Nelabai seniai man teko malonumas susidurti su sveikatos apsaugos sistema*. Išties neturiu nusiskundimų, jei ne tai, kad dabar žinau vieną dalyką: kardinaliai pigiau, greičiau, maloniau ir geriau yra mokėti pinigus privačiai klinikai ir gauti pagalbą, kurios reikia, nei bandyti aiškintis su valdiška poliklinika.
Kita vertus, aš tiesiog noriu parašyti apie tai, kad truputį pasiaiškinau, kokia yra bendra procedūra bendriems atvejams. Ta procedūra, kaip suprantu, yra nuleista iš kažkur iš viršaus. Ir žinoma, kad pacientai sveiktų, sveiko proto gydytojai priversti ją pažeidinėti, o kartais ir šiaip ta procedūra sutrinka ir suveikia, todėl ligoniai gauna gydymą. Bet šiaip jau, kadangi patirties su procesų analize turiu tiek ir tiek, tai ir pagal proceso požymius galiu atkurti, kaip realiai viskas vyksta.
Manau, kad pasivaikščioję po šitą procedūrą, atkursite savyje visokius prisiminimus apie visokias ligas. Šita bendroji sveikatos apsaugos procedūra nėra labai tiksli, nes atkurta tiesiog pagal išorinius požymius. Kažkur joje dar atsiranda ir gydymas, bet nelabai aišku, kur.
Taigi, ką iš šitos procedūros matome? Ogi tai, kad gal kažkur viename-kitame etape pacientui paskiriamas koks nors gydymas ir pacientas pasveiksta, bet vaizdas toks, kad sunku pasakyti, nuo ko jis pasveiksta išties. Schemos pati esmė – žaisti su pacientais futbolą tol, kol būklė pablogės tiek, kad jau dėl būklės blogumo būtų akivaizdu, kad gydyti reikia. Ir čia, jei pasiremsime prielaida apie tai, kad užleistų ligų gydymas reikalauja daug kartų daugiau resursų, nei ligų ankstyvose stadijose, tai štai jums ir atsakymas, kodėl viskas taip blogai.
Aišku, tai ne vienintelis atsakymas – kai poliklinikose tenka susidurti su futbolu, kai pacientui netgi neaišku ar užbaigti gydymą ar neužbaigti, kai būtinosios pagalbos procedūra (incidentų valdymas) tampa vieninteliu būdu pakliūti pas gydytoją anksčiau, nei liga pereis į komplikacijas ar lėtines stadijas – tai jau savaime rodo nenormalumą. Aš jau nekalbu apie tai, kad šitai gadina nervus ir gydytojams, ir pacientams.
Kadaise, sovietmečiu, viena tokia didelė vaistinė, iki šiol esanti Gedimino prospekte, susigalvojo pagerintą tvarką, kad efektyviau dirbti galėtų: žmogus, atėjęs pirkti vaistų, prie langelio turėdavo paduoti receptus, tada jam žodžiu pasakydavo vaistų kainas, tada žmogus turėdavo įsiminęs tas kainas, eiti prie atskirai pastatytos kasos, tas kainas pasakyti, tada gaudavo čekiuką, o tada su čekiuku jau vėl turėdavo eiti prie langelio, į kurį prieš tai atidavė receptą ir pasakyti tikslius vaistų pavadinimus. Galite numanyti, kiek būdavo visokio rėkavimo ir kaltinimų pirkėjams, kodėl tie neatsimena vaistų pavadinimų ar kodėl ne tos kainos išmuštos, ir galite tik įsivaizduoti, kiek kartų padidėjo eilės. Man toks įspūdis, kad tasai beprotis, kuris šitai sugalvojo, vėliau darė kažkokias sveikatos apsaugos reformas, kurių rezultatus dabar matome.
Kažkada esu rašęs apie tai, kas yra užburti ratai ir mirties spiralės. Tai vat čia, pasivaikščioję po schemą, galim rasti, kad kai kuriais atvejais pacientai užsisuka ratu, ciklais, pakol nenueina į mirties spiralę. Tuo pačiu būdu į mirties spiralę eina ir išvis bendras sveikatos apsaugos procesas. Galime išskirti esminį, sunkiausią tokių ciklų variantą, kur bandoma susimažinti darbo krūvį, atsikratant nesunkiais pacientais, tačiau dėl to paties ligos pereina į visokias lėtines ir komplikuotas formas, o rezultate darbo su tais pacientais ima daugėti, diagnostika ima sunkėti ir viskas tik blogiau ir blogiau. Ir kadangi per tai užsikasama darbais, tai vėl bandoma susimažinti krūvį, atsikratant nesunkiais pacientais. Užburtas ratas.
Kaip matote, kuo labiau viskas užsisuka, tuo labiau viskas užsisuka. Kuo labiau kratomasi ligonių, tuo daugiau darosi ligonių.
Galime nesunkiai suprasti, kad labai labai panašus neigiamas ciklas susidaro ir, pvz., dėl aptarnavimo ir laukimo po kelias valandas eilėse: pacientai susiduria su uždelsimais, todėl triukšmauja ir piktinasi, o todėl visi stengiasi pastatyti barjerus prieš pacientus, o todėl pacientams sunku gauti pagalbą, o todėl jie labai triukšmauja ir piktinasi.
Svarbesnis dalykas, kuris nėra matomas – kad kadangi pacientams tenka brautis per barjerus ir visus tuos ciklus, tai jie ieško išeičių. Ir viena iš išeičių, norint pralaužti ciklą – tai kyšiai bei visokie kitokie atsidėkojimai ir dovanėlės. Štai taip prastai veikianti sistema savaime tampa korupcine. O korupcinė sistema gaunasi jau suinteresuota prastu veikimu visur, kur tik kyšiai nėra mokami. Taigi, dar vienas neigiamas ciklas.
Ponai ir ponios, išties čia reiškia, kad visa sveikatos apsaugos sistemos problema yra labai labai gili ir įsisenėjusi. Ir kosmetiniais pokyčiais, kaip kad visokios ten elektroninės registracijos ar naujos talonėlių rūšys, pataisyti kažko nėra įmanoma. Pokyčiai turi būti žymiai gilesni, nes neigiami ciklai turi tą savybę, jog paprastais būdais nesilaužo.
————
* Beje, ta pačia proga noriu labai nuoširdžiai padėkoti 112, nes ši tarnyba dirba greitai, efektyviai ir taip gerai, kaip tik įmanoma. Ir Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotis irgi dirba kuo puikiausiai. Ir Vilniaus miesto Antakalnio klinikinė ligoninė irgi verta mano padėkų. Ir jokių kyšių nereikia niekam nešti. Čia viskas gerai (jei neskaitysim to, kad jei pacientas prarasdinėja sąmonę, tai nuo ligoniniško suoliuko, belaukdamas gydytojo, gali netyčia nukristi ir susikulti).
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Ačiū, supratau „logiką“. Gal dar galėtumėte paaiškinti apie ligonių kasas? Skaitau dabar, pavyzdžiui, kažkokį straipsnį lryte ir wtf:
„Svarbus dalykas yra tai, kad negalima taip paprastai paimti ir išauginti esamų pacientų skaičių, nes tuomet nukentėtų kiti, dabar jau gydomi. Kitaip tariant, specialių tirpalų, kuriuos jiems VLK nupirko ir kurių turėtų užtekti iki šių metų lapkričio mėnesio, gali pritrūkti anksčiau, pavyzdžiui, liepos ar net birželio mėnesį, jei būtų nuspręsta esamą pacientų skaičių padidinti neorganizuojant naujo viešųjų pirkimų konkurso naujų pacientų gydymui skirtų tirpalų įsigijimui“, – aiškino L. Bušinskaitė
Jie perka Į PRIEKĮ! Ne pagal poreikį, o į priekį. Kame čia reikalas?
Ir negana to, kad jie perka į priekį, jie įsivaizduoja, kad gali reguliuoti ligonių skaičių -- išauginti ar neišauginti. T.y., kad jie nusprendžia, kas serga. Iš esmės tai rodo, jog ne tik jų veiksmai, bet ir pats mąstymas nesisieja su realybe.
[b]Jie perka Į PRIEKĮ! Ne pagal poreikį, o į priekį. Kame čia reikalas?[/b]
Tai vadinama viešaisiais pirkimais ir tai yra ne vien SAM problema. Pagal viešųjų pirkimų įstatymą, kiekvienas daiktas turi būti perkamas konkurso tvarka. Ir visa ši procedūra vyksta kelias savaites, kol surenkami visi parašai.
Klausimas išties yra net ne tame -- aišku, pirkti dalį reikia į priekį, kad visad būtų buferis (nors papildomų pirkimų pagal poreikį variantai irgi turi būti numatomi). Tačiau esmė yra tame, kad vyksta susirgimų planavimas, kuris paskui ima kanibalizuoti susirgimų gydymą. Ir tai yra visiškas KPŠ.
Ar beda ne tame, kad daznais atvejais medicinos istaigoms vadovauja patys medikai su aukstais moksliniais laipsniais?
Dalim atvejų tikrai taip -- dažnai remiamasi labai klaidinga prielaida, kad geras specialistas bus geru vadovu. Kita vertus, tai tik dalis problemos. Kita dalis yra išvis sisteminė, biurokratinė ir stagnacinė. Ir dar korupciją galima pridėti.
Schemos nupaišytos gerai ir problemos išdėstytos aiškiai. Kiek liūdna dėl to, kad savo medicininę praktiką reikės tose pačiose schemose pabaigti, nes niekas jų nesiruošia keisti. Žmonės- pacientai nepatenkinti nupieštos schemos duodamais rezultatais. Valdžia: SAM, Seimas supranta problemą ir realiai žino kaip tai galima pataisyti, bet schemos nekeičia nes bijo žmonių nepasitenkinimo. Keisčiausia yra tai, kad Seimas ir SAM yra teisūs, nes dauguma žmonių šita schema yra patenkinti ir jokiu būdu nesutinka jos keisti.
Šiaip pats algoritmas nėra blogas, ypač jei įtrauksime privačius specialistus. Aiškus atskyrimas kur kada kreiptis (labai blogai -- ligoninė/skubi pagelba, ne -- poliklinika), nuimamas krūvis specialistams (nes šeimos gydytojai gali daug ką). Problema, kad sistema neveikia taip kaip turi būti. Ir to priežastys yra tiek biurokratinės, tiek finansinės, tiek tai, kad tokia sistema yra patogi eilei dalyvių.
Biurokratinės problemos prasideda net nuo taisykliu, kad negali būti sudaromos VLK sutartys su įstaigomis, kurių teikiamų paslaugų tankis yra per didelis toje vietoje. Ne gerinti paslaugų prieinamumą o stabdyti plėtrą vien tam, kad nebūtų prastovų jau esančiose įstaigose…. O taip, paslaugų konsolidacija į monstrus skamba gražiai, kol nereikia patiems laukti tos pačios paslaugos mėnesiais.
Ponas, jūs neįsivaizduojate, kokią nesąmonę čia parašėte apie tai, kad esą algoritmas nėra blogas. Aiškinu, kaip kompiuterastui: paciento gyvybės lygis yra ribotas, o per kiekvieną žingsnį pacientas praranda dalį gyvybės, o žingsnių skaičius nėra ribojamas, negana to, gyvybės praradimo vertinimas atsiranda tik kritinėse stadijose. Ir šitas algoritmas būtent todėl ir neveikia, ir būtent todėl ir yra problema, kad neveikia kaip turėtų būti, nes šitas algoritmas yra katastrofiškai blogas.
Mano nuomone,vietoje brangiai kainuojančios,bet neefektyvios šeimos gydytojo institucijos reikėtų steigti brangiai kainuojančius ,bet efektyvius diagnostikos centrus,kur ligoniui iškart būtų atliekami tyrimai ir pagal jų rezultatus būtų numatomas gydymas.Ko vertos tos popierinės „ligonio kortelės“,primenačios sovietmetį? Arba popierinės pažymos apie tyrimus kitoje sveikatos įstaigoje,kurias reikia atsinešti,einant pas šeimos gydytoją? Tarsi nebūtų kompiuterių,interneto. Neseniai teko susidurti su tokiu šeimos gydytojo komplikuoto peršalimo gydymu-„išrašau …okso (tipo antibiotikų),jei nepadės-skirsiu kitų“. Nuo tokio gydymo po kiek laiko ir stipriausi antibiotikai gali nebeveikti…Apie skreplių tyrimą net neužsimena-o juk tyrimai parodytų,kokius antibiotikus reikai vartoti.Arba ta „siuntimų pas specialistą“ sistema. Kankina sąnario skausmas-„išrašysiu „-feno“,o kad tas „-fenas ėda kepenis ir kenkia širdžiai,kažkaip neužsimena…Kai kada būna per vėlu,kol žmogus sulaukia to siuntimo-kai kurios ligos nelaukia. Bevei visi seimūnai lyg susitarę kartoja-didžiąją žmogaus sveiktatos problemų turi spręsti šeimos gydytojas, Ir sprendžia,pildydami „ligonio korteles“,ataskaitas (tiesa,dar užpildo failus ir kompiuteriuose).
Atsiprašau, jei mano komentaras buvo per ilgas, bet ar tyrimų centrų steigimas vietoje „šeimos klinikų“ bent dalinai neišspręstų sveikatos apsaugos sistemos neefektyvumo problemos?
Jei visą šią maklę turėtų pereiti ir aukšti pareigūnai, kartu su plebėjais, eidami pas gydytoją- sistema kitą dieną būtų reorganizuota ir optimizuota, bei pašalinta bent jau didžiausios problemos.
Mano nuomone, Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema yra keliais šviesmečiais geresnė, nei nusipelnė bent dalis pacientų. O ji yra geresnė dėl to, kad sveikatos apsaugos paslaugas teikiantis personalas (pirmiausia -- gydytojai, bet taip pat ir slaugytojai) šią sistemą dotuoja savo sąskaita. Dotuoja dėl to, kad pirmiasia gydytojai, o taip pat ir slaugytojai sutinka Lietuvoje dirbti už 6-15 kartų mažesnį atlyginimą, nei gautų Vakarų ar Šiaurės Europos šalyse. Nekalbant jau apie rezidentus, kurie yra sunkiami tarsi citrinos.
Kai paskaitai komentarus prie bet kokio straipsnio apie gydytojų darbo sąlygas, darosi baisu -- didžiosios dalies komentatorių nuomone, visus Lietuvos gydytojus reikėtų vos ne sušaudyti. Suprantu, kad komentatorių nuomonė gal būt ir ne pati autoritetingiausia, bet tie komentatoriai tampa pacientais konkretiems gydytojams, su kuriais gydytojams tenka dirbti. Tačiau iš kitos pusės vėl paradoksas -- nors Lietuvos gydytojai, kaip ir visa Lietuvos sveikatos apsaugos sistema, yra tokie blogi, kad blogiau jau būti nebegali, bet kažkodėl emigrantai, nors turėtų teisę naudotis konkrečios Vakarų Europos šalies sveikatos apsaugos sistema, gydytis grįžta vis į Lietuvą. Tikriausiai, netenkina vietiniai gydytojai su Indijos ar Bangladešo diplomu.
Jau šitas „turim laisvą registraciją po 2 savaičių“ tai valstybinėse poliklinikose vėžį varo… Buvo pradėję skaudėt ausį (perpūtė ar kažkas panašaus). Kadangi jau esu turėjęs ausų uždegimą rimtą, tai nenorėjau juokaut ir nuėjau į polikliniką.
-Galim pasiūlyt po dviejų savaičių, kad ateit pas šeimos gydytoją, kuris jau jus nukreips pas specialistą…
-- Bet man dabar labai skauda.
Matyt suveikė faktorius, kad buvo jau darbo dienos vakaras, aš buvau labai mandagus ir matyt tikrai atrodžiau graudžiai, bei registratorė buvo vis tik žmogus, o ne bukas biurokratas. Tai atsirado man kažkaip vieta iš karto pas tą dieną ilgiau dirbančią gydytoją. Kuri vis tik turėjo prirašyt kažkokių popierių krūvą, duot man pasirašyt, kad visą atsakomybę už gydymo pasekmes prisiimu sau ir pan. Bet vis tik rado laiko ir realiai padėt.
Aš nežinau kokiu idiotišku būdu šita sistema patapo tokia kokia yra, bet ją reikia griaut visai ir kurt naujai nuo 0, o nereformuot gabaliukais.
Schemoj trūksta labai svarbios dalies kad ji būtų teisinga, nes čia išeina ką bedarytum pacientas visada pasveiksta.
Jo, jūs teisus. Sakykim, dalis numiršta šiaip, bet jei numiršta -- tai irgi gerai, nes į polikliniką daugiau neina -- tai kaip pasveikęs gaunasi.
Šiaip, tema gana jautri, reformos būtinos, bet niekas nenori tuo užsiimti, nes tam reikia įdėti daug darbo. O laisvalaikiu pasidomėkit kaip apmokama specialisto konsultacija. Jei niekas nepasikeitė, tai pirma konsultacija apmokama iš ligonių kasų, o po to dvi yra privalomos ir neapmokamos. Ir čia tik aiškiausia dalis visoje toje apmokėjimo tvarkoje. Konsultacijos kaina apie 10-15 eurų (dar priklauso ir nuo specializacijos). Dažniausiai yra apsiribojama 2 specialisto konsultacijomis (du apsilankymai). Štai ir skaičiuokit. Dar reikia nepamiršti, kad iš tų pačių pinigų yra išlaikomos poliklinikos. O kur ligonių kasų „raganų medžioklės“ kuomet už suteiktas konsultacijas reikia gražinti pinigus, nes pažeistos taisyklės. Žinoma, iš kitos pusės kai kurie gydytojai būna su „Dievo sindromu“, tai pas tokius nelabai kas nori ir eiti. Tai automatiškai atsiranda eilės (žinoma, yra ir tokių pacientų, kurie tas eiles net keliose poliklinikose anksčiau sugebėdavo sudaryti), nes pacientas sutinka palaukti, kad pakliūtų pas konkretų gydytoją. Yra pacientų užuomaršų, kurie nesugeba atšaukti savo registracijų, vėl eilės. Padarytų normaliai krepšelį, su kuriuo ateini ir gauni paslaugas. Viskas greitai sustotų į savo vietas.