tai JAV profsąjungų galima sakyt išvis nėra, ar klystu?

        Patikslinu, jos gal yra bet jos tokios menkos, kad jokios įtakos neturi.

        Reply
        1. As

          Bet vis tiek apie 11 proc. dirbančiųjų joms priklauso ir jos turi daugiau įtakos nei lietuviškos, kurios derybinės galios beveik neturi, o vienintelė veikla tėra kairiųjų partijų palaikymas ir dalyvavimas daugiašalėse tarybose su vyriausybe.

          Reply
  13. Neliberalas

    Socdemai, liberalai ir konsrvatoriai yra desiniosios partijos. Socdemu kairiaisiais vadinti negalima.

    Reply
  14. Tadas

    Aš pritariu visiškai dėl realaus profsąjungų nebuvimo Lietuvoje, pasenęs, biurokratinis valdymas, beveik nieks nepasitiki, kažką daro, bet nelabai kas supranta ką. Vienas protingas žmogus sakė, kad turi praeit pakankamai laiko nuo sovietinio laikotarpio, bet kol kas naujoji karta politikų, visuomenininkų dažniau seka pramintais takais.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *