Rokiškis Rabinovičius

Neretai, stebint diskusijas apie medžių ir parkų išsaugojimą, galima pamatyti tipinę istoriją: ateina koks nors žmogus į Facebook grupę ir įmeta nuotrauką su nupjautu uosialapiu klevu. Ir prirašo ką nors apie medžių genocidą ar dar kokias nors nesąmones. Paskui, aišku, eilinį kartą užverda ginčai apie tai, ar reikia tuos uosialapius saugoti.

Deja, žmonės apie uosialapius (lot. Acer negundo) žino labai mažai. O žinoti verta – nes tai yra medis, kuris imituoja normalius medžius, bet išties tuos normalius medžius ir išnaikina. Augalų, kurie atlaikytų uosialapių įsiveržimą – beveik nėra. Gal nebent kokie nors sosnovskio barščiai greičiau auga ir labiau kitus augalus nustelbia, bet ilgainiui net ir tie nunyksta, susidūrę su uosialapiais.

Taip, jūs teisingai supratote – uosialapiai sugeba nustelbti netgi sosnovskio barštį. Kaip invazinė rūšis, uosialapiai klevai už tuos barščius yra agresyvesni ir labiau kenkiantys aplinkinėms augalų rūšims.

Nedaugelis susimąsto, kodėl nuo 2017 metų nereikia jokių leidimų uosialapių klevų kirtimui. Tai čia paskaitysite ir suprasite.

Pasakoti apie uosialapius klevus galima daug, bet pakanka žinoti gana nedaug esminių faktų:

• Uosialapis klevas yra neįtikėtinai greitai augantis medis, jo augimo tempai yra tokie, kad per 10 metų iš plonų vytelių susidaro ištisi stori medžiai, atrodantys taip, lyg būtų brandūs ir visai seni. Dėl tokios apgaulingos išvaizdos žmonės, pamatę uosialapį, galvoja, kad čia senas medis. Išties ne – senų, daugiau kaip 30 metų uosialapių Lietuvoje beveik neįmanoma rasti. Dauguma uosialapių yra daug jaunesni.
• Uosialapiai klevai labai efektyviai dauginasi sėklomis – jas vėjas gali nunešti maždaug kilometrą. T.y., pavienis uosialapis gali save išsėti maždaug kilometro spinduliu. Uosialapiai klevai subręsta tiek, kad galėtų daugintis sėklomis, per kokius 7-10 metų. Jei uosialapiai ima skleisti sėklas, per kelerius metus kilometro spinduliu išauga ištisi uosialapių sąžalynai. Uosialapiai klevai ima augti visur, kur tik randa sau žemės. Dar per kelerius kitus metus jie virsta realiai neperžengiamais brūzgynais.
• Uosialapiai klevai puikiai dauginasi ir ataugomis. Bandymai rodo, kad nukirtus vieną uosialapio klevo kamieną, jo vietoje išauga vidutiniškai 10-20 naujų kamienų. Jie susidaro iš daugybės ataugų, kurios pradeda želti iš nukirstos medžio vietos. Žodžiu, toksai augalas-slibinas, vietoje kiekvienos nukristos galvos – po kelioliką naujų. Dėl to uosialapių netgi nerekomenduojama tiesiog paprastai kirsti – nes nukirtus, gali pasidaryti dar blogiau. Jei uosialapis kertamas, rekomenduojama išrauti ir patį uosialapio kelmą, ir jo šaknis, o paskui reguliariai prižiūrėti tą vietą, naikinant ūglius, arba užpilti žemę herbicidais.
• Uosialapių klevų dauginimosi gebėjimai yra išties neprilygstami – neretai pakanka numesti ant žemės gabalą uosialapio medienos ir iš to gabalo po kiek laiko ims rastis ūgliai bei šaknys, o dar paskui – ir visas naujas uosialapis. Iš nukirstų uosialapių klevų šaknų didžiuliai kiekiai ūglių auga mažiausiai keletą metų. Jei tik jų nekaposite, iš tų ūglių greitai atsiras nauji medžiai. Jei nukirtus medį, paliekama mėtytis jo šakų, tai iš tų šakų irgi gali išaugti nauji uosialapiai. Kitaip tariant, šitas augalas dauginasi šiukšlėmis. Beje, uosialapis kartais gali išaugti ir iš visiškai išdžiovinto, sauso, iš visų pusių apdrožto ir nekaltai atrodančio medienos gabaliuko, jei tik jis paklius į tinkamą, drėgną vietą. Dėl tokios savybės senais laikais šis medis buvo traukiamas į mokyklinius eksperimentus – vaikams rodydavo fokusus apie tai, kaip į žemę įsmeigta lazda sužaliuoja. Tai irgi labai prisidėjo prie uosialapių plitimo.
• Uosialapių mediena yra silpna, patys medžiai labai greitai ima pūti. Šaknų jis turi labai daug, bet jos negilios. Tokios šaknys lengvai ardo šaligatvius, ar asfaltą, bet paties medžio nenulaiko. Ilgainiui medis išauga iki tiek, kad neatlaiko savo paties svorio ir nuvirsta. O kai nuvirsta, iš jo šaknų, kamieno ir šakų ima augti naujos ataugos ir nauji uosialapiai. Taip šitas medis natūraliai ir gyvena.
• Uosialapis klevas yra alelopatinis augalas. Ką tai reiškia? Ogi tą, kad jis pats tiesiogiai išskiria medžiagas, kurios naikina visus kitus augalus. Tas pačias medžiagas išskiria ir uosialapio klevo lapai. Ir netgi pūvantys uosialapio lapai išskiria krūvas tų medžiagų. Dėl to kiti augalai nustoja augti ne tik po pačiu uosialapiu, bet ir šalimais. Ilgainiui, jei daug metų niekas usialapių netvarko ir šie smarkiai suželia, nudžiūti gali netgi dideli seni medžiai. Tą alelopatinį veikimą labai lengva pastebėti – po uosialapiais netgi dilgėlės neauga. Lieka tik plika juoda žemė.
• Jei uosialapiai nenaikinami, ilgainiui jie sugeba išnaikinti netgi ištisus senus miškus. Dėl to jau kenčia kai kurie Rusijos regionai, kur miškininkai prasčiau viską prižiūrėdavo – vietoje natūralių girių randasi kilometriniai uosialapių brūzgynai. Paprastai uosialapiai išnaikina tuos medžius, kuriems reikia daug drėgmės, nes patys labiau dauginasi drėgnesnėse vietose. Taigi, nuo uosialapių kenčia pagrindinai lapuočiai, ypač augantys palei vandens šaltinius. Įsiveisus uosialapiams, suželia neperžengiami šabakštynai, o kiti medžiai žūsta. Krūmų ar smulkesnių augalų ilgainiui irgi nelieka – tik uosialapiai.
• Uosialapiai tik atrodo nekaltai. Pavasarį uosialapiai ima gaminti nepaprastai didelius kiekius žiedadulkių, kurios daugybei žmonių sukelia alergiją. Kai kuriais vertinimais silpnesnę ar stipresnę alergiją žiedadulkėms gali turėti iki kelių dešimčių procentų žmonių. Lengvu atveju tokios alerginės reakcijos pasireiškia kaip nestiprus gerklės perštėjimas, akių ašarojimas, sloga ir panašiai. Sunkesniais atvejais tos alergijos gali virsti ir visai negeromis pasekmėmis, net iki plaučių uždegimų ir mirties.
• Uosialapiai natūraliai auga kaip daugiakamieniai medžiai, o tie jų kamienai būna labai kreivi, dažnai – beveik horizontalūs. Kitaip tariant, tiesiog tokie brūzgynai. Suformuoti labai iš bėdos pakenčiamą medžio lają įmanoma, bet tik dirbtinai – jei kamienas bus parišamas, kad augtų stačias, o paskui visos  per daug į šonus augančios šakos bus nupjaunamos. Taip galima per labai trumpą laiką išauginti visai didelį medį. Pvz., per kelioliką metų išauginti kažką tokio, kaip šimtametis normalus klevas. Tiesa, kiek greitai uosialapiai auga, tiek greitai jie ir pūva. O dėl to nežmoniškai greito augimo juos genėti reikia praktiškai kiekvienais metais. O kadangi auga greitai, tai pjaustyti tenka ne tik dažnai, bet ir po daug. Žodžiu, vienas vargas.
• Uosialapių mediena iš esmės niekam netinka. Celiuliozės joje yra sąlyginai mažai, todėl mediena yra labai minkšta, trapi, greitai pūvanti, nepaprastai lengvai sugerianti drėgmę ir netinkama niekam, išskyrus perdirbimą į kokį nors popierių ar kartoną. Bet kaip jau minėjau, celiuliozės ten mažai, tad net ir tokiam perdirbimui ji prastai tinka. Kūrenimui tokia mediena irgi netinka (kai kas nors parašo, kad esą tinka tik malkoms – tai rašo nesuprasdamas) – nes joje yra labai daug vandens. Tiek daug, kad malkos per jokį priimtiną laiką normaliai neišdžiūsta. Ir netgi jei išdžiūsta per nepriimtiną laiką, jose visvien mažai celiuliozės, tad mažai ir šilumos – jos dega prastai, lyg kažkokia kempinė. Žodžiu, niekam tikęs augalas.
• Piktžoline rūšimi uosialapis klevas laikomas ne tik visoje Europoje, bet net ir Amerikoje, iš kurios jis kilęs. Tiesiog per daug jis užgožia ir nunaikina viską, kas gražu. Visus parkų medžius, krūmus, gėlynus.

Žodžiu, kaip jau supratote, nieko gero iš šito medžio nėra. Būtent dėl to jis 2017 metais, kartus su dar keliais invaziniais augalais buvo įtrauktas į sąrašą medžių, kuriuos pjauti galima visiškai be jokių leidimų. Pamatėt savo žemėje – nupjovėt. Ir viskas.

Truputis mitologijos ir truputis realybės

Man yra tekę susidurti su visiškai atsilupėliškais ir demagogiškais aiškinimais, esą uosialapiai klevai kažkuo geri. Panašu, kad kai kurie iš tokių aiškintojų tiek nesusivokia realybėje, kad jiems banaliai išvis nesvarbu, kas ir kaip – svarbu tik kovot už kažkokią abstrakciją. Pvz., už piktžolių auginimą.

Tai vat čia pasižiūrėkime dar ir į tų atsilupėlių skleidžiamus mitus bei į tai, kaip yra išties:

• Kai kurie aiškina melus, esą va, pasižiūrėkit (ir kartais dar pateikia kokią nors nuotrauką, kurioje rodo, kad koks nors uosialapis auga pavieniui, o aplinkui jį kitų nėra).
  • Jei matote pavienį didelį uosialapį – tai reiškia, kad kiti aplinkui jį iškirsti. Taip ir gaunasi kartais tie pavieniai uosialapiai – kai brūzgynus kažkas išnaikina.
• Kai kurie aiškina melus, esą uosialapis gali įgauti normalaus medžio formą savaime (ir kartais irgi pateokia kokią nors nuotrauką).
  • Jei matote uosialapį, kuris turi medžio formą – tai reiškia, kad jis buvo genėtas. Deja, netgi Vilniaus savivaldybėje pasitaiko atvejų, kur uosialapius nugeni, o ne nupjauna. Kodėl taip daro – aš nežinau.
• Kai kurie aiškina pusiau melus, esą uosialapiai kondicionuoja, atvėsina aplinką ir sukuria šešėlį taip pat, kaip ir kiti medžiai, todėl viskas esą gerai.
  • Realybė yra paprasta: net jei uosialapis sukuria kokį nors šešėlį, tas šešėlis pasiekiamas būna greičiau ropomis, nei kaip nors kitaip. Išvirtinėję brūzgynai negali kurti tokio šešėlio, kaip normalūs medžiai.
• Kai kurie visiškai nesusivokdami randa rekomendacijas apie uosialapių sodinimą JAV potvynių kamuojamose zonose ir tada ima skleisti čia Lietuvoje, esą čia yra gerai, kažkam tas medis esąs tinkamas.
  • JAV rekomendacijos yra skirtos išimtinai tik užliejamoms teritorijoms, kur vandens srovės išplauna žemę ir dėl to išgriauna namus, šaligatvius ir pan.. Uosialapiai tokiose teritorijose vertinami kaip mažesnė blogybė, nei išplauti didžiuliai plotai žemių – jie nuo vandens išvirsta ir sukuria natūralias užtvaras vandeniui. Tos išvartos ir saugo teritoriją nuo išplovimo.
• Kai kurie aiškina visišką absurdą, esą uosialapiai tinkami kaip biokuras. Išties jie tam netinka, skirtingai nuo kokių nors karklų.
  • Uosialapių džiovintos medienos tankis tėra apie 0,4, kas yra vienas iš mažiausių, kokį tik įmanoma rasti. Šlapia uosialapio mediena gi sveria panašiai kaip ir kitos. Tai reiškia, kad netoli 60% uosialapio sudaro vanduo, o vos apie 40% kurui tinkama celiuliozė. Palyginimui, paprasto klevo šlapios medienos proporcijos yra atvirkščios – apie 60-70% celiuliozė, o vanduo sudaro iki 30%.
• Kai kurie aiškina, esą uosialapiais dėl greito augimo apželdinti yra pigiau. Tai nesąmonė.
  • Uosialapius tenka tiek daug genėti, kad kaina pasidaro keleriopa, o štai amžius pas uosialapius – labai menkas. Miestuose tipinė uosialapio klevo gyvenimo trukmė tėra vos apie 30 metų.
• Kai kurie aiškina, esą uosialapiai tik šlapiose vietose auga.
  • Tai irgi nesąmonė – auga jie kur papuola, netgi ant smėliuko. Tiesiog sausose vietose jie išauga lėčiau. Kita vertus, visas Lietuvos klimatas uosialapiams tiesiog puikiai tinka – lietaus būna daug, o vandenį uosialapiai įsisavina tokiais kiekiais, kokių jiems reikia.
• Kai kurie aiškina, esą nematė Lietuvoje uosialapių giraičių.
  • Pakanka nueiti kad ir prie Neries. Pamatysite. Ir tai – nepaisant to, kad tie uosialapiai visgi naikinami.

Uosialapiai nėra tinkami niekam. Ir kai koks nors medžių „mylėtojas“ (kabutėse) ima ginti uosialapius, tai žinokit, kad jis mažų mažiausiai nesuvokia, ką šneka.

Blogesniu atveju toks „mylėtojas“ gamtai yra kenksmingesnis už visokius veikėjus, kurie išpjauna parkus, norėdami juos iškloti plytelėmis ir taip įsisavinti mūsų pačių lėšas.

Įsivaizduokite gamtos mylėtojus, kurie gintų sosnovskio barštį.

Uosialapių klevų realybė

Invaziniai augalai laikomi kenksmingais ne šiaip sau – jie užgožia ir išstumia natūraliai čia Lietuvoje augusias kitas augalų rūšis. Jei invaziniai augalai nenaikinami, ilgainiui nelieka vietinių.

Į naikintinų invazinių augalų sąrašus įtraukta ir dar pora kitų augalų – vėlyvoji ieva ir baltažiedė robinija. Tačiau nei vienas, nei kitas augalas anei iš tolo savo invazinėmis savybėmis neprilygsta uosialapiui klevui.

Kadaise uosialapius bandydavo auginti parkuose ar sodinti gatvių apželdinimui. Būtent dėl to neįtikėtinai greito augimo. Aš dar atsimenu iš senų laikų tokius gerai prižiūrėtus uosialapius – man atrodo, gal net iš Tarpukario. Nors gal ir ne – gal ir iš Stalino laikų. Sunku supaisyti, kai auga tie medžiai neįtikėtinu greičiu.

Tie tikslingai sodinti ir prižiūrėti uosialapiai smarkiai skyrėsi nuo natūraliai išaugusių – jie buvo statūs, aukšti, turintys vieną storą kamieną ir nors ir labai netaisyklingą lają, bet bent jau tokią, kad jie atrodydavo visgi kaip medžiai. Tokie būdavo išauginti, man rodos, iš sėklų, paskui daug metų genimi, nupjaustant šonines šakas.

Su visais tokiais uosialapiais būdavo ta pati istorija: sulaukę gal 30-50 metų, jie būdavo labai stori, nuo pusmetrio iki metro storio. Tokiame etape jų šakos pradėdavo džiūti ir pūti, o tada – ir kristi žemyn. Visai netikėtai, kartais netgi ir be vėjo. Įsivaizduokit, kad iš kokių 5-6 metrų aukščio ant jūsų nukrenta medžio storumo šaka, keliasdešimt centrimetrų skersmens.

Šakos krisdavo ne šiaip sau – jos būdavo kiaurai išpuvę ir neatlaikydavo savo svorio. Atitinkamai, tokius šakas metančius medžius žmonės imdavo pjauti. Kai nupjaudavo, visada paaiškėdavo, kad kamieno viduryje – puvėsiai ar išvis didžiulė skylė. Kartais skylė būdavo šiaip ilga ir juntamai plati, o kartais – milžiniška, tokia, kad žmogus galėtų joje tilpti.

Esu matęs maždaug metro skersmens nupjautą uosialapį, su kokių 60-70cm skersmens ir 3 metrų ilgio skyle viduje. Kamienas – kaip koks baublys, į kurį galėtų sutilpti būrys vaikų, o ir suaugęs žmogus. Esu matęs ir tai, kaip nuverstame tokio uosialapio kamiene miegojo gerai prilupęs girtuoklis. O ką – įropoti gaunasi, viduje lietus neužlyja, visai šilta.

Tokie monstriški uosialapiai klevai būdavo gal kokių 30-50 metų amžiaus. Sunku net pasakyti, kiek tiksliai. Bet išoriškai atrodydavo taip, lyg jiems būtų kokie trys, o gal ir penki šimtmečiai.

Nupjovus tuos uosialapius, visur aplinkui suželdavo daugybė naujų ūglių, paskui jau augančių natūraliai – kreivai šleivai į šonus. Kur tų ūglių žmonės neiškapodavo kasmet, ten greitai atsirasdavo nepereinami uosialapių brūzgynai. Išnaikinti uosialapius pavykdavo tik vienu būdu – porą kartų per metus (vėlyvą pavasarį ir rudenį) iškapojant visas ataugas. Ir taip – bent kelerius metus.