Mano močiutė turėjo posakį – „šypsosi, kaip katinas į miltus šikdamas“. Nes katės yra nemalonūs, bjaurūs padarai. Vaizduoja (o gal ir pačios įsivaizduoja), kad daro kažką gero, nors išties tai patys žinote, kokios tos katės. Štai taip katės ir į miltus šika – su dvasinga snukio išraiška.
Katės nepasižymi protu, kiša savo snukius į pieną, o taip pat šika pakampėmis.
Čia tiesiog jums preambulė buvo, kad suprastomėte asociatyvinę seką, nes labai man nepatinka visokios katės. Bet išties tai aš apie visai nesusijusius dalykus jums čia pasakyti noriu.
Išties tai šviežiai lendanti į akis tema – apie pienininkus. Realiai tai jau seniai nuvalkiota tema su tais pieno supirkimais ir kitokiomis nesąmonėmis, bet išlendanti ir išlendanti kas kažkiek metų, ir vis naujais pavidalais. Žodžiu, vat taip – išlenda skandalėlis, kai Virginija Baltraitienė sugalvoja kažkokį naują įstatymą. Ir dar paskui išlenda gandai, kad su tuo koksai tai Sergejus Ursulas susijęs, nes irgi, suprantate, atsitiktinai viskas tiesiog sutapo. O ir šiaip ten Darbo partija gal ne prie ko.
Ir suprantate, čia gi viskas – gelbėjimui kažkokių ūkininkų, nukentėjusių nuo Rusijos embargo, kurį sukėlė piktoji Lietuva, nenorinti turėti draugiškų santykių su didžiąja dvasinga kaimyne. Šiaip tai apie kažkokius panašius nukentėjėlius gal šiaip dėl visai nesusijusių priežasčių užsiminė Virginija Baltraitienė, kai Seime šitą įstatymą pristatinėjo.
O dabar vat aš jums išsiliesiu, apie tai, ką aš galvoju, nes aš galvoju tiek, kad jums maža nepasirodys. Ir negalvokit, kad kažkoks pienas – tai čia kažkas neprotingo ir neįdomaus, nes jūs gal nei nenuvokiat, kokie cirkai vyksta tame ekonomikos segmente.
Štai pradėkim nuo pirmo kliedesio – visam superkamam pienui turi būti vienodos kainos, nepriklausomai nei nuo sudėties, nei nuo dar kažko. Tačiau pvz., kainos gali skirtis priklausomai nuo to, kiek pieno superkama.
T.y., jei tik koks ūkininkas pardavinės šūdiną pieną, bet labai daug, tai kaina gali ir didelė būti, nes tipo daug, tai reiškia brangiai. O vat jei mažai pardavinės, bet gero, tai kaina bus maža. Ir tas nustatoma būtų ne susitarimu tarp ūkininko ir perdirbėjo, o įstatymais nustatoma, kad kaina gi neturi priklausyti nuo pieno kokybės.
Akivaizdus dalykas – kadangi kaina priklausys tik nuo kiekybės, bet ne nuo kokybės, tai reikš, kad pieno produktai pas mus supanašės su tais, kurie gaminami kažkur Rusijoje. Žinokit, ne veltui ten vietinių pieno produktų kainos keleriopai mažesnės, bet visvien žmonės lietuviškus perka, o kaip paaiškėjo po tų embargo atvejų – netgi kontrabandiniais būdais gabena. Tiesiog Rusijoje yra tokia bloga situacija su pienininkyste, kad jie vietoje pieno geria neaiškų balkšvo pavidalo skystį.
Arba dar pvz., pagal naują įstatymą yra draudžiama supirkinėti pieną kitose ES šalyse ar netgi pardavinėti produktus, pagamintus iš kitose šalyse supirkto pieno. Kas yra išvis WTF. Nes suprantate, importuoti pieno produktus nedraudžiama, bet vat perdirbti pieną ir gaminti jo produktus Lietuvoje – jau draudžiama, jei tik yra importas iš kitur. Pastebit kokią nors logiką?
O paskui dar sugalvojama, kad valdžia gali nustatinėti antkainius pieno produktams parduotuvėse. Taip taip, čia vėl eilinis kartas, kai sugalvojama kainas reguliuoti.
Aš nei nesakysiu, kad šiaip apeinama visa tai, bet tiesiog iš kitos pusės pasižiūrėkit – norite gerų pieno produktų – jie yra brangesni, ribotesnėmis partijomis parduodami. Atitinkamai ir antkainiai pas juos didesni. Vėlgi – didesnis produktų pasirinkimas reiškia ir mažesnes partijas, atitinkamai – ir didesnius antkainius. Prekybos tinklai prisitaiko, visur kainos savaime minimizuojasi, bet štai kažkam matyt labai norisi, kad Lietuvoje būtų kaip Rusijoje. Arba dar blogiau.
Žinote, aš tik ką prieš sekundę ištryniau čia parašytus kelis rusiškus keiksmažodžius, labai negražius, apie tai, koksai mąstymo gebėjimų lygis pas kai kuriuos politikus. Aš manau, kad jūs numanote, kad tie keiksmažodžiai yra nelabai kultūringi, tačiau labai teisingi. Bet tiesiog dėl kultūros aš čia jums jų nepateiksiu.
Pasižiūrim, kas gaunasi iš tokios beprotybės, jei toksai Virginijos Baltraitienės įstatymas įgyvendinamas:
- Superkamo pieno kokybė krenta, nes pagal ją supirkėjai kainos reguliuoti negali, o vat gali tik pagal superkamo pieno kiekius.
- Smulkūs ūkininkai niekam neįdomūs pasidaro ir pradeda masiškai bankrutuoti, nes jei kokybė pas visus bloga, tai apsimoka pirkti tik iš didelių – iš jų bent jau išsireikalauti kažko galima, nes nuostoliai būtų dideli, jei nutraukiamas supirkimas.
- Lietuvos pieno perdirbėjai apturi problemų dėl žaliavų, o vat užsieniniai perdirbėjai – neapturi, todėl imtų augti jau perdirbtų pieno produktų importas, smuktų vietinė gamyba, o atitinkamai – blogėtų situacija ir pieno perdirbėjams, ir ūkininkams, kurie karves laiko.
- Parduotuvėms ir perdirbėjams pasidaro problemos su gerais pieno produktais, todėl prekyboje telieka vien kažkoks 1,5% riebumo pienas, žemarūšiai ilgų terminų sūreliai ir dar kažkokios atliekos. Nes kitka neapsimoka.
- Na, ir galų gale, santykiai su ES – Lietuva gi ne šiaip sau gauna visokius dotavimus ir subsidijavimus žemės ūkio srityje. Labai norisi, kad visi tie pinigai būtų nukirsti vien pagrindu to, kad belenkiek belenkokių ES teisės normų pažeidimų šitaip padaroma, pradedant pačiais pamatiniais laisvos prekybos principais?
Žinokit, aš nesuprantu, iš kur tokie fyntai dar Lietuvoje kyla. Aš kažkaip tikėjausi, kad beprotybės lygis mūsų politikoje per paskutinius kokius 10 metų yra sumažėjęs. Bet toks vaizdas, kad nei velnio.
Ponia Baltraitiene, ar jūs žinote, kad Lietuvoje gyvenate, o ne Baltarusijoje ar kokioje nors Turkmėnijoje?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Eilinis sabotažas.
Situacija pieno gamintojų prasta. Susiformavęs pieno supirkėjų oligopolis, kuris bando visais būdais „išgręžt“ gamintojus. Nematydamas, arba nenorėdamas matyti, jog pjauna šaką, ant kurius sėdi. Aišku, pieno gamintojai neatsilieka, ir stengiasii „išdurti“ supirkėjus kiekviena proga.
Pinigų kišimas į šitą sektorių -- beviltiškas reikalas.
Mano supratimu, reikia pašalinti visas dirbtines kliūtis ateit/pasitraukti pieno gamintojams. Jokių draudimų suarti pievas ar pieno kvotų ( jau panaikino?). Tada supirkėjau bus priversti arba mokėti daugiau (kad pieno gamintojų pelnas prilygtų javų augintojų pelnui), arba pienuko paprasčiausiai neliks.
P.S. mano tėvukas daug metų kankinosi su 10-20 karvių pieno ūkiu. Pasitraukimas į javų auginimą buvo best decision ever.
Kate pienineje yra visiskas geris.
Nuvaziuokit ir paziurekit kaip burys riebiu ziurkiu ratu sutupe laka piena is kubilo 🙂
Suprasit, kad kates geriau.
cia tikra istorija ar tavo liudnos fantazijos?
Chebra, nu nustokim vieną kartą socializmą statyti. Esmė tame, kad supirkimo politika iš rinkos eliminavo babunes su viena karve. Tokie smulkieji yra nenaudingi nei sau, nei gamintojui, nei pirkėjui. Kodėl nenaudingi pirkėjui? Nes nėra normalios kokybės kontrolės. Kada buvo į pieną pilami Ace ir Fairy? Kodėl nepilama dabar? Kodėl kliūdavo mūsų įmonės dėl antibiotikų? Nieko nėra šlykščiau, už gatvėje pardavinėjamus pieno produktus. A babunytė dažnai milžtuvę plauna, a karvytės tešmenį nuvalo? Pasižiūrėkit, su kokiais mėšlais pienas buvo vežamas į pieninę. Kodėl dabar to nebėra? Pramoninė pieno gamyba bent jau švaresnė. Pasižiūrėkit, kas dedasi vidutinėj fermoj: melžimo automatas 8 karvėms, kompiuterizuotas valdymas, pieno šaldytuvai. Somatai ir antibiotikai piene kerta per šikną ūkininkui su pazvanais. Kam nuo to blogiau? Ir dabar sukam ratelį vėl babunytės su karve link?
Sukontroliuoja ir smulkiuosius dėl antibiotikų ar somatų. Tačiau ekonomiškai smulkmės visai nenaudingi.
Kokia forma kontroliuojami smulkieji, vėžinantys pieną po daugiabučių laiptines dviračiais? Atsakymas -- jokia.
Jei paklausa bus, tai ir nesukontroliuosi.
aš labai atsiprašau už offtopą, bet po tokio jau kažkelinto straipsnio kilo klausimas: ar Rokiškis realiam gyvenime irgi nemėgsta kačių? 🙂 (prašau nebaninti, tiesiog smalsu, nes nu niekad nebuvo palyginimo, kad ir su… hmmm gyvatėm, pvz.? :))
Žirkėnui kaip ir priklausytų 🙂
Ne nemėgsta, o bijo 🙂
Bet negaliu nesutikti su pagrindine straipsnio mintimi -- pastaruoju metu kvailų rinkos reguliavimo sprendimų reikšmingai padaugėjo, o valdančiųjų reakcija į pokyčius kažkaip neadekvati.
Pirmiausiai, tai gaila, kad p. Baltraitienė Visatos Valdovo nepažįsta.
O šiaip aš galvoju, kad vienintelis ir didžiausias kvailumo įrodymas šioje situacijoje- nemokėjimas nors kiek užmaskuoti elementaraus Darba parcijas tavariščiaus interesų prakišinėjimo
O tuo tarpu britai iki 4% riebumo pienuka perka po 1£. Uz 2.27l (4 pintos) butelaiti 🙂
Straipsny daromos dvi nebūtinai pagrįstos prielaidos:
1 -- politikai tokie durni kaip ir atrodo
2 -- tai mūsų politika
Būtų galima juos laikyti beviltiškais durniais, jei jie ištikrųjų nuoširdžiai stengtųs vardan tos. O bet tačiau kadangi.. Jei už uždarų durų žvengia iš tų idiotų kuriuos ir vėl apstatė. Jei nesivargina suregzti rišlesnio paaiškinimo nes sueis betkas, o juk sueina. Jei pozicijų ES prastinimas ir panašėjimas į Rusiją laikoma ne trūkumais o privalumais. Jie ne kvailiai o niekšai -- kvailiai mes.
Kažkaip gal būtų man keista tai endorsinti, bet aš endorsinu.
Lietuviškas pieno sektorius yra didelė, klampi pelkė. Kurioje begalė įsisenėjusių ir persipynusių per kelis lygius problemų. Tad galima būtų išvardinti nebent esmines:
a.) Nekonkurencingi pieno gamintojai. Iš esmės dabar viso pasaulio pieno sektoriuje vyksta technologinė revoliucija. Moderniuose naujuose pieno ūkiuose karves melžia robotai, karves šeria robotai ir t.t. Šių pieno ūkių pieno gamybos savikaina yra labai žema. Deja Lietuvoje šitokių ūkių kol kas tik labai nedaug. Pas mus dominuoja vidutiniai pieno ūkiai, kurie yra ekonomiškai nepajėgūs įsidiegti pačias naujausias technologijas. Nors ne ką geresnė situacija ir daugumoje stambesnių pieno ūkių. Ypač tuose kurie atsirado iš išlikusių kolūkių karvidžių. Ten nuo tarybinių laikų išvis mažai kas pasikeitė.
b) Silpni pieno perdirbėjai. Mūsų pieno perdirbėjai yra maži, neturi pasaulinio lygio prekinių ženklų, stipriai priklausomi nuo Rusijos rinkos. O tai nulemia didelį pieno sektoriaus nestabilumą ir dažnai mažiausias pieno supirkimo kainas visoje ES. O tai savo ruožtu trukto pieno ūkiams modernizuotis.
c.) Ilgalaikės žemės ūkio politikos nebuvimas. Mūsų žemės ūkio politika orientuota vien tik į gaisrų gesinimą ir išmokų dalinimą. Žemės ūkio ministerijoje nėra jokio smegenų centro, kuris galėtų kurti kokias nors ateities žemė ūkio strategijas ar sudarinėti rinkos prognozes. Juk pasaulis nuolat keičiasi, vienų žemės ūkio produktų poreikis auga, kitų mažėja. Ir žemės ūkis turėtų nuolat prie to prisitaikyti.
Ponas Rokiški, jūs per ilgai užsibuvote internetuose ir jums pradėjo vaidentis kažkokie valdžios proto užtemimų mažėjimai. Faktas yra tas -- bent trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų yra leftistai. Netikit? Išeikit į gatvę ir paklausinėkit žmonių, ar gerai yra kelti MMA, ar keliai galėtų būti privatūs, koks sąntykis tarp infliacijos ir kaunų augimo? Išgirsit to, ko net nerastumėt net giliausiuose mordoro užkampiuose, o tada suprasit, kad ponia Baltraitienė kuo puikiausiai atstovauja liaudies interesus.
Baltraitienė žaidžia puikų demagogijos žaidimą -- suranda „nuskriaustus“, viešai ištrimituoja, kad juos kankina kokie tai „blogi“ verslininkai ir tada pradeda kišti sprendimus, kurie naudingi partijai. Mano vienintelė nuostaba, kad tik Baltraitienei iš visų ministrų tokia veiklos formos praėjo. Kiti Darbo P. ministrai, matyt, per mažai kvalifikuoti buvo, kad taip sugebėtų. Dar gali būti, kad pieninkų skandalas yra puikus būdas maskuoti pinigų įsisavinimo projektus ministerijoje.
O dėl žemdirbių -- konflikto nebūna be priežasties -- tiesioginiai grąsinimai ūkininkėms, kad čia iš jūsų niekas pieno nepirks -- turi būti traukiami atsakomybėn kaip konkurencijos ribojimas. Tą gali atlikti žemdirbių organizacijos.
Bet demagogija visada geriau skamba viešam eteryje 🙂