Tag Archives: medicina

Generiniai ir etiniai vaistai ne visada yra vienodi

Apie generinius ir etinius (firminius, originalių kūrėjų gaminamus) vaistus jau tiek ir tiek kalbų buvo, bet taip kažkaip ir neatsirado nieko, kas viską sudėstytų vienoje vietoje. Tai gal aš ir sudėstysiu – apie tai, kuo skiriasi generikai (įvairių gamintojų gaminami neoriginalūs vaistai) ir etikai (originalių, firminių gamintojų vaistai).

Marilyn Monroe jums galėtų patvirtinti, kad generikais apsinuodyti galima taip pat gerai, kaip ir originaliais, etiniais vaistais – ypač, sumaišius juos su alkoholiu ir vartojant keleriopai didesnėmis dozėmis, nei nurodyta. Deja, nepatvirtins ji – nes dėl tokio vartojimo nusinuodijo ir numirė. Todėl pasimokykim iš svetimų klaidų ir vaistus vartokime tiktai labai apgalvotai, atsakingai ir su gydytojų nurodymu.

Tingintiems skaityti – galiu išsyk viską suvesti į kelis punktus:

  • Dauguma atvejų generiniai ir etiniai veikia maždaug taip pat gerai. Išties skirtumų pastėbėti dažniausiai nesigauna. Ir jei imsim generalizuotai – tai Aurelijus Veryga iš esmės yra teisus, aiškindamas, kad generiniai nuo etinių nesiskiria. Dažniausiai.
  • Kai kuriais atvejais būna, kad atsiranda skirtumai, ir jie gali būti tikrai dideli. Nors etiniai vaistai dažniau būna geresni, bet kartais gali būti ir taip, kad geresni bus generikai. Priežasčių tam būna įvairių, bet dažniausiai tai susiję su papildomomis, menamai įtakos neturinčiomis medžiagomis.
  • Yra vietų, kur skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų labai ryškūs – tai tose šalyse, kur kokybė nėra stipriai kontroliuojama. Tai reiškia, kad generiniai vaistai iš Baltarusijos gali būti tikrai daug blogesni. Bet ES ne šiaip sau neįveža vaistų iš Rusijos, Baltarusijos ar Indijos – tie vaistai tiesiog nepraeina kokybės kontrolės. Todėl jų čia pas mus ir nėra.
  • Neretai skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų pasireiškia ne jų gydomąjame poveikyje, o pašaliniuose reiškiniuose, į kuriuos kai kurie medikai neatkreipia didelio dėmesio. Bet pačiam vaistų vartotojui skirtumas tarp to, ar jis vidury nakties atsibus vemdamas, ar kažko panašaus nepatirs – gali būti labai didelis.
  • Atskira problemų dalis – įvairūs alergenai, kurie būna specifiški, į juos reaguoja paskiri žmonės ir čia skirtumai gali būti labai dideli – vienas vaistas veikia kaip vaistas, o nuo kito gali kilti net ir anafilaktinis šokas. Tai priklauso ne nuo vaisto, o greičiau jau nuo jo vartotojo ypatybių.

Gerai, o jei dabar nepakako tiek sirtumų, tai pereikim prie detalesnių dalykų.

Continue reading

SAM nori, kad jūs liktumėte be dantų

Ten, kur savo nagus prikiša valdiški biurokratai ar politiniai puspročiai, ten prasideda visokios klaikumos. Ir vieni, ir kiti daro nesąmones. Bet ypatingai tos nesąmonės užveši tada, kai tokie puspročiai bent trumpam pasijunta nebaudžiamais ir galinčiais daryti ką tik nori.

Brangus Aurelijau Veryga. Gal jau nebeministrauk geriau, nes jau tavęs čia per daug, o proto tu į šitą sistemą tikrai neatnešei.

Šiandien aš jums papasakosiu apie tų veikėjų darymus tiek ir tokių dalykų, kad jūs nelabai galėsite patikėti, kad gali būti taip blogai. Greičiausiai jūs netgi negalėsite viso to baisumo kitiems žmonėms perpasakoti, nes to absurdo ir baisumo tiesiog čia bus per daug.

Aš netgi pats tarpais suprantu, kad aš pats negaliu patikėti visu tuo absurdu, kuris vyksta. Ir gal kažkas tėra kažkokios mano fantazijos, nes taip gi negali būti. Nu rimtai.

Šiandien aš jums papasakosiu, kaip Svaikatos apsaugos ministerija su Aurelijumi Veryga priešaky ruošiasi panaikinti mūsų dantis. Kad mes juos gydytumėmės homeopatija ir kepeniškais grūdinimaisis. Ir jei jums atrodo, kad aš čia juokauju, tai paskaitykite ir suprasite, kad aš nejuokauju. Ir tie veikėjai irgi nejuokauja. Jie nuoširdžiai galvoja, kad jie daro kažkokį gerą darbą.

Beje, kad neatrodytų, jog kryptingai daužau kokį nors politiką, išsyk pasakysiu, kad SAM ministrais išvis tampa labai įdomūs žmonės. Čia prisiminkim, pvz., kad ir kokį Algį Čapliką, kuris dabar sėdi Vilniaus savivaldybėje su kažkokia neaiškia Laisvės sąjunga (liberalais) – kadaise jis buvo SAM ministras, kuris įvedė tvarką, pagal kurią homeopatiniai šūdai gali būti išrašomi ir vaistinėse parduodami kaip kokie nors tikri vaistai. Liberalas, žinote.

Arba koks Vytenis Andriukaitis – irgi gerai prisimenamas. Aš atsimenu kažkokius blėnis apie tai, kad mankštas reiks visiems daryti, kaip tais gražiais tarybiniais laikais, kai prie ruso buvo geriau. Bet Andriukaitį laiku kažkaip pašalino į kažkur, skirtingai nuo kai kurių kitų ministrų.

Kai dabar koks nors Dainius Kepenis ar dar koks nors politikierius sugalvoja kovot prieš skiepus ar kažkokią ajurvedą prilyginti mokslui ir įkišti tuos pseudomokslinius šlamštus į sveikatos apsaugą – tai čia nėra kažkas itin unikalaus, nes čia tiktai absurdo mastai kokius 100 kartų išaugę, tiesiog iki užribinio lygmens. O visokių kliedesių politikai ir anksčiau pridarydavo, tik kad mažesnių.

Dabar tas neproporcingas absurdo prieaugis jau darosi realiai pavojingas mūsų visų sveikatai. Ir netgi tokiai sričiai, kur atrodė, jog valstybė negali sugadinti – t.y., odontologijai.

Continue reading

Kas per padaras yra legionelė

Kadangi čia Vilniuje prasidėjo skandalai apie legioneles ir legioneliozę, o aš kadaise truputį apie jas kapsčiausi (buvo apie jas pasitaikę medžiagos, kai krapščiau sovietų bakteriologinio ginklo programą), tai tiesiog supažindinsiu su keliais įdomiais faktais. Nes ta bakterija, kaip ir susirgimas ja – labai keisti. Netgi, sakyčiau, kiek nenormalūs.

Vienas iš įspūdingiausių Filadelfijos viešbučių – Bellevue Stratford Hotel. Jame kaip tik ir vyko legionierių suvažiavimas, o oro koncidionavimo sistemoje veisėsi kažkokios amebos. O tose amebose – legionelės. O jau paskui kilo keista kažkokių infarktų epidemija. Taip tas legioneles ir atrado.

Žodžiu, pradėkim nuo to, kad legionelė yra viena iš naujausiai atrastų pavojingų bakterijų – identifikuota ji buvo vos 1977 metais, t.y., tada, kai žmonija jau buvo pradėjusi įsivaizduoti, kad apie mikroorganizmus žino tiek daug, kad jau didelių atradimų nebebus. Bet štai gavosi.

Continue reading

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Sveikatos apsaugos sistema

Nelabai seniai man teko malonumas susidurti su sveikatos apsaugos sistema*. Išties neturiu nusiskundimų, jei ne tai, kad dabar žinau vieną dalyką: kardinaliai pigiau, greičiau, maloniau ir geriau yra mokėti pinigus privačiai klinikai ir gauti pagalbą, kurios reikia, nei bandyti aiškintis su valdiška poliklinika.

Kita vertus, aš tiesiog noriu parašyti apie tai, kad truputį pasiaiškinau, kokia yra bendra procedūra bendriems atvejams. Ta procedūra, kaip suprantu, yra nuleista iš kažkur iš viršaus. Ir žinoma, kad pacientai sveiktų, sveiko proto gydytojai priversti ją pažeidinėti, o kartais ir šiaip ta procedūra sutrinka ir suveikia, todėl ligoniai gauna gydymą. Bet šiaip jau, kadangi patirties su procesų analize turiu tiek ir tiek, tai ir pagal proceso požymius galiu atkurti, kaip realiai viskas vyksta.

Manau, kad pasivaikščioję po šitą procedūrą, atkursite savyje visokius prisiminimus apie visokias ligas.

Manau, kad pasivaikščioję po šitą procedūrą, atkursite savyje visokius prisiminimus apie visokias ligas. Šita bendroji sveikatos apsaugos procedūra nėra labai tiksli, nes atkurta tiesiog pagal išorinius požymius. Kažkur joje dar atsiranda ir gydymas, bet nelabai aišku, kur.

Taigi, ką iš šitos procedūros matome? Ogi tai, kad gal kažkur viename-kitame etape pacientui paskiriamas koks nors gydymas ir pacientas pasveiksta, bet vaizdas toks, kad sunku pasakyti, nuo ko jis pasveiksta išties. Schemos pati esmė – žaisti su pacientais futbolą tol, kol būklė pablogės tiek, kad jau dėl būklės blogumo būtų akivaizdu, kad gydyti reikia. Ir čia, jei pasiremsime prielaida apie tai, kad užleistų ligų gydymas reikalauja daug kartų daugiau resursų, nei ligų ankstyvose stadijose, tai štai jums ir atsakymas, kodėl viskas taip blogai.

Aišku, tai ne vienintelis atsakymas – kai poliklinikose tenka susidurti su futbolu, kai pacientui netgi neaišku ar užbaigti gydymą ar neužbaigti, kai būtinosios pagalbos procedūra (incidentų valdymas) tampa vieninteliu būdu pakliūti pas gydytoją anksčiau, nei liga pereis į komplikacijas ar lėtines stadijas – tai jau savaime rodo nenormalumą. Aš jau nekalbu apie tai, kad šitai gadina nervus ir gydytojams, ir pacientams.

Continue reading