Tag Archives: procesai

Pabiros apie Lidl procesus. Skiriama Rimi, Iki, Norfa ir Maxima tinklams.

Aš buvau Lidl jau pačią pirmą dieną. Tiesiog išėjau pasivaikščioti vakare, einu netoli Lidl – žiūriu, eilė. Galvoju – neisiu. Staiga žiūriu – jau nėra eilės. Kažkur ji dingo per minutę laiko. Užėjau. Pamačiau. Viskas užėmė kokį pusvalandį. Papasakosiu dabar jums tai, ko daug kas nepastebėjo.

Kažkas gal ir matė Lidl prisigrūdusį žmonių. Aš tai pirmą kartą visą tą salę pamačiau tuščią. Kai kas gal ir norėtų, kad taip ir būtų tuščia. Bet taip nebus. Bus kitaip.

Kažkas gal ir matė Lidl prisigrūdusį žmonių. Aš tai pirmą kartą visą tą salę pamačiau tuščią. Kai kas gal ir norėtų, kad taip ir būtų tuščia. Bet taip nebus. Bus kitaip.

Vis dar yra tokių, kas bando šaipytis iš žmonių, stovėjo eilėse prie Lidl. Bet tokių besišaipančių mažėja. Ir jų veidai niaukiasi, kai jie sužino apie realius kainų skirtumus – kai kurios prekės atrodo besančios du-tris kartus pigesnės. Tačiau tai tėra niekai. Greitai besišaipantys pasidarys visai paniurę, kai suvoks, jog į Lidl eina kaip tik tie, kas taupo savo laiką.  Labiausiai visgi paniurs tie, kas organizuoja esamus prekybos tinklus.

Taip, pirmą dieną prie Lidl buvo eilės. Bet sprendžiant iš to, kaip greitai Lidl dirba kasos ir kaip yra organizuotas salės darbas, visas tas stovėjimas eilėje prie parduotuvės, apsipirkimas, o paskui vėl stovėjimas eilėje prie kasų žmonėms turėjo užimti panašiai, kaip ir šiaip įprastas apsipirkimas įprastame prekybos centre.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sveikatos apsaugos sistema

Nelabai seniai man teko malonumas susidurti su sveikatos apsaugos sistema*. Išties neturiu nusiskundimų, jei ne tai, kad dabar žinau vieną dalyką: kardinaliai pigiau, greičiau, maloniau ir geriau yra mokėti pinigus privačiai klinikai ir gauti pagalbą, kurios reikia, nei bandyti aiškintis su valdiška poliklinika.

Kita vertus, aš tiesiog noriu parašyti apie tai, kad truputį pasiaiškinau, kokia yra bendra procedūra bendriems atvejams. Ta procedūra, kaip suprantu, yra nuleista iš kažkur iš viršaus. Ir žinoma, kad pacientai sveiktų, sveiko proto gydytojai priversti ją pažeidinėti, o kartais ir šiaip ta procedūra sutrinka ir suveikia, todėl ligoniai gauna gydymą. Bet šiaip jau, kadangi patirties su procesų analize turiu tiek ir tiek, tai ir pagal proceso požymius galiu atkurti, kaip realiai viskas vyksta.

Manau, kad pasivaikščioję po šitą procedūrą, atkursite savyje visokius prisiminimus apie visokias ligas.

Manau, kad pasivaikščioję po šitą procedūrą, atkursite savyje visokius prisiminimus apie visokias ligas. Šita bendroji sveikatos apsaugos procedūra nėra labai tiksli, nes atkurta tiesiog pagal išorinius požymius. Kažkur joje dar atsiranda ir gydymas, bet nelabai aišku, kur.

Taigi, ką iš šitos procedūros matome? Ogi tai, kad gal kažkur viename-kitame etape pacientui paskiriamas koks nors gydymas ir pacientas pasveiksta, bet vaizdas toks, kad sunku pasakyti, nuo ko jis pasveiksta išties. Schemos pati esmė – žaisti su pacientais futbolą tol, kol būklė pablogės tiek, kad jau dėl būklės blogumo būtų akivaizdu, kad gydyti reikia. Ir čia, jei pasiremsime prielaida apie tai, kad užleistų ligų gydymas reikalauja daug kartų daugiau resursų, nei ligų ankstyvose stadijose, tai štai jums ir atsakymas, kodėl viskas taip blogai.

Aišku, tai ne vienintelis atsakymas – kai poliklinikose tenka susidurti su futbolu, kai pacientui netgi neaišku ar užbaigti gydymą ar neužbaigti, kai būtinosios pagalbos procedūra (incidentų valdymas) tampa vieninteliu būdu pakliūti pas gydytoją anksčiau, nei liga pereis į komplikacijas ar lėtines stadijas – tai jau savaime rodo nenormalumą. Aš jau nekalbu apie tai, kad šitai gadina nervus ir gydytojams, ir pacientams.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip atsiranda stagnacija

Aš dažniausiai rašau apie teisingus visokių organizacijų procesus ir tai, kaip su tais teisingais procesais tvarkytis. Bet yra ir neteisingų procesų, su kuriais irgi reikia tvarkytis. Tiktai atvirkščiai – ne gerinant juos, o naikinant. Ko gero sunkiausi iš tų procesų – tai įvairiarūšis vogimas ir stagnacija.

Ne, čia nesusiję, bet šiaip jau panašus procesas. Kai šiukšlės kaupiasi, niekas nesirūpina ir visi sako, kad ne jie kalti, tai galų gale atsiranda kiaulės, kurios iš tų šiukšlių ir gyvena visoje stagnacinėje pelkėje.

Ne, čia nesusiję, bet šiaip jau panašus procesas. Kai šiukšlės kaupiasi, niekas nesirūpina ir visi sako, kad ne jie kalti, tai galų gale atsiranda kiaulės, kurios iš tų šiukšlių ir gyvena visoje stagnacinėje pelkėje.

Apie kovą su stagnacija jau esu rašęs, šį bei tą apie kovą su vogimu – irgi. Kaip atsiranda vogimas – čia daugelis žino, nors ne visi žino formas (apie tai gal parašysiu dar). O dabar jums bus apie stagnaciją, t.y., tiesiog apie tai, kaip organizacijos pūva iš vidaus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kontroliuok procesą arba feilinsi kaip Norfa

Aš kažkada rašiau berods, kad Norfa yra geriausias prekybos tinklas, nes nekruša proto visokiomis nesąmonėmis, o tiesiog pigiai pardavinėja tai, ko žmonėms reikia, kitaip tariant, galvoja apie klientą ir į jį orientuojasi. Bet dabar taip jau nėra, nes jie jau ne geriausias prekybos tinklas, o į jų supermarketus eiti gal ir neverta. Dėl vienos bukos priežasties. Elementariai bukos. Ne dėl to, kad ten prekių nebūtų, o tiesiog dėl to, kad procesas lūžta.

Ne, į Norfą nereikia eiti ne dėl to, kad jie irgi pradėjo idiotiškas akcijas iš serijos „apsipirk už 250 litų per mėnesį ir laimėk melejoną“. Tokios akcijos yra labai blogos, nes visokie klientai supranta, kad juos taip durnina ir jų pinigus atiduoda kokiems nors laimėtojams. Bet tai smulkmena, nes Norfos feilas yra tokioje vietoje, kurios niekas (bent jau iš vadovybės) nesupranta, kol pirštu neparodai. O kai parodai pirštu, tai tada visi sako: „taigi čia savaime aišku, mes ir patys tai žinojome„. Tik kažkodėl tie žinotojai nežino, kol nepasakai.

Aš šiandien užėjau į Norfą, kuri buvo labai jau man pakeliui. Ir aš afygiel. Ir kaip aš supratau, tai jau tęsiasi ne pirmą dieną. Pirmas dalykas, kuris nustebino mane, vos užėjusį – tai neįtikėtinai mažas žmonių kiekis. Buvo kaip tik tas metas, kai visi važiuoja namo iš darbo, parduotuvės tuo metu būna pilnos, bet Norfoje buvo kaip kokioje bažnyčioje – tylu ir tuščia. Anei vieno žmogaus prie kasų, nors anksčiau ten užėjus netgi kokią 9 ryto ir tai daugiau pirkėjų būdavo. Per visą parduotuvę – gal kokie 5-6 norintys apsipirkti žmonės. Tuštuma, kuri tiesiog nesuvokiama. Aš tą tuštumą supratau, priėjęs prie kasos – nebuvo maišelių.

Taip, tokių fokusų parduotuvių vadovybė neretai nepastebi. Kodėl nepastebi? Ogi todėl, kad negalvoja. O kodėl negalvoja? O todėl, kad nesupranta elementarios tiesos: ne pirkėjas turi taikytis prie parduotuvės proceso, o parduotuvė turi taikytis prie pirkėjo proceso. O pirkėjo procesas – labai paprastas. Vat žemiau paveiksliuke jis grubiai pavaizduotas maždaug taip, kaip yra.

Pirkėjas supermarkete, procesas

Čia vat tas žalias - tai pirkėjas, o žydras - tai supermarketas. O visi raudoni - tai feilai, kurie gali ištikti pirkėją, o tuo pačiu - ir parduotuvę. Nes ne parduotuvė reguliuoja pirkėjo procesą. Pirkėjas tiesiog arba gauna savo procesui tai, ko reikia, arba pasirenka kitą tiekėją.

Kaip matome, jei tik pirkėjo procesas kažkurioje grandyje lūžta, tai pirkėjas baigia tuo, kad arba nenusiperka prekių, arba jei ir nusiperka, tai lieka tokiu klaikiai nepatenkintu ir pasipiktinusiu, kad antrą kartą daugiau neateina, o eina ten, kur tokių bėdų nėra. Ir jei tas pirkėjo procesas lūžta paskutinėje grandyje, tai kažkam gali atrodyti, kad visgi viskas veikia – nusipirko gi pirkėjas prekes. O jau paskui – taigi pirkėjo problemos.

Pasižiūrėję, galim pastebėti, kad visi galimi feilai – labai natūralūs. Jei žmogus neturi, kur pasistatyti mašinos – jis važiuoja kitur. Jei neranda krepšelio prekėms (Rimi, atsimenu, prieš kokius porą metų buvo ta problema) – tai paieško, bet jei visvien neranda, tai eina kitur. Jei neranda kokių nors būtinų prekių (pieno, makaronų ar dar kažko, ko jam būtinai reikia nusipirkti) – tai ir vėl eina kitur. Jei prie kasų susiduria su eile, kurioje gali tekti laukti pusę valandos – tai ir vėl gali nueiti kitur. O ką daryti pirkėjui, kuris jau susimokėjo, jau turi savo nuosavus daiktus, o tų daiktų nėra kaip išsinešti? Vat čia jau pirkėjui nelieka nieko kito, kaip tik prekes kaišiotis į kišenes, o paskui prakeikti parduotuvę. Ir nebegrįžti į ją.

Prekių maišelis kainuoja labai nebrangiai. Supermarketai ir šiaip visokios parduotuvės įsivaizduoja, kad tas maišelis neneša pelno, nes labai jau pigus. Nors yra ir tūpų parduotuvių, kurios galvoja, kad gali fufelišką plastmasinį maišiuką parduoti už litą. Bet tai elementarus pirkėjo proceso nesupratimas: jei pirkėjas negauna maišelio, lūžta pirkėjo procesas. O pirkėjas niekada nenorės turėti reikalų su tiekėjais, kurie jam laužo procesus.

Kai Vakaruose jūs gaunate supermarkete maišelius už dyką*, tai yra ne šiaip sau. Tai yra tik dėl to, kad supermarketai maišelių išvis netraktuoja, kaip prekės. Jiems tas maišelis – tai pirkėjo proceso užtikrinimo priemonė. Eneibleris, kaip sakant. Jei eneiblerio nėra – viskas bus blogai. Būtent todėl eneibleris pirkėjams tiekiamas už dyką – kad neduok tu dieve, kas nors nesugalvotų paoptimizuoti tiekimo pagal tokį principą, kad geriau tegul maišelių atsargos nesikaupia, nes pelno iš to visvien neuždirbsim.

Ponai ir ponios, orientacija į klientą – tai absoliučiai būtina verslo sąlyga. Aš jums tą sakau ir geriau jums manim patikėti.

 

————-

* Kažkada Vokietijoje tie nemokami maišeliai labai stebindavo lietuvius. Netgi Rytų Vokietijoje, jau nekalbant apie Vakarų Vokietiją. Bet vėliau, kai visokie iš Rytų Europos plūstelėjo ir ėmė krūvomis tuos maišelius nešt, parduotuvės ėmė stabdyt – vienur tiesiog ribotą maišelių kiekį duot, o kitur irgi mokamais padarė (kad barjeras atsirastų). Dabar toks pasiskirstymas gaunasi – kuo toliau į Vakarus, tuo labiau visur nemokami maišeliai. Kita vertus, Gariūnuose nemokami maišeliai seniai tapo įprastais. Matyt Gariūnai visgi yra ta vieta, per kurią į Lietuvą dar ir šiais laikais ateidinėja verslo procesų supratimas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vapiano: greitas itališkas maistas ir procesinis valdymas

VapianoPono Skirtumo dėka pamačiau ir paragavau tai, apie ką seniai svajojau – greitą maistą, kuris savo lygiu lenkia tautinio lietuviško kaboko vidurkį. Jūs tik pabandykit įsivaizduoti – greitas maistas, kuris nebrangus, bet lenkiantis vidutinį negreito maisto lygį Lietuvoje. Ir visa tai – dar ir su galimybe stebėti didelę dalį proceso. Taip, tai pasaulinio Vapiano tinklo vietinis skyrius.

Kai naujajame Vilniaus centre, Europos pastate atsidarė greito itališko maisto valgykla „Vapiano“, niekas nesuprato, kas čia per nesąmonė. Ten iki tol buvo berods „Sarma“ ir antras išėjimas iš „Europos“ į lauką. Staiga atsirado merginos, kurios kiekvienam praeinančiam primygtinai duodavo kažkokią kortelę, norint įeit ir paimdavo kortelę, norint išeit. Nes kitaip tipo negalima. Aišku, atrodė, kaip nesusipratimas. Aš pats taip ėjau kiaurai tą kaboką gal kokią antrą jo atsidarymo dieną. Ir nesupratau, kas čia per nesąmonė. Bet aš tai supratau, kai tenai papietavau ir pabandžiau paanalizuoti. Tos kortelės – tai puikus, puikus išradimas.

Praėjo vos kelios savaitės nuo tada, kai šis „nesusipratimas“ atsirado ir tame pat pastate buvęs „Delano“ užsidarė. Įtariu, kad verkti dėl to nesusipratimo ėmė ir Čili bei Fortas. Nes kam jie tokie reikalingi – gaminantys prastesnį maistą už didesnę kainą ir dar verčiantys laukti daug ilgiau. Tautinis biznis savo procesų valdymu yra atsilikęs nuo Vakarų puse šimtmečio, nepajėgus konkuruoti. Vadyba neretai būna tokia prasta, kad kabokas įstengia išgyventi tiktai užsidėdamas neadekvačius antkainius, dusindamas darbuotojus ir mokėdamas personalui tokius grašius, kad vidutinis rotacijos periodas kartais krenta iki mėnesio. Jūs įsivaizduokite, vidutinis metinis rotacijos periodas – 1 mėnuo. Jūs tai įsivaizduojate? Tai yra realybė kai kuriuose mūsiškuose kabokuose, net ir gan dideliuose. Ne kažkokios technologijos, o visiškai prasta vadyba yra dažniausia mūsų verslo problema.

Bet Vapiano – absoliučiai radikaliai priešingas atvejis, nei kiek neprimenantis lietuviškų kabokų. Jie netgi pasauliniais mastais yra išsiskiriantys, jie tiesiog puikūs.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter