Tag Archives: Petras Cvirka

Paaiškinimas kirmėlėms apie tai, kuo aš esu kietas ir kodėl jūs mylit Salomėją Nėrį

Po to kai parašiau ką galvoju apie Salomėją Nėrį, tuntai raudonuojančių ablavukų sulėkė visur, kur papuola – ir į blogą, ir į mano profilį FB, ir į manęs garbintojų FB puslapį, ir taip toliau. Ablavukai piktinosi, dalinosi keiksmais ir plūdosi apie tai, kad esą Salomėja Nėris buvo didžioji liaudies poetė, negalima suplakinėti meno ir politikos, o taip pat ji buvo nekalta, kad Staliną garbino, nes išties mylėjo Lietuvą tokiu būdu, tiktai gero norėjo.

Jonas Šimkus, Juozas Baltušis, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Petras Cvirka, Salomėja Nėris - visas komplektėlis panašių talentų. Dar trūksta komunisto Liudo Giros, kuris Salomėjai kažkokią literatūrinę premiją organizavo 1938, dėl ko dabar istorijoje nesigaudantys durniai įsivaizduoja, kad esą dar iki okupacijos Salomėja buvo baisiai pripažinta poetė.

Jonas Šimkus, Juozas Baltušis, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Petras Cvirka, Salomėja Nėris – visas komplektėlis panašių talentų. Dar trūksta komunisto Liudo Giros, kuris Salomėjai kažkokią literatūrinę premiją organizavo 1938, dėl ko dabar istorijoje nesigaudantys durniai įsivaizduoja, kad esą dar iki okupacijos Salomėja buvo baisiai pripažinta ir visų garbinama poetė.

Dešimtys ir šimtai tipažų man aiškino maždaug tokias frazes: „ką pats esi gero parašęs, kad galėtum kritikuoti kitus“, „parašyk bent vieną nors plintusinio lygio eilėraštį prieš aiškindamas“, „kas tau leido šitaip dergtis iš šviesiausios Lietuvos poetės“ ir panašiai. Kai kurie netgi talentingai atskleidinėjo visą tiesą apie mane*.

Ponai ir ponios. Aš jums dabar paaiškinsiu paprastai: aš pats sau leidžiu sakyti ką galvoju. Ką galvoju, tą ir sakau. Jums kažkas neleidžia – jūs ir nesakote, nes jums niekas neleido. Tuo jūs ir skiriatės – garbinate kažkokią sovietūchinę lervą ir darote tai pagal leidimą tų, kas jums tą leido ir liepė kažkada, prieš keliasdešimt metų, kol dar egzistavo Sovietų Sąjunga. Ir nedarote to, ko jums neleido.

Continue reading

Nepainiokim Salomėjos Nėries veiklos ir meno

Čia toksai amžinas argumentas vis iškišamas įvairių Salomėjos Nėries mylėtojų, kad esą reikia nepainioti jos kūrybos ir jos darbų. Ir kad nekalta ji buvo dėl to, kad važiavo Stalino saulės atvežti, nes jai taip liepė. Ir kad ne savo noru kažką ten kūrė.

Visuose vadovėliuose tokia jau dvasingai žvelgianti, kad jausmas kyla, lyg matytum panaudotą Julijos Žemaitės įklotą, padarytas iš džiovintų samanų.

Visuose vadovėliuose tokia jau dvasingai žvelgianti, kad jausmas kyla, lyg matytum panaudotą Julijos Žemaitės įklotą, padarytą iš džiovintų samanų.

Kartą kažkur Facebook buvau netgi aptikęs būrelį senų nupušusių skystagalvių, kurie, pradėję nuo pasipiktinimų dėl to, kad kažkas išdrįso dvasingąją poetę peikti (nors jos poezija teverta tiek, kiek ir bet kokių gimnazisčių ar vidurinių klasių moksleivių kūryba), labai staigiai perėjo į pasakojimus apie tai, kaip Salomėja Nėris buvo nekalta.

Continue reading

Degradacija prasideda sovietinėje mokykloje

Kartais pasitaiko išgirsti vieną ar kitą istoriją apie valdiškas mokyklas. Ir kažkodėl tos istorijos būna kažkokios kraupios savo stagnaciniu bukumu ir nykiai nomenklatūrine logika. Kažkokia Kafkos dvasia tiesiog. Tie pasakojimai verčia mane uždavinėti klausimus: kaip organizuojami procesai ir kokiais principais remiamasi, kad tokios istorijos atsitinka? Kur giluminės priežastys, dėl kurių tie pasakojimai atsiranda? Kas per diskursas šitas istorijas sukuria?

Šitas KPŠ - tai dar ne šiaip sau. Atkreipkite dėmesį į furažkę pas uniformuotą degradą - tai ne koks nors lakūnas, o NKVD/KGB darbuotojas. Vat čia jums ir yra išgrynintos Antono Makarenkos idėjos vaizdžiai.

Šitas KPŠ – tai ne šiaip sau kokia sovietinė nesąmonė. Atkreipkite dėmesį į furažkę pas uniformuotą degradą – tai ne koks nors lakūnas, o NKVD/KGB darbuotojas. Vat čia jums ir yra išgrynintos Antono Makarenkos idėjos vaizdžiai: auginti degradus-robotukus, kurie neturi asmenybių, o yra tiktai sistemos sraigteliai.

Štai pavyzdžiui, tokia istorija – pakankamai šviežia: į vieną mokyklą atvažiuoja Prezidentė, mokiniai eina susitikti, o vienos klasės mokytoja sugalvoja, kad viena mergaitė atrodo netinkamai, mat esą kažkokios baltos apykaklės neturi. Suprantate, negalima vaikui pamatyti Prezidentės, nes apykaklė netinkamos spalvos. Ir neduokdie, jei Prezidentė ar dar kažkas tą kitokios spalvos apykaklę pamatys. Mergaitė buvo patraukta, kai likę mokiniai susitiko su Prezidente.

Čia kaip ir nėra ką komentuoti, nes akivaizdu, kad mokytoja, užsiimanti sovietūchine pakazūcha, kur vaizduoja vieną, o daro kitą – tai tiesiog toksai nenormalus sraigtelis su iškreiptu mąstymu. Jai matyt visiškai nerūpi, ką galvoja ir kaip jaučiasi vaikas, iš kurio gavosi šitaip pasityčiota. Tačiau kur problema, t.y., tokio mokytojos elgesio priežastys?

Taigi paprastai žiūrėkim: jei mokytoja išties galvotų apie mokinius, o ne apie pakazūchą, tai tokių absurdų nebūtų. Vadinasi – mokytojos smegeninė persikreipusi taip, kad ji galvoja apie pakazūchą, o ne apie mokinius. Ir mokyklos vadovybė, kuri tokius dalykus leidžia – irgi panašūs, nes galvoja ne apie mokinius, o apie pakazūchą. Jei bent vieni iš jų galvotų apie realius tikslus – mokyti mokinius ir juos auginti, tai jie apie pakazūchą ne tik negalvotų, bet ir stengtųsi ją užkirsti.

Čia iškart pastebėkim visą esmę: pakazūcha – tai grynai sovietinis reiškinys, kai bandoma visiems parodyti, kad viskas gražu, o problemos grubiausiais būdais slepiamos, o ne sprendžiamos. Problemos slepiamos todėl, kad norint jas spręsti, reikia atvirumo, o atvirumas – tai reiškia, kad gali pasirodyti blogiau, nei norėtum. Bet kai problemos nesprendžiamos, jos tiktai auga, o štai tada ir atsiranda pakazūcha, kartais pereinanti net į visokias falsifikacijas.

Kitos istorijos, kurias laikas nuo laiko išgirstu – irgi panašios. Panagrinėkime dar kelis skirtingus variantus – ir atrasime, kad visur smegenų trūkumas, negalvojimas apie mokinius ir sovietinis paveldas.

Continue reading