Iš ko sudarytas sultinys “Maggi” :-)

Pratęsiant temą apie gliutamatus (E621 ir kitus) – ant garga  (atleisk man už tai) stalo pamačiau "Maggi" sultinio kubelius, tai neatsispyriau, kaip partizanas, paskaitinėti jų sudėtį. O jos sudėtis, išvardinta per dvi įpakavimo vietas (vienoj – visokie prieskoniai, įskaitant tris skirtingus "skonio stipriklius" ir pan., o kitoj – tiesiog pagal maistinę vertę), maždaug tokia (tikiuosi, atmintis nesumeluos), 100g produkto:

  • Baltymų – 0,2g
  • Angliavandenių – 29,9g
  • Riebalų – 11g

Na, gerai, yra dar ten koks vienas procentas visokių prieskonių pavardinta… Dar galim pridėti, kad galimai ten yra ir truputis vandens, keli procentukai. Bet tai kaip manote, kas sudaro tuos likusius 50 procentų šitų kubelių sudėties?

😛

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

35 thoughts on “Iš ko sudarytas sultinys “Maggi” :-)

  1. gerasirdis

    Natrio chloridas
    Įtariu, kad nemažą to „gėrio“ dalį sudaro valgomoji druska. Nors, žinoma, ne 50 procentų.
    …just what your heart needs…

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: Natrio chloridas
      Manau, kad jo. Druskos ten daug turėtų būti. Ir, kokie 20-30 procentų gliutamato 🙂

      Reply
    2. ekzon

      Re: Natrio chloridas
      Jo, aš irgi apie druską pagalvojau.
      Beje, daugumos prieskonių mišinių 40-50% sudaro druska (nors pasitaiko ir be druskos). Tad perkant mišinius, reikia turėti omeny, jog jų kaina iš tikrųjų yra du kartus didesnė :).

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Re: Natrio chloridas
        Tarp kitko, vėlgi, itin dažnai -- ne gryna druska, o jos mišinys su natrio gliutamatu. Tam, kad prieskoniai atrodytų skanesni. Dėl to visus prieskonius maišausi pats. Bent jau žinau, ko tikėtis 🙂 O ir šiaip įdomiau, galimybės kulinariniams išsidirbinėjimams atsiveria visai kitos.

        Reply
    1. rokiskis Post author

      Žiūrint iš praktinės pusės, gamintojas visiškai nesuinteresuotas, kad ten būtų vandens -- šiaip ar taip, tai sublimuotas produktas, kuris nuo vandens iškart yra ir praranda savo savybes, iš kubelio pavirsdamas į košę.
      Tai galima patikrinti -- viena vertus, pabandant iš tokio kubelio išspausti vandens, kita vertus, pabandžius pridėti 10 procentų vandens ir žiūrint, kaip nuo to pasikeis mechaninės kubelio savybės 🙂

      Reply
      1. anaiptol

        jei atvirai -- soti buvau maždaug tiek pat laiko, kiek po pusryčiams valgyto NATŪRALAUS SULTINIO su vištukų skrandukais:P t.y., porą valandų:)
        apie skonį -- bandžiau ne vieną sriubą, bet dauguma man fe fe. jei visos daugmaž vienodos, gliutamatinės, turėčiau neskirti ir niekam neteikti pirmenybės, ane?;)

        Reply
  2. lokyz

    Metodologinis klausimas
    Mineralinės medžiagos (druska, cukrus, kalis, magnis ir kt.), vanduo ir kiti dalykai (aminorūgšytys, vitaminai) -- tai kas nėra baltymai, angliavandeniai ar riebalai:) Šiek tiek ne tą įžiūri šitam sąraše -- čia maistinė produkto vertė išdėstyta, ne sąntykinis ingridientų svoris. Mineralinių medžiagų yra visuose maisto produktuose, be trijų esminių mitybos elementų, tiesa jas skaičiuoja tik ant mineralinio vandens butelių.
    Kitas dalykas tas, kad problema yra ne pačios gliutamo aminorūgštys (nes pomidorų ir parmezano sūrio, įtariu, neketini atsisakyti, kaip ir daugybės kitų produktų, kur jų yra natūraliai -- mėsos, žuvies, kiaušinių, daržovių), o iš jų gaminama šarminė druska -- mononatrio gliutamatas (angliškai monosodium). Gliutamatai gaminasi ir fermentuojantis maisto produktams (labiausi žinomi natūralūs atvejai tai sojos produktai, iš forcibly cheminių dalykų tai hidrolizuoti baltymai). Druskos, savo ruožtu, irgi tik problemos dalis -- didžiausia bėda yra tai, kad produktai, į kuriuos tos druskos pilamos yra iš esmės beskonės atliekos, tai ko žmogus normaliom sąlygom nevalgo. O kad valgytų reikia privaryt ir „priskanint“.
    Taip, kad akcija kurios vėliavą čia kažkas bando kelt turėtų būt ne šalin gliutamatus, o šalin „pjuvenas su druskom“ o dar tiklsiau „gražinkit tikrą maistą“.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: Metodologinis klausimas
      Tikrai taip 🙂 Kita vertus, šalin gliutamatus -- tai visgi esminis tokios akcijos prieš pjuvenas elementas, nes gliutamatai -- pagrindinė priemonė, įgalinanti gamintojus pardavinėti tas pjuvenas.
      Truputį ta proga apie tai, kaip gliutamatai skatina tukimą (pacituosiu pats save iš kitos diskusijos):
      Visas tukimo mechanizmas, su kuriuo siejami gliutamatai -- labai paprastas, bet ne vienkomponentis (t.y., nepakanka gliutamato, kad nutukti).
      Įsivaizduokite, kad esate amerikietis ir tamstos organizmui trūksta baltymų. Ir jūs negalite gauti normalios mėsos (gal kišenė, gal įpročiai, gal menkas pasirinkimas, ar dar kažkas neleidžia). Užtat, kaip amerikietis, galite gauti labai gerai pažįstamą hamburgerį, didžiąja dalimi sudarytą iš miltų ir hidrintų riebalų 🙂 Jūsų skonio receptoriai, paragavę hamburgerio iškart gauna dozę gliutamato ir ima rėkti -- „mes patenkinti, mes patenkinti, gavom mėsos“. Bet bėda tame, kad realiai mėsos tamsta gavote 10 kartų mažiau, nei tikėjotės -- receptoriai buvo apgauti gliutamatų. Ir tada vėl, tegul ir būdamas sotus, norite mėsos. Ir vėl jus apgauna tie patys gliutamatiniai efektai. Ilgalaikis rezultatas -- mėsos gaunate mažiau, nei organizmas reikalauja, bet apsiryjate angliavandeniais ir itin gerai riebaliniam sluoksnyje nusėdančiais hidrintais riebalais.
      Kaip kontrastas -- toje pačioje JAV yra gan daug nenutukusių žmonių, bet apie ką stengiamasi garsiai nekalbėti -- tai, kad nutukimas yra vargšų liga. Būtent tų, kas ėda hamburgerius vietoj pilnaverčio maisto. Pakankamai plačiai žinoma, kaip JAV žmonės vieni kitų pajamas natūraliai įvertina pagal išvaizdą -- tiesiog pagal užsiaugintų lašinių kiekį 🙂

      Reply
      1. lokyz

        Re: Metodologinis klausimas
        Iš dalies ir iš tingumo, iš dalies ir kultūrinis -- niekad nebandę kai pradeda gamint normalų maistą patys kaifuoja -- pakanka kokio Oliverio Ministry of food. Nepaisant aiškiai kyšančių narcizo žiedų tam tikro reality cehck yra ir ten.
        O akcija aišku būtų smagi, pradėt reikalaut natūralių produktų su užrašu „be skonio stipriklių“, jau kažakada guodžiaus, kad mėsos skyriuj iš pagamintų produktų gal tik du radau be stipriklių (užtai su kita velniava). Tiesa tokios akcijos baigiasi įdomiai, kaip antai produktai be konservantų kurių sudėtyje druska…

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: Metodologinis klausimas
          Nagi, dėl konservantų tai galiu tik tiek pasakyti, jog maisto produktai be konservantų neišsilaiko, tad vienokių ar kitokių tenka dėti į maistą. Klausimas tik, kokie tai konservantai -- ar nekalta druska mėsoje, kuri tiesiog pasišalina iš organizmo (priminsiu, kad prieš kelioliką metų keltas vajus dėl druskos kenksmingumo širdžiai taip ir nebuvo pagrįstas neginčijamais duomenimis), ar kaloringas cukrus uogienėje, kuris tiesiog susivirškina, ar šiaip nekenksminga ir gerai žinoma benzoinė rūgštis (t.y., spanguolių rūgštis), ar kažkokie neaiškaus pašalinio poveikio chemikalai, ar išvis žarnyno mikroflorą naikinantys antibiotikai, kurie vienu metu buvo labai populiarūs, ypač JAV.

          Reply
      2. lokyz

        Re: Metodologinis klausimas
        O apmaudžiausia, kad pietum valgiau neblogus cepelinus, bet virėja nusprendė pagerinti ir užvarė vegetos porą žiupsnių:/ Taigi ne tik parduotuvės mūsų frontas:(

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: Metodologinis klausimas
          Aha, tokie kabokai, kur vegetos deda -- tai blogis. Aš tai paprastai iškart pasiskundžiu dėl vegetos personalui. Nes tai yra siaubingas nemokšiškumas ir pasityčiojimas iš žmonių.

          Reply
          1. lokyz

            Re: Metodologinis klausimas
            Nu vegeta dar identifikuojama, bet suprask tu kokius jie ten prieskonius (ar jų mišinius) naudoja mėsai ar salotom, jau nekalbant apie salotų užpilus. Vienžu -- apsuptis.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Re: Metodologinis klausimas
              Taip. Nors… Tas gliutamato skonis šiaip jau gana išsiskiriantis, jo perteklių dažniausiai gana nesunku pastebėti. Aišku, kol nepripranti prie tų gliutamatų tiek, kad jau ir nepastebi 🙂

              Reply
              1. lokyz

                Re: Metodologinis klausimas
                Iliuzija, iliuzija:) Skonio pojūtis priklauso ir nuo daugybės kitų faktorių: druskos riebalų, cukraus kiekio (natūraliai maistingi, todėl žmogus užprogramuotas juos priimti kaip „skanius“), be to nuo visokių aromatinių aliejų iš žolelyčių etc. etc.

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Re: Metodologinis klausimas
                  Taip. Jei gliutamato saikingai, o dargi jis pamaišytas ir su keliais kitais E6 serijos „stiprikliais“, atskirti darosi tikrai labai keblu.

                  Reply
  3. popas

    Aš tai skaitau, kad viskas yra blogai 🙂 Va tamsta bandote kilti į kryžiaus žygį prieš glutamatą, bet mano galva nieko tai neišspręs. Vasarą esu pirkęs Čekijoje užpilamos Knorr sriubos, kur ant kampuko parašyta „Be glutamato“. Na nededa jo ten tarkim, bet aš netikiu, kad užpilama sriuba gali būti skani, natūrali, sveika -- greičiausiai ten yra kažko kito. O kiek yra visko, kas nėra gerai tai vajej vajej spėju.
    Aišku, švietėjišku požiūriu viskas gerai.
    O bėje koks pačio pietų racionas?

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Visoks mano racionas 🙂 Šiaip tai tikrai visoks 🙂 Ir naminis, ir restoraninis, ir iš naftos kartais, ir iš puikiausių steikų, kaip kada. Nors taip rimtai paiūrėjus -- tikrai vengiu gliutamatų, nes vieną kartą pavalgai tokio maisto ir paskui visą dieną jaučiasi toks prieskonis, užmušantis normalų maisto skonį.

      Reply
  4. ashtroka

    O aš tai galvoju, kad reikia valgyt, ko norisi. Nu užsimaniau aš pašteto, apžiūrėjau kelis, visi su E621, nu ir ką daryt, nusipirkau, suvalgiau ir sąžinė negraužia 🙂

    Reply
    1. lokyz

      Paskanavai kiaulių odelių, riebalų, sojos, maltodesktrino, krakmolo, stabilizatorių, emulsiklių ir dar visokio „gėrio“, kuris skonio receptoriams priimtinas TIK dėl E621. Produktų sudėties skaitymas labai smagus užsiėmimas:)

      Reply
      1. maliboo

        tai nieko 🙂 svarbu gale gerai uzlaistyti ir ant pakuotes parasyti „VAIKISKAS pastetas“. iaksrt pardavimai garantuoti 🙂 Juk „vaikams skirti produktai sveikesni“.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Taip. Tai dar vienas žiaurus išdūrimas -- užklijuoja ant to paties mėšlo kitą etiketę ir pardavinėja dvigubai brangiau. Atseit, vaikams. Tiesą sakant, tai jau netgi neetiška ir amoralu.

          Reply
      2. popas

        Apie daržoves, tai man kažkaip keistai atrodo. Na kad tai smidrai turbūt nekiekvienas pasakytų, bet vadinti tai svogūnu (ar kuo ten)…
        Btw kai kitam filmuke, jis Italijoj vaikų klausinėjo apie daržoves -- atsakymai buvo visi teisingi.

        Reply
  5. versmes

    Vanduo + kokia nors rišamoji medžiaga, spėju, nelabai įeinanti į baltymų-angliavandenių-riebalų trio 🙂 Kad šiais laikais sunku rasti maisto be E621 -- graudoka tiesa.
    O prieskonius ir aš pradėjau pats maišyti. Į save juk, į save viską dedam.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *