Rokiškis Rabinovičius

Apie rinkimus rašyti nesinori. Aš jau ir nerašyčiau, bet kad kaskart įsiveliu, parašau ir tenka tada tęsti – iki galo. Todėl šiandien jūsų dėmesiui – antroji Vilniaus merų balagano dalis. Artūras Zuokas vs. Remigijus Šimašius. Kas iš jų laimės, kas iš jų ko prisidaręs, kas iš jų vertas ar nevertas būti meru dar kartą.

Pirma Vilniaus merų balagano serija baigėsi. Rezultatai pakankamai aiškūs – dalį jų jau aprašiau, kalbėdamas apie politinių partijų fiasko – daugybė partijų tiesiog gavo šlapiu skuduru per snukį – už visą tai, ką darė ir ko nedarė metų metais. Gavo ne veltui, bet net ir gavusios, kiek mačiau komentarų, taip ir nesuprato – dažniausias politikų aiškinimas buvo, kad čia esą komitetai blogi, kažkaip žlugdo rinkimus ir panašiai.

Žinote, kai koks nors politikas yra besmegenis dalbajobas, tai paprastai jau jam nieko nepadėsi. Ir tie narcizai, besipiktinantys komitetais – irgi nėra pataisomi. Nedavė Aukščiausiasis jiems smegenų, tai aš jiems juo labiau neduosiu. Jie taip ir nesupras, kad patys prisišiko. Iki Seimo rinkimų vos metai, o laimėjimai jų ten nelaukia. Bet jie nesupras, kodėl.

Žodžiu, situacija kaip ir aiški. Bet liko ir Vilniaus specifikos. Bet ir jos pakankamai paprastos. Šįsyk nebus daug.

Nebus daug, nes viskas surašyta geranorių anksčiau. Apie Šimašių aš anuosyk pasistengiau surašyt visokius šūdus, kokius atsiminiau, o apie Zuoką ir taip sklando visi internetai, pilna visko.

Šiaip tai bene įdomiausias dalykas šiuose rinkimuose yra toks: viena pusė varo apie tai, kaip Šimašius per daug šypsosi ir kad kažkada prieš rinkimus buvo užėjęs į kokį tai gėjų klubą, o be to, kaip jam nepatinka, kai jį tapšnoja Zuokas. O kita pusė traukia kalnus senų istorijų apie tai, kaip Zuokas buvo visoks anoks, belenkoks.

Reikia, beje, pasakyti, tas kelių dešimčių istorijų sąrašas, kurį paskelbė Liudvikas Andriulis – išties riebus toks, kad maža neatrodo. Beje, kiek jis nepatingėjo kapstyt, tai man sunkiai suprantama. Nors gal ir suprantama – kažkur Amsterdame jis visą vertimų biurą turi, kuris jam dirba, tai spėju numetė jiems ieškot tų istorijų, tai jam ir surašė viską. Šiaip tai Andriulis nesicackina, tą reikia pripažinti. Darbus kažkur paleidžia, o pats išmauna atostogaut po kokias nors tropikų salas.

Beje, kiek nukrypstant – čia tokia įdomi tendencija, kai į Lietuvą grįžta gyventi milijonieriai iš užsienio. Kaip tai galvoju, kad ir man būtų neblogai milijonieriumi tapt.

Bet čia aš nukrypau. Nes mėgstu daug rašyti. Ypač dar kai galiu ką nors palazdavoti ar šiaip kažkokių nesąmonių padaryt, kognityvinį disonansą kam nors sukelt.

Taigi, kai pasižiūrim į viešinamus kompramatus, tai klausimas, už ką balsuoti, nelabai tekyla – Šimašiaus nemylėtojai tiktai bando absurdiškai prikabint ant jo istoriją apie MG Baltic ir Eligijų Masiulį, nors iš išviešintų dokumentų puikiai matosi, kad būtent Masiulio ir MG Baltic taikiniu tas nepatogus Šimašius ir buvo – jį bandė pašalinti. Paskui Šimašius galų gale ir metė kažkaip tą Liberalų sąjūdį, kai paaiškėjo, kas ten vyko.

Ką dar bando užkabinti Šimašiui – tai kažkokį apsilankymą kažkokiame gėjų bare, berods porą savaičių iki rinkimų. Kas įdomu, labai matosi tuntelis aiškintojų, kurie pasakoja, kad Šimašius ten ėjo išsyk po rinkimų 😀 Vat palyginkim kažkokį gėjų klubą su, pvz., kad ir su kokio nors Rubicon apyvarta. Vat tiesiog skaičiais palyginkim, nu ir viskas, ir nėra čia ką šnekėt 😀

Dar labiau Šimašių bando apkaltint tuo, kad jis šypsosi. Čia, aišku, išvis nuostabu – kad šypsosi, tai reiškia kad blogai. Nes pagal kai kuriuos meras turi būti nesišypsantis, o atvirkščiai – viskuo nepatenkintas ir susiraukęs kaip rupūžės šikna. Tai, žinote, ačiū, bet nereikia.

Aš geriau noriu gerų, linksmų dalykų ir to, kad būtų ko šypsotis. Nes kančių visokių gal nereikia.

Užtai apie Zuoką paskelbtas Andriulio sąrašas aka Zuoko nuodėmių evangelija, yra ne toks, kaip fufeliai apie Šimašių. Jis toks, kad maža nepasirodys. Paspauskite ten ant tos nuorodos, rasite skaidres. Man pačiam biškį atvipęs žandikaulis buvo, ners mažiau kaip pusę tų istorijų teatsiminiau, o aš tų istorijų visgi daugiau atsimenu, nei didelė dalis žmonių. Ir visa tai – tik skandalai, kurie į žiniasklaidą išėję.

Tų skandalų tiek daug, kad jų nesigauna surašyti – todėl aš jų čia ir nerašau. Ten patys pasižiūrėkit. Nes tikrai, einant metams, užsimiršta tie dalykai.

Bet skandalai skandalais. Aš noriu pasakyti vieną dalyką, kuris man yra kriterijus, kuris didesnis netgi už skandalus ir prisidirbimus. Vienas paprastas dalykas. Labai trumpas.

Iš Šimašiaus galima išreikalauti vienų ar kitų sprendimų, kurių reikia miestiečiams. Jis išgirsta (nors kartais tenka garsiai parėkauti) ir tada imasi tų sprendimų. Išgirsta, kad reikia troleibusų – nuperka troleibusų. Išgirsta, kad kokia tai žaba patyliukais sugalvojo reformatų skvero projektą su tvorom – nu ir baigiasi tos tvoros. Ir taip toliau. Žodžiu, iki jo dasibelsti* galima.

Aš neatsimenu, kad iš Zuoko kas nors būtų ko nors išsireikalavęs kokiais nors protestais. Aš tik atsimenu krūvas istorijų, kur ne Zuokas būtų priverstas kaip nors elgtis, kaip miestiečiai nori, o atvirkščiai. Pakanka prisiminti istoriją apie Drėmą – kaip tik toks atvejis buvo. Paskui virtęs garsia byla. Štai taip vat ir atrodo bandymas kalbėtis su Zuoku.

Iš Zuoko nesigauna išsireikalauti kažko, ko reikia miestui. Bet iš Šimašiaus – gaunasi. Ir netgi labai gerai gaunasi. Kažkodėl Šimašius išgirsta, kai jam sakai. Kartais po pabaladojimo, bet išgirsta.

Čia ir yra tas skirtumas: kad galėtum pasitikėti meru, jis turi išgirsti, ką reikai daryti. Ir daryti tai, ką reikia. O ne vėjus pasakoti. Visokie vėjai nėra dalykas, kuris kelia pasitikėjimą. Pasitikėjimą kelia realūs darbai. Šimašius daro tuos paprastus realius darbus.

Aš balsuosiu už Šimašių. Tieisog dėl to, kad jis visgi išgirsta ir sureaguoja.

Tik antroje Šimašiaus kadencijoje bus vienas skirtumas, nei anksčiau, nes pirmiau Vilnius buvo tokioje skolų duobėje ir tokiame nenormaliai augančių išlaidų košmare, kad tikrai reikėjo duoti kelerius metus mūsų miestui atsigaut. Skolas kažkaip suvaldyt ir išeit iš tos bankrotą primenančios situacijos (formaliai miestas negali būti bankrotu, net jei jis bankrotas).

Aš pamenu Zuoko laikus, kaip anuomet savivaldybėje būdavo isterikavimų, kad verslas nieko nenori parduot be išankstinio apmokėjimo. Žinot, kodėl? Išankstinio apmokėjimo žmonės prašo gi iš tų, kas neapmoka sąskaitų 😀

Vilniui reikėjo atsigaut po Zuoko ir jis atsigavo. Sunkiai, lėtai, ir netgi dabar dar daug ko trūksta. Bet visvien – perka jau troleibusus ir autobusus, jau kažkaip darželius tvarko, baigėsi tos nesąmonės, kur kažkurios dienos vidurnaktų kaip pamišę visi bandydavo registruoti vaiką darželiui.

Ir dar, Vilniuje dabar yra meras, kuris galų gale medžius sodina. Kažkur mačiau skaičius, kad per paskutinius kelis metus Vilniuje medžių pasodinta daugiau, nei prieš tai per kokius 20 metų.

Žodžiu, kažkas dabar jau darosi geriau. Tai gerai.

Bet kad būtų tikrai gerai, tai ir reikia merą tarkuoti. Ir jau tarkavome anksčiau (ir už Šimšių agituojantis Andriulis ne šiaip sau tarkavo), ir tarkuosim ateity. Kuo geriau tarkuoji, tuo geriau dirba. Tai dabar tarkavimo bus daug daug daugiau.

Aš pažadu, kad šioje kadencijoje Šimašių jau neduosiu tvarkyti senas bėdas, nes jau laikas daryti naujus dalykus Šimašiui. Dabar jau tarkuosiu jį už tai, kas bus nepadaryta, ir reikalausiu labai daug. Nes tai meras, kuris išgirsta, kai jam sakai, tai ir tarkavimas turi prasmę.

Štai ir viskas. Tiesiog viena paprasta priežastis – balsuoti už Šimašių. Kad gautųsi rezultatas, kokio norime.

 

——————

* Daugelis jau žino, bet nežinantiems pakartosiu: kalbainiški aiškinimai, esą priešdėlis da- esąs nelietuvišku – tai išsigalvojimai ir nesąmonės. Moksliniai faktai rodo, kad iš lietuvių kalbos šis priešdėlis migravo į slavų kalbas, be to, dar ir prarasdamas maždaug pusę funkcionalumo. Norite tikros, senos lietuvių kalbos – nepasiduokit kalbainiams. Vartokit anųjų neleidžiamą dviskaitą, priešdėlį da- ir visokias tarmes, kurias anie bando išnaikint. Jablonskis rašė, kad tik gyva kalba yra tikra, o kalbos susintojai, kurie bando kalbą uždaryti dirbtinių normų ir taisyklių rėmuose – tai tik kalbos marintojai. Dabarties laikais neretas kalbainis bando remtis Jablonsiu ir tai labai rodo tų kalbainių išsilavinimą – jie yra tokie atsilupėliai, kad išties yra netgi Jablonskio nepaskaitę, nors šį pristatinėt bando, kaip esą savo pačių ideologą.