Virtuvinis-nacionalinis

Man toks vat klausimas pasistojo: kodėl japonų suši yra suši, gruzinų čachochbili – čachochbili, armėnų lavašas – lavašas, o lietuviškas šakotis – "tree-cake"?

Kitos tautos savo nacionalinius patiekalus (ir netgi ne nacionalinius) užsieniečiams pateikia savais pavadinimais. Ir nemato problemų. O mes, kaip kokie nevisaverčiai, išverčiam belenką taip, kad paskui net patiems ima atrodyti, esą nieko mes nuosavo neturim.

Tiesą sakant, kai pamačiau netgi šakočio vertimą į anglų kalbą, man visai negera pasidarė. Iš kur tas nepilnavertiškumo kompleksas?

Papildyta: nagi rimtai, net nesitikėjau, kad už tokios tautinės neurozės užkabinsiu. Dabar laukiu, kol kas nors tiesiai pareikš, jog lietuviškų patiekalų išvis nėra, nes senovės lietuviai valgė samanas ir kankorėžius.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

65 thoughts on “Virtuvinis-nacionalinis

  1. snegole

    o šakotis tai čia tipo lietuviškas? Kiek žinau, baumkuchenas tai biškį iš Vokietijos kilęs… 🙂 gal blogai žinau.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Vokiečių bankucheno technologija gan panaši, tačiau tešlos sudėtis gerokai skiriasi. Ir jis neturi jokių šakų 🙂 Gal būt kilmė kuo nors ir susijusi, bet skirtumai yra vos ne tokie, kaip tarp torto ir pyrago 🙂

      Reply
          1. linuzhe

            dar pasakyk, kad žodis cepelinai yra lietuviškos kilmės, todėl lai visi užsieniečiai dabar išmoksta šį nuostabų „lietuvišką“ žodį ir nepaspringsta spirgučiais užsigerdami.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Paieškokit d.g. giedrius-v žurnale, jis visą seriją straipsnių rašė apie „nelietuviškus“ cepelinus (didžkukulius), jų kilmę ir receptūros kitimą. Ir apie tai, kaip ir kada atsirado tas žodis -- „cepelinas“. Jei ieškoti tingite -- „cepelinais“ didžkukuliai pradėti pirmojo pasaulinio karo metais, Vilniaus krašte, nuo vokiškų dirižablių. Tarp kitko, tai irgi unikalus šio valgio bruožas -- ko gero, nei vienoje kitoje pasaulio šalyje nėra tautinio patiekalo, taip keistai gavusio naują pavadinimą.
              Žodžiu, švieskitės, nes kitaip, užsienio svečiams, panorėjusiems lietuviško maisto, išties turėsite duoti kankorėžių 🙂

              Reply
  2. alex_argen

    Абсолютно согласен. Но началось это, к сожалению от „цеппелинов“!
    И ни при чем здесь немецкий язык!
    „Цеппелины“ -- чисто литовское блюдо, и все соседи, весь бывший Советский Союз знал их, именно, как литовское национальное блюдо. А тут, вздумали стесняться своего же названия, стали выдумывать всякие „кукули с мясом“.

    Reply
      1. alex_argen

        Я немного поездил по Европе, нет нигде такого блюда, как „цеппелины“!
        Я даже не название имею в виду, а именно само блюдо, оно ведь очень специфическое в приготовлении.
        И литовский „холодный борщ“ популярен именно в Литве, и нигде больше, а это
        дает полное основание причислить его к национальным блюдам.
        Что касается схожести „шакотиса“ и „банкухена“ -- может быть это название и немецкое,
        но самих „банкухенов“ я в Германии не видел ни разу:) Правда, может быть, что я плохо смотрел.
        И еще, нет в Европе исключительно мононационального блюда, просто потому что все нации были исторически рядом, и блюда из одной кухни переходили в другую. Тут уже в дело вступает субъективный фактор, что об этом говорят иностранцы. А иностранцы я могу подтвердить,
        считают и „шакотис“ и „цеппелины“ и „холодный борщ“ -- чисто литовскими блюдами.
        И на этом нужно строить свою языковую и кулинарную политику. А то приедут осетины и скажут
        что „ведарай“ это их национальное блюдо (у них и правда, есть что-то похожее)

        Reply
        1. linuzhe

          http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=40963
          „Cepelinai nėra lietuvių liaudies kulinarinis paveldas. Yra daug spėjimų, iš kur šis patiekalas atkeliavo į mūsų kraštą, – teigia V.Vasiliauskaitė. – Viena iš versijų – cepelinus atvežė žydų keliautojai iš Vokietijos. Lietuviai „iškrapštė“ jų įdarą ir pakeitė į kiaulienos“.
          Pagaliau prisiminkite dar faktą kada Lietuvoje atsirado bulvės.

          Reply
          1. rokiskis Post author

            Tarp kitko, netgi Sako pasekėjų prikliedėtame straipsnyje, į kurį nuorodą davėte, ir tai šaltibarščiai įvardinami, kaip lietuviškas patiekalas 🙂

            Reply
    1. icy_underground

      В наших краях „кукуляй“ называли клёцки.
      Но с деревенскими словечками вообще беда. Бабушка готовила суп „Bulbiene su zacirkom“, вот откуда она взяла эти „зацырки“, они же немецкие шпецле?

      Reply
        1. icy_underground

          В бабушкином супе это были именно шпецле -- разновидность лапши, которую не нарезают, а как бы стругают ножом. С доски -- прямо в кастрюлю.

          Reply
    2. rokiskis Post author

      Menia udivliajet, sto vy pro litovskije bliuda znajete bolse cem mnogije litovci. Dumaju, vsio taki eto kakoj to nacionalnij neuroz, „lack of identity“, tak skazat.

      Reply
  3. linuzhe

    dėl šakočio -- pasižiūrėkit ką lenkai apie tai rašo savo wiki
    http://pl.wikipedia.org/wiki/S%C4%99kacz
    „Tradycyjne ciasto tatarskie, popularne na terenach dawnych Kresów Wschodnich, w dzisiejszej Polsce regionalna specjalność Podlasia“
    Vokiečiai -- http://de.wikipedia.org/wiki/Baumkuchen
    Rusai -- http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0%B0%D1%83%D0%BC%D0%BA%D1%83%D1%85%D0%B5%D0%BD „Баумку́хен (нем. Baumkuchen — дерево-пирог) — особый вид выпечки, традиционный для Германии“

    Reply
    1. alex_argen

      W Polsce tradycja uznaje, że pierwsze sękacze upieczono w miejscowości Berżniki koło Sejn na Suwalszczyźnie z okazji odwiedzin królowej Bony.
      Sejny -- cia praktiskai jau Lietuva:))

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Lenkai, tarp kitko, ir neslepia, kad tai lietuviškas kūrinys 🙂 Nors šiaip jau abiejų šalių kulinarinė istorija labai persipynusi.

        Reply
    2. rokiskis Post author

      Palyginkit nuotraukas, kaip atrodo vokiškas bankuchenas, o kaip atrodo lietuviškas šakotis 🙂 Aš jau nekalbu apie tai, kad Vikipedijoj būna tokių kliedesių kartais (ypač -- tokiose temose, kaip kulinarijos istorija), kad ja šiuo atveju remtis, atleiskit, naivu 🙂

      Reply
    3. rokiskis Post author

      Tarp kitko, savo nurodytame lenkiškame Vikipedijos straipsnyje atkreipkit dėmesį į žodį Kresy. Ir pasidomėkit, ką jis reiškia 🙂 Ką jau kalbėti apie „totorišką pyragą“ -- šakotį žinodami tik iš nuogirdų, to straipsnio autoriai netgi painioja jį su Lietuvos totorių kepamu skruzdėlynu 🙂 Ir Lenkija -- tai vienintelė šalis be Lietuvos, kur šakočiai būna kepami 🙂
      Aš jau nekalbu apie vėjus iš nieko apie šakočius nežinančių rusų ir vokiečių Vikipedijų 🙂

      Reply
  4. zalias_bebras

    Ne tik kad patiekalo (baumkuchen?) autorystė ne mūsų (kaip ir šaltibarščių, kugelio, vėdarų, balandėlių, didžkukulių ir t.t.), bet dar ir kalbėjo tuo metu mūsų kulinarai ne visai lietuviškai… Ar tiksliau -- visiškai ne lietuviškai. 🙂
    Provokuoji eilinį kartą, gerb. demagoge? 😉

    Reply
    1. linuzhe

      antrinu zaliam bebrui ir tikiuosi, kad čia tik provokacija, nes jeigu rimtai, tai tada belieka absoliutus nepasidomėjimas ir elementarus neišmanymas.

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Nepasidomėjimas ir neišmanymas pas ką? 🙂 Ar jau sužinojote, ką reiškia lenkiškas žodis Kresy? 🙂

        Reply
    2. rokiskis Post author

      Mūsų LJ virtuvės specas kartą pakankamai daug medžiagos apie cepelinų lietuviškumą išdėstė. Apie kitus patiekalus -- irgi pasisakytų. Taigi, gal nepradedam kartoti Sako propagandos apie svetimybiškus cepelinus 🙂

      Reply
  5. laiqua_lasse

    Kažkada girdėjau, kad lygtai ES įteisino kulinarinį terminą „spirgi“, ta prasme, spirgus. Nes tai yra labai tradicinis būtent lietuviškas dalykas. Nors visai galiu ir klysti…

    Reply
  6. popas

    todėl kad ne šakotis, o baumkuchen.
    Kad suši yra suši nžn nžn, pvz sašimi yra paplokštainiai, šitake -- dantūniai.

    Reply
  7. zeppelinus

    Iš dalies Rokiškis teisus -- savo nacionaliniams pateikalams reikia taikyti ir į tarptautinę rinką „stumti“ savo pavadinimus.
    Griežtai smerkiu kulinarijos aferisto Vincento Sako pasekėjus, bandančius paneigti mūsų tautinių patiekalų autentiškumą.
    Jūs, gerbiamieji, net nesuvokiate, kad tokiais „sakiškais“ metodais galima nusišnekėti iki to, kad ir makaronų gaminiai nėra italų tautiniai valgiai, mat makaronai, kaip tešlos gaminių technologija atsirado kažkur Azijoje, arčiau Kinijos.
    Nekalbant jau apie senu seniausiai daugelyje šalių žinomus atvirus pyragus, Italijoje gavusius picos pavadinimą….
    Galima paneigti, kad guliašas ar koks paprikašas yra vengrų tautinė kulinarija, mat ir pomidorai ir paprikos, kaip ir jų gaminimo receptai į Europą pakliuvo iš Amerikos.
    Galima bandyti ieškoti ryžių-pilau arba plovo pirminės tėvynės, bet kvailesni užsiėmimą sugalvoti sunku…
    O gal kas norėtu pasakyti kokiam armėnui, kad jo horovacas iš tikro yra turkiškas kebabas arba atvirkščiai? Tikrai norit?
    Vienžo, taikant tautinio patiekalo, kaip toje vietovėje išrasti ir tik ten gaminamo valgio apibrėžimą, galima prisišnekėti iki visiškų blėnių, ką reguliariai ir daro ponas Vincentas Sakas.
    Neikite jo pėdomis, turėkite sarmatos….

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Tiesą sakant, aš galvojau, kad šiaip vat pabendrausim apie tai, kad reikia prekybininkus šviesti. Bet kai paskaičiau komentarus, supratau, kaip nutolęs aš nuo niūrios realybės. Man jau tiesiog gėda už savo paties tautiečius. Neturiu žodžių.

      Reply
  8. antanian

    Dabar laukiu, kol kas nors tiesiai pareikš, jog lietuviškų patiekalų išvis nėra, nes senovės lietuviai valgė samanas ir kankorėžius.
    nu tai mano mintis:)
    suprantu, kad lietuviams labai brangus tas kulinarinis paveldas su lapenia ir szaltibaszczius su actu, ale originalumo jame mazoka.

    Reply
      1. linuzhe

        Sako pavardę Tu pirmas pradėjai komentaruose minėt ir tuo vėlgi tiesiog bandai manipuliuot, kad visi Sako priešai Tau imtų pritariamai linkčioti galvomis.
        aš citavau V.Vasiliauskaitę, bet jos nuomonė Tau taip pat nesvarbi, nes Tu geriau žinai, kad cepelinai yra lietuviški, šakotis -- lietuviškas nacionalinis pyragas. tik blyn mane stebina kaip dar nepasipiktinai, kad kitos tautos drįsta kašę vadinti backetball?? juk tai mūsų nacionalinis sportas krepšinis ir akivaizdžiai kilęs dar nuo tų laikų, kai grybus ir uogas, beigi kankorėžius į krepšius mėtydavom. negi ne?

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Sakas -- šventa legenda, taip kad prašau jo neneigti. Nes prisineigsite. Man jis jau teismais grąsino. Jei atmintis nemeluoja, Giedriui Vilpišauskui -- irgi kažką tokio siūlė. Taip kad prašau čia neaiškinti, kad cepelinai nėra paneigti Vincento Sako, nes ir jus paduos kur nors. O tai, kad Vincento Sako pranašystes kartoja vis daugiau vasiliauskaičių ir pan. -- tai tik dar didesnis Vincento Sako šventumo įrodymas.
          O jei visgi norisi aiškintis apie cepelinus -- siūlau pirmiausiai nustot ieškot „autoritetingų“ pareiškimų geltonoj spaudoj, o pasiaiškinti realią cepelinų atsiradimo istoriją. Todėl dar kartą pasiųsiu jus paskaitinėti d.g. G. Vilpišausko parašytus, giedrius-v.livejournal.com esančius straipsnius -- ten informacija, paremta realiais faktais, o ne visokių vasiliauskaičių pezalais.
          O krepšinį įpinti į diskusijas apie maistą -- tai labai originalu. Bet jei jau taip tamstai norisi, įsivaizduokite, kad lietuviai labai smarkiai pakeitė krepšinio taisykles. Taip smarkiai, kad jis net į krepšinį nepanašus tapo. Taip, kad jis tapo vien Lietuvai būdingu žaidimu. Ir ėmė tą pakeistą žaidimą vadinti „lietiniu“. Tai vat dabar man pasakykite, ar toks „lietinis“ -- tai būtų lietuviškas žaidimas, ar ne? 🙂

          Reply
          1. linuzhe

            dėkui už visus patarimus beigi įžvalgas, tamstos „geltonosios spaudos“ tikrai nebeskaitysiu. sėkmės siekiant lj rekordų, nes panašu, kad tik tai jums iš tiesų terūpi, bet to ir neslepiat.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Gal jus sunervino mano kategoriškas tonas, bet į vatą, atleiskit, vynioti nemoku -- ką galvoju, tą ir sakau. O banai -- dalykas įprastas. Net neabejoju, kad jų skaičius pas mane didės ir didės 🙂
              Visgi, giedrius-v žurnale esančią medžiagą paskaityti dar kartą rekomenduoju. Truputį atsistos į vietas kai kurie dalykai.

              Reply
              1. linuzhe

                kategoriškas tonas? tikrai ne. man irgi nepatinka vyniojimai į vatą. „banas“ dėl kitų priežasčių. klausykit, kas gi nežino Sako ir Giedriaus dvikovos? man asmeniškai tai jau seniai pamiršta, nes įgriso. iš pradžių buvo įdomu, bet dabar įdomu tik galbūt jiems patiems ir jums, jeigu Sakas teismu grąsina. Giedrių pamenu dar nuo darželio laikų ir ką? Ar gudresnė pasidarysiu? Ar apsidžiaugsit kad imsiu linksėti galva po kiekvienu jūsų parašytu žodžiu? Jūsų diskusijos iš piršto laužtos, o kiekvienas kuris bando ką nors pasakyti prieš Jūsų akimis „dar vienas“. mane kaltinat naivumu, o beveik patikėjot, kad aš patikėjau Jūsų isterija-istorija, kuria suskubot parašyti po mano komentaro apie bulves. negi nebėra apie ką rašyti? gal rašliavojat ir neprastai, bet aš turiu įdomesnių pašnekovų, kurie vienui viena iliustracija-mįsle priverčia susimąstyti visam vakarui, o jūsų tekstai ilgėja, bet tai jums tik pačiam pramoga. ne daugiau. tokių „straipsnių“ pilnas delfi ir ta pati „geltonoji spauda“ kurią niekinat 🙁

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Vincentas Sakas man grąsino teismais prieš kelis metus, kai paklausiau, iš kur jis savo istorijas traukia 🙂 Bet tai jau seniai nutilę (nebent jis šitą mano žurnalą atrastų).
                  O dėl Giedriaus -- jis labai išsamiai išanalizavo cepelinų atsiradimą (kaip ir tai, kodėl teisinga juos vadinti didžkukuliais). Todėl, jei jau jį pažįstate, siūlau visgi perskaityti, o ne galvoti, kad tai vaikystės draugo asmeniniai išsigalvojimai.
                  Galų gale, apie tą istoriją („Virtuvinio-nacionalinio“ antrą seriją) -- ją rašiau tik todėl, kad man ir jūsų, ir kai kurių kitų pasisakymai pademonstravo vyraujantį požiūrį į lietuviškus patiekalus 🙂 Tai nebuvo taikoma jums asmeniškai -- su tokiu požiūriu ir anksčiau susidurdavau, tačiau negalvojau, kad taip galvoja dauguma. Tiesiai šviesiai sakau -- aš apakęs.
                  Ir pasakymas „dar vienas“ -- tai tik identifikavimas, kad dar vienas atkartoja tą patį stereotipinį pareiškimą, esą šakotis -- tai vokiškas bankuchenas.
                  Galų gale, noriu dar kartą paklausti -- ar visgi pasiaiškinote, ką reiškia lenkiškas žodis „Kresy“? Jei vis dar ne -- tai žodis, žymintis lenkų gyvenamas žemes, nepriklausančias pačiai Lenkijai. Dažniausiai minimas, kalbant apie buvusios LDK teritoriją. Taigi, ar dar nekyla mintis, ką reiškia tamstos citata iš lenkiškos Vikipedijos -- „Tradycyjne ciasto tatarskie, popularne na terenach dawnych Kresów Wschodnich“? Gal jums padės dar viena citata iš to paties puslapio -- „W Polsce tradycja uznaje, że pierwsze sękacze upieczono w miejscowości Berżniki koło Sejn na Suwalszczyźnie z okazji odwiedzin królowej Bony“ 🙂 Aš prastai suprantu lenkiškai, bet iš karalienės Bonos peminėjimo sprendžiu, kad tai XVI amžius -- geru šimtmečiu seniau, nei pirmi vokiški bankucheno receptai 🙂 O žodis „Suwalszczyźna“ -- tai Suvalkija 🙂

                  Reply
                  1. popas

                    „O dėl Giedriaus -- jis labai išsamiai išanalizavo cepelinų atsiradimą (kaip ir tai, kodėl teisinga juos vadinti didžkukuliais). Todėl, jei jau jį pažįstate, siūlau visgi perskaityti, o ne galvoti, kad tai vaikystės draugo asmeniniai išsigalvojimai.“
                    Na kie atmenu, tai Giedrius parodė, kad cepelinai buvo seniau nei sovietmečiu.
                    1. Kad cepelinai kulinarinis paveldas, tai nereiškia, kad ir bankuchenas kulinarinis paveldas.
                    2. Aš pvz. tuo klausimu labiau pasitikiu Imbrasiene (jai pagal pareigas priklauso) -- jei pasakys, kad bankuchenas lietuviškas tada patikėsiu 🙂

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      1. Giedrius parodė, kad tai buvo specifinis, Lietuvai būdingas patiekalas dar XIX amžiuje, išsivystęs iš įprastų miltinių kukulių 🙂
                      2. Imbrasienė -- dar viena egzpertė, teigianti, esą cepelinai atsirado dėl varganos pokario buities 🙂 Apie šakotį ji pasakoja, esą „paradoksali situacija, kai vokiečiai užmiršo receptą, o lietuviai išsaugojo“ 🙂 Aš pasitikiu tais, kas sugeba cituoti, pvz., Giedriumi.

                    2. rokiskis Post author

                      Gerbiamasai, pačios Imbrasienės žodžius jums atkartojau apie „sumanias šeimininkes“. Tai vat jums Imbrasienės kompetencija. Ar reikia kažko daugiau? Jei anoji netgi cepelinų istoriją taip išranda, tai ko tikėtis iš daug menkiau paplitusio „bankucheno“? 🙂
                      Tiesą sakant, nebūtina netgi gilintis -- tegul lenkiškos Vikipedijos pasakojimai apie Bonos Sforcos šakočius ir būtų išsigalvojimas, visvien akivaizdus dalykas yra tas, kad kitos tautos šakočių (jie, beje, išskirtiniai ne tik forma, bet ir tešlos sudėtimi) paprasčiausiai neturi 🙂

                  2. Anonymous

                    taip, wiki nėra patikimas, bet jeigu jau verti „Kresy“, tai keista kad nepastebi „Tradycyjne ciasto tatarskie“ vertimas -- „tradicinis totoriškas pyragas“.

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Jau rašiau, iš kur „tatarskie“ -- straipsnio autoriai neskiria šimtalapio nuo šakočio, beje, tai matosi ir iš to, kad jokių istorijų, susijusių su totoriais, nepateikia 🙂 Tarp kitko, totoriai -- ryškus kontrastas vokiečiams, tiesa? 🙂

      2. antanian

        Šaltibarščiai su actu? Originalu 🙂
        jo, baisiai originalu, ale Lietuvos gaspadynes taip ir varo. Kurie prie meno — tai citrinos sulti pila. visi kiti — acta.

        Reply
  9. rokiskis Post author

    Tai būtent Vincento Sako išplatinti kliedesiai, kuriuos jau kartoja ne vienas naivus lengvatikis. O apie lenkų gebėjimą net ir Vilniaus kraštą paversti nuo seno lenkiškomis žemėmis -- vargu ar verta kalbėti 🙂 Juolab, kad argumentacija -- nuostabi: „cepelinai yra lenkiški, nes daug kur Lenkijoj jie gaminami“. Plg. su „Pica yra lietuviška, nes daug kur Lietuvoje ji gaminama“ 🙂
    Beje, o ar sužinojote, ką reiškia žodis „Kresy“? 🙂

    Reply
  10. rokiskis Post author

    Apie Vikipedijas jau kitur parašiau. Taigi, kartotis -- vargu ar verta 🙂
    O už jūsų rūpestį mano lietuvių kalba, protingais argumentais ir humoro jausmu -- dėkoju. Ko ko, bet humoro man trūksta ne mažiau, kaip jums 🙂

    Reply
  11. rokiskis Post author

    Jei nepastebėjote, kalba buvo apie šaltibarščius, o ne apie barščius 🙂 Aš taip tikiuosi, kad tamsta tiesiog nepastabiai skaitėte, todėl ir supainiojote šaltibarščius su barščiais, tad (tikiuosi) šaltibarščių neverdate 🙂
    O apie vargšes šeimininkes, darančias šaltibarščius iš marinuotų burokėlių ir dar dedančias į juos vegetos bei majonezo -- tokių istorijų esu girdėjęs. Bet manau, kad apie tai kalbėti tiesiog šlykštu. Apie valgymą -- išvis net nekalbu.

    Reply
  12. Anonymous

    LT
    Na vieną tikrenybę tikrai žinau- senojoje LT ,,prasčiokai“ augindavo ir valgydavo grikius.
    O visa kita galima prisijaukinti 😉

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: LT
      Fantastika, paskaičiau jau ganėtinai seną savo įrašą ir aptikau, kad kažkas save čia spėjo išsicenzūruot. Kad iš istorijos nedingtų, čia paminėsiu, kad save išsicenzūravęs nežinomasis egzpertas rašė apie tai, kad šaltibarščiai verdami 🙂

      Reply
  13. Niam niam

    Kokios samanos, kokie kankoriežiai????
    Žmonės, pirma gal sutarkite apie kokį laikmetį kalbate? Juk skirtingais laikais vis nauji patiekalai prigydavo ir tapdavo tradiciniais…

    Kodėl visi pamirštat pačius tikriausius, nuo amžių amžinųjų gamintus patiekalus -- putra, cibulinė, čiupka, šaltibarščiai (tik jie buvo gaminami su batviniais -- burokėlių lapais), varškės sūris su medum, keptos ropės, skryliai, ragaišiai, kruopų košės, kiek vėliau -- bulvinės bandos, švilpikai su grybais, grikinės ir kitokios bobos, kopūstienė…

    Reply
  14. Niam niam

    tiesa, gi dar pamiršau tokius puikius patiekalus, kaip kąstinys, vytinta žuvis, žvėriena (ypač įdaryti bebrai ant didikų stalo), avižų, pieno, spanguolių ir kt. kisieliai, na, ir gal ne toks jau ir puikus patiekalas -- juka… Ir gėrimai: duonos gira, taip pat kmynų, mėtų gira, alus, išrūgų šampanas (tik žinoma senovėje jis buvo vadinamas kitaip).

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *