Rokiškis Rabinovičius

Karoši (Karoshi) japonai vadina tokį reiškinį, kai žmogus dirba dirba, kol numiršta darbo vietoje. Tiesiog dirba dirba ir numiršta vieną dieną. Nepasiekęs senatvės, o tiesiog vat taip – nuo persidirbimo, nuo perdegimo, nuo žudančio streso.

Tiesiogine karoši mirties priežastimi dažniausiai tampa infarktas arba insultas, kuriuos, savo ruožtu, sukelia visokie uždegiminiai procesai, o šiuos, savo ruožtu, sukelia badavimas (nes nėra kada netgi pavalgyti) ir stresas (dėl jo sutrikusi liaukų veikla ir kortizolio apykaita). Prie Karoši mirčių paskutiniu metu priskiriamos ir su darbu susijusios savižudybės.

Karoši atvejams būdinga, kad darbuotojai dirba labai daug, darbas būna keliantis stresą, negana to, būna paplitę kritiniai darbo režimai (kuriam laikui nenormaliai smarkiai padidėjęs darbo apkrovimas) bei itin ilgai trunkantys budėjimai, pvz., po 2,3 ar netgi daugiau pamainų. Žmonės apserga lėtinio perdegimo sindromu, tačiau nenustoja persidirbti ir toliau. Taigi, galų gale – ir numiršta.

Vakaruose mirtys darbo vietose yra daug retesnės, nei kur Japonijoj ar Pietų Korėjoje, tačiau lėtinis perdegimo sindromas irgi yra labai paplitęs. Ir jis kelia daug bėdų. Ir tos bėdos būna didelės. Ir, deja, dažnai nepastebimos.

Pirmi perdegimo požymiai – žmonės ima daugiau sirgti visokiomis lyg ir nedidelėmis ligomis, jų darbo našumas smarkiai krenta, krenta pasitikėjimas savimi, neretai krenta ir jų pačių pajamos. Ir visa tai dar įvyksta kaip procesas, kuris lyg mirties spiralė, įtraukiantis darbuotoją ir darbdavį į spąstus.

Deja, skirtingai nuo daugelio kitų vadybos bėdų, darbuotojų perdegimas yra labai sunkiai pataisomas, nors pasekmes duoda labai blogas. Kai darbuotojų perdegimas pastebimas, neretai taisymui reikia juntamų išlaidų ir labai daug laiko.

Dar labiau pablogina situaciją, jei vadovai darbuotojų perdegimą neigia. Taip neretai būna vien dėl to, kad prasti vadovai bijo pripažinti problemas ir galvoja, kad geras vadovavimas – tai ne problemas spręsti, o problemų neturėti. Geri vadovai problemų turi ir jas sprendžia. Bet tokių vadovų būna ne visur.

Kuo anksčiau pastebėsite lėtinį stresą ir beprasidedantį darbuotojų perdegimą, tuo lengviau ir pigiau jį galėsite pataisyti. Netaisomas perdegimas tik sunkėja. Tai vienas iš procesų, kurie niekada nepasitaiso savaime.

Kas yra stresas ir kaip jis pastebimas įmonėse

Kai žmonės šneka apie stresą, neretai jie turi omeny, kad šiaip pasinervavo dėl kažko. Pvz., „turėjau didelį stresą, nes neradau, kur statyti mašinos„. Išties tokie atvejai dažnai visai nereiškia streso. Bet kita vertus, daugelis realaus streso atvejų yra ignoruojami, jų nei nevadinant stresu – pvz., „kas čia tokio, kad tu kasoje dirbi, taigi sėdi ir viskas, koks čia dar stresas„.

Jei kalbame apie stresą, tai pirmiausiai reikia turėti omeny kelis požymius – stiprus emocinis krūvis, stiprus emocinis įsitempimas (nes reikia kontroliuoti kažkokią situaciją), negalėjimas iš tos situacijos pabėgti ir juntama (net jei ir subjektyvi) rizika, kad įvyks kažkas blogo, jei situacijos nesuvaldysi.

Šnekant lietuviškai, stresas – tai tiesiog įtampa. Žmogus būna įsitempęs, degina savo nervus ir bando kažką padaryti. Įsitempimas, beje, gali būti ir nepripažįstamas (pats darbuotojas gali jį neigti), bet jei būna taip – tai reiškia, kad viskas dar blogiau, nes savo streso nepripažįstantis žmogus negeba ir imtis priemonių prieš stresą – pvz., atsipalaiduoti ar tiesiog apriboti darbo ir streso krūvius.

Kai įmonė (jos vadovybė) nepripažįsta darbuotojų streso, rezultatas irgi būna toks pats – įmonė negeba imtis priemonių stresui mažinti (nes juk negali mažinti to, ką pats neigi), darbuotojai kartu nuo to dar labiau stresuoja, nes jaučiasi nesuprasti.

Itin svarbu atkreipti dėmesį į darbuotojų įtampą keliančius dalykus. Ir geriau atkreipti dėmesį dar tada, kai ta įtampa būna emocinga, nes jei emocijos ima nykti ir darbuotojui ima darytis niekas nesvarbu – tai reiškia, kad stresas peraugo į perdegimą.

Darbuotojų streso požymiai

Aukšto darbuotojų streso požymiai būna įvairūs, bet itin prastai būna, kai tie požymiai būna užslėpti (pvz., dėl darbuotojų baimės) – tada ir įmonės vadovybė negali identifikuoti to streso ir imtis priemonių. Darbuotojų baimė, kad vadovai nesupras jų streso – tai savaime dar vienas streso šaltinis, o tai dar labiau blogina situaciją.

Tarp dažnesnių nuolatinio darbuotojų streso požymių – pvz., niūrios darbuotojų nuotaikos, anoniminėse darbuotojų apklausose gaunami neigiami įmonės vertinimai, blogi vadovų vertinimai, o taip pat, aišku, ir tiesiogiai atsiliepimai apie stresą. Dažnos darbuotojų ligos (ypač ligos dėl esą „niekų“, tokių kaip peršalimai, galvos skausmai ar kokie nors dermatitai) – vienas iš patikimesnių netiesioginių streso požymių. Darbuotojų tarpusavio konfliktai irgi dažnai reiškia, kad darbuotojai patiria daug streso. Didelė darbuotojų kaita irgi reiškia stresą.

Beje, įmonėse dažnai nenorima streso pripažinti, tad atkreipsiu dėmesį į vadovų vertinimų požymius, kurie rodo, jog gali būti labai aukšta nuolatinio streso rizika:

• Įmonėje didelė darbuotojų kaita (trumpas vidutinis išbuvimo įmonėje laikas), bet vadovai aiškina, kad tai ne dėl streso, o tiesiog šiaip būdinga duotąjam sektoriui
• Vadovai skundžiasi, kad darbuotojai prastai dirba (pastebimas našumo kritimas), nesimoko, yra tiesiog šiaip niekam netinkami ir taip toliau
• Renkantis darbuotojus, orientuojamasi tik į mažiausią atlyginimą, bet nenagrinėjami tokie variantai, kad imti labiau patyrusį ir našesnį žmogų
• Darbuotojų darbas yra susijęs su jų rizika sveikatai, su pavojais, su atsakomybe už kitus žmones ir pan., arba darbuotojų darbas susijęs su emociškai neigiamus potyrius duodančia veikla
  • Iš pastarojo, beje, galima išsyk identifikuoti kai kurias stresines veiklos sritis: medikai, ugniagesiai, policininkai, įvairų helpdeskų darbuotojai, kariškiai – itin didelės rizikos grupėse

Gal paskirai pavienis iš šių požymių nereiškia, kad įmonėje darbuotojai daug stresuoja, bet jei yra du ar trys tokie kriterijai, tai jau susimąstykite. Kodėl susimąstyti verta – apie tai kiek toliau.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką: kartais kuris nors iš požymių gali nepasireikšti dėl kokių nors specifinių priežasčių. Pavyzdžiui, vidutinė gydytojų kaita ligoninėse būna sąlyginai maža, net nepaisant totaliai išplitusio perdegimo. Taip yra dėl to, kad gydytojai labai smarkiai užsikabinę už idėjinio savo darbo tikslo – gelbėti gyvybes. Atitinkamai, iš darbo jie nebėga, bet perdega. Panašiai būna ir policijoje ar kariuomenėje. Didelis žmonių užsidegimas šiuo atveju tik dar labiau padidina ilgalaikio perdegimo riziką.

Žodžiu, jei kažkurio požymio nėra – tai dar nereiškia, kad nevyksta darbuotojų perdegimas.

Kol kas pastebėkim tik tiek, kad užsistresavę darbuotojai dirba žemu našumu.

Kaip stresas sukelia ligą

Kadangi labai dažnai pastebiu perkreiptą streso suvokimą, tokį, lyg jis nieko tokio nereikštų, tai čia duosiu jums skyrių apie tai, kuo lėtinis stresas baigiasi. Čia tam, kad nebūtų noro į savo ar kitų žmonių stresą žiūrėti nerimtai.

Ilgalaikis, nuolat besitęsiantis stresas pažeidžia organizmą labai rimtai, visų pirma kirsdamas per paskiras smegenų dalis. Migdolinis kūnas (corpus amygdoloideum) susitraukia ar padidėja, suplonėja ir susensta (pagal pokyčius pasidaro kaip senesnių žmonių), pastebimi ir pakitimai kitose smegenų dalyse (anterior cingulate cortex, medial prefrontal cortex), sumažėja pilkosios medžiagos, sutrinka streso hormonų kiekiai ir t.t..

Rimčiausi sutrikimai būna susiję su kortizolio apykaita – tai hormonas, kuris ir vadinamas streso hormonu. Jis atsakingas ir už uždegimus, ir už daugybės kitų medžiagų išsiskyrimą. Kai kuriems žmonėms ta hormonų apykaita į stresą reaguoja taip stipriai ir greitai, kad, pvz., po kokio nors stipresnio susinervinimo gali išmušti kelias dienas trunkančiomis dėmėmis, ar gali sutinti veidas. Viskas paprasta – organizmas sureagavo į stresą, tik kaip nors ne taip, kaip reikia.

Lyg ir to paties streso efektai gali būti labai įvairūs pas skirtingus žmones: vienų imunitetas pasidaro itin aršus, ir tokie žmonės ima dažniau ir dažniau sirgti autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip psoriazė, artritas ar kokios nors alergijos. Kiti gi priešingai – lyg ir praranda imunitetą, todėl ima sirgti peršalimais, anginomis, plaučių uždegimais bei kitomis „nerimtomis“ ligomis taip, lyg organizmas išvis nesigintų nuo jokių infekcijų.

Ir vienais, ir kitais atvejais viskas kyla tiesiog dėl to, kad dėl vis šokinėjančio ir neadekvataus kortizolio kiekio imuninė sistema biškį išprotėja. Taigi, kartais būna ir taip, kad pas žmogų tuo pat metu ir psoriazė (imuninė sistema per agresyvi), ir pūlinė angina su nepakilusia temperatūra (imuninė sistema nudususi).

Šie uždegiminiai bajeriai ilgainiui virsta įvairiomis ligomis, susijusiomis su visokiais kraujagyslių uždegimais ir cholesterolio apykaita. Kraujagyslėse nuo tų uždegimų ima formuotis arterinės plokštelės, kurios uždaro arterijų spindį (sukelia susiaurėjimą), o dėl to būna, kad tų susiaurėjimų vietoje dėl reologinių priežasčių susidaro ir trombai. Tada žmogui būna koks nors infarktas ar insultas. Žodžiu, viena iš tų širdies ir kraujagislių ligų.

Kartais tokios ligos gali ateiti ir gana netikėtais būdais – pvz., ims skaudėti kojas, ypač pavaikščiojus. Paskui ims kojų pirštai mėlynuoti. Paskui juoduoti. Paskui nupjaus kojų pėdas. Nes kojų arterijos užsitrombavo, o pasekmės gavosi nepataisomos.

Žiūrėkite, kokia neakivaizdi, bet rimta seka gaunasi:

• Stresas sukelia kortizolio svyravimus ir paaštrėjusias imunines reakcijas
• Ilgai trunkantys kortizolio svyravimai išsekina organizmą ir sukelia imuniteto sutrikimus
• Imuniteto sutrikimai tampa uždegiminių procesų priežastimi
• Uždegiminiai procesai sukelia kraujagyslių pažeidimus ir trombų gamybą
• Trombai užkemša kraujagysles – ar kojose, ar širdyje, ar plaučiuose, ar galvoje, ar dar kur nors
• Kraujagyslių užsikimšimai neretai baigiasi mirtimi, o jei ne mirtimi – tai numirusiomis galūnėmis

Jei koks nors gydytojas jums užsimintų, kad dėl nervų darbe jums gali tekti kojas amputuoti, taigi nepatikėtumėte, tiesa?

Gal todėl gydytojai apie kai kuriuos dalykus per daug ir neaiškina, nes pasekmės būna netiesioginės, per gana ilgą priežasčių-pasekmių grandinę. Dėl to gydytojai tik liepia streso vengti.

Deja, patys gydtojai dažniausiai būna vienais iš daugiausiai streso patiriančių žmonių.

Lėtinis stresas ir perdegimo požymiai

Dažniausiai gali būti pastebimi keli lėtinio streso požymiai:

• Fizinio išsekimo simptomai – lėtinis nuovargis, silpnumas, greitas pavargimas, kamuojanti nemiga, svorio priaugimas, apetito praradimas, įvairios besikartojančios ligos (pvz., nuolatiniai peršalimai, anginos, etc.) ir t.t..
  • Neretai tokie požymiai matomi iš darbuotojų vangių judesių, apsnūdimo, kur visi kaip ligoti zombiai.
• Emocinio išsekimo simptomai – nerimas, depresija, pykčio priepuoliai, o taip pat ir pakitusios emocinės reakcijos – emocinis atsijungimas nuo situacijos, nuolatinis cinizmas, pesimizmas, abejingumas.
  • Neretai tokie požymiai matomi, kaip darbuotojų atsijunimas, toks, kur jiems atrodo, kad į viską nusispjaut. Pasakai kažką – ir netgi negali suprasti, ar tave išgirdo, nes reakcijų nėra. Jei pastebėsite darbuotojus taip atsijungiančius, kad net sunku suprasti, ar jie reaguoja – žinokite, kad tai jau labai sunkūs požymiai.
• Produktyvumo kritimas – žmogus bando dirbti, bet darbai einasi sunkiai, sulėtintai, daromos klaidos ir prasideda svarbių darbų užmiršimai. Visa tai žmogų įvaro į mirties spiralę: dėl kritusio darbo našumo žmogui tenka daug daugiau perdarinėti, darbo padaugėja, taip pat padaugėja ir streso, o visa tai, savo ruožtu, dar labiau kerta per darbo našumą.
  • Šis požymis gali būti labai ryškus – darbuotojai gali skųstis nesaikingu darbo pertekliumi netgi kai darbo mažai. Dėl to vadovai kartais klaidingai galvoja, kad darbuotojai kabina makaronus. Realiai gi šitai yra labai ryškus požymis, kad darbuotojai perdegę tiek, kad jau neįstengia dirbti normaliu našumu.
• Viršininko buvimo efektas – labai specifinis požymis jei vadovas yra darbe, žmonėms atrodo, kad darbo yra daug, o jei vadovo darbe nėra, atrodo, kad darbo yra mažai. Tai yra požymis, kad vadovybė kelia stresą ir kad darbuotojai jaučiasi visiškai nudusinti. Viršininko buvimo efektas nebūtinai reiškia, kad viršininkas blogas (gali būti įvairiai) – tai tiesiog reiškia, kad objektyviai sąlyginai nežymus streso faktorius žmones perveda į visiško streso būseną. Maži faktoriai daro didelę įtaką tik tada, kai streso perteklius labai didelis.
  • Viršininko buvimo efektas nustatomas paprastai, maždaug per dvi savaites. Pradedam nuo to, kad duodam darbuotojams dienos pabaigoje pildyti kasdieninius dienos apkrautumo/sunkumo vertinimą, tiesiog pagal 5 balų skalę – „labai lengva“, „lengva“, „tipinė“, „sunki“, „kritiškai sunki“. Darbuotojų vertinimų niekaip nekomentuojame ir su jais nesiginčijame. Taip pat nieko neklausiame apie jokius viršininkus. Po kelių dienų, imame daryti kelis vadovo atitraukimus pilnai darbo dienai (kad jis išvis visą dieną visiškai nesirodytų darbe ir net neskambintų). Jei matome, kad lengvos būna dienos be vadovo, tačiau kitu metu, kai vadovas yra, vertinimai būna, kad diena sunki ar kritiškai sunki – reiškia, kad viršininko efektas yra, ir kad darbuotojų stresas labai aukštas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad šitaip vertinti reikia visą įmonę ar jos padalinį. Pavienis žmogus gali būti ir apsnūdęs, ir stresuotas dėl kokių nors priežasčių, nesusijusių su įmone. Bet net jei priežastys ir nesusiję, visvien patarčiau tokiu žmogumi pasirūpinti. Darbuotojai myli tas įmones, kurios myli savo darbuotojus. Kai darbuotojui gerai, jis dirba daug produktyviau.

Streso ir lėtinio perdegimo priežastys

Aš dažniausiai pastebiu kelis tipinius dalykus, kurie, susidėję, virsta perdegimo sindromu:

• Ilgą laiką, metų metais dirbamas darbas, kuriame daug neigiamų potyrių ir mažai (ar išvis nėra) teigiamų potyrių. Toks darbas žmogų perveda į nuolatinę įsitempimo būseną su nuolatiniu viso ko neigiamu vertinimu.
• Kritinio apkrovimo periodai, kur darbo apkrova juntamam laikui (nuo dienų iki savaičių) gali išaugti keliasdešimt procentų ar dar daugiau, nekompensuojant to smarkiai ilgesniu poilsiu.
• Prailgintos ar kelios viena po kitos einančios pamainos, kai darbuotojui tenka dirbti 12 valandų iš eilės ar daugiau.
• Darbas, kuriame yra laukimas ir reakcijos į įvykius – tokios, kur negali nieko susiplanuoti, bet turi būti kažkam pasiruošęs. Toks reaktyvus darbas itin išsekina, jei jis yra dar ir kritinės svarbos, emociškai keliantis stresą.
• Darbas su mišriu reaktyviniu/proaktyviniu režimu, kur dalis įvykių tokie, kad tenka mesti esamus darbus ir dirbti skubesnius, o dalis – tokie, kur reikia pačiam susigalvoti ir susiplanuoti.
• Darbas, kuriame nėra bent minimalių laiko tarpų (mažiausiai ~10-20%) poilsiui, praleidžiamų visiškai bimbinėjant ir nieko neveikiant (išties – ilsintis ir tvarkantis tai, kas nugula galvoje). Poilsiui, beje, čia negali būti priskirti periodai, kai žmogus nieko nedaro, nes, pvz., laukia darbo. Reaktyvaus laukimo periodas nėra bimbinėjimas – tai užslėpto streso periodas.

Lyginant su Japonija ar Piertų Korėja, Lietuva yra gana atspari karoši tipo problemoms – esminė to priežastis yra tai, kad Euoropoje dominuoja individualizmas. Taigi, individai nelinkę tiek pamišusiai aukotis vardan bendro tikslo, kad sėdėtų darbe paromis, neatsitraukdami nuo darbo vietos, kol numirs.

Kita vertus, man yra ir Lietuvoje tekę susidurti su įmonėmis, iš kurių darbuotojus išveža su greitąja. Išties net ir individualistai sugeba save nudrožti vardan bendro tikslo.

Perdegimo spąstai

Didžiausia perdegimo problema yra net ne šiaip netinkami darbo režimai – didžiausia problema yra tai, kad lėtinis stresas sukelia lėtinį darbingumo kritimą, kuris, savo ruožtu, tampa priežastimi tam pačiam lėtiniam stresui.

Viskas veikia taip:

• Darbuotojas nuo sunkaus darbo (priežastis jau panagrinėjome) perdega
• Dėl perdegimo stipriai krenta darbo našumas
• Darbuotojas dėl to stresuoja ir bando dirbti dar daugiau
• Dėl to išsivysto dar gilesnis perdegimas

Būtent šitas ciklinis procesas, kur perdegimas tampa gilesnio perdegimo priežastimi – tai ir yra didžioji visų perdegimų priežastis. Darbuotojų našumas dėl tokio perdegimo gali kristi labai kardinaliai, kartais net ne dešimtimis procentų, o kartais.

Iš tokio ciklinio perdegimo išeiti labai sunku, nes jis gali tęstis netgi ir tada, kai pirminės perdegimo priežastys pašalintos. Tą būtina turėti omeny, kai tvarkomos tos lėtinio perdegimo problemos.

Dar didesnė problema būna tai, kad tas našumo kritimas būna užmaskuotas: esmė tame, kad perdegę būna būtent seni darbuotojai, kurie turi itin daug patirties, neretai būna išmokę dirbti labai našiai. Taigi, net ir perdegę, tokie darbuotojai kartais dirba našiau už naujokus, tik pagal kitokius darbo paternus (neretai, pvz., su uždelsimais tarp operacijų ar su prokrastinavimu prieš darbą). Bet dėl to kompensuoto našumo vadovai dažnai nepastebi, kad kažkas prastai.

Bendras dėsnis toks: seno, patyrusio darbuotojo našumas būna didesnis, nei naujo. Jei seno ir naujo darbuotojo našumas yra panašus, ar jei naujo darbuotojo našumas yra didesnis – tai gali reikšti, kad senas darbuotojas perdegęs.

Labai svarbu suprasti: paprastai senas darbuotojas už saikingai didesnį atlyginimą gali padaryti daug daug daugiau darbo. Tik svarbu rūpintis, kad jam būtų gerai. Ir kad jis neperdegtų.

Perdegusios įmonės

Kai kuriose įmonėse vadovai gan ciniškai žiūri į perdegimą – tipo „ne mūsų problema, tegul išeina iš darbo ir ilsisi, o mes kitų surasim„. Deja, toks požiūris visiškai nepasiteisina: nauji darbuotojai greitai irgi perdega, darbuotojų kaita tik auga, krenta darbo kokybė, tenka daryti daugiau darbo perdarymų, išlaidos kyla, o našumas nesitaiso.

Gaunasi toks pats spąstų tipo procesas, kaip ir su darbuotojais:

• Dėl darbuotojų perdegimo ir kaitos įmonė patiria finansines problemas
• Dėl finansinių problemų įmonė bando labiau išsunkti darbuotojus
• Darbuotojai dėl to bėga, o jei nebėga – tik dirba su daugiau klaidų ir mažesniu našumu
• Dėl to įmonė patiria dar didesnes finansines problemas

Įmonės, kurios leidžia darbuotojams perdegti ir nieko tame netaiso, ilgainiui pakliūna į spąstus: konkurentai sugeba už pigiau padaryti daugiau ir geriau, ir kažkodėl dar ir pelno gauti. Taigi, darbuotojus deginančios įmonės bando dar labiau drožti darbuotojus, o galų gale baigia prastai – ima trūkti ir darbuotojų, ir klientų, ir šiaip reputacija pasigadina.

Čia kažkiek tipiškų požymių, kurie rodo, jog visa įmonė irgi perdėgė:

• Didelė darbuotojų kaita, darbuotojų darbo laiko vidurkis mažiau kaip 6-12 mėnesių (tiesa, tas skaičius smarkokai priklauso nuo industrijos)
• Didelis kiekis klientų skundų (visiškai nesvarbu, ar pagrįstų) irba nutrauktų sutarčių
• Didelis kiekis perdarymų (pakartotinių darbų), kylančių dėl to, kad kažkurie darbai atlikti nekokybiškai
• Dominuojantys vienkartiniai (niekad negrįžtantys) klientai, nuolatinės klientūros trūkumas
• Nuolatiniai degantys atvejai, kur reikia labai skubėti
• Įmonės vadovybėje esantis įsitikinimas, kad dirbti kitaip, nei dabar, nėra įmanoma

Šie dalykai tvarkomi, taikant procesų valdymo priemones, tačiau jie smarkiai susiję ir su konkrečiai darbuotojų stresu. Jei darbuotojai smarkiai stresuoja ir perdega, tai netgi turėdami pakankamai aiškius procesus, visvien turėsite bėdas.

Žodžiu, perdegimas yra spąstai ir darbuotojams, ir įmonėms.

Kaip tą taisyti?

Kai darbuotojai perdega, pataisyti kažką gali trukti labai labai ilgai. Kartais net keletą metų ar dar ilgiau. Tai natūralu: pagadinti kažką lengviau, nei pataisyti, o kol darbuotojai perdega, praeina juntamas laiko tarpas.

Jei jau skaitėte viską nuosekliai, tai matėte, kad perdegimo pradžia ir netgi vėlesnė stadija neretai būna užmaskuota darbo patirtimi, o dar ir paremta kokiais nors gerais norais, darbuotojų idėjiniu noru dirbti. Taigi, atpažinti perdegimą neretai būna sunku.

Visgi blogiausia būna tada, kai perdegimas pereina į tą ciklinį procesą, kur perdegimas jau kyla iš perdegimo. Itin prastai, kai jau ir pati įmonė ima patirti dėl perdegimų bėdas ir taip pat pereina į ciklinį darbuotojų uždrožinėjimą.

Todėl išsyk pasakysiu: kai kurioms įmonėms prognozė yra neigiama. Kai kada savininkai ir vadovai netgi po bankroto neįstengia suprasti, kas gi ne taip buvo.

Perdegimų taisymas kažkuo primena lėtinių ligų gydymą – tai trunka labai ilgai, reikalauja daugybės lyg ir beprasmiškai atrodančių veiksmų, daugybės darbo ir pradžioje atrodo visiškai beviltiškai.

Ką aš patarčiau daryti:

• Pagal galimybes išgyvendinti viršvalandžius ir darbą keliomis ar prailgintomis pamainomis. Darbas pamainomis po 12 negali būti leidžiamas netgi jei tarp pamainų yra poros dienų tarpai.
  • Itin svarbu dėmesį atkreipti į darbuotojų miego režimą. Čia nesigilinsiu į miego problematiką, bet jei darbuotojas miega per parą mažiau, kaip 6-7 valandas, jo smegenys ima reaguoti panašiai, kaip psichozės metu, ir pats žmogus to netgi negali suprasti (darbuotojai sako, kad jiems tvarkoje). Miego trūkumas perveda į perdegimą itin greitai ir stipriai. Kai Japonijoje ar Pietų Korėjoje stebimi mirtini karoši atvejai, jiems visada būdingas vienas dalykas – miego trūkumas, dažnai žmonės būna nemiegoję daugiau kaip parą.
  • Viršvalandžiai yra ne geras, o blogas požymis, netgi jei juos kažkas dirba už dyką.
• Bent minimaliai reikia pasitvarkyti procesus. Minimaliausias pasitvarkymas – tai atskirti reaktyvinius darbus nuo proaktyvinių, taip kad juos dirbtų ir skirtingi žmonės. Darbuotojai neturi dirbti proaktyvinių ir reaktyvinių darbų mišinio.
  • Reaktyviniai darbai – tie, į kuriuos reaguojama (nes koks nors įvykis įvyko). Ten žmonių apkrovimas turi būti mažas, jie dirba laukimo režimu (plg. su gaisrininkais).
  • Proaktyviniai darbai – tie, kurie gali būti suplanuojami. Čia žmonių apkrovimas gali būti gerokai didesnis, bet tam yra būtinos aiškios tvarkos ir neturi atsirasti jokių reaktyvinių darbų ar šiaip pertraukimų.
• Turi atsirasti poilsio periodai. Netgi kai darbo labai labai daug. Nors rūkymo pertraukėlių tyčia rengti negalima (patariu tik toleruoti jas), bet patariu rengti tyčines pertraukėles kavutėms, arbatėlėms ir panašiai.
  • Patariu įsivesti praktiką, artimą švediškai – bent dvi papildomos 20 minučių kavos pertraukėlės (pvz., 10 ryto ir 3 dienos) visiems, privaloma tvarka, kur pertraukėlių metu yra draudžiama užsiimti darbo reikalais. Petraukėlės turi vykti ne darbo vietoje.
  • Pertraukėles itin sunku, bet kartu itin svarbu įtvirtinti tiems, kas vykdo reaktyvinius darbus.
  • Iš anksto atkreipkite dėmesį į tai, kad perdegę darbuotojai ras dešimtis pasiteisinimų, kodėl jie negali būti tose pertraukėlėse. Visus pasiteisinimus reikia atmesti ir sutvarkyti viską taip, kad pertraukėlės visiems taptų norma.
• Neturi likti jokių atostogų kaupimų. Kai darbuotojas išeina atostogų, jis pailsi ir bent kažkiek atsigauna nuo perdegimo. Jei darbuotojas kaupia atostogas ar jas keičia į atlyginimą – tai reiškia, kad jis dar labiau perdega.
  • Darbuotojas pataupo savo atostogas, o paskui iš to įmonei grynas nuostolis.
• Augintis ilgalaikius darbuotojus. Mokyti darbuotojus. Rinktis senus, gerus darbuotojus, kurie gali dirbti našiau už naujus. Atitinkamai ir didinti jiems darbo užmokestį, kad mažėtų darbuotojų kaita.
  • Galvokite apie pinigus. Seni darbuotojai gali įmonei atnešti labai daug daugiau pinigų. Todėl tai yra itin pelninga jums.
• Daryti daug smulkių bajerių, linksmų ir teigiamų dalykų. Jei įmonė gimtadieniui pati nupirks torčiuką ir limonado – gerai. Jei kažkuriomis dienomis visi gaus obuolių ar sūrio – labai gerai.
  • Personalo vadovo esminė funkcija būtent ir turi būti tie laimės dalykai. Kad visi jaustųsi gerai. Laimės pojūtis gydo stresą. Ir ne šiaip sau sakoma, kad juokas gydo ligas – tai yra rimtas dalykas.

Aišku, būna kritinių atvejų. Pvz., jei jūsų įmonė užsiima projektinio pobūdžio veikla, kur į projekto pabaigą visiems viskas dega, išvengti viršvalandžių ir darbinių savaitgalių būna sunku. Čia pasižiūrėkit į Frederick Brooks (šiuolaikinio projektų valdymo tėvo) patarimus:

• Apriboti viršvalandžius ir darbus savaitgaliais taip, kad tai būtų leidžiama tik pačioje projekto pabaigoje
• Projekto pabaigoje visiems į ofisą gabenti picą ir limonadą, kad žmonėms nereiktų atsitraukti ir kad jie kartu jaustų, jog jais rūpinamasi
• Projekto baigimą atšvęsti kaip realią šventę, kad visiems būtų aišku, jog gavosi sėkmė
• Po projekto pabaigos visiems duoti nedarbo dienų, o jei jie visvien nori eiti į darbą – neįleisti

Kovoti su perdegimais reikia sistemingai ir labai ilgai, tiesiog visą laiką, nes perdegimai niekada nepasitaiso savaime. Blogiausiais atvejais jie baigiasi labai prastai. Mirtys nuo persidirbimo – ne mitai. Ir juo labiau ne mitai yra visokie lėtiniai streso sukelti susirgimai.

Kita vertus, nors perdegimų taisymas būna labai lėtas dalykas, bet net ir lėtai taisant, viską įmanoma pagerinti.

Didžiausias paradoksas yra toks: jei rūpiniesi savo darbuotojais ir nebandai jų išsunkti kaip citrinų, jie neperdega. Ir jų darbo našumas gaunasi daug didesnis. Ir jų atlyginimai būna didesni, ir įmonės pelnas – irgi.