Po to kai parašiau ką galvoju apie Salomėją Nėrį, tuntai raudonuojančių ablavukų sulėkė visur, kur papuola – ir į blogą, ir į mano profilį FB, ir į manęs garbintojų FB puslapį, ir taip toliau. Ablavukai piktinosi, dalinosi keiksmais ir plūdosi apie tai, kad esą Salomėja Nėris buvo didžioji liaudies poetė, negalima suplakinėti meno ir politikos, o taip pat ji buvo nekalta, kad Staliną garbino, nes išties mylėjo Lietuvą tokiu būdu, tiktai gero norėjo.
Jonas Šimkus, Juozas Baltušis, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Petras Cvirka, Salomėja Nėris – visas komplektėlis panašių talentų. Dar trūksta komunisto Liudo Giros, kuris Salomėjai kažkokią literatūrinę premiją organizavo 1938, dėl ko dabar istorijoje nesigaudantys durniai įsivaizduoja, kad esą dar iki okupacijos Salomėja buvo baisiai pripažinta ir visų garbinama poetė.
Dešimtys ir šimtai tipažų man aiškino maždaug tokias frazes: „ką pats esi gero parašęs, kad galėtum kritikuoti kitus“, „parašyk bent vieną nors plintusinio lygio eilėraštį prieš aiškindamas“, „kas tau leido šitaip dergtis iš šviesiausios Lietuvos poetės“ ir panašiai. Kai kurie netgi talentingai atskleidinėjo visą tiesą apie mane*.
Ponai ir ponios. Aš jums dabar paaiškinsiu paprastai: aš pats sau leidžiu sakyti ką galvoju. Ką galvoju, tą ir sakau. Jums kažkas neleidžia – jūs ir nesakote, nes jums niekas neleido. Tuo jūs ir skiriatės – garbinate kažkokią sovietūchinę lervą ir darote tai pagal leidimą tų, kas jums tą leido ir liepė kažkada, prieš keliasdešimt metų, kol dar egzistavo Sovietų Sąjunga. Ir nedarote to, ko jums neleido.
Laikas jau gal jums suprasti, kad aš sau leidžiu tai, ką nusprendžiu pats. O štai jums leidžia kažkas kitas. Tokie, kaip aš jums ką nors leidžia. Arba neleidžia. Todėl jūs ir piktinatės, sakydami, kad „kas jam leido taip šnekėti“. O kai suprantate, kad aš sau leidžiu, piktinatės, tikėdamiesi, kad aš panašus, kaip jūs. Ir čia jūs klystate.
Aš galiu sau leisti, todėl ir leidžiu sau tai, ką noriu. O jūs neleidžiate, todėl esate silpni, nevykę ir ištižę, kaip kokie raudoni sliekai. Atitinkamai, jūs sau ir negalite leisti nieko. Tai akivaizdu: jūs sau nieko neleidžiate, nes jums niekas neleido. O patys jūs leisti nieko negalite, nes tokios teisės jums niekas nedavė.
Aš žinau tokius. Teko matyti netgi tipų, kurie piktinosi, jog Aleksandras Gudaitis-Guzevičius nepelnytai pamirštas, nes buvo labai dvasingas, o be to pagal jo kažkokį šūdą netgi filmas buvo pastatytas. Todėl reikia neniekinti didžių rašytojų, atkurti jų atminimą.
Aš esu parašęs begales gerų dalykų, todėl mane skaito ir garbina tie, kas turi smegenų. Ir netgi eilėraščių irgi kažkada buvau parašęs, kai mokykloje mokiausi. Garantuoju jums, kad jie buvo geresnio lygio, nei patys geriausi Salomėjos Nėries eilėraščiai. Ir tą garantuoju ne todėl, kad mano eilėraščiai buvo geri (jie buvo šiaip sau, todėl aš juos išmečiau). Aš garantuoju jums tai todėl, kad Salomėjos Nėries eilėraščiai buvo kaip nykus ant popieriaus užrašytas vapėjimas. Todėl nėra sunku parašyti kažką geresnio. Todėl begalės moksleivių rašo žymiai geresnius eilėraščius, nei primityvi Salomėja Nėris.
Skirtumas tarp manęs ir visokių ten besipiktinančių yra labai paprastas: aš pats sau leidžiu sakyti, ką galvoju. O jums niekas neleido netgi galvoti. Todėl jūs negalvojate.
Besipiktinantys, kad esą kas tai suplaka meną ir politiką, patys nei nepastebi, kad būtent jie suplaka meną ir politiką, nes mėgaujasi fekalinėmis eilėmis, o paskui taškosi visokiais mėšlais apie tai, kad čia baisiai didelis menas, o todėl Salomėja Nėris buvo nekalta dėl to, kad išdavė Lietuvą ir tapo viena iš tų, kas pasmerkė begalę tūkstančių žmonių pažūčiai, kankinimams, tremčiai, badui ir dešimtims metų vargingo egzistavimo.
Salomėja Nėris buvo šlykšti išdavikė, savo pačios noru nešusi Lietuvon okupaciją, Stalino režimą ir begales nusikaltimų. Išties jos vieta turėjo būti kartuvėse. Ir todėl yra šlykštu, kai tokios personos vardu kažkur vadinamos gatvės, o kartais ir mokyklos. Ir dar šlykščiau, kai iš visokių skylių ima lįsti visokios raudonuojančios lervos, kurios putojasi apie tai, kad labai dvasingi eilėraščiai ir nekalta ji, nes Lietuvą mylėjo ir kentėjo.
Pilna visokių dabar panašių Lietuvą mylinčių – bartašiūnaičių, matricų, magdalenų ir kitų koloradkių – tokių, kaip ta pati Salomėja Nėris. Kitos koloradkės irgi kenčia, Lietuvą iškreiptai myli ir gal netgi eilėraščius rašo. Ir svaigsta apie SSRS atkūrimą.
Kartą kažkoks vienas panašus nuokruša baisiai manimi piktinosi ir skundėsi, kad kaip blogai dabar, dar blogiau nei tarybiniais laikais, nes tuomet už tokias rašliavas mane būtų pasodinę, o dabar štai nerūpi valdžiai, kad liejamas purvas ant tarybinių pasiekimų. Tai pati esmė visokių tokių šūdžmogių, nes jie galvoja, kad kažkas kažkam gali neleisti kažko pasakyti. Tai pati sovietizmo esmė – galvoti, kad kažkas gali reguliuoti, kas ką gali sakyti.
Kai kurie, visai jau pritrėkšti, piktinosi, kad kodėl tik Salomėja Nėris yra taip statoma į vietą, o koks nors Petras Cvirka ar Julius Janonis vis dar nepridusinti. Tai pridusinsim. Pirma sovietinę lakštutę pridusinsim, o paskui ir kitus irgi pridusinsim, nes vimdančio komunizmo neturi likti Lietuvoje.
Beje, nukrypstant nuo temos – kažkur yra kokia tai Juliaus Janonio vardo pismokyklė. Tai aš informuoju tos skylės vadovybę, kad jei jūs savo įstaigą pervadinsit į „sudžiūvusio šūdo vardo nemokyklą“, tai jūsų prestižas pakils dvigubai, nes pavadinimas visvien bus žymiai padoriau skambantis, negu dabar. Nes sudžiūvęs šūdas yra bent dvigubai padoriau, negu Julius Janonis.
Ponai ir ponios, reziumuokim paprastai. Yra žmonės, kurie leidžia sau sakyti tai, ką galvoja, todėl ir sako ką galvoja. Bet yra dar ir visokių julių janonių, salomėjų nėrių, petrų cvirkų ir kitokių agitpropo bezdalų garbintojai. Tai šiems niekas teisės kalbėti ir galvoti nedavė.
———–
* Kažkokios manimi pasipiktinusios skaitytojos citata: „Į klozetą reikia nuleisti visokius kagėbistinius išperas, pasirašinėjančius a la žydiškais slapyvardžiais. Garantuoju, kad tai vienas iš tų, paruoštų dirbti nepriklausomoj Lietuvoj po nepriklausomybės paskelbimo, kad susintų mūsų kultūrą, žemintų kūrėjus, skaldytų tautą. Prieglušiai tik ima vertinti praeitį dabarties masteliais. Ne pro šalį ištraukti iš lentynų kitus tarybinius rašytojus ir paskaityti vien tam, kad priedurniai ir nuolatos viduriuojantys dėl „Lietuvos“ įprastų girdėti ir kitą nuomonę, būtent kitokią politinę.“
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
1851 m. Šiauliuose pradeda veikti berniukų gimnazija („Šavelskaja Mužskaja gimnazija“).
1914 m. ji pradeda veikti kaip lietuviška gimnazija.
1920 m. tampa Šiaulių valstybine gimnazija.
1928 m. pavadinama Šiaulių valdžios berniukų gimnazija.
Po Antrojo pasaulinio karo gimnazija perorganizuota į vidurinę mokyklą.
Nuo 1946 m. vadinama J. Janonio vidurine mokykla.
1965 m. įvedamas humanitarinis profilis.
1991 m. pradedama ruoštis humanitarinio profilio gimnazijos atkūrimui, iškeliamos pradinės klasės.
1996 m. suteikiamas gimnazijos statusas.
2001 m. gimnazija švenčia 150-ies m. jubiliejų.
http://jjanonis.su.lt/jjg/istorija-518-jjg.html
Tikrai taip, jau bene septyniasdešimt laidų save vadina janoniečiais. Kartas nuo karto kokiam „nejanoniečiui“ užkliūva pavadinimas. Gerai, kad ne „nejanoniečiams“ spręsti! 🙂
Juokiausi iki asaru. Nuosirdziai. Man patinka sis poziuris, tiesmukiskumas ir sarkazmas. Netgi is savo asmenines varpines izvelgciau vidini pykti, bet dabartineje visuomeneje toks poziuris yra retas ir gerbtinas!
Sounds like užkalnis
Dėl Nėries meninio lygio nesiginčysiu -- tikrai verksmingos gimnazistė levelis. Bet Cvirka tai spolhriena buvo rašytojas, ant vidutinioko traukė, ypač Lietuvos kontekste, kuri iš principo geros literatūris turi menkai, kaip ir visos mažos tautos (iš mažų tautų tik čekai turbūt turi kažką globaliai genialaus -- Čapekas, Hašekas, Kundera, gal dar kas), tad Cvirka tame kontekste visai neblogas. Kūriniai, kur atjaučiamas engiamas proletariatas turi egzistuoti, ir tai darė daug gerų rašytojų. Aišku, kad Cvirka kolaborantas ir ta prasme gandonas -- diskusijos nėra ir pomnikų bei gatvių pavadinimų niekaip nenusipelno. Bet iš kitų rašiusių kolaboracionistų yra gal vienintelis paskaitomas (bent jau kūriniai iki okupacijos).
Na visi tie riksmai „o ką tu parašęs/nupiešęs/nulipdęs … kad galėtum vertint“ yra tokio pat tipo, kaip kad pasakius, jog valgis neskanus (ar visiškai nevalgomas) sulaukt „o ką tu pats esi iškępęs/išviręs …“ 🙂
Ne apie turinį, o apie formą.
Gal aš jau per senas, ar dabar mada tokia? Niekaip nesuprantu ir nepriprantu, kai žmogeliai (atsiprašau už netaktą) šika per burną. Ar nuo to, kad kažką pavadinsi lerva, supistu šūdžmogiu ar nuokruša, -- pačiam geriau pasidarys? Ar tik tokiu būdu sugebi savo mintis reikšti -- prikaišiodamas blevyzgų ir vulgarybių?
Kita vertus, jei patį skaito, tuomet reiškia kaip tik to visuomenei (bent tai jos daliai, kuri domisi panašios formos rašliava) ir reikia -- matyt paprasta šneka tokiems savimi patenkintiems neištižusiems šūdmaliams yra nesuvokiama. Tokiems kalboje būtinas trydos skonis ir šviežių vėmalų aromatas, kitaip niekas į juos dėmesio nekreips…
to TOKS-o pacio tamsta , ne turinys, bet forma, kuo skiriasi nuo autoriaus? 🙂 Jumora megstate tamsta-vertinu!
Žinote, pabandžiau pasiekti auditoriją, naudodamas autoriaus „menines priemones“. Bijau, kad rašant be „raktinių žodžių“ šios „kūrybos“ skaitytojams tekstas taps sunkiai suvokiamas…
Uzkalnio įtaka?
Užkalnio įtaka, bet 100% gerąja prasme. Laisvoj Lietuvoj laisva mintis, reikia kad visi įsisavintų.
Net įdomu palyginti, kas pasirašo vardu (nu tegu ir netikru), o kas pasirašo „Toks“ ar „Anoks“ nes iki šiol bijo.
„kas pasirašo vardu (nu tegu ir netikru),“ :)))
ir reikia turėti nuomonę. na, o kaip ją reikšti, čia jau kiekvieno pasirinkimas ir vidinės jultūros, inteligencijos reikalas. manymas, jog tiesmuki keiksmai ir pkūdimasis yra juokinga, klaidingas. juokinga yra tai, kas būna subtilu, neprimityvu. o keikti ir paneigti galima bet ką. čia žmogus veikiausiai labai nori išsisakyti. tebūnie. žodžio laisvė. kai taps ne tik protingas, bet ir išmintingas, gal rinksis kiek kitokias priemones nuomonei išreikšti. dabar jis įdomus tik panašiems į save, ne daugiau.
tai gal sutarkim taip: gatvių ir mokyklų valstybės išdavikų vardais nevadinam. o kūryba, kuri yra nepolitinė mokyklose dėstoma? kaip ir rašiau be „Senelės pasakos“ lietuviška vaikiška poezija kaip be galvos. beje ir Kubilinską tai liečia.
čia galima ir apie Petkevičių pagalvoti.
NB. ar žinote koks gnida iš tikrųjų buvo J. Hašekas? tai buvo vienas iš 10 čekų, kurie Rusijoje po revoliucijos tapo komuniagomis. kai tuo tarpų apie 30t jų tautiečių su mūšiais prasimušė iki Sibiro rytų ir apkeliavę pasaulį per Vladivostoką-JAV-Prancūziją grįžo namo…
ką daryti su Jaroslavu, a Rokiški?
Vat dėl Hašeko -- mane seniai tas klausimas kamuoja. Jis buvo šūdinas komuniaga. Visiškai šūdinas komuniaga. Žodis „šūdinas“ šiuo atveju suprastinas, kaip teigiamas, nes duotuoju atveju yra pozityvus, pagražinantis tą prasmę, kurią neša žodis „komuniaga“.
Taip, galim aišku galbėti apie tai, kad Hašekas Čekijos į okupantų letenas neįdavinėjo, galim ir apie tai, kad visgi daugiausiai rašė apie ganėtinai išpuvusią Austriją-Vengriją, ir taip toliau. Bet visvien jis buvo šūdinas komuniaga.
Nežinau, ką su tokiais daryti. Viena vertus, jo apsakymai nerealūs. Ir netgi komuniagiškos satyros nerealios. Apie Šveiką tai jau net nekalbu. O kita vertus, nu šūdinas komuniaga jis buvo.
Matyt, kad jo asmenybės skilimas persikelia ir į vertinimų skilimą.
Beje, jeigu jau taip nuožmiai smerkiam komunistus ir kolaborantus, tai ką su Grybauskaite daryt? Ir su velioniu AMB? Iš 3,5 turėtų prezidentų Lietuva 2 pasirinko komunistus ir aktyvius kolaborantus. Ir labai juos tebemyli -- tai ko Nėries nemylėt?
Nerukyk, kai rašai