MiG-25 fokusai

Vienas iš sunkiausiai suvokiamų šiais laikais dalykų – tai, kiek mažai reiškė žmogus Sovietų Sąjungoje. Viešoje propagandoje SSRS nuolat kalbėdavo apie rūpestį ir taip toliau, bet šiaip jau buvo tokia sąvoka – „raschodnaja jedinica“. Neversiu jos. Tiesiog neversiu ir viskas. Kas prisimins, tie prisimins, o kas neprisimins – tai ir nereikia.

MiG-25 nebuvo labai jau ypatingas lėktuvas. Gana greitas, gana aukštai skraidantis, nelabai manevringas, su prastu radaru. Ten tik vienas įrenginys buvo toks, kokio pasaulis nebuvo matęs.

Gana ryškiu ir Vakarus tiesiog šokiravusiu SSRS vadovybės požiūrio pavyzdžiu tapo MiG-25 naikintuvas, kurį 1976 metais nuvarė SSRS lakūnas Viktor Belenko. Amerikiečiai kaip reikiant tą lėktuvą ištyrinėjo – štai tada juos ir ištiko lengvas šokas. Paskui tas lengvas šokas buvo transliuojamas per Amerikos Balsą, o po kiek laiko sovietiniai karininkai ėmė atsisakinėti šitais naikintuvais skraidyti.

MiG-25 nebuvo labai jau ypatingas lėktuvas – nors jis skraidė kažkiek aukščiau ir greičiau už kitus to meto naikintuvus (sovietai labai stengėsi, kad atsirastų bent teorinė galimybė priartėti prie amerikietiškų SR-71), tas greitas ir aukštas skrydis buvo gautas tik dėka to, kad ilgaamžiškumas buvo nuvestas iki visiško minimumo, o manevringumui vietos išvis neliko. Bet visgi tai buvo gana greitas lėktuvas. Ir gana aukštai skraidantis.

Įprastame skrydyje MiG-25 galėjo pasiekti apie 2,8 Macho arba 3200km/h greitį, o skrydžio lubos buvo apie 20km. MiG-25 buvo priimtas į ginkluotę 1970.

Maksimalus fiksuotas MiG-25 greitis buvo apie 3,2 Macho – 1972 metais, kai sovietų lakūnai iš Egipto vykdė žvalgybą Sinajaus pusiasalyje. JAV žvalgyba vėliau nustatė, kad po kiekvieno žvalgybinio skrydžio tokiu greičiu, turbinos iš lėktvų būdavo tiesiog išimamos ir nei neremontuojamos, o tiesiog iškart išmetamos, nepriklausomai nuo to, kiek jos buvo naudotos iki tol. Žodžiu, tas 3,2 Macho greitis buvo toks pusiau praktinis, o pusiau teorinis.

Palyginimui, 1959 į JAV ginkluotę priimtas Convair F-106 Delta Dart galėjo pasiekti 2,3 Macho arba 2500km/h greitį, o skrydžio lubos buvo apie 17km.

Dar palyginimui, 1967 į JAV ginkluotę priimtas General Dynamics F-111 Aardvark, galėjęs atlikti analogiškas funkcijas, kaip ir MiG-25, galėjo pasiekti apie 2,5 Macho arba 2700km/h greitį, o skrydžio lubos buvo apie 20km.

Ir dar palyginimui, 1972 į JAV ginkluotę priimtas McDonnell Douglas F-15 Eagle, buvęs realiai manevringu supernaikintuvu, galėjo pasiekti apie 2,5 Macho arba 2700 km/h greitį, o skrydžio lubos buvo irgi apie 20km.

Kiek vėlesniais laikais, 1981 metais Izraelis su savo F-15 numušė porą Sirijos MiG-25 1981 metais. Didelis F-15 manevringumas nepaliko migams jokių šansų, nors migai iš principo galėjo skristi gerokai greičiau. Iš principo, daugiau teoriškai, nei praktiškai.

MiG-25 buvo skirtas pagrindinai dviem tikslams: pirmiausiai – šiaurinių rajonų patruliavimui. Ten patruliavimas irgi buvo iš esmės su vienu tikslu – tam, kad jei pasiseks, pabandyti numušti amerikiečių SR-71. Antras tikslas buvo mažiau svarbus, bet irgi kažką reiškęs – tai žvalgyba. Sovietai neturėjo nieko prilygstančio SR-71 lėktuvui, tad reikėjo bent jau tam tą savo MiG panaudoti. Kad ir nelabai dideliais nuotoliais.

Lockheed SR-71 Blackbird išties buvo kažkas neįtikėtino – tai buvo lėktuvas, kuris kaip sumušė skrydžio aukščio ir greičio rekordus, taip juos ir paliko sumuštus. Niekas iki šiol to neįstengė atkartoti, nors jau pusė šimtmečio praėjo. Oficialūs duomenys apie greitį iki šiol yra tokie, kad maždaug „daugiau kaip 3,3 Macho“. Realiai – atrodo, kad išties daugiau. Formaliai – maždaug apie 3500 km/h 24 km aukštyje. Maksimalus pasiektas greitis ten buvo apie 3,5M, o aukštis – apie 26km.

Taigi, vat šitiems SR-71 numušinėti sovietai ir kūrė savo MiG-25. Bet kaip jau matėm, charakteristikos pas tą MiG-25 gavosi ne itin kokios – teoriškai lyg ir gana greitas ir gana aukštai skrendantis lėktuvas, bet kas iš to, kai tas SR-71 skrenda kokiais 5km aukščiau ir kokiais 500km/h greičiau, ar ne?

Štai čia ir atsirado mintis apie tai, kad jei jau labai reikia, tai gal padarykim taip, kad lėktuvas galėtų visiškai sudeginti savo turbinas, pasiekti kokį 3,2 Macho greitį ir su tuo greičiu padaryti kalnelį, taip pašokdamas iki kokių 25-26km, kur skrenda tie SR-71. Aišku, toks skridimas galėjo baigtis tuo, kad lėktuvas atgal į tankius atmosferos sluoksnius sugrįš tokiais kampais, kad subyrės šipuliais, o ir turbinos tiesiog gali užsikirsti ir viskas. Na, bet iš principo įmanoma, tiesa?

Realaus skrydžio atveju tai nelabai įmanoma, nes jei jau pamatysi tą SR-71, tai jis skris taip aukštai ir toli, kad su savo įsibėgėjimais ir kilimais kol pakilsi, tai tas amerikietis bus nuo tavęs nutolęs kokį 100 kilometrų, o gal ir dar daugiau.

Trumpai tariant, visas toks žaidimas, bandant padaryti tinkamoje vietoje kalnelį, buvo įmanomas tik tuo atveju, kai orientuojamasi pagal antžeminių radarų informaciją. Ir tai, be tokio šuolio, kuris į SR-71 aukštį.

Taigi, grįžkim dabar prie to 1976 į Japoniją nuvaryto MiG-25. Amerikiečiai tą lėktuvą gerai patyrinėjo. Skrydžio charakteristikos paaiškėjo besančios daug daug blogesnės, nei tikėtasi – pasirodė, kad nors greitis ir aukštis visai nieko, bet manevringumas yra toks prastas, kad lėktuvo neįmanoma naudoti manevriniuose oro mūšiuose.

Dar blogiau buvo su elektronika – radaras, atvirai kalbant, buvo tiesiog šiaip šūdinas. Tiksliau, kaip čia pasakius – labai galingas, impulso galia siekė apie 600kW, tačiau visiškai atsilikęs – Smerč-A, kiek gavosi rasti informacijos, atrodo leido sekti tik vieną taikinį. Radaras veikė dideliu nuotoliu, jei taikinys buvo stambus (pvz., bombonešis) – tai pasetėbėti jį galėjo už 100km, o sekti – maždaug 50-70km nuotoliu. T.y., savo veikimo nuotoliu tas radaras galėjo lygintis su amerikietiškais. Bet atrodo, kad sekti galėjo tiesiog tik vieną taikinį.

Tai buvo labai keista. Radaras buvo labai galingas, bet labai primityvus. Lėktuvas buvo labai greitas, gana aukštai skrendantis, bet irgi primityvus. Padarytas iš plieno, gana grubiai ir pigiai. Bet greitas ir aukštai skrendantis.

Viskas tame MiG-25 buvo primityvu, išskyrus vieną keistą dalyką – autopilotą, kuris buvo kažkoks neįtikėtinai sudėtingas, sujungtas su viskuo, kuo papuola. Ir dar vienas keistas dalykas buvo – tai stebėtinai toli veikianti ryšio su Žeme sistema. Kuri kažkodėl buvo sujungta su autopilotu.

Ir dar vienas keistas dalykas buvo tai, kad autopilotas galėjo atimti iš lakūno valdymą ir to valdymo neatiduoti. Ir dar vienas keistas dalykas buvo, kad autopilotas galėjo daryti viską, ką ir lakūnas. Ir dar vienas keistas dalykas buvo tai, kad autopilotas buvo valdomas iš Žemės.

Žodžiu, jūs supratote, kaip sovietai numatė visas tas SR-71 numušinėjimo operacijas.

Jau po daugelio metų, po viso SSRS subyrėjimo išlindo, kad Amerikos Balsas ir kitos Vakarų stotys, ėmusios kalbėti apie tuos stebėtinai sudėtingus MiG-25 autopilotus, sukėlė ir nemenką krizę SSRS lakūnų tarpe: šie pradėjo vengti skrydžių tais lėktuvais. Ir uždavinėti netinkamus klausimus. SSRS dėl tos priežasties gana greitai ėmė keisti visas elektronikas, nors patiems pilotams į akis meluodavo, kad jokių tokių galimybių iš šono perimti valdymą nėra.

Jau po SSRS subyrėjimo visgi išlindo daugiau duomenų apie visokias ten komandinio nukreipimo iš žemės sistemas (SAU-155 serijos). Panašios, nors ir paprastesnės nuotolinio valdymo sistemos tuo metu jau buvo taikomos sudėtingesnėms, didesniu nuotoliu veikiančioms zenitinėms raketoms valdyti.

Numatytas MiG-25 panaudojimas SR-71 ar aukštai skrendančių bombonešių numušinėjimui buvo labai paprastas: visų pirma, naikintuvai nuolat patruliuoja SSRS šiaurinius pakraščius, palei vandenyno pakrantę. Jei antžeminiais radarais pastebimas priešo lėktuvas, naikintuvo valdymą perima žemės stotis, kuri nukreipia naikintuvą į taikinį. Naikintuvo radarui pakanka pagauti vieną taikinį ir tai reiškia, kad lėktuvas nukreiptas teisingai. Toliau lėktuvas seka taikinį ir artėja prie jo, kur komandomis iš žemės gali būti paleidžiamos ir oras-oras raketos. Viskas lyg ir gražu, jei ne du niuansai.

Pirmas niuansas buvo toks, kad jei bus perimamas SR-71, po automatinio kalniuko į viršų lakūnas beveik neturi šansų išlaikyti sąmonę ir paskui dar pabandyti sugrąžinti lėktuvą į skrydžio režimą, o lėktuvas, pakilęs į 25 ar daugiau km aukštį, pereina į vartymąsi, varikliai užgęsta (dėl oro trūkumo), o paskui visas lėktuvas teškiasi į tankius atomosferos sluoksnius. Ir paskui galas.

Antras niuansas buvo toks, kad jei bus perimami iš Šiaurės atskrendantys bombonešiai, tai jų perėmimas vykdomas maksimaliu nuotoliu nuo SSRS sienos. T.y., lėktuvas skrenda į taip toli nuo aerodromo į vandenyną, kad niekada nebesugrįžtų.

Valdant iš žemės, niekam nebuvo įdomu, kaip jausis lakūnas, matydamas, kad lėktuvas elgiasi pats kaip nori ir skraidina jį tiesiog į mirtį – ar į per aukštą skrydžio zoną, ar į ten, kur neužteks degalų bent jau tam, kad krantą pasiektum. Išties lakūnų reikėjo tiktai tam, kad jie pakeltų tą lėktuvą į orą, o paskui, jei lėktuvas liko nepanaudotas – tai nuleistų tą lėktuvą ant aerodromo tako.

Kai Viktor Belenko perbėginėjo į Japoniją, skrydžio metu jis nusileido į maždaug 30 metrų aukštį – ten jis dingo iš sovietų radarų ir pasidarė nepasiekiamas jokiems valdymo signalams. Tik atsidūręs Japonijos oro erddvėje, toli nuo sovietų, jis vėl pakilo aukščiau, o paskui nusileido Hakodate oro uoste. Panašu, kad sovietai tuo momentu galvojo, jog jis tiesiog nukritęs į jūrą.

Sovietinė propaganda paskui ilgai skelbė, kad Viktoras Belenko buvo pagrobtas Japonijos ir JAV, o nusileidimas Japonijoje buvo priverstinis. Tuo pat metu pačioje SSRS Viktoras Belenko buvo nuteistas mirties bausme. Naikintuvuose SSRS įvedė naują pagerinimą – savas-svetimas sistemų atjungimo mygtuką, kuris leido šaudyti ir į savus lėktuvus. Jei tie norėtų pabėgti.

Sovietiniai lėktuvai buvo pigūs. O žmonės buvo išvis tai, kaip ten sakydavo – „raschodnaja jedinica“. Tiesiog „raschodnaja jedinica“. Vakarus šokiravo toks požiūris, tačiau SSRS jis buvo visai įprastas.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook501Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

26 thoughts on “MiG-25 fokusai

  1. Robertas Naujokas

    Rabinovičiau, kokiais šaltiniais paremtas tavo straipsnis ? „Amerikos balsu“ ? :O
    Kitas dalykas: kodėl afigienai greitai skraidantį orlaivį kaltini manevringumo stoka ? Tipo, amerikosų SR-71 buvo akrobatas ?
    Rimtai tuo Mig’u nesidomėjau, tad ir klausiu, iš kur pasakėčios. Kiek pamenu, jis turėjo savotiškus kuro bakus -- ant žemės jie buvo nevisai sandarūs ir aviacinis žibalas sunkdavosi per suvirinimo siūles. Užtat skrydžio metu plieniniam skraidmeniui įkaitus visi nesandarumai baigdavosi.
    Dar vieno dalyko neakcentavai -- raketų „oras-oras“ galimybių. Ne su ragatke gi tas lektuvėlis turėjo atėjūnus gaudyt.
    Taip kad, žiurkėne, mažiau pasakų, daugiau tikrovės 😉

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Jūs nesidomėjot? Jūs sugebate parašyti tokius kliedesius kaip „žibalas per suvirinimo siūles sunkdavosi“, blyn. Čia jūs po šitokio pasakymo sugebat parašyti „mažiau pasakų, daugiau tikrovės“, ponas, ir dar apie kažkokias pasakėčias papasakoti?

      Eikit į rusiškus internetus ir ten kapstykitės, atrasit. Nors bendrai, jei jums suvirinimo siūlės yra tai, per ką žibalas gali sunktis, tai blyn, jūs ten atrasit ufonautus, geriau neikit.

      Šiaip geriau ant šitos nuorodos paspauskit: http://bit.ly/19rMKGB

      Reply
      1. Robertas Naujokas

        Logiškas komentaras, ačiū.
        Būtum rimtesnis, atsekčiau savo šaltinį apie MiG-25 kuro talpų ypatumus. dabar nematau prasmės.
        Kurk pasakas toliau, plunksnos proletare 😉
        Arrivederci

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Suvirinimo siūlės, per kurias kuras teka. „Būtum rimtesnis, atsekčau savo šaltinį“. Su tokiais šaltiniais, kuriems suvirintos siūlės teka, jūs tiesiog slėpkitės kur nors ir pas mane tiesiog nesilankykit. Čia nėra blogas, kuriame būtų toleruojami chemtreilai, reptilijanai, čipai skiepuose ir kiti panašūs kliedesiai, įskaitant ir suvirinimo siūles, per kurias kuras teka. Čiuožkit iš čia ir negrįžkit.

          Reply
          1. entdx

            SR-71 iš tikro leido kurą tarp titano plokščių, kol nepasiekdavo korpusas temperatūros ir neišsiplėsdavo (neegzistavo tiesiog tuo metu tinkamos medžiagos tarpus „užkišti“). Kuras užkurimui ir pakilimui iš tikro buvo problema ir lėktuvas privalėjo jau ore butinai užsipildyti bakus.

            Bet kad Mig-25 leisdavo per „siūlę“? Gal SR-71 analogiška bėda su neužsandarintom plokštėm, bet tikrai ne per siūlę.

            Reply
            1. Rokiškis Rabinovičius Post author

              Per suvirintą siūlę, jo. Kad leisdavo kurą kur nors -- tai nebūtų didelis fun, nes daug kam taip įprasta būdavo, bet per suvirintą siūlę? Tos suvirintos siūlės, per kurias žibalas sunkiasi -- tai tas atvejis, kai humanitarai, nežinantys net elementariausių sąvokų, naglais snukiais pradeda kliedėti apie techniką, net nesuvokdami, kokiais užribiniais mastais jie nusišneka.

              Reply
            2. dfdfdf

              Galima tik pridėt, kad ir kuras buvo specialus, sukurtas būtent šiam lėktuvui. Normaliomis sąlygomis jis nedegus.

              Reply
    2. Arklimantas

      su Rokiškiu galima sutikti, galima ir ne.
      bet „amerikosų“ patologiniai nekentėjai ir „rusų ginklo“ gerbėjai yra tiesiog atmatos. pigiausiaus TV ir I-neto produkcijos suzombinti dvasiniai (gal ir fiziniai) pederastai.

      su tokiais individais NIEKADA nereikia, ir jokiomis aplinkybėmis, nereikia ginčytis

      Reply
  2. Saulius

    Aciu tau, tavo straipsniai apie sovietu technika nerealus ir idomus. Ir dar aciu uz debunkininta mita kad ju naikintuvai geresni arba neprastesni uz amerikieciu, situo as pats buvau labai itikejes

    Reply
  3. Rasius

    Sr-71 tikrai buvo suprojektuotas taip, kad kai kurie sujungimai pasidarydavo sandarūs tik pakankamai įkaitus korpusui (aišku, tai ne suvirinimo siūlės). Sr-71 pakilęs turėjo pasipildyti kuro. Jis buvo projektuotas kaip vien tik žvalgybos lėktuvas, kiek pamenu, be jokios ginkluotės. Tuo tarpu iš mig-25 norėjo ir šio ir to, o gavosi nieko gero.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Taip, ten buvo paviršiaus šaldymo sistema, kuras vietoje šaldymo agento buvo naudojamas. Projektavimo pradžia buvo kaip naikintuvo, bet paskui naikintuvo projektas užgeso, o liko žvalgybinis.

      Reply
      1. entdx

        SR-71 buvo iš pradžių žinomas kaip interceptoriaus modelis A-12 gaudyt galimiems Mach3 bombonešiams. Ne kaip žvalgybos lėktuvas.

        Kai paaiškėjo, kad ultragarsiniai Mach2-3 strateginiai bombonešiai mažai verti dėl gerėjančių SAM sistemų, o sovietų reaktyviniai bombonešiai savo operaciniu atstumu nėra pavojingi prasmės iš interceptoriaus projekto neliko, ypač kai buvo aišku, kad interceptorių skaičius bus labai mažas.

        Reply
        1. entdx

          Atsiprašau pasitaisau, A-12 buvo žvalgybos prototipas, kurį tikėtasi paversti YF-12 interceptorium. Vistiek SR-71 ne iš karto atsirado tokia forma.

          Reply
        2. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Šiaip ne tiek dėl to, kad priešlėktuvinė gynyba gerėjo, kiek dėl to, kad SSRS ir JAV ėmė pereidinėti prie vidutinio ir tolimojo nuotolio balistinių raketų. Tuo metu buvo labai didelis lūžis aviacijoje, krūvos viršgarsinių bombonešių projektų tiesiog užsilenkė, nes tapo beprasmiais.

          Kaip pasekmė -- užsilenkė ir tas pats Lockheed YF-12 naikintuvo projektas. Juo labiau, kad įprasti naikintuvai vis didino savo skridimo nuotolį, o kaina jų buvo tiek mažesnė, kad tiesiog efektyviau buvo turėti krūvas normalių naikintuvų, nuolat patruliuojančių pakrantes už kokių 300-500km nuo kranto.

          Beje, MiG-25 didele dalimi ir atliko tokias funkcijas, kokioms buvo numatytas YF-12. Dar kiek anksčiau kažkiek panašias funkcijas Sovietų Sąjungoje atlikinėjo Tu-128.

          Reply
  4. Rytis_m

    Kiek ten SR71 leido kura per siules irgi klausimas -- visos kalbos apie tai atsirado TV laidose kurias dar dabar suka youtube ir atitinkamai verčia ir retransliuoja Rusija. Neteko skaityt jokio rimto reporto apie tai -- rašoma kad dalinis bakų pildymas kylant buvo reikalingas kad jei vienas variklis kylant nudustu antram reiktu kelt mažesni svorį.
    Dėl Mig25 tai idomu kiek technologiju sovietam pavyko pavogti iš kanadiečių kol jie nesusiprotejo ir nesustabdė Avro Arow programos ir nesunaikino visu prototipų.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Ne, šiaip tai dėl nutekėjimo pas SR-71 ne Kremliaus fantazijos. Apie tai JAV nebuvo slepiama, bent jau vėlyvaisiais laikais, o ir kai kuriose nuotraukose bei video iš pradinės skrydžio stadijos (prieš pildymą) gana aiškiai galima pastebėti sparno viršuje susidariusius ruožus nuo kuro nutekėjimo. Tiesiog SR-71 skraidė labai dideliais greičiais (siekė apie 3,5M). Tai reiškia, kad paviršius kaito iki didžiulių temperatūrų -- gerai neatsimenu, bet atrodo kai kuriuose taškuose virš pusės tūkstančio laipsnių. Ir tai jau reiškė dvi problemas vienu metu:

      Dėl šiluminio plėtimosi daug siūlių turėjo turėti šiokias tokias judesio zonas
      Paviršių reikėjo šaldyti tiesiogiai

      Iš to ir kilo problema, kad šaldymas kuru reiškė nutekėjimą per kai kurias siūles. Šaldymas buvo daromas tuo pačiu kuru, jam cirkuliuojant, tačiau kai kuriose itin smarkiai kaitinamose zonose tas kuras turėjo tekėti pagal paviršius, kurie dideliuose greičiuose smarkiai išsiplečia. Mažuose greičiuose ten likdavo plyšiai.

      Atitinkamai gaudavosi ir skrydimas -- pradžioje, vos pakilus -- pakaitinimui, per tą etapą išnaudojama būdavo berods apie pusę kuro, o paskui -- trumpam sumažinamas greitis, pasijungiama papildyti degalų, o paskui vėl išsyk keliamas greitis ir skrendama jau toliau, su įkaitintu, t.y., sandariu paviršiumi.

      Reikia pasakyti, kad šitaip apskaičiuoti tas dalis, kad jos ir turėtų tinkamus šiluminio plėtimosi lygius, ir šiluminę talpą, ir taip toliau -- labai netrivialus uždavinys.

      Dar vienas niuansas, kurį reikia suprasti, kalbant apie tuos greičius ir kaitinimus -- aerodinaminis pasipriešinimas, augant greičiui, auga labai netolygiai, pagal kreivę, artimą eksponentei. Praktiškai tai reiškia, kad greitį pakėlus nuo kokio 3M iki 3,2M tas pasipriešinimas gali išaugti kokius porą kartų, atitinkamai šimtu ar daugiau laipsnių gali pakilti ir kažkurių taškų temperatūra.

      O dėl MiG-25 -- taip, su Avro technologijų nutekėjimais tai buvo siejama, bet ne visiškai pilnai. MiG varikliai buvo esminis komponentas -- gana neįprasta turbina, kurioje prie kažkur 2,5M kompresoriaus mentės pasisuka kitu kampu, kad nustotų spausti orą, o variklis iš esmės ima veikti vien ant forkameros, t.y., faktiškai kaip tiesiasrovis. Nežinau, ar kitur buvo kažkokia analogiška schema. Iš vienos pusės tokia schema turėjo privalumą -- žymiai paprastesnį variklio režimų valdymą, o iš kitos pusės -- kompresoriaus mentės gaudavo prie didesnių greičių tokias apkrovas, kad variklį po paskraidymo tekdavo tiesiog išmesti.

      Kitais atžvilgiais tas MiG-25 buvo iš esmės skarbonkė, iš plieno. Tai reiškia, kad didžioji dalis fiuzeliažo buvo pakankamai pigi, kad tiesiog nuolat būtų galima keisti, jei paskraidyta kiek greičiau. Ir kartu tai reiškia, kad lėktuvas visgi gaunasi sunkus ir labai nemanevringas, net nepaisant to, kad pagrindinė greičių zona yra tik šiek tiek aukščiau, nei kitų to meto naikintuvų.

      Kadaise teko skaityti maždaug tokį vertinimą iš kažkokio rusų lakūno, kad bombonešiams numušinėti tas MiG-25 labai gerai, ir greičiai dideli, ir aukštis skrydžio geras, ir skridimo nuotolis, tačiau manevriniame oro mūšyje, kur naikintuvas prieš naikintuvą, MiG-25 beveik neturėtų šansų atsilaikyti prieš žymiai senesnį MiG-21.

      Reply
  5. Agno

    Na apskriait, pasimokius istorijos mokykloje ir esant šioje geografinėje zonoje, daugelis įsivaizuoja MIG’ą kaip kokį technologijų proveržį, kuriuo SSRS nušluostė nosį visam pasauliui…

    Reply
    1. Jonas Povilas N

      Technologijų proveržis buvo pirmas JAV astronautų nusileidimas Mėnulyje 1969 m.,iki šiol nepakartotas jokios kitos šalies.

      Reply
  6. Dadis

    Pabandžiau paieškot daugiau informacijos apie tuos du minimus „niuansus“, bet deja… Ponas RR galėtų informuot, kokiais šaltiniais naudojasi (kaip daro rimti istorijos tyrinėtojai), nes be šito visą pateiktą informaciją galima žymėti ženklu VBS (viena boba sakė).
    Dėl „raschodnaja jedinica“ -- na taip, TSRS žmogaus gyvybė nebuvo labai vertinama, nėra net ko ginčytis, bet panašioms savižudiškoms misijoms buvo ruošiami ir NATO lakūnai. Patariu pažiūrėt BBC dokumentinį filmą „Cold War. RAF Nuclear Bomber Force“, kuriame pasakojama, kaip britų pilotai buvo ruošiami smogt branduolinį smūgį vakarinei TSRS daliai (būtų kliuvę ir mums) prasidėjus Trečiajam Pasauliniam Karui. Britų pilotai pasakojo, kad jie puikiai žinojo, kad tai bus „one way mission“, nes po jos įvykdymo jiems, net išlikusiems gyvais, nebūtų buvę kur grįžti -- jų šalis jau būtų buvus nusiaubta branduolinių smūgių. Arba pasakojo, kaip juos mokė pilotuot užsidengus vieną akį specialiu visiškai šviesai nepralaidžiu akidangčiu -- jis buvo reikalingas tam, kad nuo branduolinio sprogimo blyksnio viena akim apakęs pilotas (o branduolinės bombos turėjo būt mėtomos iš labai nedidelio aukščio, nes tik tokiu būdu buvo galima išvengti tarybinės PLG) būtų nusiėmęs tą akidangtį ir tęsęs lėktuvo pilotavimą naudodamasis išlikusia akimi… Parašytum tokius dalykus apie TSRS, tai be abejo vėl visi prisimintų terminą „raschodnaja jedinica“. 😉

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Kvadratinėmis raidėmis paieškokit. Apie tuos prietaisus ir nukreipimo galimybes. Gerai paieškosit ir rasit.

      Dėl britų pilotų, kurie ruošėsi vienu metu tiems žemame aukštyje vykdomiems prasiveržimams -- tie pilotai galėjo rinktis. Ir žinojo, ir galėjo rinktis. Tame yra labai didelis skirtumas. SSRS pilotai geriausiu atveju įtardavo, kad kažkas ten kažkur numatyta kitaip.

      Žmogaus laisvę apsprendžia jo pasirinkimo galimybės. Tame ir yra esmė.

      Reply
  7. gnt

    MIG-25 buvo į bombonešius orientuotas „perechvatčikas“, o SR-71 grynai žvalgybai (neturėjo jokios ginkluotės) skirtas lėktuvas ir lyginti juos tarpusavyje paprasčiausiai kvaila.
    Čia kaip lyginti šautuvą su žiūronais 🙂

    Reply
  8. Artas

    Lyg ir Migu pasiektas auksciausio pakilimo rekordas (36km,berods). Sovietam to butinai reikejo, kad po to galetu trint apie “net analogov v mire“. O siaip, tikrai idomu ir butu labai smagu, jei parasytumet apie TU-144 🙂

    Reply
  9. Labutis

    Dar šia tema, jeigu nepapiktins šaltinis… http://www.buran.ru/htm/bors.htm informacijos trupiniukai. Teko skaityti, kad puslapio savininkas bylinėjasi dėl teisės į pavadinimą -- lyg ir turto dalybos. Kol nepražuvo, galima pasikapstyti.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Įdomus puslapis. Daug įdomių visokių detalių apie tą projektą „Spiral“, kuris buvo ilgai neigiamas net ir po SSRS subyrėjimo. Tik viena ten prastai su tuo puslapiu, kad medžiagoje visokius gražius norus permaišo su bandymais ir realiais dalykais tiek, kad vietomis darosi sunkokas susigaudyti, kur vis dar faktai, o kur jau fantazavimai. Bet šiaip tai geras, jei bendrai imant.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *