Rokiškis Rabinovičius

Kai kažkas man primena kaip nors Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), tai man atmintyje iškyla seniai seniai girdėta frazė. Ją kažkas iš anų pasakė, per kažkokį susitikimą – maždaug „daugiausiai maisto saugos pažeidimų būna buitiniuose šaldytuvuose, bet kol kas dar negalime jų tikrinti„. Kol kas dar negali jie lįsti į mūsų šaldytuvus. Dar negali. Kol kas.

Bet šiaip tai jau kažkiek ir lenda – vat jei pas kokią supermamą paprašysit pyrago iškepti, tai gali paaiškėti, kad negausit, nes VMVT siautėja. Ir namuose keptas pyragas yra nelegalus. Tiksliau, jis kaip ir nedraudžiamas, bet jei tik VMVT įtars, kad tą pyragą kur nors platinate, tai gali imti ir nubausti. Kur ta nelegalumo riba – nelabai aišku, nes kadangi tai VMVT, o ne VMI, tai esmė yra ne finansinių operacijų buvimas, o šiaip ten kažkas. Gerai nežinau, kas. Pvz., jei savo išsikeptą tortą norėsite valgyti kokiame nors kaboke, į kurį norėtumėt tą tortą atsinešti, tai negalima ir nelegalu. Šiaip tai išvis, kepatės ir verdatės jūs maistą namuose ir esate nelegalai.

Negalvokite, kad aš čia juokauju, nes jei pabandysite savo namų virtuvei ir maisto gaminimui pritaikyti VMVT reikalavimus (pvz., įrankių atskyrimą žaliems ir termiškai apdorojamiems produktams, maisto kelio reikalavimus, etc.), tai suprasit, kad jūsų namų virtuvė yra nelegali ir jūs maistą gaminatės nelegaliai, ir jei VMVT jus tikrintų, tai jūsų virtuvę uždarytų, o jus pačius uždraustų už visokius pažeidimus.

Aš pradėsiu nuo tiesiog vieno keisto gando, apie tai, kodėl iš Lietuvos išėjo viena tokia kompanija, kurios vardo nesakysiu, nes nu gandas tai ir viskas. Kompanija turėjo gamyklą Alytuje, tuntą darbuotojų, viskas buvo labai pelninga ir gera. Ir ėmė kažkodėl ir išėjo.

Aš gana smarkiai bandžiau sužinoti tos įmonės išėjimo priežastis, bet taip jau būna, kad tam tikrose kompanijose visi tyli ir nieko nesako į šalį. Na, tai irgi suprantama. Tik paskui, po N mėnesių iki manęs per aplinkinius kelius atėjo toks gandelis, kad Lietuvoje naujas teisinis incidentas (t.y., teisinių paslaugų poreikis) toje įmonėje būdavo maždaug 1 kartą per 1-2 savaites, kai Lenkijoje esančioje belenkiek didesnėje gamykloje – maždaug kartą per 1-2 metus.

Žinote, kai gamini kažkokius limonadus ir pas tave vis eina ir eina teisiniai nagrinėjimai kažkokie, ir tai vyksta nuolat, nuolat ir nuolat, tai ką šitai reiškia? Ogi kad kažkas tuos teisinius nagrinėjimus vis kuria, kuria ir kuria. O faktiškai vienintelis tokių masiškų teisinių nagrinėjimų kūrėjas Lietuvoje yra valstybė. Tiksliau, visokios inspekcijos.

Aš nežinau, kas ten per inspekcijos. Daug jų Lietuvoje, gal kelios dešimtys. Gal ir kokia nors VMVT čia prisiknisa, gal kokia Darbo inspekcija, o gal ir dar kažkas. Nežinau tiesiog. Duomenų nėra – reiškia, kad spėlioju. Kartais daug tenka spėliotis ir tas spėliones tikrintis. Kartais gaunasi kai ką pasitikrinti. Kartais spėlionės ir lieka spėlionėmis.

Apie priežastis ir pasekmes

Man patinka galvoti apie priežastis ir pasekmes. Tada galima atrasti dar kokių nors dalykų. Pvz., detektyviškas istorijas: jei mes turime kažkokią neaiškių įvykių pasekmę, tai kas yra tos pasekmės priežastis? Ir kokios tada yra kitos pasekmės, kurios kyla iš tos pačios priežasties?

Vat pavyzdžiui, tarkim, užeini į kaboką, prieina padavėja, pasiūlo meniu, bet imi ir pats jos paklausi, ką ji pasiūlytų skaniausio. Tik vat šast ir gaunasi kartais, kad padavėja ima ne siūlyti, o pasakoti kulinarines blėnis kokias nors, kurios su meniu nesusijusios, nors pačius patiekalų pavadinimus lyg ir žino.

Vat taip ir padarai išvadą apie kaboką – kad jis su gana aukšta konfidencija ims ir bankrutuos. Ir kažkas paskui netiki tuo, bet kabokas ima ir bankrutuoja.

Čia esmė labai paprasta: tereikia užduoti sau klausimą, kodėl padavėja nežino meniu ir nesupranta, kas ten per patiekalai. O klausimas turi labai paprastą atsakymą: padavėja meniu pavadinimus žino, bet apie patiekalus nežino – tai reiškia, kad ji tų patiekalų nevalgo.

O tada jau galima užduoti kitus klausimus, kur gali būti ir didesnių spėlionių – pvz., o kodėl gi padavėja tų patiekalų nevalgo? O gal todėl, kad tiesiog savininkai neduoda valgyti, o pačiam personalui tie patiekalai yra pernelyg brangūs. O gal todėl, kad virtuvėje toksai bardakas, kad nesinori to valgyti. O gal todėl, kad savininkas tiek padavėjus nudrožia, kad šie dėl nuolat važiuojančio stogo net arbatpinigų negauna ir dėl to valgo iš namų atsineštą maistą.

Žodžiu, priežasčių gali būti įvairių (joms patikrinti – atskiri metodai), tačiau visos tos priežastys rodo labai labai blogą vadybą. Ir tai reiškia, kad kabokas ilgai negyvens, nes darbuotojams visiškai nerūpi tai, kad kabokui sektųsi, o vadovas bendro tikslo darbuotojams sukurti nesugeba.

Vat taip, kartu su dar viena-kita panašia detale galima gana neblogai paprognozuoti, kuo kabokas baigs. Kiti, nesikapstantys po procesus, tuo tarpu galvoja, kad čia nieko nereiškia, kaip ir ką padavėja patarė.

Pamenu, kadaise, kai rašydavau apie maisto apžvalgas, kažkokiam kabokui taip ir paprognozavau, kad užsilenks. Po kelių mėnesių kabokas užsilenkė, o paskui mano straipsnį surado jo savininkė ir kažką ten cypė į komentarus, kad aš nieko neišmanau apie specifiką (oh, tas žodis – „specifika“) ir kad nesuprantu, kaip sunku su personalu.

Būna ir atvirkščių dalykų – pvz., įvykis įvyko, o kur jo pasekmės? Ir kartais irgi būna niuansėlių. Pvz., įsivaizduokit įmonę, kuri remontuoja mašinas. Ir uždraudžia darbuotojams rūkyti. Kokios bus pasekmės? Ogi tokios pasekmės, kad darbuotojai rūkys kur nors pasislėpę. Ir dės jie ant visko. Tik jei prieš tai rūkydavo, išeidami į lauką, tai pasislėpę rūkys kur nors sandėlyje, kur, pvz., gali būti laikomi dažai ir kuro bei tepalų atliekos. T.y., pačioje degiausioje zonoje. Vat jums ir prašom.

Tai vat, aš dėl to pasakoju, kad noriu paaiškinti kai kuriuos analizavimo būdus – kaip pastebėti ir kaip susieti kažkuriuos dalykus. Tiesiog noriu, kad atsirastų supratimas, ką ir kaip aš čia apie VMVT spėlioju.

VMVT ir Užkalnio koldūnai

Vat čia aš imsiu ir iškelsiu seną istoriją apie Užkalnio koldūnus. Jie yra skanūs ir aš juos valgau, nes jie elementariai geriausi iš visų, o kadangi truputį žinau, kaip veikia maisto saugos reikalai, tai visokie blėnys, kuriuos kadaise kažkas paskleidė, manęs neveikia.

Istorija, jei labai trumpai, yra tokia: per kažkokį patikrinimą VMVT Užkalnio koldūnuose atrado kažkokias lazdeles ar tai kažkokias panašias bakterijas, kurių natūraliai visur yra pilna. Šiaip tai visokių bakterijų yra visur – jei bakterijų kur nors nesigauna rasti – vat tada tai jau išties keista. Bakterijų yra ir jūsų naminio pyrago tešloje. Ir ant uogų, kurias jūs valgote – taip pat. Ir ant jūsų rankų – irgi. Ir jūsų lėkštėje. Banaliai visur jų pilna. Žinot, čia kiek nukrypstant, tiesiog visur yra visokių bakterijų. Belenkiek. Nežinojot? Tai žinokit.

Beje, kad būtų įdomiau: Weizmann instituto duomenimis, tipiškas žmogus susideda iš maždaug 30 trilijonų ląstelių, iš kurių maždaug 84% yra raudonieji kraujo kūneliai. Ir kartu tame pačiame žmoguje yra apie 30-50 trilijonų bakterijų. T.y., jei kraujo ląstelių neskaičiuosim, tai bakterijų jumyse, brangūs manęs skaitytojai, yra kone 10 kartų daugiau, nei jūsų pačių. Čia tiesiog skaičiais vertinant.

Gerai, grįžkim prie temos. Taigi, atranda kokia nors VMVT koldūnuose kažkokių visur esančių bakterijų, kurių netgi jokie reglamentai nereguliuoja, nes tiesiog jų pilna, ir viskas. Ir kažkaip ten taip, ar kažkaip, bet gaunasi taip, kad lyg ir nebaudžiamas niekas, nes viskas tvarkoje, bet kažkokiu būdu kyla nelabai aiškus triukšmas. Triukšmas perauga į skandalus (žiniasklaida kartais išpučia burbulus ir tuščioje vietoje), o viskas baigiasi tuo, kad kokiu tai keistu būdu už tai, kad buvo neuždraustos nedraudžiamos bakterijos (nes VMVT visgi čia užteko sveiko proto), visi tame VMVT gauna per galvas taip, kad maža nepasirodo, o paskui dar ir patsai inspekcijos vadovas išlekia iš darbo.

Tiesą sakant, tas vadovas iš darbo išlekia gal ir visai ne dėl to, bet čia jau neesmė. Esmė yra tame, kaip visą šitą istoriją suvokia to paties VMVT darbuotojai.

Na, suprantate, kaip būna – jei jau bausime, tai nubausime, o jei nerasime – tai sugalvosime. Tokia gi būna inspektuotojų logika. Ir kai jie gauna už kažką per sprandą, tai jie supranta, kad irgi pagal tokią logiką. Ir tada, žinoma, ima keisti savo darbą taip, kad niekas prisiknisti negalėtų – t.y., patys ima dirbti lygiai taip pat.

Galim prisiminti tą visą Judex tyrimą – pirmiausiai buvo lyg ir kažkas surasta, tada nesurasta, tada teisėsauga išlindo, o tada jau Judex baudimai ir stabdymai už ką papuola, nors taip ir nebuvo įvardinti realūs užterštumai bakterijomis, kurie galėtų kažkaip sukelti pavojų. Jokių apsirgimo atvejų irgi nebuvo – žmonės virdavosi koldūnus ir viskas.

Beje, kadangi situacija buvo labai jau aiški, tai aš prieš tą laikiną koldūnų uždraudimą, bet jau įsivažiavus skandalui, spėjau tų Užkalnio koldūnų dar nusipirkti. Nes rinkoje geresnių elementariai nėra ir tai faktas kaip blynas.

Va, ką VMVT savo Facebook puslapyje rašė 2016 metų rugpjūčio 5 dieną:

Visa UAB „Judex“ produkcija šiuo metu yra sulaikyta sandėliuose. Įmonei uždrausta ir gaminti, ir tiekti produktus į rinką.

VMVT toliau tęsia tyrimą – atrinkta beveik 100 mėsos pusgaminių mėginių mikrobiologiniams tyrimams. Kitą savaitę tikimasi turėti rezultatus iš laboratorijos dėl patogeninių bakterijų ir tada priimti sprendimą dėl tolimesnės šios bendrovės veiklos. O šiuo metu jokių įrodymų, kad „Judex“ gaminiai nesaugūs – nėra.

Vartotojai įsigiję įmonėje „Judex“ pagamintų pusfabrikačių, gali juos vartoti, jei ruošia laikydamiesi produktų etiketėje pateiktų nurodymų. Salmonella bakterijos ir kiti mikroorganizmai žūsta 70 laipsnių ir aukštesnėje temperatūroje per kelias minutes.

Be to, niekuomet nebuvo registruota ūmių žarnyno ligų ar protrūkių, kilusių suvalgius koldūnų, virtinukų, kitokių šaldytų pusgaminių.

Suprantate, koks čia reiškinys pagal pačių VMVT darbuotojų supratimą: jei VMVT ko nors nenubaus, tai VMVT darbuotojai bus nubausti. O jeigu nubaus – tai gal niekas ir negalės prie jų prisiknisti. Todėl reikia viską uždrausti, nors nieko išties nesurasta.

Taigi, labai įdomios pasekmės čia gaunasi iš tų priežasčių. Priežastys čia yra VMVT nubaudimas už tai, kad jie nerado pavojaus ten, kur to pavojaus ir nebuvo. Pasekmės – dabar jie turi rasti pavojus netgi ten, kur tų pavojų nei pėdsako. Jei neras pavojaus ten, kur jo nėra – jie gali būti nubausti.

Ir gal aš netgi nerašyčiau apie tai, bet man kaip tik ėmė ir parodė dar vieną tokį atvejį, kur taip ir šviečia – „kadangi negalime rasti, už ką nubausti, tai visvien už kažką turim nubausti„. Na, žodžiu, kartais taip gaunasi, kad iki manęs dasibeldžia* tokie reikalai. Net nežinau, kaip dasibeldžia, nes paprastai aš labai nenoriu veltis į jokius aiškinimusis, bet kažkaip čia ėmiau ir pasiaiškinau.

Stiklinės grindys

Dabar įsivaizduokit įmonę, kuri gamina kruopų košes. Na, tiesiog košinius mišinius pakeliuose – tokius, kur supylei į vandenį, pavirinai porą minučių ir valgai. Žinote, kaip tokia gamyba paprastai atrodo? Na, tipišku atveju – tiesiog stovi malūnas kur nors ceche, mala grūdus, maišo, beria į pakuotes ir viskas. Na, gal dar koks nors terminis apdirbimas gali būti, pvz., atkaitinimas garu. Ar dar kas nors panašaus. Nežinau aš, ką jie ten daro, nes tiesą sakant, aš košių nevalgau.

Paprastai tokiuose cechuose būna gana paprasti reikalavimai: naikinti graužikus, daryti dezinfekcijas, ant langų turi būti tinkleliai, ventiliacija ir pan., apsauga nuo pašainių medžiagų pakliuvimo, darbuotojų mokymas ir taip toliau. Žodžiu, sveikas protas – nes grūduose, jei nėra gyvulinės kilmės produktų, o dar ir galutinis produkto vartojimas būna tik po terminio apdorojimo (išverdant kokią nors košę) pavojaus negali būti, nes tiesiog jam nėra iš kur atsirasti, o jei ir atsirastų – jis visvien panaikinamas prieš vartojimą (išvirus). Žodžiu, supratot.

Padidintą įtarumą tokiuose grūdų perdirbimo cechuose spinduliuoti ima nebent gaisrininkai, kurie tose kruopų dulkėse mato sprogimo pavojų (nes dulkių mišiniai su oru būna sprogūs). Bet ir tai su sąlyga, kad oro filtravimo nėra (oro dulkėtumas), o patalpų valymas prastas. Čia, matyt, gaisrininkams nelabai pavyktų ką rasti.

O dabar įsivaizduokite, kad jūs norite užeiti į tokį cechą (ne darbo metu), o pasirodo, kad priešais cechą yra tambūras, o tambūre pirmas dalykas, kurį pamatote – lieto stiklo grindys. Na net nežinau, kaip ta danga vadinasi tiksliau (lietos epoksidinės/polimerinės dangos). Būna operacinėse kartais. Ai, ir dar kepurės, chalatai, kojų apdangalai, visi vienkartiniai – irgi kaip operacinėse beveik. Aha. O paskui suhermetintos durys (su guminėmis tarpinėmis). Ir dar ultravioletinės lempos. Ir dar oras iš kompresorių su stipriu filtravimu.

Na, čia tiesiog pažiūrėkim, ką galima pasakyti apie tai, kodėl stiklinės grindys ir ką išties tai reiškia, ir kokios kitos turėtų būti pasekmės iš tų priežasčių, dėl kurių tos stiklinės grindys atsiradę?

Gerai, paprastai žiūrim: kaina visų tų stiklinių grindų yra visai juntama – tai nėra šiaip koks padažymas. Chalatai visokie vienkartiniai – gal ir ne taip bragu, kai per kartą skaičiuojant, bet paskaičiuokite dešimčiai žmonų per metus – irgi pasijus kaina. Ai, dar kompresorius paskaičiuokit, jei jau taip. Žodžiu, viską paskaičiuokit.

Gerai, jei dar kažkam neaišku, tai taip: įprastose įmonėse sanitarija yra ta sritis, į kurią investuojama tik tada, kai reikalas prispaudžia, ir tik tiek, kiek kažkas priverčia. O čia – stiklinės grindys, apsaugos, kompresoriai, ultravioletai ir panašiai.

Tai reiškia, kad pinigai į sterilumą ir švarą kišami biškį netipiški. Ir kas įdomu, tie netipiški pinigai klientui anei niekaip nesimato kokioje nors tiesioginėje kokybėje: jokia supermama apie tas stiklines grindis iš niekur nesužinos ir košių kokybės tai niekaip nepagerins. O tai jau reiškia, kad į tiesioginę kokybę pinigai kišami dar daug didesni, nei į tas pačias grindis bei kitas sanitarijas. Ir tai reiškia, kad košės ekologiškos ir su visokiais navarotais, ir grynai iš kokybės ir labai aukšto lygio ir yra uždirbama.

Na, čia netgi nėra ką kalbėti. Aš galėčiau daugiau nuotraukų čia įdėti, jei jau mane ten įleido – konvejeris ir pakavimas su visokiais gražiais ratukais, sandėlys su paletėmis ne iš medžio, o iš plastiko (aha, ir vėl sanitarija – medžio taip gerai dezinfekuoti nesigautų), ir grindys ten sandėlyje irgi stiklinės, bet išties čia pakanka tų dviejų nuotaukų. Tiesiog išvadų darymuisi.

Ne, aš negaliu padaryti nei ten kokių nors bakterinių testų, nei dar kažko. Aš tiesiog galiu savo dedukcines išvadas darytis. Aš tuo tikslu ir pirštu grindis perbraukiau, kad įsitikinčiau. Ir pėdsako ant piršto neliko, kas buvo dar keisčiau, bet irgi apie tą patį.

Jūs irgi galite tas išvadas sau darytis. Darykitės.

Aš tai dar pagal vieną galiu sau išvadas darytis – tos košės yra ozonuojamos, o dar prieš porą dešimtmečių tas ozonavimo procesas buvo toks cutting edge reikalas, kad apie jį daugiau teoretizuodavo (šiaip tai tiesiog nėra paprasta technologiškai). Jei kas nors čia chemiją užmiršote, tai primenu, kad ozonas yra O3 molekulė – tai toks kraštutinai nestabilus deguonis, kuris visokioms bakterijoms, virusams ir pelėsiams yra toks pat baisus, kaip kaitinimas pečiuje. Kadaise, kai apie tą ozonavimą skaičiau, tai buvo nagrinėjama kaip šalta sterilizacija – visiškai mikroorganizmų neturinti terpė sukuriama kambario temperatūroje. Stambiems produktams tai netinka (ozonas turi įsiskverbti į vidų), bet biriems, kaip kokie sausi košių mišiniai – netgi labai idealu. Ozonas prasiskverbia ir į tų kruopų vidų, tad būna tiesiog liuks.

Šiaip tai išvis smagu būna, kai pamatai, kad Lietuvoje yra įmonių, kurios tokius metodus naudoja. Tokius metodus, kur ir pagal vakarietišką supratimą viskas yra pakankamai įspūdinga.

VMVT nebausti negali

O dabar pasižiūrėkim į VMVT Facebook puslapį, kur eina įrašai apie tai, kaip „Mamuko“ košėse surado kažką… Neaišku, ką išties surado. Net nesurado tų lazdelių, kokių tiesiog privalomai turėjo rasti, lol. Ai, čia galiu pasakyti – išvis jokių organizmų ten matyt negali rasti, nes visur tos ultravioletinės lempos ir ozonavimas, kuris visas bakterijas degina kaip napalmu. Kas yra gana keista ir nenormalu, nes šiaip tai turėtų būti.

Ir vat čia pamatome maždaug tokią istoriją, kuri kažkaip labai jau gražiai įsipaišo į visą jau matytą baudimo, nebaudimo, negalėjimo bausti ir suradimo už ką bausti schemą.

Pirmiausiai, sausio 27, pasirodo pranešimas, kuriame yra toks aiškinimas:

Košės vaikams gamintos neįvertinus žaliavų galiojimo terminų, tokia išvada ir administracinėmis sankcijomis baigėsi patikrinimas įmonėje, tiriant iš vartotojos gautą informaciją.

Kūdikiams ir mažiems vaikams skirtą „Mamuko“ košę „Ekologiški avižų, šviesių grikių ir miežių traiškyti grūdai” gaminanti įmonė UAB „Biogami” dviejų partijų ir pavadinimų košių gamyboje naudojo žaliavas, kai iki jų tinkamumo vartoti termino pabaigos buvo likę vos keli mėnesiai. Po produktų sumaišymo, fasavimo ir kitų gamybos etapų, galutiniam produktui buvo suteiktas dar 12 mėnesių tinkamumo vartoti terminas, t. y. galutinio produkto galiojimo terminas pratęstas nepagrįstai, neatlikus būtinų tyrimų ir teorinių tinkamumo vartoti terminų nustatymo skaičiavimų.

Vasario 24 pasirodo dar vienas pranešimas, kuriame sakoma:

Atnaujiname įmonėje UAB „Biogami“ vykdomo tyrimo informaciją – gavus laboratorinių tyrimų rezultatus, įmonei nurodyta iš rinkos surinkti 3 pavadinimų (iš viso 18 partijų) produktus, pagamintus iš galimai netinkamos kokybės ryžių žaliavos. Laboratorijoje nustatyta, kad ryžių skonio savybės yra pakitusios ir juntamas nebūdingas kartus skonis. Dėl kartaus skonio ryžių košės buvo gautas ir vartotojos nusiskundimas, kuris įjungtas į bendrą tyrimą, vartotoja jau informuota, kad jos skundas pagrįstas.

Galų gale, jau kovo 7 pasirodo dar vienas pranešimas:

Tęsiant tyrimą dėl nekokybiškų maisto produktų „Mamuko košė“, Vilniaus valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (Vilniaus VMVT) pakartotinai patikrino šių produktų gamintoją – UAB „Biogami“ (Kirtimų g. 59, Vilnius). Be to, buvo gautas vartotojos skundas dėl įsigyto galimai nekokybiško produkto „Mamuko košė. Ekologiškos grikių kruopytės“ (tinka vartoti iki 2017-11-25).

Vilniaus VMVT atrinko minėtų košių mėginius jusliniams rodikliams įvertinti. Atlikus produktų tyrimus, skonis neatitiko gamintojo deklaruojamų rodiklių, buvo nustatytas nemalonus, aitrus, rūgštus liekamasis skonis. Nors dėl pakitusių skonio savybių šie produktai nėra nesaugūs, tačiau netinkami kūdikių ir mažų vaikų (iki 3 metų amžiaus) mitybai.

Dabar ką mes čia matome iš visų tų pranešimų? Ogi kad kažkas pasiskundė. Bet laboratorijų tyrimai aiškiai nieko nerado (nes akivaizdu, kad nieko ir nebuvo). Pabandyta prisikabinti prie žaliavų galiojimo, nors akivaizdu, kad po perdirbimo galiojimas pasikeičia – tas, beje ir minima, kai kalbama apie tinkamumo vartoti termino nustatymus.

Žodžiu, per galiojimo terminus prisikabinti matyt nesigavo (nes vėlesniuose pranešimuose apie tai jau nieko nėra). Bet kadangi nerado, tai bausti nesigauna, o kadangi negalima nebausti, tai visvien reikia kažką sugalvoti. Tada atsiranda sugalvotas nemalonus, aitrus, rūgštus ar dar kažkoks skonis.

Jei palyginsime su Judex istorija, skirtumai čia du: viena vertus, panašu kad čia išvis nieko nesigavo rasti (netgi kokių nors natūralių ir nekontroliuojamų bakterijų), bet kita vertus, nebuvo to pirmo etapo, kur buvo nutarta nebausti, nes pažeidimų nerasta. Judex atveju dėl to nebaudimo paskui nesigavo taip imti ir apsigalvoti, o čia vat to „nebausim, nes nieko neradom“ nebuvo. Taigi, galima buvo išsyk už kažką bausti.

Šiaip tai aš gal ir suprantu visokius tuos nemalonius, aitrius, rūgščius, karčius ar dar kokius nors skonius, kuriuos susigalvoja VMVT degustatoriai. Tiesa, man nepavyko atrasti informacijos, kad VMVT išvis tokią pareigybę ir košių degustacijos procedūras turėtų, nu, bet gal aš tiesiog nežinau, gal jie ir turi. Nežinau. Žinau tik tiek, kad pramonėje degustaciniai tyrimai daromi su krūvom aklų ragavimų ir lyginimų su etaloniniais pavyzdžiais, o šiuo atveju gana įdomus klausimas, su kuo lyginti, jei yra specifinis produktas, kuris yra banaliai kitoks negu kiti, esantys rinkoje.

Kita vertus, aš jums prisipažinsiu, kad kažkuriais atžvilgiais aš VMVT čia suprantu dėl jų tų jų privirtų košių. Suprantate, aš pats visokių vaikiškų košyčių labai nemėgstu, o baisiausias mano gyvenimo baisumas yra herkulesas (avižiniai dribsniai berods), kuris vaikystėje man būdavo šleikštus iki negalėjimo. O dar šleikštesni yra burokėliai. Jei man juos kas nors duotų tirti, tai aš parašyčiau išvadose, kad burokėliai yra nemalonaus, aitraus, rūgštaus, šleikštaus ir vimdančio skonio. Ir uždrausčiau.

Šiaip tai dievaži, aš visus burokėlius uždrausčiau, palikčiau tik burokėlių sriubą ir šaltibarščius. O už burokėlių dėjimą į kokias nors salotas ir garnyrus tai ne tai kad baudas kabokams skirčiau, o juos uždarinėčiau.

Nu bet dar kita vertus, nu kamon, ponai ir ponios iš VMVT, nu šiaip tai aš suprantu tą jūsų „kaip čia nebausti, jei turim bausti, todėl sugalvokim už ką nubausti„, ir suprantu, kad gal košių jūs nemėgstate, bet truputį visgi apstokit būti kaip tas seiminis Pūkas, kuris pirma kabinėjasi prie moterų, o paskui pasakoja, kad ten jo darbas toksai ir panašiai, o tos moterys yra netikusios.

Ne, nu pagalvokit apie situaciją, link kurios einame, kai VMVT pradeda pasakoti apie kažkokias skonines savybes: užeina inspektroriai į kokį nors kaboką, neranda prie ko prisiknisti, o tada paragauja maisto ir sako: „jūsų steikas su pipirų ir citrinų padažu buvo mums nemalonaus, rūgštaus, aitraus skonio, todėl uždraudžiame jūsų veiklą„.

Aha, o paskui dar prisiminkime, kad jie į mūsų šaldytuvus dar negali lįsti. Negali dar tikrinti. Kol kas.

Žodžiu, jūs supratote. Ai, dar beje. Pagal tokias visokių inspektorių supratimą įmonės veiklos sustabdymas ar gaminio realizavimo uždraudimas nėra bausmė. Bausmė yra tik baudelės. Na, jūs supratote.

 

———————

* Priešdėlis „da-“ yra vartotinas, senas lietuviškas priešdėlis, o Vastybinė kalbos inspekcija bei Valstybinė lietuvių kalbos komisija – dar pora institucijų, kurios nealabai aišku, kuo užsiima. Kažkaip labai jau daug pas mus visokių neaišku kokių reguliavimų.