Pirmas mano kompiuteris buvo legendinis Compaq Portable. Aš ir dabar jaučiu didžiulį dėkingumą kai kam, kieno dėka mano gyvenimas kaip reikiant pasisuko. Ko gero, labiausiai mano gyvenimą pakeitęs daiktas ever. Aš net nežinau kaip tai nusakyti.
Intel 8088 procesorius, 256kB atminties, jokio HDD, tiktai du penkiacoliai flopikai po pusę mego.
Pirmas mano kompas leido naudotis Norton Commander programa, kokiu tai dosiniu Works, Turbo Pascal, turėjo debugerį, asemblerį ir dar kažką. Labai naudingos ir įdomios programos. Dar tenai buvo Tetris, bet aš jo nežaisdavau, nes asembleris buvo įdomesnis.
Anais laikais nelabai net aišku buvo, kas tie internetai. Kompiuteriu rašantis žmogus automatiškai buvo laikomas programuotoju. Sugebi su kokiu Word sudėlioti tekstą atspausdinimui – štai ir programuotojas, ir dizaineris-maketuotojas, ir adminas. Kompiuteriai buvo kažkokia mistika.
Sovietmečiu Lietuva buvo pirmajaunti SSRS respublika pagal kompiuterių ir programuotojų skaičių vienam gyventojui. Tačiau kompiuterių buvo tiek maža, kad ir dabar daugelis įsivaizduoja, kad Vakaruose anais laikais irgi kompiuterių nebūta.
Pats kardinaliausias pokytis, subyrėjus SSRS, įvyko būtent IT srityje – Lietuva jau per pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį kompiuterizavosi tiek, kad galėtų lygintis su Vakarų Europos šalimis. Ir tada visur išplito internetai.
O koks kompiuteris buvo pirmas, kurį turėjote?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Mano pirmasis buvo kažkoks ZX Spectrum klonas. Čia kažkur 1993-iaisiais. 🙂
ZX Spectrum tai visiškai legendiniai, nenusakomi. Ir kaip jiems priprogramuodavo -- tai sunkiai suvokiama. Aš netgi kažkokį primityvų Photoshop analogą esu matęs kadaise jiems.
Buvo pora grafinių redaktorių – The Artist (The Artist II) ir Art Studio. Netgi duomenų bazė jiems buvo, tik nelabai įsivaizduoju, kaip su juosta ir kompiuterio nevaldomu magnetofonu ja dirbti.
Maniškis pirmasis – už bičiulio iš Rytų Vokietijos atsiųstų UB 880 procesorių rinkinį išmainyta KPI SC inžinierių rinkta „Santaka“ prie spalvoto „Šilelio“ ir juostinio „Majako“ (apie 1987-us).
Paskui, 1991-ais, buvo baltarusiškas „ZX Spectrum“ klonas „Bajt“.
O 1994-ais jau pirktas naudotas Nokia MikroMikko 286 serveris su 80 MB hardu, 1+2 MB RAM ir NGA (EGA/Hercules) vaizdo plokšte. Beje, jo klaviatūra liko visiems tolimesniems kompiuteriams, ir šią žinutę rašau su ja 🙂 .
pirmasis man buvo Intel 80486DX4, pirmą pusmetį ar metus, kol tėvai atsigaudinėjo po tokio pirkinio buvo be CD-ROM ir garso plokštės, vėliau pasitobulinom. Buvau kietas ir galėjau žaisti naujausius žaidimus iš piratinių flopikų ir cd.
Jo, čia jau kietai startavot, nuo pakankamai galingos mašinos.
Pentium I 150 Mhz, 16 mb RAM su Win95
Pirmas, kurį asmeniškai turėjau, buvo Pentium, 60 MHz, 16 MB RAM, 500 MB HDD… Vėlai aš nusipirkau (ilgus metus taupiau) tą kompiuterį -- vienuoliktoj klasėj gal. Jau tuo metu buvo ir Pentium II, ir Pentium III ne už kalnų buvo. Bet išmokau su juo ir kaip žaist reikia, ir kaip OS instaliuot. Interneto neturėjau, nes kaime gyvenau.
Na, apie tą laiką Internetas vis dar turėjo būti gana ribotai prieinamas dalykas. O ant tokio kompo Windows 95 ir daugelis geresnių žaidimų visai neblogai turėjo eiti.
Buvo pas mus gudruolių, kurie sugebėdavo internetą pasileist. Aš tiesiog modemo neturėjau.
Mano pirmas kompas buvo brolio kompas. Buvo pentium’as 120 MHz taktinio dažnio ir turėjo 95 windozes. Pirktas 96’ais už ~3000 Lt su monitorium ir filtru monitoriui.
Nuo tada savo kompo normalaus neturėjau dar, jei telefono nelaikysim kompu.
Namie žmonos kompas. Darbe tarnybinis. Gyvenime kompiuterio neturėjau, nors važiavau į Angliją užsidirbti kompui…
Pižonas valdovas!
Savo pirmą kompiuterį pasidariau pats besimokydamas 12 klasėje. „Santaka“, prijungta prie j/b lempinio teliko.
Plokštė pirkta KTU, detalių komplektas -- Vilniaus kompiuterių turgelyje (kas nors pamena tokį?). O korpusas su klaviatūra -- iš verslininko Žvėryne.
Compaq… čia nerimta 🙂
Rūstūs vyrai buvo sukompiliuoti ant „Robotronų“ 🙂
„verslininkas“ Žvėryne -- legendinė „In Spe“? 🙂
Na, aš apie nuosavą kompą visgi. Pirmas, prie kurio sėdėjau, buvo kokia tai sovietinė bandūra, spintos dydžio. Bet tai nesiskaito 🙂
O dėl turgelio -- čia kur Dailės kombinato pastate buvo, ar kur kitur?
Dailės kombinate buvo viena iš paskutinių agonijos stadijų.
Klestėjimo laikais tai vyko Konarskio g., pilkame pastate, kuris sovietmečiu vadinosi „kompiuterininkų namai“.
286-ą turėjau, su berods 40 megų hardu. Klasiokas turėjo 130 megų ir aš nemiegojau naktimis iš pavydo. Čia kokie 1993.
Nors visai pirmi buvo mokykloje, rusiški, BK, ar kaip ten. Atminties neturėjo, būdavo renki ką nors BASICu, praeinas, laidą užkabina ir viską iš naujo. 🙂
Ir dar mygtukai atspausdinti ant popieriaus ir vis nesukontaktuojantys, ar ne? 🙂
Tam periodui Lietuvos mastais 286 buvo labai geras daiktas, kaip namams žiūrint. O 130 megų -- tai čia jau turėjo būti koks i80386, tam laikui tiesiog puikus, labai prabangus variantas.
Pirmas mano kompiuteris buvo „Eureka“… Pamenu kelios programos ir žaidimai buvo pridėti juostoje (tada supratau kam reikalingas mamos juostinis magnetofonas „Daina“ 🙂 Iš programų kiek pamenu buvo asembleris, disembleris, basiq’as ir dar kažkas… nu ir aišku “ tetris“ ir „lode runner“…
Net pavadinimas keistas. „Eureka“ -- čia kažkas iš ZX Spectrum klonų, ar kas nors keistesnio?
Čia dar prieš ZX Spectrum (tas buvo mano antras kompiuteris). Man rodos buvo kažkoks lietuvių gamybos mikroschemu rinkinys su klaviatūra (jei nesuklysiu berods Šiaulių gamybos) Įjungus neveikdavo niekas išskyrus kažkurį funkcinį mygtuką kad pasiruoštų informacijos įkėlimui iš juostinio magnetafono…
Ne, čia rusiško „Specialist“ klonas, gamino lygtais Vilniaus matavimo prietaisų gamykla.
Pirmas nuosavas kompas nutiko 1997/98 (žinau tik mokslo metus, bet ne tikslią datą), ir tai buvo AMD 75 MHz / 32 MB RAM / 1,4 GB HDD / 1 Mb video / WIn95, per kuriuos ir MS DOS pasileisdavo (taip, per kuriuos, o ne į kuriuos iš MS DOS patekdavai, parašęs „win“ -- nors kompiuterastaut pradėjau būtent nuo tokių).
O pirmasis kontaktas įvyko pas mamą darbe, tiksliai net nežinau kas ten buvo, bet tai turėjo būti apie 1988-1990, ir jau su 16 spalvų, bet dar be Windows.
Grįždant prie nuosavų, pradėjus studijuoti, i second hand dalių pavyko pasiupgradint iki 166 MMX ir 48 RAM, ir tai jau buvo nerealu. O paskui buvo 200 Celeron, ir net 64 RAM, ir Radeono videškė ar ne 8 megų. Bet čia jau vėliau, studijų metais.
Atsimenu dar ir turbūt 486-us, kurie mokykloje stovėjo, ir kurie pirmais metais vien su Win 3.11 buvo -- čia buvo 1997-ųjų Licėjus.
Beje, būtent nuo tų 1997/98 ir yra išlikusi amžina meilė oldschool geimams, kaip kad Heroes of Might & Magic II, Red Alert, Red Alert 2, Doom 2, Quake (pirmam), pirmai Civilizacijai, pirmiems dviems Falloutams, Might & Magic VI-VIII ir pan. Heroes of Might & Magic III jau laikau advanced ir nebe-oldshcool stuff, nors vis dar geru daiktu.
Aš pats pirmą Quake esu perėjęs kadaise be nei vienos mirties. Kai jis pasirodė, tai buvo toks nerealus grafikos šuolis, lyginant su visais ankstesniais šūteriais, kad netgi palyginti sunku 🙂
O vat šiaip tai ar tą patį pirmą Wolfenstein 3D teko pažaisti, kur tie kvadratukiniai fašistukai laksto?
Pirmą turėjau skolintą xt kloną. Turėjo 32mb hdd ir 5.25 flopiką, spalvotą ekraną. Na o pirmas grynai mano buvo microlinko celeron 300a su 32mb ram ir 3,2gb. 1998 tai buvo nepralenkiamas spartuolis, visi man pavydėjo, mergos lipo…
pirmas ever (žaidimui) -- berods, kažkuris Atari Commodore kažkurioje ‘kompiuterinėje’
kokiais metais vėliau -- ne žaidimui (mokykloje prie Basic’o) -- БК-0010 (o gal БК-0011М)
ir netrukus namuose -- kažkieno iš KTU gaminta „Santaka“ (ZX Spectrum klonas)
Originali Lietuvoje gaminta „Santaka“ -- pakankamai retas daiktas.
kažkur guli dėžėje su tuntu kasečių, džoistiku ir kalnu literatūros apie ASM ir pan. 🙂
O tie 1990.. ZX Spectrum 48k klonas, kažkas panašaus į Leningrad http://dosgametoxp.at.ua/pictures2/zx_leningrad.jpg
Tas daiktas pakeitė gyvenimą. Turima žaidimų kasetė pabodo, tai teko kažką daryt su BASIC 🙂
Mano pirmas kompas buvo kokis tai Vector iš Sonex su win95. Parametrų jau nepamenu. Bet pamenu, kad C: diske atradau kažkokių palaidų failų „negražiai sumestų“ (autoexec ir pan.) ir sukėliau juos tvarkingai į kitą dir’ą. Buvo labai gėda, kai supratau, kaip durnai prisidirbau, tai nuo to karto išmokau su kompu tvarkytis pati.
O, tą klaidą su failų patvarkymu ar ištrynimu daugelis padarydavo. Taip ir išmokdavo kai ką 😀 Man irgi buvo pasitaikę kai kas panašaus kadaise, tik berods su io.sys ar tai pan. 😀
Kadangi niekada nepasižymėjau tvarkingumu, tai kažkaip nepapuoliau ant šitos bėdos. O vat vienas pažįstamas kaime pasidarė „tvarką“, po ko mane kvietė (tuo metu jau buvau „kietas kompiuteristas“ -- kokius metus kompą turėjau)
ZX Spectrum. Sudrožiau mago galvutę belekiek reguliuodamas. Valydavau karts nuo karto su vata ir odekalonu ar spiritu, nes labai nervindavo, kai neįsirašydavo iš belekiek kartų kas nors.
Metų nepamenu, bet dar tada nebuvo užvežę tų su geltonom „disketėm“ kitaiskų.
ką vadint pirmu kmpu… Tėvas „laukinio kapitalizmo“ laikais dirbo firmopj, kuri kūrė programas automatizuotiems pramioninių objektų valdymams (na, pvz., kad atidarinėtų ventilaicinius langus ir pajunginėtų laistymą šiltnamiuose priklausomai nuo oro sąlygų). Tai tais laikais tas buvo daroma su BK ir pan. senienom. Tai vat nuo tokių pažintis prasidėjo. Gaila, tais laikais paklausa itin ribota tokiems reikalams buvo 🙁 ir santykinai tas trumpai gyvavo.
Po to mokykloj… pusė klasės IBM XT… berods 286 procesoriai, pusė IBM AT kažkokie, kurie spalvotus monitorius turėjo… Vat ant tų pirmas mano rimtesnis ir tikrai žiauriai man pačiam įdomus informatikos trimestro darbas buvo ala „žaidimukas“: trikampiukas „raketa“ valdomas rodyklėlėmis, kuris su tarpu šaudydavo „lazerio spinduliu“ į random išdėliotus apskritimus ekrane ir juos numušinėdavo 🙂 ech laikai… 🙂 kodėl nepasukau po to į programavimą iki šiol negaliu suprast 🙂
Agat 9 su berods 128 kb ramo 5coliu flopai, ir 50 hz ekranas kuris ede akis. Labai uzknisdavo. Pirkau ji 1990 is draugo neperbrangiai ir dabar dulka sandeliuke. Manau reikes ismest sovietų nesekmiu pagramduka.
Šitoks monstras, jei dar būtų ir veikiantis -- tai geras radinys kokiam nors muziejui. Neišmeskit, atiduokit jį viešoms patyčioms 🙂
O šiaip, iš kitos pusės žiūrint, sovietmečiu toks agregatas buvo labai prabangus.
Mano pirmas, tai kaip ir jau minėjo čia keletas, buvo ZX Spectrum klonas (kažkur apie 1993 gavau). Besikraustydamas neseniai atradau aš jį giliai užkištą ir net kasečių jam radau 🙂 Įdomu būtų užvest jį, gal kada prie progos.
Kitas jau buvo gana modernus ~2000 metus, Celeron 633 MHz, 64 MB RAM ir t.t.
Veikiantis ZX -- tai būtų labai įdomus vaizdas dabar. Atrakcija tiesiog 🙂
Reiks pabandyti saviškį kada įjungti. Kažkur dar guli pagarbiai padėtas kaip eksponatas. Tiek, kad visos kasetės su programomis ir žaidimais jau bus išsimagnetinę. Šiaip, darant kokį kompiuterių muziejų būtų negaila ir padovanoti. 🙂
Kasetės nebus dar išsimagnetinusios. Jei kas turit nereikalingų ZX-Spectrum, Eurekų galite paremti ww.8bit.lt. Būčiau labai dėkingas.
Na, teks turbūt įgyvendint savo seną mintį ir pradėt blogą rašyt. Būtų vienas galimų straipsnių. O kadangi TV kaip ir neturiu (manasis spectrumas su Scart jungtimi į TV jungiasi), tai teks suktis su tuo, ką turiu, o dėl to užduotis tampa dar įdomesnė.
Kadangi iššūkius mėgstu, tai challenge accepted.
Liuks 🙂
Šeimos pirmas kompiuteris (na, mano praktiškai), buvo Celeron 566 MHz, 64MB RAM, integruota video 1999 ar 2000 metų pabaigoj. Tada nusipirkau Kompiuteriją ir supratau, kad mus išdūrė, nes už tuos pačius pinigus buvo galima paimt PIII 700MHz su normalia AGP video ir 17″ plokščiu, o ne baisiu 15″ SAMPO pūstu ekranu. Pikta iki dabar. Bet vistiek, nuosavas kompiuteris namie geriau negu nieko buvo. Pirmas visiškai nuoavas buvo iBook G3, 2004 metais. Nuo tada perėjau į obuolius.
Tuo metu buvo toks nerealiai staigus kainų kitimas ir naujų modelių radimasis, kad nereikia galvoti apie išdūrimus -- keletas mėnesių kartais labai daug ką pakeisdavo. Kartais tiek, kad po kelių mėnesių jau jausdavaisi kaip nesąmonę nusipirkęs. Pats megahercų, megabaitų ir gigabaitų karas, su nepaprastu kainų kritimu ir charakteristikų augimu.
O be to, su ta reklaminio pobūdžio informacija iš Kompiuterijos -- čia toks niuansėlis buvo, kad įmonės jiems kišdavo kokius nors kompus labai gražius, parduodamus už esą labai pigiai, bet panorėjus tokį nusipirkti firmoje, paaiškėdavo, kad kažkaip kaip tik tokio ir už tokią kainą nėra, o bus kažkada ir taip toliau, bet yra koks nors panašus, kurį ir siūlo. Ir tas siūlomas panašumas gaudavosi toks, kad arba panašiai kainuojantis, bet daug blogiau, arba panašiai galintis, bet daug brangiau, arba gal ir visai panašus, bet po pusės metų. Marketinginiais tikslais pagerinta truputį info kartais būdavo.
Žodžiu, greičiausiai išdūrė tamstą gerokai mažiau, nei galvojate.
Aš informatikos namų darbus nešiodavausi flopikuose ir augau kartu su augančiais procesorių dažniais, kai atrodė normalu, kad visi skaičiai padvigubėja kasmet. Bet pirmas kompas mano namuose atsirado gan vėlai ir buvo su Athlon 2,3 GHz procu. Pažiūrėjau, prie ko dabar sėdžiu -- i5 2,4 GHz. Tik kad keturi branduoliai ir visų atminčių po 10 kartų daugiau.
Kai pirkau tą kompą, pusbrolis žadėjo pamokyt supersudėtingą dalyką -- instaliuot Windows. Sakė, kad iš to gerai užsidirbt eina, nes mažai kas sugeba. Čia kokiais 2003 metais.
IBM PC XT klonas su 20MB HDD ir CGA vaizdo plokšte kokiais 1994. Iki jo daugiausia laiko praleidau su Z80 Epsonais su CP/M, tai 8088 atrodė labai rimtas upgradeas. Išskyrus tą nelemtą CGA. Kompiuterių turguje turbūt visus iki paskutinio žaidimus nusipirkau, kurie palaikė CGA. Itin daug nebuvo.
1995 gavau pirmą asmeninį, vien tik sau. Buvo senas Zenith’as, neturėjo pelės, vienos spalvos monitorių, užtat žaidimų ir juo buvo galima rinkti tekstinius failas, kas kitiems darželyje darė didelį įspūdį xD
Pingback: Blogo įrašo pavadinimas: kaip sukurti geriausią | Gyvos istorijos
Pirmas mano kompiuteris buvo su dideliais floppy disk, Windows 3 ir … juodas. Daugiau nieko negaliu pasakyti 🙂
Aš dabar irgi turiu panašius kriterijus kompams. Mano yra geležinis, turi kažkokios rūšies Wimdows ir liečiamą ekraną. Daugiau nežinau ir nesigilinu 😀
Asmeninio iki šiol neturiu įsigijęs. Vis kas atiduodavo 5 metų senieną ir aš ten minimaliai upgreidinęs naudodavau. Sakiau reikės gal kokį nešiojimą 17 colių prigriebt kokių švenčių proga. O pirma patirtis mokykloje 1994 metais. Viena klasė berods elektronika kita IBM. Mokė dirbti su MS-DOS ir programuoti su BASIC. Tiesą sakant jau po daugiau kaip dešimt metų vėl teko programuoti su tokia STELA berods, tai labai panašu į BASIC ir problemų nesukėlė. Visgi pagrindai daro savo.
Mano pirma pažintis buvo, kai tėvai nupirko kažkokį homemade kompiuterį 1993 ar tai 1994 metais, kur monitorius -- paprastas televizorius, programos įrašinėjamos iš juostinio magnetafono ir vienintelis daiktas, kuris priminė, kad tai buvo PC -- klaviatūra. Didžiausia kančia buvo, kai reikėdavo įrašinėti žaidimą 4-5 kartus, kol pasileisdavo. Bet kadangi manęs tuo laiku tas daiktas nelabai sužavėjo, tai labai juo ir nesidomėjau.
Po kokių 3 metų buvo nupirktas Pentium I 75 Hz su HDD 500 MB ir kosminiais 8 MB RAM’o (gimnazijoje kaip tik atsirado kompiuterių klasė su 4 MB RAM’o ir operacine sistema -- OS/2, kurios gyvenime niekur daugiau nemačiau)! Už kosminius 4000 litų. Ir tada jau jis turėjo Win95. „Linksmiausia“ dalis būdavo, kai reikėdavo įrašinėti keliasdešimt MB dydžio žaidimus į flopikus su WinRAR’u ir neduok Dieve, kuris nors flopikas sugesdavo:). Tuo metu mane labiausiai buvo užkabinęs X-COM žaidimas:).
Oooo taip! Flopikai ir WinRAR. Va čia tai Sharing is Caring 🙂
Dar buvo toks mitas, kad su flopikais negalima važiuoti trūliku, nes išsimagnetina.
Na, dėl trūlikų, tai jau tikrai mitas. Ale šiaip tai būdavo, kad laikydavo pasidėję kas dėžutę flopikų ant kokio monitoriaus, tai jei tas monitorius koks prastas, tai būdavo kad per ilgą laiką išmagnetindavo. Nors šiaip tai pagrindinė problema su flopikais būdavo visokios dulkės, kurių jie pasigaudavo ir prarasdavo duomenis.
sveiki,
mano pirmas kompas buvo pačio sulituota Santaka 🙂 KTU 03 bendrabutyje 🙂 kažkur 1990 metais 🙂 vis radioelektronikos studentai litavo ir turėjo 🙂 po to persimetė i televizorių Banga gamybą bendrabučiuose pagal tv keikį pirmavo 03 ir 11 bendrabučiai 🙂
Kol buvau visiškai priklausomas nuo tėvų, tai apie kompą svajojau žiūrėdamas į jų paveiksliukus žurnaluose, ar būdamas pas kokį draugą kuris turėjo kažkokį ant kurio sukosi nerealus žaidimas -- wulfenstein. Paskui kai jau galėjau pats kažką susitaupyt tai kad neišbarstyt santaupų pirkinėjausi dalis kol galų gale susirinkau kompą kuris veikė su Cyrix 233MMX (Kažkoks Intel klonas, neturėjau kantrybės susitaupyt iki paties Intelio)
Mano pirmas -- pagal rusišką žurnalą „Modelist-konstruktor“ surinktas „Specialist“ (pradžioj norėjau susirinkt „Radio RK“, bet ten buvo deficitinė 580VG75, kol ją bandžiau „susiveikt“ , atsirado tas paprastesnis „Specialist“).
Antras -- ZX Spectrum (klonas, „Baltik“, irgi pačio susirinktas, bet jau su FDD ir TR-DOS).
Trečias -- Commodore XT (IBM PC XT klonas, su integruotu vaizdu ir su 20MB HDD (su integruotu IDE kontroleriu :), po to per mažduag metus laiko 286 (bet net su 8MB RAM, Windows 3.1 sukosi kaip bitė :), 386 su 80MB hdd, Pentium 120 .
Ponas, jūs esat labai kietas.
Na tiesiog pasisekė (čia ne su susilituotais Specialist ir Spectrumu 🙂 -- Commodore atidavė kaip neveikiantį (užteko atremontuot maitinimo bloką), 286, 386 ir pentiumas -- „atsuktuvinio“ rinkimo (motinas pigiai pavyko nusipirkt Kaune, vaizdo plokštes, multikortas, HDD -- Vilniaus elektronikos turgely, atminties išplėtimo plokštę 286-tam kaip nereikalingą atidavė pažįstamas iš KPI skaičiavimo centro).
O sakykim,kokių 1976 metų gamybos kalkuliatorius neužskaitomas,kaip vienas pirmųjų minikompiuterių?
Na, jei programuojamas kalkuliatorius, tai gal ir galėtume užskaityti 😀 Ale kad pirmas sovietinis programuojamas Elektronika BZ-21 pasirodė gal tik kokiais 1981.
Apple Power Macintosh 7600. Berods 1997. Buvo labai greitas kompas. Lengvai vartė Photoshop 5, Illustrator 7, ripino video iš analoginių kamerų. Turėjau net Quake (legalų) 🙂
Kaip pirmam kompui -- tai kažkas absoliučiai nerealaus. Tai kaip iš vystyklų už lėktuvo šturvalo. Tai kaip nežinau net kas. Nerealiai tiesiog 😀
Be pavido prašyčeu 🙂 o jei rimtai, čia daiktas darbui. Iš meilės PC vargiai tokį sau leist galėtum. Kiek pamenu su originaliu, kalibruojamu spaudos darbui moniku apie 20 k LTL. Košmaras. Jobsas -- gnyda 🙂 ir tiesa (svarbiausia) už jį mokėjau ne aš 🙂
Mano pirmasis buvo lietuviškas zx-spectrumo klonas „zeta“. Be kitą ko turėjo diskąsukį, printerio portą, ir patį printerį. Diskinė sistema buvo „monitorius“ -- labai patogi tuo, kad buvo galima stabdyti žaidimus ir užseivinti iškarto. Taip pat jis turėjo disasemblerį integruotą, o kadangi po ranka turėjau rusišką i8080 komandų brošiūrėlę, pradėjau tuos žaidimus nusilaužinėt. Paišymo programai „art studio“ integravau pačio pasirašytą printerio draiveriuką spausdint paveikslėliams. Antras kompas -- rusiškas didžiulis IBM XT klonas su 20 mb hdd ir 730 kb diskasukiu, cga vaizdu. Patiko jis man tuo, kad ėjo su visa dokumentacija, t.y. rusiška viso bioso ir ms-doso trūkių detaliais aprašymais su pavyzdžiais, gal kokios 8 storos kserokopinės knygos. Pirmu reikalu aišku suskubau rašyti paprogramę, kuri perima 21 pertrūkimą ant savęs, ir stebėti diskines komandas ar nėra kopijuojamas koks .com failas…
Oh, pirmu reikalu kurti antivirusą tai aišku jo 😀 Nors šiaip ant 13h nemažai virusų dirbdavo, tai nesimatydavo per 21.
O tamstos pirmas kompas tai jau prabangaus lygio ZX klonas. Diskasukiai čia buvo geras malonumas, ne tas, kas iš kasečių iš penkto karto kažką pakraudinėt, vis laukiant belenkiek 😀
Mano tėtis kažkur apie 75-us metus dirbo Šiauliuose ar ne „Ekrane“ (neatsimenu tiksliai), ir važinėjo po visą tarybų sąjungą ir pajunginėjo kažkokia tai skaičiavimo įranga, kad ta aparatūra veiktų. Todėl manau, kad valdovas (Visatos) neklysta, kai teigia, kad Lietuva buvo pirmaujanti pagal kompiuterizaciją 🙂 Pas mus gi dabar ir internetas sparčiausias 🙂
Z80
Intel Celeron 1 GH, 128 RAM, 30 GB atminties (2002 m.).
Dabartinis AMD Athlon 2.2 GH, 2 GB RAM, surinktas lygiai prieš 10 metų Rokiškyje , firmoje Complux. Tada kainavo kai mašina (4 gabalus litavų), buvo antras pagal kietumą kompas mieste.
Turėjau dar HP Pavillon 9000 su 17 colių įstrižaine. Nusibaigė po 3 metų naudojimo: atsiklijavo vaizdeškė.
Dairausi naujo kompo, nes senukas geras, bet 10 metų -- amžius solidus. Mano senelis net 3 ds max paveža dar 🙂
Radio 86-PK, Santaka 1, 2, 3 , iskra -1030
Pirmas mano kompas buvo jau nebenaujas, bet tiek laikam dar geras 486-as su, jei gerai pamenu 250 MB HDD ir CDromu! Kai pirmą kartą žaidžiau Wolfenstein 3D, tai pamenu, po to panašus jaudulys tik per pirmą seksą buvo. Dar buvo atsimenu NBA kvadratinis toks, su Kareem Abdul-Jabbaru. Visada lošdavau už Lakersus, nes Kareemas niekad kabliu nepramesdavo. O kai nieks nematydavo, žaisdavau tetrį, kur nuogos bobos paveikslėlis atsitengdavo levelį perėjus.
Mano pirmas kompas buvo tai Compaq Prolinea 5100, turejo intel pentium I 100mhz cpu, 24MB ram, 1.5GB . Win 95, dar kazkaip ejo Office 97 😀 Dar turiu to pc issilikusia motinine, su Socket7 procesoriaus jungtimi, kur dar galedavai i ta pacia motina ideti AMD arba Intel procesoriu 😀 Pagal modeli paziurejau, dabar ebay tas antikravas kainuoja 180 europiniu 😀
Aš kadangi gimęs jau laisvoj Lietuvoj, bet kadangi turiu puikią atmintį iš vaikystės, tai irgi pasidalinsiu įspūdžiais.
Pirmas kompas buvo gan vėlokai, berods 99 ar tai 2000 metai, antra tai ar trečia klasė. Gavom su broliu pasitaisyt (kadangi brolis vyresnis ir prie kompų megėjas buvo) kažkokį seną x486 ar tai x386, dabar nepamenu, 80 MB HDD, 1 ar tai 2 MB RAM. Tuo metu jau aišku kompai ėjo ant win 95, naujesni jau berods 98 vilko. Dėžė tokia jau padevėta, su power boost mygtuku, vilko win 3.11, ekranas 14 colių. Pamenu, per tris flopikus tempdavomės dosinius žaidimus iš mokyklos susispaudę, neduok Dieve, dar užlūždavo. Bet buvo smagu namuose turėti kažką tokio, kad ir jau tada gan atgyvenusio. Pirmieji pascal’io pagrindai prie jo atsirado, kai užknisdavo visi doom, wolfensteinai ir hot rodai.
Pats pirmasis priėjimas prie pc buvo berods penkių metų, tai čia 96 metai. Mama dirbo LTB, tais laikais tekdavo privilegija po mamos darbo pakankint pora trejetą valandų komadinę eilutė, nortoną ar kažką panašaus. Paskui metai bėgo, mamos darbo vietoje pastatė Pentium Celeroną su CD-Rom’u. Quake III ant šito netraukė, bet Need For Speed III dar šiaip ne taip. Smagu būdavo, kai mamų tėvų vaikai kaldavom per visus kabinetus per LAN’ą Red Alertą ar tai Quake III.
Aišku pirmas pasijungimas prie interneto taip pat vykdavo per mamos ar tai jos kolegų kompiuterius, tai jau tada galėdavai pasigirti draugams, kad kokius du tris kartus per savaitę turi priėjimą prie interneto, kas tuo metu tikrai buvo reta (97-98 metai). M1 webchatas su dviem kanalais būdavo pilnas, o tai jau būdavo awesome, kad per kažkur gali bendrauti.
Pamenu savo antrą kompiuterį tai Pentium 66 MHz. Viena tam kad winampas netrukčiotų grodamas mp3 reikėdavo paturbint iki 90 MHz.
Pamenu savo antrą kompiuterį tai Pentium 66 MHz. Vien tam, kad „winamp’as“ netrukčiotų grodamas mp3 reikėdavo paturbint iki 90 MHz.
Prieš kelias savaites darbe sugedo vienai mašinai kietas diskas su win 3.11. BIOS matė max 8GB diską. Teko rimtai paieškoti tokio disko. BIOSE nustatinės cilindrus/galvutes/sektorius kas pasileistų MBR. O jau instaliavimo malonumas 🙂 Dos 6.22 -- 3 diskeliai, win 3.11 -- 10 diskelių + 1 diskeliai su TCP/IP driveriais. Oj kokia palaima apėmė kai žiedinėj tinklo architektūroj pradėjo pradėjo veikti SMB protokolas. Šiuolaikiniai OS diegimai to jausmo nesukelia, na gal nebent jei instaliuoji į kokį raspberry.