Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Lietuvių pasiskirstymas pagal šalis

Grubiai maždaug tiek paskutinės kartos lietuvių emigrantų gyvena skirtingose Europos šalyse:

  • Didžioji Britanija – 150000
  • Airija – 30000
  • Norvegija – 30000
  • Vokietija – 28000
  • Danija – 20000
  • Švedija – 16000
  • Olandija – 11000
  • Prancūzija – 9000
  • Belgija – 8000
  • Ispanija – 8000
  • Suomija – 7000
  • Lenkija – 6000
  • Latvija – 6000
  • Italija – 5000
  • Estija – 4000
  • Šveicarija – 2000
  • Austrija – 2000

Paskui jau eina tokios šalys, kaip Liuksemburgas, Čekija, Ukraina, Graikija, Islandija, Vengrija, Portugalija ir pan. – visur ten gyvena nedidelis kiekis lietuvių, bet tasai kiekis yra greičiau visai jau atsitiktinai nusėdęs.

Ar jums nekrenta akis, kad pasiskirstymas yra labai keistas ir rodantis labai aiškias tendencijas? Ir ar nematote keistų dalykų, kur atrodytų, kad turi būti vienaip, o yra kažkodėl visai kitaip, nei turėtų būti?

Emigrantų pasiskirstymo įdomumai

Galima suprasti, kodėl daug lietuvių gyvena kažkur Norvegijoje – šalis tiek pertekusi pinigais, pašalpomis ir visiškai aptingusiais vietiniais gyventojais, kad ten tiesiog labai jau lengva suktis. Naftos doleriai Norvegiją pavertė fenomenu: tai vieną didžiausių BVP gyventojui padaranti pasaulio šalis, kurios įmonės savo inovacijų lygiu panašesnės į kokį nors Pakistaną. Ir norvegai tuo „Norvegijos paradoksu“ dar ir didžiuotis sugeba, nors išties tai jiems reiktų verkti kur nors kamputyje. Kita vertus, gal dėl to mūsiškiams labai ten lengva dirbti. Dėmesį atkreipkime į vieną faktą: norvegų kalbos mūsų mokyklose niekada nemokė, skirtingai nuo kitų užsienio kalbų. Klausimas: kodėl Norvegijoje tiek daug lietuvių?

Vokietijos fenomenas yra žymiai keistesnis: prieš porą dešimtmečių buvę vertinimai rodė, kad būtent į tenai turėtų nukeliauti didžiausia lietuvių emigrantų dalis. Ir taip iš pradžių ir buvo – daugiausiai lietuvių bandydavo įsidarbinti būtent Vokietijoje. Adaptuotis ten irgi buvo paprasčiau: Vokietijoje buvo viena iš didžiausių (jei ne pati didžiausia) Vakarų Europos lietuvių bendruomenė, turinti ir savo mokyklas, ir vadovėlius leidžianti, ir t.t.. Vokietija buvo pakankamai netoli, iš ten lietuviai vežėsi mašinas, paskui ir baldus, ir šiaip visokį šlamštą. Mokyklose vokiečių kalbos buvo mokoma beveik tiek pat plačiai, kaip ir anglų, tad ir kalbinis barjeras nebuvo didelis. Visko ten daug, viskas gerai, bet kažkodėl lietuvių tenai nusėdo mažiau, nei Airijoje ar Norvegijoje. Klausimas: kodėl Vokietijoje tiek mažai lietuvių? Kuo šita šalis nepatinka lietuvių emigrantams?

Danija ir Švedija – kažkuo panašios į Norvegiją, bet visgi ne tiek aptekusios pinigais šalys. Kalba – visai svetima, tačiau lietuvių – labai daug. Klausimas, kodėl? Kuo šios šalys skiriasi emigrantams?

Graikija – šalis, į kurią lietuviai bandė lįsti dar prieš 20 metų. Ir pradžioje daugeliui tai atrodė lengva – neretas įsidarbindavo tenykščiame turizmo sektoriuje, nukonkuruodamas prasčiau dirbančius graikus. Lietuviai būdavo daug pigesni ir geriau dirbantys, tad nelegaliai rasti ten darbą būdavo labai lengva. Būtent todėl prieš kokį dešimtmetį-pusantro Graikija buvo tapusi vienu iš lietuvių emigracijos centrų. Bet kažkodėl lietuvių kiekis ten liko nepaprastai mažas – niekas neužsilaikė. Klausimas, kodėl? Kuo taip smarkiai skiriasi Graikija?

Prancūzija – šalis, kurios kalbą pas mus mokyklose moko iki šiol. Didžiulė ekonomika, prilygstanti vokiškai ar britiškai. Tačiau lietuvių – trigubai mažiau, negu Vokietijoje ar Airijoje. Danija ar Švedija lenkia Prancūziją pusantro-du kartus. Lietuvių kiekiai tokiose valstybėlėse, kaip Belgija ir Olandija – panašūs, kaip visoje Prancūzijoje. Klausimas, kodėl? Kuo Prancūzija skiriasi?

Austrija – kalbanti vokiškai, brangi, tačiau atrodytų, visai patraukli šalis. Tačiau lietuvių kiekis labai mažas. Šalia pat esanti Šveicarija, kur kainos klaikiai didesnės ir į kur nuvažiuoti ir įsidarbinti žymiai sunkiau (nes pastaroji nėra ES) – lietuvių kiekis panašus. Kodėl? Kuo skiriasi Austrija?

Ispanija – pagal savo ekonomiką – visiškai atsilieka nuo Prancūzijos, yra toliau, kalba kita kalba, tačiau lietuvių kiekis ten panašus (o vienu metu buvo dar ir gerokai didesnis). Klausimas, kuo Ispanija lietuviams atrodė patrauklesnė už Prancūziją ir kodėl lietuvių kiekis Ispanijoje paskui smuko?

Italija – ekonomika išvystyta labiau, negu Ispanijos, didelė šalis, tačiau kažkodėl Suomijoje lietuvių daugiau. Jau nekalbant apie kokią Airiją. Kodėl?

Ir žinoma, Didžioji Britanija, kur suėjo pagrindinis lietuvių srautas. Galima kalbėti apie visokius ekonomikos centrus, dideles ekonomikas ir panašiai, tačiau kažkodėl gan ilgą laiką į Vokietiją nuvažiuoti buvo žymiai paprasčiau, nei į Angliją. Ir anglų kalbos lietuviai gan ilgai nemokėjo – realus kalbinis lūžis prasidėjo tik prieš kokius 10 metų, kartu su Interneto karta. Kodėl Didžiojoje Britanijoje lietuvių gyvena 15 kartų daugiau, nei Prancūzijoje ir 5 kartus daugiau, nei Vokietijoje? Kuo šita šalis skiriasi?

Priežastys ir pasekmės

Žinote, yra vienas toksai britams ir prancūzams ekonomistams žinomas senas fenomenas: Didžiojoje Britanijoje, norint pradėti verslą, nereikia nieko. Tiesiog pradedi dirbti, o jei viršiji tam tikras sumas, tada jau pradedi mokėti pinigus mokesčiams. Prancūzijoje, norint pradėti bet kokią veiklą, reikalingi leidimai. Tuo ji panaši į Lietuvą.

Vokietija pagal kai kuriuos reitingavimus, leidžiančius įvertinti verslo pradžios paprastumą (t.y., visokius reguliavimus), atsiduria netoli Lietuvos. Tuo pat metu Norvegija pasižymi nors ir kažkokiu iškreiptu, tačiau savotiškai pozityviu požiūriu į verslą.

Graikija savo absurdiškais reguliavimais garsėja ne tik Europoje, bet jau ir visame pasaulyje. Tenai yra paprasčiau turėti nelegalų verslą (būtent todėl lietuviai ten kažkada lengvai įsidarbindavo), bet legaliai kažką sutvarkyti – beveik neįmanoma. Todėl joks verslas ten negali plėstis ir jokių perspektyvų užsilikti nėra.

Austrija – šalis, kur biurokratinė stagnacija valdo viską. Todėl lietuviams lengviau įsidarbinti kur nors Šveicarijoje. Nepaisant didelių šveicariškų kainų, bendras barjeras pastarojoje šalyje matyt gaunasi mažesnis.

Britiškas fenomenas labai lengvai paaiškinamas: tiesiog valstybė tavęs nedusina, leidžia pačiam rinktis, ką daryti, tad žmonės gali pragyventi netgi tada, kai yra sunku. Ir tai labai logiška: juk emigruoja tai žmonės, kurie linkę aktyviai kažką veikti, daryti stipresnius sprendimus. Pagal tai jie ir renkasi šalis, į kur išvyksta.

Trumpai reziumuojant: kai pasižiūri į skirtumus tarp valstybių, į kurias lietuviai emigruoja, pasimato, kad realiai visur galiojantis kriterijus yra tik vienas: verslo ir įdarbinimo reguliavimas. Ten kur jis paprastas, kur valdžia mažai kišasi, kur rinka liberali – į ten žmonės ir iškeliauja. Pradžioje iškeliauja tam, kad įsidarbintų, o paskui ir pasilieka, jei galima normaliai tvarkytis gyvenimą ir verslą. O kur reguliavimų neadekvačiai daug – ten lietuviai nelinkę užsilaikyti, netgi nepaisant daugybės visokių privalumų.

Ar dar lieka klausimų apie realias emigracijos priežastis ir apie tai, kaip jas taisyti?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook162Share on Google+33Share on LinkedIn4Tweet about this on Twitter

93 thoughts on “Emigracijos priežastys

    1. Rokiškis Post author

      Taip. Ir tai -- per labai neilgą laiko tarpą, grubiai tariant, per kokį dešimtmetį-pusantro.

      Beje, tai vėlgi rodo mūsų emigrantų labilumą: iš šalies į šalį per metus 10 tūkstančių gali permigruoti be problemų. Atitinkamai gaunasi tokie fenomenai, kaip Ispanijos, kuri tai vienas iš centrų, tai staiga stebėtinai sparčiai smukteli žemyn.

      Vėlgi, savo ruožtu, tai rodo, kad atgalinis emigrantų srautas irgi gali susidaryti labai didelis ir staigus, jei tik atsiras sąlygos.

      Reply
  1. Povilas

    aš dabar taip visai subalamutintas. Nuoširdžiai iš kažkur buvau įsitikinęs, kad Airijoj ir Anglijoj po 100k lietuvių. Kaži iš kur čia tas buvo įstrigę? :/

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Airija tiesiog labai nedidelė, lyginant su Didžiąja Britanija, tai tenai sąlyginė lietuvių dalis gaunasi didesnė. O kita vertus, per abi britų salas gaunasi netoli 200k, tai tamsta matyt ir padalinot tiesiog perpus.

      Reply
  2. Jonas

    Ne vien tik rinkos liberalizmas. Viena didžiausių priežasčių -- kalbinis barjeras, ir atitinkamų šalių požiūris į kitakalbius (lingvistinis konservatizmas).

    Kaip nepaimsi, anglų kalba yra pati paprasčiausia ant išmokimo (už bazarą atsakau -- mokiausi ir prancūziškai, ir rusiškai, bet greičiausiai ir efektyviausiai vistiek komunikuoji angliškai, nors tu ką).

    Dar plius anglosaksai kažkaip jaukiai atlaidžiai žiūri į angliškai slebizavojančius imigrantus (aišku, jei nebandai mesti rėmo ir vaidint didesnio anglo už juos pačius).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl kalbinio barjero -- tamsta matyt skaitėt tik straipsnio pradžią ir pabaigą. Kalbinis barjeras praktiškai nedaro lemiančios įtakos.

      Reply
      1. Tomas

        Manau, gerbiamas žiurkėnas turėtų pastudijuoti ir antrąją kalbą, kurioje kalba žmonės valstybėje, prieš darydamas išvdas -- Norvegijoje praktiškai laisvai susišnekėsi angliškai: anglų moka žmonės taip, kaip sovietmečio pabaigoje mokėjo rusų kalbą žmonės Lietuvoje. Tad net nešnekantys norvegiškai žmonės nėra pasmerkti -- aš 2,5 metų dirbu namų renovacijos srity, bendrauju su klientai anglų kalba ir nematau didelių problemų susišnekėti. Taip pat susišneku parduotuvėse, pašte, jų valstybinėse įstaigose. Norvegų kalbą verčia „Chrome“ naršyklė. Tai labai keičia situaciją lietuvių, lenkų ir panašių šalių Norvegijos imigrantams.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Žinokit, nustebinsiu tamstą, bet Anglijoje yra dešimtys tūkstančių lietuvių imigrantų, kurie angliškai nemoka šnekėti, t.y., išvis nesusišneka su niekuo, bet gyvena ten belenkiek metų. Ne kalba čia yra pirminis reikalas.

          Reply
          1. Jonas

            Čia eina kalba apie patį žemiausią sluoksnį -- t.y. iš esmės „getų“ gyventojus. Nereikėtų pateikti to kaip kažkokio rodiklio. O be to, net ir iš šio taško žiūrint ūkanotasis Albionas yra kalbinio liberalizmo pavyzdys.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponas Jonai, tai būtent yra rodiklis, rodantis, kad kalba yra tik vienas iš antraeilių faktorių.

              Aš tamstai dar priminsiu ir tai, kad prieš kelioliką metų, kai į Europą jau plūdo tuo metu dar nelegalios lietuvių emigrantų bangos, tie emigrantai nei velnio angliškai nemokėdavo.

              Ir aš dar ir iš savo tiesioginės anų laikų patirties pasakysiu: kalba yra patogumą duodantis faktorius, bet tikrai ne lemiantis. Įsidarbinti galima, mokant vos 10-15 žodžių.

              Reply
              1. skirmantas tumelis

                Kai aš tranzavau į Angliją užsidrbti ant kompo tai irgi nelabai ką mokėjau angliškai. Važiavau ten, nes mano barako kaimynas iš ten grįžęs nusipirko kompą.

                Reply
      2. Jonas

        Kaip tik paskaičiau visą straipsnį, ir labai atidžiai -- būtent šitas esminis pointas buvo kažkaip praleistas. Kartais patys paprasčiausi dalykai būna patys neakivaizdžiausi.

        Čia reikia žiūrėti grynai iš ekonominės prasmės: kiek tu įdedi darbo/pastangų/laiko išmokti kitą kalbą, ir kaip tas tau atsiperka.

        Dar reikėtų aptarti nagrinėjamų šalių imigracinę politiką (pvz kokio sektoriaus darbuotojus jie stengiasi pritraukti) bei visokius biurokratinius barjerus.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Perskaitykite dar kartą. Kol atrasite apie kalbas. Nes jei šitaip skaitote, kad per du kartus sugebate nepastebėti -- tai jau atleiskit.

          Reply
        2. Rokiškis Post author

          BTW, visai banaliai: Lietuvoje tie patys emigrantai susikalba išvis be problemų, gimtąja kalba. Bet tai netampa faktoriumi, kuris nulemia.

          Reply
  3. Tomas

    Gyvenu Norvegijoje jau 2,5 metų, ir nepasakyčiau, kad ten labai lengva pradėti savo verslą. Tikrai Lietuvoje lengviau, ir mokesčiai mažesni. Bet esmė, kad čia viskas labai sąžininga -- jokių kyšių. Yra ta „Amerikietiška svajonė“ -- jei dirbsi, stengsiesi, turėsi. Perspektyvos nebuvimas smulkiojo, pradedančiojo verslo srityje varo visus iš Lietuvos. Jei tavo verslas nesusijęs su moderniomis technologijomis, IT, arba kažkuo, ką remia „eurosajūzas“ -- tai tikimybė tą verslą „įsukti“ labai maža -- maža rinka, didelė konkurencija, sunku į tą rinką ateiti naujam žaidėjui, be to korupcija daro savo. Gali turėti aukštajį išsilavinimą, bet gyvenime neuždirbsi ant savo nuosavo namo didmiesčio priemiestyje. O Norvegijoje tai dažniausiai viskas vyksta taip: 2/3 lietuvių Norvegijoje pradeda „juodai“, randa nelegalų darbą, po kurio laiko dalis prasimuša, pradeda dirbti legaliai -- įkuria savo individualias įmones, arba randa oficialų darbą, arba kaip aš -- turi pagrindinį nelegalų ir puse etato legalų. Dalis grįžta į Lietuvą arba emigruoja į kitą šalį, kiti bando dar kartą. Kai kurie lietuviai gyvena „tarp“ Lietuvos ir Norvegijos -- čia dirba, atidirba kažkiek, grįžta į Lietuvą, paatostogauja, vėl grįžta į darbą.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Norvegijos sistema su verslu yra labai tokia įdomi -- depends, kokį ir kaip nori pradėti.

      O šiaip -- dėl kyšių ir sąžiningumo -- tai labai esminis pastebėjimas. Ir ypač kai kartu su tuo, jog įsidarbinti juodai galima, t.y., barjeras mažas ir tvarka aiški. Čia plg. priežastis, dėl kurių Graikijoje vienu metu lietuviai kaupėsi, bet neužsilaikė.

      Korupcija ir biurslas kombinacijoje su negalėjimu to apeiti -- vat tai yra didžiausias blogumas. Ir tą turime Lietuvoje.

      Reply
    2. Tomas Bikelis

      Labai geras pastebėjimas apie skirtingas darbo migrantų rūšis: vieni siekia įsivirtinti svetimoje šalyje, ten perka nekinojamą turtą ir susiveža visą šeimą, o kiti tik sezoniškai važiuoja užsidirbti.
      Rokiškio analizė taikytina pirmiesiems, kurių praradimas Lietuvai yra skaudžiausias. Tuo tarpu tie trumpalaikiai uždarbiautojai darbo šalis renkasi pagal kitus kriterijus: uždaerbį ir kelionės kainą. Būtent todėl sumažėjo Graikijose Ispanijose dirbančių lietuvių, nepaisant gero klimato ir pigaus NT -- paprasčiausiai neapsimoka mokėti brangiai už bilietus ir ten mažai uždirbti.

      Reply
    3. Nereali

      Tomai, Norvegijoje pradėti verslą labai paprasta, jei tik susirenki viską, ko reikalauja įstatymai. Užregistruoti individualią įmonę galima neišeinant iš namų, dokumentai siunčiami paštu. Klausimas tik, kokį verslą nori turėti, kurią nišą esi nusižiūrėjęs ir kiek iš to veslo pajamų gausi, ar jo užteks pragyvenimui. Bet tai jau laiko ir pastangų klausimas

      Reply
  4. ausra maldeikiene

    Apie tai ir rasiau knygoje. Itraukiančios ir išsunkiančios institucijos…

    Reply
    1. bst

      Itraukiancios/issunkiancios institucijos -- labai i „Why nations fail“ panasu. Vienas is esminiu geroves faktoriu autoriaus nuomone.

      Reply
  5. Dominykas

    Anglija, Airija ir Švedija buvo tos šalys, kuriose nereikėjo darbo leidimų nuo pat pirmos dienos kai mes ES. Pažįstu žmonių, kurie būtent tą dieną ir išvyko į UK… Jei būtų vokiečiai taip lengvai įsileidę, tai ir skaičiai būtų šiek tiek kitokie.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vokiečiai gana nesmarkiai vėliau įsileidinėt ėmė -- ir kai jie nuėmė ribojimus, ten lietuvių buvo ne ką mažiau, nei Anglijoje. Ir skirtingai nuo Anglijos, buvo jau stabili lietuviška infrastruktūra. Bet nesuveikė.

      Reply
      1. Dominykas

        Visiškai laisvai vokiečiai pradėjo įsileidinėt tik nuo 2011.

        Pagal UK surašymus -- 2001 -- 5k lietuvių, 2011 -- 100k lietuvių (plius tie, kurie bijo surašyti).

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Apie 2001 UK buvo mažų mažiausiai dvigubai (o realiai -- tikėtina, kad ir trigubai ar keturgubai) daugiau lietuvių. Dabar -- irgi daugiau, bet jau ne kartais.

          Reply
        2. Rokiškis Post author

          Atskirai dėl Vokietijos -- pagrindiniai sektoriai, kur darbindavosi lietuviai -- sunkiai kontroliuojami ir daug kontraktininkų bei užsienio firmų užsakymų leidžiantys, pvz., statybų. T.y., vos tik vietiniai susipranta, realiai apribojimai apstoja veikti.

          Čia panašiai, kaip prieš keletą metų Lietuvoje buvo su visokiais baltarusiais ir rusais -- kai kurios firmos tuntais juos veždavo, bet skaitėsi, kad jie neįdarbinti, o tik šiaip atvažiavo kontraktus turinčių įmonių darbuotojai, kurie dirba ne Lietuvoje.

          Tarp kitko, tokio tipo imigraciją klaikiai sunku sukontroliuoti, o jos vienintelis įdomesnis bruožas -- kad ji ganėtinai nestabili ir lengvai kompensuojama tų imigrantų išvykimu, nes šitaip nusėda gana nedaugelis.

          Reply
      2. gagilas

        nesmarkiai vėliau, yra po septynių metų. Per tą laiką UK juodadarbiai pakilo karjeros laiptais iki kokių tai vadovaujančių pozicijų, ir eme įdarbinėti savus.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Juodadarbiai taip ir liko juodadarbiais. Ir ten tikrai nėra ta šalis, kur lengvai pakiltum iki labai vadovaujančių pozicijų.

          Reply
          1. gagilas

            nesakau, kad lengvai, bet ne kiekvienas ir turi pakilt, jei skaičiuot nuo 2004, atsirado, kas pakilo. Klausimas, aišku, kiek labai ir kiek nelabai. Sakydamas juodadarbiai turėjau omeny kad 2004 metais didžioji dauguma puolė dirbt elemntarių darbų, nepriklausomai nuo savo išsilavinimo, pomėgių, ar gyvenimo būdo. Per 9 metus žmonės ne tik kad vis labiau adaptuojasi prie naujos kultūros, bet prasigyvenę leidžia sau grįžti prie įvairių pomėgių, lankytis kultūriniuose renginiuose, drąsiau ieškotis darbo pagal ankščiau turėtas specialybes ar įgyti naujas. Kitaip tariant intelektualūs interesai negali būti užspaudžiami visam gyvenimui ir, kas svarbiausia, „intelektualūs interesai“ yra tarptautiniai, neapsiribojantis jokia viena politine sistema ar nacionaline kultūra.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Išimčių (tapusių vadovais) nereiktų nagrinėti, kaip taisyklės, nes tai išimtys, o ne taisyklė 🙂

              O kad įsitvirtina ir paskui kitiems padeda -- tai kas be ko. Maždaug apie 2005-2006 pradėjo jaustis aiški tendencija, kad ėmė jau draugai draugus, giminės gimines ir t.t. temptis paskui save.

              Žodžiu, per keletą metų įvyksta adaptacija, o tada jau emigrantą grąžinti darosi sunkiau. Ir kuo toliau tame įsitvirtinimo piltuvėlyje nueinama, tuo sunkiau.

              Aišku, būna ir išimčių -- vat garsusis Andrius Užkalnis grįžo.

              Reply
    2. skirmantas tumelis

      Kai tranzavau į UK (1999 metai), tai kaip tik prasidėjo dideli apribojimai ant sienos patekti kitataučiams ir ypač lietuviams.

      Mane įsileido tik su turistine viza patikinus, jog tikrai tai suprantu ir neieškosiu čia darbo.

      Reply
  6. Laimis

    copy/paste iš FB:
    Asmeninis subjektyvus pastebėjimas: turiu giminaičių emigravusių į vakarų vokietiją apie 1977m. Visumoje jiems nepavyko pilnai integruotis į vietinę visuomenę. Jų vaikamas irgi. Tik anūkai t.y. trečia karta nejaučia jokio skirtumo. Iš asmeninių pokalbių vis tik ryškėja įdomios (nacionalizmo?) priežastys (jie jaučiasi svetimi). Tamstos pastebėjimai dėl ekonominių faktorių yra labai geri, bet galvoju, kad ne vien jie salygoja emigracijos kryptis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su integracija -- niekur ji neįvyksta lengvai. Lietuvoje gyvenantys rusai, atvykę į šalį prie Brežnevo, irgi daugeliu atvejų liko neintegruotais. Jų vaikai -- irgi lieka nelabai integruotais, o vat jau anūkai pralaužia ledus -- daugiausiai dėka maišymosi su vietiniais.

      O dėl faktorių, kurie veikia -- įvardinkim tiksliai: tai yra būtent reguliaciniai faktoriai. Nes paprastai ekonominiais faktoriais vadinamas banalus atlyginimo dydis ir pradedama verkšlenti, kad mes negalim atlyginimų daugiau mokėti, todėl emigrantai negrįš ir nieko čia nepadarysi.

      Skirtumas čia kardinalus: reguliacinius faktorius valdyti galime. Skirtingai nuo atlyginimų dydžio.

      O šiaip, tų faktorių yra labai daug, bet pirmiausiai reikia išskirti esminius, pagal du parametrus:
      1. Ar faktorius išties daug lemia? Jei jis nelemia, tai reiškia, kad nereikia ten ir gilintis, o reikia ieškoti tokių faktorių, kurie lemiantys.
      2. Ar faktorius yra valdomas? Jei jis nevaldomas, tai vėlgi nereikia gilintis, o reikia ieškoti tokių faktorių, kurie valdomi.

      Tai vat, reguliavimai -- tai matyt daugiausiai nulemiantis faktorius, ir kartu valdomas faktorius.

      Reply
      1. Laimis

        Darau projekciją, tai prašom lb nemušti 🙂 nes nerandu kur gauti duomenis (jei tokių iš viso yra) -- remiuosi tik asmenininiais pvz. -- Visuomėnės sluoksniai, kuriuos daugiausiai paveikė emigracija: buduliai + lower middle class. Ir dėl pastarosios reikia atskiros analizės. Nes čia, mano supratimu, yra labai svarbi visuomenės dalis -- dauguma paslaugų, lb daug smulkaus verslo ir t.t. Na, be jų bus kaip šypsena be priekinių dantų 😀 Nu ir visokios iš to išplaukiančios pasekmės -- be jų nukenčia tiek privatus, tiek viešas sektorius. Tie paprasti bet inciatyvūs žmonės kurie jaučia esantys patys už save ir savo šeimas atsakingi. Tie, kurie neprašo pašalpų ar kokių išmokų (nepainiokite, jei sugeba pasinaudoti lengvatomis, nes tai ne tas pats). Na žodžiu ta gyvenimo druska, kad ir kaip nerišliai aš čia ją apibrėžiau. Tai man atrodo, kad būtent ta dalis ir sudaro didžiają emigracijos dalį. Na gi daug nuo jų inciatyvos priklauso ir vidaus vartojimas, be kurio (vien tik eksportu) paremta ekonomika yra visai šluba (p. Rokiškis galėtų apie tai parašyt ;). Na, o kad jau pripaisčiau čia visokių kliedesių ir nuojautų, tai pridėsiu papildymui mažą pastebėjimą: Semco -- paklauskite, kur bėdos ir jums atsakys 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Skirtingais periodais skirtingus sluoksnius veikė. Budulius ir banditus veikė visokiais 199x metais -- tada tie lėkė tuntais, ieškodami nelegalaus darbo ar šiaip kokių veiklų.

          Kiek vėliau jau ėjo aukštesnis sluoksnis, ypač tie, as ir šiaip linkę į verslą ir galvojimą savo galvą. Ir vat tenai jau realiai problemos.

          Dar paskui pradėjo emigruoti ir šiaip išsilavinę. Ir pastarasis procesas labai jaučiasi ant jaunų žmonių -- studentai, kurie turi galvas, išlekia į užsienius ir nesugrįžta, tuo tarpu idiotai iš mūsų aukštųjų nesąmoningai vapa apie per mažą finansavimą, aukštą savo lygį (matyt lyginant su kokia nors Zimbabve) ir panašius kliedesius, taip tik dar labiau paspartindami emigraciją.

          Visai jau paskutiniu metu prasidėjo senosios kartos emigracija, kuri gal ir ne taip skausmingai jaučiasi, tačiau yra uždaranti -- kai išvyksta esamų emigrantų tėvai, nelieka priežasties grįžti. O kam jiems grįžti, jei ten gali dirbti ir gauti pensiją, o čia -- pabandai dirbti, tai krūvą leidimų reikia gaut ir paskui pensijos tau nenori duot.

          Žodžiu, struktūra ten nevienalytė, pagal segmentus irgi galima bandyti adresuoti, bet kita vertus, giliau pažiūrėjus, su dauguma grupių bėdos irgi reguliacinės.

          Reply
          1. jurgis

            dėl pensijų -- girdėjau UK 15m padirbus, jau užsitarnauji pensiją… Tai kai kurie LT 50mečiai individualios veiklos turėtojai tuo visai susidomėjo…

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Na, dėl šitos makliavonės -- sako, kaip kurie sugeba pasidaryti po 3-4 pensijas iš skirtingų šalių. Ir man rodos, mažiau ten laiko reikia, kad pensiją gautum.

              Plius dar yra geresnis variantas -- tapti bedarbiu ir gauti pašalpą. Vienu metu kai kurie sugebėdavo irgi per kelias šalis šitaip pašalpas gauti.

              Kita vertus, šitokios makliavonės yra gana komplikuotos ir tuo užsiima ne tiek jau ir daug žmonių.

              Reply
  7. m

    Kazkaip keista ta statistika nes nerandu Rusijos, nes kad ten negyventu bent 2k-3k tautieciu -- sunku patiketi. Ir ne tu, kur ten tremti buvo, bet nauju. suprantu, kad nepopuliariausia kryptis, bet.. juk vien jau tas faktas kad beveik kiekvienam didesniam mieste yra po lietuviska versla, turetu sakyti visai daug

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Rusijos tiesiog šiaip netraukiau, nes visai kita kryptis. Gal ir reikėjo įtraukti -- ten maždaug 8-9 tūkstančiai yra tokių, kurie naujesnės kartos.

      Irgi, beje, rodiklis -- rusų kalbą dauguma lietuvių moka kuo puikiausiai, bet daugumai tai netampa priežastimi emigruoti į Rusiją, netgi nepaisant to, kad pvz., Maskvoje atlyginimai yra porą kartų didesni, negu Lietuvoje, o darbą rasti visai įmanoma.

      Reply
      1. m

        Tai vadinasi neitraukei, tai kaip busi geras Visatos valdovas jei seri skaitytojus propaganda? man ta salis irgi nepatinka bet va, tiesiai per statistikos viduri -- ir isbrauki. ar nebus taip kad ir daugiau saliu isbraukta, kaip pvz JAV, Kinija, Kanada, Baltarusija, Ukraina ar Turkija kur taip pat apstu lietuviu. ar nebus kad sitos salys tiesiog trugdo pateiktai teorijai?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ėmiau Europą, nes imtis turi būti konkretų procesą atitinkanti. Pvz., Ukraina dar dar, vargais negalais į tą segmentą puse kojos pakliūna, nes arčiau ES ir į ten bando pakliūt. O Rusija -- visiškai kitas segmentas.

          Dėl JAV -- segmentas toks pats atskiras, kitoniškas ir todėl neįdomus nagrinėjimui, kaip ir Rusija. Atrodo, bus kokie pora dešimčių tūkstančių: patrauklumo daug, bet nuvykti mažai kam gaunasi.

          Dėl Baltarusijos -- apie ją išvis normalių duomenų neįmanoma gauti. Grubiai bus kokie keletas tūkstančių matyt, įskaitant į ten gyventi nuvykusius pensininkus. Dirbančiųjų -- dar mažiau. Dėl Kanados -- irgi keletas tūkstančių. Turkija -- ten ne tiek emigrantai, kiek turistai ir nedidelis lietuviškų žmonų būrelis. Kinija -- išvis neaiškūs, bet labai maži kiekiai.

          Taip ar anaip, tamstos klausimai -- irelevantiški, nes segmentai, apie kuriuos klausiate -- visai kiti, netinkami tarpusavio lyginimui.

          Reply
          1. m

            Kaip tai netinkami? tai jei mano kursioke isvaziavo i turkija, drauge i australija, o buve kolegos pasirinko jav ir rusija, visi jie bendraamziai, panasaus lygio specialistai, o svarbiausia panasiu paziuru zmones. Jus sakote, kad jie netinka. galeciau vardint ir vardint realius zmones kurie netinka jusu teorijai, nuo buduliu savo klasioku iki biciuliu aukciausios klases profesionalu. panasu kad ponui ziurkenui paciam reiktu pamigruot po pasauli bent du- trys menesius per metus kad nereiktu plakti i viena kad or to kas vyksta europoje.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponas, jūs suprantate maždaug tokį dalyką, kad kai nagrinėjame kačių elgsenos priklausomybę nuo valerijonų, tai nėra prasmės į tiriamą kačių grupę traukti avinų, bebrų ir tarakonų, netgi jei jie valgo tuos valerijonus?

              Kita vertus, kaip suprantu, galėtumėt vardint ir vardint, tik vat nežinau, ką pavardintumėt apie tipo netinkamumą kokiai tai teorijai, jei netgi nesuprantate, apie ką išvis kalba eina.

              Tai gal tamstai čionai tiesiog ne vieta ir tamsta adresu suklydote?

              Reply
  8. Jurga

    Lietuvių Suomijoje padauginote apie 10 kartų. Jų ten yra tik apie apie 700-1000. Teoriškai galėtų buti daugiau, bet nėra. Priežastis -- estai, kurie nudirba darbus staybose ir panašiose vietose, atplaukę keltu darbo svaitei ir susikalbantys suomių kalba.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nepadauginau. Skaičiai pakankamai patikimi, o nuokrypiai tegul ir yra, bet ne tokio dydžio. Kitas klausimas -- kokia dalis yra tenai pilnai apsistojusių lietuvių, o kokia dalis -- gyvena ne nuolatos.

      Tamstos įspūdis susidaro tiesiog dėl to, kad vertinat pagal savo subjektyvų pamatymą. Gaunasi panašiai, kaip su kiniečiais Lietuvoje -- dažnas įsivaizduoja, kad jų per Lietuvą vargu ar koks 100 susidarytų, bet išties jie tiesiog nelenda į akis, o apie tai, kad kur nors išauga vagonėlių kaimas, pilnas kiniečių darbininkų -- dauguma net neįtaria.

      Reply
      1. Jurga

        Aš nesiremiu nei subjektyviu pamatymu nei susidariusiu įspudžiu, aš dirbu organizacijoje, kurios darbas bendrauti su Suomijoje gyvenenčiais ar dirbančiais lietuviais, taip pat ir juos suskaičiuoti (net ir tuos vagiančius ir kalėjimuose sėdinčius). Jei kada reikes kokios informacijos rašant, prašom kreiptis, mielai padėsime. Straipsnio esmės tas nuliukas neiškraipo, Jūsu blogą malonu skaityti.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Matot, aš kadaise esu susidūręs su panašiai dirbančių organizacijų duomenimis -- jie labai smarkiai nukrypsta kartais, nes remiasi atrandamais duomenimis, o pilkosios zonos nemato -- ir vat ten esu matęs nuokrypius, kurie daugelio kartų.

          Tai būdinga kaip tik tiems atvejams, kada dirbama pagal kontraktus ir formali samda yra vykdoma užsienio šalyse.

          Pvz., kaip baltarusių samda Baltarusijoje, kai kontraktą vykdo baltarusiška statybų firma, kuri realiai lietuviška, baltarusiai dirba ir gyvena Lietuvoje mėnesisiais, bet formaliai -- tiesiog lankosi kažkur. Jie netgi įvažiuoti gali ne per Lietuvą, o per Latviją, t.y., iš principo likti gali nematomais nei per niekur. Tokius labai sunku atrasti normaliais būdais, nes jų tiesiog per niekur nesimato ir viskas.

          Kita vertus, mano ir jūsų skaičių variacija rodo, kad matyt didesnė dalis Suomijoje esančių lietuvių yra nestabiliai ten, t.y., laikini migrantai. Vienur tokie laikini tampa nuolatiniais, o kitur -- pasišalina.

          Reply
  9. Siaubas

    Vienas, nors ir nedidelis, bet kažkokį juntamą reikšmingumą turintis žingsnis buvo žengtas – priimtas fizinių asmenų bankroto įstatymas.
    Kai pūtėsi statybų burbulas, į didmiesčius privažiavo krūvos kaimo Jurgių, kurie užsidirbdavo daug, bet suvokimo apie pinigų tvarkymą neturėjo jokio. Ne vieną pažinojau, kuris į rankas gaudavo 7-10k ir juos visus per porą savaičių prašvilpdavo. Pinigų trūkumas buvo kompensuojamas kreditais. Kadangi vartojimui būdavo galima pasiimti ne daugiau 10-20k, kreditai būdavo tvarkomi originaliai – imama 500k namui, kadangi patys darė daug darbų, dalį statybinių medžiagų nešė iš darbovietės, kitą iš žinomų kanalų pirkdavo už kapeikas, jį pasistatydavo už 250 k, o kas liko – dėl Miko. Kadangi buvo jauni ir kreditus formino 25-30 m. tai į mėnesį reikdavo mokėti po ~1,5 k, kas jiems tai buvo praktiškai nieko.
    Kai prasidėjo krizė, tie kombinatoriai liko be pajamų, santaupų ir nuolat į duris baladojančiais antstoliais, todėl daugelis tokių emigravo, grynai kad pabėgtų nuo kreditorių. Nemažai jų visai norėtų grįžti, su kokiu patentu klijuoti plyteles, nes užsienyje yra priversti dirbti nelegaliai, o tai turi savų pasekmių – mažesnis uždarbis, prastos darbo sąlygos, beveik nulinė socialinė apsauga.
    Kai atsirado fizinių asmenų bankroto įstatymas (kuris, beje, gerą dešimtmetį stalčiuose gulėjo, nes bankai tiesiog šachidišku pasišventimu jį blokuodavo), jau kreditiniai emigrantai pradėjo mąstyti apie repatriaciją. Visų išvykusiųjų tas nesugrąžins, bet kažkokią dalį tas paveiks. Dar vienas tokio teisės akto bonusas – bankai atsargiau kredituos fizinius asmenis ir bus geresnė paskolų kontrolė, nes prieš krizę daugelis vadybininkų puikiai matė, kokios abrakadabros vyko su tom statybom, bet tiesiog nenorėjo stabdyti jokių procesų, kad neprastinti savo pardavimų.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, dėl to bankrotų įstatymo -- aš netgi netikėjau, kad praeis. Lietuvoje jau buvo susidariusi vos ne biznio šaka atskira -- už gana saikingus pinigus tokius bankrotus tvarkyti per užsienio šalis, pradžioje per Jungtinę Karalystę, o paskui berods per Latviją.

      Reply
      1. Siaubas

        Mane yra pasiekę tokie gandai, kad įstatymas pro bankų lobistų barjerus prasisunkė per barterį.
        Už šio įstatymo neblokavimą buvo atsidėkota greitųjų kreditų bendrovių apribojimais.
        Kadangi abiejų klausimų sprendimo laikai logiškai sinchroniški ir man tai pasakojo toli gražu ne kokios Seimo bufeto valytojos kaimynės pusbrolis, tai manau, kad pakankamai tikėtinas toks scenarijus.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Sakyčiau, jeigi taip -- tai nuostabus atvejis, kai gerai suveikė į visas puses naudingai. Nes paskutiniu metu tos greitų kreditų kontoros jau veikia sveiko proto ribose.

          Reply
          1. Siaubas

            O aš sakyčiau, kad geriau greitieji kreditai, nei tai, kas bus po jų. Iš pažįstamų teisėsaugininkų girdėjau, kad labai suaktyvėjo kvadratiniai berniukai, kurie su ekstravagantiškomis palūkanomis noriai skolina pinigus. Skirtumas tas, kad neišvengiamai neišsimokėsi – greitieji kreditai atsiųs pas tave antstolį, jei neišsimokėsi lupikautojams, ateis vyšibalos, kurie be ceremonijų laužys galūnes (kažkoks pas mafukus fetišas skolininkams laužyti kaulus – matyt gerus rezultatus duoda).
            Problema yra ne sms kredituose, o sluoksnyje žmonių, kurie elementoriškai nesugeba skaičiuoti pinigų. Pas juos net rudimentinio suvokimo nėra iš kur jie atsiranda ir kaip jie akumuliuojasi, todėl nuolat kažkur prasilošia arba skolintus pinigus į finansų piramides sukiša. Lygiai taip pat, kaip sausi įstatymai neprivertė alkoholikų mesti gerti, taip ir greitųjų kreditų reguliavimas neprivers runkelių nelįsti į skolas.
            Čia labiau ne reguliavimo, o išsilavinimo problema. Jei mokyklose vietoj kokios nors kalbos kultūros būtų dėstomas verslumas, tai garantuoju, kad su nauja abiturientų karta tos kreditų kontoros išnyktų. Bet čia vėlgi – savas užburtas ratas – kaskart kai yra apie tai užsimenama, mokytojų profsajūzai gula kryžium ir rėkia, kad neleis jaunų protų teršti kapitalizmo pamazgom.

            Reply
            1. skirmantas tumelis

              Kita vertus, skaičiuoti nemokantis, prašvilpęs pinigus iš kur nors gautus, sėdėdavo subinę suraukęs arba ėjo vogti kol nebuvo tų greitų kredito reklamų, lendančių per visur.

              Manding tų kvadratinių vyšibalų galimas atsiradimas (o gal jau ir esamas) dalinai įtakotas to GK hyper lindimo į akis visiems.

              Reply
            2. Rokiškis Post author

              Bulšitai apie tuos vyšibalas. Savo laiku jau buvo banga panašių dalbajobų parėjusi, prieš porą dešimtmečių -- o paskui juos visus masiškai sodino už grotų, nesvarbu, ar reikalautos skolos tikros, ar menamos. Pasodinimui pakakdavo tiesiog fakto, kad reikalaujama pinigų.

              Į tos mafijinės skolintojų bangos pabaigą kai kurie gudresni ir labiau į rizikas linkę sąmoningai iš tų mafukų pasiskolindavo, o paskui išsyk įduodavo teisėsaugai. Likdavo ir su pinigais, ir gerą darbą padarę.

              O dėl mokytojų -- taip, tas tiesa, yra sovietūchinių degeneratų, isterikuojančių apie baisųjį kapitalizmą.

              Reply
  10. pukuotuks

    Mano galva, čia gan stiprus veiksnys -- kur mano „chebra“(giminės, draugai ir pan.) nuemigravo ir kaip jiems pasisekė. T.y. jei, tarkim, brolis nuemigravo į UK ir ten jam bent darbas yra, tai apie 80%, kad giminaitis migruos ten. Ko pasekoje „užkuriamas“ „sniego gniužtės“ efektas(giminės, tada draugai(jų giminės ir draugiau), ale draugai(ir t.t.) ir pan.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, čia yra procesas su grįžtamuoju ryšiu, save sustiprinantis. Tačiau tokie efektai pasireiškia, kaip antriniai. Pirminės priežastys visgi kitur -- taip ar anaip, pirmiausiai turi susidaryti tam tikra kritinė masė, kad šitai imtų veikti ir lemti.

      Reply
  11. julius

    Yra tekę dirbti keliose vietose Lietuvoje ir vienoje vietoje Anglijoje viešojo maitinimo įstaigose. Lietuvoje turi apeiti krūvą gydytojų, nunešti savo kaspinuočių pilną kakutį į laboratoriją, išklausyti maisto ir veterinarijos tarnyboje paskaitą apie higieną, tada gauni tokią žalią kortelę, ir gali dirbti.

    Burger kinge Blackpoolio atrakcionų parke pasirašai, kad esi sveikas, o savaime suprantamus dalykus apie higieną (plautis rankas, neliest žalios ir keptos mėsos tais pačiais įrankiais ir pan.) tau išaiškins per 15 minučių. Labai patiko tokia laisvė.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Oj, čia su šitais maisto ir veterinarijos bajeriais tai krūvos kalbų galėtų būti, o palyginimai išskirtinai kontrastingi. Kaip ten klaikiai baisiai nehigieniška pas tuos britus, niekas nieko neprižiūri ir nepaisant to, visokios masinės dizenterijos nekyla.

      Reply
      1. Tomas Bikelis

        Čia aiškiai matosi skirtumas, kur valstybinės tarnybos dirba piliečių ir verslo naudai, o kur -- siekia susirinkti kyšius dėl visokiausių formalių „pažeidimų“ ir parūpinti klausytojų beprasmiams švogerių kursams.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Net nebūtina kalbėt apie kyšius. Pakanka to, kad norima užsitikrinti krūvą darbo vietų, o tam reikia parodyti, kad labai smarkiai dirbi ir labai visus baudi.

          Reply
      2. julius

        Lyginant su nesakysiu kuriom Lietuvos įstaigom, veterinorių nereguliuojamas Burgeris yra sterilus kaip operacinė 🙂 Jie patys labai suinteresuoti higiena. Įtariu, kad dėl to, kad kiltų baisus skandalas kažkam apsinuodijus pas juos, žymiai didesnis nei pas mus. O pas mus svarbiau taupyti produktus, todėl nesakysiu kokioj įtaigoj rytas prasideda tuo, kad keičiamos produktų galiojimo etiketės su nauja data. Skanaus 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Jei pažiūrėsim, kodėl pas mus neįtakoja skandalai (t.y., vartotojų pasirinkimas), tai paaiškės, kad dėl to, kad nėra normalios konkurencijos. O jos nėra, nes reguliavimų tiek, kad nėra kur tai konkurencijai atsirasti.

          Į Vilniaus miegamuosius rajonus pažvelgus, situacija nuostabi ir papildomų komentarų nereikalaujanti: kokiems dešimčiai tūkstančių žmonių tenka vos keli kabokai.

          Su parduotuvėmis -- irgi pakankamai panašiai.

          Reply
  12. Ieva

    Man šiame straipsnelyje trūko vieno akcento: visos išvardytos šalys, su pora išimčių, priklauso ES. Tai, ką Lietuvoje vadinam emigracija, yra migracija ES viduje, o laisvas darbo jėgos judėjimas -- vienas ES prioritetų. Tai gal tie dideli skaičiai prie šalių pavadinimų nėra jau tokie grėsmingi? Pačioje Lietuvoje žmonės keliasi kur geriau, ir maži miesteliai nyksta, o didieji plečiasi. 🙂 Aišku, pritariu minčiai, kad galiausiai visos migravimo priežastys susiveda į verslo ir įdarbinimo sąlygas, bet norint ją įrodyti, reikėtų tokias pačias tendencijas „atrasti“ ir tarp kitų šalių emigrantų. Jeigu, Rokiški, apsiimtum šią temą paplėtoti, būtų įdomu sužinoti, kurios šalys patrauklesnės kitų ES valstybių gyventojams, ir kaip šiame kontekste atrodo emigrantai lietuviai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, formaliai tai nėra emigracija. Pagal ES supratimą, atsispindintį ir LR įstatymuose. Ir pačiai ES tame jokios grėsmės. Pagal ES supratimą.

      O dėl kitų šalių -- neturiu jų skaičių, tačiau labai abejoju, ar lietuviai kuo nors unikalūs. Kiek iš kitur matosi -- Didžioji Britanija visiems lyg magnetas, o vat kokia Prancūzija -- ne.

      Reply
        1. Rokiškis Post author

          O JAV -- išvis toli. Ten paprasčiausias nuvažiavimas jau daro savo. Bus kokie 20 tūkstančių iš naujos kartos gal, bet skaičiai gaunasi mažesnio patikimumo.

          Reply
      1. Varna

        Vat čia ir problema, ką ‘formaliai’ reikia laikyti emigrantu? Ar tą, kuris yra išvykęs iš savo šalies, ar tą, kuris yra deklaravęs savo išvykimą. Greičiau pati migracija apima ir patį grįžimą, todėl dažniau migrantais esu linkusi laikyti studentus ir „sezoninius darbininkėlius“. Galbūt dabar šiek tiek aprimę, bet prieš kelerius metus tikriausiai visi prisimena, kaip tiek vieni, tiek kiti didžiulėmis grupėmis plūdosi į UK ar Daniją. Pirmieji buvo sugundyti lanksčia ir naudinga paskolų studijoms sistema, pastarieji netgi buvo prirpatę per sezoną lankstantis prie braškių, serbentų, gėlių ar obuolių sukaupti nemažą sumą, leidžiančią Lietuvoje ramiai išgyventi iki kito sezono. Tiek vieni, tiek kiti dažniausiai grįžta atgal į Lietuvą. Tokia situacija labiau atsiskleidžia kaip migracija. Tuo tarpu emigracija yra formaliai „galutinė“. Papildykit, jei kur ką prašoviau…

        Reply
  13. Vytax

    Aš manau didžioji dalis iš čia migruojančiųjų yra buvę smulkūs kaimo ūkininkai, žemės ūkio ar miško darbuotojai ar jų vaikai. Tai yra ta darbo jėga kuri gal ir nėra labai kvalifikuota, bet ji yra pripratusi dirbti pačius juodžiausius darbus nuo aušros lig sutemų, be išeiginių dienų ir t.t.
    O emigruojama į ten kur yra didžiausias būtent tų juodų darbų poreikis ir už juos geriausiai mokama. Pavyzdžiui Vokietijoje ar Prancūzijoje norint įsidarbinti reikia aukštesnės kvalifikacijos, reikia būti baigusiam vietinius profesinius mokslus ir pan. O štai įsidarbinti pas kokį ūkininką Danijoje ar kokiame žuvies fabrike Norvegijoje nereikia jokios kvalifikacijos, tik noro dirbti.

    Reply
    1. gied

      Prancūzijoje irgi yra sezoninių darbų, tik jie kitu metu (rudenį -- vynuogių nuėmimas). Tiesiog ten labai nesveikas požiūris į kitakalbius ir į verslą. Ar darbą apskritai. Šiaip ten yra trukdžių įsidarbinti kitakalbiams ir šiaip užsieniečiams. Manau, kad kitakalbiams yra ypač sunku tokiuose darbuose, kurie yra magnetas kitose šalyse (fabrikai, pvz) dėl profsajungų.

      Reply
      1. Vytax

        Na skandinavijoje irgi profsąjungos veikia, tad nemanau, kad čia esminė priežastis.
        Mano manymu šalių pasirinkimą emigracijai nulemia dvi pagrindinės priežastys:
        1. Laikas per kurį įmanoma susirasti patį pirmą pasitaikiusį, kad ir patį juodžiausią darbą.
        2. To pirmojo pasitaikiusio darbo užmokesčio dydis.

        Tiesiog emigruojantys pirma trokšta bent minimaliai šalyje įsitvirtinti, susipažinti su darbo rinka ir visa šalimi, išmokti kalbą. Ir tik vėliau jie pradeda planuoti savo gyvenimą, siekti kažkokios karjeros ir t.t. Todėl tas pats pirmas laiptelis yra nepaprastai svarbus.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Profsąjungos skirtingai veikia. Prancūzų -- vienos iš klaikiausių.

          Dėl tų punktų -- reikia turėti omeny, kad yra bent keli skirtingi etapai, veikiantys kaip piltuvėlis: pirma pareina srautas, paskui dalis jo įsitvirtina, paskui iš tos dalies dalis nusėda, o jau iš tos dalies -- dalis nusėda suvisam.

          Tamsta ten įvardinote porą punktų, kurie svarbūs pačiame pirminiame etape. Bet kiti etapai -- irgi svarbūs, o jei jie neveikia -- imigracija gaunasi nestabili ir laikina, kaip buvo Graikijoje ar Ispanijoje.

          Plg, tarkim, vienu atveju pirminiame etape įsidarbins 10k, iš jų 5k pereis į kitą etapą. Kitu atveju -- pirminiame etape įsidarbins 20k, bet iš jų vos 2k pereis į antrą etapą. Skirtumas jaučiasi, ar ne?

          Reply
          1. Vytax

            Na čia kyla kitas klausimas. Ar tikrai tiems visiems mūsų emigrantams rūpi tas antras ar trečias etapas? Ar jie visi išvyksta į kitas šalis visam laikui? Ar jie vis dėlto išvyksta su mintimi grįžti atgal? Vieni iki kol užsidirbs kažkokią pinigų sumą (būstui, nuosavam verslui ir pan.). Kiti iki kol pasitaisys padėtis darbo rinkoje.

            Reply
  14. Rasa

    Dirbau UK. Važiavau būtent todėl, kad kalbą mokėjau. Tikrai pravertė. Nes ne kartą bandė apgaut. Kažkodėl galvojo, kad aš nelegalė ir nesiskūsiu dėl nesumokėtos algos ar pan. Kai tik susivokė, kad teises žinau ir kur paskambinti žinau-mygom sumokėjo. Patiko valstybinių įstaigų darbas, kad atneši darbdavio ranka pakeverzota „špargalkę“ ir sueina, kaip už gera. Musų valdininkės nuo tokio „dokumento“ tikriausiai apopleksiją gautų.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, su dokumentais tai skirtumas yra labai ryškus. Itin šoką daugeliui kelia ta tvarka (nežinau, ar dar likusi), kur norint įrodyti gyvenamąją vietą, pakanka parodyt, kad kažkas tau atsiuntė laišką tuo adresu: parodei voką ir viskas.

      Čia reikia pridėti dar ir vieną pliusą britiškai teisinei sistemai: jie žymiai labiau linkę remtis sveiko proto kriterijumi, negu formalumu. Skirtumai kartais pakankamai ryškūs: juk išties, jei gavai iš kažko laišką, tai reiškia esi tam tikru adresu pasiekiamas, tiesa?

      O dėl kalbos -- yra viena kalba, kuri visiems suprantama: tai skaičiai, išreikšti pinigais 🙂

      Reply
  15. Simas

    Čia kažkam gali pasirodyti ne į temą, bet… Iš Danijos statistikos: šį ketvirtį Danijoje registruota 4707 vyrų ir 4700 moterų iš Lietuvos. Čia įeina ir vaikai, ir studentai, ir tie, kurie jau turi Danijos pilietybę… šaltinis http://www.statistikbanken.dk/FOLK1

    Mano aplinkoje yra mažiausiai 15 verslaujančių asmenų…

    Danijoje pradėti verslą irgi nėra super sudėtinga. Labai panašu į anglišką variantą. Dėl to čia yra laabai daug kitataučių darančių didesnį ar mažesnį verslą. Žinoma, kalbos žinojimas yra savotiškas barjeras, bet tai nelabai sustabdo verslius lietuvius. Bet yra kitas niuansas. Atsiranda nemažai lietuvių (ir ne tik), kurie nenori mokėti daniškų algų… Bet juos greit į vietą padeda profesinės sąjungos ir rinkos dempingavimo mažomis algomis beveik nelieka.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai taip ir gaunasi -- registruotas segmentas, neregistruotas segmentas plius nuokrypiai (mano skaičiai buvo už 5 metus vidurkis).

      O dėl algų -- tai labai lengvai tvarkoma, darant įmonę užsienyje ir perduodant jai vykdymą pagal kontraktą. Tuo pačiu gaunasi ir neapskaitomi imigrantai, nes tegul ir gyventų toje pačioje šalyje, įdarbinti jie gaunasi visai kažkur kitur.

      Reply
      1. Simas

        Čia jau „išmintingi“ verslininkai susiduria su problemomis. Kvailių skaičius yra baigtinis ir daugelis jau nenori dirbti tam, kad dirbti… Vis daugiau žmonių nori gauti daniškas algas, vis daugiau jų nori mokėti mokesčius tam, kad gautų daniškas soc. garantijas. Tai ten tokie filialų atidarymai jau nebėra tokie populiarūs, nes patys danai stengiasi išsaugoti savo darbo rinką tokią kokia ji yra. Ir tai tikrai naudinga normaliems imigrantams, nes danai vis tiek yra didesni tinginiai nei imigrantai…

        P.S. Va, ką tik pasirodė skelbimas tokios „verslininkės“ iš Lietuvos. Niekas neis dirbti už jos siūlomą dvigubai mažesnę algą ne vien dėl to, kad tai mažai, bet ir dėl to, kad ji tarp lietuvių turi labai blogą reputaciją, nors kažkada vaidenosi net „Lietuvos Ryte“ ir kažkiokioje TV…

        Reply
      2. Simas

        Beje, Skandinavijoje nepritampa kaip tik tie bukesni žmonės. Tie, kurie net turėdami patirties ir diplomus, bet nesugebantys išmokti kalbos, tie, kurie veikiančioje, nors ir savotiškoje, sistemoje nesugeba pritapti -- jiems viskas čia blogai, nes… yra ne taip kaip Lietuvoje ar Anglijoje 🙂 O protingesni niekada nedirba tų darbų už minimalią danišką algą.

        Reply
  16. zuvycius

    man rodos emigrantų kriterijai tokie:
    1. dirbti lengva ir pinigų daug;
    2. kažkas iš šeimos jau yra;
    3. šalyje kandidatėje turi būti šiokia tokia betvarkė, nes mums natūraliai nepatinka griežti rėmai kaip Austrijoje ar Vokietijoje, nes nu blyn mes mėgstam gyventi kaip Lietuvoje ir šiek tiek šikti aplinkui;
    4. Socialinė apsauga. Nemaža dalis emigrantų ją iškelia į aukštą vietą. Tik ir girdi ant kiekvieno kampo kaip iš pašalpų gyvena ir atostogoms lieka.

    Mano kriterijai būtų: pragyvenimo brangumas, ar įsivaizduoju save toje šalyje po 20 metų, ar įsivaizduoju savo vaikus toje šalyje augant, ar yra savo verslo perspektyva, ar saugi šalis. Pagal tokius kriterijus vertinant dar nebuvau šalyje kurioje visa tai būtų išpildyta. Gimtajai šaliai tokių kriterijų netaikau tai kažkaip ji man tinka.

    Man įdomu kokią dalį sudaro emigrantai kaip aš kurie realiai dėl darbo pobūdžio negyvena vienoje šalyje ilgiau nei metus ar du. Aš kaip ir deklaravęs išvykimą, bet per tris metus gyvenau trijuose skirtinguose žemynuose. Spėju, kad tokių būtų koks 1000 vienetų per Lietuvą, o gal ir mažiau.

    Reply
  17. Pingback: Neapleidžiant minties apie biurokratinius efektus « Rokiškis

  18. vala

    Pagrindinės emigracijų krypčių priežastys yra (pagal eiliškumus): 1)kalba, 2) jau egzistuojančių lietuvių kiekis toje valstybėje (t.y. giminių/pažįstamų kiekis, nes dauguma žmonių nėra totalūs avantiūristai) 3) pašalpų sistema 4)psichologinis/kultūrinis klimatas (žmonių „tolerancija“ atvykėliams ir visokia tai „draugiškumo kultūra“) pvz. psichologinis klimatas vokietijoje/Austrijoje/Prancūzijoje gerokai mažiau svetingas nei UK ar Airija, kur mandagumas ir nuolatinės šypsenos yra visuotinio etiketo dalykas).

    Sudarytos sąlygos verslui svarbu, bet tai įtakoja daugiau pačios valstybės ekonomikos dinamiškumą, o ne esminį patrauklumą lietuviams, nes dauguma atvyksta dirbti vietiniams, o ne patys steigti verslus. Ir užsilieka dauguma dirbti vietiniams, o ne steigia verslus (pagal oficialią statistiką, tik jau neprisiminsiu šaltinio, 70 proc emigrantų dirba žemiausios grandies darbus).

    Kas dėl straipsnyje paminėtos Suomijos, Suomijoje anglų kalbą (iš patirties sakau, nes teko kurį laiką gyventi) moka 90 proc. žmonių (ypač vyresni nei 25 metų žmonės), Italijoje dauguma italų NEMOKA anglų kalbos. Štai ir pagrindinė priežastis (plius atvykti į Suomiją kartu su savo bagažu yra gerokai pigiau). Būtų nesunku Italijoje su anglų kalba prasimušti, tai ten lietuvių būtų gerokai daugiau nei Ispanijoje (ypač moterų).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Vala, dar kartą perskaitykit straipsnį. Ir nepainiokite, beje, priežasčių su sąlygomis, nes tai visiškai skirtingi dalykai: priežastis -- tai dėl ko įvyksta, o sąlyga -- tai tiesiog sąlyga kažkam įvykti, bet ne priežastis.

      Tamsta vardinate sąlygas, bet ne priežastis. Plg., tai, kad kažkur yra kalbama suprantama kalba -- tai nėra priežastis į kažkur emigruoti (plg. su Rusija). Tai tiesiog sąlygos, kurios palengvina adaptaciją.

      Vėlgi sugebėkite suvesti sąlygas verslui su sąlygomis įdarbinimui. Galimybės lengvam darbuotojų priėmimui/atleidimui -- tai viena iš esminių verslo sąlygų. Ten, kur šitai veikia, ten imigrantai lengvai randa darbą.

      Bendrai imant, tamsta sakote daug pakankamai teisingų pastebėjimų, tik vat kad tamstai viskas susivėlę į vieną nerišlų kamuolį, kuriame tamsta nematote galų.

      Reply
  19. vala

    Dar pamiršau paminėti nemokamas studijas. Nemokamos studijos Olandijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Suomijoje yra vienas pagrindinių emigrantų tomis kryptymis didėjimo faktorių.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, galimybės mokytis -- tai jau yra priežastis išvažiuoti. Tas veikia daugelį. Įdomu, kad daugeliu atvejų gaunasi kardinaliai aukštesnio lygio mokymasis už pigesnę kainą, nei Lietuvoje.

      Bet čia pažvelgę, atrandame vėl tą pačią problemą: nesveika biurokratizacija ir biurslas Lietuvoje tampa priežastimi, dėl kurios Lietuvos konkurencingumas mokslo rinkoje krenta, o tai jau tampa priežastimi emigracijai.

      Taigi, žiūrint į šaknis, problema kažkokia matyta, ar ne?

      Reply
  20. Gerasirdis

    Isvados neblogos, bet prie smulkmenu pasikabinesiu :-). Del JAV: Europos salys gal ir buvo turtingesnes statistiskai-vidutiniskai, bet europietiskas bedzius atvykes i JAV turejo pasirinkima: arba dirbti uz du-tris kartus didesni nei Europoje atlyginima fabrike, arba gauti nemokamos zemes ukininkavimui.

    Faktorius kuris liko nepaminetas- ksenofobija. Britanija- salis labai kosmopolitiska ir meritokratiska, darbsciam/protingam/graziam atvykeliui dideliu problemu nebus (nelygu i kokia sriti taikai, gali buti svarbus arba protas arba grozis). Vokietijoje- situacija visai kita. Pazistamas vede vokiete, ir persikele gyvent i Vokietija. Darba rasti sekesi labai sunkiai nepaisant to, kad geras specialistas ir mokesi Kembridze. Danija- irgi salis, kurioje visu pirma renkamiesi danai, antroje eileje- like skandinavai, visi kiti- treciarusiai geriausiu atveju. Danijoj kadru virsininke man per pokalbi aiskino, kad geriau net nebandyti susidraugauti su vietiniais, ir kad nepriimciau to asmeniskai- ankstesni kolegos is uzsienio jau skundesi del vietiniu nedraugiskumo. Bet cia, matot, tradicijos tokios- danas visus draugus susiranda dar vaiku darzely, ir nauju jam nebereik. Aisku, tai atperka algos- vien minimumas jau pries penketa metu buvo netoli 50lt/val, o kvalifikuotas darbas apmokamas dar geriau.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl JAV -- taigi, kodėl tas bėdžius JAV turėjo tokias galimybes? 🙂

      O dėl ksenofobijos -- pirminiame etape, kai tik išvažiuojama į kažkur, ji nelabai lemia, bet įsitvirtinant, t.y., praleidus šalyje keletą metų -- taip, tai jau ima veikti kaip faktorius.

      Reply
  21. Gruodis (M3)

    Tai tik 300K užsieniuose? Mažokai, imho. Su visokiais trumpalaikiais darbininkais ir studentais būtų bent 500K, o gal su lietuvių kilmės asmenimis bene ir melejuonas. O tai, jau bene pats iškalbingiausias faktas: užsieniuose gyvena kas 4-as lietuvis. 1 iš 4. Ir jie dauginasi…. Ką apie tai mąsto Lietuvos rezidentai? Nelabai ką mąsto, man atrodo. Dar anksti…

    P.S. užmiršome dar Rusijos lietuvius. O kur Australijos, Kinijos, Argentinos….kaip saka, iš kirvio koto reikia košę virti.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *