Tag Archives: projektų valdymas

Lėtinis darbuotojų perdegimas

Karoši (Karoshi) japonai vadina tokį reiškinį, kai žmogus dirba dirba, kol numiršta darbo vietoje. Tiesiog dirba dirba ir numiršta vieną dieną. Nepasiekęs senatvės, o tiesiog vat taip – nuo persidirbimo, nuo perdegimo, nuo žudančio streso.

Kartais atrodo, kad perdegusį darbuotoją taip pat lengva pakeisti, kaip ir kokią lemputę. Deja, taip nėra. Jei darbuotojai perdega – reiškia, kad jūs prarandate daugiau pinigų, nei įsivaizduojate.

Tiesiogine karoši mirties priežastimi dažniausiai tampa infarktas arba insultas, kuriuos, savo ruožtu, sukelia visokie uždegiminiai procesai, o šiuos, savo ruožtu, sukelia badavimas (nes nėra kada netgi pavalgyti) ir stresas (dėl jo sutrikusi liaukų veikla ir kortizolio apykaita). Prie Karoši mirčių paskutiniu metu priskiriamos ir su darbu susijusios savižudybės.

Karoši atvejams būdinga, kad darbuotojai dirba labai daug, darbas būna keliantis stresą, negana to, būna paplitę kritiniai darbo režimai (kuriam laikui nenormaliai smarkiai padidėjęs darbo apkrovimas) bei itin ilgai trunkantys budėjimai, pvz., po 2,3 ar netgi daugiau pamainų. Žmonės apserga lėtinio perdegimo sindromu, tačiau nenustoja persidirbti ir toliau. Taigi, galų gale – ir numiršta.

Vakaruose mirtys darbo vietose yra daug retesnės, nei kur Japonijoj ar Pietų Korėjoje, tačiau lėtinis perdegimo sindromas irgi yra labai paplitęs. Ir jis kelia daug bėdų. Ir tos bėdos būna didelės. Ir, deja, dažnai nepastebimos.

Pirmi perdegimo požymiai – žmonės ima daugiau sirgti visokiomis lyg ir nedidelėmis ligomis, jų darbo našumas smarkiai krenta, krenta pasitikėjimas savimi, neretai krenta ir jų pačių pajamos. Ir visa tai dar įvyksta kaip procesas, kuris lyg mirties spiralė, įtraukiantis darbuotoją ir darbdavį į spąstus.

Deja, skirtingai nuo daugelio kitų vadybos bėdų, darbuotojų perdegimas yra labai sunkiai pataisomas, nors pasekmes duoda labai blogas. Kai darbuotojų perdegimas pastebimas, neretai taisymui reikia juntamų išlaidų ir labai daug laiko.

Dar labiau pablogina situaciją, jei vadovai darbuotojų perdegimą neigia. Taip neretai būna vien dėl to, kad prasti vadovai bijo pripažinti problemas ir galvoja, kad geras vadovavimas – tai ne problemas spręsti, o problemų neturėti. Geri vadovai problemų turi ir jas sprendžia. Bet tokių vadovų būna ne visur.

Kuo anksčiau pastebėsite lėtinį stresą ir beprasidedantį darbuotojų perdegimą, tuo lengviau ir pigiau jį galėsite pataisyti. Netaisomas perdegimas tik sunkėja. Tai vienas iš procesų, kurie niekada nepasitaiso savaime.

Continue reading

Vilniaus-Kauno oro uostas

Jūs žinote, ką reiškia persikraustyti iš buto į butą? Dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą parduotuvę, dargi taip, kad jos darbas nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą prekybos centrą, irgi taip kad nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti prekybos centrą ir autobusų stotį. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti oro uostą.

Lėktuvai visada būna gražūs. Svaigesį jie tiesiog kelia. Bet būna dar labiau wow, kai pamatai, kad visos įmonės vadovas dirba su visais apatinėse grandyse, nes taip gali identifikuoti siauras ar nestabilias procesų vietas, kurias išsyk gali ir pataisyti. Tai nuneša stogą labiau, nei lėktuvų kauksmas.

Jeigu jums atrodo, kad jūs įsivaizduojate, tai aš jums pasakysiu, kad jūs neįsivaizduojate. Kažkada, kai britams prireikė statyti kažkokį naują oro uostą, ar tai kažkokį seną smarkiai atnaujinti, jie sukūrė ištisą projektų valdymo metodologiją – pavadino ją PRINCE-2.

Žinote, kodėl jiems prireikė naujos projektų valdymo metodologijos? Ogi todėl, kad visi tie projektų valdymo būdai, panašūs į visokius PMI PMBOOK, paaiškėjo besą maždaug tokio lygio, kaip butų ar mažesnių parduotuvių perkraustymui tetinkami.

Continue reading

Griūnantis Gedimino kalnas ir viešieji pirkimai

Kadangi viešųjų ir bendrai vsiokių pirkimų tema baigėsi tuo, kad manęs įvairūs žmonės ėmė prašinėti komentaruose rašyti dar, o tema apie tai, kodėl griūna Gedimino kalnas – išvis susilaukė neįsivaizduojamų reakcijų (man netgi blogas buvo dėl to nulūžęs), tai dabar imkim ir užkabinkim vieną aspektą: kaip gali sietis priežastys tarp kaip nors palaidai (bet formaliai – gal ir teisingai) vykdomų pirkimų ir pasekmės, kurios kartais katastrofiškos. Ir kokios organizacinės nesąmonės turėjo vykti, kad galėtų taip viskas įvykti.

Žodžiu, bus jums šiandien tam tikras, sakykim, tokio hipotetinio-dedukcinio atvejo analizės pavyzdys.

Gedimino pilies kalnas kovo 27 dieną, prieš pusantro mėnesio. Dabar gal ir dar prasčiau. Šlaito slinkimas prasidėjo po to, kai buvo visai nedideli pamatai pastatyti viršuje. Ten, prie tos funikulieriaus būdelės. Matyt, kad tiek ir tetrūko. Vat taip po mažą gabaliuką ir susidėjo. Perkamos tos statybos buvo, kiek suprantu, irgi pakankamai mažais gabaliukais. Ir atrodo, kad tie maži paskirai pirkti gabaliukai ir yra pirminė problemos priežastis.

Tarp kitko, Gedimino kalnas iš lėto byra toliau – tai matosi, kai laikas nuo laiko pro jį praeini. Iš lėto, bet vis dar juda žemyn tos kadaise suverstos žemių krūvos. Vietoje to, kad būtų išardytos ant suverstų krūvų pastatytos nesąmonės, toliau vyksta tų pačių nesąmonių sutvirtinimo projekto vystymo planavimo ekspertizių tvirtinimo veiklų organizavimo įgyvendinimo renginiai.

Juk paprasčiau padaryti dar kokius nors projektus nesąmonių išsaugojimui, nei pripažinti priarytas nesąmones, ar ne?

Kiek nukrypstant: viena iš dažniausiai įmones sužlugdančių bėdų yra paskandintų kaštų sindromas (sunken costs syndrome). Organizacija sukiša krūvą pinigų ir darbo į kokią nors nesėkmingą nesąmonę, bet kadangi daug darbo ir resursų sukišta, tai išmesti gaila. O tada prasideda tos nesąmonės gelbėjimas. Ir nuo to ta nesąmonė tik dar labiau auga ir dar labiau jos gaila. Ir todėl ji dar labiau gelbstima, į ją kišamos krūvos pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai paskandintų kaštų sindromas įsisuka, jis tęsiasi tol, kol organizacijos vadovai neišlekia iš postų arba kol organizacija nesubankrutuoja.

Gerai, grįžtant prie pirkimų ir Gedimino kalno: pasižiūrėkim, kaip galime įsivaizduoti tą visą kalno griūties reikalą iš dedukcinės pusės (kas turėjo būti blogai su procesais), o taip pat – kaip galima padaryti, kad ir pirkimai (ir statybų kontrolė, beje) galėtų mus nuo tokių katastorfų apsaugoti. Beje, pagausit šį bei tą dar ir apie vadybos problemų atradimo metodus.

Continue reading

Balerina tėškėsi, nes nesuvaldė savo šokio

Vienos trečiosios dėsnis

Aš jums čia papasakosiu šį bei tą labai paprasto, bet sunkiai suvokiamo apie kai kokius projektų valdymo niuansus, nes visi žino, kad stebuklų nebūna. Ypač projektų valdyme, kur būna tik katastrofos. Bet gal pirmiausiai apie realybę. Žodžiu, yra toksai vadybinis dviejų trečiųjų dėsnis, plačiausiai žinomas iš vieno puikaus ir seno žydiško anekdoto.

Ateina klientas pas geriausią miesto siuvėją:
– Norėčiau pas jus užsisakyti kostiumą, nes visi sako, kad jūs ir greitai mokate siūti, ir pigiai, ir kokybiškai…
– Žinoma, kad taip. Galiu ir greitai, ir pigiai, ir kokybiškai. Kuriuos du iš šitų trijų norų renkatės?

Išties tai yra tiesiog projektų valdymo reikalavimai – „on time, on budget, on scope“ arba OTOBOS, tik kitaip išreikštas: ar laiku, ar už priimtiną (sutartą) kainą ir ar viskas bus suteikta taip, kaip klientas nori. Protingi ir sąmoningi kriterijai, tiesa?

Deja, labai jau dažnai, o tiksliau, praktiškai visada būna taip, kad bedarant bet kokį projektą, tenka rinktis, kurį reikalavimą paaukoti vardan kitų. T.y., kurį trečdalį atmesti. Priežasčių labai daug, pradedant kliento durnumu (kai tikimasi pirkti mersedesą už zapuko kainą, nes tipo esą zapukas juk mašina, o mersas irgi mašina, tai kainuoti turi vienodai) ir baigiant labai paplitusiu įvairių pardavėjų įpročiu klientams žadėti aukso kalnus, kad tik jie pirktų, o ar vykdytojai sugebės tai padaryti – visiškai nesvarbu.

Balerina tėškėsi, nes nesuvaldė savo šokio

Su patirtimi projektų vadovai įsisamonina vieną dalyką: nėra tokio projekto, kuris negalėtų baigtis bloguoju. Ir skirtingai nei kokiam balete, išsitėškusiam projektų vadovui publika neplos.

Aišku, neretai įmanoma suvaldyti šitus reikalus, nes dažniausiai pardavėjui galima įkalti į galvą, o klientui išaiškinti, kad tas dviejų trečiųjų dėsnis yra visai ne anekdotinis. Galima suvaldyti tai ir kitaip, užtikrinant visokius reikalavimus, įvedant kainos paskaičiavimo metodikas ir panašiai. Daugelis projektų vadovų bando visaip gudriai balansuoti ir kažkaip įvykdyti viską, dėl to prikuria ir visokių metodologijų. Bet tai veikia ne visada.

Su programine įranga, deja, suvaldyti projektų dažniausiai nepavyksta (juk ne veltui IT laikoma bene sunkiausiai suvaldoma veiklos rūšimi). Kur tik atsiranda projektai, susiję su tikslingai klientui kuriamais programinės įrangos sprendimais, kažkodėl labai jau dažnai vietoje dviejų trečiųjų ima veikti vienos trečiosios dėsnis*. Nelaimingam klientui lieka tik tokie variantai:

  • Gauti programinę įrangą, kuri daro daugmaž tai, ką reikia, bet projektas užtrunka krūvą metų ir ne tik nepavyksta jo sutrumpinti, bet terminai persikeldinėja krūvą kartų, o viskas ima veikti tik nuo trečios versijos**, o negana to, dar ir atsieina krūvą tiesioginių ar netiesioginių išlaidų, kurios paaiškėja besančios dešimtis kartų didesnėmis, nei tikėtasi.
  • Gauti programinę įrangą laiku, bet ji būna visiškai neadekvati, daro tai ko nereikia, nedaro to, ko reikia ir negana to, kainuoja baisius pinigus. Kitaip tariant, beperkant klientui atrodo, kad jis gaus kažką naudingo, o nusipirkus paaiškėja, kad arba tas daiktas daro visai ką kitą, arba išvis neaišku, ką jis išvis daro.
  • Gauti programinę įrangą pigiai, bet ji visvien atsiranda pavėluotai ir būna neadekvati: tiekimo terminai vėluoja neįsivaizduojamai, tiekėjas kažkodėl tempia gumą, per kelias dienas turėję įvykti dalykai tęsiasi kažkiek savaičių, paskui ir mėnesių, o galų gale netgi metų, o galutinis rezultatas – artimas nuliui, nes galų gale tasai daiktas pasirodo besąs niekam netinkamu.

Būdinga, kad visi tokie vienos trečiosios atvejai labai paplitę. Dargi tiek smarkiai, kad apie dviejų trečiųjų atvejus išgirsti pasitaiko pakankamai retai, kad jie atrodytų lyg neįtikėtina sėkmė, l visi šitie tragiški vienos trečiosios atvejai atrodo kaip kažkas visai normalaus. Bet jei pasižiūri į tai, kaip viskas vyksta realybėje, pasidaro aišku, kad kažko kito tikėtis dažniausiai net ir nevertėtų. Nebent išmoksite daryti stebuklus.

Continue reading