Tag Archives: medžiai

Visaginas, kuriame noriu gyventi

Taip jau gavosi, kad visai neseniai nuvažiavau į Visaginą – kai pavasaris tik ėmė šviesti, kai dar buvo sniego tamsesnėse vietose, kai dar medžiai buvo be pumpurų, kai žolė dar buvo pernykščia – gelsva. Nuvažiavau tiesiog pasižiūrėti. Ir tai, ką aš pamačiau, man pasirodė kaip stebuklas. Man jau po keliolikos minučių prasidėjo tas jausmas – taip negali būti, tai yra pernelyg gerai, nu tiesiog per gerai. Tai yra tiesiog stebuklas. Ir tas jausmas tik stiprėjo, stiprėjo ir pasiliko. Aš noriu į Visaginą, ir noriu dar ir vėl, nes tai yra kažkas, ko aš nesitikėjau. Tai yra tiesiog kažkas. Tai yra Visaginas.

Visagino ženklas – perėjoje tarp Savivaldybės ir centrinės aikštės. Su jokiais valstiečiais nieko bendro neturi – iš tų laikų, kai jokie ten tokie nei neegzistavo.

Ir man buvo sunku rašyti apie Visaginą. Tiesiog kažkaip sunku rašyti gražius dalykus, kai jie tiesiog gražūs. Gal dėl to rašiau šitą straipsnį kokias gal kelias savaites – vis prisėsdamas, vis kažką parašydamas, vis atrinkdamas kokią vieną-kitą nuotrauką. Vis prisimindamas kažką, kas tieisog pernelyg gražu, kad atrodytų tikra.

Aš tiesiog nežinojau, kokią nuotrauką pasirinkti šiam įrašui apie Visaginą. Kažkodėl visas miestas kuria jausmą, kad jis čia – prie šio ežero, visas miške ir visas po medžiais. Ir kartu pilnas šviesos.

Įsivaizduokite mažą Vilnių (tiesa, ne senamiesti, o naujus rajonus), kuris yra pilnas pušų ir beržų, kur aplinka – kaip Drusikininkuose, tačiau jausmas – kaip prie jūros. Aš žinau, kad jūs to neįsivaizdavote, nes norint tą įsivaizduoti, reikia nuvažiuoti į Visaginą. Tai būtų geriausias Lietuvos kurortas, nes jame galima gyventi kaip mieste ir kaip miške ir tiesiog pliaže vienu metu. Kažkas tokio.

Išties aš jums jau pasakiau pakankamai, nes daugiau nėra ką ir pridėti. Aš tieisog nemačiau išvis ničnieko panašaus niekur. Netgi naujesni Vilniaus rajonai, kuriuose buvo bandoma išsaugoti bent dalį medžių, t.y., tie rajonai, kurie daugeliui užsieniečių atrodo kaip su gamta susiliejęs stebuklas, yra tiesiog nykios dykynės, kai palygini su Visaginu. Nes Visaginas – tai stebuklas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Paprasta ekologija: įkalk vinį, išgelbėk medį

Štai toksai, pasirodo, paprastas ir elementarus būdas, kaip apsaugoti medžius parkuose ar gatvėse nuo išpjovimo: tiesiog prikalti į juos nemažų, kokių 10-20cm ilgumo vinių (kuo didesnis medis – tuo daugiau ir didesnių) įvairiame aukštyje – ir prie pat žemės, ir taip aukštai, kiek tik gali pasiekti. Ir žinoma, iš įvairių pusių. Kelios dešimtys ar ten šimtas sukaltų vinių nepakenkia medžiui, tačiau bandant tokį priviniuotą medį pjauti benzininiu pjūklu, pastarasis lūžta.

Žinoma, vinis reikia kalti giliai – taip, kad jų būtų neįmanoma ištraukti. Manyčiau, labai tiktų vinys su vadinamosiom paslėptom galvutėm (jos kiek kitokios, nei įprastų plokščiagalvių vinių). Gal būt, galima panaudoti ir šiaip vinis su nugnaibytom galvutėm – tokių irgi taip paprastai neištrauksi, tiktai kad kalant vinis gali sulinkt. Kita vertus, yra ir parastesnis, tik laiko užimantis metodas – galvutę nugnybti po to, kai vinis jau įkalta. Jei pavyktų kur rasti – esu matęs vinių su užkarpomis, ar kaip čia pavadint – tam tikru būdu rantytų. Tokių ištraukti beveik neįmanoma netgi tada, kai galvutė palikta.

Savaime aišku, vinis kalti reiktų įstrižai, taip kad padidėtų tikimybė, kad pjūklas užtaikys. Skersinis kalimas į kamieną ne toks pavojingas pjūklams. Kita vertus, ir skersai kalant, medis tampa visiškai netinkamu lentoms gaminti. O tai irgi nėra taip jau blogai. Taip ar anaip, tinkamai panaudotos vinys tampa medžių skiepais nuo pačios bjauriausios ligos – žmonių.

Gaila, kad radikalūs žalieji šito nežinojo tada, kai buvo ruošiamasi pjauti medžius Gedimino prospekte. Tikiuosi, dabar sužinos.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter