Tag Archives: medicina

Kas per padaras yra legionelė

Kadangi čia Vilniuje prasidėjo skandalai apie legioneles ir legioneliozę, o aš kadaise truputį apie jas kapsčiausi (buvo apie jas pasitaikę medžiagos, kai krapščiau sovietų bakteriologinio ginklo programą), tai tiesiog supažindinsiu su keliais įdomiais faktais. Nes ta bakterija, kaip ir susirgimas ja – labai keisti. Netgi, sakyčiau, kiek nenormalūs.

Vienas iš įspūdingiausių Filadelfijos viešbučių – Bellevue Stratford Hotel. Jame kaip tik ir vyko legionierių suvažiavimas, o oro koncidionavimo sistemoje veisėsi kažkokios amebos. O tose amebose – legionelės. O jau paskui kilo keista kažkokių infarktų epidemija. Taip tas legioneles ir atrado.

Žodžiu, pradėkim nuo to, kad legionelė yra viena iš naujausiai atrastų pavojingų bakterijų – identifikuota ji buvo vos 1977 metais, t.y., tada, kai žmonija jau buvo pradėjusi įsivaizduoti, kad apie mikroorganizmus žino tiek daug, kad jau didelių atradimų nebebus. Bet štai gavosi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sveikatos apsaugos sistema

Nelabai seniai man teko malonumas susidurti su sveikatos apsaugos sistema*. Išties neturiu nusiskundimų, jei ne tai, kad dabar žinau vieną dalyką: kardinaliai pigiau, greičiau, maloniau ir geriau yra mokėti pinigus privačiai klinikai ir gauti pagalbą, kurios reikia, nei bandyti aiškintis su valdiška poliklinika.

Kita vertus, aš tiesiog noriu parašyti apie tai, kad truputį pasiaiškinau, kokia yra bendra procedūra bendriems atvejams. Ta procedūra, kaip suprantu, yra nuleista iš kažkur iš viršaus. Ir žinoma, kad pacientai sveiktų, sveiko proto gydytojai priversti ją pažeidinėti, o kartais ir šiaip ta procedūra sutrinka ir suveikia, todėl ligoniai gauna gydymą. Bet šiaip jau, kadangi patirties su procesų analize turiu tiek ir tiek, tai ir pagal proceso požymius galiu atkurti, kaip realiai viskas vyksta.

Manau, kad pasivaikščioję po šitą procedūrą, atkursite savyje visokius prisiminimus apie visokias ligas.

Manau, kad pasivaikščioję po šitą procedūrą, atkursite savyje visokius prisiminimus apie visokias ligas. Šita bendroji sveikatos apsaugos procedūra nėra labai tiksli, nes atkurta tiesiog pagal išorinius požymius. Kažkur joje dar atsiranda ir gydymas, bet nelabai aišku, kur.

Taigi, ką iš šitos procedūros matome? Ogi tai, kad gal kažkur viename-kitame etape pacientui paskiriamas koks nors gydymas ir pacientas pasveiksta, bet vaizdas toks, kad sunku pasakyti, nuo ko jis pasveiksta išties. Schemos pati esmė – žaisti su pacientais futbolą tol, kol būklė pablogės tiek, kad jau dėl būklės blogumo būtų akivaizdu, kad gydyti reikia. Ir čia, jei pasiremsime prielaida apie tai, kad užleistų ligų gydymas reikalauja daug kartų daugiau resursų, nei ligų ankstyvose stadijose, tai štai jums ir atsakymas, kodėl viskas taip blogai.

Aišku, tai ne vienintelis atsakymas – kai poliklinikose tenka susidurti su futbolu, kai pacientui netgi neaišku ar užbaigti gydymą ar neužbaigti, kai būtinosios pagalbos procedūra (incidentų valdymas) tampa vieninteliu būdu pakliūti pas gydytoją anksčiau, nei liga pereis į komplikacijas ar lėtines stadijas – tai jau savaime rodo nenormalumą. Aš jau nekalbu apie tai, kad šitai gadina nervus ir gydytojams, ir pacientams.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ką daryti, kad nustotų niežtėti putę

Aš jums jau sakiau, kad imsiu ir parašysiu apie šitą reikalą – putės niežtėjimą, nes aš nesuprantu, kodėl tai yra tokia populiari paieškos frazė, pagal kurią mano blogą suranda skaitytojai. Gal tiksliau būtų pasakyti, kad skaitytojos. Spėju, kad šis klausimas kyla ne supermamoms, nes jos visgi turėtų žinoti, ką daryti, kad putės neniežtėtų. Greičiausiai čia kažkokios paauglės tokių dalykų ieško. Matyt, tos pačios, kurios mėgsta kokį nors Justin Bieber, nuo kurio joms niežulys gal ir kyla. Bet tai nesvarbu, nes nors iš pradžių gal tai atrodo keistokai, tačiau problema yra pakankamai rimta.

Moteris mirko niežtinčią putę šaltame vandenyje

Joksai dvasingumas nepadės, kai niežti taip, kad nors lediniam vandeny mirkyk. Čia reikia žinoti kai kuriuos medicininius dalykus. Ir žinojimas padės žymiai geriau, nei kokie nors užkalbėjimai. Aš jums tas žinias suteiksiu.

Pirmiausiai jums dabar išduosiu, kodėl aš tiek jums galiu papasakoti. Ogi todėl, kad viena sena mano draugė, kuri užsiima kosmetikos prekyba ir taip toliau man papasakojo apie tuos rūgštinius, šarminius ir t.t.. Aš tiesiog paklausiau jos apie tą klausimą, su kuriuo čia pas mane užsuka lankytojos – „kodėl niežti putę“. Tai ji išpūtė akis, nutarė gal pirmiausiai, kad aš kliedžiu (iš žvilgsnio supratau, kad nori duoti man per galvą brangaus vyno buteliu, kurį kaip tik gėrėm), o paskui, kai suprato, kad čia rimtas dalykas – apstulbo: kaip gali būti moterų, kurios gali nežinoti apie higienos reikalus? Bet pasirodo, kad gali taip būti, nes tai yra faktas.

Ta proga aš jums dar pasakysiu vieną dalyką: kadangi atsirado moteris, kuri man viską išaiškino, tai aš be skrupulų jums noriu pareklamuoti jos natūralios ekologiškos kosmetikos parduotuvę, todėl eikite tenai ir pirkite, nes jei ne ji, tai šio straipsnio ir nebūtų.

Taigi, man greitai išaiškino, kad aš su savo įsivaizdavimais apie tai, kad muilu plaut reikia, esu atsilikėlis, o mano žinios apie moters higieną yra pasenę ir paimtos iš senų sovietmečio vadovėlių (aš to neneigiu, nes taip ir yra). Taigi, jau užvestas ant kelio, aš galėjau orientuotis ir pasiaiškinti dar daugiau. Ir štai čia išvis jums nukrypsiu nuo temos: pasirodo, kad yra visa krūva tų priemonių, skirtų intymiai moters higienai. Ir tokių, kaip specialūs intymių vietų šampūnai arba plovikliai, kurių pH yra maždaug 4,5, ir t.t. Ir negana to, dar ir dezinfekuojančių, ir negana to, dar ir su visokiais ten ekologiniais dvasingumais.

Trumpai tariant, kadangi man išaiškino visas problemas ir viską, ką reikia daryti, tai dabar ir aš jau galiu visus ir visas čia apšviesti. Ir savaime aišku, prieš aiškindamas, eilinį kartą pakartosiu, ką jau nesyk esu sakęs: jei niežėjimas nepraeina ar kelia šiaip kokių įtarimų – būtinai kreipkitės į gydytoją-ginekologą, o ne užsiimdinėkit savigyda. Ir tai nėra juokinga, kaip gali kam nors pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ir dar, mano kadaise minėtą patarimą apie tai, kad reikia plautis muilu su šiltu vandeniu – užmirškite, nes šitai nors kartais ir padeda (ir iš bėdos tinka, jei nėra kitų priemonių), bet toli gražu ne idealiai. Šitos mano žinios buvo atsineštos dar iš sovietmečiu skaitytos literatūros. Taip, muilas ir vanduo kažkiek pagelbės, tačiau deja, tai yra šarminis daiktas, o natūralus, bakterijoms nepalankus pH balansas tenai yra rūgštinis, todėl reikia plautis specialiai tam skirtomis lytinių organų higienos priemonėmis, kurie to balanso nepažeistų. Negana to, jei plausitės ne tik išorę, o ir vidų, tai nuo muilo ir išvis galite susirgti. Bet pirmiau – apie tai, nuo ko išvis gali kilti tokios problemos, kaip lytinių organų niežulys ir kuo tai gali baigtis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Antidepresantai neveikia

Ko gero, daugelis girdėjot paskutinius tyrimus, apie tai, kad daugelis antidepresantų neveikia, nors ir turėtų. Nemažai medikų kalba, kad visas poveikis nesiskiria nuo placebo. Kai kurie žurnalistai rašo apie tai, kad farmacijos industrija tiesiog parazituoja visuomenėje, nesiskaitydama su jokiomis moralės normomis. Tačiau placebo efektas būdingas tik daliai vaistų, daliai antidepresantų. Kiti visgi veikia. Ir kartais – labai žiauriai.

Aš ilgai galvojau, ką parašyti apie koaksilį (coaxil) – vieną iš ganėtinai naujų ir populiarių antidepresantų, informaciją apie kurį atradau internete. Tai narkotikas, sukėlęs gangrenų epidemiją Rusijoje. Narkotikas, kuris savo populiarumu ten nusileidžia tik heroinui. Negana to, pasiaiškinus apie koaksilį, ėmė lįst ir kitos įdomybės.

Nežinojau, ką parašyti. Todėl tiesiog parašiau tai, ką galvoju. Po to, kai daviau paskaityti mane recenzavusiam gydytojui Ryčiui L. (tai vienas iš žymiausių Lietuvos anesteziologų), jis pasibaisėjo ir pareikalavo ištrinti jo pavardę iš teksto. Bet nepaneigė to, ką aš parašiau.

Tad jūsų dėmesiui straipsnis apie gangrenas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter