Grammar Nazi, lietuviškai būtų Kalbonacis. Kur jo bėda? Galvoje.
Esminė kalbainių bėda, dėl kurios jie kuria visokius absurdus, nesąmoningas kabutes ir reguliuoja tekstų prasmę, yra labai paprasta. Neįtikėtinai paprasta ir neįtikėtinai jiems skaudi. Tai pati lietuvių kalba. Jei jie turėtų reikalų su anglų ar kinų kalba, jokių jiems bėdų nekiltų. Deja, kalba yra lietuvių. Jie nekenčia šios kalbos, nes negali su ja dirbti formaliai, biurokratiškai, kurdami taisykles. Lietuvių kalba faktiškai neturi formaliosios dalies, iš to ir kyla kalbainių neapykanta mūsų kalbai.
Neurotinė neapykanta, dėl kurios kuriamos beprasmės taisyklės, turinčios atstoti tai, ko išties nėra. Aš ne šiaip sau sakau, kad tai yra neapykanta – saujelė kalbainių visą Lietuvą vadina beraščiais, niekina, tyčiojasi ir netgi aiškina, ką kuris tekstas gali reikšti, o ką – ne. Tai akivaizdus neurotiškumas – bandyti reguliuoti, ką žmonės galvoja. Ir kalbainių elgsena – kaip pagal Eriką Berną: patys pridaro kliedesių, susilaukia reakcijų ir paskui piktinasi. Tai nėra racionalus elgesys, kai keliami apgalvoti tikslai ir jų siekiama. Tai neurotiko elgesys, kai aplinka verčiama elgtis tam tikru būdu, kad būtų galima tarti „štai, visi jie tokie“.
Grubiai skirstant, bet kuris tekstas (o ir kalba – ji savaime irgi yra specifinės rūšies tekstas) turi tris sudedamąsias: sintaksinę, semantinę ir pragmatinę. Sintaksinė aprašo formalią dalį – kaip gali būti sudėliojami žodžiai sakinyje, kaip skiriami sakiniai, kaip dėliojami kableliai ir t.t.. Iš esmės, tai vienintelė kalbos sritis, kur gali egzistuoti ganėtinai griežtos ir stabilios taisyklės. Semantinė sudedamoji – apie prasmes ir reikšmes. Prasmės – tai bendraprasmiai, abstraktūs dalykai, siejami su žodžiais (ženklais), pvz., visas su konkrečia kėde nesusijęs kėdės prasmingumas. Reikšmės – tai konkretūs žodžio panaudojimo atvejai, konkrečios kėdės, taburetės ar netgi foteliai, jei juos taip pavadinsim. Galų gale, tokia specifinė sritis, kaip pragmatika, sieja sintaksę ir semantiką su kontekstualine ir kalbos vartotojų specifika. Kėdė, apie kurią kalbu aš, kažkiek kita, nei kėdė, kurią turit omeny jūs – ir kita ne tik reikšminiu, bet ir prasminiu požiūriu.
Vienintelė iš trijų sričių, kurią galima apibrėžinėti aiškiomis taisyklėmis – tai sintaksė. Nes sintaksė apibrėžia formą, kitaip tariant – formalią sandarą. Tai labai akivaizdu anglų kalboje, kur žodžio pozicija sakinyje tiesiog nustato, kokią funkciją tas žodis atlieka. „Book lays on the table“ – aiškus atvejis. Naujos struktūros, naujos prasmės kuriamos generuojant iš tokio sakinio kitus, pvz., „Book lays on the table, does it?“. Lietuvių kalboje nuo žodžio vietos sakinyje nei šilta, nei šalta. „Knyga guli ant stalo“, „ant stalo knyga guli“, „guli ant stalo knyga“, etc. – reikšmes žodžiams ir netgi visam sakiniui nustatome ne pagal žodžių poziciją, o tik pagal žodžių prasmę. Netgi toks sakinys, kaip „ant guli stalas knyga“ – ir tai gali būti suprastas, remiantis žodžių prasmingumu.
Nesugalvoju greitosiomis tokio pavyzdžio, kokį siūlo kita sintetinė, ne tokia jau tolima (slavų kalbos – gretima šaka) rusų kalba: „косой с косой косой косой косо косил“. Panašūs pavyzdžiai tiesiog demonstruoja, kad sintaksė tokioje kalboje nereiškia nieko. Sugebėjimas suprasti sakinį priklauso tik nuo sugebėjimo identifikuoti jo prasmę – „žvairys su kasa kreivu dalgiu kreivai šienavo“. Lietuvių kalba savo sintetiškumu (semantiškumu, formalios sakinio struktūros ignoravimu) dar ir lenkia rusų kalbą.
Ir dabar pažvelkim į kalbainius: jie nori turėti veiklos sritį. Jie nori tikėti, kad kažkokios taisyklės, kažkokie aiškūs kriterijai gali būti. Bet tų kriterijų nėra. Nėra tų taisyklių. Jokio skirtumo, kur dėsi kablelį, ar jo nedėsi. Pakartokim pastarąjį sakinį be kablelių: jokio skirtumo kur dėsi kablelį ar jo nedėsi. Prasmė pakito? Žinoma, kad ne. Kableliai – tik skaitomumo, patogumo dėlei, bet ne tam, kad sakinį išvis būtų įmanoma suprasti.
Tai didžioji mūsų kalbainių tragedija – jie nori palaikyti formalią, sintaksinę dalį, bet šioji dalis – beveik neegzistuoja. Ką daro kalbainiai? Kuria ją patys, nepaisydami nieko. Taip atsiranda beprasmiški, su realybe nieko bendra neturintys išradimai (menamos taisyklės ir menami apibrėžimai) – pažyminiai, papildiniai, tariniai, etc.. Paskui, matomai, dalinio prašviesėjimo metu kalbainiai pastebi, kad visas jų pažyminybinis pseudotaisyklių kratinys remiasi ne sintakse, o semantika, o tada jau karščiuojančios smegenys ima neigti realybę dar giliau: taisyklės imamamos įvedinėti semantikon ir pragmatikon. Kitaip tariant, kalbainiai ima reguliuoti mūsų žodžių ir tekstų prasmes, ima sakyti mums, ką mes galime galvoti, o ko negalime galvoti, ką galime pasakyti, o ko negalime, ir kada apie ką ir kaip galime kalbėti.
Tai jau nieko bendra neturi su sintakse. Tai nėra sritys, kurias galima reguliuoti taisyklėmis. Mąstymo kontrolė – ne kalbos, o cenzūros, režiminės veiklos sritis. Ir tai – tikroji kalbainių beprotybė, jų pamišimas, jų tragedija.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Grynai subjektyviai labai noriu nesutikti su šituo įrašu, bet nesugalvoju, kaip tą objektyviai pagrįsti. Kyla galvoje vienas kitas pavyzdys, kaip kableliai ir žodžių tvarka gali pakeisti sakinio prasmę, bet nesusiriša į vieną argumentą.
O dar iš asmeninio požiūrio pasakysiu, kad man beveik visada taisyklinga kalba skamba žymiai gražiau, nei netaisyklinga. Ir svetimybės man dažnai negražiai skamba, nors lietuvinimai kartais dar juokingesni būna (vaizduoklis ir vielabraukis -- pora pavyzdžių; tiesa, pavyzdžiui, skreitinukas skamba visai smagiai, nors ir nenaudoju to žodžio). Taigi man tikrai malonu yra tai, kad lietuvių kalboje svetimybių (ar tai būtų barbarizmai, ar oficialiai pripažinti skoliniai; tarptautinių žodžių prie šitų nepriskiriu) pasitaiko gerokai mažiau, nei kai kuriose kitose (anglų -- baisiausias pavyzdys, bet ir kitose to pilna). Kiek tai yra VLKK nuopelnas -- nežinau, bet neabejoju, kad be jos čia neapsieita.
Taip, kableliai kartais gali pakeisti prasmę, kol jie keičia, kaip kableliai. Kol kableliai -- sintaksė. Problema ta, kad lietuvių kalboje tai labai silpnai veikia, greičiau kaip išimtys, nei kaip taisyklės.
Iš to ir atsiranda nesveikas noras reguliuoti tekstų ir žodžių prasmes. Ir ne svetimybėse reikalas -- tegul kuria pakaitalus, kiek tik nori. Problema prasmėse, kurių kalbainiai nesupranta.
Galim dar paprasčiau pasakyti: geri darbai nepateisina blogų. Išmalda, dalijama vargšams, nepateisina žmogžudysčių, o vykusių naujadarų kūrimas nepateisina kalbos darkymo.
Ir kai branduolio skilime dalyvaujantis neutronas tampa inicijuojamuoju, vat tada ir būna bėda -- dėl semantinio silpnaprotiškumo priežastis sukeičiama su pasekme. Dėl tokių bėdų VLKK veikėjai vadinami talibanu. Talibanu -- nes nesuvokdami prasmės, spjaudosi ir baudžia visus, kas nesutinka su jų absurdiškais kliedesiais.
Aš visai sutinku, kad daugeliui gali kalba atrodyti gražiau su mažiau užsienietiškų žodžių, o ne taip kaip man. Man, atvirkščiai, patinka ji, prisigėrusi svetimybių, neparadigminio kaitymo, intuityvinių transformacijų, voluntaristiškai išgalvotų, perimtų iš kitų kalbų gramatinių formų ir visko, kas daug ką gali kraupinti.
Atsakymas -- mano galva -- yra paprastas. Aš kalbu ir rašau taip, kaip man patinka. Kam nepatinka, tegu savo kalbą tvarką, kaip patinka jiems. Jei kam nors nepatinka mano rašymai, jie jų gali neskaityti.
Aš nematau pateisinimo valstybinei struktūrai prievartine ir baudžiamąja tvarka kištis į žmonių bendravimą, kurio neigiamos pasekmės -- jei jis būtų nekontroliuojamas -- yra liguistos vaizduotės vaisius.
Ne tik bendravimą, ponuli. Esminis dalykas -- dar ir į mąstymą.
Aš nė kiek nesiginčiju, kad šlamšto ir nesąmonių VLKK yra. Taip pat šlamšto ir nesąmonių yra bet kurioje kitoje atskirai paimtoje institucijoje, bendrai surinktoje sistemoje ar netgi abstrakčiai panagrinėtoje visuomenėje. Ar dar kur nors.
Taigi su blogais darbais ir dideliu naglumu, ypač kišimusi į kasdieninę kalbą baudimais, kovoti yra gerai. Bet manau, kad labai gerai yra tai, jog reikalaujama taisyklingos kalbėsenos iš viešai kalbančių asmenų, ar tai būtų žiniasklaida, ar politikai, ar rašytojai. Nes tokiu būdu per pavyzdžius kalba gražėja. Taip, čia yra mano asmeninė nuomonė.
Ghrmz. Kažkur ten Andrius Užkalnis minėjo apie Glavlitą, kuris skelbėsi, kaip padeda gyventi žmonėms.
O šiaip, vulgariai žiūrint -- aš tai įkalčiau visiems kandidatams į Seimą rinkinėlį egzaminų, vien tam, kad visiškus asilus išfiltruot.
Ir tikrai vienas iš jų būtų lietuvių kalbos, o antras -- lietuvių literatūros egzaminukas. Nedidelis, nesudėtingas, maždaug toks, kokį galėtų išlaikyti du trečdaliai 6 klasės moksleivių. Vat čia būtų tikrai puikus kalbainių panaudojimas.
Pasirašau po šita mintimi!
Tik… ar tada susirinks bent 141 kandidatas į Seimą?
Susirinks be problemų. Tiesiog visokie šokėjai ir gazavykai nepraeis.
na taip, kalbinis talibanas, kaip ir kiekvienas fanatikas, yra blogis.
„ir kada pagaliau visi geri žmonės susirinks ir užmuš visus blogus žmones“ (c)
bet.
kiek pamenu hegelį ir dar vieną kitą poetą -- gyvybė randasi tik iš normos ir normos pažeidimo konflikto.
nebus normos -- nebus pažeidimo -- nebus gyvybės.
šaką, ant kurios sėdi, patartina pjauti povaliui 🙂
Normos ir pažeidimo. O jei norma yra ne norma, o nuodai? Jei išties į normą pretenduojantis fanatizmas -- ne tik normos (sveiko proto) pažeidimas, bet dar ir pats pažeidžia tą normos ir pažeidimo konfliktą?
na, buvo ir savonarolų žmonių istorijoje.
jie mirė.
ir visi kiti mirs. kaip ir mes su tavim.
taip, mane irgi nervina, kad man uždrausta rašyti bestseleris ar topai.
taip, man visada buvo žavu, kad amerikiečiams užtenka keliasdešimties puslapių „Elements of Style“, o ne pusantro šimto puslapių kalbos praktikos patarimų.
taip, aš susidūriau su kalbos talibais jau 85 m. litmenyje ir jau tada diskusija buvo karštoji.
bet vis dėlto manau, kad sėti ir auginti yra gražesnis veiksmas negu griauti. nors be antro, aišku, nebus ir pirmo. bet čia jau kiekvienas renkasi pagal charakterį.
kad ir kap ten būtų -- taisyklės turi būti. bent jau -- kad jas galima būtų pažeidinėti.
o apie fanatikus mano nuomonę tu, ko gero, esi girdėjęs ne kartą.
Sėti ir auginti, ravėti, imti derlių, bet ne laistyt herbicidais ir betonuoti.
Aš irgi manau, kad kalbos auginimas -- gerai. Dar daugiau, tai būtina daryti. Ir dar daugiau -- kalba natūraliai auga.
Bet pvz.: draudžiamasis priešdėlis „da-“ lietuvių kalboje yra kardinaliai lankstesnis ir galingesnis, nei rusų (plg., „dapirkti“, „dasipirkti“, „davažiuoti“, „dasivažiuoti“ su „pripirkti“, „privažiuoti“ ar rus. „доехать“, „докупить“). Ir uždraustas, nepaisant. Dar beje, kiek atsimenu, šimtus metų įprastu buvęs ir Mažojoje Lietuvoje, mūsų raštijos normų gimtinėje, atskirtoje nuo rusiškos ir lenkiškos įtakos -- tad klausimas, ar kalbos apie menamą rusišką „da-“ kilmę nėra tik eilinis kalbainių pezalas.
Taisyklė -- atramos taškas. Generacija neįmanoma be struktūros. Tačiau jokia generacija netaps efektingesne, jei struktūrinė dalis bus kapojama, darkoma ir žalojama.
kabinėjuosi. bet norėjai parašyti „efektyvesnė“, o ne „efektingesnė“, ar ne? va apie tai ir kalba.
Ne tik efektyvesnė, bet ir efektingesnė. T.y., ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai.
na ativersk tu žodyną vieną kartą.
nieko apie kokybę ir kiekybę.
efektyvùs, -ì adj. (4) TrpŽ veiksmingas: Rezervatai yra labai efektyvi gamtos apsaugos priemonė sp. Efektyviausia kovos priemone reikia laikyti biologinį kovos metodą (kada vieni vabzdžiai naikina kitus) sp.
efektyviaĩ adv.: Susiskirstymas medžiotojų rateliais padeda efektyviau tvarkyti medžioklės ūkį sp.
efektingas
efektìngas, -a adj. (1) TrpŽ kuris daro efektą, įspūdingas: Aš efektingų spektaklių mėgėjas A.Gric. Veikalo pabaiga labai stipri ir efektinga rš. Efektìnga poza DŽ.
efektìnga n.: Tai bent efektinga! rš.
kad ir kaip tai būtų nuostabu, žodžiai turi reikšmes. kartais.
Jo, pagal kalbaininę logiką -- negali būti kalba efektyvi, anei efektinga.
blin, tai ar tu neturi klausos?
Ar čia aš neturiu klausos? Ženklas, prasmė, reikšmė.
Generuojamos konstrukcijos -- efektingos, generacijos našumas -- efektyvus. Kalbos aparato charakteristikos.
Žinoma, aš neturiu klausos. Esu technopatas :-/
o kodėl aš po tavo komentaru negaliu atsakinėti -- kas nutiko?
turi, pasirodo -- dėl ko aš ir neabejojau, bet ko tada maivaisi.
bet vis tiek šneka mudviejų yra tokia:
-- ropė yra dažovė,
-- apskritimas yra du pi r
-- nu ne, vis tiek ropė yra daržovė
-- žinoma, bet knygutėse yra, kad zodiakas pasikeitė
ir taip toliau.
tai, kad ir koks smaus būtų toks dialogas, aš galvoju, kad jis neveda visai niekur. pašnekėsim privačiai.
Tiesiog komentarų gylis pasibaigė. Čia toks trūkumas yra, lyginant su LJ.
Ir taip, man irgi ima kliūti, kad truputį skirtingi kosmosai.
Bet aš tikrai nesu subtiliai suprantantis. Esu technopatas. Nesimaivau. Ir mano požiūris -- technopatiškas, man sunku suprasti kai kuriuos netechnopatinius dalykus. Paradigma?
skaitykite žodynus. labai sveika.
O kaip tuos žodynus skaityti, kad būtų įdomu? Gal gali patarti? Gal kaip lopšinę vaikui prieš miegą? 😉
Aš tai patarčiau atsitiktinai -- tai neretai atneša įdomybių ir kartu nenusibosta. Kadaise pats atsiversdavau taip, paauglystėje. Ir paskaitydavau kokį puslapį ar kelis, labai patogus tam būdavo Dabartinės Lietuvių Kalbos Žodyno vienatomis.
Nors dar įdomiau būdavo atsiverst atsitiktinį enciklopedijos tomą ir paskaityt kelis ar kelioliką puslapių, šiaip, kaip romaną, tada aptikt ką nors įdomaus ir dar pasiieškot. Paauglystėje tai labai mėgdavau. Paskui enciklopedijos namuose baigėsi, įskaitant ir specializuotas.
atsimenu kažkad adar mokykloj skaičiau atsivertęs tarptautinių žodžių žodyną. vadovavausi paprasta logika, užsirašyti mane tuo metu sudominusius žodžius turtinančius išsilavinimą. visokius mineralų pavadinimus daugumą neaktualių medicininių ar kitų specialybinių terminų praleisdavau. užsirašiau gal 50 nežinomų žodžių, nors perskaičiau iki AP, kas sudarė maždaug 60psl žodyno. Deja niekaip neprisiruošiau prisėsti paskaityti toliau, o ir tas sąrašas kažkur padarė dingau, bet tikrai galiu paliudyti, kad skaityti žodyną tikrai įdomu.
aš negalėčiau aiškinti chirurgui -- „va dabar skalpelį trim centimetrais aukščiau, gerai, mielasis, dabar pjauk.“
bet kažkodėl kiekvienas gimtinėje mano, kad jis gali aiškinti kiekvienos srities specialistams apie politiką, istoriją, krepšinį ir kalbą.
Dar apie vadybą labai daugelis mėgsta aiškinti.
Bet kalba čia ypatinga -- visi mes esam jos vartotojai, ir puikūs vartotojai. Joks taisyklių rinkinys neįstengtų nusakyt visos kalbinės gelmės, sukuriamos eilinio kaimo girtuoklėlio.
cm’on, visi mes turime kūną.
Cmon, kalba spręsdavo savo evoliucinius reikalus tūkstančius metų savaime, skirtingai nuo ligų. Ir visi įrankiai -- mūsų rankose nuo senų senovės. Pats žodis „žodis“ suponuoja metageneraciją.
esi tikras?
aš ne.
Apie metą -- esu tikras. Kabo pas mane jau kokius tris mėnesius, beje, apie semantinius artefaktus straipsnis. Vis nesirįžtu.
rokiškiau -- pasiryžti yra ilgoji. ne nosinė.
va maždaug apie tai aš ir šneku.
negali aiškinti žmogus, nežinantis, kaip vaikšto žirgas, apie Sicilijos gynybą.
kas nekeičia to fakto, kad tavo tekstus, suredagavęs, aš visada SU DIDELIU DŽIAUGSMU spausdinsiu.
Reikia pasiaiškinti.
Jokio iš esmės skirtumo nėra -- rašyti „pasiryžti“ ar „pasirįžti“.
Visą šitą reikalą sugalvojo Prahos lingvistų mokykla, Būga ir Jablonskis.
Viskas tik susitarimas. Kaip ir viskas.
Na ir kas kad vienas turi istorinį pagrindą nuo pat sanskrito, o kitas -- ad hoc. Rait nau.
Whatever. Voteva.
Bet klausimas yra kitur. Ne kokių nors žodžių atitikime mūsų istorijai, istorijoms.
Aš tiesiog raginčiau žmones knygas skaityti. Ir -- ypač -- žodynus.
Yra toks skaičiavimų konceptas, gan įdomus -- evoliucinis. Esmė yra ta, kad netgi randomu generuojamos funkcijos gali būti atrenkamos pagal jų rezultatą, tapdamos pagrindu tolesnei generacijai. Realių eksperimentų, kuriant atitinkamas kalbas, buvo daroma, nors jie liko daugiau konceptų lygyje. Bet tai realūs.
Paprasčiau žiūrint -- koks skirtumas, ar kažkuri dalis žino tą žirgą, ar nežino -- esant masyviniam generavimui, Sicilijos gynybą atgamins, net jei dalis nežinos apie tai, kaip vaikšto žirgas.
Gal būt nelabai galėčiau tiksliai tai suformuluoti, bet man tai siejasi su bendru kalbiniu pozityvizmu. „‘Yra’ yra“ -- normali baigtinė funkcija, tačiau „‘Nėra’ nėra“ duoda begalinę savineigos rekursiją.
Galim pažvelgti dar kitaip -- pati savaime kalba yra mąstantis (tegul ir bekūnis) organizmas. Kuris save ganėtinai rimtai tvarko pagal savo vidinius dėsnius. Specifinis reguliavimas, bandant kalbą užvaldyti ir suvaldyti iš pačių jos sudedamųjų (vartotojų) pusės -- tai vėžinis procesas, kuris kalbą žudo.
Tai apie chirurgus ir kūną.
Dėl žodynų -- galų gale dašilo. Taip, funkcinė geba, o kaip pasakytų programuotojai -- libus naudokit ir globalsus žinokit.
ė, ir dar -- paklausk bet kurio sodininko -- negenimos obelys nedera.
Parašiau aukščiau -- kaip apie ravėjimą.
taip. jeigu pažiūrėtum mano tekstus nuo pat kokių 87 -- aš visada žviegiau, kad nesikonservuokime kaip inkliūzai. tiesiog tu siūbtelėjai gerokai į šoną. bet gal taip ir reikia, kad pajudėtų.
Gerai, kitas požiūris:
Lietuvių kalbos vientisumo problematika, kuri buvo aktuali iki kokio XXa. vidurio, seniai išspręsta.
Dabar yra kita -- kalbos taikomumo problematika. Kurią kalbainiai bando spręsti tomis pat vientisumo problematikai skirtomis priemonėmis.
aplodismentai.
o va apie tai aš parašysiu. tu čia labai gerai pataikei.
ta prasme kad humanitarikoje kažkodėl vis dar taikomi XIX a. metodai. aš jau nekalbu apie politologus.
Pati kalbainiškoji paradigma paremta aprašymo idėja, o ne konstravimu, jau nekalbant apie generavimą („Bazinė programa? Metanaratyvas? Generatyvinė gramatika? Tai tik anglų kalbai, o lietuvių kalbai šitie dalykai netinka!“ -- tai prieš kelioliką metų man įstrigęs pokalbis su viena kalbaine).
Prisiminkim, kaip isteriškai kadaise vietiniai tautosakininkai reagavo į žaismingai logiškus Greimo brūkštelėjimus apie lietuvių mitologiją. Problemos irgi tos pačios.
Ir beje, patikslinsiu: gal net ne XIXa. metodai, o gal netgi XVIIIa., nes XIXa. pabaiga -- tai jau visgi Ferdinand de Saussure pradėta revoliucija, o kur dar Ludwig Zamenhof, tapęs kalbos konstravimo praktiku?
pamiegojau. atsibudau. pagalvojau.
tu teisus.
mes taip ją -- kalbą -- giname, tarsi netikėtume, kad ji ir gyva, ir gyvens.
taip glamonėjame, kad baigiame uždusinti.
žodžiu, eiliniai sumauti tautiniai kompleksai.
nors redaguojant vlkk nutarimų man vis dėlto reikia ir reikės laikytis. durnas lexas, bet lexas.
Taip. Dažnuose argumentuose vaikiškai painiojama priežastis ir pasekmė, arba skelbiamas koreliacinis ryšys ten, kur jo nėra. Čia ir vėjas pučia, nuo to, kad medžiai siūbuoja, ir dar daugiau į įsikalbėtų urban myths lankas.
„Ir taip kalba yra baisi, o jei dar jos nevalytų, kas būtų tada?“
Aber natürlich. Įsteikime Kokybiško tautinio restoranų maisto ir kulinarinio paveldo saugojimo komisiją. Tegul KTRMKPSK tikrina meniu, o Inspekcija skiria baudas už nelietuviškus receptus, už piktnaudžiavimą guacamole ir curry, tegu pakomisijės svarsto sudėtines dalis ir visiems varo rakštis į virtualias subines savo kaitaliojamomis taisyklėmis, avokadais tai leidžiamais, tai vėl vengtinais ir neteiktinais ir tegul tas slogus terorizavimas užkloja viską ilgus metus.
Po dešimties, dvidešimties metų, kam nors prakalbus apie tai, kad kitur virtuvės vystosi be receptūrinės priežiūros iš valstybės institucijų, galima bus vartyti akis ir sakyti -- JŪS KĄ? Pažiūrėkit kiek aplink jau ir taip restoranų su neskaniu maistu, jūs dar Komisiją panaikinkit, tai išvis tie restoratoriai visus ištrūčys, ir liksim nevalgę.
Apgailėtinas ir gailus yra mužiko įsivaizdavimas, kad jam reikia pridabojimo, nes jis, nepridabotas mužikas, be bizūno tuojau ką nors nueis ir sugadins, nes jis yra prigimtinai kvailas ir destruktyvus.
Aš laukiu. Laukiu, kada pro tas žalsvas apipuvusias kalbainių lūpas prasiverš gergždžiantis kvyksmas -- „prieš mus surengta organizuota šmeižto ir patyčų kampanija, mus puola“.
Dar truputį reikia, dar truputį. Įvairiau. O po to jau -- „neatsistatydinsim ir viskas“, o paskui -- „taip visiems bus geriau“. Tik reikia truputį panarstyti. Pabaksnot pagaliukais spalinių lizdus, kol neiškentę, nušoks nuo kėdžių.
„Jokio skirtumo, kur dėsi kablelį, ar jo nedėsi.“. Tikrai jokio? „Bausti negalima pasigailėti“.
Va šitam sakiny „Jokio skirtumo, kur dėsi kablelį, ar jo nedėsi“ tai per daug kablelių (kalbu ne apie tą kalbelį, kuris ne pagal taisykles padėts).
Kažkada mačiau ar tai švedo, ar tai norvego interviu, kur jis labai gražiai papasakojo, kaip galima supaprastinti lietuvių kalbą. Ir visai faina buvo. Gaila tik, kad neamenu jo pavardės.
P.S. Laiqualasse , „vielabraukis“ -- mano galva -- puikus pakaitalas būtų. Kaip ir „tinkinti“ (kuris, beje, visai ne naujadaras).
cituoju:
> “vielabraukis” – mano galva – puikus pakaitalas būtų.
Keturi skiemenys. „trolike“ trys. va ir ne puikus.
> Kaip ir “tinkinti” (kuris, beje, visai ne naujadaras).
Ne. Kodėl, norėdamas rekonstruoti pirminę formą (daiktavardį), aš turiu žinoti veiksmažodį „tinkuoti“? Neprivalau. O jei nežinau, tuomet man „tinkinti“ reiškia „artinti [kažką] prie statybinio tinko konsistencijos“ arba „paviršių paruošti tinkavimui“.
Per tolimas atstumas nuo pirminės formos („tinka“ ar „taikoma“, net nežinau).
Net ir koks nors kalbainis pasakys tamstai, kad kableliu skiriate du sakinius (baigtinius prasminius vienetus), o ne vieno konstrukto viduje jį dedate (konstruktų superpozicija visame gražume): „Bausti. Negalima pasigailėti.“ vs. „Bausti negalima. Pasigailėti.“ Taigi, anekdotinis pavyzdys čia netampa argumentu prieš sisteminę situaciją.
Skirtumas yra. Bet as, nors ir esu stipriai susipykes su kableliais, padesiu ji butent ten kur noriu, ir Jus tikrai suprasite, ka as norejau pasakyti. Cia didelio mokslo kaip ir nereikia, uztenka ir triju vingiu smegenyse.
Mano mama mokesi na otlicno, bet dabar kai paskaitau jos rastus, tai net as berastis pradedu juos taisyti.
Pabandykim pagalvot, kiek procentu populiacijos, baigusius mokslus pries 20 metu ir seniau, zino idealiai situos kableliu deliojimus? Na kokie gal 5 procentai (optimistas as 🙂 ), o kiek zino ta vadinama kalbos kultura idealiai? Itariu, kad tas procentas arteja link nulio. Na gerai gerai, o jei mokslus baige pries 5 metus, tai jau siektiek daugiau. Bet esme, kad tai yra mazyte mazyte dalis visu gyventoju.
Tai kam dabar visus tuos zmones imti ir prievartauti, del kazkokiu smulkmenu, atrodo visi neturi ka veikti, tik gilintis i naujausias kalbos kulturos peripetijas.
Man rodos, žmonės yra -- dauguma jų -- labai susipainioję daugelyje dalykų. Paklauskit vyresnio amžiaus žmonių, kiek jie moka už šildymą ar už telefoną. Visi panikoje, bet nesiorientuoja (o gal todėl ir panikoje, kad nesiorientuoja), žino, kad „labai brangiai“, bet kiek -- nežino.
VLKK mafija yra -- nelig kokie Herbalife pardavėjai žulikai -- užterorizavę daugybę žmonių į permanentinę paniką ir netikrumą dėl savo gimtosios kalbos. „Aš lietuviškai nemoku“. Bijo kirčiuoti, bijo kalbėti. Daug ką girdėjau sakant ‘generaLInis’, ‘myLIU’ nes jiems atrodo, kad jei nenatūraliai, tai bus teisingiau.
Nes yra įdiegtas refleksas: nori įtikti? Turi save prievartauti.
Todėl VLKK veikla yra dar vienas uždrožtų, iškankintų žmonių terorizavimas, naudojantis situacija.
Vieną kartą keičiausi pasą Kaune. Šlykštynė fašistė, tarybinė atrūga, norėjo atmesti prašymą, nes datą įrašiau ne 26-11-1970, bet 26/11/1970. Ji sako, taip negalima. Sakau, pavyzdyje nenurodyta. Parodykit, kur parašyta, kad negalima. Pastenėjo ir priėmė. Bet jei būtų radusi, nepriimtų.
ot durna boba — abiem atvejais ne pagal taisykles data 🙂
antro vardo nebandei pasiimti? papasakočiau… 🙂
Dėl kirčiavimo. Man tą pačią būseną (būtent tą, kur atrodo, kad jei nenatūraliai, tai teisingiau) prieš belenkiek metų įvarė Lietuvos Radijoje. Ir per ganėtinai trumpą laiką.
Prodiuserė buvo apimta pasibaisėjimo, taip ir pareiškė -- „atėjai, mokėdamas taip gražiai kirčiuoti, o dabar kas antras žodis klaidingai“.
Būtent tada ir supratau, kad reik tiesiog nusispjaut į tą, ką sako vietinis kalbonacis: kaip nori, taip kalbi -- ir gaunasi geriau.
Jei neklystu, kablelių dėliojimo tvarka per paskutinius kokius 30 metų gerokai keitėsi bene tris kartus. Tai irgi simptomatiška -- šitaip lengvai kaitaliojasi tada, kai nėra realios įtakos.
šis puolimas prieš kalbininkus jau darosi neskanus.
sudarkytą (ar tiesiog nemokšišką) kalbą galima suprasti, bet kam tas vargas? (vienas pvz: http://milvis.lt/google-talk/ )
klasikinio pvz apie kablalius necituosiu, bet pasakysiu: daug kartu teko perklausti žmones, nes ne vietoje padėtas ar nepadėtas kablelis stipriai keitė esmę.
ir nenustosiu kartoti: naujadarus kuria ir savos srities specialistai ir siūlo juos kalbininkams patvirtinti.
tai kompiuteristai sugalvojo „čiukšlinis spausdintuvas“, o ne kalbininkai. ir t.t.
Pasakymas „ne mes sugalvojome, mes tik patvirtinome“ -- tai vienas iš nykiausių kalbonaciškų atsikalbėjimų. „Mes neatsakingi už savo sprendimus, mes tik nusprendžiame“ -- štai kur tikroji diskurso apie „naujadarus kuria savo srities specialistai ir siūlo juos kalbininkams patvirtinti“ esmė.
Ir tamstos pavyzdys su žmogumi, kuris nemoka savo minčių formuluoti -- tai ne kalbos, o mąstymo problemų pavyzdys. Tai ne kalbainių reikalas. Kalbos reguliavimais puspročio nepadarysi protingesniu. Bet apribosi galimybę mąstyti ir kalbėti protingesniam.
Ir galų gale, tai nėra puolimas prieš kalbininkus. Tai yra tiktai jų turimų problemų priežasčių analizė. Ir tik tamstos reikalas, ar jūs perskaitėte straipsnio dalį apie tai, kas yra semantika ir kuo ji skiriasi nuo sintaksės, ar atsakinėjate, ją praleidęs.
Nu va paklauskim dabar kodėl niekas nepuola Lietuvių kalbos ar lietuvių literatūros institutų. Ir dar -- kodėl tuo metu kai vlkk smarkiai reiškia savo nuomonę karpomas VU filologijos fakultetas?
O aš girdėjau, esą dabar dar papildomai kažkokia lituanistikos komisija kuriama.
su savo bėdomis susitvarkau, ačiū.
analizė panaši į protingų minčių emocinį kvyktelėjimą.
jei kalbėtum per radiją, atsakytum rgeitai, kas yra žodis „diskursas“? raštu atskaymo neprašau.
o esmė lieka ta pati: ir tauta sugalvoja žodžių, iš kurių pati juokiasi ir kalbininkus pirštais baksnoja.
jei protingesniam apribotos galimybės reikštis, ar tikrai jis protingesnis?
Taip, atsakyčiau greitai. Prasminis kompleksas. Išvystytas konceptas visame gražume. Kalbinis procesas, turintis didesnę, nei sudedamųjų suma, prasmę.
O dėl „jei protingesniam apribotos galimybės reikštis, ar tikrai jis protingesnis“ -- jei tamstai uždraustos galimybės bures naudot, ar jachta tikrai greitesnė?
buriuoju tiek, kiek gyvenu, plius 9 mėnesius.
jei vienoje jachtų klasėje uždraus naudoti man patikusias bures ir jachta taps per lėta, sėsiu į kitos klasės jachtą.
iš rašymo pragyvenu nuo mokyklos baigimo.
kasdieniai ginčai su kalbininkais (stilistės, redaktorės) man — ne naujiena.
ir pamenu tik vieną kartą, kai nesužiūrėjau ir šturvalą pakeitė į „vairalazdė“. kitądien paaiškinau, kur jų klaida. nuo to karto šturvalas ir liko šturvalu, nors kartais, regiu, keičiamas į vairaratį.
Nu va. Ir radom bendrą kalbą. Buriavimo diskursas išsprendė požiūrius 🙂
žiauriai nemėgstu žodžio „diskursas“, nes juo mojuojama reikia nereikia norint pasirodyti protingesniu.
nothing personal.
aš ne prieš gyvą kalbą ir jos gyvinimą.
aš tik nesutiksiu su jos susinimu ir šiukšlinimu.
mano rašiniuose pasitaiko ir pasitaikys tai, ką draustų kalbininkai, bet gatvės žargonas ne man.
aš už nusistovėjusio vandens išjudinimą ir atšviežinimą, bet prieš revoliucijas, kurių aukomis tampa senosios, bet dr gyvos ir reikalingos vertybės.
(o tie ten mumijas, mumijas už ką?)
Diskursais išties mojuojama. Bet tai labai patogus žodis, neišvengiamas, kalbant apie kalbą ir jos reiškinius. Kaip ir paradigma, jei jau kabinam giliau.
Aš čia nesiūlau revoliucijų, o tiesiog paprastai, vadybiškai -- pergalvoti, kokie tikslai. Kokia lietuvių kalbos (ir jos vartotojų) kalbinė vizija, misija ir vertybės. Ir tikslai.
Ir reguliuojant, remtis būtent tuo.
noras mūsų panašus. tik kiek kitaip jo siekiame.
svarbu mumijų neliesti, o šviežas kraujas visad gerai.
Mumijas gal reikia palaidoti. Joms ramiau bus.
„Rokiškio perlenkimas“
Ne origamio lauko terminas
Pameditavau 😀
man atrodo, kad yra įvairių kalbainių:
http://www.lrytas.lt/-12959878831295744879-kalbinink%25C4%2597-l-vaicekauskien%25C4%2597-mes-manipuliuojame-visuomene-kai-nuolat-kalbame-apie-gr%25C4%2597smes-lietuvi%25C5%25B3-kalbai.htm
šio įrašo dar neperskaičiau.
Ta mergaitė yra puiki. Pagal tai, ką ji rašo -- tai ne kalbainė, o kalbininkė.
Už tai ją VLKK, isteriškai kvykčiodami, jau spėjo anonimiškai išvadinti nemokslininke ir dar kažkokiais žodžiais.
Mielasai įsiaudrinęs Rokiški, jei Pats manai, kad nuo žodžio vietos lietuviškam sakiny niekas nepriklauso („nei šilta, nei šalta“), apie Tavo semantinę klausą tenka padaryt liūdną išvadą. Jis negirdi niaunsų. — Niuansų jis negirdi. (Griaudžiai juokingi purslojimai, – taip šituos Paties įrašus įsivardijau.) Nepulsiu girtis (kaip A.U.), ką esu nuveikęs ketvirtį amžiaus redaguodamas knygas, matau, kad pats esi įtikėjęs šv. kryžiaus žygio prieš kalbininkus prasmingumu; ką gi, sėkmės, o aš vis prisimenu: „Drakonas mirė. Tegyvuoja drakonas!“
Niuansai, niuansai. Brangusai. Ar tamstos semantinė klausa nepasako, ką reiškia tamstos žodis niuansai? Kirvis gali būti aprūdijęs ar pagaląstas, bet tai niuansai. Kirvis yra pirmiausiai kirvis, o ne malka. Tai -- ne niuansai. Santykis tarp kirvio ir malkos nepakis, nepriklausomai kokiom spalvom juos bedažytume. Niuansai -- tik dažai.
„Griaudžiai juokingi purslojimai“ -- „apgailėtinai juokinga“, ar ne? Dabar pažiūrėkim pragmatinį šios frazės aspektą. Vartotojo situatyvinę specifiką. Ji šviečia mums apgailėtinai juokingais niuansais -- emociniu santykiu su diskursu, pamiršus racionalią dalį, tiesa? Pragmatiniai aspektai tokie asmeniški. Apgailėtina ir juokinga -- tai atsakymas.
Ne, ne drakonuose esmė. Esmė tame, kad kažkam jau sunku įsivaizduoti, kad galima apsieiti be drakonų. Vėl pragmatika, taip?
1) Drakonai yra mūsų vaizduotės padarai, mielasai R.R. Mitologinio sąmonės lygmens vis dėlto išvengt nepavyks.
2) Nėra, nebuvo ir nebus abstraktaus „kirvio“; čia ir visas fokusas, kad žodžio reikšmė ir prasmė neperskeliamos kaip pliauska; viena dalis kairėn, kita – dešinėn. Kas kirvis Tau? Tikrai ne tas pat, kas man.
P.S. Va aiškinamės, rašom, o ar Tu jauti tą mistinę VLKK baimę? Aš – ne. Nejaučiau 25-erius metus dirbdamas redaktorium, redaguodamas Romualdo Lankausko, Žibunto Mikšio, Jono Meko, Alfonso Nykos-Niliūno ir kt. knygas, 5-erius metus dirbdamas Lietuvos radijuj, nes reflektavau, ką ir kaip sakau. Kai Kalbos inspekcijos (ne VLKK) atstovas mėgino kibt, esą tardamas „labiausiai“ per daug pabrėžiu „j“, atsakiau: aš turiu savo tarmę, o taip, kaip jūs siūlot tart – man panašu į vėmimą -iau-. Ir atšoko.
Mano kukliu manymu, jei žinai, ką darai, ir manai esąs teisus, nieks nebaisu. Kalbu, kaip noriu; rašau, kaip noriu; ir nesuprantu jūsų su Užkalniu ir Co. keliamos panikos. (Tavo supratimu, tikriausiai ribotas esu; ką galiu atsakyt? Apsišikt tu trim eilėm su savo panikom ir baimėm.)
Ponuli. Reikšmė, prasmė ir ženklas -- ne vienas kito, o daug daugiau. Žodžio prasmė -- nei kiek ne daugiau, nei prasmės žodis. Ar prasmės reikšmė. Ir, žinoma, nei kiek ne mažiau.
Tačiau supratau, ką turit omeny. Ne tai, apie ką aš, ir (gal būt) ne tai, apie ką Užkalnis. Su viskuo galima susigyventi -- sutinku. Net ir su priplėkusių smegeninių ertmių aidais, sklindančiais iš davatkiškų kalbainių burnos plyšelių.
Mano klausimas čia yra paprastas: ar kalba turi pozityvų, realiai kurtiną tikslą? Jei taip, tai kokį? Ir jei kokį, tai ką jis bendra turi su kalbaininėm kompulsijom ir obsesijom?
Sugebėjimas susigyvent su reiškiniu nereiškia to reiškinio (būtent reiškinio) priežasčių neaktualumo.
Sakot, baimė? Baimė yra pas dekonstruojamuosius. Chirurgas neoperuoja paciento iš baimės. Čia pacientas jaučia baimę, kad jo skaudulys bus pajudintas.
Taip, tai dar kartą pragmatikos įdomumai, tiesa? 🙂
jūsų auglys ne piktybinis, nusiraminkit, meilasai R.R., nors prostatą jau reiktų patikrint, pasak draugių/žmonų/motinų.
apie kalbos tikslą – juokinga: išreikš save! – o koks kitoks tikslas gali būt?
Ir vėl pragmatika, tiesa? 🙂
Išreikšt save? O gal komunikuoti, keistis informacija? O gal -- suprasti? O gal -- dar rimčiau: konstruoti? Arba -- atspindėti? Arba -- mąstyti?
Tai nėra taip paprasta -- kalbos tikslas. Bet kai nėra tikslo -- judesiai į belenkur. Ir jei jie savaiminiai -- tiek, to, kalba, nelyg medūza išsklinda, apimdama viską. Bet kai nerišlūs judesiai, kapojant -- gauname ką?
Dėl prostatos ir pan. -- jei iš subjektyviai argumentuoto pereisit į nerišlų lygmenį, manyje jau neišvengiamai įsijungs baisus monstras. Tai kai saka -- susijamkit.
Ha, matau, užkabino AU gyrimasis.
Turiu pasakyti, kad tai vienas patikimiausiai užtrolinančių auditorijos dalį bendravimo metodų. Kitais atvejais (arba papildomai) užtenka pasakyti „Aš, Andrius Užkalnis, dabar jums paaiškinsiu“ arba šiaip pradėti rašyti pirmuoju asmeniu.
Tai toli gražu ne savitikslis elgesys. Auditorijos dalis, su kuria kalbėti nėra apie ką (Jums netaikau), puola tampytis konvulsijose, siusti, „kas tu toks kad man aiškini“, „sėdi savo Anglijoje ir sėdėk“, žiūrėti į mano fotkę, kuri yra su šypsena, kas dar labiau varo į isteriką. Tokiu būdu ta auditorijos dalis yra izoliuoja savo virtualiame nuskriaustųjų garde ir gali ten smagintis marginalizuoti savo pačių bukumo. Likę ramiai sau skaito, ir jiems neteršiamas oras.
Ponuli, o dar pagalvojau, juos gi biesina ne šiaip koks gyrimasis. Jie gi žino, kad tas gyrimasis pagrįstas, tai svorį turinti panieka šiukšlėms. Dėl to jų isterikos būna labai gražios, džiuginančios širdį.
Kaip tai kableliai neturi prasmės??
šviesti, neleisti užgesinti
šviesti neleisti, užgesinti
Negi tik skaitymo patogumui skirtas kablelis?
O be to, ir žodžių išdėliojimas turi prasmę, ypač norint kažkurią minties dalį pabrėžti, paryškinti…
Guli knyga ant stalo -- tai tiesiog šiaip..guli..
Ant stalo guli knyga -- tai guli knyga, bet jau ant stalo būtinai..
Nesu kalbajobė ar dar kas.. bet tikrai nesutinku su kaikuriomis įrašo mintimis…
Žr. aukščiau, jau buvo apie tai komentaras. Beje, patariu komentarus skaityti, nes čia taip nuolat gaunasi -- komentaruose daugiau, nei straipsnyje.
Esmė tamstos pavyzdžiuose yra paprasta -- kablelis nustato ne sakinio struktūrą, o atskiria du prasminius vienetus -- t.y., du sakinius. Jis atlieka taško funkciją.
Kiti dalykai, pvz., su paryškinimu -- taip, yra skirtumas tarp „Eina Petras namo“ ir „Namo eina Petras“. Bet jie tik paslenka akcentus, lieka antraeiliais, postsemantiniais.
Išties įrašo mintis yra tik viena -- konfliktas tarp semantikos ir sintaksės, kilęs dėl specifinių lietuvių kalbos ypatybių. Tas konfliktas ir matomas kalbainių bandymuose reguliuoti žmonių mąstymą.
uff koks didelis teiginių srautas čia. Teks paskaityt po savaitės, kai dauguma emocijų aprims.
“Book lays on the table, do it?”
turetu buti:
“Book lays on the table, does it?”
arba:
“Book lays on the table, doesn’t it?”
Ok, dėkui. Mano anglų kalbos vartojimo praktika nugeso prieš kokius 4 metus. Imu užmiršti 🙂 Bet esmė lieka. Chomskio generatyvinė, analitinė visame gražume.
BTW, kadais kinų kalbos gramatikos pagrindus nagrinėjau, ten dar analitiškiau buvo, tik tos jau visai neprisiminsiu -- kelios dienelės teorijos neilgai teišsilaiko galvoje.
Arba: „Lays book on the table“. Do they? 😀
Rokiškutis toks rokiškutis. Visame savo gražume. 🙂
Mumi žavi tamstos emocinės perkrovos, nors ir ne visur nenusišneki. Nu bet nenusišneki dažniau, nei nusišneki, tai, bendraipaėmusatskiraipadėjus…
Nesuprantu kodėl būtent šitas straipsnis susilaukė tokio affigenno kiekio komentarų.
Kažkiek aukščiau esančių komentarinių pokalbių reiks įsisaugoti kur nors ir parašyti kokį etiudą 😉
Na, o apie terminus, man vienas žmogus papasakojo, kad l. daug priklauso nuo to koks žmogus eina ginti termino pas kalbininkus. T.y. kiek jis specialistas ir kiek jis sugeba perduoti informaciją. Būna taip, kad koks nors tinginys tingėdamas arba nemokėdamas belenką priburia, o tada kalbininkai ima visokias teorines (kaip iš šio straipsnio ir komentarų paaiškėjo neturinčias jokių normalių pagrindų) taisykles ir sukuria semantines nesąmones, kaip su -antis ir -masis.
O mintis kokia? Ogi kad gal ne ten taikiklis? 😉
Manau, šitas straipsnis susilaukė tiek komentarų dėl paprastos priežasties -- pabandžiau ne šiaip panagrinėti kalbainių kliedesius, o pasiaiškinti gilesnes tų kliedesių priežastis.
O dėl tamstos pavyzdžio -- taip. Kai pasakai nusišnekėjusiam kalbainiui, kad jis gal durnas, tai paprastai nutyla ir paskui tyliai pagiežingai galvoja, pro kur kitur prisiknist. Ir paskui užknisa su savo prisiknisinėjimais. Čia iš savo asmeninės praktikos žinau.
O mintis paprasta -- jie elementariai neturi kompetencijos. Racionalus, struktūralistinis požiūris jiems nesuvokiamas, tiktai ideologizuotas aprašomasis. Todėl tai tampa nuolatine jų kančia (dirbti darbą, kurio nemoki -- baisu) ir jie išsikrauna ant visų, laužydami mūsų kalbą.
Čia panašiai, kaip neurotiškas darbininkas, pabandęs patobulint mašiną, kurios nesupranta, baigia tuo, kad ima daužyt ją kūju, taip išliedamas savo bejėgiškumą ir pyktį.
Man skaitant dar galvon atėjo mintis, jog tai sisteminė problema, kylanti ruošiant kalbininkus. T.y. per griežtas skirstymas į „tiksliukus“ ir „humanitarus“. Šios dvi pakraipos ne tokios jau ir atskiros.
O ta mintis gi tokia kilo, kad mokinys/studentas ignoruoja tiksliuosius mokslus ir nelavina loginio mąstymo, o tik kažkokį struktūrinį, taisyklių aprašomą, iškalamąjį, nuojautinį. O iš to, kad žmogus dirba nežinodamas ką, dėl to jausdamas nerimą, pyktį ir nesaugumą, tuo pačiu išsikraudamas pačiu bjauriausiu būdu ant kitų tėra simptomas. Kaip manai? 😉
Taip, ir ta problema -- irgi. Matematikai kalbos srityje pasiekė nepaprastai daug, šį bei tą apie tai rašinėjau. Tačiau, kiek žinau, filologams nėra dėstomi net patys elementariausi mašininių kalbų pagrindai, jau nekalbant apie gramatinių ir sintaksinių analizatorių teorijas.
Kita vertus, programuotojams natūralių kalbų dalykėlius irgi galėtų padėstyti kai kuriuos, su sąlyga, kad ne silpnaprotiškai. Manau, kad daugeliui nepaprastai praverstų.
Ir kas įdomiausia, Lietuvoje dar ir įdirbį tam tikrą turėjom tų sričių apjungimo, ir dar ir dabar gal truputį dar beturim. Kauniečiai kažkokie kinams gyvos kalbos atpažinimo, parsinimo ir atsakymo sistemas kuria -- kur robotai gyvai telefonu bendrauja. Galim dar ir sovietmetį prisiminti -- kiek teko girdėt, tam pačiam Kaune programavo ir tuos įdomius dalykėlius, kurie įjungdavo KGB magnetofonus pagal raktinius žodžius, pasakytus telefonu.
Realiai tai daug visko čia susideda, jei kapstyt pradedam. Ir archainės XVIII-XIXaa. paradigmos, ir neurozės, ir analitinio požiūrio trūkumas, ir pati kalba, kaip sakyčiau -- hipersemantinė.
Beje, truputį nukrypstant -- džiugina, kai Bacevyčia ima rašinėt ką nors. Kaip tyro vėjo gūsis būna. Ne tiek daug turim struktūralistų, o toks ryškus poststruktūralistas, ir dar su hakeriškais simuliakrų stekais bei eksceptologinėm idėjom -- ar tik ne vienas?
Aš tiesą sakant Basevyčios tekstuose nedaug susigaudau. Nesu toks gykas, kaip ponas. Gal susimiltum brūkštelti jo parašytų straipsnių recenzijų? 🙂 Ar kokių nors kitokių -jų…
Na, o dėl kalbainių, identifikavę problemas, galima pateikti rekomendacijas, kaip jas spręsti. Ar ne?
Dėl kalbajobų, sėdinčių VLKK ir pan. -- išmest visus nx, su apribojimais, analogiškais KGB darbuotojams taikomiems. Net jei nieko daugiau nedaryt -- jau vien tai kardinaliai situaciją pagerintų.
O dėl Bacevyčios -- skaitykit ir nuprotėkit 😀 Kai, beskaitydamas, pasieksit tinkamą lygmenį, galėsit, ponuli, sakyti, kad jau nuprotėjot 😀 Ar duos tai dar ką nors -- nežinau.
Tik mažokai jis čia rašo kažkodėl, staigiai pradėjo, paskui -- apstojo, o apie eksceptologijas -- nepradeda, tai nežinau, ar gausis dozė pakankama :-/
Yra kalba su savo taisyklėmis, bet yra ir poezija…
…Maskatuoja kalbainio lavonas,
neapykantos gūsiuos plevena,
drimba putos, išvirtusios akys
mums taria: „išmokite kalbą…“
Čia jau užkabinot dar žiauresnį reikalą.
Nes kai įvairūs kalbainiai ima eiles „taisyt“ (taip taip, teko girdėt net apie tokius atvejus) -- tai užribis.
Nu kaip ir Donelaičio Metai be redaktorų kupiūrų išspausdinti tik preiš gerus penkiolika metų: na juk negali toks iškilus petas rašyti -- ir sniegs putodams į šūdą pavirto: ne-ne-ne -- į nieką turi virst. Iš kur čia pas klasiką šūdai.
Ir Baranausko Anykščių šilelis, kiek žinau, „pataisytas“.
aniaaa??? nu ble ble … gyveni ir sužinai… Pamatai iš po kojų slysta!!! 🙂
Taip, ištaisyta buvo ir dar žiauriai, bet tai sena jau istorija. BTW, jei matei -- negalėjai nepastebėt lietuviškų raidžių 🙂 Dangstomasi dar vis buvo, esą „privedam prie dabartinių standartų, blablabla“.
Bet konkrečiai dėl poezijos -- girdėjau apie tai, kad dabartinius poetus irgi bando pataisinėt, progai pasitaikius -- tai dar sovietmečiu tapo įprastu dalyku. Nes, esą, „mintis nesuprantama“, „ne ta žodžio reikšmė“, etc..
Na dėl pažyminių, papildinių ir kt. kalbos klasių tai ne visai taip. Sakinio dalys neišvengiamai susijusios su žodžių reikšme, nes kaip tik galima įgyti reikšmė leidžia atpažinti žodžio funkciją sakinyje. Kitose kalbose, o ir bendroje kalbų tipologijos teorijoje bei automatinių vertimo ir klaidų taiymo programoe yra plačiai taikomos tokios sąvokos kaip object (papildinys), subject (veiksnys), verbal / predicate (tarinys), attributive (pažyminys), etc. Tai nėra lietuvių kalbainių išsigalvojimas. (Žodžio „kalbainis“ išradimas, beje, vertas apdovanojimo.) O ir sugalvotas toks klasifikavimas ne tam, kad būtų galima galvoti naujas kalbos taisykles, o tam, kad būtų galima aprašyti jau egzistuojančias. Tai, kad VLKK iš didelio rašto išeina iš krašto su kai kuriais savo liepimais, vargu ar turi ką bendro su tamstos įdomia, bet neargumentuota teorija („kalbainiai turi reguliuoti sintaksę, bet lenda į semantiką“, būtų smagu paskaityti kokį išsamesnį ir nepersunktą emocijom šitos temos paplėtojimą).
VLKK, visų pirma, mano, kad jie ne tik sintaksę IR semantiką reguliuoti privalo, bet ir tautos ideologiją. Taip taip, paskaitykit VLKK tikslus ir misiją, o dar geriau, pasėdėkit pirmininkės Smetonienės paskaitose, kur ji agresyviai kala studenčiokėms į galvas, esą tarmės skamba šlykščiai ir kitokias erezijas (pati buvau, žinau, kaip ją nudobt kartais norisi). Taigi, VLKK į kalbos teorijos mokslus jau seniai nosies nekiša ir vargu ar suprastų, apie kokią šventą ženklo, reikšmės ir prasmės trejybę čia kalbama.
O iš viso šito gal šimto metų senumo teorinio pagrindo galima suvokti, kad lietuvių kalbos sintaksė tokia pat išplėtota, ir gal net labiau, nei analitinių kalbų, nes ta pati vieta sakinyje gali būti užimta skirtingų sakinio dalių, kas sintaksę veikiau komplikuoja, o ne naikina.
Pabandykim dar kitaip, dar paprasčiau pažiūrėti. Pirmas pastebėjimas, kad sakinio dalys -- labai įdomus sudėtinis konceptas, apjungiantis sintaksinę ir semantinę sudedamąsias vienoje struktūroje (sakinyje).
Bet jei sakinio formali (sintaksinė) struktūra yra nerišli (palaida, neįtakojanti ar neegzistuojanti), tai telieka tik semantinė sudedamoji? Taigi, net ne tai, kad sakinio dalys neišvengiamai susijusios su reikšme. Mažų mažiausiai jos gali būti paremtos išimtinai reikšme. Bet -- nebūtinai atitinkamas dalių reikšminis atspindys gali būti sintaksinėje sudedamojoje. Tai įdomus dalykas, vertas analizavimo.
Nors, pasakysiu, visiškai chaotišką kalbą, neturinčią bent jau minimalių sintaksės užuominų, sunkoka įsivaizduot. Labai jau srautiškai turėtų būti, su krūvom semantinių modifikatorių. Kita vertus, lietuvių kalboje kažką sulyginamo ir gaunam.
Drįsčiau spėti, kad galimas (bent teoriškai) ir atvirkščias variantas -- pilnas sintaksinis apibrėžimas, nepaliekant semantinės sakinio dalies specifikos. Kur teegzistuoja žodžių šaknys, o semantiką nešančių modifikatorių nėra. Gal būt kažkas artimesnio pastarąjam dalykui būtų programavimo kalbos.
Tuo tarpu dėl lietuvių kalbos sintaksės, to, kad ji baisiai išplėtota -- drįsčiau teigti, kad viskas gerokai paprasčiau. Susiveda į du paprastus klausimus dėl parsinimo ir generacijos. Ir tie klausimai -- iš esmės, be atsakymų.
Kiek žinau, visos lietuvių kalbos parserių realizacijos paremtos beveik grynu semantikos analizavimu, žodynais. T.y., sintaksės taisyklių rinkinys, pagal kurį galima būtų skaidyti tekstus, faktiškai neegzistuoja (aišku, jei neskaitysim tokio lygio taisyklių, kaip „žodžiai skiriami tarpais“ ar „sakinys užbaigiamas tašku“). Na, gal ten vienas-kitas priešdėlis, priesaga kokia nors, bet tai jau ne tiek apie sakinį, kiek apie žodžių darybą.
Generacijos atveju -- gal kiek paprasčiau, bet irgi tos pat problemos. Vėl remiamės į tą pačią semantiką ir generuojam, nekreipdami dėmesio į vadovėlius.
Trumpai tariant, ant popieriaus taisyklių -- begalės, o tokių, kurios kažką reikštų (būtent reikštų -- realybėje, konkrečiai)… Sintaksinę dalį ant vieno lapuko galima būtų sutalpint, ko gero, ir tai be naudos. Dėl to bukai kartoju vis -- neturi lietuvių kalba gramatikos.
Bet šiaip jau labai daug kalbėt gaunas apie tai.
Hm, sakinį skaidyti galima ir pagal minėtas sakinio dalių grupes, kaip kad „veiksnys-tarinys“, „objektas-pažyminys“ ir pan., na bet čia vėlgi yra bendros sintaksinės taisyklės, iš esmės galiojančios beveik bet kokiai kalbai. Nežinau, ar VLKK turėtų tokių taisyklių tvarkymu užsiimti išvis…
Pamenu, buvau susidūrus su kalba (kažkur iš gilių Rytų, vietnamiečių ar panašiai), kurioje sakinys yra kaip žodis, tik jo kiekvienas skiemuo modifikuoja reikšmę (nurodo veikėjo lytį, amžių, pavidalą, veiksmo vietą, laiką, pasikartojimą etc.) Bet, vat, nepamenu, ar tų skiemenų eilės tvarka turėjo įtakos. Jei ne, tai galėtume ją laikyti besintaksinės kalbos pavyzdžiu.
Dėl gramatikos nebuvimo tai ką aš žinau, ta gramatika dvejopa yra -- mokomoji ir teorinė. Miena vertus reik kažkaip mokinti užsieniečius tos lietuvių kalbos, todėl egzistuojanti kaitymo, darybos taisyklių schema visai tinka. Kita vertus, normalios teorinės gramatikos tikrai neturim ir, regis, ilgai neturėsim, nes mažai kam rūpi -- juk ji „beveik nepritaikoma“ (išskyrus jau minėtas kalbos automatizavimo priemones).
Kalbėt tikrai daug gaunas.
Aha, „beveik nepritaikoma“. Labai vienas iš tų pasakymų. Čia panašiai, kaip „mūsų įstaigoje darbo tvarka lanksti“.
…
Kokios jos panašios, tokios kontoros, kokios panašios savo nykiais bandymais apverst kalbomis realybę, už kuriuos išsyk gali teisingai duot 0 pagal CMM iš visų sričių… 0 balų -- tai vadinamoji denializmo fazė.
🙂
Beje, anglų kalba neturi geresnės mokomosios gramatikos, nei toji „teorinė“ Chomsky 😀
O tai reiškia, visgi, nors VLKJS, tfu, VLKK tikslų ir misijos neskaičiau, pagal veikų specifikas teisingai identifikavau…
Nesupratau reiškia, kad jie ir sąmoningai tuo užsiima -- cenzūra, mąstymo reguliavimu ir beprotybės skleidimu… Kaip kompartija, vadinasi.
Degeneratų šaika.
Prie to paties, Vyriausybė steigia lituanistikos plėtros komisiją: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vyriausybe-steigia-lituanistikos-pletros-komisija.d?id=41562965
Jo, jo. Čia dar viena. Darys nutarimus.
Man tai šlykščiausia, kad tais savo visais taisymais vlkk naikina tarmes. Siūlyčiau poniutėms iš lietuviškos kalbanacių organizacijos iškišt nosį iš Vilniaus ir pasivažinės po tarminius regionus, kad pamatytų, kaip norminimas (aka vienodinimas) tarmėms kenkia ir kas iš tų tarmių pasidarė, kai mokyklose, vietiniuose informacijos sklaidos aparatuose ir institucijose negalima tarmiškai kalbėt. Norisi tik nusispjaut ant vlkk laiptų ir nusikeikt tarmiškai, kad jie eitų sau kur po šimts kalakutų su visais savo norminimais.
Kiek aukščiau Makatumbis užsimena, kad VLKK tarmes tikslingai naikina, t.y., žino, kad tarmėms kenkia ir tyčia tai daro.
Na, Rokiški, kada tu pagaliau nustosi rašyti komentarus ir pradėsi rašyti straipsnius? 🙂
Beje -- gali kad ir šita tema.
Žinot, gerbiamasai. O aš galvojau, galvojau. O juk tamsta apie tą neoglavlitą parašytumėt geriau.
aš neturiu tokio sveiko revoliucinio įniršio.
nors gerai, pagalvosiu.
tik kad aš apsižiojau ir apie maisto kainų burbulą-neburbulą rašyti, ir apie arabiškas revoliucijas, o dar krūva tekstų išversti, nekalbant apie elementarų redagavimą, nekalbant apie kitą žurnalą.
🙂
Pingback: Cinizmo dekonstrukcijos rekonstrukcija
Šiek tiek susiję su šia tema, bet populiariajame rakte:
http://uzkalnis.popo.lt/?p=416
Sutinku su straipsniu. Kalbininkai užuot smulkmenomis nereikšmingomis užsiiminėję, geriau žodžius lietuviškus kurtų ar esamus, bet nenaudojamus priskirtų tarptautiniams žodžiams pakeisti.