Užkalnio didybė

Šitą rašiau ilgai. Publikuoju jį tik po visko, kaip reziume apie visus tuos įvykius, kurie vyko. Apie visą tai, kaip vyko. Kaip kilo ir sklaidėsi visokie publikos suvokimai ir taip toliau. Čia kad pamatytumėt, kur ir kas kaip dėjosi. Kad nereiktų kažko spėlioti, kad viskas retrospektyviai būtų dar kartą peržvelgta.

Kai esi toksai didelis, kaip Užkalnis, tai visiškai nesvarbu niekas. Visokie žmogiūkščiai gali maltis aplinkui ir rėkauti, ką nori. Ir nieko niekas nepakeis, nes tie, kas sėdi soste, yra aukščiau už visus.

Kai esi toksai didelis, kaip Užkalnis, tai visiškai nesvarbu niekas. Visokie žmogiūkščiai gali maltis aplinkui ir rėkauti, ką nori. Ir nieko niekas nepakeis, nes tie, kas sėdi soste, yra aukščiau už visus.

Taigi, štai jums kelių dalių spektaklis. Scenos ir veikėjai išgalvoti. Panašumai į realybę – tik dėl to, kad man kažką primena. Ir tai rimtai, nes čia kalba ne apie tikrus įvykius, o apie kažkokius nerišlius, pusiau sąmoningus suvokimus. Įsivaizduokite, kad jūs esate pusiau sąmoningas budulis, girtomis smegenimis bandantis stebėti pasaulį. Štai kažkokį tokį vaizdą ir pamatysite. Taip vat ir skaitykite viską, kaip nerišlų asociatyvinį suvokimų srautą.

Veikėjai

Užkalnis – storas, prabangus, su purpurine mantija, apsiūta baltais šermuonėlių kailiais, su karūna ant galvos. Sėdi aukštai iškeltame auksiniame soste. Rankose turi bizūną. Daug keikiasi.

Judeksas – apsirengęs kaip virėjas, beveidis, nieko nešneka. Beveik visą laiką stovi prie didelio puodo, kuriame kažką verda. Turi daug pinigų, kuriuos slepia puodo dugne.

STT – keli vyriškiai, niekaip neišsiskiriantys iš aplinkos, neturi veidų, apsirengę kaip blankiausi ir į akis nekrentantys atsitiktiniai žmonės iš gatvės. Visais momentais, kai nedalyvauja veiksme tiesiogiai, kažkur kažką krapšto tamsiose pakampėse.

Prokuratūra – dar vienas vyriškis, irgi neišsiskiriantis per daug iš aplinkos, laikosi tamsiose pakampėse, dažniau netoli STT, tačiau su visiškai juodu kostiumu. Kartais išeina į šviesą, tada sukelia kažkokį mistinį siaubą.

Gražulis – su dideliais raudonais batais, vaivorykštine maike ir rudu švarku. Tarpais be jokios priežasties atsitiktiniais momentais ima voliotis ant žemės ir labai garsiai rėkti visokius šūkius. Laikosi kuo arčiau scenos krašto, prie pat žiūrovų.

Tylus balselis – anonimiškas, beveik negirdimas, išvis niekur nematomas ir neidentifikuojamas. Moteriškas, plonas, jaunas. Silpnas balselis, girdisi tik tada, kai visiškai tylu ir nieko nevyksta.

Milius – su kostiumu ir blizgančiais juodais batais, beveidis, tačiau su akiniais. Nešiojasi pagalį ir portfelį.

Runkeliai – apsirengę purvinokais treningais, seniai nekirpti nagai, juodos panagės aiškiai pastebimos net žiūrovams iš paskutinių salės eilių. Dalis vyrai, dalis moterys, bet kai kurių lytis sunkiai apibrėžiama, nes apsirengę panašiai, šukuosenos irgi panašios. Veidai gerokai išpurtę.

Nepriklausomi blogeriai – vaikinas ir mergina. Abu rudi kažkokie. Nepanašūs į blogerius. Su apdriskusiomis maikėmis, užrašai ant jų priekio ir nugaros: „Aš už teisibę!“, „Nekenčiu Užkalnio!“.

Žiūrovai – sėdi salėje, pramaišiui su tais pačiais runkeliais. Tiesą sakant, runkeliai ir yra tie patys žiūrovai, tik jie neįtaria, kad vaidina spektaklyje. Niekas jiems to nepaaiškino.

Prologas

Visi veikėjai sėdi ramūs, scena silpnai apšviesta. STT kažkur užsislapstinę tamsiausiame kampe, krapštinėja kažką. Prokuratūra stovi šalimais ir stebi.

Užkalnis iškilmingai sėdi su karūna ant galvos, scenos viduryje, ant sosto. Kartais pasiunčia ką nors į kažkur toli, kažkur Peru, o kartais pliaukšteli botagu per pro šalį praslenkančius susigūžusius runkelius, bandančius nusigauti iš vieno tamsaus kampo į kitą.

Gražulis tupi kažkur priekyje, kairiame šone. Burbuliuoja kažką apie vyrus.

Nepriklausomi blogeriai sėdi kampe, niekur negirdimi ir kalba apie blogą valdžią, prakeiktus konservus, Landsbergių klaną ir kažką krapštinėja rudos spalvos krūvoje, priešingoje scenos pusėje, negu STT.

Judeksas ramiai ir tyliai verda koldūnus, kažkur fone. Kiti išvis net ne ant scenos, o kažkur užkulisiuose. Valgo koldūnus, kuriuos daro Judeksas.

Pirmas aktas – Listerijos atradimas

STT randa kažką koldūnuose. Kažkokią listeriją. Laksto po sceną, bėgioja, rėkauja, skelbia kad surasti nuodai. Niekas neaišku:

Gražulis listeriją slėpė, o Milius pasidavė. Tuo tarpu Judex kažką ten koldūnuose turėjo.

Niekas nesupranta, kas tos listerijos. Runkeliai burba:

Čia kažkoks tai toks likeris, prabangus, nes brangiai kainuoja, parduotuvėse jo yra. Bet jį galima gerti ir girtam sėsti už vairo. Taip kažkokia valdiška direktorė darė. Ir nieko už tai jai nebuvo.

O Gražulis tuo pradeda rėkti:

STT iš manęs pavogė koldūnus! Taip pat rado purvinus triusikus, vyriškus! Ne mano tie triusikai! Tai pakišti triusikai, netiesa viskas! Be to, mano lovą suvertė! Neaišku, ką ten jie toje lovoje darė! Manęs tenai tuo metu nebuvo, nes aš ne gėjus! Kodėl be manęs viską darė?! Koldūnai buvo lovoje, gerai paslėpti! Ką jie ten darė – neaišku, bet STT juos pavogė! Be manęs viską padarė!

Prokuratūra išeina į priekį ir labai lakoniškai pareiškia:

Viską tirsime.

Prokuratūra nueina kažkur į užkulisius. Išlenda Milius ir pasako:

Jei nors vienas iš mano 17000 pavaldinių išdrįs kažką pasakyti, tai aš atsistatydinsiu ir viskas, nes be manęs bus blogai. Taip ir žinokite. Ne šiaip sau aš geriausias visų įstaigų vadas.

Iš kažkur pasigirsta tylus balselis ir taria:

Taigi kad tos listerijos nereguliuojamos…

Niekas to balselio nesiklauso. Nežinia ir niekam neįdomu. Tuo tarpu nepriklausomi blogeriai išlenda savame scenos kampe ir pareiškia:

Dėl visko kalti konservatoriai ir Užkalnis, o be to mes suradome šūdą. Šūdą suradome. Radome šūdą. Šūdas, šūdelis.

Pasiėmę šūdą į rankas abu nepriklausomi blogeriai sutartinai uosto ir kartoja – „radom šūdą“. Tarpais sučepsi, paskui vėl pakartoja tą patį. Tai tęsiasi iki tol, kol nusileidžia uždanga.

Antras aktas – nusivylimas

Daug nusivylusių runkelių sėdi krūmuose, geria iš bambalių. Purvinais pirštais traukia iš pakelių siemkes. Gliaudo dantimis. Panagės purvinos, pilnos žarnyno lazdelių. Apsirengę treningais, aptardinėja:

Toks doras atrodė, gal vienintelis patikimas, ne vagis – už Lietuvą, vyrai. O ir tas, pasirodo, vagia. Kyšius ėmė ir listeriją gėrė, prabangiai. Kuo daugiau tikėt, jei net Gražulis kaltas? Pasaulis griūna. Tiek jau to su ta valdžia. Visi vagiai.

O kas gi dabar… Dabar gi nieko nesupratome… Listerijos kažkokios, kurios buvo Gražulio koldūnuose, kuriuos pavogė STT. Dar ir Užkalnis be visko kaltas. Kodėl kaltas – nežinia, bet jis šito skandalo veidas, nes jo nuotrauka ant koldūnų.

Nepriklausomi blogeriai vėl išlenda su savo dideliu šūdu. Garsiai ir demonstratyviai čepsi. Pareiškia:

Radome šūdą. Ar girdite? Užkalnis dėl visko kaltas ir šūdas yra konservatorių. Tai trolibanas ir Landsbergių klanas. Skriaudžia žmones, skriaudžia runkelius. Viskas dėl to, kad runkelius vadina vatnikais. Nori uždrausti tyrą žodį. Turi būti laisvė visiems. Valdžia terorizuoja, Landsbergiai viską valdo. Žmonės, ar nematote, kad mus šūdu maitina?

Nepriklausomi blogeriai garsiai čepsi, vis kartodami – „šūdas, šūdas“, kol nusileidžia uždanga.

Trečias aktas – atskleidimas

Staiga babach ir naujas smūgis. Salmonelės ir dar kažkokios lazdelės*. Kratos, poėmiai, skandalai. Kažkokia epidemija. Ir vėl skandalo veidas Užkalnis. Kažkur vaikšto prokuratūra, kažkur kažkas dungsi, girdisi varinės triūbos.

Kažkoks tylus balselis dar pabando cyptelti:

Visos tos salmonelės ir lazdelės būna visuose nevirtuose tešlos gaminiuose, tad klausimas ne kiekyje, o tik tame, ar jis pakankamas užkrėtimui.

Runkeliai nereaguoja, niekas to balselio negirdi. Niekam neįdomu.

Iš užkulisių išlenda Milius. Pareiškia:

Neatsistatydinsiu ir viskas.

Milius vėl nueina kažkur ir pasislepia. Vėl išlenda runkeliai:

Jau pamiršom Gražulį. Bet žmonės jį myli. Oj, ne, jis gi listerijas gėrė ir pinigus už tai ėmė. Gėrė listerijas ir dar pinigus jam mokėjo už tai, kyšius. Kur tai matyta, čia jau visai už ribų tokią prabangą sau leisti.

Iš užkulisių išlenda prokuratūra. Laukia. Vėl išlenda Milius. Ištaria tyliau dar kartą tą patį:

Neatsistatydinsiu ir viskas.

Runkeliai tuo tarpu šurmuliuoja:

Užkalnis šlykštynė, čia dėl visko kaltas. Koldūnai su jo veidu. Visus kyšius nuslėpė. Listeriją gėrė, o ji nuodinga. Ne kiekvienas nusipirkti gali. Dar ir salmoneles ir lazdeles kažkokias. Lazdelėmis mušė žmones. Nuodijo Lietuvą. Jis dėl to kaltas. Ir vagiai valdžioje, ir nuodai visur. Užkalnio darbas.

Po kiek laiko runkelių burbuliavime ima girdėtis aiški frazė:

Ką ten Gražulis… Gražulis… Apgavo mus.

Nepriklausomi blogeriai vėl išlenda su savo šūdu, čepsi, uosto, tačiau kadangi niekas nereaguoja, pradeda demonstratyviai tą šūdą laižyti ir ragauti, vis čepsėdami ir kartodami:

Šūdas, šūdas, Užkalnis, konservatoriai, Landsbergis, klanas, kiek galima valgyti šūdą, žmonės, ar jūs nematot, kuo jus maitina konservatorių trolibanas?

Nepriklausomi blogeriai toliau čepsi, ėda šūdą saujomis, išsitepliodami sau veidus ir vis kartoja – „šūdas, šūdas“. Viskas tęsiasi tol, kol nusileidžia uždanga.

Epilogas

Tamsus kaimo pakraštys. Kažkokios treninguotos figūros geria alų iš bambalių, triauškia siemkes. Panagės purvinos, jose lazdelės. Kalbasi. Balsai panašūs, apgirtę, kur kuris ką sako – nesigauna suprasti. Girdisi tik neaiškus burbuliavimas ir kaimiškų šokių muzika.

Kitame kaimo pakraštyje stovi nepriklausomi blogeriai. Tyliai valgo savo šūdą, čepsėdami. Nieko nekalba. Čepsi garsiai. Šūdo daug, visa krūva, jis rudas. Kažkodėl ant galvų pas juos užmaukšlintos kaukės, primenančios kažkokias spuoguotas varles ar tai išvis žabas. Nepriklausomi blogeriai atsistoja ant keturių ir ima ėsti šūdą tiesiai iš visos krūvos, garsiai kriuksėdami ir persdami.

Runkeliai kažką burba tuo tarpu:

Gražulis… Užkalnis. Tai Gražulis iš Užkalnio pinigus ėmė. Tai štai kam jis dirba. Užkalnis koldūnus parduoda, o Gražulis, ot koks vagis. O Užkalnis mus keikia, tyčiojasi vis, nei pasakyt nežinom ką. Kai priėda, kai prišlamščia – tai tiek, kiek mes per mėnesį negaunam užsidirbt. Kur matyta, kad koldūnus už 100 eurų valgytų.

Restoranuose viską. Brangius kebabus su krabais, šampaną gerdamas. Gyvatė tas. Gražulis jo statytas. O gal Gražulis čia jam moka, kad jis ant mūsų varo? Apgavo jie mus, nei susigaudyt negalim! Mus vadino visaip… Tyčiojosi iš mūsų… Ir listeriją geria… Lietuvą nuodija abudu!

Kažkur ant scenos, visiškai priekyje, dideliame aukštai iškeltame soste sėdi Užkalnis. Geria prabangų likerį iš labai ryškiai blizgančio fužero. Gražulio nesimato, Miliaus nesimato, Judeksas irgi kažkur dingęs. Keli runkeliai nuolankiai priropoja ir pabučiuoja Užkalnio batą. Užkalnis maloningai nepliaukšteli botagu, nepaspiria, o tik maloniai ir raiškiai, gražiu balsu, nuostabiai kirčiuodamas, ištaria:

Neškit pinigus ir eikite nachui.

Runkeliai atsitraukia ir vėl burba kažką:

Visgi geras žmogus, nors ir griežtas… Užkalnis… Didelis žmogus… Neskriaudžia mūsų… Kad taip visi gyventume… Koldūnai su ikrais… Šampanas ir konjakas… Pinigų daug turi, viską nupirkęs… Gal darbo mums duos…

Žiūrovai žvalgosi į šalis ir supranta, kad jie yra tie patys runkeliai. Pagarbiai žiūri į Užkalnį. Užkalnis ištaria garsiau:

Aš jums pasakiau, nešat pinigus ir eikite nachui.

Salėje užsidega šviesos, žiūrovai atsistoja ir pagarbiai neša Užkalniui pinigus. Ant Užkalnio iš palubės krenta žaižaruojančių blizgučių lietus, šviečia spalvotos šviesos. Atidavę duoklę, žiūrovai pralinksmėja ir laimingi eina į namus, kur jų jau laukia šeimos, meilužės, vaikai ir kiti maži gyvenimo rūpesčiai.

 

———–
* Tų lazdelių sukeliamą susirgimą (Escherichia Coli) kažkokie kalbainiai liepia vadinti ešerichioze, nes nesugeba perskaityti šitų bakterijų atradėjo Theodor’o Escherich pavardės. Jiems pernelyg sudėtinga pasakyti, kad tai Teodoras Eskerikas, kuris atrado tas lazdeles ir susirgimą, dėl ko tas susirgimas ir vadinasi eskerikozė ar eskerikiozė. Akivaizdu kokius nors ešerius ir dar su papildoma „ch“ į tą žodį gali įkišti nebent visiškas avigalvis. Bet čia šiaip tik lyrinis nuokrypis. Tiesiog šiaip. Dėl bendro fono. Kalbainystė su protu nesuderinama.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook192Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

13 thoughts on “Užkalnio didybė

  1. Zigmis

    Escherich’as buvo austru-vokieciu tautybes, kalbainiai sikart turetu buti teisus.

    Reply
  2. Gediminas

    Kalbainiai čia galbūt veltui gavo pylos. Theodor Escherich buvo vokietis, tad jo pavardė tariasi Ešerich, kur pabaigoje „ch“ yra minkšta, tad ešerichiozę fonetiškai galima pateisinti.

    Reply
  3. Entdx

    Aš šiaip neskaitau Užkalnio. Ne todėl kad iš tikro neskaitau. Tik todėl nes taip sakyti madinga.

    Reply
  4. Pjovejas

    Teisybės dėlei įdėkit dar pora štrichų į pjesę:
    1. kad Gražulis ir virėjas Judexas yra broliai;
    2. Užkalnio mantija ir sostas yra nupirkti virėjo Judexo (ir rimčiau for the record, kad neapkaltintumėt manęs runkeliškumu: oficialiai už veiduką ant maišelio, tfu, puodo).

    Dar būtų galima kažkiek pridėt, bet šitie štrichai patys įdomiausi.

    Reply
  5. Escher

    Dėl *, T. Escherich buvo Vokietis-Austras, tai gal nereikėtų sch jo pavardėje skaityti angliškai. Apskritai, Escherichia gentis tariasi kaip ˌɛʃəˈrɪkiə (IPA).

    Reply
  6. Ramas

    Klaida pavadinime: turi būti „didibe“. P.S. Puiki pjese, tik gaila kad trumpa.

    Reply
  7. Rūta

    Gerbiamasis, jūsų minimos bacilos atradėjas Teodor Escherich buvo austro-vokiškas pediatras. Viena iš gerai dokumentuotų vokiečių kalbos savybių yra „sch“ tarimas kaip „š“. Nederėtų čia painioti su kokia nors graikų kalba („schizophrenia“ atvejis).

    Reply
  8. Šuo

    Ateinu protingų komentarų paskaityt o ten 60 procentų kiauri vokišką propogandą kažkokią taškosi. Šūdas visiškas. Eskerikiozė ir viskas. Užkalnis gi pasakė, neškit pinigus ir eikit nachui.
    Beje, tamsta Rokiški, galvoju, ar apsipažinau, ar vaidinot tamsta pats Užkalnį? Man tas pinigų nešimo štrichas kažkaip snukį susuko

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *