Rokiškis Rabinovičius

Šiandien bus apie tamsiąją tetradą – apie tai, kas yra išties klaikūs, siaubą keliantys asmenybės sutrikimų atvejai. Anksčiau šis dalykas buvo vadinamas tamsiąją triada (dark triad) – tai įvairios psichopatijų, narcisizmo ir makiavelizmo kombinacijos, bet paskutiniu metu prie jo buvo prijungtas ir sadizmas – tiesiog paaiškėjo, kad kartais tai būna savarankiškas, ir toks pats pragariškas asmenybės sutrikimas.

Apie asmenybės sutrikimus ir tai, kaip tai reiškiasi – aš rašiau visai neseniai. Labai patariu (netgi primygtinai rekomenduoju) prieš skaitant šį straipsnį, paskaityti apie tuos asmenybės sutrikimus bendrai, nes kitaip kai kurių konceptų (pvz., apie nekintamumą, giluminius mąstymo persikreipimus ir negalimumą juos pataisyti) išvis nesuprasit. Norint suprasti tamsiosios tetrados mechanizmus, būtinas asmenybės sutrikimų supratimas, bent jau minimalus.

Žinote, toks ToC kūrėjas Eliyahu M. Goldratt kadaise įvedė vieną tokią aksiomą, tapusią vienu iš ToC pagrindų – kad visi žmonės yra geri. Taigi, taip, bet ne visi. Štai apie tai mes šiandien ir kalbėsime.

Priminsiu atskirai tai, kad kai kurie asmenybės sutrikimų atvejai gali būti dar ir dideliu išlošimu. Kai kurie žmonės, turintys aiškius asmenybės sutrikimus, savo srityse gali būti keleriopai geresniais darbuotojais, nei kiti. Aišku, būna ir tam tikrų išimčių, kur asmenybės sutrikimai žmones paverčia nelabai kokiais. Visaip būna. Bet jei darbdavys sugeba įvertinti ir parinkti darbuotojui gerą poziciją – tai asmenybės sutrikimą turintis žmogus dažniau gali būti geresniu darbuotoju, nei žmogus, kuris jokio asmenybės sutrikimo neturi. Tiesiog dėl specifiškų mąstymo ir elgesio polinkių. Čia gerais atvejais.

Asmenybės sutrikimus turintys tampa geresniais darbuotojais dėl to, kad jie būna kitokie, lyg specializuoti, mąstantys kitaip. Ir išlošimai čia atsiranda labai paprastai – per specializaciją. Paprastai pažiūrėkim: netinkamai naudojamas specializuotas įrankis yra prastenis už universalų, bet tinkamai panaudotas – visada bus žymiai geresnis. Tiesiog reikia tinkamai naudoti. Bet taip būna gerais atvejais. Blogais atvejais būna atvirkščiai – kai kurie asmenybės sutrikimai įmonėse gali sukurti pragarą.

Gebėjimas ir negebėjimas adaptuotis

Įprasti asmenybės sutrikimai nėra nei kažkuo labai baisūs, nei ką – netgi asocialus asmenybės sutrikimas pats savaime nėra kažkokia tragedija. Jei tik žmogus mokosi, jis sugeba adaptuotis, ir būti visai padoriu darbuotoju – svarbu tik kad jis adaptuotųsi. Netgi grandiozinio tipo narcizai gali būti visai neblogais darbuotojais (nors kai kurie juos laiko mažiau tinkamais netgi už asocialius) – svarbu tik statyti juos į tinkamas procedūras, kurios veiktų taip, kad jie galėtų jaustis gerai tik jei padarytas darbas. Nesigilinkim čia į niuansus – tiesiog esmė tame, kad visi tie tipai yra bent kažkiek adaptyvūs. Beveik visi.

Adaptyvumo pavyzdžiu galima imti sadistinį asmenybės sutrikimą, kuris, šiaip jau, gana kraupinantis – ne šiaip sau jis traukiamas į tamsiąją tetradą. Bet net ir šį sutrikimą turintys žmonės gali prisitaikyti. Taip, netgi žmonės, kurie jaučia pasitenkinimą, tiesiog kankindami ir žemindami kitus, ir jų pasitenkinimas ne iš to, kad taip jaučiasi svarbesniais, o tik iš to, kad jie mato kitų kančias – netgi tokie žmonės gali būti socialiai adaptuoti ir tvarkoje.

Geru sadistinės/mazochistinės adaptacijos variantu galima laikyti tam tikras labai specifines bendruomenes, kur būna vergai, būna valdovai (tiksliau, dažniau valdovės – sadistinis sutrikimas kažkiek labiau paplitęs tarp moterų, o mazochistinis – tarp vyrų), ir kartu būna aiškus supratimas ir pripažinimas, kad problemos yra galvose, kad jos kelia bėdas gyvenime ir kad jos įprastais būdais nėra pataisomos.

Adaptuoti žmonės pripažįsta savo problemas, išmoksta atskirti normalius socialinio elgesio modelius nuo sadistinių/mazochistinių (pirmiausiai per pripažinimą, kad pats esi kitoks, kad tavo santykiai gali būti tvarkoje su specifiniais žmonėmis, ir kad dauguma žmonių – kitokie, tokie, kuriems nepriimtini sadomazochistiniai santykiai), o paskui – taikyti sadomazochistinius ten, kur priimtina (su kai kuo panašiais į save), o kitur visuomenėje – elgtis pagal normalius elgesio modelius. Tai gera adaptacija – ji visokeriopai naudinga visoms pusėms.

Galima tarti, kad jei adaptacija gera – tai reiškia, kad asmenybės sutrikimo nėra (neatitinka DSM kriterijų). Taigi, netgi sadistinį pasaulio suvokimą turintis žmogus elgiasi visiškai normaliai, o savo sadizmais tada užsiima tik su kokiais nors partneriais, kurie to nori, o ir tai – taip, kad viskas būtų saugu.

Jei adaptacijos nėra – būna dezadaptuotas sadistinis elgesio modelis, kur perkreipti sadistiniai santykiai visiškai neadekvačiai taikomi kur papuola, o pats tokį sutrikimą turintis žmogus net nesupranta, kad jis turi kažkokią problemą, ir kartu nuolat įsivelia į konfliktus, lieka nesuprastas, išmestas iš sociumo ir taip toliau. Štai tada būna bėdos. Štai apie tokius dezadaptuotus variantus ir kalbame, kai kalbame apie tamsiąją tetradą.

Sadistinis sutrikimas yra bene švelniausias ir nekalčiausias iš visų, kurie yra šioje tetradoje. Visa tai todėl, kad sadistinį asmenybės sutrikimą turintys žmonės geriausiai, blaiviausiai suvokia realybę, tad sugeba bent jau kritiškai pažvelgti ir į save, ir į savo pačių pasaulio suvokimą.

Kiti trys tamsiosios tetrados sutrikimai daug sunkesni – jų atveju persikreipimai būna žymiai gilesni, tiesiog nepataisomi.

Tie keturi sutrikimai, apie kuriuos čia pasakoju, yra šie:

• Grandiozinis narcisizmas (visų pirma, aktyvi, įsitvirtinimo siekianti forma) – negebėjimas adaptuotis kyla iš to, kad narcizas tiesiog neturi tikro, emocinio Aš, o vietoje to turi išgalvotą savęs įvaizdį, kuris jam svarbesnis už viską. Kiti žmonės jam nereiškia nieko, jie tėra skirti išnaudojimui.
• Makiavelizmas (totalinis intrigavimas ir manipuliavimas aplinkiniais) – negebėjimas priimti pasaulį čia itin gilus – bet kas, bet koks veiksmas, bet koks nuoširdumas čia suvokiamas tiktai kaip klastingas bandymas ką nors apgauti. Makiavelistui nieko nereiškia jokia moralė, tačiau jis tobulai moka meluoti, intriguoti ir manipuliuoti.
• Psichopatija (antisocialus sutrikimas su nevaldomais emociniais impulsais) – negebėjimas prisitaikyti čia kyla iš visiškos impulsų dereguliacijos – žmogus pasiduoda net ir absurdiškiausiems išsigalvojimams, pereidamas į nevaldomus ir emociškai intensyvius veiksmus. Nevaldomas impulsyvumas tampa iracionalaus, visiškai neprognozuojamo, asocialaus ir neretai pavojingo elgesio priežastimi.
• Sadizmas (dezadaptuoti sadistinio sutrikimo variantai) – dezadaptacija reiškiasi per totaliai perkreiptą požiūrį į viską, kur viskas yra paremta galios santykiais. Bet kuris kitas žmogus sadistui yra tiesiog šiukšlė, verta tik paniekos. Sadistui kitų žmonių kankinimas tampa tiesiog savitiksliu, malonumą keliančiu dalyku.

Kai kalbame apie tamsiąją tetradą – tai kalbam ne apie šiaip atvejus, o apie neprisitaikiusius, t.y., kad ir išoriškai gerai atrodančius, bet realiai – giliame konflikte su savimi ar pasauliu esančius žmones.

Taigi, dabar pirmas ir labiausiai apibendrintas dalykas, kurį įsiminkim dar prieš skaitydami visą likusią medžiagą: niekada nepriimdinėkim į darbą, neturėkim santykių, ir reikalų su šiais tamsiosios tetrados tipažais. Kai kurie iš jų būna nepajudinami, o su kai kuriais – nepadės niekas, netgi teisėsauga. Teisingas elgesio modelis su jais – pasitraukti arba pašalinti juos ir viskas. Dingti. Jei nesigauna dingti – gal parašysiu kada apie pilko akmens metodą, bet šiaip – pirmiausiai visvien dinkit. Ir nebandykit laimėti ar gerinti santykių. Jie tiesiog blogis. Ir jie neatneš jums išlošimo.

Dar vienas pastebėjimas, grynai dėl terminų: psichopatija neretai vadinama kas papuola, ir galima rasti tiek daug visiškai skirtingų psichopatija vadinamų dalykų, kad išvis neaišku bus, kas tuo žodžiu turėtų būti vadinama. Beje, todėl ir psichiatrijoje paprastai apie psichopatiją nekalbama – terminas yra tiesiog pernelyg pagadintas. Kita vertus, tarp klinikinių psichologų paskutiniu metu visgi lyg ir nusistovi stabili šio žodžio prasmė – antisocialus sutrikimas su nevaldomu impulsyvumu. Štai apie šitą psichopatiją aš ir kalbu.

Narcisizmas

Pradėkim nuo narcisizmo – jį jau aprašinėjau, kai aprašinėjau kitus asmenybės sutrikimus. Imant paprastai, narcisizmas būna atviras, t.y., grandiozinis – kai narcizas įsivaizduoja nežinia kuo ir yra viskuo patenkintas, nes jisai jau jaučiasi kažin kuo. Tokie narcizai būna tingūs, be kompetencijų ir niekam tikę, nors paprastai turi nemažai visokių titulų. Pvz., tai gali būti koks nors aukštosios mokyklos profesorius, kuris pats gyvenime nieko rišlaus nėra sukūręs, bet kartu yra įkinkęs tuntą studentų ar doktorantų į visokių straipsnių rašymą, kuriuos publikuoja savo vardu. Ir netgi knygas kažkas už tokį parašo. Žodžiu, atrodo kaip kažin kas, bet išties – tuščia vieta.

Bendras tokių narcizų požymis – tai tas, kad jie savaime jaučiasi tokiais tobulais, kad jiems nieko nei mokytis, nei daryti nereikia. Narcisistinis profesorius gali nuo savo sakyklos tiesiog vemti visiškus blėnis į auditoriją, bet jam pačiam nei mintis nekils, kad jis kliedi kaip LSD apsiėdusi karvė. O kadangi vardas visokiais nenormaliais būdais užsidirbtas didelis – toksai profesorius gali būti nepajudinamas, kad ir koks jis būtų bukas. Ir dar daugiau – didžiulė dalis žmonių gali manyti, kad čia ne tas profesorius blėnis kliedi, o kad jie patys čia kažko nesupranta, nes taigi nu čia juk profesorius, mokslo šulas, trys tūkstančiai mokslinių straipsnių, aukščiausias cituojamumas ir taip toliau.

Tai vat ir yra tas klasikinis, ryškus grandiozinio narcisisto variantas. Realiai – tiesiog nulis, bet iš įvaizdžio – ohoho. Ir dar toks, kad daugumą savo išskirtinumu ir įtikina.

Giluminis narcisisto gliukas visada yra vienas: jis tiek smarkiai neturi savęs, turi tokią didžulę tuštumą vietoje savo asmenybės, kad visą buvimą savimi jis yra pakeitęs į kažkokį išgalvotą savęs įvaizdį, į kažkokį vienaip ar kitaip tobulą savęs įsivaizdavimą. Tas įsivaizdavimas, beje, nebūtinai gražus – narcizas gali, pvz., save įsivaizduoti ir tobulu nusikaltėliu, ir tobulu dar kuo nors. Tiesiog jis įsivaizduoja, turi įsivaizduotą save, o vat tikro savęs – nėra.

Kai nėra tikro savęs – tai nėra ir gebėjimo jausti pilnavertes emocijas sau pačiam. O kai nėra gebėjimo jausti tas emocijas sau, tai nėra ir gebėjimo tas emocijas normaliai pajusti aplinkiniams. Ir rezultatas – narcizai būna labai panašūs į sociopatus – dėjo jie ant visų, ant bet ko, net ant artimiausių žmonių. Jiems išties rūpi tik jie patys, o visi kiti – tai tėra įrankiai, kuriuos jie gali išnaudoti, būdami vat tokiais tobulais. Tokia ir yra visa ta grandiozinio narcisizmo esmė – pats narcizas yra visiška tobulybė, o aplinkui tėra žmonės, kurie skirti tiktai jam tarnauti.

Dabar su visu tuo yra dar vienas svarbus, bet kiek slidesnis konceptas, kur persikloja du išoriškai, o ir savo mechanizmais labai panašūs reiškiniai: trauminis narcisizmas (sakykim, pseudonarcisizmas) ir pažeidžiamas narcisizmas. Tuos dalykus reikia suprasti, norint atskirti realiai kenksmingus narcisizmo atvejus nuo panašių, bet nekenksmingų ar netgi naudingų.

Trauminis narcisizmas yra kompensacinio pobūdžio – jis yra viena iš hiperkompensacijų: jei žmogus vaikystėje žlugdomas kokiais nors reikalavimais ar dar kažkuo tiek, kad ima jaustis visišku nuliu, jis ima ieškoti bent kažko, kame jis būtų geras – ir per tai ima save auginti, ir pervertinti, kabindamasis už išsigalvoto savęs įsivaidavimo. Tiesiog tai vienintelis būdas išlikti savimi. Toks narcisizmas būna tik dalinis, ne visai stabilus, matomas kartu su krūva kitų reiškinių (t.y., skiriasi nuo asmenybės sutrikimo) ir žmogui padeda kažkaip išgyventi. Būdinga, kad trauminiai narcizai gan jautriai ir agresyviai reaguoja į jų įvaizdžio pažeidimus, tačiau skirtingai nuo įprastų narcizų, negeba priimti teigiamų įvertinimų iš aplinkinių. Kitas būdingas dalykas – trauminiai narcizai, skirtingai nuo grandiozinių, paprastai kaip pamišę mokosi – nes vis jaučiasi nepilnaverčiais, negebančiais kažko. Rezultate tokie pseudonarcizai, būdami smarkiai pasikėlusiais, išties turi savo galvose begales žinių.

Pažeidžiamas narcisizmas išsivysto iš įprasto grandiozinio, kai grandiozinis narcizas negauna galimybės būti grandioziniu. Taigi, grandiozinis narcizas ima kraustytis iš proto, nes jo įvaizdis griūna. Ir tada jis pasidaro agresyviu, aktyviu ir ima labai stipriai, nesiskaitydamas su jokiomis priemonėmis siekti savo tikslo – vėl tapti tuo savim patenkintu ir garbinamu tobulu narcizu. Savo elgesiu pažeidžiamas narcisizmas labai primena trauminį, tačiau įvertinimus laisvai priima kaip visišką duotybę, lyg savaime aiškius ar netgi per mažus. Jei pažeidžiamas narcizas vis negauna to, ko jam reikia – jis norom nenorom prisitaiko, tačiau lieka vis su kuo papuola kovojančiu, nes jam vis trūksta to pripažinimo, jo savęs įsivaizdavimas pernelyg neatitinka tikrovės, jam pačiam badydamas akis. Mokymosi paprastai čia nebūna, nebent narcizas būtų visai jau prispaustas aplinkybių – nes mokymasis reiškia pripažinimą, kad kažko nemoki – vadinasi, esi netobulas.

Labai svarbu suprasti, kad kai narcizas pasidaro aktyvus (dėl to, kad pasijunta pažeidžiamu) ir ima kovoti, jis išties kovoja ne dėl to, kad kiti jį pripažintų – išties jis kovoja dėl to, kad atkurtų savo galvoje esantį įsivaizdavimą apie savęs tobulybę. Kitų pripažinimas jam reikalingas tik tiek, kiek jis turi vietos tame jo susikurtame įsivaizdavime. O šiaip – tie narcizai kitus laiko šiukšlėmis.

Ir pažeidžiami, ir trauminiai yra labai labai daug kuo panašūs, tad riba labai slidi. Bandant suprasti, visada reikia žiūrėti ir kaip narcizas reaguoja, ir kokios jo motyvacijos. Labai būdingas dalykas, kuris skiria tikrus narcizus nuo visokių trauminių (t.y., paprastų neurotikų) – negebėjimas jausti empatijos ir gilių jausmų kitiems žmonėms. Narcizas gali jausti kančias, jei jį paliks „mylimas“ žmogus, bet tos kančios bus dėl to, kad kaip čia jį išdrįso palikti. Užuojauta ar gebėjimas įsijausti į kito žmgaus emocijas – narcizams irgi nelabai pažįstamas dalykas. Trauminės kilmės hiperkompensacija empatijos pilnai neišstumia niekad, o kai kada ją dar ir pagilina. Štai pagal tokius empatinius gebėjimus (nors kartais – kažkiek blokuotus) tuos netikrus trauminius ir galima atskirti dar labiau, nei pagal mokymąsi. O nuo tikrų, grandiozinių narcizų – geriau laikytis atokiau.

Kai kalbam apie tamsiąją tetradą, kalbam apie tikrą pilnavertį narcisizmą, ir itin baisios to narcisizmo išraiškos būna tada, kai narcizas būna aktyvus – kovojantis dėl savo narciziško savęs įvaizdžio. Tada jam nesvarbu niekas. Jis tiesiog dėjęs, o kadangi narcisistiniame įsivaizdavime pats narcizas yra pasaulio bamba – tai ir ant moralinių normų jis gali dėti, nebent jo paties įvaizdyje jis būtų dar ir superdvasingo moralumo įsikūnijimas žemėje. Tada tomis moralėmis narcizas ima manipuliuoti kokiais nors perkreiptais būdais, kai moralės vienaip veikia jam, o kitaip – kitiems. Žodžiu, toks selektyvus šventai moralaus narcizo moralumas. Paprastai toks moralumas reiškiasi, kaltinant amoralumu kitus ir vaizduojant šventą nekaltybę.

Tipinis narcisistinio vadovo elgesio paternas įmonės ar skyriaus susirinkime: narcizas prašo visų duoti pasiūlymų, kai visi pasako kažką, jis kažkiek nusuka kalbą, paskui vėl prašo duoti pasiūlymų, paskui vėl nusuka kalbą ir kai galų gale niekas pasiūlymų jau neduoda, sukelia spektaklį, kad visi nevykę, nieko nedirba, nieko negalvoja, nieko nesugeba, o tik jis vienas kažką prasmingo pasiūlė ir todėl jis viso ko gelbėtojas. Pagal panašius paternus narcizai nesunkiai identifikuojami – svarbu tik pamatyti, koks veiksmų rezultatas. Jei tas rezultatas yra ne įmonės nauda, o tiktai narcizo įvaizdis – na, tai jau ir darykitės išvadas.

Tipinės narcizų keliamos problemos versle: narcizai, tapę gate-keeperiais, totaliai žlugdo net pačius pelningiausius projektus, jei tik bent vos vos pasijunta kaip nors prarandantys savęs įvaizdį. Elgesys panašiose situacijose būna visiškai iracionalus – skirtas tik narcizo narcisizmui apsaugoti. Taip pat elgiasi ir tapę vadovais – žlugdo bet kokias reformas, naujas veiklas, etc., jei tos veiklos yra ne jų pasiūlytos ar ne apie tai, kad jie yra tobuliausi. Viskas turi būti sugalvota jų, būtent jų arba apie jų ypatingumą.

Esant investicijoms iš šono (pvz., bendriems projektams), narcizai sugeria visus resursus, nieko nedaro, o paskui prisiima garbę už nuopelnus. Investavusi pusė patiria nuostolius, tačiau narcizas prieš nežinančius tik pasigerina savo įvaizdį.

Blogiausia problema yra tokia: visais atvejais, kur narcizas susigalvoja menamą savo susikurto įvaizdžio pažeidimą, jam pasidaro nesvarbu nei racionalūs argumentai, nei pinigai. Narcizas gali aukoti netgi didžiulius uždarbius, jei tik jam reiks nusileisti kur nors ant žemės ir pabūti ne jo paties narcisistinėje realybėje. Narcizas gali netgi sau pačiam nuostolių prisidaryti, kad tik išlaikytų savo įvaizdį. Narcizas gali terorizuoti kitus darbuotojus – jei tik jam kils įtarimas, kad kažkas gali jį kritikuoti. Ir kartu narcizas nedaro nieko, kad situacija gerėtų – nes jis savaime tobulas.

Kartais narcizai savo elgesiu labai primena sociopatus, tačiau yra vienas ryškus skiriamasis požymis: grynam sociopatui visiškai nusispjaut į įvaizdį, jei klausimas apie pinigus. Kai veikia pinigai, sociopatas būna kraštutinai racionalus. Sociopatinis vadovas be jokių problemų savo darbotojų akivaizdoje gali šluostyti apšiktą tualetą, jei tik šitai kaip nors pavirs į įmonės pelną. Sociopatas racionalus – jam nusispjauti į įvaizdį. Narcizui toks elgesys gali reikšti visišką jo įvaizdžio žlugimą, t.y., tai tiesiog neįmanoma.

Kai kada narcizai gali priminti ir psichopatus – dėl savo visiškai neadekvataus ir iracionaliai atrodančio impulsyvumo. Tokiu atveju reikia pasižiūrėti į galimas motyvacijas: jei jos yra narcisistinės (prieš pykčio priepuolį kaip nors buvo pažeistas narcizo, kaip tobulojo vadovo, viso ko organizatoriaus, šiaip šventenybės ir tobulybės ar pan. įvaizdis) – motyvacija išties yra ne impulsyvi, o tiesiog narcisistinė. Taip, kartais narcizai ima elgtis panašiai kaip psichopatai.

Narcisistai neretai būna linkę ir į sadistiškai atrodantį sisteminį darbuotojų terorą, bet tas teroras paprastai būna ne savaiminis – jis kyla tik iš to, kad grandiozinis narcizas gerai jaučiasi tik kai kiti jį garbina ir jam paklūsta. Jei jis įtaria, kad kiti gali būti kritiški – jis užsiima teroru tam, kad kitus palaužtų. Kartu, nors narcizas terorizuoja darbuotojus, viskas vyksta neproduktyviai, pereina į stagnaciją. Narcisistiniam vadovui yra puiku, jei nevyksta nieko. Jam visai gerai, jei viskas pakankamai blogai, kad jis gautų pretekstą darbuotojų žeminimui. Kartu narcizui blogai, jei vyksta kažkas tokio, dėl ko kas nors iš jo darbuotojų gali pasirodyti sėkmingesniais už jį patį.

Neretu atveju protingesnis narcizas, prasimušęs į vadovus, išmoksta išnaudoti savo pavaldinius taip, kad jų darbais remdamasis, pateiktų save kaip tų darbų šaltinį (prisiminkim, kad narcizui darbuotojai yra niekas, tad jam toks pateikimas yra savaiminis, vienintelis įmanomas). Tokie narcizai, viena ranka terorizuodami darbuotojus ir slopindami bet kokias iniciatyvas, kita ranka sugeba nusigriebti gerus vertinimus iš vadovybės. Dažniausia bėda su tokiais būna ta, kad jie labai klaidingai atrodo gerais, rezultatų pasiekiančiais vadovais, nors realiai jie būna kaip tik tais, kas rezultatus labai smarkiai blogina. Tiesiog tas bloginimas sėkmingai nuslepiamas nuo aukštesnių vadovų. Išskirtinis gebėjimas puikuotis bet kuo ir bet kam prikabinti makaronų – tai labai tipiškas narcizų talentas.

Kai kuriais atvejais grandioziniai narcisistai, turėdami galimybių, ima kurtis ištisą kultą aplinkui save – pvz., sukurdami kokias nors dvasingai doro gyvenimo bendruomenes ir tapdami kažkokiais religinio pobūdžio pranašais, reguliuojančiais svetimus gyvenimus. Narcisistas būna ne šiaip savimyla – jis už kitus geriau žino, kaip tiems kitiems gyventi, jis tiesiog jaučiasi tobulas, tad toksai įvaizdis kraštutiniams narcizams irgi visai natūralus. Dėl savęs pačių sudievinimo daugelis narcizų nueina ir į politiką – ten galimybės vaizduoti dvasingus gelbėtojus ir tobulas tobulybes visada būna išskirtinės.

Makiavelizmas

Makiavelizmas paprastai nėra traukiamas į asmenybės sutrikimų klasifikacijas, nes formaliai žvelgiant, lyg ir neatitinka vieno labai esminio kriterijaus – dezadaptacijos. Makiaveliški tipažai visada būna idealiai „adaptuoti“ (būtent kabutėse), viskas jiems gerai, prie visko jie būna prisitaikę. Taigi, sutrikimo kaip ir nėra. Formaliai. Nes gi nieko tokio tam žmogui. Bet kirminai galvoje yra tokie, kad juos supratus, norisi vemti. Ir ta „adaptacija“ būna tokia, kad kartais kitiems žmonėms jie ištisus gyvenimus sugadina.

Žinot, kaip čia gražiau suformuluoti: makiaveliški tipažai yra visiškai adaptuoti, bet vat visa visuomenė būna neadaptuota ir nesugebanti normaliai gyventi ten, kur įsisuka makiaveliški veikėjai.

Makiaveliško tipo žmonės remiasi nuliu moralinių vertybių. Jie yra visiškai sociopatiški ir kartu visiškai paranoidiški. Paranojiškas pasaulio vaizdas čia būna visiškai ryškus – visas pasaulis yra totalus blogis, ir visur tik intrigos, o jei kas atrodo gerai – tai reiškia, kad šitai yra itin klastingas melas ir intrigos. Taigi, kai kurie psichiatrai makiaveliškus atvejus priskiria antisocialiam ir paranoidiniam asmenybės sutrikimui.

Tipiški giluminiai, visą pasaulio suvokimą apimantys (bet dažniausiai – niekam neįvardinami ir psichologiniuose testuose labai sėkmingai sumeluojami) vertinimai būna tokie:

• Su žmonėmis kalbantis, visada reikia jiems sakyti tai, ką jie nori išgirsti, kad ir kokį melą – tai geriausias būdas tais žmonėmis manipuliuoti ir juos valdyti (get this: psichologų testus – irgi apgauti)
• Labai gerai yra padlaižiauti ir visaip stengtis įtikti svarbiems, galią turintiems žmonėms – tai būdas pačiam gauti galias
• Vienintelis skirtumas tarp nusikaltėlių ir kitų žmonių – tai, kad nusikaltėliai nepakankamai protingi, kad sugebėtų išsisukti nuo bausmės
• Moralinės normos buvo sugalvotos tik tam, kad būtų galima valdyti kitus žmones. Moralinių normų laikosi tik visiški kvailiai, o ir tie tik kai kada, kai nori pasirodyti geriau.
• Gyvenime neįmanoma nieko pasiekti, jei neapgaudinėsi, nesukčiausi ir nepažeidinėsi taisyklių
• Visi žmonės turi savų klastų ir sumeluotų tikslų, ir jei jie gaus progą – jie pasinaudos tavo silpnybe ir tave sužlugdys. Visi aplinkui meluoja ir sukčiauja.
• Niekada negalima niekam atskleisti savo tikrų tikslų, nebent tai būtų naudinga
• Tiesa tėra išgalvotas konstruktas, kuris skirtas manipuliavimui, o išties jokios tiesos nėra

Čia tiesiog vat ta tipiška makiaveliška mąstymo logika. Ji visiškai amorali, asociali, sociopatinė, tačiau ji kartu – ir paranoidiška, nes visas pasaulis tokiam žmogui atrodo susimokęs – visi yra apgavikai, sukčiai ir apsimetėliai. O jei dar atrodo pernelyg dorais – tai reiškia, kad išvis klastingi sukčiai. Na, arba tiesiog kvailiai, kuriuos apgavo moralinės normos. O nusikaltimai, melavimai, padlaižiavimai, manipuliacijos, šantažas – taigi tiesiog visiškai natūralu. Visi gi taip daro, ar ne?

Kartais makiavelizmas būna buitinis – tiesiog dėl pasitenkinimo, valdant kitus žmones. Pvz., koks nors žmogus gali visiems aplinkiniams būti labai malonus, padlaižiaujantis, daryti paslaugėles, bet apie jas, kilus reikalui, jis primins ir po krūvos metų, o ir pats sau išsiprašys visokių dalykų – paprastai daugiau, nei pats duoda. Ir kartu tas pats žmogus rinks paskalas, jas skleis, apkalbinės kitus, neretai – pasakodamas drastiškai šlykščius melus (nors, jei reikia, tie melai gali būti tieisog nuostabiai subtilūs). Ir kartu su kiekvienu jis bus tuo vieninteliu geriausiu draugu, nes kiti – esą apkalba, šmeižia, yra blogi ir taip toliau. Per ilgą laiką toks žmogus gali imti varyti iš proto dešimtis pažįstamų žmonių, paversti juos priklausomais, priversti juos vienus kitų nekęsti, o pats – visus juos išnaudoti dėl kokių nors savų tikslų.

Makiaveliški žmonės būna labai sunkiai identifikuojami, tačiau kai paaiškėja jų manipuliacijų ir intrigų mastai, aplinkiniams būna sunku patikėti, kad tai išvis buvo įmanoma. Tai banaliai šokiruoja. Ir visas nesuvokiamas melagingumas, ir visas nesuvokiamas tų melų ir intrigų kompleksiškumas. Kartais realiai būna wow. Kartais būna net ne tas žodis, kad wow, o būna taip, kad aš gal čia save tiesiog pasicenzūruosiu.

Kadaise skaičiau vieno JAV psichiatro paaiškinimą apie makiaveliško tipo sutrikimų atpažinimą: kai tokie pakliūna į klinikas (po kokių nors didelių prisidirbimų, paprastai po to, kai įsikiša teisėsauga), jie būna stebimi, tačiau identifikuoti jų elgesio būna neįmanoma, nes jie maskuojasi ir apsimetinėja tiesiog tobulai. Bet jei pakliuvo makiaveliškas tipas – gana greitai personalo tarpe, o ir tarp pacientų prasideda konfliktai. Ir tie konfliktai vyksta visiškai lygioje vietoje, kur to paties paciento gali nei nebūti. Visame ligoninės skyriuje po kiek laiko ima augti kažkoks nesuprantamas chaosas – konfliktai kyla tiesiog dėl smulkmenų ir jų vis daugėja. Pvz., dėl to, kad kas nors savo puodelį ne ten pasidėjo, gali kilti realus barnis.

Vienintelė tvarka, kuri padeda identifikuoti tokius tipus – tai tiesiog visų konfliktų bei nesusipratimų aptarimas (identifikuojant smulkmenas) ir fiksavimas kalendoriuje. Pagal nuokrypį, kad staiga, nuo kažkurios dienos ėmė daugėti konfliktų ne tik tarp pacientų, bet ir tarp personalo(!!!), galima atsekti, kada į ligoninę atvyko makiaveliškas tipas ir jį identifikuoti – dažnai tai būna malonus, nekaltai atrodantis, išvis net neaišku kodėl į skyrių uždarytas pacientas, apie kurį nieko nei neįtartum.

Žymėjimas kalendoriuje gali būti labai paprastas: kiekveinam konfliktui kilus, prie datos uždedamas brūkšniukas. Aišku, geriau jei būna normalus registracijų žurnalas – kur prie kiekvieno konflikto būtų įrašomas bent jau sakinys apie ką tas konfliktas ir kas jame dalyvavo. Pamačius, kad brūkšniukų kalendoriuje kiekis ar įrašų skaičius žurnale ėmė augti, galima lengvai atsekti, nuo kada tiksliai tas augimas prasidėjo, o paskui – ir panagrinėti, su kuo buvo bendravimų prieš tuos konfliktus.

Taip, toks identifikavimas pagal neaiškios kilmės tarpusavio konfliktus tampa netgi praktinėmis procedūromis – to psichiatro nupasakotu atveju vienas iš tokių tipų buvo identifikuotas tik dėl to, kad ligoninės personalas pildė žurnalus su savo pačių konfliktais: kai konfliktai ėmė augti į realius kivirčus, paaiškėjo, kad prieš tai buvo smulkesnių nesutarimų, o jie prasidėjo prieš kažkiek savaičių, į skyrių perkėlus vieną konkretų pacientą. Identifikavus pacientą, paaiškėjo, kad jis naudojo stebėtinai rafinuotus ir subtilius psichologinių manipuliacijų būdus, kuriems buvo neatsparūs netgi darbuotojai, turintys dešimčių metų patirtis.

Makiaveliškų asmenybių bendras požymis toks ir yra – jie atrodo visiškai tvarkoje, malonūs, geri, lipšnūs, bet kažkodėl jų aplinkoje konfliktų būna perteklius, tiesiog perteklius.

Ryškūs, itin dideles intrigas darantys makiaveliški tipažai pasitaiko gana retai – jis gali išsivystyti tik esant dar ir gana aukštam intelektui ir psichologiniams gebėjimams – norint apgauti daugumą žmonių ir neįsinarplioti į savo paties melus, reikia ir proto, ir sugebėjimo suprasti, kas dedasi kitų žmonių galvose. Kita vertus, silpnesni variantai būna dažni – tai tie, kurie visus apkalba, meluoja, intriguoja ir daro kitus šūdus.

Versle problemos su makiaveliškais tipažais būna labai elemetarios: kadangi šie tiki tuo, kad visur visi visus apgauna, netgi patį gražiausią win-win tipo susitarimą jie laiko kažkokia prieš juos nukreipta klasta ir bando paversti tą susitarimą į win-lose. Arba ieško kokių nors ten gudrybių išlošimams, arba dar kažko – kartais netgi prisidarydami sau nuostolių.

Darbas su makiaveliškais visada pavirsta į amžinas kovas dėl to, kas ką kaip apgaus ar neapgaus, visokius gudravimus ir taip toliau, kartais iki beprotybės ir iki visiškai nenormalių, kažkokį pamišimą primenančių nesąmonių su teisininkais.

Makiaveliška logika čia amžinai kiša koją visiems, netgi patiems tiems makiavelistams – jiems atrodo, kad geriau apgauti kažką, nes visvien juos kažkas apgaus, todėl jeigu jie patys neapgaus, tai reiškia, kad kažkas kitas bus juos apgavęs. O tai jau neteisinga. Lygios bus tik tada, kai jie bus kaip nors jus apgavę patys. Nes jūs juk jau kaip nors juos apgavote, ar ne?

Taigi, jums teks galvoti kokį nors būdą, kaip paaiškinti makiaveliškam tipui, kaip jūs jį apgavote (ir dar taip, kad jis to paaiškinimo nepalaikytų apgaule – t.y., jis pats pasijustų apgavęs jus), o ne kaip neapgavote. Ir sugalvoti, kaip jis gali apgauti jus, bet kartu išlaikyti kažkokius pinigus. Ir panašiai. Žodžiu, kas ką apgaus, kad kas ką apgavo.

Žodžiu, tikrai norite tokio sušikto tarpusavio apgaudinėjimo jovalo versle?

Jei priimsit ryškų makiavelišką tipažą į darbuotojus – aš jus užjaučiu. Paprastai makiaveliškas žmogus, ypač jei dar ir su nedideliais narcisistiniais polinkiais, sugeba greitai daryti karjerą, bet kartu pajungia visą įmonę savo reikmėms, ją perimdamas, o paskui imdamas išnaudoti. Kai kurie įmonių savininkai, paėmę makiavelišką veikėją, po metų-kitų praranda įmonę, o paskui dar galvoja, kad tas visą verslą sužlugdęs tipažas – tai vienintelis iki galo ištikimu likęs darbuotojas. Makiaveliški žmonės būna netikėtinai apgaulingi ir priknisa protą visiems.

Vienas neretas makiaveliškų vadovų požymis, kuris gali jums padėti juos identifikuoti: jie vaizduoja tobulus valdytojus, tobulus psichologus, kurie viską suvaldo ir visiems yra baisiai geri, tačiau visais įmanomais būdais (dažnai – neįtikėtinai užmaskuotai, per intrigas, apkalbas, kuriamas abejones, bulšitus apie „yra dabar skubesnių darbų“, „mes jau šitai turime“, „aš geriau tai padarysiu, nei konsultantas“, etc.) vengia bet kokios realios, procesinės kontrolės savo padaliniuose.

Taigi, jeigu jūsų samdytas vadovas vis suranda priežasčių, kodėl pas jį padalinyje nereikia vienareikšmiškai aprašytų procesų ir darbų valdymo sistemų – jums turėtų užsidegti galvoje raudonas signalas. Jei yra dar ir kokių nors kitų makiavelizmo požymių (pvz., perteklius konfliktų organizacijoje, išskirtinis tokio vadovo lipšnumas, polinkis į padlaižiavimą, paskalas, emocines manipuliacijas ir nesąžiningumas, polinkis apgaudinėti klientus) – kirskite tokį vadovą velniop, staigiai ir netikėtai, ir dar taip, kad jis nieko neįtartų ir nespėtų pridirbti. Patikėkit manim, pridirbti jie gali tiek, kad maža nepasirodys.

Psichopatija

Esminė kai kurių sociopatų problema – tai ne tai, kad jie šiaip aplinkinius laiko nevertais kažko turėti, o save laiko nepelnytai nuskriaustais. Ir net ne tai, kad aplinkiniai tėra nieko verti ir viskas turi būti tik pačiam sociopatui. Esminė kai kurių sociopatų problema būna tai, kad jie būna impulsyvūs ir todėl pereina į visiškai iracionalų elgesį, prikurdami krūvas neįtikėtino durnumo bėdų.

Kai aš čia kalbu apie impulsyvumą – tai aš turiu omeny ne tokį buitinį impulsyvumą, kaip „oh, užsimaniau ledų, px tas darbas, nubėgsiu trumpam į parduotuvę“. Kai kurių žmonių impulsyvumas būna toks nevaldomas, kad jie tiesiog neturi stabdžių niekam – kai įsijungia impulsas, jie gali ir ką nors užmušti, ir ką nors apvogti, ir patys žūti ar susižaloti. Ir, negana to, tas impulsyvumas būna ne tiek situacijos diktuojamas, kiek paremtas kažkokiais neaiškiais norais. Ir tie norai kyla net ne iš kokių nors prisigalvojimų, o iš kažkokių asociatyvinių nesąmonių. Ir, negana to, tas impulsyvumas panašiu stiprumu veikia visose gyvenimo srityse.

Kai kurie iš psichopatų netgi būna nelabai sociopatiški – būna, kad jie netgi ir kažkokias moralines vertybes turi. Bet kartu jie turi nevaldomus, klaikius impulsus, kuriems pasiduoda tiek smarkiai, kad to tiesiog nesigauna kaip nors normaliai paaiškinti.

Įsivaizduokit paprastą sociopatą: pamatė parduotvėje gražų daiktą, pasijuto to daikto neturinčiu ir dėl to nuskriaustu – taigi, tiesiog ėmė ir pavogė.

Dabar įsivaizduokit moralų psichopatą: pamatė jis, kaip kažkas nusispjovė ant šaligatvio ir puolė muštis, o paskui už tai kitą žmogų ir užmušė. Dėl dorovės.

Psichopatas gali būti labai logiškas, gali būti netgi moralus, gali netgi visai kažkiek integruotis į aplinką, tačiau kažkur jo galvoje viską nustatančios vertybės ar jo norai būna absoliučiai nenormalaus stiprumo, viską skirstantys į juodą ir baltą, ir netgi be jokio pasirinkimo. Maždaug taip, kad jei nori sekso – gali išprievartauti ką nors, o jei tas kažkas priešinasi – tai ir užmušti, kad nesipriešintų. Arba jei nori pamokyt kokį neklaužadą vaiką – tai užmušti tą vaiką ar suluošinti, kad žinotų, kaip elgtis. Arba jei nori kažkam atkeršyti – nu tai galima padegti namą, kur tas kažkas gyvena, kad sudegtų. O kad kartu sudegs dar dešimtys žmonių – nu tai ir kas.

Visas toks psichopatinis mąstymas būna neparemtas jokia logika, jokiomis normaliomis vertybėmis – jis paremtas būna tik primityviomis asociacijomis, norais ir nevaldomo stiprumo impulsais. Impulsai būna užribiniai – ne logiški, ne kažką paaiškinantys, o tiesiog durni ir iracionalūs. Ir kartu tokie galingi, kad sociopatas tiesiog negali jų atlaikyti – jis jiems pasiduoda ir viskas.

Kažkada buvo toks anekdotas iš kriminalinės psichologijos pasitaikęs: mergina per savo senelio laidotuves pamatė vaikiną, iš tolimų giminių. Kadangi vardo paklausti neišdrįso, tai nesusipažino, tačiau visvien įsimylėjo. Ką darys mergina, su sąlyga, kad ji psichopatė? Atsakymas: nužudys savo močiutę, tam kad su savo mylimuoju vėl galėtų susitikti per kitas laidotuves.

Čia ir yra tas nesuvokiamai impulsyvus ir primityvus mąstymas. Jis asociatyvinis ir normaliai žmoniškai logikai nepaklūstantis. Jis tiesiog toks vat bukai durnas.

Svarbu suprasti, kad psichopatinė asmenybė gali mąstyti logiškai, netgi labai logiškai (ir netgi logiškai suplanuoti savo neįtikėtinai durno impulso įgyvendinimą). Ir toks psichpatinis žmogus tikrai gali nebūti joks silpnaprotis (nors senesniais laikais kartais tą siedavo su silpnaprotyste – būtent dėl tų impulsų durnumo). Tiesiog tas impulsyvumas būna visiškai nevaldomas, o tų impulsų primityvumas būna kažkoks užribiškai gyvuliškas.

Versle tokio tipo žmonės būna absoliučiai netikėtų nesąmonių šaltiniais. Kartais tos nesąmonės gali būti su labai nekokiomis pasekmėmis. Ir jos būna intensyvios, ir neturinčios kokio nors normalaus paaiškinimo – durnos ir neprognozuojamos. Kita vertus, dėl savo klaikaus impulsyvumo netgi lengvi psichopatai labai retai kada tampa vadovais. Dažniausiai tai būna eiliniai darbuotojai, kurie laikas nuo laiko pridirba kažkokių nesuvokiamų absurdų, o paskui dėl to būna išmetami iš darbo, todėl niekur neįgauna bent kiek didesnės kvalifikacijos.

Su tokiais darbuotojais susidūrę vadovai tiesiog nesupranta ir negali paaiškinti darbuotojo elgesio:

• Kodėl tas darbuotojas pakorė atklydusią katę?
• Kodėl tas darbuotojas sulaužė visus įrankius, su kuriais pats dirba?
• Kodėl tas darbuotojas prišiko vidury ofiso ant grindų?
• Kodėl tas darbuotojas pripylė cukraus kolegai į baką?
• Kodėl tas darbuotojas pavogė tris eurus kainavusį butelį vyno, puikiai žinodamas, kad jį stebi kameros?

Aišku, kartais toks elgesys būna susijęs ir su kitais sutrikimais, pvz., neadekvačiai elgtis žmonės gali ir dėl ribinio sutrikimo (jei labai stipriai įsivažiuoja emocijos), ir dėl hebefreninės schizofrenijos (tokie kartais būna labai bajeristai). Bet jei darbuotjas daro kažkokius neadekavačius reikalus, o kartu yra stipriai melagingas, nerodo kažkokio gailesčio dėl savo elgesio, nesupranta moralinių dalykų ir nejaučia empatijos kitiems žmoėms – tai labai galima įtarti psichopatiją, t.y., asocialų asmenybės sutrikimą su nevaldomu impulsyvumu.

Psichopatai, kaip ir kiti mano aprašomi tipai, būna labai apgaulingi – jie neatrodo niūrūs, jie dažnai būna gana malonūs, o savo impulsyvumo dėka – dar ir pilni visokio entuziazmo. Atpažįstami jie paprastai labai intuityviai – pagal kiek nemalonų, kažkuo klaidingą, situacijos neatitinkantį įspūdį, kur demonstruojamos emocijos kažkuo atrodo lyg netikros, nes kažkokios biškį ne į temą.

Kai kurie įvardina specifinį psichopatinį žvilgsnį – jame trūksta grįžtamojo ryšio. T.y., žinote, kaip pažiūri žmogui į akis su emocijomis, pvz., dėl kažkokio pajuokavimo ar rimto dalyko – o žmogus pagauna tą emociją iš jūsų žvilgsnio ir taip pat žvilgsniu atsako, o tada jūs vėl atsakot ir taip gaunasi lyg bendravimas žvilgsniu? Tai vat šitas visiškai natūralus dalykas sociopatams ir psichopatams yra gana didelė problema.

Kita vertus, panašus negebėjimas kontaktuoti akimis būdingas ir autistiniam spektrui, kur darbuotojai, kad ir būdami gan sudėtingais, būna visai geri. Tiesiog kiek kitokie. Taigi, žvilgsniu pilnai pasitikėti nepatariu.

Šiaip tai geriau psichopatų savo įmonėje neturėti, nes tos jų keliamos problemos būna banaliai pernelyg netikėtos.

Sadizmas

Kadaise sadizmas nebūdavo traukiamas į tuos kritinius sutrikimus – tamsioji triada susidėdavo tik iš narcisizmo, makiavelizmo ir psichopatijos. Tačiau kuo daugiau psichologai tyrė visokius bjauriausius nusikaltėlius ar šiaip patologines asmenybes, tuo aiškiau jie atrasdavo, kad kartais nusikalstamas žiaurumas nebūna paaiškinamas nei makiaveliškomis paranojomis, nei narcisistiniais polinkiais žeminti kitus, nei netgi psichopatiniais impulsais.

Kartais paaiškėdavo, kad žiaurius, sadistiško pobūdžio nusikaltimus darę žmonės elgdavosi visiškai neimpulsyviai (be jokios psichopatijos požymių), neturėdavo jokio išpūsto savęs įvaizdžio (t.y., nebuvo narcizai) ir tas sadizmas būdavo visai be jokių prisigalvojimų, be jokių sąmokslo teorijų, manipuliacijų kitais žmonėmis ir kokių nors papildomų tikslų (t.y., nebūdavo ir makiavelizmo).

Kartais sadistiškus nusikaltimus darydavo tiesiog sadistai. Ir jie tiesiog taip tuos savo nusikaltimus ir paaiškindavo – kad jiems patiko žiūrėti, kaip kažkas kankinasi. Tiesiog vat taip vat.

Paprastai sadizmo atveju reiškiasi labai labai stiprus viso pasaulio skirstymas į galingus, į vergus ir į statistus, kurie nieko nereiškia. Sadistas būna tas, kuris valdo, t.y., galingas. Vergai – neverti nieko, jie yra sadisto valdomos šiukšlės. O statistai – tiesiog neturi jokio santykio su sadistu.

Taigi, jei sadistas užmezga santykius su kokiu nors žmogumi, jis tuose santykiuose elgiasi kaip absoliutus, visiškas išnaudotojas, kuris tiesiog kitą žmogų žemina, tenkina savo norus, o tam žmogui nepalieka nieko. Kuo tas žmogus labiau kankinasi ar aukojasi – tuo sadistui geriau.

Sunkiu atveju tokiais kankinamais šiukšlėmis sadistas gali matyti visus aplinkui. Dar sunkesniu atveju, negalėdamas patenkinti savo sadistinių troškimų, sadistas gali užsiimti smurtu prieš ką papuola – tiesiog iš sadistinių paskatų.

Kita vertus, sadistai visiškai nepakelia smurto, kuris nukreiptas į juos pačius – jie jo bijo, vengia, o galimų smurtautojų tiesiog nekenčia. Taigi, neretai sadistai tą smurtą vykdo svetimomis rankomis – tiesiog tam, kad galėtų saugiai pasimėgauti kažkieno kankinimais.

Darbe sadistai yra bene mažiausiai kenksminga grupė iš visų šitų – problemos kyla tik tuomet, kai jie pajunta savo valdžia prieš kažką. Tada sadistai ima nesivaldyti, pereina į terorizavimus ir daro nesąmones, nes savo pasitenkinimą iškelia aukščiau įmonės interesų. Sadistas gali kelti kiaulystes kitiems darbuotojams be jokių ten kerštavimų, be nieko – vien tam, kad pamatytų, kaip kažkas kankinasi. Paprastai tai reiškiasi kaip teroras kitų darbuotojų atžvilgiu.

Tas teroras gali būti užmaskuotas kalbomis apie tai, kad darbuotojai netikę, bet reali priežastis būna tiesiog ta, kad sadistui norisi pamatyti, kaip kažkas kankinasi. Kankinimui paprastai parenkamos kelios, mažiausiai galinčios apsiginti aukos, kurios terorizuojamos.

Kadangi sadistai ar sadistės per įbauginimus neretai gali įvesti labai stiprią drausmę, jų valdomuose įmonių skyriuose nebūna palaidos balos – darbas bent kažkiek juda (nors realybėje visad daug blogiau, nei toks sadistas vaizduoja). Tik paskui, anksčiau ar vėliau išlenda, kiek viskas blogai – pirmiausiai per gandus, paskui per tai, kad ima bėgti darbuotojai, paskui – ir per tai, kad nauji darbuotojai neužsilaiko, o seni – kartais tiesiog trūksta, pereidami į ašaras.

Vienas iš ryškiausių požymių, kad vadovas turi sadistinių (arba narcisistinių – narcizai neretai elgiasi panašiai) požymių – tai, kad jo padalinyje darbuotojai pereina į totalinį pasyviai agresyvų režimą, ima priešintis bet kokioms naujovėms ir nuolat į viską reaguoja taip, lyg kažkas juos pultų, darytų jiems blogį ir terorizuotų. Kai darbuotojai reaguoja šitokiu būdu, apie kokį nors procesų gerinimą kalbėti būna neįmanoma, nes dėl pasyviai agresyvaus pasipriešinimo bet kokie pokyčiai tiesiog žlunga.

Jei darbuotojai smarkiai užterorizuoti, pataisyti situaciją būna labai sunku – netgi pakeitus padalinio vadovą į visiškai draivinant lyderį, užtrunka pusmetį-metus, kol darbuotojai ima rodyti entuziazmą ir patys pradeda gerinti savo darbą.

Kita vertus, pasikartosiu – lyginant su kitais tamsiosios tetrados tipais, sadistai kelia bene mažiausiai problemų. Dažniausiai jų žala apsiriboja tiesiog įmonės ar kurio nors padalinio demoralizacija ir dėl to smarkiai kritusiu produktyvumu. Tik labai retais atvejais būna pereinama iki visiško emocinio ar netgi fizinio teroro.

Kai kurie įmonių savininkai sadistinius vadovus vertina visai teigiamai – dėl to, kad šie nepalieka balagano. Visgi, kai vadovas savo padalinį išnaudoja ne tiek įmonės tikslams, kiek savo potraukių tenkinimui, apie kokį nors gerą efektyvumą vargu ar galime kalbėti.

Yra su sadistais ir gerumo – paprastai jie nelabai moka maskuoti savo sadizmo, tad skirtingai nuo psichopatinių, narcisistinių ar makiaveliškų atvejų, jie būna gana lengvai atpažįstami. Žodžiu, toks kaip ir švelnesnis, mažiau bėdų keliantis reikalas. Gal dėl to kai kurie psichologai iki šiol sadizmą visgi laiko daugiau tamsiosios triados prieskoniu, kuris ją žiauriai apsunkina, o ne paskiru tamsiosios tetrados elementu.

Tamsiosios tetrados kombinacijos

Mes pakalbėjome apie kiekvieną iš tų keturių tamsiųjų asmenybių sutrikimų – ir kiekvienas iš jų yra pakankamai baisus savaime, pakankamai tamsus, kad visai nesinorėtų su juo turėti reikalų. Visi keturi yra užribiniai, ar ne?

O dabar įsivaizduokim kombinacijas, kai du tokie sutrikimai susideda į vieną krūvą. Žinote, kas tada gaunasi? Ogi tiesiog archetipiško lygmens tipažai, kurie kelia banalų siaubą aplinkiniams. Ir kartu tokie tipažai mąsto tiek skirtingai, tiek kitaip nei kiti žmonės, kad aplinkiniai jų paprasčiausiai nesupranta ir ima mitologizuoti.

Na, tiesiog pasižiūrėkim, kas gausis, jei sumaišysim skirtingas tokių sutrikimų poras:

• Psichopatija ir makiavelizmas – žmogus būna linkęs į visiškai impulsyvius, absurdiškus poelgius, į nusikaltimus, bet juos daro per manipuliacijas aplinkiniais, organizuodamas kitų žmonių nusikaltimus. Lietuvoje yra buvę nusikalstamų gaujų, kurios darydavo begales intrigų, šantažo, tačiau kartu – ir daugybę kraupių nužudymų, vien dėl to, kad gaujos vadui susišvietė kažkas – t.y., nusikaltimų motyvai neretai būdavo netgi ne dėl pinigų. Makiaveliškos intrigos čia persimaišo su klaikiai absurdiškomis poelgių motyvacijomis.
• Psichopatija ir sadizmas – tai būtų žudiko-maniako variantas, kur žmogus daro klaikius, žiaurius, nusikaltimus, kankina savo aukas vien dėl to, kad jį valdo tie patys sadistiniai impulsai. Kai tokiems tipažams užplaukia kas į galvą, būna tiesiog nesuvokiami, absurdiškai žiaurūs nusikaltimai.
• Psichopatija ir narcisizmas – narcisizmas būna užturbintas psichopatišku elgesiu – pvz., jei narcizui kyla grėsmė, kad kažkas juo suabejos, kaip nors pažemins – kažkas gali būti nužudytas, kita vertus, jei narcizui bus galimybės tapti didvyriu – jis pats gali neabejodamas rizikuoti savo gyvybe. Klaikiai egocentriška ir išpūsta savivertė tampa esminiu impulsų šaltiniu visam tam absurdiškam elgesiui. Kai kada tokie žmonės kuriam laikui tampa didžiuliais didvyriais, dėl to išgarsėja, o paskui – padaro nusikaltimus ir tada visi jais siaubingai nusivilia. O kai kada – būna ir atvirkščiai.
• Makiavelizmas ir sadizmas – intrigos persimaišo su polinkiu kitus žeminti, kankinti ir rodyti savo galias. Daugelis sadistiškų poelgių daroma svetimomis rankomis, ir kartais dar ir taip, kad auka sužinotų tik po to, kai jau nieko nebegalės padaryti. Kartu visi aplinkiniai būna kraupiai bauginami. Tai tamsaus, sadistiško ir kraupaus intriganto variantas. Sunkiais atvejais taip gali elgtis kokios nors mafijos bosas, visus valdantis per keliamą baimę, visus verčiantis vergais. Išties tai ir atitinka tą mafijišką mąstymą – pilną žiaurumo, šantažo ir intrigų.
• Makiavelizmas ir narcisizmas – tai būna tas pats narcisizmas, tačiau pilnas makiaveliškos, paranoidiškos patologijos, ir kartu – dar ir pasigėrėjimo savimi. Toks narcizas gali daryti begales intrigų, šantažo, gali meluoti, sukčiauti ir terorizuoti, ir jis jaučiasi tobulas. Ir jis visomis intrigomis užsiima tik dėl to, kad pasijustų dar tobulesniu. Kartais tokie tipažai vaizduoja malonius, kuklučius, lyg ir nieko nevaldančius geruolius, bet išties visus tampo už virvučių. Moralės čia nebūna, bet būna absoliučiai nesuvokiamas intrigų, šantažo ir melo kiekis. Ir kartu būna begalės apsimestinio, pavaizduoto moralumo ir purvo pylimo ant kitų. Būdinga, kad pačius purvo pilstymo veiksmus daro kiti, narcizui pajungti žmonės, o pats narcizas vaizduoja dorą, niekuo dėtą ir nekaltą.
• Sadizmas ir narcisizmas – paprastai išryškėja per tironišką, nevaldomą ir žiaurų galios troškimą. Tai būna didžiausi tironai, kurie patys sau atrodo tobuli, kurie reikalauja totalinio garbinimo, realaus asmenybės kulto. Ir kartu tokie patys tironai būna ne šiaip linkę mėgautis primityviomis kitų žmonių kančiomis – jie didžiausią pasitenkinimą patiria, sudorodami visus priešininkus ir gaudami galią prieš kiekvieną, visiškai prieš kiekvieną.

Kai kuriais atvejais gali persikloti netgi ir trys kažkurios patologijos – tada jau atvejai būna ypatingai išskirtiniai. Galima numanyti, kad koks Hitleris ar Stalinas turėjo tuo pat metu ir nevaldomą galios poreikį, norą susidoroti su visais priešininkais (sadizmas), ir norą kad juos visi totaliai garbintų, ir įsivaizdavimą vos ne kažkokiais dievais (narcisizmas), ir kartu, kildami į valdžią, organizavo begales šantažo ir intrigų, ko dėka išnaikino visus priešininkus (makiavelizmas).

Vėlgi, pakartosiu ką rašiau apie asmenybės sutrikimus: tai ne šiaip sau kažkokie polinkiai. Tai mąstymo, elgesio ir bendrai pasaulio suvokimo būdas, kuris jokiems normaliems elgesio ar suvokimo būdams tiesiog nepalieka vietos. Taigi, kai toks visiškai vienpusis pasaulio suvokimas priklauso tamsiąjai tetradai – tada tai jau būna labai žiauru. Tokie žmonės tiesiog iš principo nesugeba suvokti pasaulio ir savęs pačių normaliai.

Kokie šansai, kad su išvystytais, itin ryškiais tamsiosios tetrados atstovais susidursite gyvenime? Labai skirtingi, priklausomai nuo tipo:

• Makiaveliškų tipažų (tokių, kur su polinkiais į nevaldomas intrigas, apkalbas ir pan.) gal ir nėra labai mažai, bet smarkiai išsivystyti makiavelizmas gali tik esant aukštam intelektui ir gerai atminčiai. To reikia net labai daug, nes kitaip makiaveliškas tipas paskęsta savo paties intrigose ir viską praranda. Taigi, tikimybė, kad užtaikysit ant makiaveliško tipo su aukštu intelektu, yra sąlyginai saikinga. Džiaukitės tuo, nes išvystyti makaveliški tipai būna labai klaikūs – pvz., savo darbuotojus jie gali terorizuoti, netgi surasdami jų gimines ir darydami poveikius per šeimą. Patyrę makiaveliški tipai kartais daro neįtikėtinai aukštus karjeros šuolius, tad tarp aukštų vadovų jų būna didesnis procentas, nei šiaip visuomenėje.
• Sadistiniai tipažai nemenka daimi susėda į kalėjimus, o kurie adaptuojasi – išmoksta elgtis normaliau, kažkuriose iš bėdos priimtinumo ribose. Tikimybė sutikti dalinai adaptuotus sadistus – gana juntama, kartais jie nusėda į visokias įmones, tapdami paskirų padalinių vadovais. Dažniau tai būna vidurinių ar žemesnių grandžių vadovai – dėl visur matomo galios santykio juos labai traukia bet kokia valdžia. Aukštai dažniausiai neiškyla, nes ne tiek kyla, kiek kitus terorizuoja, tad gana greitai susiranda priešų. Kažkiek tokių pasitaiko ir kai kuriose jėgos struktūrose, nors šios stengiasi panašių tipų atsikratyti.
• Psichopatai didesne dalimi nusėda kalėjimuose, mažesne dalimi – durnynuose. Nevaldomas impulsyvumas gyventi visuomenėje tikrai nepadeda. Kažkuri dalis psichopatinių tipažų dirba padienius (t.y., trumpalaikės samdos) žemesnės kvalifikacijos darbus įvairiose įmonėse, iš kurių greitai būna išspiriami už visokias durnas nesąmones. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų tarpe tokie pasitaiko retai, nes dėl to paties nevaldomo impulsyvumo jie banaliai nieko nespėja išmokti.
• Narcizai sutinkami bene dažniausiai – neretai tampa visokių organizacijų ar padalinių vadovais, politikais, valdininkais. Būdinga, kad realiai jie būna tuščiomis, nieko gero nesukuriančiomis vietomis, tiesiog labai maloniai atrodančiomis, gerą įspūdį darančiomis kalbančiomis galvomis. Realiai už malonaus atrodymo slypi begalė paniekos kitiems, noras turėti valdžią ir daugybė bukos nekompetencijos (nes narcizui mokytis nereikia – jis gi pats savaime yra nuostabybės krešulys, o jei reikia mokytis – tai reiškia abejonę jo tobulumu). Pasižiūrėkit į bet kokios partijos vadovybę – pamatysite ten tuntą absoliučiai rinktinių narcizų.

Aš nelinkiu jums su tokiais tipažais susidurti gyvenime, bet kai kurių jų yra kiek per daug – taigi, aš manau, kad visvien susidursite su jais. Aš nelinkiu jums tokių žmonių priimti į darbą, bet, deja, yra tikimybė, kad jie pas jus įsidarbins. Todėl aš linkiu tiesiog suprasti tokius tipus ir nusibrėžti kai kurias ribas:

• Kad ir koks tobulas atrodytų narcizas, tikrinkitės, kas išties vyksta – jei yra požymiai, kad jis terorizuoja kitus darbuotojus, meskit jį velniop, nes tai reiškia, kad išties jis tiesiog visiškas stagnatorius, sėkmingai knisantis jums protą, nuslepiantis realias problemas ir svetimus pasiekimus pateikiantis kaip esą savus. Jis žlugdo įmonės interesus vardan savo narciziškų blėnių. Narcizais atsikratyti būna lengva, jei juos pastatai į pasirinkimo situaciją: arba bus skandalas, kur jie praras savo narcizišką įvaizdį, arba išeis patys. Narciziškas įvaizdis jiems būna svarbiau už viską, tad tokioje situacijoje jie išeina labai noriai.
• Kad ir koks tobulai protingas, paslaugus ir besirūpinantis atrodytų makiaveliškas tipažas (oh, kokie jie būna paslaugūs ir malonūs), tikrinkitės, kas išties vyksta. Labai atsargiai ir netiesiogiai tikrinkitės, kad pats toks tipažas nesuprastų. Ir niekada neduokite jam galimybių perimti pagrindinių įmonės procesų. O paskui meskite jį velniop, kraštutinai netikėtai ir staigiai, be jokių įspėjimų. Mesdami, būtinai pasilikite atsarginį akmenį užantyje, tokį, apie kurį makiaveliškas tipas nežinotų. Arba, geriau, kelis akmenis. Neužmirškit, kad kai kurie makiaveliški tipai žaidžia geriau už jus, ir, skirtingai nuo jūsų, neturi jokų etinių/moralinių stabdžių.
• Kad ir koks griežtas ir tvarkas mėgstantis atrodytų sadistas, nereikia laikyti pas save sadistų, nes savo terorizavimais jie užknisa visus tiek, kad gero rezultato iš to nesigauna. Sadisto tikslas – ne jūsų pelnas, o tik jo galia ir galimybė pasitenkinti, darbuotojus davedant iki ašarų. Tai labai nepelninga. Meskit tokius lauk. Ypatingų galvojimų ten nereikia – pakanka tiesiog išmesti.
• Kad ir koks užsidegantis, entuziastingas ir geras atrodytų psichopatas – nu kam jums psichopatas darbe?

Žodžiu, čia tiek jums šiandien apie realias patologijas. Tai ne šiaip kokie asmenybės sutrikimai – tai realiai tie sutrikimų lygiai, kurie kelia tikras, sunkias bėdas. Deja, identifikuoti tokius tipus paprastai būna labai labai nelengva. Aš tikiuosi, kad šitas mano straipsnis kai kam paaiškins kai kuriuos fenomenus, su kuriais daugeliui pasitaiko susidurti. Ir gal, jei pasiseks, šitas straipsnis padės ir identifikuoti bei išspręsti kai kurias problemas, kylančias dėl specifinių tipažų.