Dar apie sovietinius kompiuterius

Pamačiau, kad užkabino kai kuriuos puvėkus ankstesnis straipsnis, kur rašiau apie tai, koks būtų sovietinis Internetas, jei jis būtų šiais laikais. Kai kurie nupušėliai ėmė paskui skleistis pasipiktinimais apie tai, kad esą būtų SSRS Vakarus pasivijusi, o kiti gi aiškino apie tai, kad esą ir Vakaruose buvę mažai kompiuterių, todėl nedera atseit lyginti. Buvo tokių, kurie aiškino apie visokius „Santaka“ kompiuterius bei sovietines kompiuterių klases.

Ponai ir ponios, šitas daiktas - tai viena iš sunkiausiai suvokiamų sovietinių fantasmagorijų - savaime užsidegantis Apple II klonas, kurį sovietai bandė pardavinėti JAV už nesakysiu kokius pinigus. Straipsnyje atrasit ir maža jums nepasirodys. Aš jums pažadu.

Ponai ir ponios, šitas daiktas – tai viena iš sunkiausiai suvokiamų sovietinių fantasmagorijų – savaime užsidegantis Apple II klonas, kurį sovietai bandė pardavinėti JAV už nesakysiu kokius pinigus. Straipsnyje atrasit ir maža jums nepasirodys. Aš jums pažadu.

Štai vienas pavyzdinis nupušėlis, atėjęs pas mane į FB, pradėjo aiškint išsyk prieštaravimus, kad koksai tai „Santaka“ kompiuterio procesorius dirbo dvigubai aukštesniu dažniu už kažką, todėl aš neteisus, o be to „Iskra“ mašinos stovėdavo mokyklinėse kompiuterių klasėse pas mokytojus, o jis pats lituodavo kažkokius „ZX Spectrum“ klonus ir juos pardavinėdavo, todėl, suprantate, viskas yra netiesa ir aš nieko nesuprantu.

Žinom mes tokius lituotojus, kurie lituodavo „ZX Spectrum“ klonus, todėl labai išmano, bet nesugeba sovietinio PDP-11 klono DVK atskirti nuo IBM PC serijų. Aš jums neaiškinsiu detalių, bet tuomečiame IT pasaulyje tai yra didesnis kliedesys, negu kad supainioti kepurę su triusikais ir triusikus ant galvos užsidėjus, nueiti į kokį nors aukšto rango priėmimą. Tai žinoma, aš tokius tipažus baninu, nes neadekvačių fufelių čia pas mane niekas nerašinės. Netoleruoju aš tokių, kurie kažką skleidžia nei neskaitę, o negana to, dar ir rimtais snukiais kliedesius žarsto.

Užtat jums duosiu truputį faktų tam, kad įsivaizduoti galėtumėte, koks buvo sovietinis informacinių technologijų atsilikimas.

Masiškiausias sovietinis kompiuteris

Pradėkim gal nuo paprasto vieno fakto, kurio išvis viskam ir pakaktų. Nereikia daugiau nieko, perskaitykit ir to užteks. Vienas faktas ir viskas.

Masiškiausiai gamintas sovietinis kompiuteris BK-0010 buvo gaminamas nuo 1984 (anonsuotas 1983) iki 1993. Per tą laiką krūvoje skirtingų sovietinių gamyklų buvo pagaminta maždaug apie 150-160 tūkstančių šitų aparatų.

Masiškiausias to paties periodo vakarietiškas buitinis kompiuteris (vien buitinis, ne verslui skirtas) buvo Commodore 64, kuris buvo gaminamas nuo 1982 iki 1994. Vien originalių šitų kompiuterių (neskaitant visokių klonų) per tą laiką buvo pagaminta apie 17 milijonų.

Taip, ponai ir ponios, tai yra maždaug 100 kartų skirtumas. Kai byrant Sovietų Sąjungai, vakariečiai jau buvo iš esmės užsivertę kompiuteriais, SSRS šitas dalykas buvo tokia nesuvokiama mistika, kad kokiais 1993-1994 kiekviena raides kompiuteriu mokanti surinkinėti sekretorė vis dar buvo laikoma vos ne profesionalia programuotoja.

Jums nepakanka šito fakto? Jei jūs pakapstysite po kitus skaičius, tai atrasite, kad iki to laiko, kai griuvo SSRS, Vakarų pasaulis pagamino net ne 100 kartų daugiau kompiuterių, o išvis net neaišku kiek kartų daugiau.

Aš jums tiesiog siūlau įsivaizduoti kartą jau aprašinėtą situaciją – kaip SSRS nebuvo tualetinio popieriaus ir moteriškų įklotų, taip vat panašiai nebuvo ir kompiuterių, tiktai kad dar smarkiau. Teoriškai kompiuteriai buvo ir kažkas juos netgi buvo matęs, o praktiškai nebuvo ir viskas. Ir kur Vakarų šalyse viskas buvo tais kompiuteriais jau užversta (griūvant SSRS, berods jau kas antra JAV šeima turėjo kompiuterį), tai SSRS niekas apie tuos kompus nebuvo nei girdėjęs.

Sunku palyginti tokį nepalyginamumą, tiesa?

Sovietiniai kliedesiai yra pirmaujantys pasaulyje

1984 metais Apple išleido savo legendinį „Apple Macintosh“ kompiuterį. Tą, kuris turėjo pirmą pasaulyje padorią grafinę aplinką, buvo patogus ir kainavo įperkamai – 2495 dolerius.

Tais pačiais metais sovietinė kontora ELORG pasiūlė JAV rinkai personalinį kompiuterį „Agat“ už 17000 (taip, už 17 tūkstančių) dolerių. Tasai „Agat“ kompiuteris buvo klaikiai nevykęs, gendantis ir negana to, savaime užsidegantis dar 1977 metais sukurto Apple II kompiuterio klonas.

Originalus „Apple II“ kainavo 1298 dolerius. Tai dar 1977 metais, kai tik buvo išleistas. Realiai modernus ir puikus „Macintosh“ kainavo 2495 dolerius 1984. Nupušę sovietiniai bepročiai tais metais norėjo nevykusį seno Apple kompiuterio kloną pardavinėti po 17 tūkstančių!

O dabar sau užduokit klausimą, kodėl? Ar tikrai manote, kad šiaip jie durni buvo? Ta durnumo prasme, kur šiaip silpnapročiai? Ir kad tokie silpnapročiai dirbo kažkokioje sovietinius kompiuterius eksportuojančioje kontoroje?

Aš jums pasakysiu paprastai: ne, jie nebuvo šiaip kažkokie silpnapročiai. Jie tiesiog nesiorientavo Vakarų realijose. Bet užtat orientavosi sovietinėje realybėje: vieno tokio kompiuterio pagaminimui tokiomis primityviomis sovietinėmis technologijomis reikdavo tiek nežmoniškai daug resursų, kad jie išties negalėjo pardavinėti pigiau. Ir jie puikiai žinojo, kad tasai „Agat“ – tai tobuliausias, tiesiog šedevralus sovietinės pramonės pasiekimas (tiesa, su nelabai aiškiais būdais iš Vakarų gaunamomis MOS-6502 mikroschemomis. Arba kartais ir be jų, bet tada jau procesoriaus į vieną mikroschemą sovietams sutalpinti nesigaudavo – tada jau būdavo papildoma krūvelė plokščių su laidais.

Kai amerikiečiai jiems pasakė, jog skaičiavimo resursų už tokią sumą galima nusipirkti maždaug 100 kartų daugiau, sovietai nepatikėjo. Paskui, matyt, teko jiems tuo patikėti, bet turbūt jie dėl to turėjo pulti į visišką neviltį.

Išvada išties paprasta – bepročiai, norėję senienų klonus pardavinėti po 17 tūkstančių, buvo bepročiais tik dėl visiškai išprotėjusios sovietinės sistemos. Yra tokia sąvoka psichiatrijoje – indukuotoji psichozė. Tai vat nuo tos sovietinės santvarkos žmonės ir pasigaudavo tokį pamišimą. Kai kurie pasigavo taip giliai ir taip ilgam, kad iki šiol šituo kankinasi. Ir svaigsta apie tai, kad ne viskas tais laikais buvo blogai, valdžia rūpinosi žmonėmis ir buvo kažkokių ten pasiekimų.

Jūs žinote, kodėl visokie koloradiniai nuopezos tokie durni? Jie iki šiol į realybę nesugrįžo dar.

Sovietinis IT atsilikimas

Aš nežinau net kaip jums nupasakoti tą sovietmečio IT realybę, nes ji nenupasakojama. Kai brežnevizmo pabaigoje Vakaruose vyko IT revoliucija ir kompus bandė gaminti kiekvienas garažas, SSRS vis dar džiaugėsi tuo, kad jau štai žiūrėkit – pavyksta ir mikroschemas kompiuteriuose panaudoti.

Pirmas kompiuteris, prie kurio prisėdau gal kokiais 1983, ar gal 1984 (nei neatsimenu, tiesą sakant, maždaug apie tą laiką tiesiog), buvo kažkoks viename skaičiavimo centre stovėjęs gargaras, kurio terminalas (monitorius ir klaviatūra) buvo prijungti prie kažkokio didelio šaldytuvo pavidalo daikto. Tas daiktas dar gal prie kažko buvo prijungtas. O gal ir ne. Su tuo kompiuteriu tekstiniame režime gaudavosi žaisti kažkokius nykius žaidimus, pvz., tokį „Robot“, kur kvadratuką reikdavo vedžioti po ekraną, kad jo nepagautų kiti kvadratukai. Ir tie žaidimai stabdė.

Vakaruose tuo tarpu žmonės jau žaidė visokias trimates lenktynes arkadose. Ir visokius šiaip arkadinius žaidimus. Su visokiais grafiniais vaizdais. Legendinis „ZX Spectrum“ buvo išleistas dar 1982, turėjo daugiau pajėgumų, nei ta skaičiuojanti spinta, prie kurios aš sėdėjau, ir kainavo vos 125 svarus. Ir vien originalių „ZX Spectrum“ buvo pagaminta apie 5 milijonus – belenkiek kartų daugiau, nei išvis kompiuterių pagamino SSRS. O jei visokius klonus suskaičiuosim, tai išvis net neaišku, kiek.

Perfokortos ir netgi perfojuostos (dar archaiškesnis ir baisesnis daiktas) kai kuriose organizacijose buvo naudojamos iki pat sovietmečio pabaigos. Taip, paskutinį kartą perfojuostų krūvą aš mačiau jau po Nepriklausomybės paskelbimo. Tiesa, jau išmestą krūvą perfojuostų, bet visvien. Taip, SSRS buvo atsilikusi tiek smarkiai.

Sovietams niekas nesisekė. O ypač nesisekė su IT. Netgi vargano 1976 sukurto Zilog Z80 jie iki pat sovietmečio pabaigos taip ir nesugebėjo nuklonuoti ir pradėti gaminti (nes skirtingai nuo daugelio kitų procesorių, šituose buvo kai kurių siurprizų). Tik sugriuvus SSRS, to procesoriaus analogą kažkaip visgi sugebėjo į smulkiaserijinę gamybą paleisti Angstrem gamykla – 1991 metais (Т34ВМ1). O jau masinė gamyba Rusijoje teprasidėjo 1993. Todėl visokiems „Santaka“ ir panašiems kompiuteriams niekas negalėdavo gauti procesorių, nes arba reikdavo gauti kokį nors truputį nepilnavertį VDR gamintą kloną (U880, korpusuojami buvo ir SSRS), arba išvis kažkokiais nelabai aiškiais būdais suimportuotą.

Žodžiu, daug neaiškinant, paprastai pasakysiu – vat jei atsimenate kas nors, kaip atrodė kompiuteriai prieš 20 metų ir ką jie galėjo – tai štai netgi tokio lygio SSRS nebūtų pasiekusi, jei ne Gorbačiovo Perestrojkos dėka sušvelninti Vakarų ribojimai. Tiesiog čia reikia suvokti realybę – IT sektoriuje Sovietų Sąjunga buvo absoliuti ir visiška technologinė šikna. Dargi ne šiaip šikna, o padvėsusio ožio šikna. Ir aš jums rašau tai tokiais žodžiais, nes kaip nors kitaip to kliedesio pavadinti tiesiog nesigauna.

Taip, ponai ir ponios, dabartinėje Šiaurės Korėjoje situacija su IT yra kardinaliai geresnė, nei šiais laikais būtų Sovietų Sąjungoje. Nes padaryti taip, kad su IT būtų blogiau, nei buvo SSRS – tiesiog neįmanoma. Iš principo neįmanoma.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook346Share on Google+15Share on LinkedIn50Tweet about this on Twitter

77 thoughts on “Dar apie sovietinius kompiuterius

  1. Pjovejas

    Mano tėvas pačioje nepriklausomybės pradžioje dirbo uab’e, kuris kūrė technologinių procesų automatizavimo sistemas (na., pvz., šiltnamio vėdinimas ir laistymas automatizuotai pagal oro sąlygas ir pan.).
    tai prisimenu, kad kurdavo programas ant BK ir Robotronų (šitie, berods, buvo importas iš VDR, tai kosminiai buvo lyginant su BK).
    Aš, kai tėvas nedirbdavo, žaisdavau ant jų ir įgijau kažkokio ten Basic bei Fortrano pradmenis.
    Kiek pamenu BK, tai tragiška klaviatūra būdavo, užknisdavo bilen ką krautis iš kasetės (taip taip, magnetofono kasetės), kurioje dar neaišku kurioje vietoje kas yra ir kol atsuks… Apie galingumus tai nieko nežinojau, nes elementariai neturėjau su kuo lygint tada. Tik paskui, kai mokykloj jau vėliau pamačiau IBM XT (su afigienai dideliu 10 MB kietu disku) supratau kokia yra techninė praraja)

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      BK būdavo keli modeliai. Pas vienus klaviatūra buvo kaip įprasta sovietiniams kompams -- tiesiog šiaip klaikiai tragiška. Pas kitus buvo dar baisiau -- po skaidria plėvele pakištas popieriaus lapas su nupieštais mygtukais, o po juo -- kontaktai. Tai vat šitie tai jau buvo baisiausia, kas galėjo būti.

      Dėl Robotron -- jo, VDR gamybos. Jie ten sugebėdavo anksčiau mikroschemas klonuoti, o ir šiaip darbų kultūra buvo žymiai geresnė, tai lyginant su SSRS, tie kompai atrodė tobulai modernūs. Bet šiaip jau irgi visiškai tragiški, lyginant su Vakarais.

      Reply
      1. Martynas

        Menu as ta senieną dar ankstyvais 90-aisias kai bėgiojau trumpomis kelnėmis (spėju man buvo maks. 4 metai). Tėvas parnešė namo kompiuterį, nepamenu kaip į jį reagavau, nes suvokimo ką su juo daryt -- mažai. O ir galimybių, matyt, jis turėjo ne tai, kad daug, bet labai mažai. Viena kas įsiminė, tai buvo kompiuterinis žaidimas, berods toks kosmonautas šokinėdavo ir dar kažkoksdaiktas, formos kaip klozetas ant žemės stovėjo (o gal ten jo kosminis laivas). Tai žaist, aišku patiko, bet pamenu kaip tėvas parnešė kitą klaviatūrą (greičiausia apie kurią ir kalbat) -- ala touch: http://www.phantom.sannata.ru/konkurs/2009/img/kt0906/001.jpg . Tik ana, berods visa pilka buvo, o ne spalvota. Viena kas įsiminė, kad su ja žaisti buvo visiškas vargas, dingo intuityvus mygtukų radimas, o ir spaust reikėdavo po kelis sykius, tiesiog traiškyt pirštą, kad būtų sureaguota. Tai va, nors ir mažas buvau, bet tokie atsiminimai apie sovietinius kompiuterius.

        Reply
        1. As

          Mūsų šeima apie 1993-iuosius nusipirko kažkokį latvišką ZX Spectrum kloną, kuris tais laikais buvo jau kažkas tokio. Užkraudavo viską, aišku, iš magnetinių kasečių (tuo metu leidžiant visokius garsus ir spalvotoms juostoms lakstant ekrane), bet žaidimai ten jau buvo geri. Tarp jų ir legendinis Saboteur. 🙂

          Reply
  2. Pukas

    Juokingas tekstas kvadratinėm raidėm apie šių dienų pasiekimus: Скоромысл

    Gerb. Rokiški, ar girdėjote apie naujuosius „importozameščiajemuosius“ procesorius Elbrus 4c ir 8c ? Irgi svaigsta vatiniai, nera analogu v mire. Ir jų pagrindu pagamintus laptopus Носимый терминал НТ-МЦСТ4R, su baterija laikančia 1 val? 😀

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Turėkit omeny, kad jie šitas klaikenas daro su technologijomis, pirktomis iš Vakarų. Ir daugelis detalių -- irgi vakarietiškos. Jei palygintumėt su tuo, kas jiems gautųsi, jeigu patys jie tai darytų, tai šitie visokie nešiojami griozdai atrodytų dar netgi labai labai padoriai.

      Reply
  3. Saulius

    Na Z80 nekopijavo dar dėl vienos priežasties -- ką kopijuot spręsdavo ne elektronikos inžinieriai, o ministerijų biurokratai (pvz., i8080 pradėjo kopijuot kaip tik tais 1976 metais vien todėl, kad tam kopijuojančiam institutui buvo nupirkta kažkiek i8080). Kopijavo 2 metus, per tą laiką pasirodė ne tik Z80, bet ir tobulesnis i8085 ( viena maitinimo įtampa vietoj trijų), o masiškiau tas kopijas pradėjo gamint tik nuo kokių 1981 metų -- taigi atsiliko >5 metais.
    Beje, labai įdomi ir tokio „kišeninio“ kompiuterio MK85 istorija -- ministrui Šokinui japonai padovanojo Casio FX-700. Aišku, po to Zelenogradui buvo duota komanda nukopijuot „absoliučiai tiksliai“. „Absoliučiai tiksliai“ nepavyko, MK85 viduriai -- tas pats (šiek tiek modifikuotas) LS11 kaip ir BK0010. Be to, ROM mikroschemos buvo tokios nekokybiškos, kad 32KB mikroschemoj esantis Basic’as buvo dubliuotas (jei viena pusė 16KB bloga, prijungiama kita 16KB pusė). O dar problemos su LCD indikatoriais -- SSSR chemijos pramonė neįstengė pagamint tinkamų skystų kristalų ir MK85 indikatoriuj buvo perkami užsieniniai.
    Ir iš viso, virš 90% SSSR mikroschemų -- vakarietiškos kopijos (dažniausiai žymiai blogesnių parametrų). Pvz., „Venta“ specializavosi ECL logikoj K100, K500, K1500,1590 serijos (tiesiogiai kopijuota atitinkamos Motorola mikroschemos), analoginiuose -- skaitmeniniuose keitikliuose (Analog Devices klonai). Gamino dar ir „pirmam tarybiniam kasetiniam videomagntofonui“ VM12 (arba Panasonic klonui 🙂 ) skirtas mikroschemas. O tokia „Ventoj“ sukurta 216 karinė (priešraketiniai gynybai skira) serija buvo gaminama Šiaulių „Nuklone“.

    Reply
      1. Zydrius

        Sauliau,atsimenu atsimenu,kad pasakojai kaip kopijuojat vakarietiskas mikroschemas:)

        Reply
        1. Zydrius

          Oj,pasirodo Saulius ne tas:).Bet ne esme…vakarietiskos schemos buvo isdidinamos ir paveiksluojamos,kad padaryti klona.Cia siaip,jeigu teisingai supratau kita Sauliu,dirbusi Niuklone.

          Reply
          1. Rokiškis Rabinovičius Post author

            Šiaip tai, jei neklystu, technologija kiek kitokia būdavo -- mikroschemos paviršius skanuojamas elektroniniu mikroskopu (su juo galima gauti ir informaciją apie tai, kur kaip laidininkai suvedžioti), vis nuėsdinant sluoksnį po sluoksnio nuo mikroschemos. Rezultate gaunamos schemos visų sluoksnių, o pagal jas jau yra daromi šablonai, pagal kuriuos yra kepamos klonuotos mikroschemos.

            Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Sakykim taip -- Z80 nepakliuvo į ES EVM architektūrų sąrašus, todėl prioritetas buvo gan mažas. Bet kopijuoti bandė. Kadaise teko rusiškuose forumuose apie tas kopijavimo istorijas skaityt -- VDR gamybos 880 procesoriai kažkurių operacijų vykdyt negalėjo, nes tai susiję buvo būtent su siurprizais, kurių buvo originaliuose Z80. Tuo pat metu licencinių gaminti irgi negalėjo, nes niekas jiems jų nepardavinėjo. Ribojimai, žinote.

      O dėl Ventos -- jo, pagrindinė sritis buvo analoginiai-skaitmeniniai daiktai. Kitur SSRS tokių neįstengdavo gaminti, kiek suprantu, nes tokias kombinacijas gana sunku realizuoti. O Nuklonas turėjo irgi šiokią tokią specializaciją -- metaliniai apvalūs korpusai pas juos būdavo. Tie, kur panašiai kaip pas tranzistorius. Net nežinau gerai, kodėl tokių specifinių korpusų reikdavo.

      Reply
      1. Saulius

        Nuklonas gamino 140 serijos operacinius stiprintuvus -- tai kaip tik tokie apvalūs korpusai.

        Reply
    2. K.

      Tai, kad ten nuo mažiausių ir kvailiausių dalykų pradėjo daryt nesąmones tai ko ir norėti. Vien ko verta auksinė idėja buržujišką 0.1 colio „suapvalinti“ į 2.5mm, taip mikruškes padarant privalomai koreguojamas lomiku…

      Reply
      1. Rokiškis Rabinovičius Post author

        Šiaip tai berods pas visas įprastas mikroschemas būdavo K, o skirtumas buvo pagal antrą raidę -- rusiška R reiškė plastmasinį korpusą (civiliams), o M -- metalokeramikinį (kariškiams).

        Reply
        1. Saulius

          Raidės ne visada atitiko korpuso tipą -- KM galėjo būti ir plastmasinis korpusas (o ne keraminis pagal žymėjimą).
          Karinės serijos buvo žumimos papildomu rombo ženklu (kai kurios senos detalės -- žvaigždute).

          Reply
            1. Saulius

              Ne, tai papildomas ženkliukas šalia gamintojo logotipo (arba kurioj nors kitoj detalės vietoj).
              http://11a.lt/venta.jpg --
              po skaičium 92 -- „Ventos“ logotipas, po o6 -- „voenaja prijomka“ rombas.

              Reply
  4. As

    O ar tokia tragiška situacija su IT SSSR nenutiko visų pirma todėl, kad šitie mokslai (kaip ir kokia nors kibernetika) buvo ilgą laiką elementariai represuoti, išvadinti „lženauka kapitalističeskogo mira“, kai vakaruose IT mokslai prasidėjo bent jau nuo WWII ir Alano Turingo (jei neskaičiuoti Babbage’o ir jo mechaninių kompiuterių)?

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Na, čia Stalino laikais ta kibernetika buvo persekiojama. Bet netgi tais laikais jie jau kūrė kompiuterius -- pirmiausiai MESM, o paskui ir dar kitus. Pagrindinė problema buvo planinė ekonomika su totaline suirute, absoliučiai neveiksmingu tiekimu, o ir kompartijos vadovavimu visose srityse. Ideologizavimas labai kirto per visur, bet tai nebuvo vienintelė tiesioginė priežastis.

      Čia tiesiog paprastas dalykas -- kaip pvz., iki 8 dešimtmečio jie loginėms schemoms vis dar naudodavo lempas, nes tiesiog tranzistorių kartais negaudavo. O Vakaruose tuo metu jau ėjo mikroschemos.

      Reply
    2. jurgis

      kai 1979 metais keli sovietiniai entuziastai sukonstravo garažinį kompiuterį iš per klaidą gautų i8080, bandė jį prakišt įvairiom ministerijom kad gal kas pradėtų jų masinę gamybą. Į ką gavo atsakymą „Ребята, хватит заниматься ерундой. Персонального компьютера не может быть. Могут быть персональный автомобиль, персональная пенсия, персональная дача.“

      Reply
      1. jurgis

        Beje, apie sovietinį atsilikimą kompų srityje -- atsimenu ’90 -- 91 žurnalas Radio vis dar spausdino taikomąsias programėles savo kuruojamam i8080 kompui orion-128, o tuo tarpu kitame žurnalo puslapyje -- naujienose iš pasaulio perspausdina straipsnį apie SUN Microsystems gaminį sparcStation. Tada tie kompiuteriai atrodė kaip iš fantastikos srities -- plonytis sisteminis blokas su įlituota 64MB ar dar didesne atmintim, didžiulis spalvotas monitorius, integruota cd kokybės garso plokštė.

        Reply
  5. Kaulas

    Palei 1993-4 metus ZX Spectrum kompiuterio kaina laikraščių skelbimuose irgi buvo 125 Litai.

    Reply
  6. jurgis

    Pamenu tokį sovietinį žurnalą Radio -- skirtas jis buvo sovietiniams DIY radio entiziastams. 1982 metais, po kažkurio CK suvažiavimo pasirodė straipsnis apie naminio kompiuterio poreikį. 1983 metais žurnale publikuojama pirmojo tokio garažinio kompiuterio mikro-80 schema. Atrodytų atsilikimas nuo JAV garažnių kompiuterių konstruktorių tik kokie 7 metai, tačiau iki pat SSSR subyrėjimo progresas iš esmės nevyko -- sovietmečiu nebuvo elementariausių dalykų, ką jau kalbėti apie mikroschemas. Ir garažinius kompus litavo tik labai pasikaustę entuziastai -- kurie mokėdavo apeiti mikroschemų trūkumą, susilituodavę analogišką mazgą ne iš 1 originalios o iš 8 širpotrebinių dalių. Todėl DIY žurnalai buvo labai paklausūs, ypač tie skyreliai kaip pvz iš 2 puodų ir domkrato susikonstruoti sulčiaspaudę…

    Į namus kompai masiškai eiti pradėjo tik 90 pradžioje kartu su žaidimais. Bet ir tai trumpam -- mat tuos pačius pirmuosius spektrumus išvijo gariūnuose parduodami kinietiški segos klonai.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Oh, su Radio tai būdavo cirkų -- jie paskelbdavo kokias nors schemas, kur naudojamos kokios nors mikroschemos, o tų mikroschemų niekur nebūdavo 🙂

      Kita vertus, eidavo ir nelegali prekyba mikroschemomis -- nors mikroschemų gamyklos būdavo labai jau baisiai saugomos (pvz., prie Ventos buvo atskrias KGB pavaldus VV padalinys kažkoks), visvien nešdavo tas mikroschemas maišais. Susiorganizuodavo kažkokiais neaiškiais būdais. Visai pelningas biznis buvo.

      Reply
      1. Saulius

        Aš dar studentaudamas 1983 metais Maskvoj (buvau kaip ir ekskursijoj), prie GUM’o pas „spekuliantą“ pirkau 7 segmentų LED indikatorius ir 564 serijos mikroschemas (vietoj to, kad stovėt eilėj prie mauzoliejaus 🙂 ). Tada KPI trečiam bendrabuty (įžymus neoficialus KPI elektronikos detalių prekybos centras 🙂 ) jų nebuvo 🙂 .

        Reply
    2. Saulius

      Na apie „Radio“ žurnale esančias schemas -- jeigu pradedantiesiems skirtas konstrukcijas dar buvo šansų paprastam mėgėjui surinkt (ne tokios deficitinės detalės -- MP39, MP40 germanio tranzistoriai, D9, D7 diodai, varžos, kondensatoriai) -- tai pvz., surinkt kokį nors dažnimatį (aha, kvarcas, IN serijos indikatoriai, pati populiariausia 155 serija 🙂 ) neturint galimybių „išnešti“ iš gamyklos (prieš tai išrašius iš sandėlio ir iškart nurašius) -be jokių šansų.
      Taip kad tikras tarybinis radiomėgėjas -- tai smulkus „socialistinės nuosavybės“ grobstytojas 🙂 .

      Reply
  7. kaimietiz

    Čia vat yra prarastas šansas edukacijai. Pastatai Elektronika MK22 skaičiuotuvą šalia bet kokio tais pačiais metais veikusio vakarietiško ir liepei paspausti klaviatūrą, o po to dar pasakei, kiek proporcingai vidutinės algos vienas ir kitas aparatas atsiėjo. Urodai net amebom aiškaus klavišų debounsimo nepadarė, tai kartais vienu spustelėjimu visa eilutė vienodų skaičių užeidavo. Tikrai buvo baisu, nors aš jau nepriklausomybei atėjus pradėjau kompais domėtis, bet tas šešėlis iš informatikos sandeliukų kampų vis dar persekioja…

    Reply
  8. Art

    Dirbau „Nuklono“ konstravimo biure. Klonavimo procesas vadinosi „Kūrybinis pagerinimas“ (rusiškai). Dar turėjome tokį reikalą kaip draloskop’as, galėjome sluoksnis po sluoksnio nukopijuoti kapitalistų mikroschemą, atkurti jos principinę schemą, tada paleisti anos matematinį modelį kompiuteryje ir su mūsų turima technologija pagaminti analogą.

    Reply
  9. Andrius

    Čia gal pusiau off-topic, bet jei jau paminėta Šiaurės Korėja IT srityje --
    nu nuoširdžiai netikiu, kad toji šalis turi dabar stiprų hackerių būrį, atakavusį Sony etc.
    Man anos istorijos labiau primena Albanijos atvejį iš Wag The Dog.
    Ar klystu ?

    Reply
    1. Pjovejas

      apie Š. Korėją ir tą Sony nuhakinimą, tai rašė vienam laikraštyje, kad tai buvo mitas. Ta prasme nereikia tikėt bilen kuo, kur kažkoks neaiškus šaltinis parašė internete. Ta prasme, Sony buvo nuhakintas, bet tai padarė ne Š. Korėja. Kiek atsimenu, didžiausi kaltinimai ten ėjo ant nepatenkintų pačios Sony darbuotojų.
      Dėl Korėjos paneigimas buvo paskelbtas, bet jis tiesiog nesusilaukė didelio dėmesio. Tai taip ir liko legenda apie genialius Š.Korėjos hakerius.

      Reply
  10. Siaubas

    Kas baisiausia, tai 17000 1982-ųjų dolerių buvo virš 40000 šiandieninių dolerių. Tai čia net įskaitant milžinišką technologijų atpigimą yra klaikūs pinigai. Šiandieninis analogas būtų -- pardavinėti prarūdijusį, uždrožtą ir kokią daržinę nudtrentą pirmuką už naujo Bentley kainą.

    Reply
  11. Va

    O man 1978 teko garbė iš ardomo kompo plokščių tuomečio KPI Skaičiavimo technikos fakultete karpyti tranzistorius aukso metalo laužui :). Kompas užmė kambariuką kokių 20 kvadratų, bent dabar man taip atrodo. O „programas“ rašėm į specialius lapus, o mašininkės perkeldavo į perfokortas.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Vienas iš masiškiausių sovietinių Sinclair ZX Spectrum klonų. Kaip ir kiti ZX Spectrum klonai, gamintas pagrindinai jau po SSRS žlugimo (iki žlugimo sunkiai ta gamyba visiems ėjosi, nes Z80 tipo mikroschemų gamintojai neturėjo iš kur gauti, naudodavo ribotai iš VDR gaunamus procesorius, o sovietiniai mikroschemų fabrikai ėmė gaminti tik nuo 1991). Bendrai imant, įvairių tų ZX Spectrum klonų labai daug Baltarusijoje gamino, šitas buvo vienas iš masiškiausių ir kokybiškiausių. BTW, pagal SSRS mastus vertinant, Baltarusijoje buvo labai išvystyta elektronikos pramonė.

      Reply
  12. Jonas Povilas N

    Buvo Vilniuje tokia gamykla ‘Skaičiavimo mašinų gamykla’,arba ‘Sigma’ (Dzeržinskio g.,dabar Kalvarijų g.),ten praeito amžiaus šešto dešimtmečio pabaigoje pradėtos gaminti „skaičiavimo mašinos’-geros spintos dydžio įrenginiai.Juose buvo naudojamos ‘perfokortos’-plono rudo kartono lapai su stačiakampe perforacija (atsimenu iš vaikystės) . Dabar ta gamykla virto AB ‘Vilniaus sigma’,gamina automatines telefono stotis ar kažką panašaus.

    Reply
  13. Pjovejas

    Man smalsu, kaip su tokiu atsilikimu vis tik kai kuriose srityse viskas veikdavo +/- gerai? Pvz., skrydžiai į kosmosą. Gi ne rankiniu būdu ten viskas buvo valdoma. Kaip ten spręsdavo patikimo ir stabilaus veikimo problemas ir kodėl to nesugebėjo perkelt į buitinio vartojimo sferą?

    Reply
    1. Saulius

      Kosmosas -- taip vadinama „deviataja prijomka“ -- tai yra, atrinktos pagal maksimalius reikalavimus detalės (dar griežtesni reikalavimai, negu karinėm detalėm). Faktiškai tai reiškė, kad, pvz., iš pagamintų kokybiškų mikroschemų (tai kokie 10% nuo visos tuo metu pagamintos mikroschemų partijos) atrinkta 0,1 -- 1% karinei technikai skirtų iš kurių dar atrinkta 1% tikamų kosmosui (pagal temperatūrinius režimus, radiacinį stabilumą ir taip toliau).
      Kadangi kosminės technikos (lyginant su buitine 🙂 ) buvo pagaminama daug kartų mažiau, tai kokybė gaudavosi dešimtis -- šimtus kartų geresnė.
      Beje, iš tų 10% „gerų“ mikroschemų kokie 5% pačių nestabiliausių patekdavo į visokius radijomėgėjam skirtus rinkinius ir į „Jaunojo techniko“ tipo parduotuves.
      O, prisiminiau, kaip dariau 50W stereo stiprintuvą -- darbe iš kelių dešimčių KT819 ir KT818 tranzistorių pavyko atsirinkti tik tris suderintas poras -- tranzistorių parametrai net ir toje pačioje partijoje labai smarkiai „plaukiojo“ 🙂 .

      Reply
      1. Rokiškis Rabinovičius Post author

        Jo, čia buvo sovietinis kokybės valdymo metodas. Blogiausias variantas iš visų įmanomų, tiesiog kaip kokiam vadovėliui -- vietoje to, kad gaminti mikroschemas taip, kad jos atitiktų reikalavimus, gaminamos būdavo taip, kaip gaunasi, o paskui iš viso to atrinkinėjama tai, kas veikia. Šiaip yra du skirtingi laipsniai nekokybės -- vienas laipsnis, kur broko yra tiek daug, kad reikalinga kokybės kontrolė, nes kokybė yra nevaldoma -- tai įprastas blogos gamybos lygis. Baisesnis nekokybės laipsnis yra toks, kur faktiškai viskas yra brokas (t.y., variacijų lygis iš principo nevaldomas), o tada vietoje kontrolės jau atsiranda rūšiavimas. T.y., nekokybė tampa tokia norma, kad ji iš principo nelaikoma nekokybe, o laikoma gamybinio proceso dalimi.

        Reply
    2. Rokiškis Rabinovičius Post author

      SSRS į kosmosą leisdavo nepaprastai daug raketų, lyginant su kitomis pasaulio šalimis. Kažkiek ten kartų daugiau, nei visas likęs pasaulis kartu sudėjus. Atitinkamai, tiesiog dėl masiškumo tų raketų gamyba pereidavo į smulkiaserijinės gamybos lygį, t.y., patikimumas vien dėl to jau gaudavosi belenkiek kartų aukštesnis, nei būtų prie unikalios gamybos. Katastrofų būdavo pakankamai daug visvien, tiesiog apie jas visiškai nieko nebuvo kalbama -- negali juk būti katastrofų, suprantat.

      Paradoksas buvo tas, kad tie nepaprastai dideli kosminių raketų paleidimo skaičiai (berods kas antrą dieną, būdavo savaičių, kur po paleidimą kasdien) buvo būtent dėl totalios nekokybės -- ir nesėkmingai iškeldinėjami į ne tas orbitas, ir patys palydovai labai trumpaamžiai, todėl jų reikdavo belenkiek kartų daugiau, nei amerikiečiams.

      Taigi, vargu ar būtų galima pasakyti, kad daugiau mažiau gerai ten viskas veikdavo. Tiesiog nepaprastai daug resursų buvo tam skiriama, o visvien gaudavosi su atsilikimu.

      Reply
      1. As

        O kaip dėl technologinio atsilikimo t.y. kad naujesnių modelių sovietai net nusikopijuoti nesugebėdavo? Ar ten visgi tiko ir senesnė, technika, svarbu, kad patikimai veikianti?

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Nu taigi tame ir esmė, kad nesugebėdavo. Ir kuo toliau, tuo labiau atsilikimas didėjo, nes kopijavimui prireikdavo vis daugiau laiko. Netgi po technologinių ribojimų sušvelninimo ir tai viskas strigo. Ir jokios patikimai veikiančios sovietinės technikos nebuvo iš principo. Esminis tos technikos bruožas būtent ir buvo tas nepatikimumas. Pradedant klasikiniais dėl litavimo kylančiais cirkais (šalta lydvietė ir rūgštinis fliusas) ir baigiant banaliai prastais komponentais -- nugaruojančiais elektrolitiniais kondensatoriais, charakteristikas ilgainiui keičiančiais diodais ir tranzistoriais, etc., etc., etc.. Žodžiu, baisiau nei baisu.

          Reply
  14. Saulius

    Ha! Pamenu 90’s pradzioje Tevukas parnese sovietini PC : Поиск-2
    https://ru.wikipedia.org/wiki/Поиск_(компьютер)#.D0.9F.D0.BE.D0.B8.D1.81.D0.BA-2

    Siaip PC veike gan gerai, tikrai negaliu skustis, kad jis issijunginedavo ar kaisdavo (losem ziadimus, cat\shamus\paratrooper\barbarian ir panasius), gal geras pasitaike nezinau 🙂
    Bet apie 1993, gavome pora uzsenietisku zaidimu zurnalu (PC ZONE ir PC REVIEW), tada pirma karta pradejau gaudytis apie x86 procesorius ir display adapterius.
    1993 jau ejo nuo 386 ant 486 ir is VGA i SVGA monitorius. Tuo tarpu tas daiktas buvo XT- compatible su CGA monitorium, kas vakaruose buvo apie 10+ metu senumo hardware, tai dar ne taip tragiskai kai pagalvoji, bet neabejoju ,kad tas atsilikimas butu didejes, kaip autorius ir sake, gal 486 dabar jau ir turetumem.

    Reply
  15. Arklimantas

    aš tik vieno nesuprantu, ką veikdavo vakarietis su buitiniu kompiuteriu 1982 m.? dar už tokią kainą? nors užmušk nesuprantu…

    Reply
      1. As

        Ir dar tekstus Wordu taipindavo, o ne rašymo mašinėle, Exceliu lenteles darydavo ir t.t. 🙂 Šitie dalykai pasirodė jau apie 85uosius, pirmiesiems Apple Macintoshams. Tik pas mus daugiau nei 10 metų vėluodami atėjo.

        Reply
        1. admin

          Šiaip tai pirmi į dabartinius savo veikimu panašūs redaktoriai pasirodė dar belenkada anksčiau. Pirmas megapopuliarus asmeniniam naudojimui skirtas ekraninis redaktorius buvo toksai WordStar (1978 metai), o pirma lentelė -- VisiCalc (1979 metai). Ir būtent šitie du daiktai ilgą laiką visiškai dominavo rinkoje. Visokie panašios paskirties Microsoft produktai pasirodė daug daug vėliau.

          Reply
  16. Voverinis Šuo

    Man geriausiai atskleidė SSRS atsilikimą 1988 metų „Mokslas ir Gyvenimas“, vienu sakiniu -- „SSRS pirmauja pagal vakuuminių lempų gamybą, kurios Vakaruose jau nebenaudojamos“. O gerta pavardinti pasiekimai skambėjo graudžiai : „pakeitus vakuumines lempas į puslaidininkius tranzistorius, televizoriaus masė sumažėjo nuo 40 kg iki 25-kių“. 1988-ieji, o džiaugiamasi elementariais dalykais.

    Reply
  17. Saulius

    Nepamenu laikmečio, galėjo būti ir po SSSR griuvimo. Būdavo žaidimų automatai, laivus šaudyti, ar „tiras“ -- pritaisytas šautuvas, ekrane rutuliukai švietė, ir užgęsta pataikius, dar lenktynės, ar toks kaip tenisas. Na šitie superkompiuteriai man kaip vaikui, patikdavo 🙂

    Reply
  18. slunkius

    Autoriaus mineta Robot zaidima atsimenu, kazkur 90-ais pas drauga nuejom ir parode ta sedevra. Buvo fantastika, ekrane tokie kaip nuliukai ir kvadratukai, draugas paaiskino kad tie nuliukai yra duobes i kurias reikia iviliot priesiskus robotus. Tas draugas buvo uz visus draugus geriausias. Net uz ta kuriam vakarietiskos kramtoskes parvezdavo ir mums duodavo „nuotykius-paveiksliukus“ paziuret ir ju kvapa pauostyt 🙂

    Reply
  19. Jericho

    Sveiki,

    Perskaičiau straipsnį ir daugelį komentarų ir nusprendžiau pasidalinti savo prisiminimais apie „Santakos“ atsiradimą.
    Kadangi esu 1980 gimimo tai iš dalies prisimenu pats kai ką, o dalį pasakojo tėvas.
    Taigi viskas prasidėjo nuo to, kad tuo metinio KTU vienas iš studentų neaiškiu būdu gavo iš USA „ZX spectrum“ kompų ir Zilog procesorių. Ir susibūrę į komandą 5 studentai sugebėjo jį klonuoti. Vienas iš komandos narių buvo ir mano tėvas. Tam buvo naudojamas IMB PC su grafine terpe atlikti trasavimus ir šabloną pagal kurį būtų galima kepti pagrindinių plokščių klonus. Aš iš savo pusės tikrai tuo metu bendrabutyje vieno kambario su bendru tuliku plote buvo atliekama motininių plokščių gamyba. Manau tai buvo apie 1988 metus. Aš jau tuo metu turėjau pas save „Santaką“ prijungtą prie tokio nespalvoto minetiūrinio gal 8″ teliko, nžn, kaip jis vadinosi. Taip pat buvo juostų su visokiais ten žaidimais, užloadinamais iš juostinio mago (ne kasetinio), tuo pačiu jau ir pats galėjau išsaugoti savo sukurtas primityvias programėles tose pačiose juostose).
    Taigi grįžtant prie „Santakos“, tie studentai įkūrę koperatyvą, sugebėjo prastumti šitą visą projektą kažkokiems generolams į Charkovą, o paskui ir į Kaliningradą. Nžn kaip ten kas, bet uždirbo tikrai nemažai, ir rusai tikrai buvo pakvaišę dėl šio reikalo. Aišku viskas baigėsi su nepriklausomybe (niekam jų nebereikėjo be SSRS), ir neaišku kaip kas būtų toliau.
    Aišku rimti žmonės be darbo nesėdi, ir įdomumo dėliei nesigiriant galiu tik pridėti, kad mano tėvas toliau jau buvo vienas iš Litnet autorių, Lietuvos bibliotekinių sistemų autorius, Liemsio autorius ir daugelio kitų rimtų projektų kūrėjų, ir iki šiolei kuria rimtus produktus.
    Kas susidūrę su tuom tikrai atpažintų apie ką aš kalbu 😉

    Reply
      1. Jericho

        Na gal metais kokiais ir anksčiau buvo. Sunku labia prisimint tuos laikus kaip pačiam būnant 7-8 metų amžiaus ir pačius paskojimus. Aš iš savo atminties parašiau..

        Reply
      2. Jericho

        Gal gali atrodyt keistai, bet būdamas tokio amžiaus tokioj aplinkoj, buvau kaip kaip koks vunderkindas lyginant su bendramažiais 🙂 ir skaičiavimo centre sėdėdavau prie rusiškų, vėliau amerikoniškų skaičiaimo mašinų (VM) terminalų ir po tais dėžes salėse su tuometiniais hdd landžiodavau ir pan. Namuose buvo ta pati „Santaka“ nuo pačio sukonstravimo ir pirmo paleidimo (na gal ne pačio pačio pirmo, bet greičiausiai antrojo klono).
        Šiaip tokie dalykai niekur nėra uždokumentuoti ir niekad nebus 😉 tiesiog proga pasidalint prisiminimais.

        Reply
          1. Jericho

            Ačiū už dėmesį, bet SSRS laikų IT pasiekimams neverta gaišti laiko, kaip jau minėjot savam straipsnyje, tai buvo visiškas pravalas 😉

            O tokios istorijos ir tegul lieka pablevyzgojimu prie alaus bokalo ar pan 😉

            Reply
  20. mop

    Teko kažkada restauruoti Opel Senator automašiną kuri buvo pagaminta apie 1984 metus, ir ten variklis buvo valdomas kompiuteriu, ir dar buvo boroto kompiuteris… spėju, kad taisai pc buvo kelis kartus greitesnis nei tuo metinė ISKRA ar pan.
    Na jau nekalbant apie to ko nebuvo standartiniame Žiguli 😀

    Reply
  21. Haris

    Jeigu idomu busimam visato valdovui, cia dar apie kirvio darbo technika.
    1. daugybes sovietiniu kompiuteriu emuliatorius http://www.emulator3000.org/e3.htm
    2. puslapiukas apie sovietinius skaiciuotuvus ir kompiuterius (online muziejukas) http://www.leningrad.su/museum/
    (beje .su buvo paskirtas sovietam, ji dar rusija naudoja. https://en.wikipedia.org/wiki/.su )
    daug domiuosi aoie sovietionius ir ne tik senus kompiuterius, jei noretumete galeciau straipsniuka parasyt.
    o cia dar apie ju kosmonautikos pasiekimus http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/kaip-du-kosmonautai-sovietine-kosmine-stoti-gelbejo.d?id=66086468

    http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/kaip-du-kosmonautai-sovietine-kosmine-stoti-gelbejo-2-dalis.d?id=66150164

    Reply
  22. Tomas

    Šiek tiek ne į temą, bet auditorijai galbūt bus įdomu. Kažkada radau labai techniškai išsamią Amerikiečio padarytą sovietų Veneros misijų apžvalgą. Suvirškinau per naktį ir dar kartojau. Įspūdinga, kokius rezultatus galima pasiekti kūrybingai pritaikius primityvias anų laikų priemones. Ypač patiko juostinės kameros kosmose su in-situ juostelės ryškinimu ir skenavimu. http://mentallandscape.com/V_Venus.htm

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *